Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1819-254/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-15
Bylos Nr.: e2A-1819-254/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
Atsakovas: V. P., T. P.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“
Išvadą teikia: Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba

Kategorijos

2.6.1.4Prievolių vykdymas

Civilinė byla Nr. e2A-1819-254/2020Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03008-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.2.1.; 2.6.11.5.; 3.3.1.18.1. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo,

rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. P. ir T. P., atstovaujamų advokatės L. G., apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovams T. P., V. P. dėl įsiskolinimo už bendro naudojimo patalpų šildymą priteisimo bei pagal atsakovų priešieškinį ieškovei dėl ieškovės atlikto centralizuotos šilumos energijos paskirstymo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atlikti veiksmus, institucijos teikiančios išvadą Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 240,86 Eur skolos, 7,37 Eur delspinigių, 15,87 Eur bylinėjimosi išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovams bendros jungtinės nuosavybės teise priklauso butas Nr. 5, esantis (duomenys neskelbtini), ir atsakovai yra skolingi už bendro naudojimo patalpų šildymą už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. Pažymėjo, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu tiekė į atsakovams bendrąja daline nuosavybe priklausančias namo bendrojo naudojimo patalpas šilumą. Pažymėjo, kad pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 32 punktą, atsakovai sąskaitas už patiektą šilumos energiją privalėjo apmokėti iki sąskaitos pateikimo mėnesio paskutinės dienos, tačiau atsakovai šios savo pareigos nustatytu terminu nevykdė, todėl vadovaujantis Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 37¹ punktu, jie privalo sumokėti delspinigius. Ieškovė nurodė, kad tarp atsakovų ir ieškovės jau du kartus buvo nagrinėti ginčai dėl analogiško įsiskolinimo priteisimo už bendro naudojimo patalpų šildymą tik už skirtingus laikotarpius ir visais atvejais buvo pripažinta atsakovams pareiga mokėti mokestį už bendro naudojimo patalpų šildymą, tačiau atsakovai savo prievolės toliau nevykdo.

2. Atsakovai T. P. ir V. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bendro naudojimo patalpos nėra šildomos, ieškovės pateikti skaičiavimai yra klaidingi bei prieštaraujantys teisės aktams.

3. Atsakovai T. P. ir V. P. buvo pareiškę ieškinį atsakovei UAB „Litesko“ (Vilniaus apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-5605-566/2020, ši byla Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 3 d. nutartimi sujungta su nagrinėjama byla ir byloje laikoma priešieškiniu), kuriuo prašė pripažinti atsakovės UAB „Litesko“ atliktą šilumos energijos paskirstymą ginčo name neteisėtu ir įpareigoti atlikti šilumos energijos paskirstymą bendro naudojimo patalpoms, nepriskiriant jokio centralizuoto šilumos energijos kiekio, o jei šis reikalavimas būtų atmestas, tuomet priskiriant 10 procentų nuo bendro namo centralizuotam šildymui suvartoto šilumos kiekį, taip pat išdalinti šį šilumos kiekį bendroms reikmės, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, įskaitant sandėliukus, pagal patalpų tūrį, o jei šis reikalavimas būtų atmestas, tai pagal jų plotą už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. sausio 13 d. Nurodė, kad namo bendro naudojimo patalpos, įskaitant laiptinę, niekada nebuvo centralizuotai šildomos, tai patvirtina ir visų namo butų savininkų 2013 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimai, sutartis dėl namo bendro naudojimo patalpų šildymo nebuvo niekada sudaryta. Pažymėjo, kad byloje yra pateikti įrodymai (antstolio 2017 m. balandžio 25 d. protokolas) ir šalys pripažįsta, jog ginčo butas ir laiptinės ginčo laikotarpiu buvo atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, todėl atsakovai negalėjo suvartoti jokios šilumos energijos bendro naudojimo patalpose. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šilumos energijos kiekį, kurį atsakovai faktiškai gavo ginčo laikotarpiu. Nurodė, kad ieškovė šilumos energijos paskirstymui naudoja tik buto plotą, tačiau į jį neįtraukia šio buto priklausinio ploto, nepagrįstai sumažindama kiekvieno buto bendrą naudingą plotą. Atsakovai pateikė Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenis, iš kurių, atsakovų vertinimu, matyti, kad ginčo namo butų aukštis svyruoja nuo 2,40 m. iki 2,50 m., o šiems butams priskirtų sandėliukų aukštis yra 2 m. Tai reiškia, kad patalpų, kurios turi būti įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą aukštis yra nevienodas, todėl, atsakovų teigimu, suvartota energija turi būti skaičiuojama pagal tūrį.

Šalies argumentai

4. Ieškovė su atsakovų priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo dėl to, jog laiptinėje nėra radiatorių nėra, tačiau ieškovė nesutinka su atsakovų teiginiu, jog yra namo bendraturčių susitarimas visą name suvartotą centralizuotą šilumos energiją paskirstyti tik tarp centralizuotai šildomų butų, o atsakovus atleisti nuo mokesčio už bendro naudojimo patalpų šildymą. Pažymėjo, kad atsakovai nepateikė duomenų apie tai, kad: 1) namo bendraturčiai susitarė nutraukti šildymą bendro naudojimo patalpų dalyje ir kad toks sprendimas buvo pateiktas teismui ir/ar šilumos energijos tiekėjai (ieškovei), 2) visų namo bendraturčių susitarimo/sprendimo, kad atsakovai atleidžiami nuo pareigos mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą ir kad toks dokumentas kartu su prašymu pakeisti skaičiavimą ir teisėtą atjungimą patvirtinančiais dokumentais, buvo pateikti šilumos tiekėjai, 3) atsakovai nepateikė visų namo gyventojų susitarimo/sprendimo kad būtų buvęs pasirinktas namo šilumos paskirstymo metodas, 4) atsakovai nepateikė duomenų, kad šilumos tiekimas visose bendro naudojimo patalpose yra nutrauktas teisėtai. Nurodė, kad atsakovų byloje pateikti 2013 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimai tik patvirtina, jog namo bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, tačiau jie nėra laikytini susitarimu dėl šilumos skirstymo tvarkos (metodo) pasirinkimo bei nelaikytini susitarimu dėl bendro turto naudojimo tvarkos nustatymo. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, pasak ieškovės neįrodo, jog laiptinė nešildoma ir kad namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Nurodė, kad faktas, jog laiptinėje nėra radiatorių patvirtina tik radiatorių nebuvimo faktą, tačiau nepatvirtina, kad namas nenaudoja šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ir namo bendriems poreikiams tenkinti. Pažymėjo, kad ginčo name šiluma paskirstoma vadovaujantis šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, t. y. vartotojams priskiriami šilumos kiekiai naudingajam plotui šildyti ir bendrojo naudojimo patalpoms (bendrosioms reikmėms) šildyti apskaičiuojami vadovaujantis vartotojams priklausančių patalpų naudinguoju plotu.

