Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-904-368/2011 pagal ieškovo Z. Č. patikslintą ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gvidonas“, T. M., U. S., akcinei bendrovei „Swedbank“ (tretieji asmenys: Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. D., D. V., L. B., M. Č.) dėl pirkimo - pardavimo sutarties, hipotekos lakšto ir taikos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Z. Č. ir J. P. Č. 2007 m. birželio 29 d. su UAB „Gvidonas“ sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią už 4 900 000 Lt pardavė UAB „Gvidonas“ dvi negyvenamąsias – poilsio patalpas ir 1/2 dalį kitų statinių – kiemo aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini). Be to, 2007 m. birželio 29 d. šalys pasirašė poilsio patalpų su priklausiniais perdavimo - priėmimo aktą.

2007 m. birželio 28 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gvidonas“ sudarė kreditavimo sutartį (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią UAB „Gvidonas“ suteiktas 4 676 000 Lt kreditas. Minėtam kreditui užtikrinti UAB „Gvidonas“ 2007 m. liepos 23 d. hipotekos lakštais Nr.03/1/2007/0010546 ir Nr. 03/2/2007/0010549 įkeitė AB „Swedbank“ nuomos teise į valstybinės žemės sklypo dalį ir visas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), taip pat UAB „Gvidonas“ lėšas, esančias AB „Swedbank“ sąskaitose.

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovui UAB „Gvidonas“ iškelta bankroto bylą, o 2010 m. kovo 30 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pažymėjo ir tai, kad pagal 2007 m. birželio 29 d. sutarties sąlygas likusią 3 030 000 Lt sumą atsakovas UAB „Gvidonas“ įsipareigojo sumokėti pardavėjams, kai AB bankas „Hansabankas“ (AB „Swedbank“) suteiks UAB „Gvidonas“ kreditą patalpoms įsigyti, o iš bylos medžiagos matyti, kad 3 030 000 Lt sumą atsakovas UAB „Gvidonas“ pervedė į 2007 m. birželio 29 d. sutartyje nurodytas sąskaitas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovo sūnus M. Č. priėmė J. P. Č. palikimą, tačiau savarankiško reikalavimo pripažinti 2007 m. birželio 29 d. sutartį negaliojančia teismui nepareiškė.

Šiaulių apygardos teismas sprendė, kad ieškovo teiginiai dėl taikos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms laikytini deklaratyviais, nes preliminariosios būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra ne tik pastatyti butą, bet ir po to sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.401 str. 1 d., 6.165 str. 1 d.). Be to, kai pirkėjas – fizinis asmuo – tokią sutartį sudaro savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tokia sutartis taip pat gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis ir tai lemia būtinumą sutarties sąlygas aiškinti vartotojų naudai (CK 6.193 str. 4 d.), o daiktų savininkai nepraranda nuosavybės teisės į jiems priklausančius daiktus remiantis vien tuo, kad skolininko bankroto byloje yra patvirtintas jų finansinis reikalavimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

2. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kaip galėjo būti perduota tokia didelė pinigų suma grynais, o byloje nėra piniginių lėšų grynais pinigais perdavimą patvirtinančių įrodymų, t. y. kasos išlaidų orderio ar kito grynųjų pinigų operaciją patvirtinančio buhalterinio dokumento.

3. D. V. neturėjo iš ko paskolinti 1 012 000 Lt D. V., o ikiteisminio tyrimo pareigūnams vekselį kažkodėl pateikė D. V., nors vekselį visada saugo tik vekselio turėtojas. Nesant įrodymų apie ūkinę operaciją, kurios pagrindu tariamai įnešti pinigai į kasą, 2007 m. birželio 28 d. kasos pajamų orderis GVD Nr. 15 laikytinas neturinčiu juridinės galios.

4. Nors iš kasos knygos išrašo bei 2007 m. birželio 29 d. kasos išlaidų orderio Nr. 07-035 matyti, kad atsakovo direktoriui L. B. tariamai buvo išduota 1 012 500 Lt (mokėjimo paskirtis – sutartis su Z. Č.), tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad L. B. būtų pateikęs į atsakovo buhalteriją pinigų sumokėjimą pardavėjams ar kitiems asmenims įrodančius dokumentus ar avanso ataskaitą. Tuo tarpu notaras apskritai netvirtina pinigų perdavimo fakto, o pasak D. V., pinigų perdavimas apskritai vyko nedalyvaujant notarei.

