- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-05
- Bylos Nr.
- e2A-146-933/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37875-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irmantas Šulcas
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, valstybės įmonė Turto bankas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3833-931/2020 pagal pareiškėjos bendrijos 112-oji daugiabučių namų savininkų bendrija pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bendrija 112-oji daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau ir Bendrija) pareiškime prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad:
1.1. Pareiškėja iki reorganizavimo vadinosi 139-uoju Gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvu. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1980-07-18 priėmė sprendimą Nr. 249 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo“, kuriuo įsteigė prie Vilniaus miesto butų ūkio valdybos kooperatinės statybos skyriaus gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvą Šeškinės IV-ajame mikrorajone bei suteikė naujai įsteigtam gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui eilės Nr. 139. Iš Vilniaus miesto Šiluminių tinklų vyr. buhalteriui adresuoto pranešimo matyti, jog Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 valdyba informuoja apie Kooperatyvui priklausančius gyvenamuosius namus bei jų plotą, tarp kurių yra gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras naudojimo plotas yra 2 126,22 m², o gyvenamasis plotas – 1 263,72 m². Vilniaus miesto valdyba 1993-10-07 priėmė potvarkį Nr. 1862V ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos bendrijų ir gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijų įstatų įregistravimo“, kuriuo nusprendė perregistruoti 139-ojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo, reorganizuoto į eksploatavimo bendriją Nr. 112, įstatus. Vilniaus miesto savivaldybės teisės departamento Rejestro tarnyba 1993-10-07 įregistravo 112-ąją daugiabučių namų savininkų bendriją, kaip juridinį asmenį, ir suteikė identifikavimo kodą – 2523788, o taip pat įregistravo buveinės adresą – (duomenys neskelbtini). 2006-11-21 pareiškėjai buvo išduotas registravimo pažymėjimas, kuriame yra nurodytas bendrijos kodas – 125237887.
1.2. Pareiškėja registravo savo buveinę adresu (duomenys neskelbtini). Butas visą laiką nuosavybės teise priklausė pareiškėjai. Tą patvirtina ne tik buveinės adreso registravimas, bet ir Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2019-11-07 pažyma Nr. (8.12) V5-2862 ,,Dėl patalpų (duomenys neskelbtini), skyrimo 139 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo kontorai“ iš kurios akivaizdu, kad patalpos, esančios Bute, buvo priskirtos pareiškėjai. Pareiškėjai priskirtas Butas yra dviejų kambarių, o nurodytas gyvenamasis plotas – 29,7 m². (Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1981-07-24 sprendimo Nr. 289 1 priedėlis). Tokie pat duomenys atsispindi ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019-11-03 išraše. Kaip matyti iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo, nuosavybės teisės į Butą neįregistruotos, nors pareiškėja nuo pat turto įregistravimo dienos (1981-08-14) 38 metus nepertraukiama valdė, naudojosi ir rūpinosi Butu kaip savu. Pareiškėja valdo, naudojasi ir disponuoja Butu kaip vienintelė savininkė. Buto adresu įregistruota pareiškėjos buveinė.
1.3. Nėra duomenų, kad Butas priklausytų valstybei ar savivaldybei. Asmenų, kurie pretenduotų į butą ar būtų jį valdę (išskyrus pareiškėją) kaip galimi daikto savininkai, nėra. Daiktas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Visą laiką nuo valdymo pradžios, t. y. nuo 1981 m. iki įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos pareiškėja nepertraukiamai valdo Butą. Pareiškėjos valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog Butas buvo sukurtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pagal rašytinius įrodymus nėra galimybės nustatyti, kieno lėšomis Butas buvo pastatytas, taip pat kokius įnašus pareiškėja atliko vykdant Buto statybą.
3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, jog:
3.1. Butas neapskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog Butas sukurtas laikantis teisės reikalavimų. Pagal rašytinius įrodymus nėra galimybės nustatyti, kieno lėšomis nekilnojamasis turto objektas buvo pastatytas. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pakitus teisiniam reguliavimui ir nuosavybės teisę pradėjus grįsti privačios nuosavybės pagrindu iki tol buvęs valstybinis turtas privačion nuosavybėn galėjo būti perleidžiamas tik teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
3.2. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Po Nepriklausomybės atkūrimo Buto paskirtis nebuvo pakeista ir Butas nebuvo priskirtas konkrečiam asmeniui, todėl nebuvo privatizuotas. Butas buvo ir liko valstybės nuosavybe.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-09-28 sprendimu pareiškimo netenkino.
