Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1787-430/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-17
Bylos Nr.: e2A-1787-430/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Osterodė“
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

2.6.16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.16.12Kiti su nuoma susiję klausimai
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-1787-430/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32899-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.8; 2.6.16.12; 3.3.1.14 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osterodė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osterodė“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus sprendimo ir vedėjo įsakymo panaikinimo bei valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. G. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Osterodė“ (toliau – UAB „Osterodė“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), prašydama: 1) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 8SD-5102-(14.8.7); 2) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. gruodžio 3 d. vedėjo įsakymą Nr. VĮ-1603-( 14.8.2.); 3) pripažinti 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2002-1171 nutraukimą neteisėtu; 4) priteisti iš atsakovės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad 2002 m. rugpjūčio 7 d. tarp ginčo šalių buvo sudaryta valstybinės žemės ((duomenys neskelbtini)) nuomos sutartis. 2019 m. spalio 1 d. ieškovė gavo atsakovės 2019 m. rugsėjo 28 d. NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimą, kad atsakovė vienašališkai nutraukia 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartį dėl žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) nuomos. Ieškovė su tokiu sprendimu nesutiko ir pažymėjo, kad ginčo nuomos santykiai tęsiasi jau daugiau kaip 17 metų. Sutarties sudarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad valstybine žeme gali naudotis fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos suteikia šią žemę naudotis arba išnuomoja. Ieškovės nuomos teisė buvo patvirtinta 2002 m. rugpjūčio 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 19/2002-1171 ir 2002 m. rugpjūčio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02.01-4564 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomos“. Žemės sklype yra registruoti ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai: statinys – vandens uostas (krantinė) (unikalus Nr. 4400-5343-4576), aikštelė (unikalus Nr. 4400-5343-4565) ir sargo namelis (unikalus Nr. 19966019-1020). Ieškovės vertinimu, šiuo atveju ginčo žemės sklypas laikomas užstatytu, kadangi žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, dėl to valstybinės žemės sklypai nuomojami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre nurodytą jų tiesioginę paskirtį. Ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta ir jos sudarymo metu buvo nustatyta, koks yra sklypo užstatymas ir kokio dydžio žemės sklypo reikia žemės sklypo statinių eksploatavimui. Nuomos sutartis sudaryta terminuoto pobūdžio, sudaryta itin ilgam laikotarpiui (99 metams). Šalių susitarimas sudarytas teisėtai, dėl to egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, laikantis sutarties stabilumo principo. Ieškovės nuomone, atsakovė savo sprendimu bando be teisinio pagrindo nutraukti nuomos sutartį, nors toks sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisėmis normos, dėl to turi būti panaikintas kaip nepagrįstas. Pabrėžė, kad nors atsakovė nurodo, jog ieškovė statinių ir žemės sklypo neeksploatuoja ir neprižiūri, tačiau ieškovė pateikia įrodymus, jog ieškovė nuolat tvarko žemės sklypą, apdraudžia žemės sklype esantį nekilnojamąjį turtą, tvarko pačius statinius, esančius žemės sklype, t. y. eksploatuoja tiek žemės sklypą, tiek jai priklausančius statinius, esančius jame. Pažymėjo, kad valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui, o šiuo atveju atsakovė nesilaikė šalių bendradarbiavimo ir teisėtumo principų. Atsakovės veiksmai laikytini klaidinančiais, iš esmės pažeidžiančiais ieškovės, kaip žemės sklypo nuomininkės, teises ir teisėtų lūkesčių principą. Šioje situacijoje ieškovė ir trečiasis asmuo iš esmės eilę metų siekia atriboti vienas kito veiklas žemės sklype ir užkirsti kelią galimiems nesutarimams, pakeičiant žemės sklypo naudojimo būdą. Tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmai (neveikimas) ieškovei ir trečiajam asmeniui trukdo įgyvendinti šias teises, dėl šios priežasties ieškovė jau kreipėsi į teismą. Ieškovės įsitikinimu, jos veiksmai rodo tinkamus ieškovės veiksmus išsaugoti nuomos sutartį ir nėra duomenų apie ieškovės padarytus nuomos sutarties pažeidimus. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo administraciniai aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, dėl to atsakovė neteisėtai priėmė sprendimą nutraukti ginčo nuomos sutartį. Ieškovės įsitikinimu, ji, negalėdama tęsti nuomos sutarties, patirs didelės žalos.

