- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-365-318/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-4-00035-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė, Jolanta Čepukėnienė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- O. B.
- Advokatai
- Petras Macenis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo O. B. gynėjo advokato Petro Macenio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 150 MGL dydžio (5 649 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas O. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017-04-20 iki 2017-04-21, vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginus dviejų MGL dydžio baudai, ir O. B. paskirta galutinė bausmė 146 MGL dydžio (5 498,36 Eur) bauda.
Nustatyta, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir teismo raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas.
Bausmės įvykdymas nukreiptas į užstatą – 2 000 Eur, esančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitoje (duomenys neskelbtini), sumokėtus A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
10760 Eur, 80 Lenkijos zlotų, saugomų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), 217 Ukrainos grivinų, saugomų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Sulaikytų prekių administravimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti O. B.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. O. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nepateikė jų muitinės kontrolei.
1.1. O. B., pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. ,,Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai, bei pažeisdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. lB-373 patvirtintų ,,Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 Eur (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2017 m. balandžio 20 d., apie 05.30 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (duomenys neskelbiami) kelio postą, esantį (duomenys neskelbiami), transporto priemonėje „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbiami), su puspriekabe „Fruehauf“, valst. Nr. (duomenys neskelbiami), gabeno su savimi vairuotojo kabinoje, dokumentų dėkle, užtraukiamoje kišenėje - 10 000 Eur, kabinos priekinėje panelėje - 10 Eur, transporto priemonės kabinos viršutinėje dalyje (daiktadėžėje), juodos spalvos vyriškoje rankinėje - 750 eurų ir 80 Lenkijos zlotų (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą kursą 18,89 Eur), savo rūbų kišenėje - 217 Ukrainos grivinų (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą kursą 7,58 Eur), tai yra – 10 786,47 Eur, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, kurių nepateikė muitinės kontrolei.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti iš O. B. pinigus – 10760 Eur, 80 Lenkijos zlotų, 217 Ukrainos grivinų.
2.1. Prokurorė, skunde aptarusi BK 72 straipsnio nuostatas, aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT formuojamą praktiką dėl turto konfiskavimo, nurodo, kad teismas nepagrįstai šioje byloje nepaskyrė BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kad per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės, pasak prokurorės, nepagrįsta, nes padaryta neįvertinus nuteistojo O. B. parodymų dėl pinigų gavimo aplinkybių, duotų ikiteisminio tyrimo metu, rašytinių duomenų, o vadovautasi išimtinai tik liudytojos S. Z. parodymais. Toliau apeliantė skunde (t. 3, b. l. 4) išsamiai aptaria nuteistojo O. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus pirminius ir 2017-04-24 duotus parodymus, kurie, pasak jos, patvirtina kitokias aplinkybes, negu nustatė teismas. Prokurorės teigimu, nuteistasis šių apklausų metų visada tvirtino, jog 10 000 Eur jam perdavė nepažįstamas vyriškis 2017-04-12 (duomenys neskelbiami) automobilių aikštelėje ir liepė juos atiduoti (duomenys neskelbiami) savo įmonės ,,(duomenys neskelbiami)“ buhalterijoje. O. B. tik trečios apklausos metu pradėjo tvirtinti, kad 10 000 Eur buvo S. Z. Teisme tokie prieštaravimai liko nepašalinti. Taip pat nepašalinti prieštaravimai tarp S. Z. ir O. B. duotų parodymų, dėl to, kas perdavė O. B. pinigus (O. B. parodė, kad perdavė nepažįstamas vyras, o S. Z. – ji pati). Teismas, prokurorės nuomone, taip pat nepagrįstai patikėjo liudytojų S. Z., E. S. parodymais. Nei vienas iš jų negalėjo pateikti jokios preliminarios rašytinės sutarties ar kitokio dokumento, patvirtinančio apie automobilio pirkimą-pardavimą. Be to, prokurorės nuomone, tuo atveju, jeigu O. B. gabeno S. Z. pinigus, jis šiuos galėjo perduoti 2017-04-19, kai VSAT duomenimis buvo atvykęs į Lietuvą, tačiau to nepadarė. Visa tai paneigia teismo išvadą, jog pinigai buvo S. Z. Teismo padaryta išvada, kad S. Z. pasirinktas pinigų perdavimo būdas per vairuotoją O. B. logiškas, nes Ukrainos bankinė sistema sudėtinga ir nedėkinga fiziniams asmenims, yra padaryta remiantis tik liudytojos S. Z. parodymais, nepatikrinus viešai prieinamų duomenų, Ukrainos nacionalinio banko sprendimų.