4.1. Apylinkės teismas nustatė, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1980-07-18 sprendimu Nr. 249 nusprendė įsteigti Vilniaus miesto butų ūkio valdybos kooperatinės statybos skyriaus gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvą Šeškinės IV-ajame mikrorajone bei suteikti kooperatyvui eilės numerį 139. Iš į bylą pateikto pranešimo Vilniaus miesto šiluminių tinklų vyr. buhalteriui kopijos nustatyta, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui Nr. 139 priklausė daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 1993-10-07 potvarkiu Nr. 1862V nutarė perregistruoti 139-ojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo, reorganizuoto į eksploatavimo bendriją Nr. 112, įstatus. Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Rejestro tarnybos išduotame registravimo pažymėjime nurodomas bendrijos pavadinimas: 112-oji daugiabučių namų savininkų bendrija; registravimo data – 1993-10-07; buveinės adresas – (duomenys neskelbtini). Minėtame registravimo pažymėjime nurodoma, kad 2000-04-20 suteiktas identifikavimo kodas. Iš Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1981-07-24 sprendimo Nr. 289 priedėlio Nr. 2 matyti, kad kooperatyvui Nr. 139 buvo skirtas dviejų kambarių 29,7 m² gyvenamojo ploto Butas. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo apie Butą matyti, kad Bute yra du kambariai, o Buto bendras plotas – 50,14 m², gyvenamasis plotas – 29,97 m². Apylinkės teismas nustatė, kad pareiškėjos įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto mero 1993-10-07 potvarkiu, 8 punkte nurodyta, kad bendrijos buveinė yra (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į Butą iki pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos neįregistruota. Pareiškėja teismui pateikė VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2019-11-26 sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į Butą. Minėtame sprendime nurodoma, kad kartu su pareiškėjos prašymu pateiktas Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1981-07-24 sprendimas Nr. 289 nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių į Butą atsiradimo.
4.2. Nors Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad Butas neapskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje, tačiau su pareiškimu nesutiko argumentuodama tuo, kad butas buvo ir liko valstybės nuosavybė. Sutikta, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendino, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai kaip valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reguliuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
4.3. Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad Butas pastatytas 1981 m. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139. Remiantis Ministrų Tarybos 1967-04-01 nutarimu Nr. 150 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų“ (toliau – Pavyzdiniai įstatai) 1 punktu, tokio kooperatyvo tikslas – aprūpinti kooperatyvo narius butais, pastatant daugiabutį gyvenamąjį namą (namus) iš savų kooperatyvo lėšų ir valstybinio kredito, taip pat eksploatuoti ir valdyti šį namą (namus). Dalyvauti kooperatyvo veikloje galėjo tik fiziniai asmenys, o valstybinės įstaigos, įmonės ir organizacijos negalėjo būti kooperatyvo nariais, taip pat dalyvauti savo lėšomis, statant kooperatyvo gyvenamuosius namus (Pavyzdinių įstatų 2, 4 punktai). Kooperatyvo lėšas sudarė: 1) kooperatyvo narių stojamasis mokestis; 2) pajinės įmokos; 3) įmokos namui išlaikyti ir eksploatuoti; 3) kitos įplaukos. Kooperatyvo gyvenamųjų namų statyba buvo apmokama kooperatyvo narių lėšomis, tačiau jas sudarė ne tik pajinės įmokos, bet ir kitos kooperatyvo – tiek iš jo narių, tiek iš kitų šaltinių (pvz., banko suteikta valstybinė paskola) – gautos lėšos. Kooperatyvo nariai sumokėdavo piniginį įnašą – pajų, kuris suteikdavo teisę jiems naudotis pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamosiomis patalpomis (Pavyzdinių įstatų 20 punktas), tačiau kooperatyvo nariai neįgydavo jų asmeninės nuosavybės teise. Net ir tuo atveju, jeigu kooperatyvo narys išmokėdavo visą pajaus sumą, jis netapdavo buto savininku, o tik įgydavo teisę į sumokėtą pajų. Remiantis Butų kodekso 112 straipsniu, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai jiems priklausančius gyvenamuosius namus eksploatuodavo kooperatinės nuosavybės teise. Gyvenamojo namo ir kitų statinių nuosavybės teisės subjektas būdavo kooperatyvas, kuris per savo valdymo organus, išreikšdamas bendrą kooperatyvo narių valią ir interesus, gyvenamąjį namą ir kitus statinius valdė, naudojo ir jais disponavo. Apylinkės teismas sprendė, kad Buto pastatymo metu valstybė nebuvo Buto savininkė.