5. Prieš pasirašant sutartį atsakovo vienintelis akcininkas D. V. patikino, kad jis pats asmeniškai atliko bankinį pavedimą ir tokiu būdu apgavo, tačiau teismas nesiaiškino atsakovo apgaulingo elgesio įtakos sutarties sudarymui. Tuo tarpu kredito sumą (3 030 000 Lt) viršijančios kainos dalies sumokėjimas iki sutarties sudarymo buvo esminė sutarties sudarymo sąlyga, turėjusi esminės reikšmės pardavėjų apsisprendimui sudaryti sutartį.

6. Atsakovas niekada neįgijo nuosavybės teisės į sutarties dalyku esantį turtą ir negalėjo elgtis su juo kaip su nuosavu bei įkeisti, o konkrečiu atveju buvo pažeistas imperatyvus draudimas įkeisti svetimą daiktą.

7. T. M. ir U. S. nepagrįstai laikomi vartotojais, nes U. S. siekė įsigyti du butus, kas liudija apie sandorių sudarymą verslo tikslais, o teismas nepagrįstai taikė su vartotojų teisių apsauga susijusias teisės normas. Tuo tarpu su minėtais asmenimis sudarytų taikos sutarčių sąlygos akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias ĮBĮ normas, nes bankrutuojančios įmonės nekilnojamasis turtas privalo būti realizuojamas iš varžytynių ir tik nepavykus jo parduoti minėtu būdu, kreditorių susirinkimas gali nustatyti kitokią jo realizavimo tvarką.

8. Pirmosios instancijos teismo teisėjas E. M. išnagrinėjo bylą, nors joje pareikšti reikalavimai yra susiję su jo veiksmais vykdant BUAB „Gvidonas“ bankroto procesinę kontrolę ir jis patvirtino ginčijamas taikos sutartis, kas kelia abejonių teismo nešališkumu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas nepaneigė pinigų sumokėjimo fakto. Be to, jei ir būtų nustatyta, kad ieškovas faktiškai negavo 1,87 mln. Lt iki sutarties pasirašymo, tai šis faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ir ginant sąžiningų trečiųjų asmenų teises restitucija natūra netaikytina. Pažymi, kad sutartyje numatytomis sąlygomis buvo sumokėta ir 3 030 000 Lt jau po sutarties pasirašymo, tačiau iš ieškinio reikalavimų aišku, kad ieškovas minėtos pinigų sumos neketina grąžinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia, o sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013). Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju 2007 m. birželio 29 d. sutarties sąlygų ieškovas apskritai neginčija, o ginčija tik sutarties sąlygos dėl kainos dalies (1 870 000 Lt) sumokėjimo iki sutarties sudarymo įvykdymo faktą (CK 6.314, 6.345 str.). Kita vertus, pats ieškovas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, patvirtino, kad 1 870 000 Lt pardavėjams (įskaitant ieškovą) yra sumokėta iki sutarties sudarymo (1 t. 18 b. l.). Be to, ieškovas neginčija, kad po sutarties pasirašymo atsakovas 2008 m. vasario 27 d. sutartyje numatytomis sąlygomis sumokėjo dar 3 030 000 Lt (1 t. 18 b. l., 2 t. 119, 120 b. l.), o iki pat 2010 m. rugsėjo 30 d. (Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovui UAB „Gvidonas“ iškelta bankroto byla), kuomet buvo pateiktas ieškinys (1 t. 1 b. l. ), ieškovas jokių reikalavimų dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu apskritai nereiškė. Ieškovo teiginys, jog D. V. pardavėjus įtikino dėl padaryto pinigų pervedimo, jokiais objektyviais įrodymais apskritai neparemtas (CPK 178 str.), o pasirašymas dėl 1 770 000 Lt gavimo neįsitikinus šiuo faktu neatitiktų jokio protingo ir apdairaus žmogaus standarto. Tuo tarpu notaro patvirtintoje sutartyje nurodyto pinigų gavimo fakto paneigimas remiantis vien ieškovo versija apie neva turėjusį būti atliktą pavedimą, kuris realiai nebuvo atliktas, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Tiesa, ieškovas akcentuoja, kad UAB „Gvidonas“ tiesiog neturėjo finansinių galimybių iki sutarties pasirašymo sumokėti visą 1 870 000 Lt (1 770 000 + 100 000) sumą, tačiau tiek byloje esančio vekselio kopija (1 t. 47 b. l.), tiek pagal jį atsakovo akcininko gautų pinigų įnešimas į įmonės kasą (1 t. 53 b. l.), tiek ir pinigų išmokėjimas iš įmonės kasos direktoriui L. B. pagrindu „sutartis su Z. Č.“, byloja priešingai. Vertinant minėtus duomenis kartu su faktu, jog Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi BUAB „Gvidonas“ bankroto byloje patvirtintas 810 519 Lt ieškovo finansinis reikalavimas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti D. V. parodymais, kad dalis ieškovo ginčijamų pinigų (912 500 Lt) buvo sumokėta ieškovo sūnui (duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis dėl šio finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Gvidonas“ bankroto byloje, nėra), o dalis pinigų buvo laikoma sumokėta išrašant ieškovui vekselį (1 t. 45 b. l.). Vėlesni tėvo ir sūnaus santykiai esminės reikšmės ginčo išsprendimui konkrečiu atveju neturi, nes, kaip jau minėta, ieškovas sutartimi patvirtino 1 870 000 Lt gavimą iki sutarties sudarymo, todėl darytina išvada, jog toks atsiskaitymo būdas ieškovui buvo priimtinas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad pirkėjai negavo 1 770 000 Lt (iš 1 870 000 Lt) sumos pagal 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartį, o atsakovas atitinkamai neįgijo nuosavybės teisių į ginčo turtą, nėra pagrindo. Tokiu būdu nėra pagrindo tenkinti tiek ieškovo reikalavimo dėl 2007 m. birželio 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tiek ir išvestinių reikalavimų dėl 2007 m. liepos 23 d. hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais ir vienašalės restitucijos taikymo.