2.2. Prokurorės nuomone, visuma nurodytų duomenų leidžia manyti, kad O. B. gabentų pinigų kilmė yra neaiški, todėl pinigai, kaip kontrabandos dalykas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti konfiskuoti. Šiuo atveju, paskyrus nusikaltimo dalyko - pinigų konfiskavimą, nebūtų nukrypta nuo formuojamos EŽTT praktikos, konfiskavimo priemonė atitiktų teisingą pusiausvyrą ir O. B. nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.
3. Nuteistojo O. B. gynėjas advokatas Petras Macenis apeliaciniame skunde prašo O. B. išteisinti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti, arba sumažinti paskirtos baudos dydį.
3.1. Apeliantas, skunde aptaręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl BK 199 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130/2015, 2K-362-693/2017), BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas ir su šio straipsnio taikymu aktualią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-7-173/2014, 2K-98/2015 ir kt.), nurodo, kad O. B. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, nes neįrodytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Apelianto nuomone, prokurorės teisme pateikti VSAT duomenys apie O. B. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, liudytojo R. J. parodymai apie pinigų radimo aplinkybes ir O. B. elgesį (pinigai rasti atviroje vietoje, nebuvo slepiami, O. B. elgėsi ramiai, teigė nežinojęs apie būtinumą deklaruoti, O. B. turėjo galimybę deklaruoti pinigus tris kartus ir kt.) rodo, jog O. B. neveikė tiesiogine tyčia, o nusikaltimą padarė dėl savo aplaidaus elgesio ir elementaraus nežinojimo apie deklaravimo būtinybę, nepaisant to, kad daugybę kartų yra kirtęs valstybės sieną. O. B. anksčiau niekada tokios didelės sumos pinigų nevežė ir nežinojo, kad yra reikalavimas deklaruoti pinigus.
3.2. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas tuo atveju, jeigu nustatytų, kad yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, turėtų O. B., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nes O. B. tik labai nežymiai pažeidė nustatytą tvarką. Jis įvežė tik 786,47 Eur, kuriuos privalėjo deklaruoti. Baudžiamosios atsakomybės taikymas ir didelės piniginės baudos paskyrimas dėl tokios sumos aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
3.3. Apeliantas skunde taip pat nurodo dar vieną alternatyvų prašymą, tuo atveju, jeigu būtų atmesti pirmieji du prašymai. Apeliantas prašo sumažinti O. B. paskirtą baudą, kuri, pasak apelianto, yra neadekvačiai didelė ir neteisinga atsižvelgiant į O. B. turtinę padėtį. O. B. augina mažametį sūnų ir yra vienintelis dirbantis, šeimą išlaikantis asmuo. Be to prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai galisi, kas pripažinta pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
4. Atsikirtimuose į prokurorės apeliacinį skundą nuteistasis O. B. nurodo, kad su prokurorės apeliaciniu skundu nesutinka. Byloje nebuvo jokio pagrindo konfiskuoti trečiojo asmens turtą, teismas jų nenustatė. Toliau nuteistasis, aptaręs liudytojų S. Z., E. S. parodymus, tvirtina, kad byloje nekelia abejonių, jog dalis gabentų pinigų – 10 000 Eur teisėtai priklauso liudytojai S. Z.. Liudytoja pagrindė jai priklausančių pinigų kilmę ir pateikė dokumentus, patvirtinančius jai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo faktą bei logiškai paaiškino, kodėl pasirinktas toks pinigų perdavimo būdas. Liudytojų S. Z., E. S. parodymais netikėti nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad gabenami pinigai nebuvo deklaruoti siekiant neteisėtai juos panaudoti arba nuslėpti. Priešingai, byloje buvo pagrįstas teisėtas jų panaudojimo būdas – automobilio pirkimas.