5. Institucija, duodanti išvadą, Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad rašytinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nėra sudaryta, todėl ji ginče dėl susidariusio įsiskolinimo priteisimo nėra įgaliota pagal savo kompetenciją teikti išvadą.

6. Institucija, duodanti išvadą, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad šiuo atveju neturėtų būti laikoma, kad šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Dėl butuose suvartotos šilumos energijos priskyrimo bendro naudojimo objektų priežiūrai išvadoje nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalis numato, kad daugiabučio namo buto ir/ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Dėl vartotojo prievolės apmokėti faktiškai negautą šilumos energiją ir dėl neįrodyto faktiškai suvartoto šilumos kiekio išvadoje nurodė, kad pagal metodo Nr. 5 1.1 papunktį šis metodas yra taikomas kartu su bet kuriuo Tarybos rekomenduojamu metodu, kai name yra butų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendros šildymo sistemos. Dėl dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos paskirstymą pateikė išvadą, kad tuo atveju, jei atsakovams priklausantis rūsys yra nešildomas, jo plotas į būsto naudingąjį plotą, pagal kurį skaičiuojama atsakovui mokėtina suma už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms, neturėtų būti įtraukiama. Dėl patalpų tūrio – pateikė išvadą, kad, jeigu pastato butų ir (ar) kitų patalų aukštis yra nevienodas, atliekant šilumos paskirstymą, vertinamas viso pastato butų ir (ar)kitų patalpų tūris, o jeigu patalpų aukštis vienodas – plotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė solidariai iš atsakovų ieškovės UAB „Litesko“ naudai 240,86 Eur įsiskolinimo už bendro naudojimo patalpų šildymą už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., 7,37 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,87 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8. Teismas nustatė, kad atsakovai yra buto Nr. 5, esančio daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) bendrasavininkai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teismas laikė, kad atsakovai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita. Teismas nustatė, kad atsakovų butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, tačiau jis yra name, kuriame ieškovė centralizuotai tiekia šilumą. Nustatė ir tai, kad atsakovams bendrąja daline nuosavybe priklausančiame name bendro naudojimo patalpas sudaro laiptinė ir rūsio patalpos. Teismas pažymėjo, kad laiptinėje nėra sumontuoti šildymo įrenginiai – radiatoriai, rūsio patalpose yra išvesti izoliuoti šildymo vamzdžiai, kuriais tiekiama šilumos energija į namo butus (išskyrus atsakovų butą).

9. Teismas sprendė, kad šioje byloje privaloma vadovautis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, nustatytomis Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1397-480/2014, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 ir Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-367-480/2019. Nurodė, kad minėtose bylose buvo nagrinėjamas tų pačių šalių ginčas, kilęs iš tų pačių teisinių santykių, ieškinio pagrindas ir dalykas iš esmės tapatūs (skiriasi tik skolos susidarymo laikotarpis), buvo tiriamos tos pačios aplinkybės, kurios yra reikšmingos ir šioje byloje. Teismas sprendė, kad tokia teisinė situacija lemia, jog nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos ir pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas nėra galimas. Pažymėjo, kad minėtose bylose jau yra pasisakyta ir dėl ieškovės atlikto šilumos energijos paskirstymo ir mokesčio skaičiavimo ginčo name pagrįstumo ir teisėtumo, faktinė situacija, pasak teismo, šiuo metu nepasikeitusi.

10. Teismas nustatė, kad ginčo daugiabučiame name suvartotas šilumos kiekis patalpų savininkams nurodytu laikotarpiu buvo skirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą metodą Nr. 4 ir 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpos kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, kuris taikomas kartu su metodu Nr. 4.

11. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje konstatavo, jog: atsižvelgiant į tai, kad ginčo name atsakovo butas yra atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos, ieškovė, priskirdama šilumą už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui, pagrįstai taikė metodą Nr. 5. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo ir tai, kad Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2011 m. kovo 7 d. ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011 m. rugpjūčio 24 d. rašte sprendė, jog ieškovė pagrįstai priskaičiuoja mokėjimo sumas už pastato bendro naudojimo patalų šildymą, o duomenų, kad ieškovės reikalaujama priteisti suma būtų apskaičiuota pažeidžiant metodo Nr. 5 nustatytą tvarką nėra. Tai pat minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad šiuo atveju, šalims nesudarius rašytinės šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, laikytina, kad tokia sutartis tarp atsakovo, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturčio, ir ieškovės yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas.

12. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartyje konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad daugiabučio namo bendraturčiai ginčui aktualiu laikotarpiu (skolos susidarymo laikotarpiu) buvo priėmę sprendimą, jog bendro naudojimo patalpų šildymas nereikalingas ir neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą ir toks sprendimas buvo pateiktas šilumos tiekėjui (ieškovei). Minėtoje nutartyje teismas laikė, kad faktas, jog laiptinėje nėra radiatorių patvirtina tik radiatorių nebuvimo faktą, tačiau nepatvirtina, kad namas nenaudoja šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ir namo bendriems poreikiams tenkinti.