4.4. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-10-16 pakeistas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnis, nustatant, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininkas ir nustoja būti kooperatyvo narys. Tokia pačia nuostata papildyta Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kooperatyvo nariai, kurie buvo visiškai išmokėję pajų už jiems suteiktus valdyti ir naudotis butus, tapo jų savininkais, t. y. ginčo butai priklauso jiems asmeninės (bendrosios dalinės, jungtinės) nuosavybės teise. Pareiškėjos (bendrijos) pirmininkas paaiškino, kad už kontorai paskirtą butą buvo mokama iš kooperatyvo lėšų, kurias sudarė bendrijos narių įnašų. Apylinkės teismas sprendė, kad už Butą pajus buvo mokamas kooperatyvo lėšomis. Kadangi iki nepriklausomybės atkūrimo visi butai buvo eksploatuojami kooperatinės nuosavybės teise, Bute buvo įsikūrusi kooperatyvo buveinė ir pajus už butą buvo mokamas kooperatyvo lėšomis, apylinkės teismas sprendė, kad, atkūrus nepriklausomybę, Butas netapo nė vieno iš kooperatyvų narių asmenine nuosavybe, o ir toliau liko kooperatine nuosavybe. Pajus už ginčo butą buvo pilnai išmokėtas jau 1983-01-01. Apylinkės teismas konstatavo, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-10-16 pakeitus Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnį Butas tapo kooperatyvo nuosavybe. Nei po nepriklausomybės atkūrimo galiojusiame Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatyme, nei Butų kodekse nenustatyta draudimo kooperatyvui turėti nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų.
4.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-23 nutarimu Nr. 280 patvirtinti Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdiniai įstatai ir pavesta miestų (rajonų) valdyboms iki 1993-09-01 perregistruoti esamų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, reorganizuotų į bendrijas, įstatus. Apylinkės teismas nustatė, kad 1993-10-07 įregistruota pareiškėja, nurodant, kad jos buveinė – (duomenys neskelbtini). 1995-02-31 priėmus Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą, pareiškėja reorganizuota į 112-ąją daugiabučių namų savininkų bendriją. Pareiškėjos įstatų 67 straipsnis numato, kad bendrijos lėšomis įsigytas turtas yra bendrijos nuosavybė. Aptarta nuostata iš esmės atkartotas 1995 m. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 19 straipsnis. Labai panašiai bendrijos turtas reguliuojamas ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijoje, kurios 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrijos turtas yra bendrijos lėšomis ar kitais teisėtais būdais įgytos materialinės, nematerialinės ir finansinės vertybės. Teismas sprendė, kad, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 139 reorganizavus į 112-ąją gyvenamojo namo eksploatavimo bendriją, o vėliau – į 112-ąją daugiabučių namų savininkų bendriją, kooperatyvo nuosavybės teisė į ginčo butą perėjo pareiškėjai, t. y. pareiškėja teisėtai įgijo ginčo gyvenamąsias patalpas kitu, nei įsigyjant patalpas savo lėšomis, būdu. Nustačius, kad pareiškėja jau yra įgijusi nuosavybės teisę į Butą, pareiškimas neatitinka vienos iš nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu įgijimo sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-28 sprendimo motyvuojamąją dalį, pašalinant iš jos motyvus, jog „po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-10-16 pakeitus Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnį butas, (duomenys neskelbtini), tapo kooperatyvo nuosavybe“ <...> „kooperatyvo nuosavybės teisė į ginčo butą perėjo bendrijai, t. y. ji teisėtai įgijo ginčo gyvenamąsias patalpas kitu, nei įsigyjant patalpas savo lėšomis, būdu“ bei, jog „pareiškėja jau yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčo butą, sumokėdama už jį įstatymų nustatyta tvarka“. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis:
5.1. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisė buvo grindžiama viešosios nuosavybės, o ne privačiosios nuosavybės pagrindu. Tuo metu galioję teisės aktai (Butų kodeksas), reguliuojantys gyvenamųjų patalpų suteikimą, nenumatė privačių asmenų nuosavybės teisės į butus, visi butai sudarė valstybinį arba visuomeninį butų fondą, nuosavybės teisė priklausė valstybei, tarp jų ir įmonių butai, nes visos įmonės buvo valstybinės. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų nariai, net ir išmokėję pajų, neįgydavo nuosavybės teisės į butą, jų nuosavybės teisė buvo įgyta tik į išmokėtą pajų. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pakitus teisiniam reguliavimui ir nuosavybės teisę pradėjus grįsti privačios nuosavybės pagrindu iki tol buvęs valstybinis turtas privačion nuosavybėn galėjo būti perleidžiamas tik teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Po Nepriklausomybės atkūrimo Butas nepriskirtas konkrečiam asmeniui, neprivatizuotas. Iš to seka, kad Butas buvo ir liko valstybės nuosavybe.
