- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-28
- Bylos Nr.
- e2YT-3833-931/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Stankevičienė
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja 112-oji daugiabučių namų savininkų bendrija kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį. Nurodo, kad pareiškėja iki reorganizavimo vadinosi 139-uoju Gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvu. 1980 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 249 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo“, kuriuo nusprendė įsteigti prie Vilniaus miesto butų ūkio valdybos kooperatinės statybos skyriaus gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvą Šeškinės IV-ajame mikrorajone bei suteikti naujai įsteigtam gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui eilės Nr. 139. Iš Vilniaus m. Šiluminių tinklų vyr. buhalteriui adresuoto pranešimo matosi, jog Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 valdyba informuoja apie Kooperatyvui priklausančius gyvenamuosius namus bei jų plotą, tarp kurių yra gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras naudojimo plotas yra 2126,22 kv. m, o gyvenamasis plotas – 1263,72 kv. m. 1993 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto valdyba priėmė potvarkį Nr. 1862V ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos bendrijų ir gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijų įstatų įregistravimo“, kuriuo nusprendė perregistruoti 139-ojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo, reorganizuoto į eksploatavimo bendriją Nr. 112, įstatus. 1993 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės teisės departamento Rejestro tarnyba įregistravo 112-ąją daugiabučių namų savininkų bendriją, kaip juridinį asmenį, ir suteikė jai identifikavimo kodą – 2523788, o taip pat įregistravo buveinės adresą – (duomenys neskelbtini). 2006 m. lapkričio 21 d. pareiškėjai buvo išduotas Registravimo pažymėjimas, kuriame yra nurodytas bendrijos kodas – 125237887. Pareiškėja registravo savo buveinę adresu – (duomenys neskelbtini), kadangi šis butas visą laiką nuosavybės teisėmis priklausė pačiai pareiškėjai. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ne tik buveinės adreso registravimas, bet ir 2019 m. lapkričio 7 d. Vilniaus regioninio valstybės archyvo pažyma Nr. (8.12) V5-2862 ,,Dėl patalpų (duomenys neskelbtini), skyrimo 139 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo kontorai“ iš kurios akivaizdu, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo priskirtos pareiškėjai. Pareiškėjai priskirtos patalpos (butas) yra dviejų kambarių, o nurodytas gyv. plotas – 29,7 kv. m. (Vilniaus m. Tarybos vykdomojo komiteto 1981 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 289 1 priedėlis). Tokie pat duomenys atsispindi ir 2019 m. gruodžio 3 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, t. y. jame yra nurodytas (duomenys neskelbtini) įregistruotas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis butas yra 2 kambarių, o jo gyvenamasis plotas – 29,97 kv. m. Kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 10/360592, nuosavybės teisės į šį butą nėra įregistruotos, nors pareiškėja nuo pat turto įregistravimo dienos (1981 m. rugpjūčio 14 d.) 38 metus nepertraukiamai, teisėtai, atvirai ir sąžiningai valdė, naudojosi ir rūpinosi šiuo nekilnojamuoju turtu kaip savu, todėl yra pagrindas nustatyti faktą, jog butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėja nuosavybės teise įgijo pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėja iki pat šios dienos valdo, naudojasi ir disponuoja šiuo butu, kaip vienintelė ir pilnateisė šio turto savininkė. Šiame bute iki šiol yra įregistruota pareiškėjos buveinė. Todėl yra teisinis pagrindas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėja pažymėjo, kad nėra duomenų, kad šis butas priklausytų valstybei ar savivaldybei. Asmenų, kurie pretenduotų į butą ar būtų jį valdę (išskyrus pačią pareiškėją) kaip galimi daikto savininkai, taipogi nėra. Šis daiktas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad visą laikotarpį nuo valdymo pradžios, t. y. nuo 1981 m., iki įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos 112-oji DNSB nepertraukiamai, teisėtai, atvirai ir sąžiningai iki šio pareiškimo pateikimo teismui dienos valdo daiktą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68-4.71 straipsniuose numatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjos valdymas atitinka visas teisės įgijimo faktui pagal įgyjamąją senatį keliamas sąlygas, todėl jos valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę. Todėl egzistuoja visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytoms sąlygoms, turi būti nustatytas pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį faktas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra bei nedalyvaujant VĮ Turto banko atstovui. