Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-2264-221/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-11-06
Bylos Nr.: 2A-2264-221/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-11412-2014-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Lozoraitytė, Nijolia Indreikienė, Izolda Nėnienė
Ieškovas: I. R.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „SB lizingas“
Trečiasis asmuo: notarei J

Kategorijos

2.1.2.4.2.7Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, tai pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris
2.5.29.3Vartojimo kreditas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 2A-2264-221/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11412-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.5.29.3; 3.2.4.11; 3.3.1.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Izoldos Nėnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-430-475/2015 pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SB lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė Ūkio banko lizingas), trečiajam asmeniui notarei J. R. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais 2010 m. lapkričio 12 d. vekselį 11 516,03 Lt sumai, 2011 m. lapkričio 4 d. vekselį Nr. T806040599 10 897,02 Lt sumai, 2012 m. gegužės 8 d. vekselį Nr. T806040599 10 729,15 Lt sumai, 2012 m. lapkričio 9 d. vekselį Nr. T806040599 11 145,52 Lt sumai, 2013 m. gegužės 10 d. vekselį Nr. T806040599 11 015,03 Lt sumai, nustatyti, kad ieškovės skola bylos iškėlimo dieną atsakovei pagal 2009 m. lapkričio 18 d. vekselį yra 4 548,6 Lt, pripažinti negaliojančiu 2013 m. lapkričio 13 d. vykdomąjį įrašą Nr. 13253 dėl 10 117,33 Lt išieškojimo.

