- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-08
- Bylos Nr.
- 2K-11/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00512-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Antanas Klimavičius, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- D. S.
- Advokatai
- Žilvinas Astrauskas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Žilvino Astrausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. liepos 6 d. iki 2011 m. liepos 8 d. (2 paros). Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai patenkinti ir iš D. S. A. V. priteista 179,00 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos, R. P. – 763,49 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendis pakeistas ir D. S., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bausmė sumažinta iki aštuonerių metų laisvės atėmimo. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 6 d. apie 17.30 val. Troškučių k., Mažeikių r., jam priklausančio gyvenamojo namo verandoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto su nukentėjusiuoju P. P. metu vieną kartą peiliu dūrė P. P. į krūtinės sritį, taip padarydamas jam durtinę–pjautinę krūtinės ląstos žaizdą su širdies sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikimą; šis sužalojimas komplikavosi ūmiu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, dėl to P. P. įvykio vietoje mirė, taip D. S. nužudė nukentėjusįjį P. P..
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo D. S. gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą D. S. nutraukti; arba pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius pakeisti: perkvalifikuoti D. S. veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį areštu arba laisvės atėmimu kuo trumpesniam terminui, pritaikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti, esant galimybei, pritaikyti BK 40 straipsnį ir D. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriaus nuomone, D. S. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Bylą nagrinėję teismai nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, situaciją vertino iš esmės tik atsižvelgdami į veikos padarinius, o ne į jos priežastis bei visas aplinkybes. Tai sutrukdė išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. D. S. fakto, kad vieną kartą dūrė P. P. peiliu, pataikė jam į krūtinę ir nuo patirto sužalojimo P. P. mirė, neneigė nuo pat pradžių, tačiau jis nesutiko su teismo išvada, kad tai padarė tyčia ir šiai veikai įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. S. veikė sąmoningai ir buvo abejingas padarinių atsiradimui. Teismas rėmėsi D. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose nurodyta, kad P. P. jam sudavė kažkokiu daiktu į galvą, nuo šio smūgio nukrito akiniai, kaltinamasis pajuto iš galvos bėgant kraują, dėl to P. P. liepė eiti lauk iš jo namų. Tai išgirdęs, pastarasis jam ranka (ar tuo metu jis rankoje turėjo ką nors, pasakyti negalėjo) sudavė dar keletą smūgių į galvą, D. S. pagriebė nuo stalo peilį ir nesitaikydamas dūrė juo P. P. . Kasatorius nurodo, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, jog šie parodymai buvo duoti 2011 m. liepos 7 d., praėjus tik parai po įvykio, kurio metu D. S. buvo sužalotas į galvą, patyrė didžiulį stresą dėl paties įvykio bei sulaikymo ir uždarymo į areštinę, buvo apsvaigęs nuo patirtos galvos traumos, nuskausminamųjų vaistų ir pavargęs, todėl negalėjo visko detaliai prisiminti ir nuosekliai papasakoti. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai nesirėmė nuteistojo parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, t. y. kad po P. P. smūgių D. S. 2–5 minutes buvo be sąmonės, kad atsibudusiam vėl buvo suduoti smūgiai į galvą, ir tik po to paėmęs peilį nuteistasis dūrė nukentėjusiajam į krūtinę. