Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, bausmės vykdymas V. M. atidėtas 1 (vieneriems) metams įpareigojant jį be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymą leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos (miesto) ribų 1 metų laikotarpiu bei pradėti dirbti 4 mėnesių laikotarpiu. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Priteista iš V. M.: 1) nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) M. K. 4 500? Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 4 502,35 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas; 3) valstybei 508,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Kita M. K. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Priteista iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nukentėjusiajam L. V. 30? Eur (trisdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Kita L. V. ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta; ieškinio dalis dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam L. V. atsisakius šio ieškinio reikalavimo, nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4.6. Nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių tenkinimo. Nesutinka, kad M. K. padarytos neturtinės žalos dydis siekia 5 000 Eur. Nesutinka, kad Valstybinė ligonių kasa įgijo teisę į visą M. K. gydymo išlaidų kompensavimą. Teigia, kad teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo elgesį, privalėjo sumažinti ne tik priteistinos neturtinės žalos dydį, bet ir Valstybinės ligoninės kasos civiliniu ieškiniu prašomą priteisti žalos dydį. Pats teismas nustatė M. K. atsakomybės ribą – 40 proc. Vadinasi, ir priteisdamas Valstybinei ligonių kasai turtinę žalą į tai turėjo atsižvelgti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nurodytus apelianto argumentus vertina kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįstus. Priešingai nei teigiama skunde, apie prokuroro prašymą pakeisti veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir pakeisti veikos kvalifikavimą iš BK 281 straipsnio 1 dalies į šio straipsnio 3 dalį, kaltinamasis, gynėjas bei nukentėjusieji L. V. bei M. K. teismo informuoti iš anksto, nedelsiant. Teismas suteikė pakankamai laiko kaltinamajam ir gynėjui pasirengti gynybai, išaiškino jiems teisę prašyti tam pertraukos (3 t. 73-74, 77, 78). Beje, V. M. teisiamajame posėdyje teismui aiškiai nurodė, jog supranta kuo yra kaltinamas ir jokių neaiškumų dėl aptariamo pakeitimo kitiems bylos proceso dalyviams nekilo (3 t., b. l. 131). Prokuroras, pakeisdamas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir veikos kvalifikavimą, nurodė, kad V. M. baudžiamoji atsakomybė siejama būtent KET 128 punkto nuostatų pažeidimu. Todėl apelianto abejonės dėl galimai kitos KET nuostatos pažeidimo inkriminavimo V. M. ar kaltinimo aplinkybių neleistino išplėtimo, atmestinos kaip nepagrįstos (3 t., b. l. 73-74).

7. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (KET pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

8. Apeliantas, teigdamas, jog teismas nenustatė eismo įvykio susidūrimo mechanizmo, nukentėjusiųjų veiksmų įtakos jo kilimui, nutyli teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog V. M. prieš susidūrimą buvo nukreipęs dėmesį nuo kelio – nežiūrėjo į kelią, nes taisėsi po kojomis kilimėlį. Pagal KET 128 punktą, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šiuo atveju minėtas dėmesio nukreipimas, be kita ko, valdant didesnio pavojingumo šaltinį – automobilį, nuo kelio ir buvo esminė sąlyga, lėmusi eismo įvykio kilimą ir žalos atsiradimą. V. M. kelyje elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Tokiai kaltės formai konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apylinkės teismas motyvuotai atskleidė tokios vairuotojo kaltės turinį.

