- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-565-467/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02790-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- BUAB „Medinė vinis“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Medinė vinis“ ieškinį atsakovui V. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, grąžintino turto vertės ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Medinė vinis“ 2013 m. sausio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo 2010 m. liepos 12 d. sudarytą 2000 m. gamybos transporto priemonės „Kamaz 53228“ su hidromanipuliatoriumi „Foresteri“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei 1986 m. gamybos priekabos „GKB 8350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu; taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 91 815 Lt grąžintino turto vertės, 11 671,82 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas, atstovaujamas direktoriaus V. M., 2010 m. liepos 12 d. jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Kamaz 53228“ su hidromanipuliatoriumi „Foresteri“ bei priekabą „GKB 8350“ pardavė atsakovui V. M. už 10 285 Lt. Turto pardavimo sandoris yra neteisėtas, kadangi turtas buvo parduotas egzistuojant interesų konfliktui - atsakovas, atstovaudamas ieškovą, pardavė turtą pats sau. Be to sandoriu nustatyta turto vertė yra ženkliai mažesnė už realią šio turto rinkos vertę. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygos, įtvirtintos CK 6.66 straipsnyje – ieškovo kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; sandoris pažeidžia kreditorių teises; nėra suėjęs vienerių metų senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, o trečiasis asmuo (atsakovas), sudaręs sandorį su skolininku (ieškovu), buvo nesąžiningas; kreditorių reikalavimas nukreipiamas į turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu, taikytina restitucija. Kadangi ginčijamu sandoriu perleistas turtas yra komercinės paskirties transporto priemonė, naudojama ūkinėje-komercinėje veikloje, turtas neteisėtai naudojamas jau daugiau kaip 2,5 metų ir jo vertė nuo neteisėto naudojimosi pradžios yra ženkliai sumažėjusi, ieškovui iš atsakovo priteistinas grąžintino turto ekvivalentas pinigais - 91 815 Lt.
Atsakovas V. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Tik nustačius, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau turėjo reikalavimo teises sandorio sudarymo metu, spręstina, ar sutarties sudarymas galėjo pažeisti kreditorių interesus. Ieškovo nurodyta transporto priemonių kaina yra nepagrįsta, nes pateikti 2012 m. duomenys apie tokios pat rūšies transporto priemonę, bet ne pardavimo metu galiojusias vidutines rinkos kainas. Be to ginčo sandoriu perleistos transporto priemonės 2008 m. pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo stipriai apgadintos. Kadangi draudimo išmokos šioms transporto priemonėms visiškai atstatyti nepakako, jos parduotos už likutinę vertę. Taigi transporto priemonės buvo parduotos už realią rinkos kainą ir ieškovo turtas dėl to nesumažėjo, nebuvo pažeistos kreditorių teisės. Atsakovas, įsigijęs transporto priemones, investavo į jas savo lėšas tam, kad jos būtų tinkamos naudoti. Kadangi atsakovas nėra praleidęs termino piniginei prievolei įvykdyti, ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti iš jo įstatyme nustatyto dydžio palūkanas nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos iki ieškinio padavimo teismui dienos. Ieškovas nepagrįstai prašo taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo 91 815 Lt, kadangi, taikant restituciją, atsakovui turėtų būti grąžina ieškovo gauta suma pagal ginčijamą sandorį - 10 285 Lt. Be to, teismui nusprendus pripažinti sandorį negaliojančiu, yra reali galimybė grąžinti transporto priemonę. Ieškovui pateikus įrodymus apie transporto priemonės nuvertėjimą, jis galėtų reikalauti priteisti iš atsakovo kainų skirtumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m birželio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - pripažino negaliojančiu tarp ieškovo BUAB „Medinė vinis“ ir atsakovo V. M. 2010 m. liepos 12 d. sudarytą transporto priemonės „Kamaz 53228“ su hidromanipuliatoriumi „Foresteri“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei priekabos „GKB 8350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį; taikė restituciją ir priteisė ieškovui iš atsakovo kainų skirtumą – 38 815 Lt, atsakovui V. M. paliekant transporto priemonę „Kamaz 53228“ su hidromanipuliatoriumi „Foresteri“ bei priekabą „GKB 8350“; priteisė iš atsakovo ieškovui 4 927,68 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad ginčo turtą ieškovas įsigijo lizingo būdu, sumokėjęs 58 422,19 Lt lizingo įmokų. Turto vertė lizingo sutarties sudarymo metu buvo 53 100 Lt. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui parduoto turto vertė buvo 91 815 Lt. Atsakovas taip pat nepateikė tikrosios jo įsigytų transporto priemonių vertės įrodymų. Apie atsakovui parduotų miškovežio ir priekabos kainas teismas sprendė pagal šio turto draudimo liudijimuose įrašytus duomenis. Teismas nustatė, kad 2008 m. balandžio mėn. – 2009 m. balandžio mėn. laikotarpio (artimiausio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikui iš visų, vertę nustatančių, dokumentų) transporto priemonių draudimo liudijimuose nurodyta, kad priekabos draudimo suma (apdraustojo turto vertė) yra 17 400 Lt, o miškovežio - 31 700 Lt, bendra abiejų transporto priemonių vertė yra 49 100 Lt. Teismas pripažino, kad ši vertė yra reali, nes draudėjas sutiko gauti tokio dydžio draudimo išmoką, jei transporto priemonės būtų visiškai prarastos dėl draudžiamojo įvykio, o draudikas sutiko sumokėti tokio dydžio draudimo išmokas, draudėjui netekus apdraustojo turto. Nors po draudimo sutarčių sudarymo eismo įvykio metu miškovežis ir priekaba buvo apgadinti, tačiau draudikas sumokėjo draudimo išmoką, o 2009 m. rugsėjo 26 d. valstybinės techninės apžiūros metu automobilis buvo pripažintas tinkamu naudoti. Teismas konstatavo, kad ginčo turto pardavimas atsakovui už 10 285 Lt neatitinka turto vertės ir pažeidžia kreditorių interesus. Teismas pripažino, kad restitucijos taikymas, grąžinant ieškovui 2010 m. parduotas transporto priemones, o atsakovui – pinigus, būtų neteisingas. Toks restitucijos taikymas nekompensuotų kreditoriams praradimų dėl šio turto pardavimo pernelyg maža kaina. Pigiai įsigijęs miškovežį su priekaba, atsakovas nuo 2010 m. šias transporto priemones naudojo, blogindamas jų būklę. Todėl beveik trejus metus po sandorio sudarymo naudotų transporto priemonių grąžinimas ieškovui jo nuostolius dėl sandorių dar padidintų. Sąžiningumo reikalavimus atitiktų parduotų transporto priemonių palikimas atsakovui, priteisiant ieškovui iš atsakovo tikrosios transporto priemonių kainos ir atsakovo sumokėtos kainos skirtumą. Atsakovas geruoju neįvykdė prievolės pašalinti negaliojančiu pripažinto sandorių pasekmių, naudojosi pigiau už tikrąją kainą įsigytu ieškovo turtu, ieškovui pareikalavus, kompensacijos nesumokėjo. Todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos 5 procentų tikrosios transporto priemonių kainos ir atsakovo sumokėtos kainos skirtumo dydžio metinės palūkanos nuo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo dienos iki ieškinio pareiškimo dienos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas, nustatydamas ginčo turto kainą, neįvertino, kad teismo nustatyta transporto priemonių įsigijimo kaina (58 422 Lt) yra nurodyta su PVM, kurį ieškovas susigrąžino, todėl realiai ieškovas turtą įsigijo už 45 000 Lt. Dėl to teismas, priteisdamas transporto priemonių vertę didesnę, nei ieškovas už jas sumokėjo, sudarė sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti 4 100 Lt suma. Be to teismas neįvertino fakto, kad transporto priemonių vertė draudimo liudijime buvo nustatyta 2008 metų balandžio mėnesį, o ginčijamas jų perleidimo sandoris buvo sudarytas 2010 metų liepos mėnesį po jų apgadinimo, t.y. praėjus dvejiems metams. Draudimo suma neatspindi realios turto vertės, o yra abipusis draudiko ir draudimo bendrovės susitarimo dalykas. Transporto priemonę naudojant dvejus metus, jos kaina iki sandorio sudarymo vien tik dėl natūralaus nusidėvėjimo sumažėjo. Teismas neatsižvelgė į Pelno mokesčio įstatyme patvirtintų ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus ir iš nustatytos transporto priemonių vertės neatėmė jų nusidėvėjimo (nuvertėjimo) kainos, todėl įsigytų transporto priemonių vertė be PVM ginčijamo sandorio sudarymo metu sudarė 8 438,39 Lt. Šis faktas rodo, jog teismo nustatyta kaina yra per didelė. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikiamų dokumentų išrašų matyti, kad ieškovo transporto priemonės buvo įtrauktos į ilgalaikio turto balansą, kuriam buvo atliekami šio turto nusidėvėjimo skaičiavimai, ir transporto priemonių vertė atitiko ginčijamo sandorio metu nustatytą jų vertę. Teismas nevertino aplinkybės, kad transporto priemonės eismo įvykio metu buvo smarkiai apgadintos ir remontuotos, todėl jų prekinė vertė lyginant su analogišku turtu, ženkliai skiriasi. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, jog visa išmokėta draudimo išmoka ieškovui konkrečiai buvo panaudota transporto priemonės remontui. Nors transporto priemonė buvo drausta nurodytai sumai, tačiau jos netekimo atveju pagal draudimo sutartis nebūtų išmokama visa nurodyta suma, nes, išmokant draudimo sumą, būtų įvertintas transporto priemonių nusidėvėjimas draudiminio įvykio dienai. Teismas, priimdamas sprendimą, šališkai vertino aplinkybes išimtinai ieškovo naudai ir nepagrįstai netaikė restitucijos natūra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Medinė vinis“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikiama 2007 m. suformuota ilgalaikio turto kortelė egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo šio įrodymo priimti. Teismas sprendė ne dėl turto kainos, tačiau dėl šio turto rinkos vertės ginčijamo sandorio sudarymo metu, todėl teisiškai nereikšmingais laikytini apelianto argumentai dėl pridėtinės vertės mokesčio atskaitymo iš turto įsigijimo kainos. Be to bylos nagrinėjimo metu nebuvo atliekama turto ekspertizė (vertinimas), todėl teismas, spręsdamas dėl turto vertės, turėjo teisinį pagrindą vadovautis byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Taip pat teisiškai nereikšmingi yra apeliacinio skundo argumentai, susiję su turto vertės sumažėjimu dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ir draudimo išmokos panaudojimu turto remontui. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad draudimo liudijime nurodyta draudimo suma buvo išmokėta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo veiksmai, sudarant ginčijamą sandorį, teismo pripažinti nesąžiningais, ieškovui iš atsakovo pagrįstai priteistas kainų skirtumas - 38 815 Lt, kuris, remiantis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, įvertintas pagal didžiausią turto vertę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – ilgalaikio turto kortelę (b.l. 112), V. M. atsiliepimą į prašymą su priedais (b.l. 131-137).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo V. M. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas ir UAB „Citadelė faktoringas ir lizingas“ 2007 m. kovo 19 d. sudarė lizingo sutartį Nr. 1070340 (b.l. 70-73), pagal kurią ieškovui buvo perduota 2000 m. gamybos transporto priemonė „Kamaz 53228“ su hidromanipuliatoriumi „Foresteri“ bei 1986 m. gamybos priekaba „GKB 8350“. Ieškovui tinkamai įvykdžius įsipareigojimus pagal šią sutartį, 2010 m. liepos 1 d. turtas buvo perduotas ieškovo nuosavybėn (b.l. 76). Ieškovas UAB „Medinė vinis“, atstovaujamas atsakovo V. M., 2010 m. liepos 12 d. nurodytą turtą pardavė atsakovui V. M. už 10 285 Lt su PVM (b.l. 19). Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją bei priteisti ieškovui iš atsakovo 91 815 Lt grąžintino turto vertės ir 11 671,82 Lt palūkanų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad priekabos vertė yra 17 400 Lt, o miškovežio - 31 700 Lt, bendra abiejų transporto priemonių vertė - 49 100 Lt, todėl skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo šios transporto priemonių kainos ir atsakovo sumokėtos kainos skirtumą – 38 815 Lt. Tokią turto vertę teismas nustatė, atsižvelgęs į 2008 m. balandžio – 2009 m. balandžio laikotarpio transporto priemonių draudimo liudijimuose nurodytą turto vertę. Teismas pripažino, kad ši vertė yra reali, nes draudėjas sutiko gauti tokio dydžio draudimo išmoką, jei transporto priemonės būtų visiškai prarastos dėl draudžiamojo įvykio, o draudikas sutiko sumokėti tokio dydžio draudimo išmokas, draudėjui netekus apdraustojo turto. Apeliantas su tokia teismo nustatyta ginčo turto verte nesutinka apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, tačiau teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.
Apeliantas skunde tvirtina, kad teismo nurodyta transporto priemonių įsigijimo kaina (58 422 Lt) yra nurodyta su PVM, kurį ieškovas susigrąžino, todėl realiai ieškovas turtą 2007 m. kovo 23 d. įsigijo už 45 000 Lt. Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą, nustatinėjo ginčijamu sandoriu perleisto turto realią rinkos vertę ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne jo įsigijimo kainą. Todėl aplinkybė, kad ieškovas perleistą turtą realiai buvo įsigijęs už mažesnę kainą, nei teismo konstatuota sprendime ir nustatyta ginčijamo sandoriu sudarymo metu buvusi reali turto rinkos vertė, šiuo atveju nėra reikšminga.
Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad transporto priemonių vertė draudimo liudijime buvo nustatyta 2008 metų balandžio mėnesį, o ginčijamas jų perleidimo sandoris buvo sudarytas 2010 metų liepos mėnesį po transporto priemonės apgadinimo, t.y. praėjus dvejiems metams. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino ir nurodė, jog po draudimo sutarčių sudarymo eismo įvykio metu miškovežis ir priekaba buvo apgadinti, tačiau draudikas sumokėjo draudimo išmoką. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. valstybinės techninės apžiūros metu automobilis buvo pripažintas tinkamu eksploatuoti. Atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, jog draudikas neišmokėjo draudimo išmokos už eismo įvykio metu padarytus apgadinimus ar kad šios draudimo išmokos nepakako transporto priemonėms suremontuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog eismo įvykiai turto rinkos vertei įtakos neturėjo.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į Pelno mokesčio įstatyme patvirtintų ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus ir iš nustatytos transporto priemonių vertės neatėmė jų nusidėvėjimo (nuvertėjimo) kainos. Apelianto teigimu, taikant nurodytus teisės aktų normatyvus, įsigytų transporto priemonių vertė be PVM ginčijamo sandorio sudarymo metu sudarė tik 8 438,39 Lt. Apeliantas šiam argumentui pagrįsti kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2007 m. ilgalaikio turto kortelę, kurioje nurodyta, kad ginčijamu sandoriu perleisto turto likutinė vertė sandorio sudarymo dieną (2010 m. liepos 12 d.) yra 8 438,28 Lt (b.l. 112). Tuo remdamasis apeliantas tvirtina, jog ginčijamu sandoriu aptariamas automobilis ir priekaba parduoti už realią jų vertę. Tačiau teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta, kadangi likutinė turto vertė, nurodyta įmonės apskaitoje, negali būti prilyginta turto rinkos vertei.
Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu, savo reikalavimą be kitų CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų grindžia ir aplinkybe, kad sandoriu nustatyta turto vertė yra ženkliai mažesnė už realią turto rinkos vertę. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad turto rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Taigi, nors atsakovas ir nurodo, jog ginčijamu sandoriu perleisto turto vertė sandorio sudarymo dieną buvo 8 438,39 Lt, tačiau tokia suma nelaikytina realia rinkos turto verte (to netvirtina ir apeliantas), kadangi minėta suma turtas buvo įvertintas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, remiantis Pelno mokesčio įstatyme patvirtintais ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvais, o įstatymų leidėjas nėra numatęs, kad pagal minėtus normatyvus būtų nustatoma ir turto rinkos vertė. Atsakovas nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių ar patvirtinančių kitokią, nei pirmosios instancijos teismo nustatyta transporto priemonių rinkos vertę (49 100 Lt) ginčijamo sandorio sudarymo dienai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši pirmosios instancijos teismo nustatyta turto rinkos vertė yra reali ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, šališkai vertino aplinkybes išimtinai ieškovo naudai ir nepagrįstai netaikė restitucijos natūra. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sąžiningumo reikalavimus atitiktų parduotų transporto priemonių palikimas atsakovui, priteisiant ieškovui iš atsakovo tikrosios, šiuo sprendimu nustatytos transporto priemonių kainos ir atsakovo sumokėtos kainos skirtumą - 38 815 Lt. Šiuo atveju neatsiejamai vertinama tai, jog ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o atsakovas nuo 2010 m. ginčo transporto priemones eksploatavo ir naudojo išskirtinai savo asmeninėm reikmėm. Be to, teismui nusprendus taikyti restituciją natūra, transporto priemonės turėtų būti grąžintos ieškovui, ieškovas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, privalėtų jas realizuoti, tačiau tiek transporto priemonių grąžinimo, tiek jų pardavimo procesas užtruktų ir tik ieškovui pardavus transporto priemones paaiškėtų realus skirtumas tarp transporto priemonių rinkos vertės ginčijamo sandorio sudarymo metu ir jų pardavimo, dėl tokios žalos atlyginimo ieškovas, tikėtina, vėl turėtų kreiptis į teismą, todėl žalos atlyginimas pinigais šiuo atveju labiau atitinka tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus. Pažymėtina taip pat, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažindamas ginčo sandorį negaliojančiu, konstatavo esant visas CK 6.66 straipsnyje nustatytas actio Pauliana sąlygas, kurių apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės neginčija, išskyrus turto vertę.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.