Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ( toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalį (akto redakcija galiojusi nuo 2003-05-01) ir nuteistas 3 metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, bausmės atlikimo metu uždraudžiant nuteistajam išvykti iš gyvenamosios vietos miesto(rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. K. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai 284 761,08 ( du šimtai aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt vienas euras 08 c) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. K. nuteistas už tai, kad būdamas „UAB (duomenys neskelbtini“ į. k. (duomenys neskelbtini) direktoriumi, ir pagal 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2004-04-13 LR mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 punktą „Mokesčių mokėtas privalo: <…> laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“, 81 straipsnio 1 dalį „Mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu “, turėdamas pareigą nustatytu terminu sumokėti mokesčius, jų nesumokėjo, kai valstybės institucija apie tokią pareigą priminė, o būtent: Valstybinei mokesčių inspekcijai elektroniniu būdu teikė 2020-04-15; 2020-05-15; 2020-06-15; 2020-07-16; 2020-08-17; 2020-09-15; 2020-10-14; 2020-11-16; 2020-12-15; 2022-03-08; 2022-03-15 gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas - 94659,89 Eur; 2020-05-28 pelno mokesčio deklaraciją - 15795 Eur; 2020-09-21 avansinio pelno mokesčio deklaracijas - 7898 Eur; 2020-03-25; 2020-04-27; 2020-05-25; 2020-09-25; 2020-06-25; 2020-07-27; 2020-08-25; 2022-03-04; 2020-11-25; 2020-12-28; 2020-10-26 pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas - 354156,85 Eur, kai 2022-03-24 jam buvo įteiktas 2022-03-23 priminimas Nr. (23.31-08) 464-1933 dėl 472509,74 Eur mokesčių sumokėjimo, visos sumos per priminime nustatytą 20 dienų terminą Valstybinei mokesčių inspekcijai nesumokėjo, sumokėdamas 18460,53 Eur, nors turėjo realią galimybę sumokėti 284761,08 Eur, tai yra laiku nesumokėjo daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių.

2. Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, inkriminuota nusikalstama veika įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bausmė paskirta įvertinus padarytos veikos pavojingumą bei pobūdį ir nuteistojo asmenybę.

3. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendį dalyje dėl neteisingai paskirtos bausmes pakeisti, ir skirti jam bausmės rūšį baudą, artimą minimumui, prašo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio pakeisti ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

3.1. Apeliantas skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. A. K. nurodė, kad VMI siųsto pranešimo neskaitė ir negavo, ir nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme valstybės įgaliota institucija nepateikė duomenų, kurie leistų neginčytinai identifikuoti, kas ir iš kokio įrenginio prisijungė prie paskyros du kartus, penkių sekundžių intervalu, ir susipažino su priminimu. Taigi, konstatuoti, jog nėra lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte, nėra teisinga. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad anksčiau jam skirtos bausmės - baudos, neturėjo poveikio ir nepasiekė bausmės tikslų. Teismas nurodė, jog 2022 m. sausio 6 d. Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bauda nesumokėta, tačiau teismas nenurodė, kokiais duomenimis vadovavosi darydamas tokią išvadą, kadangi apeliantas baudas yra sumokėjęs.

3.2. A. K. skunde prašo atsižvelgti į tai, kad jis yra neįgalus, augina tris vaikus, vienas iš jų neįgalus (visiškai aklas), du mažamečiai, kad jis dirba, kas, apelianto vertinimu, duoda pagrindo skirti jam švelniausią bausmės rūšį. Apeliantas sutinka su prokuroro išsakyta pozicija dėl jam siūlytos bausmės, kadangi ir teismų praktikoje už ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas paprastai skiriamos būtent finansinio pobūdžio bausmės rūšys. Skunde nuteistasis nurodo, kad tikėtina, jog teismas, atsižvelgdamas į apelianto neįgalumą ir mažamečių vaikų interesus, vertino, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas atidedant jos vykdymą, yra švelnesnė bausmė nei bauda, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog judėjimo laisvės suvaržymas (išvykimas į užsienį ir kt.) suvaržo ir asmens finansines galimybes užsidirbti, išlaikyti šeimą, sumokėti baudą, taip pat galimybes atlyginti civilinį ieškinį.