Atsiliepimas

3. Atsakovė NŽT atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškinio reikalavimais ir prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi ieškovei buvo išnuomotas 99 metams žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kuriame buvo ieškovės statinių. Atsakovė nustatė, kad tiek administracinis pastatas, tiek sargo namelis, tiek kiemo statiniai priklausė ieškovei UAB „Osterodė“, tačiau vėliau pirkimo–pardavimo sandoriais turtas buvo parduotas, o kiemo aikštelė buvo performuota ir padalinta. Trečiasis asmuo T. G. Š. 2004 m. balandžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2-5779 įsigijo pastatą–administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 183,38 kv. m. Pasikeitus statinių savininkams nuomos sutartis nebuvo pakeista. 2018 m. liepos 31 d. atsakovė atliko žemės sklypo patikrinimą vietoje, kurio metu nustatė, jog žemės sklypo dalis yra asfalto dangos aikštelė su upės kratinės įtvirtinimu, rytiniame krante stovi pastatas–sargo namelis (mūrų plytų) ir administracinis pastatas. Atsakovė 2019 m. sausio 16 d. raštu atsisakė parduoti ieškovei UAB „Osterodė“ žemės sklypą. Pagal viešus Valstybės įstaigos Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) duomenis, ginčo žemės sklype ieškovė valdo pastatą–sargo namelį (unikalus Nr. 1996-6019-1020), kurio bendras plotas 18,28 kv. m, užstatymo plotas 14 kv. m; vandens uostą–krantinę (unikalus Nr. 4400-5343-4576), suformuotą padalijus daiktą (unikalus Nr. 4400-1794-5718), o trečiasis asmuo T. G. Š. valdo pastatą–administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 183,38 kv. m, kitus inžinerinius statinius–kiemo statinius (unikalus (duomenys neskelbtini)). Atsakovė nurodė, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis ir galiojantis teisinis reglamentavimas nesuteikia teisės be aukciono nuomotis (pirkti) valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams nuosavybės teise priklausančiais laikinaisiais statiniais, inžineriniais tinklais ir neturinčiais aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniais. Šiuo atveju, ginčo žemės sklype nėra ieškovės UAB „Osterodė“ nuosavybės teise priklausančių savarankiškai funkcionuojančių statinių, o ieškovei nuosavybės teise priklauso tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai ar įrenginiai, t. y. sargo namelis, kuris pagal registro duomenis fiziškai pažeistas (baigtumas – 59 proc., nusidėvėjimas – 70 proc.) ir sunykę jo priklausiniai kiemo statiniai (kiemo aikštelė). Toks sargo namelis nėra skirtas rekreacijos poreikiams tenkinti. Tokiu būdu ginčo žemės sklypas nenaudojamas pagal nustatytą paskirtį, žemės sklype nėra ieškovei nuosavybės teise priklausančių savarankiškai funkcionuojančių statinių, dėl to valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukta. Be to, nuomininkas siekia pakeisti valstybinės žemės naudojimo būdą ir pobūdį, siekiant naudoti žemės sklypą pagal kitą jo paskirtį, negu ta, kuriai jis buvo išnuomotas (t. y. iš rekreacinės teritorijos į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas), todėl dėl tokio nuomininko elgesio yra pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį. Pabrėžė ir tai, kad ieškovė pardavė savarankiškai naudojamą pastatą, tačiau valstybinės žemės nuomos sutarties nepakeitė; už trečiąjį asmenį mokėjo žemės nuomos (naudotojo) mokestį; draudė trečiojo asmens turtą, tačiau lygiagrečiai siekė pakeisti valstybinės žemės sklypo paskirtį. Atsakovės įsitikinimu, tokie ieškovės veiksmai rodo, jog ieškovė siekė ne eksploatuoti valstybinį žemės sklypą, o siekė tik valdyti valstybinį žemės sklypą, kol bus pakeista valstybinės žemės paskirtis. Be to, atsakovė laiko, kad ieškovei perleidus pagrindinį daiktą – administracinį pastatą, ieškovė prarado teisę į valstybinio žemės sklypo nuomą ne aukciono tvarka, dėl to valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis turi būti nutraukta.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. G. Š. atsiliepime prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį. Pažymėjo, kad ieškovė detaliai ir argumentuotai patikslintame ieškinyje nurodė, jog atsakovės teiginiai apie tai, jog neva ieškovė žemės sklype neturi savarankiškai funkcionuojančių statinių ir ieškovė žemės sklypą tariamai nenaudoja pagal paskirtį, nėra pagrįsti. Teigė, kad žemės sklype yra ne tik ieškovei nuosavybės teise priklausanti kiemo aikštelė, bet ir jam nuosavybės teise priklausantis pastatas, krantinė, kurie abu vertintini kaip savarankiškai funkcionuojantys statiniai. Atsakovei buvo žinoma ne tik Nekilnojamojo turto registro duomenys apie statinius žemės sklype, bet ir reali faktinė padėtis. Pabrėžia, kad atsakovė nepagrįstai ir nesąžiningai nurodo ieškovės statinių būklę, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė prižiūri savo statinių būklę, juos tvarkos, patiria tam išlaidų ir atsakovė nenurodė pagrįstų motyvų, kodėl ieškovės statinių nelaiko savarankiškai funkcionuojančiais statiniais. Pažymėjo, kad šiuo metu žemės sklype yra ne tik ieškovės, bet ir trečiojo asmens statinių, sklypas padalintas į du atskirus žemės sklypus, atsižvelgiant į statinių išdėstymą jame ir statinių priklausymą konkrečiam savininkui. Ieškovė ir trečiasis asmuo ėmėsi atitinkamų veiksmų dėl žemės sklypo padalijimo, turėdami teisėtą lūkestį pagal tai modifikuoti valstybinės žemės nuomos sutartis. 2019 m. gruodžio 19 d. atsakovei buvo pateiktas prašymas patikrinti parengtą funkcionavimo nustatymo prie pastatų žemės sklypo planą, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Trečiojo asmens įsitikinimu, ji atlikinėjo visus nuo jos priklausomus veiksmus, kad žemės sklypo sutartis būtų pakeista, dalį žemės sklypo išnuomojant jai.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

6. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį atmesti.

7. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9. Teismas, išanalizavęs ginčijamus individualius administracinius aktus, jų turinį, jų priėmimo aplinkybę ir nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 28 d. NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. 8SD5102 (14.8.7.), NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2019 m. gruodžio 3 d. įsakymas Nr. 8VĮ-1603-(14.8.2.) priimti laikantis VAĮ 3, 8, 36²,36⁴ straipsnių reikalavimų. Individualūs administraciniai aktai priimti ir 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukta, įvertinus faktines aplinkybes, jas ištyrus, laikantis teisės normų reikalavimų – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.564 straipsnio, ŽĮ 9 straipsnio 14 dalies reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovė 2019 m. rugsėjo 28 d. sprendime nurodė faktines aplinkybes, valstybinės žemės nuomos teisinį reglamentavimą ir įspėjo prieš du mėnesius, kad nutrauks valstybinės žemės nuomos sutartį. 2019 m. gruodžio 3 d. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymu ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta.

10. Teismas vertino, kad ieškovė ir trečiasis asmuo pateiktais įrodymais nepaneigė atsakovės nurodytų faktinių aplinkybių ir įrodymų. Teismas vertino, kad 1993 m. balandžio 20 d. priėmimo–perdavimo aktas ir ieškovės paaiškinimai patvirtina, jog ieškovė privatizavo valstybinę įmonę, jos turtą, o po privatizacijos jokios gamybinės, ūkinės veiklos su įgytomis gamybos priemonėmis, turtu, statiniais nevykdė, suderino valstybinės žemės sklypo ribas ir išsinuomojo valstybinę žemę (2002 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis). 2004 m. balandžio 20 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria trečiasis asmuo T. G. Š. įsigijo iš ieškovės UAB „Osterodės“ dalį statinių – administracines patalpas, poilsio patalpas, vandentiekio įrangą. Ieškovei liko nuosavybės teise išnuomotame žemės sklype žemės sklypo priklausiniai – vandens uostas (krantinė), aikštelė ir sargo namelis. Trečiasis asmuo T. G. Š. rekonstravo administracinį pastatą. 2019 m. gegužės 10 d. ieškovė ir trečiasis asmuo kreipėsi į atsakovę dėl nuomojamojo valstybės žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo, padalinimo. Teismas vertino, kad tokios faktinės aplinkybės rodo, kad buvo pagrindas atsakovei peržiūrėti racionalų valstybės turto naudojimą ir vykdyti valstybinės žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Faktiškai nustatyta, kad ieškovė 17 metų nevykdo išsinuomotame valstybės žemės sklype jokios ūkinės veiklos, užima sklypą nenaudodamas žemės sklypo priklausinių.

