Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė, sekretoriaujant Natašai Dobrijan, Ernestai Perednienei, dalyvaujant ieškovei R. M. Ž. bei jos atstovams advokatams Linai Novikovienei ir Andrejui Novikovui, atsakovui A. Ž. ir jo atstovui advokatui Raimundui Jurkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. M. Ž. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-1017-862/2017 medžiagos nustatyta, kad ieškovė R. M. Ž. 2016-05-23 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui A. Ž., institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, kurį 2016-08-08 patikslino ir kuriuo prašė nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, nustatyti, kad teismo sprendimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2013 metų rugsėjo mėn., t. y. kada sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Atsakovas A. Ž. 2016-08-16 pateikė priešieškinį, kuriuo prašė šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, nustatyti bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, nustatyti, kad po santuokos nutraukimo šalims atitenka po ½ dalį buto, esančio adresu esantis (duomenys neskelbtini), priteisti iš ieškovės atsakovui piniginę kompensaciją, lygią atitinkamai 2013 m. rugsėjo - 2016 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu ieškovės gautų namo nuomos pajamų daliai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-12-04 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatatė, kad sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms teisines pasekmes kilo nuo 2013 metų rugsėjo mėnesio ir nustatė atsakovo A. Ž. ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką. Šis sprendimas apeliacine tvarka skųstas nebuvo ir yra įsiteisėjęs.

Kaip jau buvo minėta, civilinėje byloje Nr. N2-1519-235/2011 dėl santuokos nutraukimo, šalys pateikė teismui Taikos sutartį, kurią teismas patvirtino 2011-10-24 nutartimi. Patvirtintos Taikos sutarties 4 punkte, kurį ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu, yra nurodyta, kad “Šalys susitaria, jog tuo atveju, jeigu po šios Sutarties pasirašymo būtų pateiktas teismui kurios nors iš šalių ieškinys dėl santuokos nutraukimo, santuokos nutraukimo atveju Ieškovė įsipareigoja sumokėti Atsakovui 150.000,00 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų ir 00 ct) dydžio kompensaciją, atsižvelgiant į didesnę Ieškovei tenkančio turto dalį”. Teismo nutartyje, kuria buvo patvirtinta minėta Taikos sutartis ir jos ginčijamas 4 punktas, yra nurodyta, kad šalims išaiškinama, jog ši teismo nutartis dėl bylos nutraukimo neužkerta kelio esant būtinumui kreiptis iš naujo į teismą dėl santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) (LR CPK 384 str.4d.). Taikos sutarties esmė yra atskleista LR CK 6.983 str., kuriame nurodyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. LR CPK 293 str. 5 p. nurodyta, kad tuo atveju, jei šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino, civilinė byla yra nutraukiama, o LR CPK 294 str. 2 d. nustatyta, kad nutraukus bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Taigi, taikos sutarties pagrindinė paskirtis yra galutinai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą ir neleisti teisminiams ginčams kilti ateityje, t.y. teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią, kas reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią, o byla yra išnagrinėta. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. N2- 1519-235/2011, patvirtindamas šalių sudarytą Taikos sutartį aiškiai nurodė, kad „šalims išaiškinta, kad ši teismo nutartis dėl bylos nutraukimo neužkerta kelio esant būtinumui kreiptis iš naujo į teismą dėl santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos)“. Kadangi šalių sudarytas susitarimas neužkerta šalims kelio dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu kreiptis į teismą, akivaizdu, kad teismo patvirtinta Taikos sutartis neatspindi tikrosios taikos sutarties esmės, todėl negali būti laikoma Taikos sutartimi LR CK 6.983 straipsnio prasme. Kaip buvo minėta, sudarydamos taikos sutartį, šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą ir užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju, šalys sudariusios Taikos sutartimi pavadintą dokumentą ir toliau išsaugojo teisę kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo ir atitinkamai kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų sprendimo (tame tarpe ir turtinių). Dėl nurodytų aplinkybių teismas turi pagrindą konstatuoti, kad šalių sudarytas susitarimas pavadintas Taikos sutartimi, prieštarauja taikos sutarties esmei, todėl jis negali būti kvalifikuojamas taikos sutartimi.