Nurodė, kad 2008 m. birželio 20 d. šalys sudarė Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartį Nr. T806040599, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 8 000 Lt kreditas su 13,99 procento metinių palūkanų norma iki 2011 m. birželio 30 d. Ieškovė panaudojo kreditą savo reikmėms. Kadangi ieškovė turėjo materialinių sunkumų, nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. pagal sutartį sumokėjo atsakovei 740 Lt, 2009 m. lapkričio 2 d. – 150 Lt. Iš viso ieškovė atsakovei iki 2014 m. sausio 18 d. sumokėjo 6 545 Lt, tačiau atsakovė tvirtina, jog ieškovė jai yra skolinga daugiau kaip 10 000 Lt. Atsakovė Kauno miesto 6-ajame notarų biure gavo vykdomąjį įrašą Nr. 13253 dėl 10 065,03 Lt kaip nustatytu terminu neapmokėtos neprotestuotino paprastojo vekselio sumos, 52,3 Lt notarui sumokėto atlyginimo ir 6 procentų metinių palūkanų išieškojimo. Vykdomasis įrašas gautas pagal ieškovės išduotą 2013 m. gegužės 10 d. paprastąjį vekselį Nr. T806040599 11 015,05 Lt sumai. Ieškovei nėra žinoma, kada buvo nutraukta kredito sutartis, tačiau mano, jog 2009 m. lapkričio 18 d., nes 2009 m. lapkričio 18 d. ji pasirašė vekselį 10 295,2 Lt sumai. Atsakovė teigė, jog ieškovės neįvykdyti įsipareigojimai pagal sutartį buvo pakeisti kita prievole – prievole pagal vekselį. Ieškovė neneigė prievolės pagal minėtą vekselį. Atsakovė sutiko pratęsti vekselio apmokėjimo terminą, 2010 m. lapkričio 12 d. pasirašant naują vekselį 11 516,03 Lt sumai. Tęsiant pirmojo vekselio apmokėjimo terminą, ieškovė buvo priversta išduoti ir kitus vertybinius popierius, t. y. 2011 m. lapkričio 4 d., 2012 m. gegužės 8 d., 2012 m. lapkričio 9 d., 2013 m. gegužės 10 d. vekselius, kurie yra surašyti atsakovės, o ieškovės tik pasirašyti. Atsakovė veikė nesąžiningai ir prieš ieškovės valią, piktnaudžiavo stipresniojo pozicija, ieškovei turint ekonominių sunkumų, nedarė įrašų 2009 m. lapkričio 18 d. vekselyje dėl jo apmokėjimo termino pratęsimo, vertė ieškovę išduoti naujus vertybinius popierius ir taip bloginti savo materialinę padėtį. Vertybiniai popieriai išduoti 65 597,95 Lt sumai. Atsakovė ieškovei teigė, kad galioja paskutinis vekselis, tačiau ankstesnieji vekseliai neanuliuoti, ieškovei negrąžinti, mokėjimai pagal juos neužskaityti. Ieškovei darant mokėjimus, neaišku kokiu pagrindu sumos vis didėjo, nors vekseliuose nenumatytos palūkanos ir delspinigiai. Atsakovė reikalavo pasirašyti vekselius, prisidengdama aplinkybe, jog pratęsia terminą skirtą vekselio (2009 m. lapkričio 18 d.) apmokėjimui, nors tai nebuvo tikrasis atsakovės tikslas, vekseliai buvo sudaryti akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis, nesant atsakovės spaudimo, ieškovė vekselių nebūtų pasirašiusi. Atsakovė išrašydavo vekselius vis didėjančiomis sumomis, nors naujos paskolų sutartys nebuvo sudarytos, t. y. neegzistavo papildomi paskoliniai santykiai. Kadangi atsakovė elgėsi nesąžiningai, ir jos nesąžiningas elgesys atsakovės atžvilgiu yra sistemingas, nustatytina, jog ieškovės skola pagal 2009 m. lapkričio 18 d. vekselį yra 4 798,6 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu atmetė ieškinį. Nustatė, kad 2008 m. birželio 30 d. sutarties pagrindu atsakovė suteikė ieškovei kreditą, kurį ieškovė turėjo teisę naudoti sutartyje nustatyta tvarka iki 2011 m. birželio 30 d. Įsipareigojimai pagal minėtą sutartį nebuvo vykdomi laiku ir tinkamai, todėl atsakovė 2009 m. rugpjūčio 27 d. išsiuntė pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir pareikalavo grąžinti kreditą. Sutartis buvo nutraukta 2009 m. lapkričio 3 d., tai dienai ieškovės skola atsakovei buvo 8 696 Lt. Ieškovė sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, susidariusio įsiskolinimo neginčijo, tačiau 2009 m. lapkričio 18 d. pasirašė vekselį Nr. T806040599 atsakovės naudai 10 295,2 Lt sumai (8 696 Lt skola 2009 m. lapkričio 3 dienai + 1 599,2 Lt palūkanos už naudojimąsi negrąžinta skolos suma). Atsakovė 2010 m. lapkričio 10 d. raginimu pareikalavo iš ieškovės iki 2010 