Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. L. ir N. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį bei nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų;pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

N. B. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei nuteistas laisvės atėmimo bausme 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. L. ir N. B. solidariai priteistas turtinės (5 855 Lt) ir neturtinės žalos (48 000 Lt) nukentėjusiajam A. G., neturtinės žalos (50 000 Lt) nukentėjusiajai A. G. atlyginimas.

Už nukentėjusiesiems A. G. ir A. G. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteiktą antrinę teisinę pagalbą turėtas 500 Lt išlaidas pripažino proceso išlaidomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 105 straipsnio 1 dalimi, iš nuteistųjų A. L. ir N. B. solidariai išieškoma 500 Lt proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. ir N. B. nuteisti už tai, kad 2012 m. sausio 4 d., laikotarpyje nuo 16 val. iki 24 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, konflikto metu, bendrais tyčiniais veiksmais, sudavė nukentėjusiajam S. G. ne mažiau kaip 32 smūgius į įvairias kūno vietas, iš kurių 19 smūgių – į galvos sritį, tuo padarydami jam trauminę išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, povoratinklinę kraujosruvą, muštines žaizdas kaktos kairėje pusėje ir abiejų akių viršutiniuose vokuose, kraujosruvas pakaušio dešinėje pusėje, dešiniame ir kairiame momenyje, veide, dešinės pusės šonkaulio lūžį, kraujosruvas pasmakrėje, krūtinės dešinėje pusėje, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, kairėje plaštakoje, abiejų kelių priekiniame paviršiuje, nubrozdinimus kairiame momenyje ir veide, kas dėl trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusios galvos smegenis, sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą, S. G. mirė. Šiais veiksmais A. L. ir N. B. tyčia nužudė S. G..

Be to, A. L. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 4 d., laikotarpyje nuo 16 val. iki 24 val., bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), po panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį S. G., iš S. G. kelnių kišenės atvirai pagrobė jo piniginėje buvusius 20 Lt. Šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Nuteistasis įžvelgia neatitikimus tarp specialisto išvados, kad kraujo išlajos po kietuoju smegenų dangalu buvo dešinėje pusėje, kurios sukėlė galvos smegenų suspaudimą, ir A. L. parodymų, jog smurto veiksmus atliko iš dešinės pusės. Mano, kad dėl šios priežasties reiktų iškviesti aukštesnės kvalifikacijos medicinos ekspertą – specialistą.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde skundžia tik nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir teigia, kad teismo nurodytos veikų kvalifikacijos neginčija ir su jomis sutinka, tačiau skiriant bausmę nebuvo įvertintos aplinkybės, jog jo nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjęs S. G. buvo mušamas po to, kai po žodinio konflikto pastarasis jį išstūmė per virtuvės durų stiklą, kuris išdužo, dėl to persisvėręs per duris susižalojo ranką, taip pat po to pastūmė ir N. B..

