Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gerda Sinkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui A. G. ieškinio su priedais kopija ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo siųsti ieškinyje nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau grąžinti neįteikti. Procesiniai dokumentai atsakovui jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), įteikti 2020 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka (pranešimas apie įteiktinus procesinius dokumentus paliktas 2020 m. spalio 3 d).

Atsakovui per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir ieškovui prašant tokiu atveju priimti sprendimą už akių, teismas sprendžia, kad yra visos procesinės sąlygos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 6 dalis). Tokiu atveju byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą dėl sprendimo už akių priėmimo (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285-286 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „BnP Finance“ ir atsakovas 2019 m. liepos 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-vd2k4nj3, kuria atsakovui buvo suteiktas 150,00 Eur vartojimo kreditas 36 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 106,68 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma: 39,00 proc.) ir 40,68 Eur administravimo mokesčio) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų sutartis 2020 m. sausio 15 d. pradinio kreditoriaus pranešimu vienašališkai nutraukta, atsakovas 147,75 Eur vartojimo kredito negrąžino. Tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo 2020 m. kovo 3 d. sudaryta periodine reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2020-03/01 ir 2020 m. kovo 3 d. bylų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 prie reikalavimo perleidimo sutarties pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingų asmenų skolas, tarp jų ir į atsakovo skolą. Ieškovas 2020 m. kovo 9 d. elektroniniu paštu informavo atsakovą apie reikalavimo teisių į jo skolą perleidimą. Duomenų, kad atsakovas iki ieškovo kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškovu ar pradiniu kreditoriumi, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas 2020 m. rugpjūčio 25 d. pranešimu, siųstu sutartyje nurodytu elektroninio pašto adresu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Taigi, atsakovei neįvykdžius sutartinės prievolės atsiskaityti su pradiniu kreditoriumi, įsiskolinimas ieškovui priteistinas iš atsakovo (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis).

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.38 straipsniu, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 2 punktas). CK 6.205 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškovu tinkamai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir savo prievolės ieškovui neginčijo (CPK 12 straipsnis), ieškovo reikalavimas dėl 147,75 Eur negrąžinto suteikto kredito sumos priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnis, 6.874 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 24,11 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

Teismas pažymi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, kita vertus, aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

Pažymėtina, jog aukščiau nurodyti kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje nutartyje su atitinkamais pakeitimais taikytini ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).

Pagal tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytą sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatyto dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pagal minėtos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2022 m. liepos 9 d. Sutartį nutraukus 2020 m. sausio 15 d., ieškovas paskaičiavo mokėtinas 24,11 Eur mokėjimo palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos, toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra pagrįstas, todėl taip pat tenkintinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5,88 Eur sutarties administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo dienos. Pažymėtina, jog sutarties specialiosiose sąlygose yra nurodytas sutarties administravimo mokesčio dydis – 40,68 Eur, o sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punkte numatyta, kad sutarties administravimo mokestis, tai mėnesinis kliento bendrovei mokamas mokestis už sutarties vykdymo priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą, įsiskolinimų valdymą ir kontrolę. Sutarties administravimo mokestis įskaičiuojamas į mėnesinę įmoką. Pagal sutarties 1.9 punktą, bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu ir neapima jokių išlaidų, susijusių su vartojimo kredito davėjo iki tol vartojimo kredito gavėjui suteiktais vartojimo kreditais ar ateityje suteikiamais kreditais. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku bei tinkamai ir neapima mokėjimo palūkanų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei (vartojimo kredito davėjui) už pradelstą laikotarpį. Vilniaus apygardos teismas yra išaiškinęs, jog administravimo mokestis, neviršijantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo reikalavimas dėl 5,88 Eur sutarties administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, priteisimo, yra tenkintinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 35,20 Eur negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos ir 39 proc. negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (147,75 Eur), nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2022-07-09).

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus priešterminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, t. y. šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartiniųprievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus priešterminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Kasacinis teismas aiškiai nurodė, kad paskolos davėjas turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai, t. y. turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų (nuostolių) atlyginimo.

Pagal CK 6.249 str. 1 d. asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami, kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018).

Pagal tarp šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kreditas turėjo būti grąžintas per 36 mėnesius, t. y. iki 2022 m. liepos 9 d. Atsižvelgiant į tai, ieškovas tikėjosi bei planavo gauti pajamas iki sutarties įvykdymo termino pabaigos. Kadangi atsakovas tinkamai sutarties sąlygų nevykdė, pradinis kreditorius nuo 2020 m. sausio 15 d. nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, ieškovas turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai, t. y. turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų (nuostolių), atlyginimo, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 35,20 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos ir 39 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (147,75 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos, tenkintinas visiškai.

Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 39 proc. kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (147,75 Eur), nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

CK 6.874 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

Nagrinėjamu atveju kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (t. y. 39 procentų dydžio metinės palūkanos) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos; visiško skolos sumokėjimo diena laikoma bendrovės darbo diena, kuria? darbo valandomis laiku neapmokėta suma yra įskaitoma i? bendrovės banko sąskaitą.

Viena vertus, ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog kredito sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio su atsakovu buvo aptarta individualiai, kad jam tinkamai atskleista, jog pažeidus įmokų mokėjimo terminą, jis be 39 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų, privalės mokėti ir 39 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 procentai nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Kadangi ieškovas prašo priteisti iš atsakovo kompensacinių palūkanų, apskaičiuotų taikant 39 procentų metinę palūkanų normą, spręstina, kad palūkanų normos dydis (39 procentai) viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 procentų dydžio metinių palūkanų), todėl sutarties specialiųjų sąlygų sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažeidžia VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Vilniaus apygardos teismas savo praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1721-567/2020).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje be kita ko yra išaiškinta, jog pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendžia, jog ieškovo reikalavimas priteisti 39 procentų dydžio kompensuojamųjų palūkanų, įvertinus kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto nuostatas, pripažintinas nesąžiningu ir ši sutarties sąlyga laikytina negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 212,94 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos patirtos 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidos – 15,00 Eur žyminio mokesčio ir 121,00 Eur procesinių dokumentų rengimo išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 7 punkto 5 ir 7 dalys).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance” (j. a. k. 302528679) 147,75 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt septyni eurai, 75 ct) negrąžinto kredito, 24,11 Eur (dvidešimt keturi eurai, 11 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos, 5,88 Eur (penki eurai, 88 ct) administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo dienos, 35,20 Eur (trisdešimt penki eurai, 20 ct) negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, 39 (trisdešimt devynis) proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (147,75 Eur), nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2022-07-09), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 212,94 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 136,00 Eur (vienas šimtas trisdešimt šeši eurai, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovas per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.