4.1. Toliau nuteistasis atsikirtimuose labai detaliai aptaria Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas, EŽTT ir Lietuvos Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką dėl nuosavybės teisės, jos apribojimo galimybių ir kt. (EŽTT 1994 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Bendenoun prieš Prancūziją ir kt.). Nuteistojo teigimu, konfiskavus paimtą sumą būtų pažeistas Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų preziumuoti, kad valdžios institucijos, taikydamos konfiskaciją, siekė išvengti kitos nusikalstamos veikos. Jo gabentos piniginės lėšos buvo gautos teisėtu būdu ir ši suma galėjo būti įvežta į Lietuvą, jeigu būtų deklaruota muitinės įstaigoje. Vienintelis nusikaltimas, kuris jam gali būti inkriminuotas, deklaracijos nepateikimas muitinei. Žala, kurią jis galėjo padaryti valstybei buvo nereikšminga: jis nevengė muitų ir kitų rinkliavų, nepadarė jokios turtinės žalos valstybei. Jei piniginės lėšos nebūtų aptiktos, Lietuvos valdžios institucijos tik nebūtų gavusios informacijos apie jų įvežimą į Lietuvą. Taigi konfiskacija būtų ne kompensacinė, o sulaikomoji ir baudžiamoji priemonė, nes valstybė nepatyrė jokių nuostolių dėl to, kad pareiškėjas nedeklaravo piniginių lėšų. Konfiskacija, jeigu ji būtų jam taikyta kaip papildoma bausmė, nebūtų proporcinga, nes jam tai būtų individuali nepakeliama našta, be to neteisėtai ir nepagrįstai atimtų iš pinigų savininkės S. Z. nuosavybės teisę į minėtus pinigus.
4.2. Taip pat atsikirtimuose nuteistasis O. B. išdėsto argumentus, kodėl jis nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausme.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo O. B. gynėjas prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti.
6. Prokuroras prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo O. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
7. Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo O. B. gynėjo advokato Petro Macenio apeliaciniai skundai atmetami.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Jais remdamasis nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir teisingai nuteistojo O. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Nuosprendyje pateiktas BK 199 straipsnio nuostatų aiškinimas visiškai atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, būtų neobjektyvus ar šališkas.
9. Skirdamas bausmę nuteistajam O. B. ir spręsdamas klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) taikymo, apygardos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų taip pat nepadarė.
Dėl įrodymų vertinimo ir O. B. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.
10. O. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 20 d., apie 05.30 val., vykdamas automobiliu iš Rusijos Federacijos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikęs muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus – 10 000 Eur, 750 Eur, 80 Lenkijos zlotų, 217 Ukrainos grivinas, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Tokia O. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.
10.1. Nuteistojo O. B. gynėjo apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad O. B. atliko kaltinime nurodytus veiksmus: gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti pinigus, kurių vertė didesnė negu 250 MGL. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jais remiantis padaryta išvada, jog O. B. veiksmuose yra būtinas nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymis - tiesioginė tyčia. Apeliantas teigia, kad jie nebuvo deklaruoti, nes O. B. nežinojo deklaravimo tvarkos, tikslo nedeklaruoti šių pinigų nuteistasis neturėjo.
10.2. BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus.
10.3. Kontrabanda yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai, nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardintas prekes, to norėjo ir tai darė.
10.4. Kaltės, jos formos, rūšies, t. y., subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių, turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo O. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tiesioginės tyčios nebuvimo O. B. veiksmuose atmestini, kaip nepagrįsti, prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo O. B. nusikalstamus veiksmus, jo tyčios turinį, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir jais remdamasis padarė įrodymų visetu pagrįstas išvadas dėl O. B. tyčios gabenti pinigus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant muitinės kontrolei.
