Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-326-440/2015 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gvidonas“, uždarajai akcinei bendrovei „Jonvita“, „BTA Insurance Company“ SE, AAS „Baltikums“ dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei žalos atlyginimo, tretieji asmenys Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. D., D. V., L. B. ir A. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas pažeidė materialines ir procesinės teisės normas, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė. Sprendime nėra savarankiškų motyvų dėl apgaulės nebuvimo, taip pat nėra savarankiškų motyvų apie Sutarties sudarymo aplinkybes ir jų vertinimą. Sprendime tik perrašomi kitoje byloje priimtų teismų sprendimai. Toks motyvavimas galėtų būti pateisinamas, jeigu tarp nagrinėjamos bylos ir bylos Nr. 2-904-368/2011 būtų prejudicinis ryšys, tačiau šiuo atveju jo nėra, nes skiriasi bylos šalys. Byloje ieškinys pareikštas apelianto motinos J. P. Č. paveldėtų teisių pagrindu, kuri byloje Nr. 2-904-368/2011 nedalyvavo, nes mirė prieš iškeliant bylą. Tai, kad ieškinys nėra tapatus Z. Č. reikštam ieškiniui byloje Nr. 2-904-368/2011 konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje. Motyvų nebuvimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).Kredito sumą viršijančios kainos dalies sumokėjimas (1 870 000 Lt) prieš Sutarties sudarymą buvo esminė sandorio sudarymo sąlyga, nes UAB „Gvidonas“ neturėjo galimybės pateikti šiai kainos daliai įvykdymo užtikrinimo. Dėl to UAB „Gvidonas“ atstovo D. V. melagingas pareiškimas apie šios sumos sumokėjimą bankiniu pavedimu turėjo esminės reikšmės pardavėjų apsisprendimui dėl Sutarties sudarymo. Apgaulė pasireiškė aktyviais UAB „Gvidonas“ veiksmais, nes ši atsakovė, prieš sudarant Sutartį faktiškai sumokėdama 100 000 Lt ir tinkamai įvykdydama kitas ikisutartines pareigas, įgijo pardavėjų pasitikėjimą. Pasinaudodama juo, atsakovė įtikino pardavėjus, kad Sutartyje nurodyta kainos dalis bankiniu pavedimu sumokėta, nors realiai pervesta nebuvo. UAB „Gvidonas“ siekė sudaryti tik sau naudingą sandorį, nes, atsižvelgiant į Sutarties 2 punkto formuluotę, būtų išvengusi savo prievolės sumokėti dalį parduodamų daiktų kainos. Pardavėjų suklaidinimas buvo tyčinis - UAB „Gvidonas“ atstovas ir vienintelis akcininkas D. V. negalėjo nežinoti, kad pinigai nepervesti į pardavėjų banko sąskaitą, nes tvirtino pats atlikęs šį pervedimą. Aplinkybę, kad 1 870 000 Lt nebuvo sumokėti iki Sutarties sudarymo, patvirtina ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 20-2-00134-2008 medžiaga. Šiame ikiteisminiame tyrime pareikšti įtarimai D. V. dėl sukčiavimo sudarant Sutartį, jo metu buvo tiriamos su Sutarties sudarymu susijusios aplinkybės kaip pinigų (ne)perdavimas pardavėjams, UAB „Gvidonas“ kasos operacijos ir galimi kredito sumą viršijančios kainos dalies apmokėjimo šaltiniai bei renkami šias aplinkybes patvirtinantys/paneigiantys įrodymai. UAB „Gvidonas“ negalėjo turėti 1 870 000 Lt iki Sutarties sudarymo, D. V. neįnešė pinigų į įmonės sąskaitą, kuriais būtų apmokėjęs pardavėjams dalį kainos iki Sutarties pasirašymo. Grynieji pinigai neperduoti pardavėjams, tačiau pastarieji apgaule įtikinti, kad pinigai pervesti bankiniu pavedimu. Minėta kainos dalis pardavėjams nesumokėta, kas reiškia, kad pardavėjai sudarė Sutartį apgaulės įtakoje. Sprendime nėra motyvų, iš kurių būtų aišku, kodėl BUAB „Gvidonas“ bankroto administratorei UAB „Jonvita“ pardavinėjant nekilnojamąjį turtą netaikytinas CK 6.321 straipsnis. Pagal šią normą pardavėjas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso visais atvejais privalo informuoti pirkėją apie pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu egzistuojančias trečiųjų asmenų teises ir pretenzijas į daiktą. Ši norma taikytina ir bankroto administratoriui Įmonių bankroto įstatymo tvarka realizuojant bankrutuojančios įmonės turtą. UAB „Jonvita“ neįvykdė CK 6.321 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes neinformavo būsimų turto pirkėjų apie apelianto pretenzijas į parduodamą turtą. Varžytynių aktai patvirtinta, jog apartamentai perleisti 2013 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2014 m. kovo 25 d. Skelbimai patvirtina, kad UAB „Jonvita“ neteikė informacijos apie apelianto pretenzijas. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo A. G.. Tokios informacijos nepateikimas sudaro UAB „Jonvita“ neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str. 1 d.).Apribojimų parduoti turtą nebuvimas ir tariamas apelianto nerūpestingumą negali panaikinti UAB „Jonvita“ neteisėtų veiksmų. Bankroto administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, jis yra savo srities profesionalas, dėl to UAB „Jonvita“ taikytinas maksimaliai rūpestingo ir atidaus asmens elgesio standartas. Bankroto administratoriui turėjo būti žinomi CK 6.321 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Paskelbus informaciją apie apelianto pretenzijas, būtų išvengta kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Todėl UAB „Jonvita“ elgesys neatitiko bankroto administratoriui keliamų reikalavimų, kas laikytina neteisėtais veiksmais. Teisiškai nereikšminga aplinkybė, kad UAB „Gvidonas“ turto atžvilgiu nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ar kiti apribojimai, nes CK 6.321 straipsnio 1 dalis įpareigoja informuoti ir apie pretenzijas. Taip pat teisiškai nereikšminga aplinkybė, kad apeliantas nesikreipė į administratorių turto pardavimo klausimais, neskundė kreditorių nutarimų ir nesikreipė į teismą dėl per įstatyme nustatytą terminą nepritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Nepriklausimai nuo šių veiksmų (ne)atlikimo UAB „Jonvita“ turėjo pakankamai informacijos spręsti esant apelianto pretenzijoms į BUAB „Gvidonas“ turtą. Todėl buvo pakankamas pagrindas vykdyti CK 6.321 straipsnio 1 dalies reikalavimus.UAB „Jonvita“ kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Jos padarytas pažeidimas sudarė prielaidas neteisėtai parduoti BUAB „Gvidonas“ turtą, nes turto pirkėjai nežinojo apie apelianto turimas pretenzijas, kas juos daro sąžiningais įgijėjais. Todėl turtą perleidus sąžiningiems tretiesiems asmenims, restitucija negalima (CK 6.153 str.). Byloje įrodytas priežastinis ryšys, nes Sutartį pripažinus negaliojančia, apeliantas būtų galėjęs pretenduoti į restitucijos taikymą. UAB „Jonvita“ neteisėtais veiksmais padarė apeliantui 105 363,76 Eur žalos, kuri pasireiškė teisės į restituciją natūra praradimu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis parduotų objektų vidutinė rinkos vertė sudaro 727 600 Lt. Restitucija būtų taikoma į 1/2 šių objektų.