Teismas iš esmės sutinka su ieškovės pozicija, kad teismo patvirtinta Taikos sutartis savo esme atliko pareiškimo susitaikyti vaidmenį ir kad būtent tokia buvo tikroji abiejų šalių valia. Aplinkybę, kad šalys ketino susitaikyti ir išsaugoti santuoką, patvirtina byloje esantys duomenys - civilinėje byloje Nr. N2- 1519-235/2011 esantis 2011-09-22 teismo posėdžio protokolas, iš kurio seka, kad šalys planuoja išsaugoti santuoką, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-24 d. nutartis, kurioje aiškiai pažymėta, kad 2011-09-22 teismo posedžio metu šalys pareiškė, kad nori išsaugoti santuoką, kad sprendžia klausimą del ieškinio atsisakymo, ieškovės ir paties atsakovo paaiškinimai 2017-11-28 ir 2018-01-25 teismo posėdžių metu, kur jis patvirtino, kad sudarydamas Taikos sutartį, siekė susitaikyti su ieškove ir išsaugoti santuoką. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas turi pagrindą konstatuoti, kad šalių pateikta ir teismo patvirtinta Taikos sutartis savo esme atitiko pareiškimo susitaikyti vaidmenį, todėl sutinkamai su LR CPK 384 str. 4 d., teismo nutartis jį patvirtinti ir nutraukti bylą, kaip ir buvo pažymėta pačioje 2011-10-24 nutartyje, neužkirto kelio šalims iš naujo kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium (ką ieškovė ir padarė pateikdama naują ieškinį dėl santuokos nutraukimo civilinėje byloje Nr. e2-1017-862/2017). T.y. šiuo konkrečiu atveju, šalims nebuvo nustatyta jokių apribojimų ateityje spręsti santuokos nutraukimo ir su tuo susijusius klausimus, t.y. tokių apribojimų, kurie yra nustatomi patvirtinus taikos sutartį ir kurie yra numatyti LR CPK 294 str. 2 d.

LR CK 6.193 str. 1 d. yra nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės, kurios numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. LR CK 6.193 str. 2 d. numato, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (civilinės bylos Nr. 3K-3-248-421/2016; 3K-3-173-969/2015; 3K- 3-381/2014 ir kt.).

LR CK 6.193 straipsnio 5 dalis nustato, kad aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos ir šalių paaiškinimų teismo posėdžių metu, Taikos sutarties sudarymo momentui, tikroji šalių valia buvo susitaikyti ir dar kartą pamėginti gyventi santuokoje, o ne spręsti turto dalinimo klausimų. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs tolimesnį šalių elgesį po taikos sutarties sudarymo, o būtent – kaip jau buvo minėta, atsakovas po civilinės bylos Nr. N2-1519-235/2011 nutraukimo, 2013-04-09 inicijavo Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinę bylą dėl turto – gyvenamojo namo s/b Lakštingala, 68 skl. pripažinimo bendrąja su R. M. Ž. nuosavybe ir jo padalijimo lygiomis dalimis; civilinėje byloje Nr. e2-1017-862/2017 priešieškiniu prašė padalinti šalims lygiomis dalimis butą, esantį Turkijoje ir priteisti iš R. M. Ž. piniginę kompensaciją, t.y. aktyviai sprendė šalių turtinius klausimus. Toks atsakovo elgesys tik patvirtina, kad sudarant Taikos sutartį, šalių prioritetas buvo ne turtinių klausimų išsprendimas, bet santuokos išsaugojimas, o turtiniai šalių klausimai buvo sprendžiami atskira tvarka kitose bylose.