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad šiuo metu byloje esantys rašytiniai įrodymai visapusiškai nepatvirtina, jog pareiškime nurodytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo sukurtas laikantis teisės aktų reikalavimų, taip pat pagal šiuo metu byloje esančius rašytinius įrodymus nėra galimybės nustatyti, kieno lėšomis šis nekilnojamojo turto objektas buvo pastatytas, taip pat kokius įnašus pareiškėja atliko vykdant jo statybą. Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 91 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti“ 1 punktas, 4 punkto b papunktis, 10 punktas, Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 ir 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, nes neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškimas negalėtų būti tenkinamas, atsižvelgiant į CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra apskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčo butas sukurtas laikantis teisės reikalavimų, taip pat pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nėra galimybės nustatyti, kieno lėšomis šis nekilnojamasis turto objektas buvo pastatytas. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pakitus teisiniam reglamentavimui ir nuosavybės teisę pradėjus grįsti privačios nuosavybės pagrindu iki tol buvęs valstybinis turtas privačion nuosavybėn galėjo būti perleidžiamas tik teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Po Nepriklausomybės atkūrimo buto (duomenys neskelbtini), paskirtis nebuvo pakeista ir jis nebuvo priskirtas jokiam konkrečiam asmeniui, todėl nebuvo privatizuotas. Ginčo butas buvo ir liko valstybės nuosavybe, nes privačion nuosavybėn jis galėjo būti įgytas tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pagal galiojančius valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančius teisės aktus.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas advokatas palaikė pareiškimą, prašė jį tenkinti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos pirmininkas A. T. pateikė paaiškinimus, prašė pareiškimą tenkinti.
Į teismo posėdį neatvyko suinteresuotų asmenų atstovai. Byloje yra suinteresuotų asmenų prašymai bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant. Byla išnagrinėta suinteresuotų asmenų atstovams posėdyje nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1980 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 249 nusprendė įsteigti Vilniaus miesto butų ūkio valdybos kooperatinės statybos skyriaus gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo kooperatyvą Šeškinės IV-ajame mikrorajone bei suteikti kooperatyvui eilės numerį 139. Iš į bylą pateikto pranešimo Vilniaus miesto šiluminių tinklų vyr. buhalteriui kopijos nustatyta, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui Nr. 139 priklausė daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini).
Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 1993 m. spalio 7 d. potvarkiu Nr. 1862V nutarė perregistruoti 139-ojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo, reorganizuoto į eksploatavimo bendriją Nr. 112, įstatus. Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Rejestro tarnybos išduotame registravimo pažymėjime nurodomas bendrijos pavadinimas: 112-oji daugiabučių namų savininkų bendrija; registravimo data: 1993 m. spalio 7 d.; buveinės adresas: (duomenys neskelbtini). Minėtame registravimo pažymėjime nurodoma, kad 2000 m. balandžio 20 d. suteiktas identifikavimo kodas.
Iš Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1981 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 289 priedėlio Nr. 2 matyti, kad kooperatyvui Nr. 139 buvo paskirtas dviejų kambarių 29,7 kv. m gyvenamojo ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), matyti, kad jame yra du kambariai, o jo bendras plotas – 50,14 kv. m, gyvenamasis plotas – 29,97 kv. m.
112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto mero 1993 m. spalio 7 d. potvarkiu, 8 punkte nurodyta, kad bendrijos buveinė yra (duomenys neskelbtini).
Nuosavybės teisė į šį butą iki pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos nebuvo įregistruota.
Iš pareiškimo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėja laiko, kad butas visą laiką nuosavybės teisėmis priklausė pareiškėjai. Pasak pareiškėjos, šią aplinkybę patvirtina ne tik bendrijos buveinės įregistravimas adresu (duomenys neskelbtini), bet ir Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2019 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. (8.12) V5-2862 „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini), skyrimo 139 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo kontorai“.
