Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas D. B. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. spalio 1 d. 15.22 val. iki 2020 m. spalio 2 d. 13.22 val. (viena para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. B. Klaipėdos teritorinės ligonių kasai priteista 2609,78 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai devyni eurai 78 euro centai) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. B. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent:

1.1. jis 2020 m. rugsėjo 26 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buto kambaryje konflikto metu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą smogė nenustatytu įrankiu E. T. į galvą ir ne mažiau kaip septynis kartus smogė kumščiu į galvą ir į įvairias kūno vietas, padarydamas viršugalvio dešinės pusės muštinę žaizdą, atvirą kaukolės skliauto – dešinio momenkaulio įspaustinį lūžimą, galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimą, dvi muštines kairio paakio žaizdas, akiduobių kraujosruvas, masyvią kraujosruvą ir patinimą kairėje veido pusėje, nugaros odos nubrozdinimus, kairio peties srities kraujosruvą, daugines viso kūno kraujosruvas, nubrozdinimus ir nedideles žaizdas. Tokiu būdu D. B. sunkiai suluošino E. T., jam sukeldamas sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismo išvada dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo fakto nustatymo padaryta neįvertinus ir aplinkybės, jog byloje pateikta specialisto išvada yra neaiški.

2.7. Šioje baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys, kuriuo siekta prisiteisti nukentėjusiojo E. T. gydymo VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (toliau – Ligoninė) išlaidas. Prie civilinio ieškinio pateiktas gydymo paslaugų išrašas yra nepasirašytas gydymo įstaigos, ieškinyje nedetalizuota, kokios gydymo paslaugos buvo suteiktos, todėl darytina išvada, kad ieškinys nepagrįstas. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, nukentėjusysis ligoninėje gydytas ir dėl kitų ligų, susijusių su gyvenimo būdu, todėl neaišku, kuri prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dalis yra susijusi su sužalojimo gydymu stacionare, o kuri susijusi su kitų ligų gydymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajam dėl patirto sužalojimo nebuvo reikalingas stacionarinis gydymas, t. y. jis buvo sąmoningas, o galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė, jog jokių esminių pakitimų dėl sužalojimo nematyti, į intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyrių paguldytas dėl kitų ligų, susijusių su alkoholizmu. Gydymas, susijęs su kraujo perpylimu, buvo nulemtas taip pat ne patirto sužalojimo, o kitų ligų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (ne) pagrįstumo

7. Apeliaciniame skunde nesutikimas su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu grindžiamas argumentais, susijusiais ir su teisiniu nusikalstamos veikos kvalifikavimu, ir su byloje surinktų įrodymų vertinimu, taip pat kvestionuojami ir teismo motyvai, kuriais remdamasis Klaipėdos apylinkės teismas parinko skirtiną bausmę nuteistajam. Apelianto teigimu, šioje byloje taip pat nepagrįstai tenkintas ir civilinis ieškinys, kadangi iš pateiktų civilinės ieškovės įrodymų akivaizdu, jog ne visos patirtos išlaidos gali būti vertinamos kaip susijusios su nuteistojo padaryta nusikalstama veika. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. nuosprendžio. Ši išvada bus grindžiama toliau nurodytais argumentais.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

9. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.

10. Iš byloje esančios Valstybės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados (2 t., b. l. 20–26) matyti, kad atlikus tyrimą buvo padaryta išvada: 1) nukentėjusiajam E. T. nustatyti sužalojimai: viršugalvio dešinės pusės muštinė žaizda, atviras kaukolės skliauto – dešinio momenkaulio įspaustinis lūžimas, galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimas, dvi muštinės kairio paakio žaizdos, akiduobių kraujosruvos, masyvi kraujosruva ir patinimas kairėje veido pusėje, nugaros odos nubrozdinimai, kairio peties srities kraujosruva, dauginės viso kūno kraujosruvos, nubrozdinimai ir nedidelės žaizdos; 2) sužalojimai atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką, padaryti buka jėga – daugybe poveikių. Pagrindinis sužalojimas – atviras įspaustinis dešinio momenkaulio lūžimas – turėjo atsirasti sudavus smūgį į viršugalvį ir nėra būdingas griuvimui; 3) atviras įspaustinis dešinio momenkaulio lūžimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punktas). E. T. kraujyje rasta 4,28 proc. etilo alkoholio.

11. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punkte nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas šiame dokumente tai – kaukolės skliauto atviri ir įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai.

12. Taigi, įvertinus tyrimo metu nustatytus duomenis ir atsižvelgus į minėtas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles, nėra pagrindo abejoti specialisto išvados pagrįstumu – nukentėjusiajam E. T. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. O tai sudaro pagrindą atmesti apeliacinio skundo argumentą, jog šioje byloje nebuvo nustatytas būtinasis BK 135 straipsnio 1 dalies objektyvusis požymis – padariniai.

13. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė E. T. sveikatą. Tai yra, šioje byloje D. B. buvo inkriminuotas BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytas veikos požymis – žmogaus sužalojimas, dėl kurio asmuo buvo sunkiai suluošintas. Todėl apeliaciniame skunde minimas teisės aktas – Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių priedas „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelė, centrinė nervų sistema“ nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl E. T. sveikatos sužalojimo masto. Kaip jau minėta, nuteistajam nebuvo inkriminuotas žmogaus sužalojimas, dėl kurio asmuo prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, todėl nėra aktualios ir neįrodinėtinos aplinkybės, susijusios su liekamaisiais reiškiniais, kuriuos įvertinus sprendžiama dėl asmens prarasto darbingumo procentų nustatymo.

14. Taip pat nėra pagrindo pritarti apeliantui, jog šioje byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir padarinių. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodomų pakanka susiformuoti įsitikinimui, jog E. T. padaryti sužalojimai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nuteistojo atliktais veiksmais.

15. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentų, jog šioje byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis buvo užpultas ir sumuštas, pagrįstumą, pažymi, kad nustatant tikrąsias bylos aplinkybes esminė reikšmė teikiama įrodymų vertinimui vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-216-489/2020). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020).

16. Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, jog nuteistasis, teigdamas, kad nėra įrodyta, jog nukentėjusysis buvo užpultas ir sumuštas, ignoruoja byloje surinktus duomenis dėl E. T. padarytų sužalojimų kiekio ir masto. Tai yra, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad E. T. buvo padaryta viršugalvio dešinės pusės muštinė žaizda, atviras kaukolės skliauto – dešinio momenkaulio įspaustinis lūžimas, galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimas, dvi muštines kairio paakio žaizdos, akiduobių kraujosruvos, masyvi kraujosruva ir patinimas kairėje veido pusėje, nugaros odos nubrozdinimai, kairio peties srities kraujosruva, dauginės viso kūno kraujosruvos, nubrozdinimai ir nedidelės žaizdos.

17. Antra, pats nuteistasis, prašydamas perkvalifikuoti jo veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį, nurodo, jog nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis turėjo peilį, kuriuo prapjovė nuteistajam striukės šoną, o pastarasis, pamanęs, jog kėsinamasi jį sužaloti, gindamasis pastumia nuketėjusįjį ir pastarasis susižaloja galvą. Taigi nuteistasis neneigia, jog būtent jo atliktas veiksmas – nuteistojo pastūmimas yra tiesiogiai susijęs su E. T. padarytu sužalojimu – atviru kaukolės skliauto lūžimu.

18. Trečia, kaltinamojo motina R. B., kviesdama pagalbą – greitosios medicinos medikus, Bendrojo pagalbos centro pareigūnui nurodė, kad jos sūnus sumušė nukentėjusįjį (1 t., b. l. 115–117). Taip pat ir atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams R. B. nurodė tas pačias aplinkybes, t. y. jog, atidarius lauko duris, jos sūnus puolė ir pradėjo daužyti nukentėjusįjį, davė per galvą, davė kumščiais (1 t., b. l. 121–127). Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad nors R. B. buvo nustatytas 2,07 prom. neblaivumas, tačiau, kaip matyti iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų, R. B. buvo adekvati, orientavosi aplinkoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog R. B. policijos pareigūnams nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją.

19. Ketvirta, liudytojai – policijos pareigūnai V. N. ir V. Z. – parodė, jog įvykio vietoje R. B. nurodė, kad jos sūnus – D. – sumušė E. T. kumščiais duodamas smūgius į galvą. Liudytojas R. B. (policijos pareigūnas) parodė, kad iš karto po įvykio E. T. ligoninėje nurodė, kad jam R. B. sūnus – D. B. – sudavė kažkokiu kietu daiktu, galimai taburete, į galvą ir apie 10 smūgių kumščiais sudavė į galvą ir kitas kūno vietas.