5.2. Svarbi aplinkybė yra nekilnojamojo turto kilmė, t. y. Butas buvo sukurtas kaip gyvenamosios paskirties turtas ir nepertvarkytas kooperatyvo reikalams į negyvenamąsias patalpas gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo sprendimu bei patvirtinus Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui. Butas negalėtų būti pripažįstamas privačia nuosavybe, nes 1981 m. pastatytas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139, kuris tuo metu buvo viešas subjektas, o kooperatyvams priklausantys butai buvo priskiriami visuomeniniam butų fondui, todėl bet kokio turto suteikimas kooperatyvo reikmėms negali būti vertinamas kaip jo perdavimas į privačią nuosavybę. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog toks turtas nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Butas neprivatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl išliko valstybės nuosavybė ir negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi.
Atsiliepimas
6. Pareiškėja Bendrija atsiliepime į suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašė apeliacinio skundo netenkinti bei priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grinė žemiau nurodytais motyvais:
6.1. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad daiktas šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę.
6.2. Sprendimas priimtas ir motyvai susiformavo remiantis rašytiniais įrodymais. Bendrijos pirmininkas taip pat paaiškino, kad už kontorai paskirtą butą buvo mokama iš kooperatyvo lėšų, kurias sudarė bendrijos narių įnašai. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pajus už Butą išmokėtas jau 1983-01-01. Skundžiamo sprendimo motyvai, jog „po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-10-16 pakeitus Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnį butas, (duomenys neskelbtini), tapo kooperatyvo nuosavybe“ <...> „kooperatyvo nuosavybės teisė į ginčo butą perėjo bendrijai, t. y. ji teisėtai įgijo ginčo gyvenamąsias patalpas kitu, nei įsigyjant patalpas savo lėšomis, būdu“ bei, jog „pareiškėja jau yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčo butą, sumokėdama už jį įstatymų nustatyta tvarka“ pagrįsti rašytiniais įrodymais, taip pat atitinka teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo praktiką. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad Butas būtų savivaldybės nuosavybė. Buto apeliantė nuosavybės ar kita teise nevaldo, Butas neįtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą. Apeliantė nėra ir nebuvo pradėjusi procesų dėl Buto perdavimo savivaldybei nuosavybės teise, Butas neįtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų, sąrašą. Tai, kad Butas neregistruotas (situacija pasikeitusi, nes po skundžiamo sprendimo nuosavybės teisės į Butą buvo įregistruotos pareiškėjo vardu), dar nepatvirtina valstybės nuosavybės teisių į Butą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Apeliacinis procesas vyksta dėl skundžiamo apylinkės teismo sprendimo (el. b. l. 132–138) motyvų, kuriais nurodyta, kad Butas nuosavybės teise priklauso Bendrijai (pareiškėjai) ir papildomas nuosavybės teisių pripažinimas (patvirtinimas) įgyjamąja senatimi nereikalingas.
Dėl suinteresuoto asmens apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
10. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu ginčija skundžiamo teismo sprendimo motyvus, jog Butas, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Bendrijos buvo įgytas nuosavybės teise. Teigiama, jog Butas buvo sukurtas viešo subjekto ir nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas su aptartais apeliantės teiginiais nesutinka.