3.3. A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jo priteisti byloje pateiktą civilinį ieškinį. Jo nuomone, civilinis ieškinys privalėjo būti paliktas nenagrinėtu. Savo argumentus apeliantas grindžia tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, kuri nėra užbaigta, patvirtinti kreditorių sąrašai, realizuojamas turtas. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorius pagal įstatymą atlikdamas bankroto procedūras privalo ne tik paskirstyti lėšas už parduotą įmonės turtą tarp kreditorių, tačiau įvertinti ir įmonės vadovų veiksmus, kas vertinant teismų praktiką paprastai užsibaigia civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. A. K. vertinimu, tenkinus ieškinį baudžiamojoje byloje ne tik ignoruojamos bankroto administratoriaus teisės, tačiau ignoruojamos teisingumo ir teisėtumo principinės nuostatos, kurios sako, kad civilinis ieškinys negali būti priteistas baudžiamojoje byloje, jeigu tas pats ieškinys buvo išspręstas civilinėje byloje.

3.4. Skunde apeliantas teigia, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius šias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį. Tai leidžia daryti išvadą, jog negalima suteikti vienam iš kreditorių prioriteto, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas imperatyviai nurodo, visų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę. Šiuo atveju, kuomet įmonei yra iškelta bankroto byla ir vykdomos bankroto procedūros, remiantis BPK 113-114 straipsnių nuostatomis, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turi būti iš viso nenagrinėjamas. Prokurorui nusprendus priimti civilinius ieškinius byloje asmenų, kurių reikalavimai patvirtinti ir bankroto byloje, akivaizdu privalo būti užtikrintas ir bankroto administratoriaus ar jo atstovo dalyvavimas, kad proceso šalys turėtų realią procesinę galimybę išsiaiškinti su ieškiniu susijusius klausimus.

3.5. Apelianto teigimu, būtent tokio pobūdžio situacijų išvengimui ir yra skirtas BPK 114 straipsnis (Civilinio ieškinio perdavimas bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui), kuris nurodo, jog civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi perduodami bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal CK 6.245 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą bendrąją subsidiaraus skolininko atsakomybės taisyklę, jeigu subsidiariai atsakingam skolininkui pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, tai turi būti patraukti dalyvauti byloje ir pagrindinis skolininkas. Įmonė šioje byloje, net civilinio ieškinio klausimo dalyje nėra įtraukta dalyvauti, todėl civilinis ieškinys negalėjo būti sprendžiamas ir turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

4. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis A. K., kuriame jis neginčija kaltės dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jis nesutinka su paskirta bausme bei priteistu civiliniu ieškiniu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

Dėl bausmės

6. Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja, kad teismas skirdamas kaltininkui bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę, t. y. galimybė tinkamai individualizuoti bausmę. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad dėl tam tikrų nusikaltimų specialiosios dalies sankcijos, tame tarpe ir veikų, už kurias apeliantas nuteistas, numato kelių rūšių bausmes, kurios yra alternatyvios. Taigi, tokiu būdu įstatymų leidėjas, numatydamas sankcijoje kelias alternatyvas bausmes, palieka teismui galimybę tinkamai individualizuoti bausmę.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, parinkdamas A. K. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepadarė jokių baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų.

8. Skunde nuteistasis A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis kaltės nuoširdžiai nepripažino, kadangi byloje nėra duomenų, paneigiančių jo parodymus, jog jis VMI siųsto pranešimo neskaitė ir negavo, todėl nėra teisinga konstatuoti, jog nėra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad kaltinamojo prisipažinimas pagrįstai nebuvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

9. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstami kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023).

10. Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. kaltės nepripažino, ir tvirtino, kad kaltinime nurodyto Valstybinės mokesčių inspekcijos 2023 m. kovo 23 d. pranešimo apie mokesčių nesumokėjimą neperskaitė, apie jį nežinojo. Teisme A. K. nurodė, kad kaltu neprisipažįsta ir parodymus duos tik po įrodymų tyrimo. Kaltinamojo advokatas taip pat kėlė klausimą dėl jo ginamojo veiksmuose inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimo, jo vertinimu, nesant įrodymų, jog A. K. buvo susipažinęs su VMI pranešimu, tačiau bylos duomenys šią versiją paneigė. Liudytoja apklausta UAB “ (duomenys neskelbtini)“ buhaltere dirbusi K. B. parodė, kad A. K. prie VMI paskyros galėjo prisijungi ir jie abu gaudavo pranešimus iš VMI. Ji patvirtino, kad 2022 m. kovo 21 d. buvo gautas VMI pranešimas, priminiams dėl mokesčių sumokėjimo, ji tuojau pat paskambino A. K. ir apie tai pranešė. Jis pasakė, kad taip pat matė tą priminimą, pasakė, kad jis kažką sugalvos. VMĮ ikiteisminio tyrimo metu pateikė informaciją, patvirtinančią, kad A. K. asmeniškai prisijungė prie Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio portalo ir 2022-03-24 d. 9 val.54,41 min bei 2022-03-24 d.9 val. 54,46 min. (3 tomas b. l. 135). Ištyrus įrodymus, A. K. kaltę dėl nesumokėtų mokesčių pripažino ir nurodė, kad tuo metu jis labai sirgo, daug laiko praleido ligoninėje, todėl tinkamai įmonei vadovauti negalėjo, tačiau jis vis tiek tvirtino, kad apie VMI priminimą jis nežinojo, teigė, kad per sistemą su pranešimu jis pats nesusipažino, tokiu būdu su juo galėjo susipažinti ir buhalterė, ji turi prisijungimo teisę, tačiau buhalterė jo apie tai neinformavo.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi kaltinamojo poziciją dėl pareikšto kalinimo, – kad ikiteisminio tyrimo metu kaltę neigia, bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat pradžioje kaltę neigė, parodymus duoti sutiko tik atlikus įrodymų tyrimą, ir tuomet jau kaltę pripažino, tačiau vis tik neigė byloje surinktais įrodymais patvirtintą faktą – jog jam buvo įteiktas VMI pranešimas per nustatytą terminą sumokėti mokesčius, konstatuoja, jog tokia A. K. pozicija nuosprendį priėmusio teismo pagrįstai nebuvo įvertinta kaip nuoširdus jo prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, todėl nebuvo pagrindo jo prisipažinimo pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

12. A. K. apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti į jo sveikatos būklę bei šeiminę padėtį, bei skirti švelnesnę bausmę - t. y. baudą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, dėl bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo teismas, spręsdamas bausmės parinkimo klausimą, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltinamojo asmenybe ir dėl to motyvuotais pasisakė, todėl aukštesnysis teismas šiuo klausimu detaliai nesikartoja. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad A. K. yra teistas ne vieną kartą, kad ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skiriamos bausmės, nesusiję su laisvės atėmimu, kad 2022 m. sausio 6 d. Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos per teismo nustatyta vienerių metų terminą jis nesumokėjo, kad teismo buvo nuspręsta iš A. K. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, kuri taip pat neišieškota, kad A. K. daug kartų baustas administracine tvarka, iš kurių daug paskirtų baudų taip pat nesumokėtos, kad jis, nors ir dirbantis, tačiau yra neįgalus, jam nustatytas 50 procentų darbingumas, kad turi tris mažamečius vaikus, kuriuos reikia išlaikyti, padarė pagrįstą išvada, jog jo turimos neįvykdytos finansinės prievolės, gaunamos pajamos bei šeimos finansinė padėtis neduoda pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti skiriant kaltinamajam baudos bausmę.