Sprendime surašyti motyvai ir argumentai dėl ko teismas atmeta ieškinį, ištirtos visos faktinės aplinkybės, todėl nėra absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.Apeliantas nenurodė naujų motyvų ir nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimu (byla Nr. 2-904-368/2011), Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi (byla Nr. 2A-852/2013 ) ir 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi (byla Nr. 2A-266/2013) nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su Sutarties sudarymu ir įvykusiais tarpusavio atsiskaitymais. Esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams, kuriais nustatyta, kad Z. Č. dalį pinigų už parduodamą nekilnojamą turtą gavo iki pasirašant Sutartį, kurie buvo perduoti apeliantui, o likusiai daliai – 857 000 Lt išrašytas vekselis. Po vekselio išrašymo Z. Č. gavo 50 000 Lt. UAB „Gvidonas“ iškėlus bankroto bylą, likusiai nesumokėtai sumai (810 519 Lt) yra patvirtintas kreditorinis reikalavimas. Teismai nustatė, kad pinigai buvo sumokėti, todėl Z. Č. atžvilgiu apgaulės nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad minėti teismų sprendimai nepanaikinti, todėl negali būti, kad viena sandorio šalis Z. Č. neapgautas, o jo žmona J. Č. apgauta. Be to, pastarąją atstovauja apeliantas, kuris ir gavo pinigus. Teismas pagrįstai rėmėsi tais pačiais ankstesnių teismų pripažintais įrodymais ir argumentais (CPK 279 str. 4 d.), o pinigų pardavėjams sumokėjimo faktą patvirtina šalių pasirašyta pirkimo - pardavimo sutartis. UAB „Jonvita“ neteisėtų veiksmų apelianto atžvilgiu neatliko. Turtas parduotas vykdant kreditorių susirinkimo sprendimus bei laikantis visų turto pardavimą reglamentuojančių procedūrų. Kreditorių susirinkimo sprendimą parduoti turtą skundė ir apeliantas, tačiau jo skundas buvo atmestas. Turtas buvo įkeistas AB Swedbank, todėl už jį visa gauta pinigų suma pervesta įkaito turėtojui. Kadangi nebuvo atsiskaityta su įkeisto turto gavėju (kreditoriumi), tai bet kokiu atveju nepriklausomai nuo to, kas bus šio turto savininku, turtas turėjo būti parduotas, o iš gautų pinigų už parduotą turtą padengta skola kreditoriui. Apeliantas įkeitimo sutarties neginčija.Parduodamam turtui nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl jo teisme nebuvo jokio teisminio ginčo. Tai, kad buvusių UAB „Gvidonas“ vadovų ir akcininkų atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas, nesudarė pagrindo stabdyti turto pardavimą. Apeliantas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje tiems asmenims, kurie savo nusikalstamais veiksmais, jeigu bus tokie nustatyti, apelianto atžvilgiu galėjo padaryti žalos.Byloje nėra pagrindo nustatyti UAB „Jonvita“ neteisėtus veiksmus, todėl nesant šios sąlygos, civilinė atsakomybė atsirasti negali. BTA Insurance Company SE nėra atsakinga už UAB „Jonvita“ kaip bankroto administratoriaus veiksmus, nes apelianto nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. UB „Jonvita“ civilinės atsakomybės nedraudė.

