Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Listra“ atskirąjį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-725-964/2017 pagal ieškovės UAB „Grunterra“ ieškinį atsakovei UAB „Listra“ dėl nuostolių, patirtų netinkamai suteikus paslaugas, atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Grunterra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 16 798,25 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės UAB „Listra“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė 2017 m. gegužės 31 d. balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos kopijas, 2015 m. balandžio 29 d. techninės priežiūros ir remonto paslaugų sutarties Nr. 15/04/29-1, 2016 m. lapkričio 2 d. paslaugų teikimo sutarties, 2017 m. gegužės 11 d. sutarties Nr. B4/40/7/507, 2017 m. birželio 20 d. techninės priežiūros ir remonto paslaugų sutarties Nr. 17/06/20-1 išrašus, 2017 m. liepos 21 d. informacijos apie draudėjo viešus duomenis išrašo kopiją. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovei apie tokių duomenų pateikimą yra žinoma, prieštaravimų dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos negauta (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateikti įrodymai gali turėti įtakos vertinant atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, todėl šie įrodymai prijungtini prie bylos. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei priklausančio turto areštas reikalavimo sumai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-633-370/2017).Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovei palankus sprendimas. Šiuo atveju apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje dėl ieškinio preliminaraus (lot. prima facie) pagrįstumo nepasisakė, tačiau tai nereiškia, jog teismas tokios sąlygos neįvertino. Teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014). Kita įstatyme įtvirtinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – egzistuojanti grėsmė, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, didelė atsakovei pareikšto reikalavimo suma sudaro pagrindą manyti, jog neužtikrinus ieškinio sumos išieškojimo iš atsakovės, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad teismų praktikoje didelė reikalavimo suma nėra laikoma prezumpcija taikant laikinąsias apsaugos priemones. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi įvertinęs, jog atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro daugiau nei pusę įmonės turto, sprendė, jog pareikštų reikalavimų suma (16 798,25 Eur) atsakovei yra didelė. Tačiau šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pati ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei nepateikė teismui jokių įrodymų, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, taip pat įrodymų apie atsakovės ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis). Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsiliepime į atskirąjį skundą akcentuoja, kad atsakovė operatyviai, geranoriškai nesprendė susidariusios situacijos, neieško kompromisinio sprendimo būdo. Tačiau tarp šalių kilęs ginčas yra pagrindas kreiptis į teismą, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju ieškovė nepateikė teismui duomenų apie atsakovės slapstymąsi, buveinės vietos pakeitimą ir (ar) panašius veiksmus, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad atsakovė siekia apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą. Priešingai, ieškinyje nurodyta, jog 2017 m. birželio 13 d. buvo gautas atsakovę atstovaujančio advokato atsakymas į pretenziją.Be kita ko, ieškovė nenurodė, kad egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą manyti esant būsimo teismo sprendimo įvykdymo grėsmei, kad atsakovė nebus pajėgi įvykdyti teismo sprendimą, o teigia mananti, jog atsakovė sprendimo vykdyti neskubės ir nesistengs.Pažymėtina, jog šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis), todėl vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo ir nesant duomenų, jog atsakovė ketintų perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan., tokie kriterijai, kaip reikalavimo suma (jos dydis), neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Šiuo atveju, grėsmės galimai būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui nepagrindžia ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad Molėtų rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla (Nr. e2-677-732/2017), kurioje priteista ieškiniu reikalauta suma iš atsakovės. Tai pavienis atvejis, tarp šalių vyko ginčas, todėl šie duomenys nei apibūdina atsakovės turtinę padėtį, nei pagrindžia jos galimą nesąžiningumą.

Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktos apeliantės darbų sutartys, 2017 m. gegužės 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos, balanso kopijos patvirtina aplinkybę, kad įmonė vykdo veiklą, gauna pajamas, jos veikla yra pelninga. 2017 m. gegužės 30 d. atsakovės grynasis pelnas sudarė 23 075 Eur. Be to, pati ieškovė ieškinyje pripažino, kad pagal viešai skelbiamą atsakovės metinės veiklos apyvartą atsakovė veiklą vykdo sėkmingai. Įvertinus šias aplinkybes ir byloje esančius duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovei ieškinio suma yra didelė, ar, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei teisminę praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones vadovaudamasis didelės ieškinio sumos prezumpcija bei padarė nepagrįstą išvadą apie šiuo atveju tikėtiną grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą(nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina, klausimą išsprendžiant iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos atmetant (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti ir ieškovės UAB „Grunterra“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Listra“ atžvilgiu atmesti.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.