13. Teismas pažymėjo, kad Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrįstai, kartu su Metodu Nr. 5, taiko Metodą Nr. 4. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovei buvo žinomi visų pastato butų ir(ar) kitų patalų tūriai (viešuose VĮ RC duomenyse nėra nurodyti patalpų tūriai, tik jų naudingi plotai). Teismas konstatavo, kad šilumos paskirstymas pagal butų plotą, o ne butų/patalų tūrį yra teisėtas. Teismas sprendė, kad ieškovė šilumos paskirstymo metodą pagal patalpų naudingą plotą taikė tinkamai.

14. Teismas konstatavo, kad ieškovės į bylą pateikta mokesčių už namo bendro naudojimo patalpų šildymą skaičiuotė ir 2020 m. rugpjūčio 12 d. pažyma dėl delspinigių priskaičiavimą ginčui aktualiu laikotarpiu, patvirtina ieškovės prašomos priteisti skolos ir delspinigių skaičiavimo pagrįstumą. Teismas atsakovų priešieškinį dėl ieškovės atlikto centralizuotos šilumos energijos paskirstymo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovai V. P. ir T. P., atstovaujami advokatės L. G. (toliau – apeliantai), prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismo sprendimas yra be motyvų ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Šiuo aspektu nurodė, kad teismas priteisė ieškovės UAB „Litesko“ naudai, nors ieškinyje yra nurodyta, kad ieškovė yra ir UAB „Litesko“, ir UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“, kuri, apeliantų vertinimu, negali būti ieškove, nes neturi juridinio asmens teisių, tačiau teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. Pasak atsakovų, filialas negali veikti juridinio asmens vardu ir reikšti ieškinio savo vardu. Be to, jei ieškinys ir buvo pareikštas UAB „Litesko“ vardu, tai ieškinį pareiškė asmuo, kuris neturėjo teisės atstovauti ieškovei, nes ieškinio pareiškimo metu nebuvo jos darbuotojas. Pasak apeliantų, UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ yra savarankiškas darbdavys, o filialo darbuotojai nėra laikomi filialo steigėjos UAB „Litesko“ darbuotojais. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškinį pasirašiusi darbuotoja D. J. buvo ne tik UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja, bet ir UAB „Litesko“ darbuotoja. Apeliantų vertinimu, nesant byloje įrodymų, kad UAB „Litesko“ buvo sudariusi darbo sutartį su D. J., ieškinys turėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei. Be to, teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl į šilumos energijos paskirstymą neįtrauktų asmenino naudojimo sandėliukų ir delspinigių priteisimo pagrindo.

15.2. Teismas priėmė ir išnagrinėjo ieškinį su akivaizdžiais trūkumais, nes neįvertino, kad juridinio asmens filialas negali būti ieškovu byloje, taip pat, kad filialu darbuotojai nėra juridinio asmens darbuotojais, nes filialas yra savarankiškas darbdavys, todėl filialo darbuotojai netampa ir juridinio asmens darbuotojais, jei nesudaro atskiros darbo sutarties ir su juridiniu asmeniu (filialo steigėju).

15.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad butų savininkai nėra sudarę susitarimo nešildyti bendro naudojimo patalpų. Pažymėjo, kad aplinkybę, jog bendro naudojimo patalpos niekada nebuvo šildomos patvirtina visų namo būtų savininkų 2013 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimai, jog sutartis dėl ginčo namo bendro naudojimo patalpų šildymo nebuvo niekada sudaryta ir atsakovai buvo atleisti nuo mokesčio už nešildomų bendro naudojimo patalpų šildymą. Pažymėjo ir tai, kad minėti susitarimai buvo pateikti ieškovei. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos suformuotos civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017.

15.4. Teismas nepagrįstai butuose suvartotą šilumos energiją priskyrė bendro naudojimo objektų priežiūrai. Apeliantų teigimu, ieškinio reikalavimas yra nesuderinamas su kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013, nes pagal ieškinio pagrindą atsakovams yra priskiriami vamzdynų nuostoliai ir šiluma, išspinduliuojama iš kitų šildomų patalpų proporcingai visiems butų savininkams, o ne tik tiems savininkams, besinaudojantiems centralizuoto šildymo sistema, kuri nėra bendro naudojimo objektas, nes ja naudojasi ne visi, o tik dalis butų savininkų. Apeliantų nuomone, vamzdynų nuostoliai ir šildomų butų išskiriama šilumos energija yra tik mokėjimai, tiesiogiai susiję su trečiųjų asmenų butų šildymu, skirtu tik tų vartotojų asmeniniams poreikiams tenkinti, nes atsakovė neįrodė, jog vamzdynų nuostoliai ir šildomų butų išskiriama šilumos energija būtų kaip nors susijusi su bendro turto, šiuo atveju namo, šilumos energijos tiekimo sistemos, išlaikymu.

15.5. Teismas priteisė skolą iš atsakovų už faktiškai negautą šilumos energiją, taip pažeisdamas CK 6.388 straipsnio 1 dalį. Nurodė, kad ginčo bendro naudojimo patalpose radiatoriai buvo demontuoti ir jos nėra šildomos. Pasak apeliantų, vartotojas privalo apmokėti tik už tą energijos kiekį, kurį faktiškai suvartojo. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013. Nurodė ir tai, kad ieškovė nepagrįstai priskyrė 18 procentų šilumos bendro naudojimo patalpoms, nors nuo 2015 m. galėjo priskirti tik 10 procentų, nes laiptinė nėra šildoma (Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis).

15.6. Teismas turėjo atmesti ieškinį ir tuo pagrindu, kad ieškovė pritaikė netinkamą šilumos paskirstymo metodą, nes metodas Nr. 4 yra skirtas tik namams, kurių visos asmeninio ir bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, tačiau nėra taikoma namams, kurių dalis butų ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomi centralizuotai. Be to, metodas Nr. 5 taip pat šiuo atveju netaikytinas, nes bendro naudojimo patalpos yra nešildomos. Pažymėjo, kad atsakovai pateikė įrodymus, jog namo bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, nes yra šildomos tik šiluma, kurią gauna iš butų, kurie yra šildomi vietiniu būdu ir centralizuotai.