Ieškinys nepagrįstas, nes UAB „Jonvita“ savo pareigas bankroto proceso metu vykdė tinkamai, nė vienam iš parduoto nekilnojamojo turto vienetui nebuvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turtas parduotas vadovaujantis kreditorių sprendimais. Turto pardavimo momentui buvo priimti visi atitinkami tiek BUAB „Gvidonas“ kreditorių, tiek Šiaulių apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai. Bankroto administratorius dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo jokių savarankiškų sprendimų nepriėmė. Apeliantas vadovaujasi nepagrįstomis prielaidomis, nes nepateikė įrodymų, kad UAB „Jonvita“ būtų pažeidusi bankroto procedūras. Civilinės bylos Nr. 2-904-368/2011 nagrinėjime dalyvavo ir apeliantas, kuris, atstovaudamas pagal įgaliojimą savo tėvą Z. Č., pasirašė ieškinį. Taip pat apeliantas minėtoje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, davė paaiškinimus teismo posėdyje, teikė skundus Z. Č. vardu. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimu (CPK 279 str. 4 d.). Esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams ginčo dėl to, kad pinigai nebuvo sumokėti, ir kad Sutartis yra negaliojanti, nebegali būti ir šių faktinių aplinkybių iš naujo įrodinėti nereikia (CPK 182 str.).Esant galiojančiai Sutarčiai, nesuprantama, kaip bankroto administratorius parduodamas BUAB „Gvidonas“ priklausantį turtą, savo veiksmais galėjo padaryti žalą apelianto turtiniams interesams. UAB „Jonvita“ nepažeidė bankroto įstatymo normų ir neatliko neteisėtų veiksmų, nes veikė išimtinai BUAB „Gvidonas“ kreditorių interesais. Apeliantas neįrodė, kad būtų įvykęs draudžiamasis įvykis, dėl kurio atsiradimo būtų kaltas bankroto administratorius ir kad apeliantui dėl to būtų atsiradusi žala.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad Z. Č. ir J. P. Č. (pardavėjai) 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartimi (Sutartis) atsakovei UAB „Gvidonas“ pardavė už 4 900 000 Lt dvi negyvenamąsias patalpas – poilsio patalpas, bei 1/2 dalį kitų statinių – kiemo aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-904-368/2011, kurioje 2011 m. spalio 4 d. sprendimu atmestas Z. Č. ieškinys, kuriuo, be kita ko, taip pat buvo prašoma pripažinti negaliojančia Sutartį kaip sudarytą dėl apgaulės. Nagrinėjamu atveju apeliantas kaip J. P. Č. įpėdinis taip pat ginčija Sutartį tuo pačiu faktiniu ir teisiniu pagrindu (CK 1.91 str. 1 d.) ir prašo pripažinti ją negaliojančia, taip pat prašo iš atsakovės BUAB „Gvidonas“ bankroto administratorės UAB „Jonvita“ ir draudimo bendrovių žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, vadovaudamasis civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 nustatytomis ir įrodytomis aplinkybėmis (prejudiciniai faktai). Apeliantas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas skundą grindžia tuo, kad buvo pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos, nes sprendime nėra savarankiškų motyvų (absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas); neatskleista bylos esmė; tarp nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 2-904-368/2011 nėra prejudicinio ryšio; Sutartis sudaryta dėl UAB „Gvidonas“ apgaulės bei atsakovė UAB „Jonvita“, parduodama ginčo turtą, padarė žalą apeliantui, nes jis prarado teisę į restituciją natūra.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo

Nors apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo pagrindu, kad teismas neatskleidė bylos esmės, sprendimas yra be motyvų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti esant bent vieną CPK 329 straipsnyje nurodytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tik visiškas teismo motyvų nebuvimas; teisingas teismo procesinis sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš teismo sprendime nurodytų (esančių) motyvų galima spręsti, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė pakankamai išsamius motyvus, kurie leidžia spręsti, kodėl buvo priimtas sprendimas netenkinti apelianto reikalavimų. Tai, kad, apelianto manymu, teismas neturėjo pagrindo remtis skundžiamame sprendime nurodytais motyvais, o turėjo vertinti kitas aplinkybes ir pateikti kitokius motyvus, reiškia tik apelianto nesutikimą su teismo pozicija, bet ne pagrindą pripažinti, jog sprendimas yra be motyvų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, spręstina dėl apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.

Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apelianto ieškinys grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir Z. Č. ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011, sprendė, kad vertinti tas pačias aplinkybes netikslinga, minėtoje byloje nustatytas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais, todėl apelianto pareikštų reikalavimų netenkino. Apeliantas nesutikimą su šiais teismo argumentais, kaip minėta, grindžia tuo, kad bylų šalys skiriasi, nes J. P. Č. civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 nedalyvavo (buvo mirusi), todėl apelianto ieškinys nėra tapatus Z. Č. reikštam ieškiniui, dėl ko ir tarp minėtų bylų prejudicinio ryšio nėra. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti Sutarties teisėtumą bei jos sudarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad jam įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 str. 4 d.).

Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012 ir kt.). Taigi, prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

Civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 Z. Č. reikalavimą pripažinti Sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės taip pat kaip ir nagrinėjamu atveju grindė faktine aplinkybe dėl 1 870 000 Lt sumos prieš Sutarties pasirašymą iš UAB „Gvidonas“ negavimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad Z. Č. neįrodė, jog Sutartis buvo sudaryta dėl UAB „Gvidonas“ apgaulės ir pardavėjai minėtos sumos pagal Sutartį negavo, Z. Č. reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Taigi, Šaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi pripažino, kad pagal Sutartį su pardavėjais atsiskaityta ir ji yra galiojanti. Apelianto teigimu, tarp bylų nėra prejudicinio ryšio dėl to, kad ieškinys nėra tapataus, nes skiriasi šalys. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinių tapatumo klausimas nagrinėjamoje byloje yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje, konstatavus, kad ieškiniai nėra tapatūs, nes ginčas kilo ne tarp tų pačių šalių. Tačiau tai, kad nagrinėjamos bylos šalys netapačios, dar nereiškia, kad civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 nustatytos aplinkybės negali būti pripažintos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Kaip minėta, pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį ne tik šalys, bet ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Šiuo atveju pats apeliantas civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 buvo trečiuoju asmeniu, kas reiškia, kad jis buvo savarankišku dalyvaujančiu byloje asmeniu (o dar ir ieškovo Z. Č. atstovu pagal įgaliojimą), t. y. buvo aktyviu proceso dalyviu.

Kaip matyti, tiek Sutartyje numatytos 1 870 000 Lt sumos sumokėjimas pardavėjams, tiek UAB „Gvidonas“ ir jo vienintelio akcininko D. V. veiksmai taip pat buvo ir civilinės bylos Nr. 2-904-368/2011 nagrinėjimo faktiniu pagrindu. Apeliantas ir neginčija, jog civilinės bylos Nr. 2-904-368/2011 faktinės aplinkybės, o ir reikalavimo Sutartį pripažinimo negaliojančia teisinis pagrindas sutampa (CK 1.91 str. 1 d.). Toje byloje yra konstatuota teisinę reikšmę ir nagrinėjamai bylai turinti aplinkybė, kad UAB „Gvidonas“ apgaulės pardavėjų atžvilgiu nebuvo. Taigi, apelianto nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais pagrindais Sutarties teisėtumas įvertintas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-940-368/2011, kurioje teismai pagrindo konstatuoti Sutarties sudarymą dėl UAB „Gvidonas“ apgaulės neįžvelgė. Atsižvelgiant į tai, kad teismai nenustatė apgaulės pardavėjo Z. Č. atžvilgiu, nėra pagrindo jos konstatavimui ir pardavėjos J. P. Č., kurios įpėdinis yra apeliantas, atžvilgiu. Pažymėtina, kad apeliantas, kaip savo motinos įpėdinis, procesine prasme ir nėra jos atstovas nagrinėjamoje byloje, o toje byloje, kaip minėta, jis buvo savarankišku dalyvaujančiu byloje asmeniu.