m. gruodžio 2 d. sumokėti 9 853,6 Lt pagal 2009 m. lapkričio 18 d. vekselį. Po šio raginimo ieškovė pasirašė atsakovės naudai 2010 m. lapkričio 12 d. vekselį Nr. T806040599 11 516,03 Lt sumai, 2011 m. lapkričio 4 d. vekselį Nr. T806040599 10 897,02 Lt sumai, 2012 m. gegužės 8 d. vekselį Nr. T806040599 10 729,15 Lt sumai, 2012 m. lapkričio 9 d. vekselį Nr. T806040599 11 145,52 Lt sumai, 2013 m. gegužės 10 d. vekselį Nr. T806040599 11 015,03 Lt sumai. Pagal 2013 m. gegužės 10 d. vekselį Nr. T806040599 notarė J. R. išdavė 2013 m. lapkričio 13 d. vykdomąjį įrašą dėl 10 117,33 Lt ir 6 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo mokėjimo termino pasibaigimo, išieškojimo iš ieškovės atsakovės naudai. Ieškovė atsakovei nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. pagal sutartį sumokėjo 740 Lt. Po 2009 m. lapkričio 18 d. vekselio pasirašymo ieškovė atsakovei iki 2014 m. balandžio 18 d. sumokėjo 6 371,4 Lt. Iš byloje pateiktos detalios mokėjimų istorijos pagal vekselius nustatė, jog ieškovės mokėjimai buvo įskaitomi į skolos padengimą, tačiau jie tik maža dalimi padengė skolos sumą. Konstatavo, kad ieškovė su atsakove neatsiskaitė nustatyta tvarka ir terminais ne tik pagal sutartį, tačiau ir pagal išrašytus vekselius, todėl už pradelstą atsiskaityti laikotarpį atsakovė skaičiavo palūkanas, dėl kurių didėjo vekselių sumos. Pažymėjo, kad ieškovė, matydama, kokio dydžio sumai pasirašo vekselius, įvertindama savo galimybes atsiskaityti pagal padidėjusių prievolių apimtį, galėjo jų nepasirašyti, tačiau išrašė net šešis vekselius vis didėjančioms sumoms, taip nukeldama savo įsipareigojimų įvykdymą vėlesniam laikui. Manė, kad atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti tyčiniu veikimu ieškovės nenaudai. Sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė reikalavo pasirašyti ginčo vekselius ar grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jos nesąžiningų veiksmų, ar vekseliai buvo pasirašyti akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog vekseliai buvo išrašyti šalių abipusio susitarimo pagrindu, atidedant skolos mokėjimo terminą, atsakovė dėl 2009 m. lapkričio 18 d., 2010 m. lapkričio 12 d., 2011 m. lapkričio 18 d., 2012 m. gegužės 8 d., 2012 m. lapkričio 9 d. vekselių nesikreipė dėl vykdomųjų įrašų išdavimo priverstiniam skolos išieškojimui, vekselių išrašymas suteikė ieškovei galimybę nukelti prievolės įvykdymą vėlesniam laikui, t. y. beveik penkeriems metams, todėl ieškovei buvo naudingi. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad vekseliai buvo išrašyti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Nustatė, kad 2009 m. lapkričio 18 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. vekseliuose buvo numatyta, jog jie turi būti apmokėti vekselį pateikus, tačiau jie nebuvo pateikti apmokėti per vienerius metus nuo jų išrašymo dienos, 2011 m. lapkričio 4 d., 2012 m. gegužės 8 d. ir 2012 m. lapkričio 9 d. vekseliuose buvo nustatytos konkrečios vekselio apmokėjimo dienos, tačiau vekseliai nebuvo pateikti apmokėti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovė nebegali pareikšti reikalavimų ieškovei pagal minėtus vekselius. Atsižvelgęs į tai, jog ieškovė nepaneigė atsakovės teiginių, kad nuo 2003 iki 2010 metų ieškovė dirbo draudimo bendrovėse konsultante, o nuo 2013 metų vertėsi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą, suteikiančia teisę būti individualios įmonės savininku, tikrosios ūkinės bendrijos tikruoju nariu, advokatu, advokato padėjėju, antstoliu, kritiškai vertino ieškovės teiginius, kad ji nesuprato, kodėl vekseliuose didėja sumos, vekseliu prisiimtų įsipareigojimų teisinių pasekmių bei buvo priversta pasirašyti jai nenaudingus vekselius, pasinaudojus jos sunkia finansine padėtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Atmetant ieškinį, vadovautasi tik atsakovės paaiškinimais, objektyviai ir visapusiškai netiriant rašytinių įrodymų ir nepasisakant, kodėl atmetami ieškovės paaiškinimai ir pateikti įrodymai.