11. Teismas vertino, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registrų centro išrašo duomenimis, ieškovės turimi statiniai (sargo namelis, aikštelė, krantinė) pagal paskirtį yra neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie gali tarnauti tik pagrindiniam statiniui ar įrenginiui. Ieškovės argumentai ir pateikti dokumentai, kad ieškovė ruošiasi įrengti Nemuno upės prieplauką atmestini, kadangi detaliajame Kauno miesto plane tokia prieplauka nenumatyta. Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė ieškovei, kad ieškovės pateikta prieplaukos schema nėra derinama, nes teritorijų planavimo dokumentuose prieplauka nenumatyta, prieplaukos rekreacinėje teritorijoje negali būti ir privalo būti pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo ieškinį tenkinti, nes atsakovė teisėtai ir pagrįstai nutraukė valstybinės žemės nuomos sutartį, o ieškovės turima nuosavybės teisė į aikštelę, sargo namelį, krantinę, vadovaujantis ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.1, 2.2, 2.4, 2.8 punktais neleidžia nuomoti valstybinės žemės sklypo ne aukciono tvarka, t. y. įstatymo pažeidimas, imperatyvių įstatymo normų nepaisymas, dėl to atsakovė pagrįstai ir teisėtai ėmėsi įstatymo leidėjo jai deleguotų funkcijų – laikantis teisinio reguliavimo nutraukė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį.

12. Teismas, kompleksiškai įvertinęs atsakovės nurodytas aplinkybes, taip pat žemės sklypo naudojimo patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, jog minėti ūkiniai pastatai yra nenaudojami pagal paskirtį, padarė išvadą, kad žemės sklypo dalis netarnauja šių statinių eksploatacijai, t. y. nėra sąlygų, kurioms esant žemės sklypo dalis galės būti išnuomota ar parduota be aukciono. Šios aplinkybės patvirtinta statinio nenaudojimo ir žemės sklypo nereikalingumą statiniui eksploatuoti faktą, dėl to valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukta pagrįstai ir teisėtai. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta galimybė be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti, nes tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, ieškovė negali grįsti ieškinį ateities planais, neįgyvendinamais, dirbtinai sukurtais projektais, prielaidomis, kad kažkas pagilins Nemuno upės vagos gylį ir bus galima įrengti prieplauką, kuri nenumatyta Kauno miesto teritorijos planavimo dokumentuose. Be to pabrėžė, kad pagal teisinį reguliavimą, valstybinės žemės nuomininkai negali patys spręsti, kokio ploto ir konfigūracijos valstybinės žemės sklypo dalis priskirtina prie jiems nuosavybės teise ar nuomos pagrindu valdomo statinio (jo dalies), nes tokią teisę turi tik valstybinės žemės nuomotojas, disponuojant ir valdant bei naudojant valstybės turtą leidžiama tik tai, kas tiesiogiai leidžiama teisės aktais. Šiuo atveju, ieškovė nuomojame valstybinės žemės sklype 17 metų nevykdo ūkinės veiklos, perleido trečiajam asmeniui žemės sklype esantį administracinį pastatą. Trečiasis asmuo T. G. Š. pareiškė valią sudaryti su atsakove valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, kuri reikalinga pastatui, įgytiems kiemo įrenginiams eksploatuoti. Faktinės aplinkybės rodo, kad ieškovei perleidus trečiajam asmeniui statinius, nepakeitus valstybinės žemės nuomos sutarties, su trečiuoju asmeniu negalima sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, o su ieškove nėra teisinio pagrindo modifikuoti ir pakeisti pasirašytą 2002 m. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Dėl to, teismo vertinimu, atsakovės veiksmai buvo teisėti, atitiko įstatymų reikalavimus. Priimti individualūs aktai atitiko įstatymų reikalavimus ir esančias faktines aplinkybes, su kuriomis įstatymo leidėjas sieja valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą, o ieškovė neturi teisėto pagrindo, valdydama nuosavybės teise pagalbinio ūkio paskirties pastatus, krantinę ir aikštelę, kurių paskirtis tarnauja pagrindiniam daiktui, nuomoti ne aukciono tvarka lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės sklypą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovė UAB „Osterodė“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimą ir visiškai patenkinti ieškovės ieškinį.

14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registrų centro išrašo duomenimis, ieškovės turimi ginčo žemės sklype statiniai pagal paskirtį yra neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie gali tarnauti tik pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui, kadangi tokių duomenų Nekilnojamojo turto registrų centro išraše nėra. Be to, atsakovės pateiktas 2002 m. kovo 7 d. nekilnojamojo turto registro išrašas nėra aktualus, kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys galioja tol, kol nėra pakeičiami atnaujintais duomenimis. Ieškovės manymu, byloje nėra nė vieno įrodymo, kad ieškovei priklausantys žemės sklype statiniai neturi aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, ūkinės veiklos pobūdžio, o tokia teismo išvada nėra paremta byloje esančiais įrodymais;

Žemesnės instancijos teismas

14.2. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas vertino bylos įrodymus neobjektyviai. Teismo išvados yra neobjektyvios ir nelogiškos, kadangi nurodomi priešingi duomenys nei yra bylos įrodymuose. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovės pateikti įrodymai turi didesnę įrodomąją galią;

14.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovės pateikti planai, jog ieškovė rengiasi įrengti Nemuno upės prieplauką, nepagrįsti, nes Kauno miesto bendrajame plane, detaliajame plane prieplauka nurodytame žemės sklype nenumatyta. Pažymi, kad ieškovės pateikti įrodymai, t. y. Vičiūnų gyvenvietės detalusis planas ir Kauno miesto bendrasis planas aiškiai ir nedviprasmiškai numato prieplauką žemės sklype, kuri detaliajame plane pažymėta mėlynu apskritimu, o bendrajame plane inkaro ženklu;

14.4. Teismo sprendime nėra pasisakyta, kodėl teismas nesivadovavo ieškovės pateiktu 2019 m. lapkričio 13 d. nekilnojamojo turto registro išrašu ir 2020 m. gegužės 14 d. eksperto išvada. Pažymi, kad eksperto išvadoje kompetentingo asmens nurodyta, jog prieplauka yra savarankiškas inžinerinis hidrotechnikos statinys, o aikštelė – šiam statiniui tarnaujantis priklausinys. Šiuose įrodymuose taip pat nurodyta ir konkreti statinių krantinės ir aikštelės paskirtis – prieplauka. Pabrėžia, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti šį įrodymą. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus (archyvinius prieplaukos dokumentus), iš kurių matyti, jog krantinę yra fiksavęs Aplinkos apsaugos departamentas ir pateikti duomenys, jog prieplauka naudojama vandens keliui eksploatuoti. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus, kad statinius ir žemės sklypą prižiūri, periodiškai draudžia draudimu. Taip pat ieškovė teikė įrodymą (Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano www.regia.lt duomenis, jog Kauno mieste prie hidrotechninių statinių yra suformuoti žemės sklypai, kurie, kaip ir adresu (duomenys neskelbtini), esantis stacionarus hidrotechninis statinys, pažymėti veikiančios prieplaukos ženklu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė;

14.5. Iš skundžiamo teismo sprendimo (motyvavimo) nėra aišku, kaip teismas vertino NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimo ir vedėjo įsakymo teisėtumo pagrįstumą. Šiuo atveju skundžiamame sprendime buvo tik formalus motyvų nurodymas, vadinamieji pseudomotyvai. Dėl to, toks teismo motyvavimas laikytinas procesinių reikalavimų pažeidimu;