Tiek patikslintu ieškiniu (5 t. 60 b. l.), tiek ir apeliaciniu skundu (6 t. 150 – 151 b. l.) prašoma pripažinti negaliojančiomis 2010 m. birželio 18 d. taikos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Gvidonas“, AB „Swedbank“ ir T. M., o taip pat 2010 m. birželio 18 d. taikos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Gvidonas“, AB „Swedbank“ ir U. S., tačiau pažymėtina, kad minėtos taikos sutartys buvo patvirtintos dar Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-475-368/2010, t. y. iki ieškinio nagrinėjamoje byloje padavimo, o įstatymas nenumato galimybės ginčyti įsiteisėjusio ar neįsiteisėjusio teismo sprendimo reiškiant ieškinį atskiroje byloje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas minėtose dalyse apskritai turėjo atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o priėmęs – bylą šiose dalyse nutraukti (CPK 293 str. 1 p.). Atitinkamai apelianto aiškinimas dėl T. M. ir U. S. nepripažinimo vartotojais ar teismo šališkumo, siejamo su to paties klausimo nagrinėjimu du kartus, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Kita vertus, nors Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi anksčiau minėtos Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartys buvo panaikintos ir taikos sutarčių tvirtinimo klausimai perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau šiuo metu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų aišku, jog minėtos taikos sutartys yra patvirtintos įsiteisėjusiomis Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-115-368/2012. Tokiu būdu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 2010 m. birželio 18 d. taikos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, naikintina ir civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 293 str. 1 p., 302 str.),

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl 2010 m. birželio 18 d. taikos sutarties, sudarytos tarp bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gvidonas“, akcinės bendrovės „Swedbank“ ir T. M., o taip pat 2010 m. birželio 18 d. taikos sutarties, sudarytos tarp bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gvidonas“, akcinės bendrovės „Swedbank“ ir U. S., pripažinimo negaliojančiomis ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.