- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-277-372/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00565-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė (pran.), Danutė Burbulienė
- Atsakovas
- Pakruojo ūkininkų
- Kategorijos
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja R. Razumienė Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00565-2012-9
2013 m. gegužės 7 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „A. V. ir komanda“ apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „A. V. ir komanda“ ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl pajaus grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutavusi UAB „A. V. ir komanda“, atstovaujama bankroto administratorės O. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos priteisti 23 100,00 Lt pajų, 498,96 Lt palūkanas, 6 % dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bankroto administratorė patikrinusi įmonės dokumentus nustatė, jog 2011 m. birželio 1 d. Pakruojo ūkininkų kredito unija iš UAB „A. V. ir komanda“ į savo sąskaitą nurašė 22100 litų ir 1000 litų pajaus, iš viso nurašė 23100 litų. Pajus yra nurašytas, suteikiant paskolą, ir, administratorės nuomone, tas pajus – 23 100,00 litų yra UAB „A. V. ir komanda“ turtas. Kredito unija yra kaip debitorius ir privalo debitorinį įsiskolinimą grąžinti į įmonės sąskaitą. Pasibaigus narystei, pajinis įnašas turi būti grąžinamas. Pagal 2011 m. gruodžio 22 d. Kredito Unijų įstatymo 15 straipsnio 4 dalį narystė Kredito unijoje pasibaigia, kai Kredito unijos narys, juridinis asmuo reorganizuojamas arba likviduojamas. BUAB „A. V. ir komanda“ yra bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto. Todėl atsakovas, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, turi grąžinti pajinį įnašą 23100 litų, kuris yra bankrutuojančios įmonės turtas bei privalo mokėti palūkanas nuo pajų vertės ir skaičiuojamas nuo prievolės neįvykdymo momento, tai yra, nuo 2012 m. birželio 11 dienos iki ieškinio pateikimo teismui (CPK 6.258 str. 7 d.), kurios šiuo atveju yra 498,96 Lt. UAB „A. V. ir komanda“ yra juridinis asmuo ir ne laisva valia įnešė pajų, pajus buvo nuskaitytas, suteikiant paskolą, tačiau tai yra įmonės turtas ir jis negali priklausyti Kredito unijai nuosavybės teise. Kad pajinis įnašas buvo įneštas ne laisva valia, įrodo bankinis išrašas. Sutikimo, nurašyti pinigus įmonės dokumentuose administratorė nerado, tokio sutikimo nepateikė ir Kredito unija. Duomenų, kad pinigai buvo įmokėti Kredito unijos atsiliepime nurodytomis datomis, nepateikta.
Atsakovas Pakruojo ūkininkų kredito unija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Kredito unija nurodė, kad pajiniai įnašai yra įnešti. Kredito unijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 39 straipsnio 1 dalis aiškiai nusako, kad Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys Kredito unijos narių pajiniai įnašai yra ir priklauso nuosavybės teise Kredito unijai ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį. Įstatymas neskiria nei privalomo pajaus, nei papildomo pajaus. Minėti pajiniai įnašai, tai yra, 1000 litų yra minimalus pajinis įnašas ir yra įneštas 2003 m. spalio 13 dieną, o kiti papildomi pajiniai įnašai įnešti kitomis datomis, tai yra dėl to, kad bankrutuojanti įmonė ėmė paskolas ir Kredito unija vadovaudamasi 47 straipsnio 1 dalimi turėjo iš esmės suformuoti 10 procentų pajinį įnašą nuo paskolos sumos. Byloje ieškovas nenuginčijo aplinkybės ir neginčijo, kad būtent tie pajiniai įnašai nebuvo įnešti ir kad jų neįnešė pati bankrutuojanti įmonė. Reikalavimo teisė, nustatyta 14 straipsnio 1 dalies 10 punkte, yra susijusi su unijos nario pasibaigimo narystėje klausimu ir jai būtent taikomas apribojimas, kuris yra sąlygotas Unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad Kredito unijos teikiamos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Būtent Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių paslaugų, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimu pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesniu už skolinamų pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama suma su palūkanomis. Ieškovas remiasi tuo, kad pasibaigė narystė ir turi būti grąžinami pajai. Kredito Unijų įstatymas įtvirtina išieškojimo iš kredito unijos nario pajinio įnašo, kuris yra Kredito unijos nuosavybė, draudimą, išskyrus tuos atvejus, kai skolininkas pasitraukia iš Kredito unijos, tai yra, 39 straipsnio 3 dalis. Pažymi, kad nukreipiant išieškojimą į pajinį įnašą, taikytinos, būtent, įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos. Kas reiškia, kad apsaugant visų kreditorių reikalavimus, pajinis įnašas, kuris priklauso nuosavybės teise, turėtų būti iš esmės paliekamas Kredito unijai ir taip mažinamas kreditorinis reikalavimas. Ieškovas patvirtino, kad yra skolingas 117937,87 litų atsakovui. Bankroto administratorė nėra pranešusi, kad nebevykdys minėtų sutarčių. Nesutinka su palūkanomis, kadangi byloje nėra įrodymų, kad tarp Kredito unijos ir ieškovo būtų sudarytas koks nors komercinis sandoris, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo BUAB „A. V. ir komanda“ atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai 1 500,00 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Teismas nurodė, kad paskolos grąžinimas ir pajinių įnašų išmokėjimas yra viena paskui kitą einanti sąlyga, todėl neįvykdžius pirmiau einančios sąlygos (negrąžinus paskolos), negalima reikalauti įvykdyti paskiau einančių sąlygų, t. y. grąžinti pajinius įnašus. Be to, kredito unijos narys turi teisę reikalauti grąžinti tik tą jo pajinio įnašo dalį, kuriai netaikomi disponavimo teisės apribojimai, tai yra, dalį, gaunamą iš pajinio įnašo vertės atskaičius negrąžintos paskolos ir palūkanų sumą.
Teismas konstatavo, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovo UAB „A. V. ir komanda“ bankroto administratorė per Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą 30 dienų terminą yra aiškiai pranešusi atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai apie sprendimą toliau nevykdyti su kredito unija sudarytų sutarčių, ar tai, jog tarp šalių sudarytos sutartys yra nutrauktos. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą nustatė, kad ieškovas nėra įvykdęs sutarčių ir yra skolingas atsakovui 84702,73 Lt, to neneigė ir ieškovo atstovė, nurodydama, jog bankroto byloje yra patvirtintas 117937,87 Lt Pakruojo ūkininkų kredito unijos kreditorinis reikalavimas. Be to, teismas, iš byloje esančių pajinių įnašų sumokėjimo dokumentų padarė išvadą, kad jie buvo įnešti laisva valia, įstojant į kredito unijos narius ir po to sudarant paskolos ir kreditavimo sutartis bei esant aukščiau išdėstytoms įstatymų nuostatoms, negali ir neturi būti grąžinti ieškovui.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „A. V. ir komanda“ prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012-12-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Kredito unijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad kredito unijos narys turi teisę išstoti iš kredito unijos, 15 straipsnio 4 punktas nustato, kad narystė kredito unijoje pasibaigia, kai kredito unijos narys - fizinis asmuo - miršta arba kredito unijos asocijuotas narys -juridinis asmuo - reorganizuojamas ar likviduojamas. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi UAB „A. V. ir komanda“ pripažinta bankrutavusia ir jai taikyta likvidavimo procedūra dėl bankroto. Todėl yra visos sąlygos, kad ieškovo UAB „A. V. ir komanda“ narystė pasibaigė.
2. Teismas ieškovui – bankrutuojančiai įmonei taikydamas KUĮ 47 str. 3 d. apribojimus, netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas ir specialiuosius įstatymus. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalis numato, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Teismas netinkamai taikė šias nuostatas, pirmenybę suteikdamas Kredito unijų įstatymo reglamentavimui.
