Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovui J. O. dėl įsipareigojimų kylančių iš paskolos sutarties nevykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

10. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovo J. O. 2015 m. gegužės 29 d. nuotoliniu būdu per sistemą (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis). Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė paskolins atsakovui 50 Eur sumą 30 dienų terminui su 105,85 proc. dydžio metine palūkanų norma. Sutarties bendrųjų sąlygų 2.10 punktu atsakovas turėjo teisę prašyti suteikti papildomą kredito sumą, sutrumpinti ar prailginti viso paimto kredito grąžinimo terminą. Atsakovas 2015 m. birželio 13 d. pateikė prašymą papildomai 50 Eur kredito sumai, 2015 m. birželio 27 d. sumokėjęs 9,40 Eur kredito pratęsimo palūkanas (pratęsimo mokestį), 2015 m. liepos 3 d. pasipildė 50 Eur suma. Atsakovas suteiktą kreditą 2015 m. liepos 10 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. liepos 22 d. pasipildė 50 Eur suma. Baigiant paimtų kredito sumų grąžinimo terminui, atsakovas 2015 m. liepos 28 d. sumokėjo 23,50 Eur pratęsimo palūkanas, 2015 m. rugpjūčio 13 d. pasipildydamas 50 Eur suma, 2015 m. rugpjūčio 21 d. pasipildydamas 50 Eur suma. Atsakovas 2015 m. rugpjūčio 27 d. sumokėjo 32,90 Eur pratęsimo palūkanas ir paimtas kredito sumas 2015 m. rugpjūčio 28 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. rugpjūčio 29 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 7 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 14 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 18 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 23 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 24 d. pasipildė 50 Eur suma, 2015 m. rugsėjo 24 d. pasipildė 50 Eur suma, viso iš ieškovės pasiskolindamas 750 Eur sumą. Atsakovas 2015 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo 70,50 Eur pratęsimo palūkanas, pratęsdamas paimtų kreditų grąžinimo terminą dar 30 dienų.

11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas gavo anksčiau aprašytas sumas (viso – 750 Eur sumą), kad iš viso atsakovas pateikė ieškovei penkiolika kredito paraiškų, prašydamas suteikti kreditą, kad gautas sumas atsakovas panaudojo, kad ieškovei paimtos 750 Eur kredito sumos negrąžino.

Dėl negražinto kredito

12. CK 6.189 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. CK 6.200 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, o to paties straipsnio 3 dalis numato, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. CK 6.200 straipsnio 4 dalis numato, jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

13. Atsakovas neneigė, kad būtent jis užpildė paraišką kreditui gauti, kad pinigus gavo. Byloje nustatyta, kad ieškovė mokėjimo pavedimais atsakovui pervesdavo prašomą kredito sumą, mokėjimo paskirtyje nurodė, kad piniginės lėšos yra pervedamos pagal kredito sutartį. Kaip pagristai nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovo J. O. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Atsakovas nereiškė reikalavimo pripažinti sudarytą vartojimo kredito sutartį negaliojančia. Kadangi tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovo J. O. 2015 m. gegužės 29 d. nuotoliniu būdu per sistemą www.smscredit.lt sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nuginčyta, atsakovas privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo teiginiai, jog kreditus jis imdavo neblaivus, kad ieškovė jam negalėjo suteikinėti kredito, kad jokių su sutarties sudarymu susijusių dokumentų neskaitė, galėtų būtų reikšmingos tuo atveju, jeigu atsakovas būtų pareiškęs reikalavimą pripažinti sudarytą vartojimo kredito sutartį negaliojančia, jei būtų ginčijęs sudarytą sutartį. Tuo tarpu esant galiojančiai sutarčiai, jos nevykdymas negali būti pateisiamas minėtomis aplinkybėmis, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, jog sudarydamas sutartis atsakovas galimai neskaitė sutarties sąlygų, šiuo atveju neįrodyta ir nepatvirtina, kad tarp šalių neatsirado sutartiniai teisiniai santykiai, nes elgiantis nepakankamai rūpestingai, asmuo prisiima su tuo susijusių pasekmių atsiradimo riziką. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, ne kartą sumokėdamas kredito grąžinimo pratęsimo mokestį ir negrąžindamas anksčiau laiko anksčiau paimtų kredito sumų, aiškiai išreiškė savo valią už papildomą mokestį pratęsti kredito grąžinimo datą.

14. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) esančios informacijos matyti, kad šioje svetainėje yra pateikiamos visos standartinės kredito sutarties sąlygos, kredito gavėjas norėdamas gauti kreditą, turi patvirtinti savo tapatybę, bei susipažinti su standartinėmis bendrosiomis kredito sąlygomis ir patvirtinti, kad su jomis susipažino. Taigi, atsakovas, pateikęs kredito paraišką ieškovei, aiškiai išreiškė savo valią ir sutiko su sutarties sąlygomis (sutarties 5 p.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jis būtų negavęs kredito sutarties, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl sutarties negavimo atsakovas būtų kreipęsis į ieškovę. Sutartis tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovo J. O. buvo nutraukta 2016 m. gruodžio 7 d. tuo pagrindu, kad atsakovas J. O. pažeidė sutarties sąlygas.

15. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagristai priteisė iš atsakovo 750 Eur negrąžinto kredito sumą ieškovės naudai.

Dėl palūkanų

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės), kurios gali būti mokamos kaip mokestis (atlyginimas) už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), arba palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis). Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

18. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

20. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad ieškovė ir atsakovas susitarė dėl kredito kainos, atsakovas už naudojimąsi kreditu nesumokėjo sutartų palūkanų, atsakovo ieškovei sumokėtų kredito pratęsimo palūkanų (pratęsimo mokesčių) negalima laikyti palūkanomis, mokamomis už suteiktą kreditą, ir jų įskaityti, todėl pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 33,54 Eur palūkanų iki kredito grąžinimo termino. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neneigė, kad atsakovas mokėjo pratęsimo palūkanas (pratęsimo mokesčius), tačiau jos nepatenka į pelno palūkanas, kadangi jos mokomos išimtinai už kredito pratęsimą. Tokios sąlygos buvo numatytos šalių sudarytoje sutartyje. Pasirašydamas sutartį atsakovas su tokiomis sąlygomis sutiko, jų neginčijo teisme.

21. Teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 248,09 Eur palūkanų po kredito grąžinimo termino. Minėtos palūkanos skaičiuotos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2016 m. sausio 27 d. (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 187,30 procentų). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė nutraukė palūkanų skaičiavimą 2016 m. sausio 27 d., tuo tarpu pagal tarp šalių sudarytą sutartį, ieškovė ir atsakovas susitarė, kad ieškovė palūkanas skaičiuos iki tol, kol kreditas bus faktiškai grąžintas kredito davėjui.

22. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 248,09 Eur palūkanų po kredito grąžinimo termino pagrįstumo, detaliai aptarė šalių sudarytos sutarties nuostatas. Sutarties 3.7 punkte nurodoma, kad kredito gavėjas turi teisę pratęsti Kredito ir/ar palūkanų grąžinimo terminą 30 (trisdešimčiai) dienų pagal tinklalapyje (duomenys neskelbtini) ar kredito davėjo išrašytoje sąskaitoje pateiktus nurodymus; kredito gavėjui vėluojant vykdyti savo įsipareigojimus, arba jei nuo pradinio termino, kada turėjo būti gražintas kreditas, praėjo daugiau kaip 365 dienos, kredito davėjas turi teisę atsisakyti pratęsti terminą ir šios sutarties 6.4 punkte nustatyta tvarka nutraukti sutartį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagristai nurodė, kad pasibaigus kredito ir palūkanų pratęsimo terminui kredito gavėjas gali savo pasirinkimu arba grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas, arba ta pačia tvarka ir sąlygomis pakartotinai pratęsti kredito ir palūkanų grąžinimo terminą, kad klientų atliekami pratęsimo mokesčiai yra užskaitomi ne kreditui ar palūkanoms dengti, o tokio pratęsimo mokesčio paskirtis – atidėti kredito grąžinimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šios sutarties sąlygos yra aiškiai nurodytos sutartyje ir vidutiniškai protingam ir apdairiam asmeniui jos neturėtų kelti neaiškumų. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas butų reiškęs ieškovei prieštaravimus dėl kokių nors sutarties palūkanų dydžio, kad būtų nurodęs, kad sutarties sudarymo metu netinkamai suprato kokias nors sutarties sąlygas. Atsakovas neginčijo šalių sudarytos sutarties sąlygų.

24. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.1 d.). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, prireikus jie gali būti priverstinai įgyvendinami per teismą.

25. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.). Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip negu nustatyta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

26. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė minėtų pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo sutarties sąlygų taikymo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 750 Eur negrąžinto kredito, 33,54 Eur palūkanas iki kredito grąžinimo termino, 248,09 Eur palūkanas po kredito grąžinimo termino.