15.7. Teismas priteisė iš atsakovų skolą už šilumos energijos kiekį, kurio dydžio skaičiavimų detalizavimo ieškovė nepateikė. Šiuo aspektu nurodė, kad tokie įrodymai turėtų būti pirminiai šilumos apskaitos rodmenys, paskirstymui naudotų butų ir kitų patalpų viešame registre įregistruoti plotai ir šilumos energijos paskirstymas pagal šildymo prietaisus atitinkantį metodą. Pasak apeliantų, būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti faktą apie suteiktas paslaugas atsakovams ir pateikti detalų skaičiavimą pagrindžiantį suvartotą šilumos energiją. Pažymėjo, kad atsakovai neturėjo byloje įrodyti, jog šilumos energijos negavo.

15.8. Teismas sprendime neįvertino aplinkybės dėl į šilumos energijos paskirstymą neįtrauktų sandėliukų. Pažymėjo, kad atsakovai įrodė, jog ieškovė į šilumos energijos paskirstymą nepagrįstai ir neteisėtai neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, taip pažeisdama proporcingumo principą. Pažymėjo ir tai, kad VĮ „Registrų centro“ duomenys įrodo, jog namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nes šie sandėliukai ir nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Teismas turi įvertinti, kad ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal 5 metodą, taikomą kartu su 4 metodu.

15.9. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šilumos paskirstymas pagal butų plotą, o ne butų/patalpų tūrį yra teisėtas. Šiuo aspektu nurodė, kad iš pateiktų Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų matyti, jog ginčo namo butų aukštis svyruoja nuo 2,40 m. iki 2,50 m., o šiems butams priskirtų sandėliukų aukštis yra 2 m. Tai, pasak apeliantų, reiškia, kad patalpų, kurios turi būti įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą aukštis yra nevienodas, todėl šilumos energijos paskirstymas turėjo būti atliekamas pagal patalpų tūrį, kaip nustato Valstybinės energetikos ir kainų kontrolės komisijos patvirtintas šilumos paskirstymo metodas Nr. 5. Pažymėjo, kad ieškovė nėra pateikusi savo atliktų skaičiavimų detalizavimo, todėl nei atsakovai, nei teismas negalėjo patikrinti ieškovės atlikto šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų aritmetinio ir metodinio teisingumo. Pasak apeliantų, ieškovės pateiktose lentelėse su skaičiavimų rezultatais nėra nurodyta nei pačių skaičiavimų, nei skaičiavimams atlikti panaudotų pirminių duomenų, t. y. nėra nurodytas visas name suvartotas šilumos energijos kiekis, nėra aišku, kaip apskaičiuotas šilumos kiekis bendroms reikmėms, nenurodyta, kiek šilumos energijos suvartota karšto vandens ruošimui, kokie visų namo butų ir jų priklausinių plotai arba tūriai buvo naudojami šilumos energijos paskirstyme, nes skaičiavimu detalizavimas nėra pateiktas.

15.10. Teismas nepagrįstai ir nenurodydamas jokio teisinio pagrindo iš atsakovų priteisė 7,37 Eur delspinigių. Pasak apeliantų, ieškovė neteisėtai ir nepagristai paskaičiavo delspinigius, nes nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenumato. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 1995 m. įstatymas „Dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ ir jį reglamentuojantis Vyriausybės 1999 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo“ ieškovės pritaikytą delspinigių dydį numato tik valstybės ir savivaldybės įmonėms už teikiamas paslaugas, o ieškovė yra privati uždaroji akcinė bendrovė, kuri teikia ne paslaugas, o tiekia prekes – šilumos energiją.

Atsiliepimas

16. Ieškovė UAB „Litesko“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

16.1. Teismas pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais nustatytais Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1397-480/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 ir Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-367-480/2019. Ieškovės teigimu, apeliantai nurodo civilines bylas, kuriose jie nebuvo šalimi ir kurios nesusiję su nagrinėjama byla, todėl jomis neturi būti vadovaujamasi. Pažymėjo, kad ieškovė mokėjimus už į ginčo namą patiektą šilumos energiją gauna pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir jai iš esmės nėra svarbu, kaip šilumos energija bus paskirstoma namo viduje.

16.2. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad byloje ieškinį pareiškė neįgaliotas asmuo. Šiuo aspektu nurodė, kad šis klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015. Pažymėjo, kad UAB „Litesko“ filialo atstovė, atstovaujanti šioje byloje, yra kita nei kasacinio teismo nagrinėtos bylos atveju, tačiau įgaliojimai, suteikiantys teisę atstovauti, ieškinio pateikimo principai yra tapatūs. Be to, šios civilinės bylos teismo posėdžių metu kartu su UAB „Litesko“ filialo atstove dalyvaudavo ir UAB „Litesko“ atstovė (teisininkė). Nurodė, kad pati ieškovė ieškinio pateikimo jos vardu pagrįstumo, teisėtumo šioje byloje nekvestionuoja, savo valią išreiškė suteikdama filialo teisininkėms įgaliojimus.

16.3. Ieškovė nesutinka su apeliantais, kad yra namo bendro naudojimo savininkų susitarimas visą name suvartotą centralizuotą šilumos energiją paskirstyti tik tarp centralizuotai šildomų butų, o apeliantus atleisti nuo mokesčio už bendro naudojimo patalpas. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog įvyko teisėtas namo gyventojų susirinkimas, kurio metu daugumos savininkų sprendimu būtų buvęs pasirinktas namo šilumos paskirstymo metodas, kad kiti butų savininkai būtų sutikę apmokėti ir už atsakovams tenkančią dalį. Apeliantų nurodyti 2013 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimai, ieškovės vertinimu, patvirtina tik tai, kad bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų.

16.4. Ieškovė nurodė, kad atsakovų prievolė mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą yra konstatuota minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015. Pasak ieškovės, nurodytoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad atsakovas kaip kiekvienas buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos, ir atsakovas, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai turi atsakyti ieškovei už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją.