11. Visų pirma, kaip teisingai pastebėjo Bendrija, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos (CPK 4 straipsnis), jog jeigu daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad daiktas priklauso būtent valstybei, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-10 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, nutarties 29 punktą). Rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant būtų galima spręsti apie tai, kad Butas priklausytų valstybei (savivaldybei) ar kitam viešajam subjektui, apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Tai reiškia, kad apeliantė neįvykdė proceso įstatyme numatytos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Vien subjektyvios pozicijos laikymosi, jog Butas nepertvarkytas kooperatyvo reikalams į negyvenamąsias patalpas, nepakanka įrodyti aplinkybei, jog Buto nuosavybės teisė priskirtina viešajai nuosavybei. Pastebėtina, jog iki Nepriklausomybės atkūrimo (t. y. iki 1990-03-11) galiojusio Butų kodekso 9 straipsnyje buvo nurodyta, kad pavienės gyvenamosios patalpos gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose gali būti pertvarkytos kooperatyvo reikalams į negyvenamąsias gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo sprendimu. Taigi, gramatinė iki Nepriklausomybės atkūrimo galiojusio Butų kodekso 9 straipsnio nuostata numatė tik teisę, tačiau ne pareigą pertvarkyti kooperatyvo reikalams reikalingas patalpas.
12. Antra, byloje nėra ginčo dėl to, kad iki Nepriklausomybės atkūrimo Bendrija buvo įkurta kaip gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvas (suteiktas Nr. 139) (žr. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1980-07-18 sprendimą Nr. 249) (el. b. l. 7). Byloje taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad iki Nepriklausomybės atkūrimo gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui Nr. 139 priklausė daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 8–9). Kasacinis teismas yra nurodęs (CPK 4 straipsnis), jog nei po nepriklausomybės atkūrimo galiojusiame Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatyme, nei Butų kodekse nebuvo nustatyta draudimo kooperatyvui turėti nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015).
13. Trečia, iki Nepriklausomybės atkūrimo galiojusio Butų kodekso 4 straipsnyje buvo nurodyta, kad Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – Lietuvos TSR) teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą. Butų fondą sudarė: i) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas); ii) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas); iii) gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas); iv) gyvenamieji namai ir butai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė (individualinis butų fondas); v) į butų fondą taip pat įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms. Pagal TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindą tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės (Butų kodekso 5 straipsnis). Butų kodekso 112 straipsnyje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais) buvo įtvirtinta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai jiems priklausančius gyvenamuosius namus eksploatuoja kooperatinės nuosavybės teise. Iš iki Nepriklausomybės atkūrimo 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) galiojusių nuostatų matyti, kad socialistinė nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė (1964 m. CK 95 straipsnis). Kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus) (1964 m. CK 102 straipsnio 1 dalis). Teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams (1964 m. CK 102 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs (CPK 4 straipsnis), jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo veikloje galėjo dalyvauti tik fiziniai asmenys, o valstybinės įstaigos, įmonės ir organizacijos negalėjo būti kooperatyvo nariais, taip pat dalyvauti savo lėšomis, statant kooperatyvo gyvenamuosius namus; iš esmės kooperatyvo gyvenamųjų namų statyba buvo apmokama kooperatyvo narių lėšomis, tačiau jas sudarė ne tik pajinės įmokos, bet ir kitos kooperatyvo – tiek iš jo narių, tiek iš kitų šaltinių (pvz., banko suteikta valstybinė paskola) – gautos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015). Tai reiškia, kad aukščiau aptartas teisinis reguliavimas pagrindžia, jog nors ir po Nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisės sistema, grindžiama socializmu, buvo pertvarkyta pagal rinkos ekonomikos dėsnius šalies ūkį jau grindžiant ir privačios nuosavybės teise, tačiau ir iki Nepriklausomybės atkūrimo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų veikla tam tikra prasme nebuvo priskiriama prie viešosios (arba kitaip – valstybinės) nuosavybės. Po Nepriklausomybės atkūrimo pasikeitus teisiniam reguliavimui, paprastai privatizuoti konkrečius butus turėjo fiziniai asmenys, o ne Bendrijos, kurioms pagal iki Nepriklausomybės atkūrimo ir taip priklausė pastato kooperatinės nuosavybės teisė. Nenustatyta, kad Butas bei namas, kuriame yra Butas, turėjo valstybinę ar visuomeninę paskirtį, arba buvo pastatytas iš išimtinai valstybės finansuojamų lėšų vienokiam ar kitokiam visuomeniniam (viešajam) interesui tenkinti. Priešingai, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai buvo steigiami išimtinai privačių asmenų (piliečių) asmeniniam būsto poreikiui tenkinti.