Apygardos teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes ir būdamas blaivus į prieš jį pavartotą smurtą būtų taip sureagavęs, t. y. atsakęs smurtu. Aišku, reakcija galėjo būti ir švelnesnė. Taigi dėl aukščiau paminėtų aplinkybių ir tai, kad prieš nukentėjusįjį intensyviai nesmurtavo, padedamas tėvų iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturinę žalą, šiuo metu, būdamas laisvės atėmimo vietoje, įsidarbino, kad galėtų mokėti priteistus civilinius ieškinius, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-390/2013, 2K-298/2013, 2K-7-126/2013, 2K-22/2013, 2K-11/2013) paskirti švelnesnę bausmę už nužudymą bei švelnesnę subendrintą bausmę nė buvo paskirta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. L., N. B. ir jų gynėjai, prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. L. ir N. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmos instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistųjų kaltė, jų tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija N. B. bei A. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisinga. Nuteistasis N. B. apeliaciniu skundu prašo išteisinti dėl BK 129 straipsnio 1 dalies, o nuteistasis A. L. – prašo sušvelninti bausmę, pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir sumažinti neturtinės žalos dydį.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo kylantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Esant netiesioginiai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusius galutinius padarinius. Iš byloje esančių specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusiojo galvoje rastiems sužalojimams padaryti reikėjo devyniolikos smūgių bukais kietais daiktais, į galvą suduotų smūgių visuma sukėlė trauminę kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, suspaudusią galvos smegenis, dėl to nukentėjusysis mirė (2 t., b. l. 44-48, 51-53). Ekspertas J. S. apklausos pirmos instancijos teisme metu patvirtino specialisto išvadas ir papildomai paaiškino, kad „kraujo išlajos buvimas po kietuoju smegenų dangalu nenurodo, į kurią pusę buvo suduoti smūgiai, gal toje pusėje buvo silpnesnės kraujagyslės. Į galvą buvo suduota ne mažiau 19 smūgių: veido abiejuose pusėse, pakaušyje, reiškia buvo mušama iš įvairių pusių“ (3 t., b. l. 105-106). Tai patvirtina ir nuteistojo A. L. viso ikiteisminio tyrimo ir teisme metu duoti parodymai, kad su N. B. nukentėjusįjį S. G. mušė kartu (2 t., b. l. 9, 11, 12, 18-19, 22-27, 3 t., b. l. 138-142). Be to, pats nuteistasis N. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme pripažino, kad S. G. sudavė tris kartus į galvą (2 t., b. l. 65, 68-72, 3 t., b. l. 108-111). Šie aukščiau paminėti įrodymai paneigia N. B. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl specialisto išvados neatitikimo A. L. parodymams ir dėl paties nuteistojo N. B. suduotų smūgių skaičiaus. Taigi nuteistieji suvokė, kad smūgiuodami ne mažiau kaip 19 kartų į gyvybei pavojingą vietą (galvą), gali sukelti S. G. mirtį, bet nenorėjo ir nesiekė tokių padarinių, t. y. jie neturėjo tikslo atimti nukentėjusiajam gyvybę, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuteistieji pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams, po suduotų smūgių netikrino nukentėjusiojo būklės, nebandė suteikti medicininės pagalbos ir net nekvietė greitosios pagalbos, o išėjo ir paliko S. G. gulėti toje pačioje vietoje, kurioje sudavė smūgius (2 t., b. l. 22-30, 68-72). Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau nurodytus ir byloje esančių įrodymų visumą konstatuoja, kad tarp nuteistųjų bendrai padarytų veiksmų (suduotų smūgių į galvą) ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys ir pirmos instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. L. ir N. B. nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas N. B. nepagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistojo A. L. parodymai nenuoseklūs ir turi būti atmesti. Iš byloje esančių A. L. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmos instancijos teisme nuosekliai tvirtino, jog smūgius S. G. sudavė kartu su N. B.. Teisėjų kolegija sutinka, kad kai kurios nuteistojo A. L. nurodytos aplinkybės skiriasi, tačiau pirmos instancijos teismas rėmėsi ta šio nuteistojo parodymų dalimi, kurią patvirtino ir jau aukščiau paminėti įrodymai. Be to, byloje nėra duomenų ir pats nuteistasis N. B. nenurodo dėl kokių priežasčių A. L. būtų turėjęs pagrindą ar tikslą apkalbėti N. B.. Nuteistasis N. B. pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad A. L. yra jo draugas (3 t., b. l. 108-111). Liudytojas V. L. teisme parodė, kad jo sūnus (A. L.) dažnai bendravo telefonu su N. B., kai šis grįžo iš užsienio (3 t., b. l. 90-91). O tai parodo, kad tarp A. L. ir N. B. buvo draugiški santykiai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistojo A. L. duotais parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai ir net paties N. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įvykio vietoje, iš kurių matyti, jog N. B. nurodė nuteistojo A. L. buvimo vietą virtuvėje iš kairės suduodant S. G. smūgius, nukentėjusiojo palikimo po suduotų smūgių ir jo radimo virtuvėje vietą kitą dieną (2 t., b. l. 68-72). Analogiškus parodymus įvykio vietoje davė ir A. L. tik nurodė, kad N. B. stovėjo ir spardė iš dešinės S. G. pusės, o jis stovėjo ir spardė iš kairės (2 t., b. l. 22-27).

BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Be to, pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Iš byloje esančių liudytojų Ž. M., E. Š. ir nuteistojo A. J. parodymų matyti, kad jie įvykio nematė ir nežino kas ir kaip nužudė S. G. (1 t., b. l. 169, 182, 184, 188, 3 t., b. l. 102-104, 106-108), todėl pirmos instancijos teismas motyvuodamas nuosprendį pagrįstai nesirėmė šių proceso dalyvių parodymais. Be to, tik teismas nusprendžia, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos, o ne nuteistasis N. B., kuris savo apeliaciniame skunde mini liudytojų Ž. M., E. Š. ir nuteistojo A. J. parodymų ištraukas ir pateikia savitą šių parodymų vertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad proceso dalyvių noras, jog teismas kitaip įvertintų įrodymų, nėra laikoma BPK normų pažeidimu. Iš bylos matyti, kad teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas nuteistasis A. J., kuris parodė, kad jam buvo daromas poveikis, tačiau apibūdindamas poveikio pobūdį paaiškino, kad teisme neatsižvelgė į jo parodymus. Teismo posėdžio metu A. J. teigė, kad kai buvo mušamas S. G., N. B. buvo su juo kambaryje ir negalėjo sumušti nukentėjusiojo, tačiau tokie jo parodymai nesutampa su ankstesniais jo duotais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. parodė, kad nežino kas ir dėl ko pradėjo konfliktą, po A. L. jam suduotų smūgių nuėjo į kambarį ir atsigulė. Gulėdamas girdėjo triukšmą, kaip dužo stiklas, tačiau pas juos nėjo (1 t., b. l. 182). Pirmos instancijos teisme nuteistasis A. J. parodė, kad kai jis nuėjo į kambarį atsigulti, kambaryje kartu su N. B. parūkė, tai galėjo trukti apie 10-15 min. Po to girdėjo N. B. balsą koridoriuje, jis kažką aiškinosi su S. G.. Muštynių nematė (3 t., b. l. 106-108). Iš to seka, kad A. J. nematė kas ir kaip mušė S. G. ir N. B. nebuvo visą laiką su A. J.. Be to, apeliacinės instancijos teisme duotus nuteistojo A. J. parodymus paneigia specialisto išvada bei jo parodymai, o taip pat nuteistojo A. L. parodymai ir paties N. B. parodymų patikrinimo įvykio vietoje duoti parodymai (matė kaip A. L. spardė virtuvėje S. G.). Nuteistojo N. B. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl raštelio ir V. L. parodymų apie šį raštelį pirmos instancijos teismas ištyrė, tačiau grįsdamas nuteistųjų kaltę dėl S. G. nužudymo jomis nesirėmė.