13. Išvados dėl tinkamai A. K. paskirtos bausmės nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginiai, jog ir prokuroras siūlė skirti kaltinamajam baudos bausmę, kadangi ir teismų praktikoje už ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas paprastai skiriamos būtent finansinio pobūdžio bausmės rūšys. Pagal baudžiamojo įstatymo normas, bausmė pripažintam kaltu asmeniui skiria teismas, kuris gali atsižvelgti į prokuroro pasiūlytą bausmę, tačiau toks siūlymas teismui nėra privalomas, nes bausmės skyrimas yra tik bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė kaltinamajam A. K. laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijos vidurkis ir jos vykdymą atidėjo, skiriant įpareigojimus.

Dėl baudžiamojo kodekso pakeitimų

14. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu, galiojo minėto straipsnio 2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija. Nuosprendžio priėmimo metu įstatymo leidėjo BK 219 straipsnio redakcija jau buvo pakeista.

15. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

16. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 219 straipsnio 2 dalies redakcija numatė atsakomybę tam, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą būdamas mokus laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius), nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigalioję BK 219 straipsnio pakeitimai numato, jog atsakomybė kyla tam, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 900 MGL dydžio mokesčių. Bylos duomenys patvirtina, kad A. K. nesumokėjo 284761,08 Eur, mokesčių valstybei, kas viršija 900 MGL, todėl jo veiksmai atitinka BK 219 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.).

17. Pagal naująją BK 219 straipsnio 2 dalies redakciją sankcijoje (2023 04 27 įstatymu Nr. XIV-1925 (nuo 2023 06 01) numatyta nauja alternatyvi bausmė – bauda, tačiau kita bausmė – laisvės atėmimas, sugriežtinta iki septynerių metų, taigi, nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, o senoji iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusi BK 219 straipsnio 2 dalies redakcija, numatė laisvės atėmimą nuo dviejų iki šešių metų, tai yra nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų, taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusprendus kaltinamajam A. K. skirti laisvės atėmimo bausmę, A. K. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo perkvalifikuoti į naują BK 219 straipsnio 2 dalies redakciją (2023 04 27 įstatymu Nr. XIV-1925 (nuo 2023 06 01)(TAR, 2023, Nr. 2023-08475).

Dėl civilinio ieškinio

18. Apeliaciniame skunde A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jo priteisti byloje VMI pareikštą civilinį ieškinį, jo nuomone, civilinis ieškinys privalėjo būti paliktas nenagrinėtu, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, kuri nėra užbaigta, patvirtinti kreditorių sąrašai, realizuojamas turtas. Taigi, apeliaciniame skunde nurodoma, jog mokestinės prievolės neįvykdė UAB „(duomenys neskelbtini) “, o ne kaltinamasis A. K., taigi iš esmės ginčijama jo, kaip faktinio juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė dėl valstybei nesumokėtų mokesčių. Atsakydama į šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra išaiškinta, kad civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas juridinio asmens darbuotojui, kuris kartu yra ir juridinio asmens vadovas, už nusikaltimu padarytą žalą galimas esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

19. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog VMI pareikštas reikalavimas šioje byloje kilo iš pareigos sumokėti mokesčius, t. y. vykdyti mokestinę prievolę, tačiau tai savaime neeliminuoja galimybės reikalauti įvykdyti mokestinę prievolę BPK nustatyta tvarka per civilinio ieškinio institutą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pareiga vykdyti mokestinę prievolę savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018). Taigi, tais atvejais, kai reikalavimas įvykdyti mokestinę prievolę nėra teisiškai įmanomas, taikytinas civilinės atsakomybės institutas, t. y. valstybės reikalavimas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei kiltų iš žalos atlyginimo teisinių santykių, jei juridinis asmuo ar jo vadovas apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės finansams padarymo (BK 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai). Tokiu atveju asmens civilinė atsakomybė taikoma pagal civilinės teisės deliktinę atsakomybę reglamentuojančias taisykles.