Ieškovė teigia, kad Taikos sutarties 4 punktas buvo įtrauktas atsakovo iniciatyva, atsakovas teigia priešingai – kad minėtas punktas į Taikos sutartį buvo įtrauktas ieškovės iniciatyva. Kadangi teismo posėdžių garso įrašų byloje tuo metu nebuvo daryta, o teismo posėdžių protokoluose šios aplinkybės taip pat nėra užfiksuotos, teismas iš byloje esančios medžiagos neturi objektyvios galimybės nustatyti, kuri iš šalių iniciavo 4 punkto įtraukimą į Taikos sutartį. Atsakovas teigia, kad šalys abipusių nuolaidų būdu, susitarė, kad atsakovas atsisakys reikalavimo dėl iki santuokos sudarymo sukurtos nuosavybės pripažinimo bendrąja, jeigu bus išsaugoma santuoka, o jei visgi kuri nors iš šalių pasinaudos teise inicijuoti santuokos nutraukimą, tuomet ieškovė turės sumokėti atsakovui kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį ir tai jos padarė atstovaujamos profesionalių teisininkų - advokatų. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, civilinėje byloje Nr. N2-1519-235/2011 abi šalys iš tiesų buvo atstovaujamos advokatų, todėl tikėtina ieškovės argumentu, kad advokatams tarpusavyje suderinus Taikos sutarties sąlygas, ieškovė, pasitikėdama profesionalo teikiama teisine pagalba, galėjo pilnai neįsigilinti į ginčijamo taikos sutarties punkto esmę ir iki galo nesuvokti jo reikšmės ir sukeliamų pasekmių.

Dėl ginčo sutarties prieštaravimo LR CK 1.80 straipsnio ir LR CK 1.81 straipsnio nuostatoms bei bendriesiems teisės principams.

Ieškovė prašo pripažinti Taikos sutarties civilinėje byloje Nr. N2-1519-235-2011, 4 punktą negaliojančiu LR CK 1.80 str. ir 1.81 str. pagrindu. CK 1.80 straipsnio 1 d. nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pažymėtina, kad bet kuri teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos prigimtį ir paskirtį bei vadovaujantis teisės principais. Principai - tai bendriausio pobūdžio teisės normos; konkrečias taisykles nustatančios teisės normos negali prieštarauti atitinkamų santykių teisinio reglamentavimo principams, jie neturi būti pažeisti aiškinant teisės normos prasmę ir ją taikant. Be bendrųjų civilinių santykių reglamentavimo principų, šeimos santykiai grindžiami specialiaisiais, inter alia, santuokos savanoriškumo principais (LR CK 3.3 straipsnis). LR CK 3.13 str. nurodyta, kad santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. Santuokos savanoriškumo principas suponuoja ištuokos laisvės principą. Santuokos savanoriškumo principas, viena vertus, reiškia laisvą asmens valią sudaryti santuoką ar jos nesudaryti, kita vertus, šis principas reiškia ištuokos laisvę - sutuoktinių teisę įstatymo nustatyta tvarka santuoką nutraukti. Pažymėtina, kad įstatymai nenumato jokių apribojimų vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių iniciatyva nutraukti santuoką, todėl šiame kontekste teismo nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 4 punktas, numatantis, kad tuo atveju, jeigu kuris nors iš sutuoktinių kreipsis į teismą dėl santuokos nutraukimo, ieškovė turės sumokėti 150 000 Lt kompensaciją savo buvusiam sutuoktiniui, teismo vertinimu, akivaizdžiai pažeidžia ištuokos laisvės principą, o taip pat esminius santuokos principus bei vertybes. Ištuokos laisvės principo, kurį suponuoja santuokos savanoriškumas (LR CK 3.3 str., 3.13 str. 1 d.) galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negalėjo pakeisti, apriboti ar panaikinti, todėl darytina išvada, kad šalių sudarytos Taikos sutarties 4 punktas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja, dėl to ieškovei nekyla pareiga mokėti atsakovui jame nurodyto dydžio kompensaciją.