Iš nuoseklių liudytojo R. J. parodymų matyti, kad Lietuvos Respublikos teritorinės muitinės kontrolės patikrinimo poste bei jo teritorijoje yra pateikiama informacija apie būtinus deklaruoti daiktus asmenims, vykstantiems per Rusijos Federacijos – Lietuvos Respublikos sieną. Liudytojo teigimu, O. B. turėjo galimybę deklaruoti pinigus net tris kartus. Pirmą kartą vietoje, kur formuojama muitinės palyda ir nukreipiama į detalaus patikrinimo vieną, antrą kartą – detalaus patikrinimo vietoje ir trečią kartą – atliekant rentgeno kontrolę. Nežiūrint į tai, to O. B. nepadarė. Jis pats asmeniškai klausė O. B., ar pastarasis turi deklaruojamų daiktų, tačiau O. B. atsakė, jog turi tik du pakelius cigarečių. Šis pareigūnas, nutarus atlikti detalų automobilio patikrinimą, jame vairuotojo kabinoje buvusiame dokumentų dėkle, užtraukiamoje kišenėje, rado O. B. nedeklaruotus 10 000 Eur. Liudytojui dar kartą paklausus, ar O. B. turi daugiau pinigų, pastarasis atsakė, kad turi tik 10 Eur, tačiau tęsiant automobilio patikrinimą, tiek automobilyje, tiek pas vairuotoją buvo rasta dar pinigų (t. 1, b. l. 20-21, 25-26, t. 2, b. l. 85). Pinigų išėmimo aplinkybės užfiksuotos 2017 m. balandžio 28 d. krovininio automobilio ,,Volvo“ FH42T, valst. Nr. (duomenys neskelbiami) apžiūros protokole (t. 1, b. l. 9-18).
Taigi liudytojo R. J. parodymai patvirtina, kad O. B. žinojo apie savo prievolę vykstant iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką deklaruoti gabenamus pinigus, jeigu jų suma viršija 10 000 Eur, nes buvo apie tai įspėtas.
Tam neprieštarauja ir nuteistojo O. B. parodymai, iš kurių matyti, jog nuteistasis, nors ir tvirtino, jog jam nebuvo žinoma, ką privalo deklaruoti vykdamas per Lietuvos Respublikos sieną, pirmosios instancijos teisme pripažino, jog jis žodžiu deklaravo, kad veža cigaretes (t, 1, b. l. 77-76, 85-87, 93-95, t. 2, b. l. 84). Ši aplinkybė, nors ir netiesiogiai, patvirtina, jog vis dėl to O. B., kaip nurodė liudytojas R. J., buvo išaiškinta deklaravimo tvarka, tačiau nuteistasis pasirinko deklaruoti tik cigaretes, o pinigų, kurių suma viršijo 10 000 Eur, sąmoningai nedeklaravo, jie buvo aptikti tik detalaus patikrinimo metu.
Be to, vertinant visų įrodymų kontekste, negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad O. B. kelionės į užsienį buvo įprastas dalykas. Nuteistasis O. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju nuo 2016 m. gruodžio 16 d. ir dažnai vyksta į Europos Sąjungos šalis. Pagal byloje esančius Valstybinės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazės duomenis, O. B. nuo 2017-01-08 iki 2017-04-20 kirto Lietuvos Respublikos sieną dešimt kartų. Pažymėtina, kad pasienio kontrolės punktuose yra skelbiama informacija apie pareigą deklaruoti gabenamus daiktus, tarp jų ir grynuosius pinigus, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 eurų. Todėl, kolegijos nuomone, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, susijusias su O. B. darbo pobūdžiu, kad O. B. dažnai vykdavo į Europos Sąjungos šalis, neįtikėtina, kad O. B. nesuprato, kad jis, kaip asmuo, atvykstantis iš trečiosios šalies, privalo pateikti muitinės kontrolei duomenis apie vežamus deklaruotinus daiktus.
Taigi bylos įrodymais nustatyti nuteistojo O. B. veiksmai muitinės kontrolės poste (paklaustas apie deklaruotinus daiktus, žodžiu deklaravo tik cigaretes; patikrinimo metu suradus nedeklaruotus 10 000 Eur, atsakydamas į klausymą dėl daugiau deklaruotinų pinigų, nurodė turintis tik 10 Eur, nepasakė, kad turi daugiau pinigų, šie pinigai buvo surasti tik detalaus patikrinimo metu), nepateiktų muitinės kontrolei pinigų kiekis, aplinkybės, susijusios su O. B. darbo pobūdžiu, rodo, jog O. B. žinojo, kad gabena pinigus, kuriuos privalėjo deklaruoti.
Gynėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-115-197/2018 teigdamas, kad, nenustačius, kad pinigai buvo slepiami, O. B. veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai. Patikrinus pateiktą informaciją konstatuotina, kad nurodyta nutartis negali būti laikoma analogišku atveju, kaip teigia apeliantas. Šioje nutartyje nurodyta, kad asmuo išteisintas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ne dėl to, jog neslėpė deklaruotinų pinigų, o teismui nustačius, jog šis asmuo buvo įsitikinęs, jog jo ir kito asmens kartu gabenamų pinigų suma neviršija 10 000 Eur, skaičiuojant jiems dviem, tai yra būdamas įsitikinęs, jog tokios sumos pinigų nereikia deklaruoti.
Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad O. B., suradus pinigus, norėjo juos deklaruoti, taip pat nepaneigia O. B. kaltės įvykdžius pinigų kontrabandą, nes kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina O. B. tyčią pažeisti nustatytą pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną tvarką ir atskleidžia subjektyviuosius veikos požymius, apibūdinančius tiesioginę tyčią įvykdyti kontrabandą, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 199 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas O. B. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
11. Nuteistojo O. B. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, atleisti O. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl minėtos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis O. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 str. 2 d.)“ 15 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2007). Todėl, teisėjų kolegija, nuteistajam O. B. taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, neturi pagrindo.
Dėl bausmės
12. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-477-746/2015, 2K-7-5-895/2018). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013; 2K-2010-222/2018).
Baudžiamasis įstatymas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymą numato dvi alternatyvias bausmės rūšis: baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 41, 54, 61 straipsniuose išdėstytų reikalavimų, nuteistajam O. B. už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymą motyvuotai parinko bausmės rūšį – baudą ir nustatė jos dydį – 150 MGL (5 649 Eur).
Apeliantas nesutinka su O. B. paskirtos baudos dydžiu ir teigia, kad teismas, nustatydamas baudos dydį, neatsižvelgė į tai, kad O. B. prisipažino gabenęs neklaruotinus pinigus, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailėjosi, augina mažametį sūnų ir yra vienintelis dirbantis, šeimą išlaikantis asmuo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nesutikimo su nuteistajam O. B. paskirtos baudos dydžiu teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai yra nepagrįsti. Baudžiamasis įstatymas už sunkų nusikaltimą nustato nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio baudą (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs O. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas); kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia); padarytos nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas); kaltininko asmenybę (neteistas, Lietuvos Respublikoje administracine tvarka nebaustas, dirba, turi šeimą, vaiką); ir nenustatęs kaltininko atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, O. B. parinkęs bausmės rūšį – baudą, nustatė minimalų jos dydį – 150 MGL. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikyti tokio dydžio baudą aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo. Apelianto skundo teiginiai, kad teismas neatsižvelgė į O. B. šeimyninę padėtį, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, prieštarauja skundžiamo teismo nuosprendžio turiniui.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam O. B. paskirta bausmė pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti ją nėra teisinio pagrindo.
Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų ir baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) taikymo
13. Prokurorė skundžia nuosprendį dalyje dėl atsisakymo skirti O. B. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir prašo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti iš O. B. pinigus – 10760 Eur, 80 Lenkijos zlotų, 217 Ukrainos grivinų.
Prokurorė teigia, kad teismas, nusprendęs neskirti O. B. baudžiamojo poveikio priemonės, netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos.
Prokurorės prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, proceso dalyvių pateiktus argumentus teismo posėdžio metu, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino BK 72 straipsnio nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neskirti O. B. baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo - laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme. BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kontrabanda per valstybės sieną gabenti pinigai, t.y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-130-699/2015).
Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką, taikant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo kontrabandos ir kitose baudžiamosiose bylose turi būti sprendžiamas ne tik daiktų pripažinimo konfiskuotinu turtu klausimas, bet vertinamas ir turto konfiskavimo proporcingumas. LAT išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015, konstatuota, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama konstitucinė ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir EŽTT praktika dėl jų aiškinimo. Pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas, turto konfiskavimas turi atitikti teisingą pusiausvyrą. EŽTT savo sprendimuose yra konstatavęs turto konfiskavimo neproporcingumą, kuomet ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo taikoma asmenims, per valstybės sieną gabenusiems teisėtos kilmės pinigus, tačiau neįvykdžiusiems deklaravimo pareigos.