9. Apylinkės teismas, įvertinęs aptartą vairuotojo, nukentėjusiųjų elgesį kelyje, kartu atsižvelgdamas į Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto V. P. 2018 m. lapkričio 29 d. išvadoje Nr. 11K-339(18) pateiktas išvadas ir šio specialisto duotus paaiškinimus teisiamajame posėdyje, taip pat, atsižvelgdamas į eksperimento metu surinktus duomenis ir kitus bylos duomenis (oro sąlygas, matomumą ir kt.), pagrįstai konstatavo, jog būtent V. M. padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio, dėl kurio kilo padariniai pėstiesiems L. V. ir M. K., kilimo sąlyga. Pagrindinė eismo įvykį sukėlusi priežastis buvo važiuojamojoje kelio dalyje atsiradusios kliūties (nukentėjusiųjų) nepastebėjimas, sąlygotas padidinto pavojaus šaltinį valdančio automobilį vairavusio kaltinamojo neatidumo – žvilgsnio atitraukimo tam tikru momentu nuo regėjimo lauko taisantis vairuotojo pusės automobilio kilimėlį. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių, darytina išvada, jog būtent vairuotojo V. M. padarytas KET pažeidimas, o ne pėsčiųjų veiksmai, buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jeigu toje eismo įvykio situacijoje vairuotojas V. M. būtų laikęsis KET reikalavimų ir nebūtų nukreipęs dėmesio nuo kelio tam, kad važiuodamas pasitaisytų po kojomis kilimėlį, tai neabejotinai, be kita ko, tiesiame kelyje, važiuodamas nedideliu 40 km/h greičiu, būtų pamatęs pėsčiuosius ir tuo atveju būtų galėjęs imtis visų atsargumo priemonių, kad saugiai juos apvažiuoti arba apskritai sustabdyti automobilį sausame, asfaltu dengtame kelyje. Tokiu atveju eismo įvykis nustatytomis aplinkybėmis būtų iš viso neįvykęs ir padariniai nebūtų atsiradę.

10. Skundu kvestionuojamo eksperimento veiksmo rezultatai šiuo atveju buvo tik vieni iš įrodymų, kuriais teismas rėmėsi nustatinėdamas kaltą dėl eismo įvykio dalyvį ir tikrai nebuvo lemiamas įrodymas. Pažymėtina, jog nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja tik teismas. Minėtųjų kitų leistinų, patikimų bei apylinkės teismo ištirtų faktinių duomenų visiškai pakanka tam, kad įsitikinti apylinkės teismo motyvų ir išvadų dėl būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir būtinojo priežastinio ryšio su kilusiais padariniais nustatymo, pagrįstumu ir teisingumu.

11. Apeliantas teigia, jog teismas nepasisakė dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos V. M. atsakomybę švelninančios aplinkybės. Byloje pripažinus, kad nukentėjusiųjų (ar kurio iš jų) veiksmuose nėra vieno iš būtinųjų nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymio – priežastinio ryšio tarp padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių, tokio apelianto argumento analizė neturi prasmės.

Dėl laidavimo instituto taikymo

12. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma nuteistąjį V. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

13. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).

14. BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai (įstatymo redakcija, galiojusi aktualios nusikalstamos veikos padarymo metu (Žin., 2000, Nr. 89-2741). Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, V. M. anksčiau nebuvo padaręs nusikalstamų veikų (2 t., b. l. 32). Taigi V. M. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, jog pirmoji laidavimo instituto taikymo sąlyga yra išpildyta.

15. Kita BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuota sąlyga, teisės požiūriu, imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010).

16. Apylinkės teismas netaikė BK 40 straipsnio, konstatavęs, jog yra neišpildyta šio straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta būtina sąlyga – kaltinamasis turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Teismas motyvavo, jog V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, t. y. pripažino faktą, jog eismo įvykio metu sužalojo nukentėjusiuosius, jog taisėsi po kojomis automobilio kilimėlį, ko neturėjo daryti važiuodamas, tačiau ir patys nukentėjusieji yra kalti. Teismo vertinimu, V. M., pripažindamas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nepripažino, kad jis yra kaltas dėl šios veikos ir kilusių padarinių, todėl nėra aptariamos sąlygos laidavimo institutui taikyti.

17. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo pritarti apylinkės teismo išvadai, jog V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino tik iš dalies. Priešingai nei motyvavo apylinkės teismas, iš V. M. iš karto po eismo įvykio pareigūnams bei apylinkės teisme duotų parodymų matyti, jog jis savo kaltės dėl eismo įvykio niekada neneigė ir skundu iš esmės kaltė neneigiama (2 t., b. l. 48, 58-59, 64-65, 72-73, 3 t., b. l. 131). V. M. išsakyti tyrėjams ir teisme vertinimai dėl nukentėjusiųjų veiksmų įtakos eismo įvykio kilimui – ėjo viduryje kelio, be atšvaitų ir šviesą atspindinčių liemenių, savaime nepaneigia jo paties visiško kaltės prisipažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Eismo įvykio kaltininko V. M. subjektyvus kitų šiame įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų pobūdžio vertinimas, savaime nesudaro pagrindo netikėti jo paties išsakytu kaltės prisipažinimu. Šiuo konkrečiu atveju, V. M. prisipažinimą bei gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, atskleidžia jo nuoširdus paaiškinimas, jog prieš susidūrimą su pėsčiaisiais jis buvo nukreipęs dėmesį nuo kelio – tuo metu taisėsi automobilio kilimėlį po kojomis. Teisėjų kolegija neabejoja, jog toks vairuotojo dėmesio atitraukimas nuo kelio buvo būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis. Į nukentėjusiųjų neatsargų elgesį kelyje – ėjo nakties metu be atšvaitą atspindinčių liemenių, neblaivūs, apylinkės teismo pagrįstai atsižvelgta sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus.

18. Pažymėtina, jog dėl kitų BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytų, laidavimui taikyti teisiškai reikšmingų, sąlygų buvimo apylinkės teismas jokių kliūčių neįžvelgė ir pripažino, jog V. M. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, rūpinosi po įvykio nukentėjusiaisiais, aplankė M. K. ligoninėje, L. V. namuose, atlygino dalį žalos (400 Eur) civiliniam ieškovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai. Aplinkybę dėl V. M. anksčiau padarytų administracinių nusižengimų vertino, kaip nesudarančią pagrindo daryti išvadą, kad pastarasis darys naujas nusikalstamas veikas ir nesilaikys įstatymų. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus, V. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis, neturi pagrindo nepritarti tokiam vertinimui, todėl plačiau aptariamų sąlygų buvimo neanalizuoja.

19. Prašymą bei sutikimą būti kaltininko V. M. laiduotoja pareiškė jo mama R. M. gim. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 171, 3 t. b. l. 1-2). Pažymėtina, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto paskirtis yra nustatyti papildomai reikalingą tolesnio elgesio korekciją būtent tokiam asmeniui, kuris nėra tiek savarankiška, brandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo galutinai nesusiformavę. Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos teikia papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų.

20. Iš bylos duomenų matyti, kad R. M. yra iš dalies darbinga (darbingumas 55 proc.), anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, sūnus V. M. yra vienintelis jos vaikas, anksčiau 32 metus dirbo (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos seniūnės apibūdinama, kaip pareiginga, atsakinga, visuomeniška seniūnijos gyventoja, nusiskundimų dėl jos iš gyventojų ar juridinių asmenų negauta (2 t. b. l. 170, 3 t. b. l. 138). Apklausiama apylinkės teisme, R. M. užtikrino, jog galės pasirūpinti kartu su ja gyvenančiu ir dėl eismo įvykio pergyvenančiu sūnumi (3 t. b. l. 138). Įvertinusi laiduotojos asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą ir kartu tai, kad V. M. dar yra jauno amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini) m.), gyvena kartu su mama, turi vidurinį išsilavinimą, nevedęs, nedirba, bet ieško darbo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. M. asmeninės savybės, jos ankstesnio darbo pobūdis, gyvenimiška patirtis bei gyvenimo kartu su sūnumi aplinkybė, leis jai daryti teigiamą įtaką sūnui, efektyviai, realiai, motyvuos pastarąjį būti pavyzdingu, visuotinai priimtinų elgesio taisyklių besilaikančiu visuomenės nariu. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nekelia abejonių R. M. gebėjimu sūnui V. M. daryti pakankamą įtaką bei teigiamą poveikį, nulemsiantį įstatymų nuostatas atitinkantį elgesį ateityje.

21. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog nėra pagrindo atsisakyti V. M. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, dėl to skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl V. M. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį naikintina, V. M. dėl šios veikos atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl (ne)turtinės žalos atlyginimo

22. Apeliantas nesutinka, jog M. K. padarytos neturtinės žalos dydis siekia 5 000 Eur.

23. Teisingas neturtinės žalos dydžio nustatymas sveikatos sužalojimo atvejais, ginant vieną iš svarbiausių žmogaus vertybių sveikatą, yra itin svarbus, nes žmogaus sveikata yra unikali vertybė, kurią turėdamas žmogus kaupia socialines, materialines ir kultūrines vertybes, kuria savo gerovę, o išgyvenimai, sukelti dėl sveikatos sutrikdymo, paprastai yra ypač dideli. Eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5 792 Eur iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-95/2013, 2K-61-696/2016, 2K-225-895/2016 ir kt.).

24. Apylinkės teismas pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir siekdama kompensuoti sunkų sveikatos sutrikdymą patyrusiam M. K. patirtus išgyvenimus, skausmą, kitas kančias ir sudaryti sąlygas sugrįžti į daugiau ar mažiau visavertį socialinį gyvenimą, nenukrypdamas nuo teisminės praktikos, atsižvelgdama į teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, taip pat, į jo patirtus fizinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl sveikatos būklės, gyvenimo kokybės praradimo, į V. M. nusikalstamų veiksmų pobūdį bei jos neatsargią kaltę, į tai, kad, bylos duomenimis, 4 500 Eur neturtinės žalos M. K. atlygino Transporto draudikų biuras, nustatė teisingą 9 000 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydį ir nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) M. K. priteisė likusią 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos: 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui, tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos, ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Todėl V. M. kyla pareiga iš savo asmeninių lėšų atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

25. Taip pat apeliantas mano, jog Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistina tik 40 procesų M. K. gydymui turėtų išlaidų, o ne visa suma, nes šio nukentėjusiojo elgesys kelyje prisidėjo prie žalos jam kilimo. Pažymėtina, jog abipusė eismo įvykio dalyvių kaltė gali būti nustatoma tik tais atvejais, kuomet abiejų eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai pripažįstami būtinąją eismo įvykio kilimo sąlyga. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad tik V. M. veiksmai laikytini būtinąją eismo įvykio kilimo sąlyga, nėra jokio pagrindo teigti, kad egzistavo tiek nukentėjusiųjų (ar kurio iš jų), tiek V. M. kaltė. Kaltininko V. M. civilinei atsakomybei prieš Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagrindo mažinti nėra, nes ligonių kasos jokiais veiksmais neprisidėjo prie eismo įvykio metu padarytos M. K. žalos padidėjimo ar sumažėjimo, o tiesiog apmokėjo faktiškai pastarojo gydymui turėtas išlaidas. Neigiami padariniai nukentėjusiųjų sveikatai kilo iš vairuotojo V. M. nusikalstamo elgesio bei pastarųjų netinkamo elgesio kelyje ir į tai atsižvelgta, tenkinant jų civilinius ieškinius dėl (ne)turtinės žalos atlyginimo. Valstybinės ligonių kasos 4 502,35 Eur civilinis ieškinys nukentėjusiojo M. K. gydymo išlaidoms atlyginti įrodytas rašytiniais įrodymais (1 t., b. l. 83-87), todėl pagrįstai apylinkės teismo tenkintas visiškai, priteisiant žalos atlyginimą iš V. M. (BPK 115 straipsnis).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei

26. Apeliantas nesutikdamas su priteistomis iš V. M. valstybei 508,75 Eur dydžio proceso išlaidomis, teigia, kad teismas, 40 proc. sumažinęs nukentėjusiesiems atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, privalėjo tiek pat sumažinti ir bylinėjimosi išlaidas už M. K. antrinės teisinės pagalbos tarnybos suteiktas teisines paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo keisti valstybei priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio. Minėta, jog ne nukentėjusiųjų, o vairuotojo veiksmai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, todėl tik jis viena yra atsakingas tiek už ligonių kasoms padarytą turtinę žalą, tiek valstybės turėtas išlaidas, apmokant už suteiktą antrinę teisinę pagalbą M. K..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu,

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. M., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą, perduodant jį laiduotojos R. M., gimusios (duomenys neskelbtini), atsakomybėn ir baudžiamąją bylą V. M. atžvilgiu nutraukti.

Išaiškinti V. M., kad laidavimo metu jam padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu jis laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti laiduotojai R. M., kad ji turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens, už kurį ji laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.