14. Ketvirta, Bendrija atsiliepime nurodė, jog po skundžiamo sprendimo priėmimo pasikeitė faktinė situacija ir Butas VĮ Registrų centre buvo registruotas kaip Bendrijos nuosavybė. Kadangi Bendrija nepridėjo tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), teismas, siekdamas patikrinti nurodytą teiginį (CPK442 straipsnio 9 punktas, 443 straipsnio 8 dalis, 524 straipsnis), patikrino Nekilnojamojo turto registrą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš Nekilnojamojo turto registro 2020-12-22 išrašo Nr. 10/360592 matyti, kad Buto nuosavybės teisė buvo registruota Bendrijos vardu, įregistravimo pagrindu nurodant 2020-10-12 Gyvenamųjų namų savininkų bendrijos pažymą (įrašas galioja nuo 2020-10-29) (žr. išrašo 4.1 papunktį). Tokia faktinė aplinkybė, t. y. kad nuosavybės teisė į Butą Bendrijai buvo įregistruota net ir nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, rodo, kad pati valstybė neteismine tvarka pripažino, kad Buto nuosavybės teisė yra privati ir priklauso Bendrijai.
15. Kiti (likę) apeliantės (suinteresuoto asmens) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (pavyzdžiui, kad Butas neprivatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl išliko valstybės nuosavybė ir pan.) teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato bei motyvų teisėtumo neįtakoja. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad Bendrija pajų už Butą išmokėjo dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, o apeliantė neginčija aptartos aplinkybės.
16. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
17. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl suinteresuoto asmens (apeliantės) apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo (ar šalinti sprendimo motyvų) teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
18. Bendrija iki bylos nagrinėjimo iš esmės pateikė įrodymus apie patirtas 902,50 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėti (el. b. l. 169–170). Sąskaitoje už teisines paslaugas nurodyta, kad: i) 3 val. (įkainis 95 Eur/val.) buvo sugaištos už apeliacinio skundo rengimą (kurio nuspręsta neteikti) ir prašymo Registrų centrui bei susijusių dokumentų dėl nuosavybės registravimo parengimas (tai iš viso sudaro 285 Eur; 95 Eur X 3 val.); 6,5 val. Sugaištos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (kas iš viso sudaro 617,50 Eur; 95 Eur X 6,5 val.).
19. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Suinteresuoto asmens ir Bendrijos interesai aptariamu atveju priešingi: suinteresuotas asmuo (apeliantė), teikdama apeliacinį skundą, iš esmės siekė, kad Bendrijai nebūtų pripažinta nuosavybės teisė į Butą. Apeliantė ne tik ginčijo, kad nėra pagrindų nuosavybei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, bet ir skundžiamo apylinkės teismo motyvus, kuriais nurodyta, kad Bendrija, net ir nesant teisinės Buto registracijos VĮ Registrų centre, pasikeitus santvarkai valstybėje, yra Buto savininkė.
20. Netenkinus apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų laikytina, kad apeliacinį procesą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pralaimėjo. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš suinteresuoto asmens (apeliantės) Bendrijos naudai turi būti priteistos Bendrijos bylinėjimosi išlaidos, patirtos suinteresuotam asmeniui (apeliantei) inicijavus apeliacinį procesą. Tai reiškia, kad Bendrijai turi būti atlygintos tik 617,50 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kitos, 285 Eur, išlaidos advokato pagalbai apmokėti nesusijusios su byla (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnis), todėl negali būti priteistinos. 617,50 Eur bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis, CPK 443 straipsnio 6 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710061, 617,50 Eur (šešis šimtus septyniolika eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai bendrijai 112-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, juridinio asmens kodas, 125237887.