Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2779-886/2014 pagal ieškovės bankrutavusios A. P. firmos (duomenys neskelbtini) atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, patikslintą ieškinį atsakovams K. P. ir A. P., tretieji asmenys Valstybės įmonė Registrų centras, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, N. Č., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal atsakovo K. P. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, tai, kad žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo apeliantas iš esmės niekaip nepagrindė (pagrindinis motyvas – „<...>byla yra didelės apimties, kilusio ginčo nagrinėjimas tęsiasi ilgą laiką“), konstatuoja, jog nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas prašo prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktą 1997-06-11 Valstybinės statybos inspekcijos Kauno miesto skyriaus pažymą, o taip pat Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014-07-02 išrašą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateikti nauji įrodymai tik papildo bylos medžiagą, ieškovė, atsakovė ir tretieji asmenys su jais galėjo susipažinti ir pareikšti savo nuomonę atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl remiantis CPK 314 straipsniu priimtini. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo asmens N. Č. kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus (t. 3, b. l. 15-21) sprendžia, jog šiais įrodymais iš esmės yra papildomas apeliacinis skundas, o tokie veiksmai pagal CPK 323 straipsnio nuostatas nėra leidžiami, todėl atsisako juos priimti.

Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė yra ta, kad bankroto administratorius siekia užtikrinti kreditorių teisę į tinkamą kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą iš parduoto bankrutavusios individualios įmonės savininkės turto, tačiau negali vykdyti Įmonių bankroto įstatymu nustatytų pareigų parduoti atsakovei A. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, iš kurio būtų vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas, nes nekilnojamasis turtas ir nuosavybės teisės į jį nėra įregistruotos.

Apeliantas skunde akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3007/2010 jau yra išsprendęs, jog ginčo nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini)) negali būti pripažintas bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe. Siekdamas pagrįsti savo teiginius, apeliantas remiasi minėtos nutarties motyvu, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1108-713/2006 negali būti teisiniu pagrindu nuosavybės teisių įregistravimui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kadangi minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje ginčo turtas nėra paskirtas nei K. P., nei A. P.. Teisėjų kolegija atsakydama į šiuos apelianto argumentus pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė prašo ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinti atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe bei įpareigoti juos atlikti visus reikiamus veiksmus tam, kad šis turtas būtų suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir šis įregistruotas viešajame registre. Administracinėje byloje (Kauno apygardos administracinio teismo adm. byla Nr. I-350-402/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo adm. byla Nr. A502-3007/2010) buvo išnagrinėtas bankrutavusios A. P. firmos (duomenys neskelbtini) skundas atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 3061 ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 428, panaikinimo bei įpareigojimo VĮ Registrų centrą įregistruoti A. P. ir K. P. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendime, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartyje, kuria atmetė pareiškėjos bankrutavusios A. P. firmos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą, vienu iš argumentu pasisakydamas dėl sprendimo rezoliucinės dalies, kurioje ginčo turtas nėra priskirtas nei K. P., nei A. P., todėl minėtas sprendimas negali būti teisiniu pagrindu nuosavybės teisių įregistravimui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nepaneigė 2006 m. kovo 14 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatytų faktinių aplinkybių. Kauno apylinkės teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime (civ. byla Nr. 2-1108-713/2006) konstatavęs, jog bylos medžiaga nustatyta, kad kreditoriniai