Teisėjų kolegijos nuomone pirmos instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems N. B. ir A. L. bausmes, BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė ir paskyrė jiems tinkamas bausmes. Skirdamas bausmes nuteistiesiems apygardos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į kiekvieno nuteistojo padarytų nusikaltimų sunkumą, jų pavojingumo laipsnius, kaltės formas ir rūšis, į nusikalstamų veikų padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes, į kaltininkų asmenybę ir kitas aplinkybes.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį. Be to, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką muštynės yra toks kelių asmenų konflikto sprendimo būdas, kuriame nėra besiginančiųjų, nes visi turi agresyvių ketinimų ir nė vieno muštynių dalyvio veiksmai negali būti pripažįstami provokuojančiais (kasacinės nutartys Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo S. G. veiksmas, t. y. A. L. pastūmimas kai šis vartojo smurtą prieš jo draugą A. J., negali būti laikomas provokuojančiu padarant nusikalstamą veiką (šiuo atveju nužudymą). Kadangi pirmas smūgius sudavė A. L. A. J. ir tik po to buvo pastumtas S. G.. Kaip matyti iš paties A. L. parodymų, jog A. L. pastūmimo į virtuvės duris, kai šis susižalojo ranką, S. G. plovė N. B. bliuzoną, kuris buvo iškruvintas. Po to visi vėl gėrė virtuvėje ir tik praėjus kuriam laikui prieš S. G. vėl buvo vartojamas smurtas. Taigi nukentėjusiojo elgesys nebuvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir pan., todėl nuteistajam A. L. nėra jokio teisinio pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apygardos teismas pagrįstai pripažino tai, jog A. L. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmos instancijos teismas nustatė, kad A. L. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šios aplinkybės neginčija ir pats nuteistasis. Pirmos instancijos teismas šią aplinkybę pagrįstai pripažino kaltininko atsakomybę sunkinančia, nes ji turėjo tiesioginę įtaką nusikalstamai veikai padaryti, tai matyti iš nuteistojo A. L. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, t. y. nuteistasis pripažino, kad įvykio metu buvo girtas, būdamas blaivus nebūtų taip pasielgęs (2 t., b. l. 18-19), teismo posėdyje – alkoholis turėjo nedidelę reikšmę tam kas atsitiko (3 t., b. l. 138-142), apeliaciniame skunde – būdamas blaivus į prieš jį pavartotą smurtą būtų atsakęs smurtu, tačiau reakcija galėjo būti ir švelnesnė (4 t., b. l. 69-71). Iš to seka, kad apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai pripažino šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Pirmos instancijos teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis A. L. padarė 2 tyčines nusikalstamas veikas, abi baigtos, viena labai sunki, kita nesunki, nusikalto pirmą kartą, nedirba, nevedęs, nebaustas administracine tvarka, jo atsakomybę sunkina dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai), nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte), iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą neturtinę žalą.

Nuteistasis N. B. padarė vieną tyčinį labai sunkų baigtą nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, nedirba, nevedęs, jauno amžiaus, nebaustas administracine tvarka, yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y., kad veiką padarė bendrininkų grupe bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai), nenustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Nuteistiesiems paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atitinka sankcijų vidurkį. Nuteistajam N. B. skirta laisvės atėmimo bausmė 11 metų (vidurkis), A. L. – 10 metų (truputį mažiau nei sankcijos vidurkis)), kurios nėra aiškiai per griežtos. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Nuteistojo A. L. apeliaciniame skunde minimos aplinkybės buvo įvertintos apygardos teismo, o tai, kad įsidarbino įkalinimo įstaigoje neduoda pagrindo sumažinti A. L. paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, N. B. ir A. L. paskirtos bausmės nėra aiškiai per didelės, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-63 straipsniuose išdėstytų nuostatų.

Apeliantas A. L. neginčija neturtinės žalos priteisimo, bet nesutinka su šios žalos dydžiu. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems A. G. (mirusiojo S. G. broliui) ir D. A. G. (mirusiojo S. G. motinai), vadovavosi CK numatytomis nuostatomis. Pirmos instancijos teismas įvertino, jog nukentėjusieji dėl sūnaus ir brolio netekties patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas, stresą, nepatogumus ir dar ilgai juos patirs ateityje, vadovavosi suformuota teismų praktika tokių kategorijų bylose (kasacinės bylos Nr. 2K-148/2011, 2K-252/2011, 2K-130/11 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia dar ir į tai, jog A. L. ir N. B. padarė tyčinį nužudymą, yra jauno amžiaus, turi galimybę įsidarbinti įkalinimo įstaigoje ir išėję iš jos, nevedę, todėl turės galimybę atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo pažeisti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai, todėl keisti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirto neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo.

Esant visoms išvardintoms aplinkybėm keisti ar naikinti nuosprendžio nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. L. ir N. B. apeliacinius skundus atmesti.