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad O. B. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos ir jokiais duomenimis nepagrįstos kilmės, t.y. kad jie buvo kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai, nepagrindžiant galimybės jas turėti, ar, kad pinigai, jų nedeklaruojant, buvo gabenami, turint tikslą juos panaudoti neteisėtai ar siekiant juos nuslėpti. Iš nuteistojo O. B. 2017-07-18 ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jo gabenami nedeklaruoti 10 000 Eur, kaip avansinė įmoka, buvo skirti automobilio ,,BMW X3“ įsigijimui iš Lietuvos Respublikos įmonės UAB ,,(duomenys neskelbiami) “, 750 Eur priklausė įmonei ,,(duomenys neskelbiami)“, o kiti pinigai buvo jo asmeninės lėšos (t. 1, b. l. 93-94, t. 2, b. l. 84). Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad teismas tokiais nuteistojo parodymais negalėjo remtis, nes jie prieštarauja O. B. pirminės apklausos metu nurodytoms aplinkybėms dėl 10 000 Eur pinigų kilmės. Iš tiesų, nuteistasis O. B. 2017-04-20 ikiteisminio tyrimo metu kiek kitaip aiškino dėl 10 000 Eur kilmės. Jis nurodė, kad 10 000 Eur jam perdavė nepažįstamas vyriškis ir paprašė, jog jis šiuos pinigus atiduotų (duomenys neskelbiami) įmonės ,,(duomenys neskelbiami)“ buhalterijoje (t. 1, b. l. 77-78). Nežiūrint į tai, kolegijos nuomone, vertinant šioje situacijoje nuteistojo O. B. duotus parodymus visų įrodymų kontekste, vien tokie parodymai negali būti laikomi įrodymu, pagrindžiančiu neteisėtą pinigų kilmę, nes tai paneigia nuteistojo paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Nuteistasis pats teisme patvirtino, kad šios apklausos metu duoti jo parodymai yra neteisingi, jis tokius parodymus davė, nes galvojo, jog gali pakenkti draugui ir išsamiai paaiškino aplinkybes dėl 10 000 Eur kilmės. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju, byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumas nustatomas palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių, t. y., įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą. Byloje nustatyta, kad nuteistojo O. B. parodymus dėl 10 000 Eur perdavimo automobiliui pirkti patvirtina nuoseklūs liudytojų E. S. ir S. Z. duoti parodymai bei juos pagrindžiantys rašytiniai duomenys: pirkimo - pardavimo sutartis (t. 2, b. l. 117-121, 122-130), UAB ,,(duomenys neskelbiami)“ veiklą reglamentuojantys įstatai ir kt. Byloje tokių duomenų, kurie būtų pagrindas abejoti šių asmenų parodymais ir pateiktais dokumentais, nėra. Todėl teisėjų kolegijai pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl 10 000 Eur kilmės ir jų panaudojimo paskirties nekelia abejonių. Vien ta aplinkybė, kad S. Z. nepateikė preliminarios automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, kaip kad mano prokurorė, savaime nereiškia neteisėtos pinigų kilmės įrodymo. Byloje nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbiami)“ vykdė komercinę transporto priemonių veiklą ir nurodytą automobilį ,,BMW X3“ turėjo.
Be to, vertinant visų įrodymų kontekste, negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama. Pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur. Tai reiškia, kad valstybė dėl O. B. padaryto teisės pažeidimo nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. O. B. anksčiau neteistas, turi legalų pragyvenimo šaltinį, jokių jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra. Be to, didžioji nuteistojo gabentų pinigų dalis priklausė tretiesiems asmenims (S. Z. ir įmonei ,,(duomenys neskelbiami)“), kurie nebuvo kaltinami ar įtariami nesąžiningumu, vykdomo verslo neteisėtumu ar siekiu nuslėpti įvežtus pinigus.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis O. B. padarė vieną neteisėtą veiką – nepateikė per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos muitinės pareigūnams, t. y. jų nedeklaravo. Kaip minėta, EŽTT praktikoje akcentuojama, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, t. y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pvz., toks, kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. B. paskirta bausmė – 150 MGL dydžio (5 649 Eur) bauda – yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl prokurorės prašoma papildoma poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, būtų neproporcinga ir sukeltų O. B. pernelyg didelę finansinę naštą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, neskirdamas O. B. baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, įstatymo taikymo klaidos, dėl kurios būtų pagrindas nuosprendį keisti, nepadarė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo O. B. gynėjo advokato Petro Macenio apeliacinius skundus atmesti.