Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus – laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams;

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – trisdešimčiai parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, J. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje išteisintas, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. V. iš nuteistojo J. G. priteista 3 158,18 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo J. G. priteista 1 104,56 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 d. liepos 10 d., ryte, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu su sugyventine P. B. bei šiai dėl sunkaus girtumo esant bejėgiškos būklės, tyčia sudavė vieną smūgį peiliu į krūtinės sritį, kuriuo padarė durtinę-pjautinę žaizdą priekinėje krūtinės sienos dešinėje, krūtinės padės dešinio III tarpšonkaulinio tarpo raumenų ir dešinio III šonkaulio kremzlinės dalies, širdiplėvės sienos ir aortos kylančiosios dalies kiauryminius pažeidimus, dėl ko nukentėjusioji įvykio vietoje mirė.

Taip pat, J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 10 d., laikotarpiu tarp popietės ir vakaro, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamos veikos padarymui, iš E. V. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, pagrobė A. V. priklausantį šaldytuvą „H“ už 409,83 Lt, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam 409,83 Lt turtinę žalą.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Pažymėtina, kad teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos surinkta bylos medžiaga arba nustatyti faktus, neturinčius reikšmės arba ryšio su byla, t. y. teismas nėra įstatymo įpareigotas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus (Kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2006; Nr. 2K-271/2009). Tai, kad buvo atmestas nuteistojo prašymas nušalinti prokurorą bylos nagrinėjimo teisme metu negali būti traktuojama kaip aplinkybė, rodanti teismo šališkumą.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant ar dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę (Kasacinės nutartys Nr. 2K-183/2007, 2K-815/2007, 2K-472/2008, 2K-98/2009). Taigi pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji P. B. nebuvo specialiai nugirdyta, o pati savo noru su nuteistuoju vartojo alkoholį (gėrė alų ir naminę), laisvai judėjo, po to pradėjo konfliktuoti su nuteistuoju, šlepete sudavė nuteistajam į veidą, grasino papjauti („paštyrinti“), t. y. spontaniškai. Tokius nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nuteistajam konstatuotas nubrozdijimas nosies nugarėlėje, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., 64 b. l.). Apygardos teismas nustatė, kad P. B. mirė įvykio vietoje nuo vieno smūgio peiliu į krūtinę, dėl ko jai buvo padaryta durtinė-pjautinė žaizda priekinėje krūtinės sienos dešinėje, krūtinės padės dešinio III tarpšonkaulinio tarpo raumenų ir dešinio III šonkaulio kremzlinės dalies, širdiplėvės sienos ir aortos kylančiosios dalies kiauryminiai pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas J. G. iš kaltinimo pašalino aplinkybes, kad nuteistasis tyčia sudavė P. B. ne mažiau kaip aštuonis smūgius kumščiu į dešinę plaštaką, dešinį žastą, klubus bei padarė poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, dešiniame žaste, abiejų klubų srityse. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad tik kraujosruva dešinėje plaštakoje galėjo susidaryti nukentėjusiajai ginantis nuo trauminių poveikių (smūgių) kietu buku daiktu (1 t., 33-38 b. l.). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas sunkinančiais pagrindais dėl to nepaduotas. Akivaizdu, kad nusikaltimo padarymui neturėjo jokios reikšmės, jog nukentėjusioji buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, garbaus amžiaus, ligonė ir dėl to neva ji neturėjo galimybės aktyviau pasipriešinti. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad P. B. dėl girtumo, amžiaus ar sveikatos nebuvo bejėgiškos būklės, o nuteistasis dėl aktyvių nukentėjusiosios veiksmų nesuprato ir negalėjo suprasti apie tokios būklės buvimą bei tokia jos būsena nepasinaudojo.

Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde J. G. teigia, kad P. B. nebuvo jo sugyventinė, todėl jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi J. G. parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, t. y. P. B. buvo jo sugyventinė, jie kartu gyveno apie metus laiko. Tokias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis A. V., liudytojai J. Č., J. J.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu įstatymo taikymu nesutinka ir konstatuoja, kad šioje byloje baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (BK 248 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas nutarime išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Vertinant Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus, šios bylos kontekste svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji ir nuteistasis gyveno viename būste, tačiau vien tik šis faktas dar neduoda pagrindo išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, neįregistravusių santuokos (partnerystės). Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės duoda pagrindą konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 4 d. nutarime taip pat išaiškino, kad nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nei nustatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias, kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė. Taigi, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu nusikaltimu kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes.

Šioje byloje svarbu pažymėti tai, kad J. G. nuo pat parodymų pradžios tvirtino, jog jis su nukentėjusiąja P. B. gyveno apie metus laiko (vėliau teigė, jog apie 6-7 mėnesius), jo daiktų pas nukentėjusiąją nebuvo (išskyrus rūbus, avalynę), jis arba nukentėjusioji iš savo pinigų kiekvienas pirkdavo alkoholį, maistą ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusioji bendrai užgyvento turto ir vaikų neturėjo, todėl jų nesiejo tarpusavio atsakomybės kaip šeimos narių santykiai, jų buvimo kartu tikslas buvo išgertuvės. Apelianto teigimu, jis gyveno pas nukentėjusiąją, nes neturėjo kur gyventi. Tačiau vien tik gyvenimas kartu nėra lemiama aplinkybė. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis dažnai vartojo alkoholį, išeidavo iš namų ir ilgai negrįždavo (2 t., 47-48 b. l.). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios gyvenimas kartu buvo daugiau nulemtas pašalinių aplinkybių, nesusijusių su įsipareigojimais šeimos santykiams, rezultatas. Tai, kad jie dalijosi maistu ar bendrai pirko ir gėrė alkoholį, atspindi gyvenimo kartu laikinumą, santykių nepastovumą, nes jokio bendro ūkio nevedė ir neužgyveno. Be to, jų gyvenimo kartu laikas buvo pakankamai trumpas (apie metus laiko). Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad šiuos asmenis siejo tarpusavio atsakomybė ar savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas kaip šeimos nariams. Darytina išvada, kad vien formalaus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms negalima konstatuoti, kad nužudytoji P. B. buvo J. G. šeimos narė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad J. G. veika turi būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo J. G. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų perkvalifikavus į BK 129 straipsnio 1 dalų turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas. BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

J. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu kartu su P. B. gėrė alų ir naminę degtinę. kurios stiprumas 40-45 laipsniai, buvo apsvaigęs (t. 2, 41-45 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu J. G. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes jeigu būtų buvęs blaivus, nusikaltimo nebūtų padaręs (t. 2, 38-40 b. l). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad J. G. nužudė P. B. būdamas girtas ir tai įtakojo nusikaltimo padarymą. Todėl nuteistojo J. G. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis J. G. teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino iš dalies, teisminio nagrinėjimo metu parodymus keitė. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigaili, o vien tai, kad pripažįsta P. B. sudavęs smūgį peiliu dėl neatsargumo, neleidžia pripažinti, kad apeliantas yra nuoširdus. Toks nuteistojo prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir gailėjimasis vertinamas tik kaip formalus. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo J. G. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Bylos duomenys patvirtina, kad J. G. administracine tvarka nebaustas, neteistas, pagal gyvenamą vietą charakterizuojamas, kaip linkęs vartoti alkoholį, Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos charakterizuojamas teigiamai (2 t., 95, 100 b. l.). Teisėjų kolegija įvertinusi J. G. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tyčios rūšį ir kryptingumą bei atsižvelgdama į tai, jog byloje nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam skiria bausmę, didesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės mediana. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti J. G. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę.

J. G. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų perkvalifikavus į BK 129 straipsnio 1 dalį nukentėjusiajam A. V. priteisti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neperžiūrimi, nes apeliantas dėl to nenurodo jokių motyvų. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų, o priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydis yra motyvuotas ir atitinka suformuotą teismų praktiką bei nėra akivaizdžiai per didelis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti:

J. G. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimo bausmę dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su paskirta bausme pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir J. G. paskirti subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą dvylikai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.