16.5. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovė reikalauja apmokėti už faktiškai negautą elektros energiją. Šiuo aspektu pažymėjo, kad nors nuo 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį papildančia 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, išlieka galioti Metodo Nr. 5, punktas 3.1.2, kai pastate nėra bendrojo naudojimo patalpų arba bendrojo naudojimo patalpose pagal pastato šildymo sistemos projektą nėra įrengtų šildymo prietaisų, tai reiškia, kad apeliantams būtų priskirta vis tiek mokėti dalis šilumos. Pažymėjo ir tai, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. norint priskirti kitą koeficientą bendro naudojimo patalpų šildymui, reikalingas Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytas butų ir kitų patalpų savininkų sutikimas/susitarimas, kuris turi būti pateiktas šilumos tiekėjui, tačiau tokio susitarimo iki šiol šilumos tiekėjas nėra gavęs. Faktas, kad laiptinėje nėra radiatorių, patvirtina tik radiatorių nebuvo faktą, tačiau, ieškovės teigimu, nepatvirtina, kad namas nenaudoja šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti ir namo bendriems poreikiams tenkinti.

16.6. Atmestini atsakovų argumentai, kad ieškovė neįrodė faktiškai suvartoto šilumos energijos kiekio. Nurodė, kad ieškovė nustato, kokį šilumos kiekį suvartojo apeliantai, pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus ir šilumos paskirstymo metodus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 punkte yra įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų. Nurodė, kad ginčo atveju vartotojai nėra pasirinkę šilumos paskirstymo metodo, jame taikomas šilumos tiekėjo parinktas pastato ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas ir ginčo name šiluma paskirstoma vadovaujantis šilumos paskirstymo Metodu Nr. 4, kartu su Metodu Nr. 5. Remiantis Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 įtvirtintomis taisyklėmis vartotojams priskiriami šilumos kiekiai naudingajam plotui šildyti ir bendrojo naudojimo patalpoms (bendrosioms reikmėms) šildyti apskaičiuojami vadovaujantis vartotojams priklausančių patalpų naudinguoju plotu.

16.7. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos paskirstymą ir skaičiavimo pagal tūrį. Pažymėjo, bendraturčiams priklausančių patalpų naudingi plotai, reikalingi šilumai paskirstyti, yra nustatomi remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Pažymėjo ir tai, kad VĮ Registrų centro Marijampolės skyrius teikdamas išvadą šioje byloje pasisakė, jog ginčo butų savininkų sandėliukai, esantys gyvenamojo namo rūsyje, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti butų priklausiniais ir į naudingąjį butų plotą neįtraukiami. Pasak ieškovės, viešuose VĮ Registrų centro duomenyse nėra nurodyti patalpų tūriai, apeliantai tokių duomenų, taip pat įrodymų, kad šie duomenys ieškovei būtų žinomi iš kitų šaltinių, taip pat nepateikė. Pažymėjo, kad sprendžiant, ar nurodytas metodas taikomas teisingai, teisinę reikšmę turi tai, ar šilumos tiekėjui yra žinomi visų pastato patalpų tūriai; jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, nustatoma, kad tokių duomenų šilumos tiekėjas neturi, konstatuojama, kad šilumos paskirstymas pagal butų plotą (o ne butų / patalpų tūrį) yra teisėtas.

16.8. Teismas pagrįstai iš atsakovų priteisė delspinigius ir palūkanas. Pažymėjo, kad nustatytu terminu neatsiskaičius už suvartotą šilumos energiją, gali būti skaičiuojami iki 0,02 procentų dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

18. Byloje sprendžiamas ginčas dėl skolos ir delspinigių priteisimo už bendro naudojimo patalpų šildymą, kai atsakovų butas Nr. 5, esantis daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

19. Apeliantai nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl į šilumos energijos paskirstymą neįtrauktų asmenino naudojimo sandėliukų ir delspinigių priteisimo pagrindo.

20. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso sprendimo kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; kt.).

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad sprendimas be motyvų, nes akivaizdu, kad sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovai pažeidė prievolių vykdymo principus (CK 6.38 straipsnis), taip pat nurodė pagal ką sprendė dėl delspinigių priteisimo, t. y. teismas priimdamas sprendimą dėl delspinigių vertino ieškovės pateiktą 2020-08-12 pažymą dėl delspinigių priskaičiavimo ginčui aktualiu laikotarpiu, dėl kurios pasisakyti turėjo galimybę ir atsakovai. Atsakovai apeliaciniame skunde nenurodo, kad ieškovė skaičiavimus atliko neteisingai, tačiau jų vertinimu, delspinigiai priteisti nesant tam pagrindo.

23. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad delspinigius paskaičiavo pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 37 ¹ punktą. Pažymėtina, jog delspinigiai, kaip sutartinės atsakomybės forma, gali būti nustatomi sutartimi arba įstatymu (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). Visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius kaip lex generalis reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių (CK 6.383–6.391 straipsniai), o šilumos energijos pirkimą–pardavimą – ir specialiosios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, kiti teisės aktai.

24. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. Nr. 1-173, patvirtinto Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 37¹ punkte nustatyta, kad sutartyje nustatytu terminu neatsiskaičius už suvartotą šilumos energiją, buitiniam šilumos vartotojui gali būti skaičiuojami iki 0,02 proc. dydžio delspinigiai (konkretus delspinigių dydis nustatomas sutartyje) nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Šilumos tiekėjas raštu informuoja buitinį šilumos vartotoją apie delspinigių susidarymą, nurodo jų dydį ir susidarymo priežastį. Atsakovai prievolės mokėto už šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti nevykdė, jiems buvo skaičiuojami delspinigiai, siunčiamos sąskaitos, todėl pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl delspinigių priteisimo iš atsakovų tenkino pagrįstai, nors sprendime ir nurodė neišsamius motyvus. Ši trūkumą turi teisę ištaisyti ir ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