2. Neįvertinta, kad pagal faktinį šalių elgesį ne ieškovė savo iniciatyva išdavinėjo vekselius, bet, ieškovei negalint laiku apmokėti vekselio, atsakovė surašė vekselius vis didesnėms sumoms ir pareikalavo ieškovės juos pasirašyti. Taigi ieškovė neišdavė vekselių, kaip tai numatyta Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, vekselių išdavimas nebuvo ieškovės valios išraiška.

3. Neatsižvelgta, kad, ieškovei negalint apmokėti vekselio, atsakovė, būdama sąžininga ir užimdama stipresniojo poziciją, privalėjo tirti ieškovės materialinę padėtį, t. y., ar ji bus pajėgi apmokėti didesnės sumos vekselį. Faktas, jog ieškovė nepajėgė vykdyti kredito sutarties ir ji dėl to buvo nutraukta, įrodo, jog ieškovė nebuvo pajėgi vykdyti įpareigojimus ir pagal vekselius. Atsakovė, reikalaudama pasirašyti vertybinį popierių, privalėjo pareikalauti iš ieškovės pažymos apie pajamas, tačiau to niekada nedarė.

4. Nevertinti atsakovės paaiškinimai pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normas, priimant sprendimą, netinkamai išaiškintas ir pritaikytas įstatymas. Atsakovė aiškino, jog, pateikdama ieškovei pasirašyti vekselius vis didesnėms sumoms, tęsė pirminio vekselio apmokėjimo terminą, o vekselių sumos vis didėjo dėl to, kad pagal sutartį buvo skaičiuojamos palūkanos, taip pratęsti vekselio apmokėjimo terminą ir į grąžintiną sumą įskaičiuoti palūkanas nedraudžia Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, nes jis nenumato, kokia forma gali būti pratęsiamas vekselio apmokėjimo terminas. Laikant sąžiningu tokį atsakovės elgesį, neįvertinta, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad palūkanų norma privalo būti nurodyta vekselyje; jeigu ji nenurodyta, palūkanų mokėjimo sąlyga negalioja. Atsakovė, surašydama vekselį, nurodydavo vis didesnę grąžintiną sumą, neišskirdama palūkanų sumos ar palūkanų normos. Atsakovė slėpė nuo valstybės savo pajamas, nes palūkanos yra finansų įstaigos uždarbis, nuo kurio privalo būti sumokėti mokesčiai valstybei, o atsakovės elgesys, didinant reikalaujamą grąžinti sumą, prieštaravo Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 7 straipsnio 2 daliai.

5. Neįvertinta, kad, anot atsakovės, ieškovei pasirašant vekselius, palūkanos buvo skaičiuojamos pagal 2008 m. birželio 20 d. lizingo kortelės su kredito limitu sutartį Nr. T806040599, kuri buvo nutraukta 2009 m. rugpjūčio 27 d. Jeigu vekselio išrašymas yra laikomas savarankišku sandoriu, atsakovė negalėjo skaičiuoti ieškovei palūkanas pagal nutrauktą sutartį.

6. Faktas, jog ieškovė pasirašė vekselius, laikytas absoliučia jos valios išraiška, tačiau nevertintas visapusiškai nesąžiningas atsakovės elgesys, ieškovės pajamos vekselių pasirašymo metu. Atsakovės pripažinimas, jog, surašydama naujus vekselius didesnėms sumoms, ji tęsė vekselių apmokėjimo terminą, prieštarauja faktinei situacijai, nes vekseliuose nebuvo numatytas jų apmokėjimo termino pratęsimas, atsakovė, surašydama naujus vekselius, didino vekselių sumas, nepaisant ieškovės padarytų mokėjimų, ieškovės mokėjimus užskaitydama vekseliuose atskirai nenumatytoms palūkanoms dengti. Atsakovė buvo nesąžininga, nes vadovavosi interesu uždirbti, slepiant mokesčius nuo valstybės.