Dėl kitų apelianto argumentų

27. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sunkią atsakovo materialinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad atsakovas nepateikė prašymo dėl sprendimo įvykdymo tvarkos išdėstymo. Aplinkybė, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki negali paneigti ieškovės teisės gauti sutarties įvykdymą, priešingu atveju būtų paneigtas sutarties privalomumo principas, šalių sutartinių santykių stabilumas ir aiškumas. Pažymėtina, kad atsakovas nei iki civilinės bylos išnagrinėjimo, nei civilinės bylos nagrinėjimo metu nesistengė taikiai išspręsti šalių ginčo, kas būtų ne tik sumažinę jam tenkančias išlaidas (pvz., bylinėjimosi išlaidas), bet būtų sudarę galimybę skolą sumokėti per ilgesnį laiko tarpą.

28. Nagrinėjamoje byloje šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

29. Atsakovas teigia, kad teismas neįvertino teisme duotų liudytojos L. O. parodymų, dėl jų nepasisakė, nors jie labai reikšmingi bylai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, kad teismas detaliai nepasisakė dėl liudytojos parodymų, nereiškia, kad jų teismas neįvertino. Kaip jau byloje pažymėta, tol, kol sutartis nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, tol šalys turi ją vykdyti. Liudytojos parodymai šioje byloje, atsakovui neginčijus sutarties įstatymo numatyta tvarka, nepaneigia sutarties privalomumo principo.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

31. Taigi, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl liudytojos L. O. parodymų, kurie šioje byloje neturi įtakos teismo procesinio sprendimo priėmimui, nes negali paneigti šalių sudarytos sutarties privalomumo, neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.

32. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai sprendė dėl abejotinos kilmės kvito be antspaudo prijungimo prie civilinės bylos ir dėl 47,79 Eur kelionės išlaidų kurui priteisimo iš atsakovo, kad UAB „4 finance“ atstovė K. R. yra juridinis asmuo atstovaujantis ieškovę, kuri privalėjo teismui pateikti sąskaitą faktūrą, kurioje turėjo būti nurodytas įmonės kodas, privalėjo pateikti teismui automobilio, kuriuo važiavo, techninį pasą ir ekspertas pagal automobilio kubatūrą ir specialios formos lentelę turėjo nustatyti, kiek galėjo būti išnaudota kuro ir kokio kuro pagal kokią kainą (benzinas, dyzelis, ar dujos), tačiau ieškovės atstovė to nepadarė, o teismas neprašė pateikti automobilio techninį pasą ir neatliko kitų būtinų veiksmų. Taip pat nurodo, kad ieškovės atstovė nepateikė teismui raštiško specialios formos pareiškimo dėl kelionės apmokėjimo.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė nenorėjo asmeniško dalyvavimo teismo posėdyje (2019-03-04 prašyme prašė atšaukti būtinąjį ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje). Atsakovas norėjo, kad ieškovė dalyvautų teismo posėdyje, todėl teismui tenkinus ieškovės ieškinį, jam tenka pareiga atlyginti ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Kaip nurodo ieškovė ir atsakovas, ieškovė 2019 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio metu (2019 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio gardo įrašas 52:37 – 53:16 min.) pateikė žodinį prašymą prie bylos prijungti papildomas bylinėjimosi išlaidas, t. y. atvykimo į teismo posėdį išlaidas, ir kaip to įrodymą pateikė kvitą, kuriame nurodyta kuro rūšis, kiekis, prekių paslaugų kaina, paslaugos prekių suteikimo laikas, teisėja papildomais klausimais nustatė, kad tai BMW automobilis, kad 100 km reikalingi 7 litrai dyzelino). Pirmosios instancijos teismas pagristai priteisė ieškovei iš atsakovo priteisė 47,79 Eur kelionės išlaidas (kurui), įvertinęs, kad prašomos priteisti išlaidos pagal kelionės atstumą automobiliu iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), yra adekvačios ir pagrįstos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad kasos aparatų išduodami kvitai nėra antspauduojami, todėl teismas neturėjo pagrindo šio ieškovės atstovės pateikto kvito nepriimti.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga), yra nurodęs, kad, įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Atlikdamas šias pareigas, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie reikšmingas bylos aplinkybes, įvertinimą bei argumentus, kuriais remdamasis atmetė kuriuos nors įrodymus, prieštaraujančius toms išvadoms.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pateikto kuro kvito duomenimis, turėjo teisę pateikti įrodymus, patvirtinsiančius, kad prašomos priteisti išlaidos yra per didelės. Kadangi atsakovas tokių duomenų nepateikė, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nekilus abejonių dėl kvito duomenų pagrįstumo, kvite nurodytos kuro išlaidos pagrįstai priteistos iš atsakovo ieškovės naudai.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Teismas, vadovaudamasi išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.