Kita vertus, net ir nepaisant paminėto bei vertinant ieškinio pagrįstumo klausimą iš esmės, pažymėtina, kad pardavėjai, notarine forma tvirtinant Sutartį, joje aiškiai patvirtino 1 870 000 Lt sumos gavimą iki Sutarties sudarymo. Jau ir apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjusio Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo teisėtumą, teisėjų kolegija nurodė, kad neturi pagrindo abejoti D. V. parodymais, kad dalis pinigų buvo sumokėta jo sūnui M. Č., o dalis pinigų buvo laikoma sumokėta išrašant Z. Č. vekselį (kreditorinis reikalavimas UAB „Gvidonas“ bankroto byloje pagal vekselį yra patvirtintas). Taigi, pardavėjams Sutartimi patvirtinus 1 870 000 Lt sumos gavimą iki Sutarties sudarymo, laikytina, kad toks paminėtas atsiskaitymo būdas (daliai sumos išrašytas vekselis) jiems buvo priimtinas, dėl ko pripažinti apgaulės faktą nėra jokio pagrindo. Juo labiau, kad iš D. V. ikiteisminiame tyrime duotų parodymų galima spręsti, kad dėl tokio atsiskaitymo būdo būtent pats apeliantas pas notarą pasakė tėvams, kad „viskas tvarkoje“ (t. 1, b.l. 38-41), o apelianto ieškinyje nurodomi teiginiai dėl D. V. žodinių aiškinimų apie atliktus bankinius pavedimus iš esmės net ir nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir apskritai menkai tikėtina, kad dėl tokios didelės sumos pervedimo bet kurie pardavėjai pasikliautų vien žodiniais aiškinimais (jei tokie ir būtų buvę).

Apibendrinant konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentai, susiję su Sutarties teisėtumu (Sutarties sudarymo aplinkybės, UAB „Gvidonas“ finansinės galimybės, 1 870 000 Lt sumos iki Sutarties sumokėjimas) yra įvertinti civilinėje byloje Nr. 2-940-368/2011. Nors minėtos bylos šalys ir nėra tapačios, tačiau joje nustatytas aplinkybes pagrįstai pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais faktais nagrinėjamai bylai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas negali vertinti tų pačių faktinių aplinkybių, pateikiamų įrodymų kitaip nei jau teismai yra jas įvertinę, dėl to atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo prejudicinius faktus reglamentuojančių teisės normų taikymo.

Dėl žalos atlyginimo

Apeliantas taip pat prašo priteisti žalą, kurią kildina iš to, kad BUAB „Gvidonas“ bankroto administratorius UAB „Jonvita“, žinodamas apie apelianto reiškiamas pretenzijas į turtą, apie tai neinformavo pirkėjų pagal CK 6.321 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Todėl BUAB „Gvidonas“ pardavus iš pardavėjų įsigytą turtą, t. y. jį perleidus sąžiningiems įgijėjams, apeliantas prarado teisę į restituciją natūra. Taigi, apeliantas patirtą žalą grindžia restitucijos natūra negalimumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto reikalavimas nagrinėjamoje byloje priklauso nuo kito byloje pareikšto reikalavimo – Sutarties pripažinimo negaliojančia, patenkinimo, nes tik Sutartį pripažinus negaliojančia, apeliantas turėtų teisę į restituciją apskritai. Todėl pirmosios instancijos teismas, netenkinęs reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi apeliantui atidėtas 2 046 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas (t. 5, b.l. 19-20). Apeliacinio skundo netenkinus, ši žyminio mokesčio suma iš apelianto priteistina valstybei (CPK 96 str. 2 d. ).

Atsakovė AAS Baltic Insurance Company SE pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl 484 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme priteisimo. Į bylą pateikti duomenys, kad advokatų kontorai yra apmokėta 484 Eur (t. 5, b.l. 31-32). Ši suma neviršija maksimalios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (patvirtintos Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77) 7, 8.11 punktuose nurodytos sumos (713,9 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti kitokią atlygintinų išlaidų sumą, iš apelianto minėtai atsakovei priteistina 484 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. Č. (duomenys neskelbtini) 2 046 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovo M. Č. atsakovei AAS Baltic Insurance Company SE 484 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.