Pareiškėja teismui pateikė VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas įregistruoti jos nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kopiją. Minėtame sprendime nurodoma, kad kartu su pareiškėjos prašymu pateiktas Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1981 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 289 nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių į minėtą butą atsiradimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas Remigijus Rinkevičius nurodė, kad ilgai svarstė kokį teisių gynybų būda pasirinkti ir buvo nuspręsti pareiškėjos teises ginti remiantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi.
Pagal minėtą normą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalimi). Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepaisant, ar nuosavybės teisę į tą daiktą minėtu būdu pretenduoja įgyti pats slaptai, ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo ar kitas asmuo (CK 4.69 straipsnio 2 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi, kai nustatoma, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas tęsiasi ilgą laiką ir išlieka sąžiningas, teisėtas, atviras (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; 3) daiktas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu; 4) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 5) visą valdymo laiką daiktas valdomas teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savas; 6) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2011).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864) 33 straipsniu, įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančio civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.
Žemesnės instancijos teismas
Nors Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, (duomenys neskelbtini), nėra apskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje, tačiau su pareiškimu nesutiko argumentuodama tuo, kad butas buvo ir liko valstybės nuosavybė, todėl negali būti įgytas įgyjamąja senatimi.
Sutiktina, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendino, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai kaip valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015 pažymėjo, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su gyventojų aprūpinimu gyvenamosiomis patalpomis, buvo reglamentuojami tuo metu galiojusiame Butų kodekse, kurio 5 straipsnyje „Butų fondo rūšys“ buvo nustatyta, kad į butų fondą įeina: 1) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas); 2) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas); 3) gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas); 4) gyvenamieji namai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė (individualinis butų fondas). Kasacinis teismas nurodė, kad Butų kodekse, be valstybinio ir visuomeninio butų fondo, dar buvo atskirai reglamentuojami gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų ir individualinis butų fondai.
Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad butas, (duomenys neskelbtini), pastatytas 1981 m. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015 nurodė, kad remiantis 1967 m. balandžio l d. Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 150 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų“ (toliau – ir Pavyzdiniai įstatai) 1 punktu, tokio kooperatyvo tikslas – aprūpinti kooperatyvo narius butais, pastatant daugiabutį gyvenamąjį namą (namus) iš savų kooperatyvo lėšų ir valstybinio kredito, taip pat eksploatuoti ir valdyti šį namą (namus). Dalyvauti kooperatyvo veikloje galėjo tik fiziniai asmenys, o valstybinės įstaigos, įmonės ir organizacijos negalėjo būti kooperatyvo nariais, taip pat dalyvauti savo lėšomis, statant kooperatyvo gyvenamuosius namus (Pavyzdinių įstatų 2, 4 punktai). Kooperatyvo lėšas sudarė: 1) kooperatyvo narių stojamasis mokestis; 2) pajinės įmokos; 3) įmokos namui išlaikyti ir eksploatuoti; 3) kitos įplaukos. Taigi iš esmės kooperatyvo gyvenamųjų namų statyba buvo apmokama kooperatyvo narių lėšomis, tačiau jas sudarė ne tik pajinės įmokos, bet ir kitos kooperatyvo – tiek iš jo narių, tiek iš kitų šaltinių (pvz., banko suteikta valstybinė paskola) – gautos lėšos. Kooperatyvo nariai sumokėdavo piniginį įnašą – pajų, kuris suteikdavo teisę jiems naudotis pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamosiomis patalpomis (Pavyzdinių įstatų 20 punktas), tačiau kooperatyvo nariai neįgydavo jų asmeninės nuosavybės teise. Netgi ir tuo atveju, jeigu kooperatyvo narys išmokėdavo visą pajaus sumą, jis netapdavo buto savininku, o tik įgydavo teisę į sumokėtą pajų. Remiantis Butų kodekso 112 straipsniu, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai jiems priklausančius gyvenamuosius namus eksploatuodavo kooperatinės nuosavybės teise. Taigi gyvenamojo namo ir kitų statinių nuosavybės teisės subjektas būdavo kooperatyvas, kuris per savo valdymo organus, išreikšdamas bendrą kooperatyvo narių valią ir interesus, gyvenamąjį namą ir kitus statinius valdė, naudojo ir jais disponavo.