3. Kredito unijos įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti išieškoti iš kredito unijos nario pajaus, kuris yra kredito unijos nuosavybė. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pajinio įnašo piniginės išraiškos grąžinimo jo savininkui klausimas, nes pajininkas gali atsiimti jam priklausantį pajinį įnašą. Kadangi pajus priklauso ieškovui UAB „A. V. ir komanda“, pajus yra jį įnešusio asmens nuosavybė, kuri turi būti panaudota kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui.
4. Teismas sprendime neteisingai pripažino atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos teisę atlikti ieškovo UAB „A. V. ir komanda“ turtinių teisių - pajinių įnašų įskaitymą. Atsižvelgiant į bankroto byloje egzistuojantį viešąjį interesą - maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, narystė kredito unijoje negali būti pripažįstama kliūtimi, siekiant sugrąžinti kredito unijos nario pajinį įnašą kredito unijoje. Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, numatančios kredito unijos nario disponavimo pajiniu įnašu teisės apribojimą, kredito unijos jam suteiktos paskolos ir palūkanų dydžiu, ieškovo UAB „A. V. ir komanda“ atžvilgiu, iškėlus bankroto bylą neturėtų būti taikomos.
Šalies argumentai
5. Ieškovas nesutinka su teismo įrodymų vertinimu apie netinkamą bankroto administratoriaus pranešimą dėl sutarties ir prievolių vykdymo nutraukimo. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte taip pat nustatyta, jeigu įmonės valdymo organai administratoriui perdavė ne visus duomenis apie įmonės sudarytas sutartis, prisiimtus įsipareigojimus ir su įmonės sudarytomis sutartimis susijusius dokumentus, pranešimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo duomenų apie šias sutartis gavimo dienos. UAB „A. V. ir komanda“ administratorė šio termino nepraleido, nes apie sudarytas paskolos ir pajinių įnašų sutartis sužinojo iš teismui pateikto atsakovo atsiliepimo į ieškinį.
6. Galioja trys terminai, kuriuos teismas turėjo vertinti ir pripažinti sutartis su atsakovu nutrauktomis: 1) Ieškovas mano, kad įsiteisėjus 2012 m. kovo 30 d. teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A. V. ir komanda“ ir uždraudus vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų nuo bankroto bylos iškėlimo, sutarčių vykdymas buvo nutrauktas. 2) Jeigu teismas manė kitaip, tai bankroto administratorės 2012 04 18 d. pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą 2012 m. gegužės 28 d. raštą Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl pajaus grąžinimo, turėjo pripažinti tinkamu pranešimu apie sutarties nutraukimą. 3) Teismui abejojant dėl sutarčių tarp ieškovo UAB „A. V. ir komanda“ ir atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos nutraukimo termino ar tolesnio sutarčių vykdymo, kreipimosi į teismą faktas t.y. ieškinio padavimas Pakruojo rajono apylinkės teismui reikalaujant gražinti pajini įnašą, bet kokį tolesnį sutarčių vykdymą nutraukia.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012-12-27 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog pagal LR kredito unijų įstatymo 39 str. 3 d. pajiniai įnašai yra kredito unijos nuosavybė. Taip pat pagrįsta teismo išvada, jog paskolos grąžinimas ir pajinių įnašų išmokėjimas yra viena paskui kitą einanti sąlyga, todėl neįvykdžius pirmiau einančios sąlygos (negrąžinus paskolos), negalima reikalauti įvykdyti paskiau einančių sąlygų, t.y. grąžinti pajinius įnašus. Tokios pozicijos laikosi ir teismai (pvz. Klaipėdos apygardos teismo galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1369-460/2012 ir kt.). Apeliantė nepagrįstai kelia apeliaciniame skunde klausimą, jog jokie įskaitymai tarp ieškovo ir atsakovo dėl pajinių įnašų įskaitymo negalimi, net ir vadovaujantis KUĮ 47 str. 3 d. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti, nes atsakovas siekia patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, nukreipiant išieškojimą į pajinius įnašus, o ne siekiant tarpusavio įskaitymo. Teismas teisingai nustatė byloje faktinę aplinkybę, kad ieškovas nėra įvykdęs paskolų sutarčių ir yra skolingas atsakovui 84702,73 Lt, atsakovė taip pat teisme pripažino faktą, nurodydama, jog bankroto byloje yra patvirtintas 117 937,87 Lt Pakruojo ūkininkų kredito unijos kreditorinis reikalavimas. Ieškovo pajinis įnašas pas atsakovą yra mažesnis nei ieškovas yra skolingas atsakovui. Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, jog bankroto administratorė apie tai, kad nevykdys sudarytos sutarties, nėra aiškiai ir nedviprasmiškai pranešusi, todėl manytina, kad bankrutuojanti įmonė privalo vykdyti sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo dienos (2011 m. lapkričio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1266-368/2011). Apeliantės teiginiai, jog ji sužinojo apie paskolų sutartis ir pajinius įnašus tik po to, kai atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo kreditorinis reikalavimas pagal paskolų sutartis yra nustatytas jau 2012-05-22 Šiaulių apygardos teismo nutartimi ir yra 84702,73 Lt, o apie pajinių įnašų buvimą ieškovas jau žinojo 2012 m. gegužės mėn., kai pateikė atsakovui pranešimą dėl pajinių įnašų grąžinimo. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimus, tačiau kokius konkrečius pažeidimus, nenurodė. Ieškovo reikalavimas dėl palūkanų yra nepagrįstas, nes tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudarytas joks komercinis sandoris, atitinkantis LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 1 d. nurodytus kriterijus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.
Pagal Kredito unijų įstatymą pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti (KUĮ 2 str. 8 p.). Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 str. 1 d. 1 p., 39 str. 1 d.). Tačiau kredito unijos nariai turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, laikantis įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (KUĮ 14 str. 1 d. 10 p.). Prieš tai minėta turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (KUĮ 15 str., 18 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas UAB „A. V. ir komanda“ yra Pakruojo ūkininkų kredito unijos narys. UAB „A. V. ir komanda“ 2003-10-13 į kredito uniją įnešė 1000,00 Lt privalomą pajinį įnašą bei laikotarpyje nuo 2007-03-16 iki 2010-08-27 įnešė 22 100,00 Lt pajinius įnašus (48, 49, 50, 51, 52, 53, 54, 55 b. l.). 2007-03-16 tarp kredito unijos ir paskolos gavėjo UAB „A. V. ir komanda“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu paskolos gavėjui kredito unija suteikė 50000,00 Lt paskolą su 9,50 procentų metine palūkanų norma, nustatant galutinį paskolos grąžinimo terminą — 2011-03-25 (26–30 b. l.). Papildomu susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) galutinis paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2013-07-12 (31 b. l.). 2010-08-16 tarp kredito unijos ir UAB „A. V. ir komanda“ buvo sudaryta sąskaitos kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu gavėjui kredito unija suteikė sąskaitos kredito limitą 60000,00 Lt su 20 procentų metine palūkanų norma, nustatant limito galiojimo terminą — 2010-08-16 - 2011-08-16 (32 b. l.). Kaip matyti, UAB „A. V. ir komanda“ pajinius įnašus įnešė iki paskolos sutarties sudarymo, nes pagal Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punktą kredito unija finansines paslaugas, įskaitant ir skolinimo paslaugą, gali teikti tiktai savo nariams, o pagal Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 1 dalį, vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma. Pajinių įnašų grąžinimo sąlygos yra nurodytos paskolos sutarties 6.3 ir 7.2 punktuose. Pagal 2007-03-02 paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 6.3 punktą, papildomas pajus (pajiniai įnašai) grąžinamas paskolos gavėjui tada, kai jis pilnai įvykdo prievoles pagal sutartį (27 b. l.). UAB „A. V. ir komanda“ prievolės Pakruojo ūkininkų kredito unijai nėra įvykdytos. 2012-03-30 Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „A. V. ir komanda“ iškelta bankroto byla. Šiaulių apygardos teismo 2012-05-22 nutartimi patvirtintas Pakruojo ūkininkų kredito unijos 84702,73 Lt kreditorinis reikalavimas BUAB „A. V. ir komanda“ bankroto byloje (79–80 b. l.), 2012-07-19 Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „A. V. ir komanda“ pripažinta likviduojama dėl bankroto, Šiaulių apygardos teismo 2012-10-09 sprendimu patvirtintas Pakruojo ūkininkų kredito unijos 117 937,87 Lt kreditorinis reikalavimas pagal laidavimo sutartis (81–82 b. l.).
Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis (KUĮ 47 str. 3 d.). Lietuvos apeliacinis teismas 2009-04-16 nutartimi (civilinė byla Nr.2-338/2009) nurodė, kad Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, numatančios kredito unijos disponavimo pajiniu įnašu teisės apribojimą kredito unijos jam suteiktos paskolos ir palūkanų dydžiui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pajininkui UAB „A. V. ir komanda“ išduota kelis kartus didesnė paskola, nei jo turimas pajus Pakruojo ūkininkų kredito unijoje, todėl šiuo atveju pajiniai įnašai yra kredito unijos nuosavybė, o ieškovas bankrutavusi UAB „A. V. ir komanda“ nėra įvykdžiusi savo prievolių, todėl ieškovo reikalavimas grąžinti 23 100,00 Lt pajų, kaip priklausantį bankrutavusiai UAB „A. V. ir komanda“ yra nepagrįstas.
Įmonių bankroto įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi bankroto administratoriui suteikiama teisė vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administratorius per šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą terminą, t. y. 30 dienų, turi pranešti suinteresuotiems asmenims apie priimtą sprendimą toliau vykdyti įmonės sutartis, sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. ĮBĮ nustatyta galimybė nevykdyti anksčiau sudarytos sutarties yra bendrosios taisyklės išimtis, kadangi teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), o šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog pasibaigia tik tos sutartys, apie kurių nevykdymą bankroto administratorius aiškiai ir nedviprasmiškai praneša suinteresuotiems asmenims (nagrinėjamu atveju – atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai). Tokiam pranešimui padaryti bankroto administratoriui nustatytas 30 dienų terminas, skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011 ir kt.).
Iš bylos duomenų matyti, kad bankrutavusios UAB „A. V. ir komanda“ administratorė 2012-04-018 raštu informavo atsakovą Pakruojo ūkininkų kredito uniją dėl kreditorinio reikalavimo pateikimo UAB „A. V. ir komanda“ bankroto byloje, 2012-05-28 raštu pareikalavo atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos grąžinti 23 100,00 Lt pajų, tačiau byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorė per ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą terminą, t. y. 30 dienų, aiškiai ir nedviprasmiškai pranešė atsakovui apie sprendimą toliau nevykdyti paskolos sutarties, ar tai, jog šalys paskolos sutartį nutraukė, ką pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Įmonės teisinio statuso pasikeitimas savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad pasibaigė bet kokie įmonės sudaryti sandoriai su kitais subjektais.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos kreditorinis reikalavimas bankrutavusios UAB „A. V. ir komanda“ bankroto byloje turėtų būti tikslinamas, 23 100,00 Lt pajinio įnašo dalimi sumažinant kreditorinius reikalavimus ieškovui BUAB „A. V. ir komanda“. Toks reikalavimų patenkinimas atitiktų ne tik ĮBĮ nuostatas, bet ir suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2009, Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-494-425/2009 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Įvertinusi byloje esančius įrodymus, išanalizavusi teismo sprendimą ir apeliacinį skundą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
n utaria:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.