Dėl ieškinį pasirašiusio asmens teisės atstovauti ieškovui

25. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovai visiškai analogiškus argumentus (juridinio asmens filialas negali būti byloje ieškovu, ieškinį pateikė ne juridinio asmens darbuotojas) dėl ieškovo tinkamumo ir ieškinio trūkumų buvo nurodę jau teikdami 2019 m. spalio 8 d. atsiliepimą į ieškinį. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinį pateikė UAB „Litesko“, kurį pasirašė D. J.. Prie ieškinio buvo pridėtas UAB „Litesko“ 2019 m. vasario 11 d. įgaliojimas, išduotas bendrovės filialo „Marijampolės šiluma“ Komercijos skyriaus vadovei D. J.. Byloje yra pateikti duomenys apie šio asmens aukštąjį universitetinį teisės krypties išsilavinimą (2019-10-24 reg. Nr. DOK-39895). Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia atsakovų nurodomų procesinės teisės pažeidimų dėl netinkamo ieškovo, ar netinkamo juridinio asmens atstovavimo (CPK 56 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 nurodytiems išaiškinimas dėl analogiškų kasatoriaus – nagrinėjamos bylos atsakovo – kasacinio skundo argumentų. Kasacinis teismas išaiškino, kad tinkama šalimi byloje pripažintina įmonė, turinti juridinio asmens statusą, tačiau jai atstovauti, esant įmonės pavedimui, gali tiek pačios įmonės, tiek ir filialo darbuotojai, nepriklausomai nuo to, kad juridinis asmuo suteikia filialui darbdavio teises darbo teisės normų prasme ir dėl to darbo sutartis su filialo darbuotojais sudaro filialo valdymo organas.

Dėl atsakovų prievolės mokėti už šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti

26. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pareigą mokėti už pastate sunaudotą šilumos energiją vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą sumokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis dėl savo asmeninių patalpų šildymo (pvz., pasirinkę šildyti patalpas naudojant tiekiamas dujas, elektrą ar kitu būdu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020, 26 punktas, 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-695/2020). Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Taigi, atsakovų pareiga prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti yra nustatyta įstatymo, todėl jos neigimas yra nepagrįstas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktikoje formuluojamą taisyklę, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovė reikalauja apmokėti už faktiškai negautą elektros energiją.

28. Nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Pažymėtina, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, teikdama išvadą byloje nurodė, jog šioje civilinėje byloje nėra duomenų, kad daugiabučio namo bendraturčiai ginčui aktualiu laikotarpiu ( t. y. skolos susidarymo laikotarpiu) buvo priėmę sprendimą, jog bendro naudojimo patalpų šildymas nereikalingas ir neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą ir toks sprendimas buvo pateiktas šilumos teikėjui UAB „LITESKO“, todėl nagrinėjamu atveju neturėtų būti laikoma, kad šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.

29. Apeliantai nesutikdami su šia išvada ir teismo sprendimu nurodo, kad visų namo butų savininkų 2013 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimai patvirtina tokį faktą (priimtą sprendimą dėl šilumos nutraukimo), nes bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, todėl teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos suformuotos 2017 m. sausio 13 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017. Be to, atsakovų įsitikinimu, jiems neturi būti priskiriami vamzdynų nuostoliai ir šiluma, išspinduliuojama tiekiant šilumos energiją butams, kurie ją naudoja, nes toks teismo vertinimas yra nesuderinamas su kasacinio teismo praktika, suformuota 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013. Pasak apeliantų, vartotojas privalo apmokėti tik už tą energijos kiekį, kurį faktiškai suvartojo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013).

30. Vertinant atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo jų nurodoma kasacinio teismo praktika pastebėtina, jog kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 ir joje cituojamą kasacinio teismo praktiką). Tuo tarpu atsakovų nurodomoje 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013 buvo sprendžiamas ginčas pagal ieškovo – daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus ieškinį atsakovei, kuri neatsiskaitė už bendrojo naudojimo patalpų remonto darbus. Todėl išnagrinėtos bylos aplinkybės yra netapačios ir todėl atsakovų argumentai, kad teismas nepagrįstai šia kasacinio teismo praktika nesirėmė, yra neteisingi.

31. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovų nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 buvo priimta civilinėje byloje, kurioje ieškovai prašė įpareigoti atsakovę sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą, atlikti energijos ir vandens perskaičiavimą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą. Kasacinis teismas šioje nutartyje nurodė, kad nepaisant pasirinkto jiems priklausančių patalpų šildymo būdo ir to, kad namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų, ieškovai turėjo pareigą mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą energiją, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Ieškovų teiginys, kad atsakovė netinkamai pritaikė šilumos paskirstymo metodą, neturi teisinio pagrindo, nes teisės aktuose įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų, o nagrinėjamu atveju šią teisę gyvenamojo namo butų savininkai įgyvendino dar 2014 m., nuspręsdami namo sunaudotos šilumos paskirstymą atlikti pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, t. y. pasirinko iki sprendimo priėmimo šilumos tiekėjo taikytus metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017). Taigi, šioje byloje namo savininkai įgyvendino teisę pasirinkti vieną iš suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų, ko nenustatyta nagrinėjamo ginčo atveju. Tačiau būtent taikant nutartyje paminėtus metodus atsakovų name ir paskirstomas šilumos kiekis butų savininkams, konstatuojant visiems prievolę mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą energiją. Pirmosios instancijos teismas ir nustatė tokią prievolę atsakovams, todėl ši kasacinio teismo praktika nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo išvadų.

32. Atsakovai nurodo, kad namo butų savininkų 2013 m. kovo 13 d. raštu („Mūsų namo laiptinė ir rūsys nešildomi“) ir 2017 m. birželio 19 d. sprendimu („visos namo bendro naudojimo patalpos (laiptinė, rūsiai, sandėliukai, pertvaros, perdangos, sienos ir kt.) yra mūsų sprendimu nešildomos nuo 1993 m. ir nusprendėme, kad visos minėtos bendro naudojimo patalpos ir toliau nebus šildomos“) buvo nuspręsta nešildyti bendrojo naudojimo patalpų, todėl atsakovai neturi prievolės mokėto už šilumą šioms reikmėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai į bylą yra pateikę 2019 m. lapkričio 14 d. ieškovės atsakymą Nr. 3.3-348 atsakovui, kuriame yra nurodyta, kad ieškovė šiuos dokumentus vertina tik kaip konstatuojančius aplinkybę, jog bendro naudojimo patalpos nešildomos nuo 1993 m. ir toliau nebus šildomos, dėl ko tarp šalių ginčo nėra. Šiame rašte akcentuota, kad bendraturčiai nėra priėmę sprendimo, jog bendro naudojimo patalpų šildymas nereikalingas ir atjungtas teisėtai, todėl neskaičiuotini mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymą ir toks sprendimas buvo ar yra pateiktas šilumos tiekėjui. Teisėjų kolegija pastebi, kad dėl šių įrodymų įrodomosios reikšmės, sprendžiant šalių ginčą už ankstesnį laikotarpį, jau yra pasisakyta Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-367-480/2019. Teismas sutiko su ieškove, kad daugiabučio namo bendraturčiai tokio sprendimo nėra priėmę (sprendimo 31 punktas).

33. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovės 2019 m. lapkričio 14 d. atsakyme buvo akcentuojama aplinkybė ne tik dėl daugiabučio namo bendraturčių sprendimo priėmimo, tačiau ir duomenų apie teisėtą bendro naudojimo patalpų šildymo atjungimą pateikimo būtinybės. Tuo tarpu atsakovai akcentuoja vien aplinkybę, kad patalpos nešildomos, pateikia nuotraukas, kad patalpose nėra šildymo prietaisų, tačiau byloje nėra įrodymų apie teisėtą bendro naudojimo patalpų šildymo atjungimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės atstovė, atsakydama į atsakovo klausimą 2020 m. rugpjūčio 12 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 15:55 min. iki 18:00 min.) teisingai paaiškino, kad ieškovei nėra pateikto Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka (CK 4.85 straipsnis, LR DGNSBĮ 12 straipsnis) priimto sprendimo – protokolo ir duomenų, kad šildymas bendro naudojimo patalpose yra atjungtas teisėtai, ar duomenų, kad name toks šildymas iš viso nebuvo suprojektuotas. Tokių šilumos vartotojų sprendimų byloje nėra, todėl nagrinėjamu atveju yra taikomas šilumos tiekėjo parinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantys Metodas Nr. 4 ir Metodas Nr. 5 (ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalis).

34. Pagal bendro naudojimo patalpų šildymui skirto Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo 1 punkto nuostatą, šis metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu šilumos paskirstymo metodu (išskyrus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, kuriuose numatyta šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo tvarka), kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastatui šildyti, kai pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtais prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Apeliantų butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Todėl ieškovas, kitu būdu paskirstydamas šilumą name pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bet ir kitų namo savininkų interesus, nes ieškovė bet kuriuo atveju turėtų paskirstyti visą į daugiabutį gyvenamąjį namą patiektą šilumos energiją pagal ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalį. Todėl atsakovų argumentai, kad ieškovė netinkamai pritaikė šilumos paskirstymo metodą, yra nepagrįsti galiojančiu teisiniu reglamentavimu.

35. Apeliantai nurodo, kad teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013. Tačiau šioje išnagrinėtoje byloje aplinkybė, kad šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose buvo nutrauktas, konstatuota net įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismas išaiškinimais šioje byloje neturėjo pagrindo remtis, nes atsakovų nurodomas 2013 m. kovo 13 d. raštas ir 2017 m. birželio 19 d. sprendimas nepatvirtina fakto, kad šilumos tiekimas bendro naudojimo patalpose buvo nutrauktas, todėl kol pastato butų ir (ar) kitų patalpų savininkai įstatymų nustatyta tvarka priims sprendimą dėl šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficiento nustatymo būdo, taikomas Metodo Nr. 5 3.1 papunktyje įtvirtintas koeficientas.

36. Atsakovai nurodo, kad teismas priteisė iš atsakovų skolą už šilumos energijos kiekį, kurio dydžio skaičiavimų detalizavimo ieškovė nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas 2020 m. sausio 14 d. teismo posėdžio metu įpareigojo ieškovę pateikti suvartotos energijos fiksavimo duomenis, taip pat detalizaciją dėl ploto paskaičiavimo. Šis teismo įpareigojimas buvo įvykdytas ir ieškovė 2020 m. vasario 11 d. (reg. Nr. DOK-5686) pateikė suvestinius duomenis apie šilumos energijos apskaitos prietaisų vartotojų suvartotos šilumos energijos apskaičiavimui suvestinių duomenų ataskaitų kopijas ir mokesčio apskaičiavimo pavyzdžio kopiją. 2020 m. vasario 14 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl susipažinimo su ieškovės pateiktais dokumentais. Be to, prie ieškinio ieškovė pateikė mokesčių paskaičiavimo pažymą. 2019 m. lapkričio 8 d. teisme įregistruotas ieškovės prašymas (reg. Nr. DOK-42129), kuriuo ieškovė pateikė mokesčio atsakovams už bendro naudojimo patalpų šildymą paskaičiavimą pagal Metodą Nr. 5. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjant teisme nebuvo pažeistas kooperacijos (bendradarbiavimo) principas (CPK 8 straipsnis), dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), atsakovai turėjo visas galimybes įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

37. Pagal Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 įtvirtintas taisykles vartotojams priskiriami šilumos kiekiai naudingajam plotui šildyti ir bendrojo naudojimo patalpoms (bendrosioms reikmėms) šildyti apskaičiuojami vadovaujantis vartotojams priklausančių patalpų naudinguoju plotu. Apeliantų vertinimu, teismas sprendime nepagrįstai neįvertino aplinkybės dėl į šilumos energijos paskirstymą neįtrauktų sandėliukų plotų.