7. Abstrakti išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog vekseliai buvo išrašyti šalių abipusio susitarimo pagrindu atidedant skolos mokėjimo terminą, iškraipo faktinės situacijos prasmę. Konkrečiai nenurodyta, būtent kokie byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad vekseliai buvo išrašyti šalių abipusio susitarimo pagrindu. Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo prasmę vekselio išdavimas turėjo būti ieškovės valios išraiška. Tai, kad nebuvo ieškovės valios išraiškos išduoti vekselį, patvirtino atsakovė, nes ji pripažino, jog surašydavo vekselį vis didesnei sumai ir duodavo vekselį ieškovei pasirašyti. Ieškovė neginčija savo parašų vekseliuose, tačiau ji pasirašydavo vekselius nesant jos valios išduoti vekselius toms sumoms, kurias nurodydavo atsakovė, tačiau žinodama, jog gyvena vargingai ir perdavus skolos išieškojimą antstoliui, jos skolos bus tik didesnės. Atsakovė pagal įstatymą privalėjo nurodyti palūkanų normą vekselyje, jei jį savo iniciatyva išrašydavo, todėl neatitinka tikrovės teismo prielaida, jog atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti pripažintini tyčiniais, kadangi atsakovė, neužskaitydama ieškovės mokėjimų skolos dengimui, ją stūmė į vis sunkesnę materialinę padėtį, t. y. veikė ieškovės nenaudai. Kadangi atsakovė reikalavo pasirašyti vekselį ieškovei nenaudingomis sąlygomis, grasinant ekonominiais padariniais (perduoti skolos išieškojimą antstoliams), ieškovė vekselius pasirašė akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis, būdama nepajėgi jų apmokėti, atsakovei darant ekonominį spaudimą, ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad byloje pateikti paprastieji neprotestuotini vekseliai turi visus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme numatytus rekvizitus, t. y. jie atitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 7 straipsnio reikalavimus. Vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, tačiau reikalavimo dėl sandorio negaliojimo dėl valios ydingumo ir įrodymų, kad ieškovės veiksmai neatitiko jos vidinės valios pasirašant vekselius, ieškovė į bylą nėra pateikusi. Jokia teisės norma, reglamentuojanti vekselių pasirašymą, nenumato reikalavimo ištirti vekselio davėjo materialinę padėtį ar pareikalauti pažymos apie jo pajamas. Apeliantė, cituodama tik tam tikrą dalį Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 7 straipsnio, klaidina teismą, neteisingai interpretuodama minėtą teisės normą ir neįvertindama minėto įstatymo pirmos dalies nuostatų. Minėta teisės norma reglamentuoja palūkanų už vekselio sumą skaičiavimą, t. y. tokius atvejus, kai nuo vekselyje nurodytos sumos skaičiuojamos palūkanos. Šiuo atveju nuo vekseliuose nurodytos sumos palūkanos nebuvo skaičiuojamos, todėl minėta teisės norma netaikoma. Vekselis yra vertybinis popierius ir teisės aktai nenumato reikalavimo jame nurodyti skolos dedamąsias dalis, palūkanų normą ar sumą, todėl teisiškai nereikšmingi apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo nurodyta palūkanų norma ir kitos dedamosios dalys. Vekselių pasirašymas buvo vientiso šalių derybų proceso rezultatas, kilęs iš vieningos abiejų šalių valios, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė reikalavo pasirašyti vekselius ar grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jos nesąžiningų veiksmų ar vekseliai buvo pasirašyti akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis. Atsakovei būtų naudingiau, skolininkei neapmokėjus pirmojo vekselio laiku, perduoti dokumentus notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo ir gautą vykdomąjį įrašą atiduoti antstoliams priverstiniam išieškojimui, tačiau atsakovė nesiėmė tokių veiksmų ieškovės atžvilgiu, tikėdama ieškovės pažadais sumokėti skolą ir įvertindama, jog skolos suma nėra maža, o tokiu atveju nuo vekselyje nurodytos sumos būtų skaičiuojamos ir iš skolininkės išieškomos ne tik Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme numatyto dydžio palūkanos, bet ir visos antstolio priverstinio vykdymo išlaidos, t. y. ekonomine prasme atsakovė veikė labiau ieškovės, o ne savo interesais. Ieškovė yra pakankamai išprususi ir aukštesnio išsilavinimo nei vidutinis vartotojas, todėl ji suprato, kad gali nepasirašyti vekselių, tačiau to nedarė, nes suvokė, jog vekselių pasirašymas jai ekonomiškai naudingas ir ji įgyja ilgesnį terminą skolos grąžinimui.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Bylos duomenimis nustatyta, kad I. R. 2008 m. birželio 20 d. su Ūkio banko lizingu sudarė kortelės su kredito limitu sutartį Nr. T806040599, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 8 000 Lt kreditas su 13,99 procento metinių palūkanų norma iki 2011 m. birželio 30 d. Ieškovė įsipareigojimų pagal sutartį laiku nevykdė, sutartį atsakovė nutraukė. Ieškovė 2009 m. lapkričio 18 d. pasirašė vekselį Nr. T806040599 atsakovės naudai 10 295,2 Lt sumai. Atsakovė 2010 m. lapkričio 10 d. raginimu pareikalavo iš ieškovės iki 2010 m. gruodžio 2 d. sumokėti 9 853,6 Lt pagal 2009 m. lapkričio 18 d. vekselį. Po šio raginimo ieškovė pasirašė atsakovės naudai 2010 m. lapkričio 12 d. vekselį Nr. T806040599 11 516,03 Lt sumai, 2011 m. lapkričio 4 d. vekselį Nr. T806040599 10 897,02 Lt sumai, 2012 m. gegužės 8 d. vekselį Nr. T806040599 10 729,15 Lt sumai, 2012 m. lapkričio 9 d. vekselį Nr. T806040599 11 145,52 Lt sumai, 2013 m. gegužės 10 d. vekselį Nr. T806040599 11 015,03 Lt sumai. Pagal 2013 m. gegužės 10 d. vekselį Nr. T806040599 notarė J. R. išdavė 2013 m. lapkričio 13 d. vykdomąjį įrašą dėl 10 117,33 Lt ir 6 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo mokėjimo termino pasibaigimo, išieškojimo iš ieškovės atsakovės naudai. Ieškovė ginčijo visus vekselius, motyvuodama nesąžiningu atsakovės elgesiu, ekonominiu spaudimu, ieškovės valios nebuvimu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes netinkamai vertino ir ištyrė byloje esančius įrodymus; neįvertino, kad vekselių išdavimas nebuvo jos valios išraiška; kad atsakovė, prieš priimdama ieškovės pasirašytus vekselius, privalėjo ištirti jos materialinę padėtį, pareikalauti pažymos apie pajamas, todėl buvo pažeistos Vekselių įstatymo normos; kad vekseliuose nebuvo nurodyta palūkanų norma, kaip to reikalauja Vekselių įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, todėl vekseliai negalioja; kad vekselius ieškovė pasirašė dėl atsakovo ekonominio spaudimo.

Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

Vekselis, tai vertybinis popierius, kuris išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Vekselių įstatymo) 2 straipsnio 1 dalis). Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o tai reiškia kad ši prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu – tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, o skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

Apeliantės teigimu, vekseliai nebuvo jos valios išraiška, nors ji pati pripažino, kad vekselius pasirašė ji. Byloje pateikti paprastieji neprotestuotini vekseliai turi visus Vekselių įstatymo 7 straipsnyje numatytus rekvizitus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, tačiau pritaria ir atsakovei, atsiliepime į apeliacinį skundą teigiančiai, kad apeliantė nepateikė įrodymų, jog jos vekselių pasirašymas neatitiko jos vidinės valios. Kaip minėta, pati apeliantė pripažino, jog vekselius pasirašė ji. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė apie septynerius metus dirbo draudimo bendrovės konsultante, nuo 2013 metų vertėsi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą, suteikiančia teisę būti individualios įmonės savininku, TŪB tikruoju nariu, advokatu, advokato padėjėju, antstoliu, t. y. ji yra pakankamai išprususi ir aukštesnio išsilavinimo nei vidutinis vartotojas, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji nesuprato ką pasirašo, tuo labiau, kad tai darė ne vieną kartą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, supratusi, jog atsakovė galėjo pradėti priverstinį išieškojimą, tačiau to bijojo, todėl sutiko ir pasirašė vekselius. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog vekselių išdavimas visais atvejais buvo vientiso derybų proceso rezultatas, kilęs iš vieningos abiejų šalių valios.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovė, prieš priimdama ieškovės pasirašytus vekselius, neištyrė jos materialinės padėties, nepareikalavo pažymos apie pajamas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad jokia teisės norma, reglamentuojanti vekselių pasirašymą, reikalavimų ištirti vekselio davėjo materialinę padėtį ar pareikalauti pažymos apie pajamas nenumato, todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog atsakovė, tokių veiksmų neatlikdama pažeidė teisės aktus, o pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Vekselių įstatymą.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, laikydamas atsakovės elgesį sąžiningu, neįvertino Vekselių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies normos, numatančios, kad palūkanų norma privalo būti nurodyta vekselyje. Jeigu ji nenurodyta, palūkanų mokėjimo sąlyga negalioja.