14.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, jog buvo pažeista nuomos sutarties nutraukimo tvarka. Apeliantė pažymi, kad atsakovė 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartį nutraukė vienašališkai savo sprendimu, o ne dėl esminio sutarties pažeidimo, nepateikiant sprendime jokių motyvų nutraukimo motyvų, ne teismo tvarka. Dėl to, ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 268 straipsnio 4 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų nuostatas;

14.7. Skundžiamame sprendime netinkamai taikytos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios statinių teisinį statusą ir nuomos teisės atsiradimą. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias krantinės statusą, neatsižvelgė, jog bet kuriuo atveju žemės sklype yra visų statinių visuma, t. y. egzistuoja visi tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui priklausantys statiniai, dėl to nėra pagrindo daryti išvadai, jog neegzistuoja sąlygos, išnuomoti žemės sklypą;

14.8. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias nuomos santykius ir neatsižvelgė į ieškovės teisėtus lūkesčius, kadangi šiuo atveju sutartiniai santykiai nutraukti, nesant tam pakankamo ir teisėto pagrindo, pažeidžia nuomininko (ieškovės), kuris taip pat turi sutartines teises ir pareigas bei privalo imtis priemonių jomis tinkamai vykdyti (investuoja tam tikras lėšas, atlieka parengiamuosius darbus ir pan.), teises ir teisėtus interesus. Net ir tais atvejais, kai nuomininkas menamai netinkamai vykdo sutartį, jis turi teisę tikėtis iš kitos sutarties šalies adekvataus reagavimo į sutarties pažeidimą, bet ne siurprizinio elgesio. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė, kad atsakovė, vykdydama nuomos sutartį, nesilaikė šalių bendradarbiavimo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų. Ieškovė pateikė įrodymus, kad ji dar 2008 m. birželio 13 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl Kauno miesto bendrojo plano pakeitimų, kurie ir buvo atlikti, tačiau ieškovės intensyviai atliekami veiksmai dėl teritorijų planavimo sprendimų (būtinų statinių eksploatavimui), iš pradžių palaikyti ir atsakovės, vėliau buvo užkirsti dėl pačios atsakovės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos neveikimo. Ieškovės manymu, atsakovė pati trukdė savo neveikimu eksploatuoti žemės sklype esančius statinius ir sukūrė situaciją, kuria bando nesąžiningai panaudoti kaip neva egzistuojantį pagrindą nutraukti nuomos sutartį;

14.9. Nagrinėjamu atveju atsakovė neturėjo pagrindo nutraukti ginčo žemės sklypo nuomos sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, o pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir principus, ir nepagrįstai nesivadovavo favor contractus principu, ir CK 6.189, 6.223 straipsniais;

Atsiliepimas

15. Atsakovė NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimą nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

16. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pažymi, kad ginčo atveju, ieškovei UAB „Osterodė“ nuosavybės teise priklausantys statinys yra ne jai priklausančiame žemės sklype, dėl to daikto likimas privalo būti derinamas ir su žemės savininku. Ginčo atveju, ieškovė privalėjo statinio likimą derinti su atsakove. Valstybinės žemės nuomos sutartyje šalys susitarė, kad žemės sklypas bus naudojamas tik rekreacijai. Šiuo atveju ieškovė prarado vienintelį savarankiškai funkcionuojantį pastatą, kuris buvo skirtas rekreacijos veiklai vykdyti, ir siekė pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas, t. y. ieškovė pardavė administracinį pastatą ir siekė valdyti žemės sklypą, tam kad pakeisti jo būdą ir pobūdį, jog galėtų statyti vienbučius ir dvibučius gyvenamuosius namus. Ieškovei, perleidus vienintelį savarankiškai funkcionuojantį statinį – administracinį pastatą, ji prarado lengvatinę teisę į valstybinės žemės sklypą. Šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė įvardindama statinį (unikalus Nr. 4400-5343-4576) įvairiomis sąvokomis: krantinė, prieplauka, uostas ir t.t., tokiu būdu tampa nebeaišku, ką ieškovė bando įrodyti ir paneigti;

16.2. Pažymi, kad apeliantė nepagrįstai siekia įtikinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vandens uostą–krantinę (unikalus Nr. 4400-5343-4576), kad tai yra savarankiškai funkcionuojantis statinys, nes pirmosios instancijos teismas įvertino šį ieškovės siekį, nurodydamas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. balandžio 9 d. raštą Nr. (33.200.E.) R-1092, kuriame Kauno miesto savivaldybė nurodė, jog ieškovės valdoma vandens uostas–krantinė priskiriama prie susisiekimo komunikacijų, kuriai eksploatuoti būtina akvatorija, kuri turi būti suformuota kartu su žemės sklypu. Teritorijų planavimo dokumentuose prieplauka nenumatyta, prieplaukos rekreacinėje teritorijoje negali būti, dėl to turi būti pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas. Šiuo atveju ieškovė neginčija, jog eilę metų siekia pakeisti valstybinės žemės naudojimo būdą, dėl to toks ieškovės elgesys vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas. Akcentuoja tai, kad būdu ir pobūdžio keitimo poreikis atsirado po vienintelio savarankiškai funkcionuojančio pastato – administracinio pastato, perleidimo trečiajam asmeniui. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, nurodydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-262-05;

16.3. Nesutinka su apeliantės vertinimu dėl ekspertinės išvados, kadangi teisme nebuvo keliamas klausimas dėl ekspertinės išvados apie vandens uostą–krantinę, o ieškovė savo iniciatyva kreipėsi į ekspertą, kuris pateikė savo nuomonę, kuri nepaneigia Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. balandžio 9 d. rašto argumentų, jog vandens uostas be akvatorijos negali funkcionuoti;

16.4. Turi būti atmetami ieškovės motyvai, kad teismas neįvertino (duomenys neskelbtini) žemės sklypų, nes nėra aišku, ką ieškovė siekė tuo įrodyti, nurodydama kitos paskirties objektus, nei jos turimas, ar nebaigtus statyti. Ieškovė nepateikė teisės aktų, kurių pagrindu buvo suprojektuoti vandens uostas, krovininė prieplauka, krantinė, neprašė teismo ištirti ir įvertinti galimai lyginamųjų objektų suformavimo atitikmenis ieškovės siekiamam uostui suformuoti;

Šalies argumentai

16.5. Apeliantė deklaratyviai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino ginčijamus NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 28 d. raštą ir 2019 m. gruodžio 3 d. įsakymą, nes ieškovė nesivargino nurodyti kas jai yra neaišku;