38. Teisėjų kolegija pastebi, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija teikdama išvadas byloje 2017-05-18 rašto dalyje „Dėl šilumos paskirstymo ir sandėliukų plotų įvertinimo (Atsakovo klausimas Nr.4)“ nurodė, kad Komisijos nuomone, dėl to, ar sandėliukų plotai yra priskirtini prie naudingojo ploto, kompetentinga pasisakyti VĮ Registrų centras. Byloje atsakovai su atsiliepimu pateikė 2017 m. balandžio 6 d. VĮ Registrų centro parengtą Butų (patalpų) sąrašą pastate, kuriame yra atsakovų butas. Daugiabučiame name yra devyni butai ir prie kiekvieno buto yra įrašyta pastaba apie tai, kad butas turi sandėliuką. Šie sandėliukai atskiru identifikaciniu numeriu neapskaitomi, todėl jie yra buto priklausiniai. Tai akivaizdu iš kitų šioje pažymoje įrašytų duomenų, kai nurodant daikto naudingą plotą VĮ Registrų centras nurodė tik buto naudingąjį plotą.

39. Pagal Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 705, 4.12 punktu, pagal kurį būsto naudingasis plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) suminis grindų plotas. Į naudingąjį plotą neįeina balkonų, lodžiju, terasų, nešildomų rūsių grindų plotas. Atsakovai tvirtina, kad sandėliukai pastato rūsyje nėra šildomi, todėl ieškovė pagal Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 įtvirtintas taisykles pagrįstai sandėliukų ploto neįskaičiavo į butų naudingąjį plotą. Kasacinis teismas remiantis naujausia praktika išaiškino, kad nustačius, jog namo rūsyje esančios patalpos, skirtingai nei butai, nėra šildomos, į jas nėra tiekiamos dujos, vanduo, iš jų nėra šalinamos nuotekos, jų paskirtis yra sandėliavimo, t. y. jos, vertinant pagal CK ketvirtosios knygos pirmosios dalies antrajame skyriuje „Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai“ nustatytą teisinį reguliavimą, yra antraeiliai daiktai – butų priklausiniai, kadangi skirtos tarnauti butams ir pagal savo savybes yra nuolat su jais susijusios, o CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo prasme nepatenka į „kitų patalpų“ sampratą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018, 2019 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019). Todėl atsakovai nepagrįstai tvirtina, kad į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos yra apskaičiuojami mokesčiai, susiję su bendro turto naudojimu ir priežiūra, ieškovė turėjo įtraukti ir kitų butų savininkų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių patalpų plotą.

40. Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog šilumos paskirstymas pagal butų plotą, o ne butų/patalpų tūrį yra teisėtas, nes butų aukščiai svyruoja nuo 2,40 m. iki 2,50 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kad namo bendraturčiai ieškovei būtų pateikę teisės aktų nustatyta tvarka priimtą sprendimą dėl name suvartotos šilumos skirstymo vertinant ne butų naudingąjį plotą, o tūrį, nėra matininkų nustatytų duomenų apie visų name esančių butų / patalpų tūrius ir šis duomuo nėra išviešintas Nekilnojamojo turto registre. Taigi, kol šie duomenys butų savininkų apie jų butų / patalpų tūrius nėra surinkti ir įforminti pagal teisės aktų reikalavimus ir pastato savininkai nėra įvykdę pareigos šilumos tiekėjui pateikti patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 p.), ieškovė šilumos paskirstymui ir mokesčių skaičiavimui teisingai taiko nekilnojamojo turto registre įrašytą butų naudingą plotą, o ne tūrį.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių ginčai, kylantys iš tų pačių teisinių santykių, ieškovei reiškiant reikalavimus dėl skolos priteisimo už ankstesnius laikotarpius, buvo išnagrinėti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1397-480/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 ir Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-367-480/2019. Šiose nutartyse konstatuota atsakovų prievolė mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą.

42. Teisėjų kolegija pastebi, kad pastarojoje byloje atsakovas savo atsikirtimą į ieškovės ieškinį grindė tuo, kad ji nepagrįstai neįskaičiuoja butų savininkų turimų rūsių plotų, tuo iškraipydama butų savininkams priklausančią tikrąją dalį namo bendrųjų patalpų, kadangi rūsiai yra butų priklausiniai, ir šilumos energijos paskirstymas name turėjo būti atliktas pagal patalpų tūrį, o ne plotą. 2019 m. sausio 31 d. nutartyje nurodyta, kad byloje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nagrinėjamu klausimu yra pateikusi išvadas 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. R2-(T)-1779 ir 2017 m. liepos 14 d. raštu Nr. R2-(T)-1997 dėl pastato bendrojo naudojimo patalpose vartojamos šilumos energijos, plotų skaičiavimo tvarkos, mokesčio už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms paskirstymo teisėtumo. Ieškovė yra pateikusi Šilumos energijos apskaitos prietaisų vartotojų suvartotos šilumos energijos apskaičiavimui suvestinių duomenų ataskaitas, mokesčių už daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo patalpų šildymui paskaičiavimus pagal Metodą Nr. 5 ginčui aktualiu laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad šilumos energijos paskirstymo ir mokesčio skaičiavimo teisėtumas neįrodytas.

43. Kitoje Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1397-480/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ginčo name atsakovo butas yra atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos, ieškovė, priskirdama šilumą už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui, pagrįstai taikė metodą Nr. 5. Duomenų, kad ieškovės reikalaujama priteisti suma būtų apskaičiuota pažeidžiant metodo Nr. 5 nustatytą tvarką bei nevykdant Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-03-07 raštu Nr. (17)2R-149 duoto įpareigojimo, nėra. Pažymėtina, kad tiek Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2011-03-07 rašte Nr. (17)2R-149, tiek ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011-08-24 rašte Nr. R2-1668, išnagrinėjusios apelianto keliamas ginčo problemas, konstatavo, jog ieškovė pagrįstai priskaičiuoja mokėjimo sumas už pastato bendro naudojimo patalpų šildymą. Ši nutartis buvo palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti, kad nuo paminėtų įsiteisėjusių teismų sprendimų (nutarčių) atsirado tokių aplinkybių, kad jos sudarytų pagrindą kitaip pirmosios instancijos teismui vertinti atsakovų prievolę mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, ar mokesčio skaičiavimą pagal ieškovės taikomą Metodą Nr. 5 vertinti kitaip, t. y. pripažinti jį neteisingu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

44. Teisėjų kolegija atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, o dėl kitų plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti. Todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą jų turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Dalė BurdulienėRaimondas BuzelisArvydas Žibas