20. Penkta, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors D. B. teigia, kad jis gindamasis nustūmė E. T. nuo savęs ir pastarasis griūdamas susižalojo galvą, tačiau tokia kaltinamojo gynybinė versija yra paneigta bylos duomenimis, t. y. specialisto išvadoje yra nurodyta, kad E. T. patirta trauma nebūdinga griuvimui. Pastebėtina ir tai, kad ekspertas, teikdamas paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad trauma (atviras kaukolės skliauto – dešinio momenkaulio įspaustinis lūžimas), kuri nustatyta E. T., yra padaryta smūgiais ne nuo griuvimo, o įrankiu, atitinkančiu padarytą traumą – taburete.

21. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog pateikta specialisto išvada nėra aiški, kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu ekspertas paaiškino išvadoje nurodytą ir apeliaciniame skunde minimą kaip neaiškią „skrybėlės krašto taisyklę“. Iš teisiamojo posėdžio garso įrašo matyti, kad ekspertas D. V. nurodė, jog yra teigiama, kad sužalojimai virš skrybėlės krašto būdingi smūgio sudavimui, o žemiau – griuvimui. Nagrinėjamu atveju pagrindinis sužalojimas – atviras įspaustinis dešinio momenkaulio lūžimas, pasak eksperto, būdingas smūgiui. Kaip paaiškino ekspertas, šis smūgis galėjo būti padarytas taburete, ir paneigė, jog toks sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajam atsitrenkus į radiatorių. Kaip matyti iš byloje esančios išvados turinio ir eksperto paaiškinimų, be pagrindinio sužalojimo, buvo nustatyti ir kiti nukentėjusiam padaryti kūno sužalojimai – sutinusi kairė veido pusė, masyvi kraujosrūva, kairiojo peties kraujosrūva, nugaros nubrozdinimai. Tai yra, eksperto teigimu, priešingai, nei siekia įrodyti nuteistasis, nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai negalėjo atsirasti D. B. tik pastūmus E. T. – ginčo atveju nukentėjusiajam turėjo būti suduota ne mažiau kaip 10 smūgių. Kolegijos vertinimu, teisiamojo posėdžio metu ekspertas išsamiai ir detaliai paaiškino, kokiais duomenimis rėmėsi atlikdamas tyrimą ir kodėl buvo padarytos atitinkamos išvados, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog specialisto pateikta išvada yra neišsami ir turėtų būti vertinama itin kritiškai.

22. Taigi, išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir patikrinus surinktus byloje duomenis, spręstina, kad nėra pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvados, jog būtent nuteistojo veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nuteistajam padarytu sveikatos sužalojimu.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys taip pat neleidžia kaip pagrįsto vertinti ir apelianto skundo argumento, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 136 straipsnį.

24. BK 136 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Kvalifikuojant veiką pagal BK 136 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Taip pat turi būti vertinami kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, konflikto prielaidos, jo eiga, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgiama į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-723/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-130/2009, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-226/2011, Nr. 2K-189/2013 ir kt.).

25. Šioje byloje nenustatytos sąlygos, būtinos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 136 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. B. buvo didelio susijaudinimo būsenos. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologijos, teismo psichologijos-psichiatrijos ar kitokia ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pagrindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka daryti išvadai, kad nuteistasis, darydamas nusikaltimą, nebuvo fiziologinio afekto būsenos, todėl skirti ekspertizę nebuvo pagrindo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo E. T. elgesys įvykio metu sukėlė ypatingą poveikį nuteistojo psichikai, kuris galėtų būti prilygintas afekto būsenai.

26. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis siekė įrodyti, kad jo veiksmai dėl padaryto sužalojimo nukentėjusiajam turėtų būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, esant labai susijaudinus, kadangi D. B. gynėsi nuo peilio, kuriuo E. T. kelis kartus perbraukė per D. B. liemenę, tačiau kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pagrįsti minėtą D. B. versiją.