LR CK 1.81 straipsnyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal LR CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Vadovaujantis LR CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003). Iš pačios Taikos sutarties 4 punkto formuluotės yra akivaizdu, kad jame įtvirtinta tik ieškovės pareiga mokėti kompensaciją atsakovui, nepriklausomai nuo to, kas - ieškovė ar atsakovas - kreipsis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Tokia Taikos sutarties 4 punkte numatyta sąlyga yra akivaizdžiai nesąžininga vienos iš šalių – ieškovės R. M. Ž. atžvilgiu ir teismo manymu, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ji prieštarauja gerai moralei.

Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5 straipsnis), taip pat specialiaisiais civilinių santykių principais. LR CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytas įpareigojimas teismui, aiškinant ir taikant įstatymus, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Priešingu atveju įstatymų taikymas būtų formalus, jis neatitiktų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos vykdyti teisingumą. Interpretavimas - viena iš principų funkcijų - įgalina tinkamai suvokti taikomos teisės normos turinį, jo reikšmę kiekvienu konkrečiu atveju. Jeigu, įgyvendinant LR CK 1.5 straipsnio 4 dalies reikalavimus, teismas interpretuodamas teisės normos nuostatas konkrečioje byloje padaro išvadą, kad pagal faktines bylos aplinkybes jos taikymas lemtų neteisingą, neprotingą rezultatą, ji, vadovaujantis LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, gali būti netaikoma, nepriklausomai, ar norma dispozityvi, ar imperatyvi. Konstitucija kiekvienam asmeniui garantuoja teisę į teisingą teismą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet - svarbiausia - tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos, priedermė teisingai išspręsti kiekvieną bylą lemia tai, kad teismas ne tik iš esmės nagrinėdamas byloje kilusį materialinį teisinį ginčą vadovautųsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bet šiuos principus taikytų ir spręsdamas procesinio pobūdžio klausimus (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014; LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3515/2007). Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės argumentu, kad teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. N2- 1519-235/2011 patvirtintos taikos sutarties 4 punktas yra ydingas, kaip ne tik pažeidžiantis ištuokos laisvės principą, bet ir prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Remdamasis išdėstytu teismas konstatuoja, kad yra pagrindas Taikos sutarties civilinėje byloje Nr. N2-1519-235-2011, 4 punktą, kuriame įtvirtinta nuostata, kad “tuo atveju, jeigu po šios Taikos sutarties pasirašymo būtų pateiktas teismui kurios nors iš šalių ieškinys dėl santuokos nutraukimo, santuokos nutraukimo atveju Ieškovė įsipareigoja sumokėti atsakovui 150000 Lt dydžio kompensaciją, atsižvelgiant į didesnę Ieškovei tenkančio turto dalį”, pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (akivaizdžiai pažeidžiantį ištuokos laisvės principą) (LR CK 1.80 str.), gerai moralei (LR CK 1.81 str.) bei bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (LR CK 1.5 str.).

Niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento). Sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ar prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (LR CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tai, kad sandoris negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento), reiškia, kad jis jo šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas sprendžia dėl negaliojančio sandorio padarinių (restitucijos) ar dėl kitu pagrindu atsiradusios šalių tarpusavio prievolės. Pažymėtina, kad sandorių negaliojimo padariniai nesiskiria nuo to, keliais pagrindais jie pripažinti negaliojančiais. Kadangi šiuo konkrečiu atveju šalys pagal pripažintą negaliojančiu Taikos sutarties 4 punktą, nieko nėra gavusios, joms nekyla pareiga ką nors vieną kitai grąžinti, tačiau pažymėtina, kad ieškovei nekyla pareiga mokėti atsakovui šiame punkte nustatyto dydžio (150 000 Lt/43 443 Eur) kompensaciją.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Visi kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir byloje esantys įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (LR CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Sutinkamai su LR CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė byloje patyrė 1124 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 144 Eur žyminis mokestis ir 980 Eur atstovavimo išlaidų, todėl jos priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 265-270 str., str., teismas

nusprendžia:

ieškovės R. M. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu ab initio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-1519-235/2011 patvirtinos Taikos sutarties 4 punktą.

Priteisti ieškovės R. M. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo A. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) 1124 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.