20. Iš bylos duomenų seka, kad 2022 m. spalio 31 d. Kauno apygardos teismo nutartimi „UAB (duomenys neskelbtini) “ iškelta bankroto byla, o 2023 m. gegužės 25 d. Kauno apygardos teismo nutartimi nutarta likviduoti juridinį asmenį „UAB (duomenys neskelbtini)“ dėl bankroto. Iš 2023 m. balandžio 17 d. nemokumo administratoriaus pateiktos informacijos pirmajam kreditorių susirinkimui matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ juridinių ar fizinių asmenų, kurie būtų skolingi įmonei, neturi. Įmonės vardu registruotas turtas - du žemės sklypai, taip pat transporto priemonės, tačiau jos bankroto administratoriui nėra perduotos. Bendra kreditorinių reikalavimų suma 1 828 537,61 euras. (5 tomas b. l.175). Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis, VMI kreditorinis reikalavimas šioje civilinėje byloje yra 690 612,93 eurai, iš jų 154 965,08 eurai kaip hipotekinio kreditoriaus ir 535 647, 85 eurai kaip antros eilės finansiniai reikalavimai.

21. Iš Liteko duomenų (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr.eB2-483-896/2023) matyti, kad likviduojamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris buvo įkeistas antrine hipoteka VSDFV Panevėžio skyriui ir pirmine hipoteka VMI ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo įkeistas M. A. likviduojamos UAB „(duomenys neskelbtini) A“ turto varžytynės įvyko ir žemės sklypai buvo parduoti už 33 673,00 Eur, iš kurios 28 622,05 Eur 2023 m. rugsėjo 21 d. buvo pervesta įkaito turėtojui – VMI. UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausantis turtas yra parduotas ir gautos pinigų sumos paskirstytos kreditoriams, tame tarpe ir VMI, kur grąžinta suma kaip įkaito turėtojui 28 622,05 eurai, tai yra likusi skolos suma kaip įkaito turėtojui 126 343,03 eurai nėra išieškota. Taip pat nėra išieškota 535 647,85 eurų suma kaip antros eilės kreditoriui, o UAB „(duomenys neskelbtini) “ realizuotino turto neturi. Šie objektyvūs duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nemoki ir, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra galimybių arba jos labai menkos, išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

22. Nurodytos faktinės aplinkybės duoda pagrindo išvadai, kad bankroto byloje nepatenkinus VMI kreditorinių reikalavimų ir pasibaigus atsakingam dėl mokestinių prievolių vykdymo juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y., Valstybinei mokesčių inspekcijai negalint gauti savo reikalavimo tenkinimo iš juridinio asmens, šioje byloje gali būti sprendžiamas nusikalstamas veikas padariusio asmens civilinės atsakomybės už valstybės biudžetui padarytą žalą klausimas.

23. Civilinio ieškovo VMI atstovas prašo priteisti žalą iš kalto asmens, šiuo atveju iš „UAB (duomenys neskelbtini)“ vadovo A. K.. Iš aukščiau teismo aptartų įrodymų nustatyta, jog A. K. būdamas „UAB (duomenys neskelbtini)“ vadovu, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktą, turėdamas pareigą nustatytu terminu sumokėti mokesčius, jų nesumokėjo, kai valstybės institucija apie tokią pareigą priminė. Iš to seka, kad dėl kaltų A. K. veiksmų valstybės biudžetui buvo padaryta žala, tai yra nesumokėti mokesčiai. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas civilinei ieškovei VMI A. K. neteisėtais veiksmais padarytą žalą, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir civilinio ieškinio išsprendimą.

24. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį A. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.