27. Visų pirma, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad nuteistojo motina R. B., kviesdama pagalbą – greitosios medicinos medikus, Bendrojo pagalbos centro pareigūnui nenurodė apie gynybą nuo peilio, užpuolimą peiliu, tačiau priešingai, teigė kad jos sūnus kumščiais sumušė nukentėjusįjį. Analogiškas aplinkybes R. B. nurodė ir atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams. Antra, nei E. T. ikiteisminio tyrimo metu, nei kiti liudytojai nepatvirtino D. B. nurodytų aplinkybių. Tai yra, nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neužsiminė, jog puolė D. B. su peiliu ar kad apskritai rankoje turėjo peilį. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio vieta buvo apžiūrėta du kartus, t. y. iš karto po įvykio ir vėliau pakartotinai, tačiau peilis nebuvo rastas. Trečia, nuteistojo pateikta jam priklausanti liemenė, kurioje yra įpjovimo žymių, įvertinus, jog nuteistasis buvo sulaikytas tik praėjus penkioms dienom po įvykio, ir atsižvelgus į anksčiau minėtas aplinkybes, nėra pakankama patvirtinti peilio egzistavimo ir jo panaudojimo prieš nuteistąjį faktą.

28. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus prieš nuteistąjį (kėsinosi į nuteistojo gyvybę, sveikatą, sudavė reikšmingus smūgius ir pan.), priešingai, tuo metu, kai D. B. atėjo į savo motinos namus, nukentėjusysis sėdėjo ant sofos ir jokių veiksmų prieš nuteistąjį neatliko. Vėliau, nukentėjusiajam nepaklusus D. B. reikalavimui išeiti iš buto ir E. T. rankoje laikyta lentele užkliudžius D. B., pastarasis nustūmė E. T. ir sudavė smūgius. Nagrinėjamu atveju būtina paminėti, jog E. T. kraujyje rasta 4,28 proc. etilo alkoholio – menkai įtikima, kad D. B., būdamas blaivus, E. T. veiksmus suvokė kaip akivaizdžią ir neišvengiamą grėsmę savo gyvybei ir sveikatai.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos konflikto tarp nuteistojo D. B.ir nukentėjusiojo E. T. priežastys, pastarojo veiksmai nebuvo ypatingi tiek, kad būtų galėję sutrikdyti kaltininko gebėjimą teisingai suvokti reikšmingas aplinkybes ir taip paveikti jo sąmonę, kad D. B. būseną būtų pagrindas vertinti kaip staigaus didelio susijaudinimo būseną.

30. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines įvykio, jo eigos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo veiksmais ir nuteistojo individualiomis savybėmis reaguojant į nukentėjusiojo elgesį, D. B. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, taikyti nuteistojo veikai BK 136 straipsnį nėra pagrindo. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog D. B. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

31. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme apeliantas grindžia tuo, jog nepagrįstai nekonstatuota nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – sužalojimas padarytas esant didelio susijaudinimo (afekto) būsenos (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kurią nustačius būtų pagrindas šioje byloje taikyti BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą. Teisėjų kolegija su šia skundo nuostata nesutinka.

32. Nekartodama šios nutarties 27–30 punktuose jau nurodytų argumentų, kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nenustatyta, kad sužalojimas padarytas esant didelio susijaudinimo (afekto) būsenos, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai apie nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, egzistavimą.

33. Taip pat pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

34. Nagrinėjamu atveju padarytas sunkus nusikaltimas, numatytas šio kodekso XVIII skyriuje („Nusikaltimai žmogaus sveikatai“), todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog remiantis BK 75 straipsnio 3 dalimi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas. Kadangi šiuo atveju nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nėra galimas, kolegija dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė teiginio, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, kaip neturinčio teisinės reikšmės, plačiau nepasisako.

35. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į visas nuteistajam D. B. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė Baudžiamajame kodekse įtvirtintas straipsnių, susijusių su bausmės skyrimu, nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo keisti šios skundžiamo nuosprendžio dalies.

Dėl civilinio ieškinio

36. Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Apelianto teigimu, iš civilinės ieškovės kartu su ieškiniu pridėtų įrodymų negalima nustatyti, ar prašomos priteisti turėtos išlaidos, patirtos gydant nukentėjusįjį, yra susijusios su D. B. padaryta nusikalstama veika. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

37. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą.

38. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkinta pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-628/2013, 2K-59/2014, 2K-281-746/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-125-697/2018, 2K-159-696/2018). Taigi tenkinant civilinį ieškinį turi būti nustatyta nurodytų sąlygų visuma; sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas yra tinkamas, o ieškinys yra pagrįstas ir jo dydis yra įrodytas.

39. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nėra kvestionuojamas civilinės ieškovės tinkamumas, taip pat neginčijama civilinės ieškovės teisė į ieškinį. Apeliantas nesutinka tik su ieškinio dydžio pagrįstumu – teigia, jog iš pateiktų duomenų nėra galima nustatyti, jog visos prašomos priteisti išlaidos susijusios su jo padaryta nusikalstama veika.

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad BPK normos tiesiogiai nereglamentuoja, kas turi įrodinėti ieškinio dydį, tačiau, įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, ir BPK 44 straipsnio 10 dalies bei 110 straipsnio nuostatas apie nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teises ir pareigas, darytina išvada, kad ieškinio pagrįstumą ir dydį turi pagrįsti nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo (civilinis ieškovas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-489/2017). Kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad civilinis ieškinys, reiškiamas baudžiamojoje byloje, turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 111, 135 straipsnių reikalavimus, t. y. ieškinio pareiškimas forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui nustatytus reikalavimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K 526-693/2015, 2K-7-124-648/2016). Be kitų ieškiniui keliamų reikalavimų, CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes. Taigi nagrinėjamu atveju civilinė ieškovė, teikdama ieškinį, turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius jos prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį.

41. Iš baudžiamojoje byloje pateikto ieškinio matyti (1 t., b. l. 94–96), kad civilinė ieškovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa nurodė, jog D. B. nusikalstamais veiksmais buvo sužalotas E. T., kuris dėl patirtų sužalojimų buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Už asmens sveikatos priežiūros paslaugas buvo sumokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, suteiktų gydymo paslaugų kaina – 2709,78 Eur. Iš prie ieškinio pridėto gydymo paslaugų išrašo matyti, kad E. T. buvo suteiktos 2473,98 Eur vertės gydymo paslaugos VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriuje, taip pat 235,80 Eur įkainota paslauga „kraujas ir jo komponentai“. Iš byloje esančios 2020 m. rugsėjo 30 d. ligoninės pažymos Nr. 17-2629 (1 t., b. l. 40) matyti, kad įstaiga informavo, jog E. T. gydomas ligoninėje ir jam nustatyta galvos smegenų trauma, momenkaulio lūžis, plaučių uždegimas, baltoji karštinė.

42. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, jog gydymo įstaigoje E. T. buvo gydomas dėl kitų ligų, o ne dėl D. B. padarytų sužalojimų. Visų pirma, nėra aišku, kokiais duomenimis nuteistasis remiasi teigdamas, jog dėl padaryto sužalojimo – galvos smegenų traumos ir momenkaulio lūžio, nukentėjusiajam nebuvo skirtas stacionarinis gydymas. Skunde nurodyta aplinkybė, jog E. T. buvo sąmoningas, savaime ne tik nepaneigia stacionarinio gydymo būtinybės, tačiau įvertinus, jog šis teiginys nėra grindžiamas jokiomis specialiomis žiniomis, toks skundo argumentais laikytinas tik subjektyviu pamąstymu. Kaip deklaratyvus atmestinas ir kitas skundo argumentas, t. y. jog gydymas, susijęs su kraujo perpylimu, buvo nulemtas ne patirtų sužalojimų, o kitų ligų, kadangi apeliantas nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog dėl patirto sužalojimo E. T. nebuvo būtinybės taikyti kraujo perpylimo procedūros. Kolegijos vertinimu, nuteistojo akcentuojama aplinkybė, jog E. T. turėjo ir kitų ligų, nėra pakankama išvadai, jog stacionarinis gydymas nukentėjusiajam buvo skirtas būtent dėl kitų ligų, o ne patirtam sužalojimui gydyti. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad būtent dėl nuteistojo padarytų sužalojimų nukentėjusiajam kviesta greitoji medicinos pagalba ir būtent dėl šių sužalojimų E. T. skirtas stacionarinis gydymas. Aplinkybė, jog apžiūros metu nustatytos ir kitos ligos, nepaneigia jau anksčiau minėtos išvados. Todėl kolegijos vertinimu, nesant jokių patikimų įrodymų, leidžiančių teigti, jog VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriuje E. T. buvo gydytas ne dėl nuteistojo jam padarytų sužalojimų, pirmosios instancijos teismo sprendimas, įvertinus tai, jog nuteistasis pervedė Valstybinei ligonių kasai 100 Eur, ieškinį tenkinti iš dalies ir iš D. B. civilinei ieškovei priteisti 2609,78 Eur turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

Dėl bylos procesinės baigties

43. Apibendrindama tai, kas nurodyta ir aptarta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.