Vekselių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vekselyje, mokėtiname jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo, davėjas gali nustatyti sąlygą, kad už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos. Vekseliuose, išrašytuose mokėti kitais terminais, sąlyga dėl palūkanų negalioja. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad palūkanų norma privalo būti nurodyta vekselyje. Jeigu ji nenurodyta, palūkanų mokėjimo sąlyga negalioja. Kaip matyti iš byloje pateiktų vekselių, juose nėra sąlygos, numatytos minėto straipsnio 1 dalyje, t. y. nenumatyta, kad už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos, todėl netaikytina straipsnio 2 dalis. Nors vekselius paruošė atsakovė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, kaip vekselio davėjas, nesutikdama su paruoštuose vekseliuose įrašytomis įsipareigojimų sumomis, suprasdama vekselių pasirašymo pasekmes, galėjo reikalauti, kad būtų įrašyta sąlyga dėl palūkanų, pagaliau galėjo iš viso vekselių nepasirašyti.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vekseliai buvo pasirašyti dėl ekonominio spaudimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savi interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų neįvykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą prievolės įvykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-2011; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; kt.).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė pažeidinėjo 2008 m. birželio 30 d. su Ūkio banko lizingu sudarytos kortelės su kredito limitu sutarties Nr. T806040599 sąlygas – laiku nemokėjo įmokų pagal sutartį, todėl atsakovė 2009 m. rugpjūčio 27 d. išsiuntė pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir pareikalavo grąžinti visą suteikto kredito sumą ir kitas pradelstas sumas. Šio atsakovės reikalavimo apeliantė neįvykdė, todėl atsakovė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Tačiau, kaip nustatyta byloje, su apeliante buvo susitarta ir ji savo valia 2009 m. lapkričio 18 d. išdavė vekselį 10 295,20 Lt sumai. Tai reiškia, jog nutraukus sutartį, apeliantės įsipareigojimai pagal neįvykdytą sutartį buvo pakeisti kita prievole, t. y. prievole pagal vekselį, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Kaip minėta, apeliantė apeliaciniame skunde nurodo supratusi, kad atsakovė pagal įstatymą galėjo pradėti priverstinį skolos išieškojimą, kad ji gali būti perduota antstoliams, todėl atsiras ekonominiai padariniai, kurių ji bijojusi, todėl pasirašė vekselius. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina, kad apeliantė suprato sutarties, vėliau ir pasirašytų vekselių neįvykdymo pasekmes, tačiau išduodant vis naujus vekselius, tokiu būdu buvo pratęsiamas apeliantės įsipareigojimo įvykdymo terminas. Apeliantės teigimu, tokie atsakovės veiksmai, kaip ieškovės atliktų mokėjimų neužskaitymas, taip nemažinama jos skola, paruošimas pasirašyti vekselius vis didėjančioms sumoms, gali būti vertinami tik kaip tyčinis veikimas skolininkės nenaudai. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovės mokėjimai buvo įskaitomi į skolos padengimą, tačiau jie tik maža dalimi padengė skolos sumą, kadangi mokamos sumos buvo labai mažos. Taigi apeliantė žinojo, kokius vekselius, kokioms sumoms, kokiais grąžinimo terminais pasirašė, suvokė, kad vekselių pasirašymas jai ekonomiškai naudingas ir tokiu būdu ji įgyja vis ilgesnį terminą skolai grąžinti, o byloje nėra nustatyta visumos sąlygų vekselius pripažinti negaliojančiais dėl ekonominio spaudimo.

Pažymėtina, jog dėl atsakovės veiksmų išduodant vekselius apeliantė jau buvo kreipusis į Lietuvos banko priežiūros tarnybą, tačiau tarnyba, išnagrinėjusi I. R. skundą savo kompetencijos ribose, atsakovės veiksmuose pasirašant vekselius teisės aktų pažeidimų nenustatė, informavo pareiškėją, kad ji gali ginčyti vekselius teismine tvarka.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 327, 329 straipsniai), todėl apeliantės I. R. apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Nijolia IndreikienėVirginija LozoraitytėIzolda Nėnienė