16.6. Susiklostė paradoksali situacija, kad nors ieškovė teigia, jog ji eilę metų rūpinosi ir prižiūrėjo statinius, tačiau kartu teikė duomenys, kad jie sugriuvę, jiems būtinas kapitalinis remontas ar rekonstrukcija. Atsakovės įsitikinimu, kad jeigu ieškovė būtų vykdžiusi teisės aktų reikalavimus ir prižiūrėjusi savo statinius, jie nebūtų tapę fiziškai pažeisti, dėl to mano, kad ieškovės statinių fizinis pažeidimas yra įvykęs dėl pačios ieškovės statinių nepriežiūros, o ne dėl priežiūros, kaip teigia ieškovė;

16.7. Nesutinka su ieškovės argumentais, kad valstybinės žemės nuomos santykiai turėtų būti tęsiami, nes CK numatytas favor contractus principas, tačiau jokių argumentų ieškovė dėl šių aplinkybių nepateikia. Atsakovė įsitikinusi, kad ieškovė padarė šiuos esminius sutarties pažeidimus: ieškovė pardavė pagrindinį statinį, kuris reikalingas sutarties vykdymui; 17 metų ieškovė nebenaudojo žemės sklypo pagal paskirtį ir sistemingai siekė pakeisti žemės sklypo paskirtį; sutarties sudarymo metu, ieškovės turimi statiniai buvo laikomi kiemo statiniais ir šalys sutarė, jog žemės sklypas bus naudojamas rekreacijai, tačiau ieškovė šios sutarties sąlygos nevykdė nuo jos sudarymo dienos; ieškovės vienašališkas (pagal deklaraciją) statinių paskirties keitimas (įregistravimas uosto), nesuformuojant akvatorijos ir to nederinant su atsakove, nelaikytinas kaip privalomasis veiksnys nuomos sutarčiai tęsti. Pabrėžia, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas viešasis interesas ir atsakovė nėra laisva susitarti dėl nuostatų priešingų teisės aktų reikalavimams. Atsakovė įsitikinusi ir laiko, kad ieškovė netekusi savarankiško pastato – administracinio, skirto ilgalaikio (stacionaraus) poilsio ir trumpalaikio poilsio veiklai vykdyti, tačiau pasilikus pagalbinio ūkio pastatus, kurie skirti naudoti kitai veiklai nei išnuomotas žemės sklypas, nebegali naudoti žemės sklypo pagal jo paskirtį – rekreacijai, dėl to prarado lengvatinę teisę į valstybinės žemės nuomą. Taip pat yra labai svarbus ieškovės siekis pasikeisti valstybinės žemės naudojimo būdą, tam, kad žemės sklypas būtų naudojamas gyvenamiesiems vienbučiams ir dvibučiams pastatams eksploatuoti, ir tai yra savarankiškas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį.

Atsiliepimas

17. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. G. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti visa apimtimi; priteisti iš atsakovės trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad visi ieškovei ginčo žemės sklype priklausantys statiniai yra priklausiniai. Akcentuoja, kad uostas turi aiškią, konkrečią funkciją ir naudojimo pobūdį, jo pagrindinė naudojimo paskirtis yra vandens uostas, jis yra savarankiškas pagrindinis daiktas. Pats uostas yra savarankiškas statinys ir Nekilnojamojo turto registre yra registruotas kaip toks. Toks statinys priskiriamas susisiekimo komunikacijoms. Vien tai, kad ieškovė perleido trečiajam asmeniui nuosavybės teise į pastatą ir kiemo aikštelę, nereiškia, jog ieškovei liko tik priklausiniai. Pažymėjo, kad teismas sprendime nepaaiškino ir nepagrindė, kokiais konkrečiais faktais, juo nuomone, pasireiškia uosto tariamas tarnavimas kitiems statiniams ir kokiems konkretiems statiniams uostas tarnauja. Taigi sprendimas šioje dalyje nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir įrodymais;

17.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė jokios žemės sklypo dalies nenaudoja savo statinių eksploatavimui ir visiškai nepasisakė dėl to, ar trečiasis asmuo naudoja kurią nors žemės sklypo dalį savųjų statinių eksploatavimui. Pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog sklypas tariamai nebuvo naudojamas pagal pagrindinę naudojimo paskirtį (ir naudojimo būdą) tenka atsakovei, tačiau ji šio teiginio neįrodė. Šis teiginys grindžiamas niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir spėlionėmis. Trečiojo asmens įsitikinimu, tai, kad ieškovė naudoja dalį sklypo savo statiniams eksploatuoti patvirtina prie pradinio ieškinio pridėti įrodymai. Be to, tarp šių įrodymų yra ir tokių, kurie patvirtina uosto – ieškovės pagrindinio daikto – naudojimą iš esmės rekreacijai. Pažymėjo ir tai, kad teismas visiškai neįvertino to, jog atsakovė išnuomojo ieškovei žemės sklypą, kurio naudojimo būdas neatitiko jame esančių statinių pagrindinės naudojimo paskirties. Tokiu būdu valstybė, atstovaujama atsakovės, pažeidė sutartinę nuomotojo pareigą perduoti nuomininkui (ieškovei) tinkamą daiktą ir tuo pati apsunkino sklypo naudojimą pagal sklypo naudojimo būdą. Teismas neįvertino to, kad pati atsakovė 2015 m. gruodžio 8 d. raštu buvo išreiškusi sutikimą dėl žemės sklypo naudojimo būdo keitimo, tačiau sutarties modifikavimas užtruko dėl atsakovės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų. Akcentuoja ir tai, kad atsakovė, žinodama sklypo faktinę situaciją, iki pats įspėjimo apie sutarties nutraukimą, nepareiškė jokių pretenzijų ieškovei ar trečiajam asmeniui dėl tariamai netinkamo sklypo naudojimo, taip pat tinkamai nebendradarbiavo ir galiausiai nesąžiningai nutraukė sutartį, tuo pažeidžiant tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens teisėtus lūkesčius;

17.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo T. G. Š. neturi teisės į sutarties pakeitimą;

17.4. Teismas neobjektyviai, neišsamiai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, dėl to teismo išvados ir pats sprendimas yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad nei Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane, nei detaliajame plane sklype nėra pažymėta prieplauka, kadangi tokia prieplauka pažymėta tiek bendrajame plane, tiek Vičiūnų gyvenvietės detaliajame plane.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus sprendimo ir vedėjo įsakymo panaikinimo bei valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

21. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2002 m. rugpjūčio 7 d. tarp Kauno apskrities viršininko administracijos (kaip nuomotojas) ir ieškovės UAB „Osterodė“ (kaip nuomininkas) buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N19/2002-1171, kuria nuomotojas išnuomojo, o nuomininkas išsinuomojo 99 metams 5 889 kv. m žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – rekreacijai. Iš viešų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o valstybinės žemės patikėjimo teisė nustatyta atsakovei NŽT. Šiame žemės sklype yra šie nekilnojamieji daiktai: pastatas – administracinis pastatas (unikalus Nr. 1996-6019-1019); pastatas – sargo namelis (unikalus Nr. 1996-6019-1020) priklausantis ieškovei UAB „Osterodė“; vandens uostas – krantinė (unikalus Nr. 4400-5343-4576) priklausantis ieškovei UAB „Osterodė“; kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausantys trečiajam asmeniui T. G. Š.; kiti inžineriniai statiniai – aikštelė (unikalus Nr. 4400-5343-4565) priklausantis ieškovei UAB „Osterodė“. 2019 m. rugsėjo 28 d. atsakovė priėmė raštą Nr. 8SD-5102-(14.8.7.), kuriuo informavo ieškovę UAB „Osterodė“, kad 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartis bus nutraukta vienašališkai suėjus 2 mėnesiams po šio rašto gavimo. Rašte nurodyta, kad 2018 m. liepos 31 d. buvo atliktas žemės sklypo patikrinimas vietoje ir nustatyta, kad nuomojamo žemės sklypo dalis yra asfalto dangos aikštelė su upės krantinės įtvirtinimu, rytiniame krante stovi pastatas–sargo namelis (mūrų plytų) ir administracinis pastatas. Skyrius nustatė, kad administracinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso fiziniam asmeniui trečiajam asmeniui T. G. Š., dėl to NŽT Kauno miesto skyrius konstatavo, kad nuomojamame žemės sklype šiuo metu nėra ieškovei UAB „Osterodė“ nuosavybės teise priklausančių savarankiškai funkcionuojančių statinių, nes šiuo metu UAB „Osterodė“ nuosavybės teise priklauso tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai ar įrenginiai. Tokiu būdu žemės sklypas nenaudojamas pagal nustatytą paskirtį, dėl to, vadovaujantis CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, ŽĮ 9 straipsnio 14 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Taisyklės) 28 punkto ir 2.12 papunkčio nuostatomis, laikė, kad valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukta. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjas 2019 m. gruodžio 3 d. priėmė įsakymą Nr. 8VĮ-1603-(14.8.2.), kuriuo nusprendė nutraukti prieš terminą 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 8SD-5102-(14.8.7) ir NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. gruodžio 3 d. vedėjo įsakymą Nr. VĮ-1603-( 14.8.2.) bei pripažinti 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2002-1171 nutraukimą neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2020 m. liepos 24 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimus, pritardamas atsakovės NTŽ atsikirtimų į ieškinį argumentams.

22. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino bylos įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta eksperto išvada.

23. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

24. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad pirminė valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu (lengvatine tvarka) sąlyga – statinio ar įrenginio buvimo valstybinėje žemėje faktas. Teisė į valstybinės žemės nuomą be aukciono gali būti pripažįstama tik tokiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie teisėtai (nuomos ar nuosavybės teise) valdo valstybinėje žemėje esančius statinius. Ne bet kokio statinio ar įrenginio buvimas valstybinėje žemėje sudaro pagrindą išnuomoti valstybinę žemę ne aukciono būdu. ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte ir Taisyklių 28 punkte yra išskirti statiniai, kurių buvimas valstybinėje žemėje nesuteikia jų savininkui ar nuomininkui teisės išsinuomoti valstybinę žemę ne aukciono būdu. Tik tokių statinių, kurie turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, žemėje buvimas valstybinėje atitinka aptariamą valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu sąlygą, t. y. valstybinė žemė gali būti išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančiu (jo nuomojamu) statiniu, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, ir yra būtina šio asmens, kaip savininko (nuomininko), turimoms teisėms į statinį įgyvendinti. Statinio savininkas, siekiantis įgyti teisę į valstybinės žemės nuomą lengvatine tvarka, privalo pagrįsti, kad jis turi teisę ir galimybę įgyvendinti savo, kaip statinio savininko, teises. Be to, statinio savininkas privalo pagrįsti, kad jis ketina įgyvendinti savo nuosavybės teisę į statinį, t. y. vykdo veiklą, susijusią su statinio naudojimu, t. y. statinio naudingųjų savybių pritaikymu, ir kad nuosavybės teisei įgyvendinti yra būtina teisė į valstybinės žemės nuomą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad būtina laikytis imperatyvių žemės perleidimo ir nuomos sutarčių sudarymo reikalavimų, o nustačius pažeidimus ar neatitikimus, taikyti atitinkamus padarinius, bet kitų – ir sutarčių nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2019).

25. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovei, po jai priklaususio administracinio pastato pardavimo trečiajam asmeniui T. G. Š., likę nuosavybės teise kiti ginčo žemės sklype statiniai pagal paskirtį neturi aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie gali tarnauti tik pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Teigia, kad pagal eksperto išvadą ieškovės ginčo žemės sklype turimas vandens uostas–krantinė, kaip prieplauka, yra savarankiškas inžinerinis hidrotechnikos statinys, o aikštelė – šiam statiniui tarnaujantis priklausinys.

26. Taigi, sprendžiant, ar buvo pagrindas toliau nuomoti valstybinės žemės sklypą ne aukcionu būdu ieškovei, svarbu įvertinti ieškovės likusių ginčo žemės sklype pastatų tiesioginę paskirtį ir išnuomojamo pagal valstybinės žemės nuomos sutartį žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir būdą.

27. Šiuo atveju pagrindinis išnuomojamo žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacijai vykdyti, tai buvo įtvirtinta 2002 m. rugpjūčio 7 d. nuomos sutartyje. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 23 punktą, kad rekreacinės teritorijos skirtos ilgalaikiam (stacionariam) poilsiui su poilsio paskirties pastatais ar trumpalaikiam poilsiui. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymą Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, negyvenamųjų pastatų pogrupio 7.13 p. nurodyta, kad poilsio paskirties pastatai – pastatai skirti poilsiui (poilsio namai, turizmo centrai, kempingų pastatai, kaimo turizmo pastatai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir kiti poilsio pastatai). To paties reglamento 4.4 papunktyje nustatyta, kad statinio priklausiniai – savarankiški prie pagrindinio statinio priskirti statiniai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu statiniu. Pagal šio reglamento 12 punktą tvoros, kiemo aikštelės, lauko tualetai, stoginės, pavėsinės, atraminės sienelės, šachtiniai šuliniai, lieptai, mėšlidės, aplinkos tvarkymo elementai ir pan. priskiriami kitiems inžineriniams statiniams, neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui.

28. Apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad ieškovei likęs nuosavybės teise ginčo žemės sklype priklausantis pastatas–sargo namelis, kai ieškovei nebepriklauso administracinis pastatas, iš esmės yra ginčo žemės sklypo statinys neturintis aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, tuo labiau rekreacijai vykdyti. Byloje nėra patikimų ar tikėtinų įrodymų, kad būtų galima daryti kitokias išvadas, dėl to pirmosios instancijos teismas dėl šio statinio padarė teisingas išvadas.