Nagrinėjamu atveju, remiantis šiomis nuostatomis, taip pat darytina išvada, kad buto, (duomenys neskelbtini), pastatymo metu valstybė nebuvo šio buto savininkė.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. spalio 16 d. pakeistas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnis, nustatant, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininkas ir nustoja būti kooperatyvo narys. Tokia pačia nuostata papildyta Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalis. Taigi, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kooperatyvo nariai, kurie buvo visiškai išmokėję pajų už jiems suteiktus valdyti ir naudotis butus, tapo jų savininkais, t. y. ginčo butai priklauso jiems asmeninės (bendrosios dalinės, jungtinės) nuosavybės teise.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas bendrijos pirmininkas paaiškino, kad už kontorai paskirtą butą buvo mokama iš kooperatyvo lėšų, kurias sudarė bendrijos narių įnašų, taigi darytina išvada, kad už ginčo butą pajus buvo mokamas kooperatyvo lėšomis. Kooperatyvo lėšas, kaip jau buvo minėta, sudarė: kooperatyvo narių stojamasis mokestis; pajinės įmokos; įmokos namui išlaikyti ir eksploatuoti; kitos įplaukos. Atsižvelgiant į tai, kad iki nepriklausomybės atkūrimo visi butai buvo eksploatuojami kooperatinės nuosavybės teise, taip pat į tai, jog šiame bute buvo įsikūrusi kooperatyvo buveinė ir pajus už butą buvo mokamas kooperatyvo lėšomis, darytina išvada, kad, atkūrus nepriklausomybę, ginčo butas netapo nė vieno iš kooperatyvų narių asmenine nuosavybe, o ir toliau liko kooperatine nuosavybe. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pajus už ginčo butą buvo pilnai išmokėtas jau 1983 m. sausio 1 d. (2020 m. gegužės 21 d. pareiškėjos pateiktas dokumentas Nr. DOK -98219). Teismas daro išvadą, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. spalio 16 d. pakeitus Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnį butas, (duomenys neskelbtini), tapo kooperatyvo nuosavybe.
Pažymėtina, kad nei po nepriklausomybės atkūrimo galiojusiame Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatyme, nei Butų kodekse nebuvo nustatyta draudimo kooperatyvui turėti nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinti Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdiniai įstatai ir pavesta miestų (rajonų) valdyboms iki 1993 m. rugsėjo 1 d. perregistruoti esamų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, reorganizuotų į bendrijas, įstatus.
Byloje nustatyta, kad 1993 m. spalio 7 d. įregistruota 112 –oji gyvenamojo namo eksploatavimo bendrija, nurodant, kad jos buveinė – (duomenys neskelbtini) (2020 m. kovo 17 d. Dok -59975). 1995 m. vasario 31 d. priėmus Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą, 112-oji gyvenamojo namo eksploatavimo bendrija reorganizuota į 112 -iąją daugiabučių namų savininkų bendriją, t. y. pareiškėją. Pareiškėjos įstatų 67 straipsnis numato, kad bendrijos lėšomis įsigytas turtas yra bendrijos nuosavybė.
Pažymėtina, kad šia nuostata iš esmės atkartotas 1995 m. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 19 straipsnis; labai panašiai bendrijos turtas reglamentuojamas ir aktualioje Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijoje, kurios 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrijos turtas yra bendrijos lėšomis ar kitais teisėtais būdais įgytos materialinės, nematerialinės ir finansinės vertybės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir galiojusį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 139 reorganizavus į 112-iąją gyvenamojo namo eksploatavimo bendriją, o vėliau – į 112-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją, kooperatyvo nuosavybės teisė į ginčo butą perėjo šiai bendrijai, t. y. ji teisėtai įgijo ginčo gyvenamąsias patalpas kitu, nei įsigyjant patalpas savo lėšomis, būdu.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pareiškėja 112 ioji daugiabučių namų savininkų bendrija reiškė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji įgijo ginčo butą įgyjamosios senaties būdu, ir nustačius, kad pareiškėja jau yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčo butą, sumokėdama už jį įstatymų nustatyta tvarka, t. y. neatitinka vienos iš nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu įgijimo sąlygų, darytina išvada, jog jos reikalavimas netenkintas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.