- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- I1-2746-426/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00861-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir PN, kalinimo įstaiga), 12 000 neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškina, kad Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. kovo 6 d., kur jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m), todėl, pareiškėjo vertinimu, buvo pažeistos jo teisės.
Įstaigoje buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas – sanitariniai mazgai patalpose atskirti nuo kitų kabinų tik skardine siena, o, pareiškėją, besinaudojantį tualetu ar dušu, galėjo matyti kiti įstaigoje laikomi asmenys ir pareigūnai.
Pažymi, kad kamerose nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, ant langų buvo grotos, todėl nebuvo nei šviesos, nei oro. Taip pat kamerose trūko baldų.
Aiškina, kad turėjo ribotas galimybes judėti.
Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas jautė dvasinius sukrėtimus, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, todėl jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas (1 t., b. l. 1–8)
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 12–17) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-244 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“, pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. gyveno 7-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 401, kurių plotas siekė 33,56 kv. m, todėl jam teko apie 3,35 kv. m. Nuo 2020 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 2-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas Nr. 204, kurių plotas siekė 30,26 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko apie 3,36 kv. m.
Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. Nr. 740 ,,Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ nutarimą (toliau – ir Nutarimas) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui buvo suteiktos visos sąlygos gyventi ne mažesniuose negu 3,1 kv. m bendrabučio tipo kamerose. Atkreipė dėmesį, kad prieš priskiriant nuteistuosius į tam tikras patalpas, patikrinamos visos patalpų sąlygos, visiems be išimties suteikiama atskira lova. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos su bendru koridoriumi. Visiems būriams yra skirta atskira prausykla, tualetas ir virtuvė. Asmenims, kurie laikomi bendrabučio tipo kamerose, numatyta, kad nuo 7 val. iki 23 val. jie gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN administracija yra suteikusi visas galimybes sportuoti, mokytis ar žiūrėti televizorių, todėl nuteistieji savo laisvalaikį organizuojasi patys.
Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) 13.12 punktą nustatyta, kad kambariai yra šildomi ir vėdinami. Jei nėra tam skirto specialaus mechanizmo, vėdinamos per langus, taip pat, esant būtinybei, aprūpinami oro ventiliatoriais ir šildytuvais. Grotos montuojamos taip, kaip numatyta Taisyklėse. Grotos įrengiamos ant langų kaip priemonė, stabdanti draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų pateikimą į pataisos įstaigos teritoriją. Atsakovas taip pat pastebėjo, kad langai gaminami taip, kad užtikrintų natūralų gyvenamųjų patalpų apšvietimą. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas.
Paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpoje. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Taip pat 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybe pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Atsakovė remiasi LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1987-502/2019, kurioje konstatuota, kad pertvarų duše nebuvimas ginčui aktualiu laikotarpiu, nėra laikytinas kaip pažeidimas. Akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų ar sanitarinių mazgų. Pareiškėjas visa ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybę praustis įrengtame duše, nereikšdamas nepasitenkinimo ar pretenzijų kalinimo įstaigos administracijai.
Nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški, kiekviename iš jų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpose įrengti tupimi klozetai. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kokie turi būti klozetai, todėl sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, pasak atsakovės įgalioto atstovo, nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos. Pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės, tačiau skunde nenurodė jokių atsakovės galimai neteisėtų veiksmų, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. kovo 6 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis laikymo Vilniaus PN sąlygomis šiais aspektais: nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kurį mažino kambaryje esantys baldai; jie neatitiko higienos normų reikalavimų; kambaryje nebuvo įrengta ventiliacija; gyvenamos patalpos nebuvo tinkamai apšviestos, patekdavo mažai natūralios šviesos; sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo; dažnai duše nebūdavo šilto (karšto) vandens, dėl ko negalėjo naudotis dušu; dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų; juose nebuvo pertvaros privatumui užtikrinti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN 2018 m. rugpjūčio 1 d. direktoriaus įsakymu Nr. 7-244 buvo perkeltas iš gyvenamosios patalpos Nr. 7-401-01 į Nr. 7-401-11. Nuo 2020 m. vasario 7 d. direktoriaus įsakymu Nr. 7-44 buvo perkeltas iš gyvenamosios patalpos Nr. 3-204-03 į Nr. 2-204-03.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2010 m. balandžio 30 d. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85. (toliau – ir Įsakymas) (suvestinė redakcija galiojusi nuo 2015 rugsėjo 1 d. ir nuo 2018 spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d, Įsakymas 2020 m. sausio 21 d. neteko galios). Šio Įsakymo 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 ,,Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas), nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto riba bendrabučio tipo kambariuose.
Pagal atsakovės nurodytus patalpų Nr.: 203, 401, 401-11 išmatavimus matyti, kad (atitinkamai: 203 kambario 33,56 kv. m, iš kurių pareiškėjui teko 3,35 kv. m. ir 401 kambario 30,26 kv. m., iš kurių pareiškėjui teko 3,36 kv. m.) nebuvo pažeista gyvenamojo ploto minimali riba, tenkanti vienam asmeniui. Bendrabučio tipo patalpos skirtos 9 asmenims, tačiau tuo pačiu yra įrengtos kiekvienam asmeniui individualiai 9 miegamosios lovos. Be to, kaip atsakovė nurodė, asmenims, kurie laikomi bendrabučio tipo kambariuose, leidžiama nuo 7 val. iki 23 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat užsiimti Vilniaus PN suteiktomis alternatyviomis veiklomis.
Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 7 d.; toliau – ir Aprūpinimo inventoriumi norma), pagal kurią bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, be kita ko, turi būti: stalas – 1 vienetas; taburetė – pagal poreikį. Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą nenumatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi būti ne vienas stalas, nereglamentuojamas ir stalo dydis. Pareiškėjui neginčijant, kad kambariuose buvo stalas, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, aprūpinant kameras baldais.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr.1R-85, Nutarimas Nr. 740 ir Aprūpinimo inventoriumi norma Nr. V-245 kuriais, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos namų patalpose bei privalomo inventoriaus suteikimas. Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.
Pareiškėjas skundžiasi, kad kambariuose buvo netinkama temperatūra.
Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2889-575/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-415/2019).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl buvusios netinkamos temperatūros, ventiliacijos, natūralaus apšvietimo savo reikalavimo nepagrindė, t. y. nenurodė, kada ir kuriose patalpose buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 13.4 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui”. 13.12 p. „gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais“.
Teismas nustatė, kad Lietuvos higienos normoje 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų neįrodė, taip pat nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nepaneigė savo individualiais išgyvenimais, kad šildymo ar nešildymo sezono metu gyvenamuosiuose kambariuose nebuvo palaikoma optimali temperatūra, kuri būtų neatitikusi HN 134:2015 ir Taisyklių reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl netinkamos temperatūros ar natūralaus apšvietimo kambariuose nesikreipė.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kalinimo įstaiga neužtikrino dušo patalpose privatumo, šios patalpos buvo per mažos. Taip pat nurodė, kad tekdavo ilgai laukti, kol pradės tekėti šiltas vanduo. Nepasitenkinimą taip pat išreiškė dėl klozetų įrengimo Vilniaus PN.
Dėl privatumo naudojantis dušu nurodytina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovės įgaliota institucija pateikė duomenis apie tai, kad kai kurie dušai atskirti pertvaromis. Pareiškėjui nesikreipus į administraciją ar pareigūnus dėl privatumo duše užtikrinimo, t. y. sudarant sąlygas naudotis dušais su pertvaromis, privatumo neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi, nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu be pertvarų, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad 2018 metų antroje pusėje visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.
Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė būtų sąmoningai ignoravusi pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y., kad atsisakė imtis priemonių dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo.
Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Vilniaus PN, prausimasis duše organizuojamas vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 30 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriomis remiantis Vilniaus PN laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše.
Pareiškėjas savo teiginių dėl šilto vandens duše nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada nebuvo šilto vandens, nenurodė šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Tik paminėjo, jog buvo apsiplikęs karštu vandeniu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl vandens tiekimo sutrikimų duše (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti dušu ilgiau, nes laukiant šilto vandens netekdavo 5 minučių). Be to, kaip atsakovė nurodė, kad 2018 metų antroje pusėje visose Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Aprūpinimo inventoriumi normos Nr. V-245, 7.6 papunktį nustatyta, jog klozetas gali būti ir tupimas arba įrengtas pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m), todėl atsakovė nepažeidė teisės normų reikalavimų. Atsakovė pateikė fotonuotraukas, kuriose matyti, jog Vilniaus PN yra įrengti pisuarai vyrams, be to teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad privalomai būtų įrengti klozetai. Akcentuotina, kad nesant pareiškėjo nusiskundimų Vilniaus PN administracijai, atsakovei tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl jie laikytini neįrodytais.
Taip pat pareiškėjas teigė, kad grotos įrengtos ant langų yra kenksmingos sveikatai, be to, per jas patenka mažai natūralios šviesos.
Remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET), patvirtintų Kalėjimų departamento 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 1.5 punktu lengvajai ir paprastajai grupei priskirtuose gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Atsižvelgiant į nuolatinių draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą per langus ir siekiant užtikrinti nuteistųjų saugumą bei vadovaujantis minėtu teisės aktu buvo priimtas sprendimas bendrabučio tipo pastato langus iš lauko pusės apsaugoti grotomis. Grotų įrengimas ant langų stabdo draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų pateikimą į pataisos įstaigos teritoriją. Taigi, grotų įrengimas iš išorinės pusės yra teisėtas ir šiuo atveju prieštaraujančių teisės aktams Vilniaus PN veiksmų nenustatyta.
Taisyklių 16.7. punkte nustatyta, kad „Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas“; 16.9 punktas nustato, jog „Kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas formaliai nurodė, kad per langą patekdavo mažai natūralios šviesos ir kad įrengtos grotos kenksmingos sveikatai, tačiau šio argumento neplėtojo. Nenurodė, kad dėl jam netinkamo apšvietimo ar įrengtų grotų kilo neigiami padariniai.
Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami sukėlę žalą, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl netinkamų Vilniaus PN gyvenimo sąlygų yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl gyvenimo sąlygų būtų patyręs sveikatos problemų, be to nė karto nesikreipė į kalinimo įstaigos administraciją. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas, o skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. P. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.