reikalavimai viršija santuokoje įgyto turto vertę, o gali būti dalinamas tik tas turtas, kuris lieka apmokėjus skolas (CK 3.118 str. 2 s.), sprendė, jog nelikus bendro santuokinio turto, ieškovės ir atsakovo reikalavimai dėl turto padalinimo yra nepagrįsti ir atmestini. Tačiau kaip pagrįstai nagrinėjamu atveju sprendė pirmosios instancijos teismas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (CPK 182 str. 2 p.). Minėtu sprendimu teismas nustatė, kad nebaigto statyti gyvenamojo namo 1A2p (baigtumas 74 proc.) ir ūkinio pastato 211p (baigtumas (100 proc.) vertė yra 153 493 Lt ir šis turtas yra įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės būdu. Teismas taip pat nustatė, kad 1993-03-25 atsakovams gyvenant santuokoje įregistruota A. P. firma (duomenys neskelbtini). Atsakovas neginčijo firmos registracijos ir to fakto, kad įmonė veikė atsakovams gyvenant santuokoje, atsakovai iš firmos veiklos gavo pajamas, taip pat neginčijo ir firmos kreditorių įsipareigojimų. Teismui nustačius, kad individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ir atsakovui nepaneigus, kad tai buvo šeimos verslas ir iš jo gaunamos pajamos panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, pripažino iš individualaus verslo atsiradusias prievoles bendromis sutuoktinių prievolėmis. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Kadangi Kauno miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1108-713/2006 priimtas sprendimas įsiteisėjęs, byloje dalyvavo iš esmės tie patys asmenys (UAB „Ilas“ – buvęs A. P. firmos (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius, LITEKO duomenys, Kauno apygardos teismo civ. byla Nr. 2-652), kaip ir nagrinėjamojoje byloje, buvo įrodinėjamos faktinės aplinkybės dėl ginčo turto pripažinimo A. P. ir K. P. bendrąja jungtine nuosavybe, A. P. firmos (duomenys neskelbtini) veiklos pripažinimo šeimos verslu ir iš individualaus verslo atsiradusių prievolių, kurios aktualios ir šioje byloje, teisinių ar faktinių prielaidų, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šiuo įsiteisėjusiu sprendimu konstatuotais faktais, nenustatyta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, įvertinusi bylos medžiagą ir aptartus teismų procesinius sprendimus, apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo turtą pripažino bendrąja jungtine nuosavybe, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Atsakant į apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. P. firmą (duomenys neskelbtini) šeimos verslu, teisėjų kolegija pažymi, jog tokio reikalavimo ieškovė nebuvo pareiškusi ir pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, o šiuo aspektu apelianto pareikštus argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi apelianto nurodoma aplinkybė (bet ne reikalavimas) buvo nustatyta įsiteisėjusiu 2006 m. kovo 14 d. sprendimu, o CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, jog teismas neturi pagrindo nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis, o dalyvaujantys byloje asmenys (y. t. ir apeliantas) netenka teisės nagrinėjamoje byloje ginčyti ar įrodinėti šių aplinkybių. Be to, apeliantas nurodo, jog ginčo turto pripažinimas atsakovų bendra jungtine nuosavybe visa apimtimi, pažeidžia ne tik paties apelianto, bet ir jo sutuoktinės N. Č. interesus. Teisėjų kolegija, vertindama minėtą apelianto argumentą pastebi, jog 2006 m. kovo 14 d. sprendime konstatuota, kad nebaigto statyti gyvenamojo namo 1A2p baigtumas 74 proc., o Registrų centro turimais duomenimis pagal apelianto užsakymą 2012 m. liepos 12 d. atlikus kadastrinius matavimus nustatyta, jog šio namo baigtumas 100 proc. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas, nesutikdamas su bankroto administratoriaus ieškiniu, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, kad gyvendamas su N. Č. užbaigė gyvenamojo namo statybą iš bendrų lėšų, nepareiškė savarankiškų materialiųjų reikalavimų taip paneigdamas sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, nors Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl arešto ginčo turtui panaikinimo, 2010 m. liepos 25 d. nutartyje (LITEKO duomenys, Lietuvos apeliacinio teismo civ. byla Nr. 2-1695/2010) jam išaiškino jo materialiųjų teisių gynybos būdus, bet apeliantas šiomis teisėmis nepasinaudojo, o be to jam nėra užkertamas kelias pareikšti savarankiškus materialinio pobūdžio reikalavimus bankroto byloje.

Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismo įpareigojimai atlikti nurodytus veiksmus yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti, nes gyvenamojo namo statybos darbai nėra iki galo baigti, ką patvirtina VĮ „Registrų centras“ 2014-07-02 išrašas, o baigtas ūkinis pastatas, 2011-01-09 stichinės nelaimės metu buvo sugriautas ir neatstatytas iki šiol. Tačiau šiuos jo argumentus paneigia pirmosios instancijos VĮ Registrų centro pateikta nekilnojamojo turto objekto – statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo daikto Kadastrinių matavimų bylą su VĮ Registro centro Kauno filialo suderinimo žyma 2012-07-27, iš kurios matyti, jog 2012-07-12 atliktais kadastriniais matavimais tiek gyvenamojo namo 1A2p, tiek ir ūkinio pastato 2I1p baigtumo procentas: % -100. Matininkas, parengęs įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus nekilnojamojo turto kadastro dokumentus, pasirašydamas juos patvirtino, kad parengti dokumentai atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamųjų daiktų kadastrinius matavimus, reikalavimus (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 str. 7 d.). Nustatyti nauji kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą neįrašyti, atsakovai su prašymu įrašyti aukščiau nurodytų pastatų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises į juos Nekilnojamojo turto registre į VĮ Registrų centro Kauno filialą nesikreipė (t. 1, b. l. 79 a. p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aplinkybė, jog viešajame registre užfiksuota, kad 2001 m. liepos 12 d. nustatytais kadastro duomenimis gyvenamojo namo baigtumas buvo 74 %, nepatvirtina apelianto teiginių, jog gyvenamojo namo statybos darbai nėra iki galo baigti. Nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (toliau - Kadastro įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (toliau –Kadastro nuostatai), o žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – Registro įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau –Registro nuostatai). Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; rašytiniai sandoriai; kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties straipsnio 2 dalis nustato savininko pareigą kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, Kadastro tvarkytojui pateikti prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o 4 dalyje nustatyta, jog nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir priimtas viešoje administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Siekiant įrašyti statinio, suformuoto pagal Kadastro įstatymo 7 straipsnį, kadastro duomenis, kadastro tvarkytojui turi būti pateikiama kadastro duomenų byla ir dokumentai, nurodyti Kadastro nuostatų 84¹.2 punkte: statybos užbaigimo aktas, kai pagal teisės aktus jis privalomas; deklaracija apie statybos užbaigimą, kuri turi būti: patvirtinta ir įregistruota Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija); surašyta statytojo, jeigu pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija neprivalo jos tvirtinti ir įregistruoti; teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis dėl pripažinimo teisės asmeniui, pateikusiam prašymą, valdyti statinį, kiti viešojo administravimo subjekto sprendimai; pažyma apie naujai suformuoto nekilnojamojo turto kadastro objekto (patalpos arba statinio) galimybę naudoti pagal paskirtį. Lietuvos Respublikos teritorijose statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Statybos įstatyme bei Statybos techniniuose reglamentuose. Statinio statybos užbaigimą reglamentuoja Statybos įstatymo 24 straipsnis, o jo nuostatas detalizuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių, trečiųjų asmenų procesinius dokumentus, bylos medžiagą, atsižvelgdama į pateiktą teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovus atlikti statybos užbaigimo procedūras bei įregistruoti ginčo nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises į jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo suteikta teisė bankrutavusios A. P. firmos (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui atlikti visus veiksmus, reikalingus nekilnojamajam turtui suformuoti ir įregistruoti bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe, pažeidžia ne tik teisės normas, bet ir pamatinius teisės principus. Šiuos savo teiginius apeliantas grindžia Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad aukščiau nurodytus veiksmus gali atlikti tik nekilnojamąjį turtą įgijęs asmuo. Tačiau to paties Registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, kad tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės į tą daiktą, tų teisių suvaržymai, juridiniai faktai. Ši nuostata netaikoma registruojant administraciniu aktu ar teismo sprendimu nustatytą servitutą, valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę ir nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisės į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo areštą kaip juridinį faktą; Registro nuostatų 28 punktas numato, kad prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ar pakeisti duomenis nekilnojamojo daikto registro įraše gali pateikti teisėsaugos, valstybės valdžios ar valdymo institucijos, įstatymų nustatytais atvejais ginančios viešąjį interesą, arba bet kuris proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ir (ar) pasibaigimo, dalyvis; Kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo, išskyrus šio Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytus atvejus, kai nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys Kadastro nuostatuose nustatyta tvarka keičiami atitinkamai minėtuose straipsniuose nurodytų institucijų teikimu ar asmenų prašymu; Kadastro nuostatų 84¹.2.3 papunktis tarp kitų kadastro duomenų įrašymui pateikiamų dokumentų numato ir teismo sprendimą, nutartį, nutarimą, nuosprendį dėl pripažinimo teisės asmeniui, pateikusiam prašymą, valdyti statinį, kitus viešojo administravimo subjekto sprendimus. Taigi, nėra imperatyvaus draudimo dėl daikto savininko teises suteikimo kitam subjektui, o teisės aktai numato galimybę ir kitam subjektui kreiptis į viešo registro tvarkytoją dėl duomenų jame įrašymo, kai tokia teisė jam pripažįstama įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Taip pat šiame kontekste pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v.UAB “Baltijos laikas”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB “Litforina”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; V. de H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstytas, spręstina, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.