29. Sprendžiant dėl kitų ieškovės statinių, esančių nuomotame žemės sklype, t. y. vandens uosto – krantinės ir aikštelės, matyti, kad ieškovė teikė byloje uždarosios akcinės bendrovės „Ekspertika“ (toliau – UAB „Ekspertika“) 2020 m. gegužės 14 d. eksperto išvadą (parengtą eksperto M. J. ir inžinieriaus J. K.), kurioje padarytos išvados, jog ieškovei priklausančių vandens uosto – krantinės ir aikštelės pirminė paskirtis buvo prieplauka, o prieplauka yra savarankiškas inžinerinis hidrotechnikos statinys, o aikštelė – šiam statiniui tarnaujantis priklausinys. Taip pat vandens uostų statiniai yra susisiekimo komunikacijų inžineriniai statiniai. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio įrodymo neįvertino, nors jis turi didesnę įrodomąją galią.

30. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Pirmiausia pažymėtina, kad minėta ekspertinė išvada atlikta ieškovės užsakymu (pagal ieškovės pateiktus duomenis ir vienašališkus paaiškinimus ekspertui, dėl to nepaneigtos abejonės dėl galimo šio eksperto šališkumo), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo prašoma atlikti teismo ekspertizės. Be to, CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau tai reiškia, kad turi būti įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės išvadoje esančias aplinkybes. Ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizė yra vienas iš rašytinių įrodymų, lygiaverčių su išvardytaisiais CPK 177 straipsnio 2 dalyje ir, be kita ko, nelaikomų oficialiuoju rašytiniu įrodymu (kaip įrodinėja ieškovė) pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010).

31. Nagrinėjamu atveju byloje yra oficialūs rašytiniai įrodymai (savivaldybės raštai), kurie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), t. y. nenuginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos pateikti atsakymai ieškovei UAB „Osterodė“ dėl stacionarios komercinės prieplaukos (duomenys neskelbtini), akvatorijos schemos derinimo, kuriame pateikta išvada, jog tokie vandens uostų statiniai priskiriami prie susisiekimo komunikacijų, ir šiuo metu įregistruotas žemės sklypo naudojimo būdas (rekreacijai) neatitinka visų esamų statinių ir planuojamos veiklos paskirtų veiklos paskirčių. Remiantis Kauno bendruoju planu, ginčo teritorija priskirta rekreacinės veiklos vykdymui. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo, jog 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sudarymo metu žemės sklype esantis pastatas – administracinis pastatas, buvo pilnai savarankiškai funkcionuojantis, ir kad jis bus naudojamas rekreacijai vykdyti. Tuo tarpu žemės sklype dabar esančios vandens uosto – krantinė ir aikštelė, tuomet buvo priskirtos kiemo statiniams, ir buvo skirtos pagrindiniam statiniui eksploatuoti. Šie visi statiniai tuomet priklausė vienam savininkui UAB „Osterodė“ ir buvo įgyti 1994 m. kovo 8 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 304-v pagrindu. Atsakovė teikė byloje įrodymus (istorinius šių statinių duomenis), kad ieškovei UAB „Osterodė“ įgijus administracinį – pastatą (1B1p) ir siurblinės pastatą (2H2p), buvo nuspręsta formuoti valstybinį žemės sklypą. Žemės sklypo formavimo metu kiemo danga, tvora, krantinė nebuvo vertinami kaip savarankiškai funkcionuojantys statiniai, jie neturėjo unikalių numerių ir buvo priskirti prie pagalbinių kiemo statinių, skirtų pagrindinių statinių eksploatavimui, tačiau jau 2002 m. kovo 7 d. statinys-įrenginys / kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodomi, kaip administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniai. Tokiu būdu valstybinės žemės nuomos 2002 m. rugpjūčio 7 d. sutartimi išnuomojant ieškovei žemės sklypą (kai žemės naudojimo būdas – rekreacijai), buvo vertinta tai, kad šiame žemės sklype buvo ieškovei priklausantis savarankiškai funkcionuojantis administracinis pastatas, kuris galėjo būti skirtas ilgalaikiam (stacionariam) poilsiui su poilsio paskirties pastatais ar trumpalaikiam poilsiui. 2004 m. balandžio 20 d. ieškovė pardavė administracinį pastatą trečiajam asmeniui. Po šio pardavimo, ieškovė iš esmės neteko esminio statinio, kuriam ir buvo išnuomota valstybinė žemė rekreacijai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškovė teigė, kad šiuo metu jai priklausantis vandens uostas – krantinė su aikštele naudojama rekreacijai, tačiau tai paneigia byloje esantys įrodymai ir teisinis reglamentavimas. Pabrėžtina, kad Vidaus vandenų transporto kodeksas reguliuoja vidaus vandenų laivybos, uostų veiklos, keleivių, krovinių, bagažo, pašto vežimo, buksyravimo santykius, taip pat nustato atsakomybę padarytą vidaus transporto, ir kitus šio kodekso nuostatų pažeidimus. Kodekso 13 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad vidaus vandenų uostas – vidaus vandenų uosto akvatorija ir jo teritorija su joje esančiomis krantinėmis, kurių ilgis trigubai didesnis už leidžiamo įplaukti ar išplaukti didžiausio laivo ilgį, aikštelėmis kroviniams sandėliuoti, statiniais, įrenginiais ir vidaus vandenų uosto veiklą užtikrinančia infrastruktūra, skirta laivams įplaukti, stovėti, remontuoti ir išplaukti, kroviniams krauti, keleiviams įlaipinti arba išlaipinti. Šio kodekso 26 straipsnyje nustatyta, kad steigėjas, pageidaujantis įregistruoti vidaus vandenų uostą ar komercinę prieplauką, vyriausybės ar savivaldybės nustatyta tvarka pateikia Transporto saugos administracijai arba savivaldybės vykdomajai institucijai prašymą ir kitus dokumentus, kuriais patvirtinama atitiktis šio straipsnio 22⁴ ar 24⁵ dalyje nustatytiems reikalavimams. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, susisiekimo komunikacijų pogrupio 8.5 punkte nurodyta, kad vandens uostų statiniai – vandens uostų krantinės, elingai, dokai, prieplaukų statiniai, molai, atitveriamos dambos, šalivagės ir kiti inžineriniai statiniai. Teisėjų kolegijai įvertinus šių aplinkybių visumą ir teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad vidaus vandenų uostas susideda ne tik iš žemininės dalies, bet ir iš akvatorijos. Byloje pateikta duomenų (įrodymų), kad ieškovė bandė suderinti akvatorijos schemą, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija nesutiko derinti teikiamo projekto ir išaiškino, kad schema negali būti derinama, kol teisės aktų nustatyta nėra parengtas teritorijų planavimo dokumentas, kuriame būtų nustatyta ieškovės prieplaukos teritorija ir akvatorija (t. y. nustatytos prieplaukos ir akvatorijos ribos ir plotai). Taigi, Kauno miesto savivaldybė nėra nustačiusi vandens uosto ar stacionarios prieplaukos ribų, dėl to vien tai, kad ginčo žemės sklype buvęs kiemo statinys NTR perregistruotas (performavus ir padalijus buvusį kiemo statinį) į vandens uostą–krantinę, neįrodo, kaip pati krantinė gali savarankiškai funkcionuoti kaip vandens uostas (prieplauka), nes ši neatitinka minėto kodekso reikalavimų, tuo labiau nesuderinus akvatorijos schemos, nesuderinus prieplaukos ir akvatorijos ribų bei plotų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisės aktuose taip pat nenustatyta galimybė be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013).

32. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovei pardavus administracinį patalpą, nelikus ieškovės savarankiškai funkcionuojančių statinių (kurie galėtų būti naudojami rekreaciniam žemės sklypo naudojimo būdui), tolesnė šio valstybinės žemės sklypo nuoma nebeatitiko būtinųjų teisės aktuose nustatytų sąlygų, kuriomis valstybinė žemė išnuomota ieškovei ne aukcionu būdu, nes likę statiniai neturi aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio, o vien ieškovės planai, nesant teisinio apibrėžtumo, ateityje turėti veikiančią prieplauką, neįrodo, jog šiuo atveju valstybinė žemės nuomos sutartis turėjo būti tęsiama. Byloje nėra tikėtinų įrodymų (pateikta eksperto išvada paneigta kitais įrodymais), kuriais remiantis būtų galima padaryti kitokias išvadas. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad krantinė ir aikštelė yra apleista ir nenaudojama.

33. Pabrėžtina ir tai, kaip rodo bylos duomenys ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, ieškovė UAB „Osterodė“ siekia ir jau kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydama pakeisti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą iš rekreacinės teritorijos į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų statinių, tačiau šis prašymas atmestas. 2018 m. liepos 5 d. ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, siekiant keisti žemės sklypo naudojimo būdą iš rekreacinės teritorijos į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas, sklypą padalinant į du žemės sklypus. Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė pradėti organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. 2018 m. rugsėjo 3 d. ieškovė vėl kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. 2018 m. spalio 10 d. raštu Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė tenkinti šį prašymą. Vėliau ieškovė kreipėsi dar kelis kartus į Kauno miesto savivaldybę ir šiuo metu administraciniame teisme vis dar vyksta ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimo dėl atsisakymo organizuoti tokio projekto rengimą teisėtumo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys rodo tikėtiną ieškovės tikslą – minėtą valstybinės žemės sklypą naudoti ne rekreacijai, o vykdyti šiame valstybiniame žemės sklype vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų statinių statybą.

34. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, turėjo teisinį pagrindą konstatuoti ir pritarti atsakovės NŽT pozicijai, kad ieškovei ginčo žemės sklype nuosavybės teise priklauso tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai ar įrenginiai, ir pats išnuomotas žemės sklypas nenaudojamas pagal jo naudojimo būdą. Tai faktiškai nustatė atsakovė patikrinimo metu. Tik valstybinės žemės plote savarankiškai funkcionuojančių statinių turintis asmuo gali ir turi teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarties, ir įstatymas suteikia galimybę be aukciono išsinuomoti žemės sklypą po esamais savarankiškai funkcionuojančiais statiniais ar įrenginiais, o ne planuojamais statyti, statomais ar derinamiems dėl galimybės ateityje. Teisės aktuose nenustatyta galimybė be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam statiniui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Todėl ieškovės argumentai, kad ginčo žemės sklype likę jai nuosavybės teise priklausantys statiniai atitiko visus teisės aktuose keliamus reikalavimus ir dėl to yra pagrindas ne aukcionu būdu toliau nuomotis žemės sklypą, laikytini nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju, bylos aplinkybių ir įrodymų visuma patvirtina, kad išnyko teisinis pagrindas nuomoti ne aukciono tvarką suteiktą valstybinės žemės sklypą. Be to, kadangi 2002 m. rugpjūčio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutarties tikslas buvo naudoti ginčo žemės sklype esančius rekreacijai vykdyti, o ieškovės likę statiniai tokio tikslo negali įgyvendinti, todėl ieškovės lūkestis (šiame žemės sklype) vietoje rekreacijos vykdymo, statyti vienbučius ir dvibučius statinius, prieštarauja valstybinės žemės nuomos socialinei paskirčiai, dėl to negali būti ginamas teisės aktų nustatyta tvarka.

35. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias nuomos santykius ir neatsižvelgė į ieškovės teisėtus lūkesčius, kadangi šiuo atveju sutartiniai santykiai nutraukti, nesant tam pakankamo ir teisėto pagrindo, buvo padarytas favor contractus pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad esant teisėtai sudarytam sandoriui kiekviena iš sandorio šalių turėtų laikytis civilinių teisinių santykių ir sandorių stabilumo principo (favor contractus), vadinasi, neturėtų pažeidinėti sutarties sąlygų ir reikalauti sutarties nutraukimo nesant pakankamo pagrindo, tačiau kaip kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs ir pažymėjęs, kad negali būti pripažįstami teisėtais ir ginami lūkesčiai, jeigu jų įgyvendinimas yra susijęs su imperatyvių įstatymo normų reikalavimų nepaisymu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia ir toliau nuomoti ne aukciono tvarka ginčo valstybinį žemės sklypą, nors tam nėra įstatyme nustatytų būtinųjų imperatyvių sąlygų, dėl to toks lūkestis negali būti laikomas pagrįstu.

36. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pačios nuomos sutarties nutraukimo pagrindo teisėtumo. Pažymėtina, kad atsakovė 2019 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1603-(14.8.2.) nusprendė nutraukti ginčo žemės nuomos sutartį CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindais, t. y. 1 p. nustato žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nuomotojo reikalavimu pagrindą, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę paskirtį, o 3 p. nustato galimybę nutraukti sutartį kitais įstatymų nustatytais atvejais.

37. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, nurodė, kad CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti du alternatyvūs pagrindai, kuriems esant sutartis pripažįstama pažeista – žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį arba ne pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Taigi, sutarties pažeidimu laikytinas šio daikto nenaudojimas sutartyje nustatytu būdu ar netinkamas jo naudojimas arba naudojimas ne pagal nustatytą žemės naudojimo paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2012; 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013). Kaip byloje nustatyta, ginčo žemės sklype likę nuosavybės teise ieškovei priklausantys statiniai nebeatlieka rekreacinės naudojimo paskirties ir neturi aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, dėl to ginčo žemės sklypas negalėjo toliau būti nuomojamas ieškovei ne aukciono tvarka, atsakovė (kaip patikėtinė) nustačiusi tokias aplinkybes patikrinimo metu, turėjo imtis atitinkamų, dėl to ginčo nuomos sutartis galėjo būti nutraukta minėtu pagrindu, o pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygas, nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygas (CK 6.564 straipsnis).

38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją (peticijos Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).

39. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė nepateikė įrodymų apie kokias nors patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl to jokios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osterodė“ apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Loreta BraždienėLaima GerasičkinienėVisvaldas Kazakiūnas