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad šie parodymai iš esmės neprieštarauja duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Tiek vienu, tiek kitu atveju D. S. nurodė, kad P. P. jam sudavė ne vieną smūgį į galvą iš galvos bėgo kraujas, o paprašius išeiti, vėl pradėjo jį mušti per galvą. D. S. tik patikslino, kad smūgis, nuo kurio jam buvo prakirsta galva, tikėtina buvo suduotas mediniu plaktuku. Taip pat jis patikslino, atsakydamas į klausimus, kad buvo praradęs sąmonę, o ikiteisminio tyrimo metu jo apie tai niekas neklausė. Teismų išvada paremta ir tuo, kad medinis plaktukas nebuvo užfiksuotas įvykio vietos apžiūros protokole bei prie jo pridėtose nuotraukose, nors jis matomas įvykio vietos nuotraukoje ant palangės, apie 1,4–1,9 m nuo tos vietos, kur buvo stovėjęs P. P.. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, jog D. S. nėra visiškai įsitikinęs, kad jį stipriai sužalojęs ir apsvaiginęs smūgis buvo suduotas būtent mediniu plaktuku, o ne kažkokiu kitu įvykio vietoje buvusiu daiktu: plaktuku, kirviu, matomais nuotraukoje Nr. 9, ar kt.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs po dviejų dienų nuo įvykio D. S. , patvirtino, kad jokių kitokių sužalojimų jo veide nebuvo užfiksuota, tačiau nurodė, kad galėjo būti suduoti nestiprus smūgiai, kurie nepaliko žymių. D. S. teismui nurodė, kad teismo medicinos ekspertui rodė ne tik jo išvadoje aprašytus sužalojimus, bet ir sužalojimus lūpoje, nosyje, liežuvyje, kurie patvirtintų, jog P. P. agresija buvo intensyvi, pasireiškė nevienkartiniu smūgiavimu į galvą bei veidą ir jis buvo priverstas gintis nuo pavojingų jo gyvybei nukentėjusiojo veiksmų. Kasatorius pažymi, kad D. S. tuo metu buvo su barzda, o tai, ir eksperto H. Daujoto nuomone, galėjo pasunkinti kai kurių sužalojimų pastebėjimą. Ekspertas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad sužalojimas D. S. padarytas kietu buku daiktu, o ne kumščiu. Tokio pobūdžio žaizdos nuo smūgio kumščiu neatsiranda. Tai, kad P. P. nuteistąjį D. S. mušė ir jo suduoti smūgiai buvo stiprūs, patvirtina jo kairės plaštakoje užfiksuota kraujosruva bei teismo medicinos eksperto H. Daujoto parodymai apie jos atsiradimo mechanizmą – stipriai atsitrenkus į kietą paviršių.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme D. S. nurodė, kad P. P. stovėjo į jį šonu, o jis, pagriebęs pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą (visiškai atsitiktinai tai buvo peilis), siekė sukelti jam skausmą smūgiuodamas į arčiau jo buvusią ranką, kad galėtų prasiveržti į didesnę erdvę, o nukentėjusysis kaltinamajam stojantis iš fotelio smūgio metu pasisuko, todėl buvo sužalotas į krūtinę. Kasatoriaus teigimu, stovėsena šonu į puolamą asmenį yra viena iš pagrindinių stovėsenų visuose koviniuose menuose, leidžianti apsaugoti save nuo sužalojimo bei efektyviai panaudoti savo kūno sukamąjį judesį puolimui, nors apeliacinės instancijos teismas tai klaidingai traktavo kaip agresijos nebuvimą. D. S. ketinimą tik prasiveržti pro nukentėjusįjį patvirtina ir tai, kad, vos prasiveržęs pro P. P. iki lauko durų, jis iš karto atsisuko pažiūrėti, kas atsitiko, o pamatęs, kad nukentėjusiajam labai blogai, iš karto puolė teikti pagalbą. Tai taip pat rodo, kad D. S. jokiu būdu nesiekė P. P. mirties, veikoje nebuvo tyčios jį nužudyti.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, D. S. veiksmai visiškai atitiko būtinajai ginčiai Baudžiamojo kodekso keliamas sąlygas: D. S. buvo užpultas savo namuose staiga agresyviu tapusio fiziškai tvirto asmens, su kuriuo iki tol draugiškai bendravo, gavo smūgius į ne mažiau pavojingą vietą nei krūtinė – galvą, buvo sužalotas ne tik kumščiais, bet ir kažkokiu daiktu, dėl to prarado sąmonę, o ją atgavęs pajuto, kad viena akimi iš viso nemato (kaip vėliau paaiškėjo dėl akį užliejusio kraujo); paprašius užpuoliką išeiti, vėl gavo smūgius į galvą. Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai to nevertino kaip pavojus jo gyvybei. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad D. S. sėdėjo ant žemo, 0,38 m aukščio, fotelio, stovėjusio tarp stalo ir sekcijos, jo judėjimo galimybės buvo itin mažos, o agresyviai besielgiantis P. P. stovėjo priešais jį ir mušė iš viršaus. Tokia situacija buvo itin pavojinga nuteistojo gyvybei, jis juto didelę baimę, kad gali būti užmuštas. P. P. agresyvumą išgėrus pabrėžė ir nukentėjusioji A. V.. Kasatorius teigia, kad P. P. buvo fiziškai stipresnis už D. S., be to, nuteistojo veiksmams alkoholis įtakos neturėjo ir neblaivumas, vertinant visas aplinkybes, neturėjo būti pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Medicininės apžiūros metu D. S. akių vyzdžiai nebuvo išsiplėtę. Pagal medicininę praktiką vyzdžių neišsiplėtimas rodo nedidelį alkoholio kiekį organizme arba didelį stresą. Nuostatos, kad užpultas asmuo turi teisę į gynybą ir tokia veika laikoma būtinąja gintimi suformuluotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-433/1999, 2K-212/2007, 2K-186/2008). Šiose nutartyse pasisakyta ir dėl asmens neblaivumo: kaltinamasis nepraranda teisės į būtinąją gintį, jei inkriminuojamos veikos metu buvo neblaivus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija dėl D. S. veikos prieštarauja šioms nuostatoms, neblaivumas iš esmės laikomas būtinosios ginties situaciją eliminuojančiu faktoriumi, neatsižvelgiama į nukentėjusiojo agresyvumą bei nuteistojo padėtį įvykio metu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje teisėje žinoma situacija, kai kaltinamasis klaidingai suvokė tam tikras padarytos ir jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes ar klydo dėl teisinio daromos veikos vertinimo. Apie tokią klaidą pasisakė ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, apžvalgoje dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo įstatymų taikymo baudžiamosiose bylose nurodydamas, jog nustačius, kad realaus pavojingo kėsinimosi nebuvo, tačiau įvykio aplinkybės buvo pakankamos manyti jį esant, o besiginantysis nesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus, tariamos gynybos metu padaryta žala asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Nustačius, kad besiginantysis nesuvokė tariamo kėsinimosi, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui turi būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo.
Pasak kasatoriaus, jeigu teismas manytų, kad D. S. veiksmai nebuvo būtinoji gintis, jie turėtų būti vertinami kaip nusikaltimas, numatytas BK 132 straipsnyje, ir, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei nuteistojo asmenybę, paskirta žymiai švelnesnė bausmė. Taip kvalifikavus D. S. veiką, atsirastų galimybė taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo šį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai nuosprendžiuose išsamiai išanalizavo D. S. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis apie nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, nuo kurio tariamai turėjo gintis, parodė skirtingai: nurodė skirtingą jo veiksmų eiliškumą, elgesio variantus, o tai, kad nukentėjusysis jam sudavė į kaktą mediniu plaktuku, nurodė tik po trijų mėnesių nuo įvykio. Ši aplinkybė nėra paremta byloje esančiais įrodymais, minėtas plaktukas įvykio vietoje nebuvo užfiksuotas ir rastas, nors D. S. ir jo sugyventinė D. Č. parodė, kad iki policijos atvykimo jie įvykio vietos netvarkė ir joje nieko nekeitė. Prokuroras pažymi, kad kasatorius klaidingai nurodo, jog medinis plaktukas užfiksuotas įvykio vietoje darytose nuotraukose. Nuotraukoje Nr. 9 matyti, kad ant palangės padėtas metalinis plaktukas ir tai nėra tas pats medinis plaktukas, apie kurį kalbėjo D. S. manydamas, jog būtent juo nukentėjusysis galėjo suduoti jam į kaktą. Ši aplinkybė buvo aptarta apeliacinės instancijos nuosprendyje, tačiau kasaciniame skunde bandoma teigti priešingai. Prokuroro nuomone, teismai pagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog D. S. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų panaudojant pavojingą įrankį – peilį. Kasatoriaus teiginiai, kad D. S. nukentėjusiojo buvo intensyviai mušamas, paneigti specialisto išvados Nr. G 177/11(13) duomenimis, kurioje nustatyta, kad D. S. buvo prakirsta kakta ir jis buvo nežymiai sužalotas vienu trauminiu poveikiu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs D. S. po dviejų dienų nuo įvykio, patvirtino, kad jokių kitokių sužalojimų, priešingai nei teigia nuteistasis, jo veide nebuvo užfiksuota. Ekspertas taip pat parodė, kad D. S. galėjo būti suduoti nestiprūs smūgiai, kurie nepaliko žymių. Taigi nenustatyta, kad P. P. naudotas smurtas buvo intensyvus ir pavojingas. Kasatoriaus teiginius, kad D. S. smūgiavo nukentėjusiajam siekdamas apsiginti ir prasiveržti pro išėjimą iš verandos užstojusį nukentėjusįjį, paneigia tiek įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, tiek paties D. S. parodymai bei jo parodymų patikrinimas vietoje. Prokuroro teigimu, iš byloje esančių duomenų matyti, kad, norėdamas suduoti smūgį iš dešinės sėdinčiam D. S. kasatoriaus nurodytu plaktuku, P. P. turėjo atsistoti, persisverti per stalą, kad pasiektų plaktuką, jį paimti į dešinę ranką, t. y., būdamas šonu į puolamąjį, atsisukti į D. S. ir smogti. Be to, D. S. sužalojimas specialisto nustatytas kaktoje, todėl prieš smūgiavimą P. P. turėjo atsisėsti, nes jei smūgiuotų stovėdamas sėdinčiam nuteistajam, sužalojimas būtų ne kaktoje, o viršutinėje galvos dalyje. Todėl nuteistojo versija apie smūgį plaktuku pagrįstai atmesta. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus versija, jog būtinąją gintį pagrindžia ir nukentėjusiojo sužalota plaštaka, pagrįstai atmesta, nes sužalojimas nustatytas P. P. kairėje rankoje, o D. S. visą laiką aiškino apie smūgį dešine ranka, taigi ir ši versija pagrįstai teismų atmesta.
Atsiliepime pažymima, kad visais atvejais, pakeisdamas dalį savo parodymų, D. S. tvirtino, kad smūgiavo peiliu tik po to, kai P. P. sudavė jam smūgius ir po to, kai po šių smūgių jis liepęs P. P. išeiti, bet šis nepakluso. Pasak prokuroro, jau vien ši aplinkybė rodo, kad smurtas iš P. P. pusės, jeigu ir buvo, tai neintensyvus ir jau buvo pasibaigęs, t. y. būtinosios ginties būsenos nebuvo. D. S. parodymai, kad P. P. stovėjo į jo pusę šonu ir kad tokią jo kūno padėtį jis supratęs kaip agresyvią, yra tik nuteistojo bandymas pateisinti savo puolamuosius veiksmus. Kaip teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, gintis galima nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų. Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkų girtumo laipsnį atitinkantis alkoholio kiekis kraujyje, o D. S. – vidutinį. Tai rodo, kad P. P. veiksmai negalėjo būti staigaus ir intensyvaus pobūdžio jau vien dėl jo sunkaus girtumo. Prokuroras sutinka su teismų išvadomis, kad byloje būtinosios ginties aplinkybių nenustatyta.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad D. S. veiksmams jo neblaivumas neturėjo įtakos ir tai nepagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Po įvykio D. S. nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,88 promilės), o P. P. – sunkus (2,5 promilės). Be to, jau pati įvykių eiga, kai pavartojus alkoholio nuo žaidimo šachmatais pereinama prie rankų lenkimo ir konflikto kilimas dėl D. S. galimo sukčiavimo lenkiant rankas, rodo, kad šio menkaverčio konflikto kilimui būtent alkoholis ir buvo lemiamas veiksnys, todėl tai pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Prokuroras nurodo, kad kasatorius plačiau neanalizuoja ir nepateikia motyvų dėl savo teiginių, jog D. S. ginamasis galėjo klaidingai suvokti tam tikras įvykio aplinkybes, todėl jo veiksmai, teismui nusprendus, kad būtinosios ginties nėra, galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Pasak prokuroro, D. S. suduodamas smūgį peiliu P. P. į krūtinės sritį veikė tyčia, o ne neatsargiai. Tai, kad teismai pripažino nuteistąjį buvus abejingą padariniams, t. y. veikus netiesiogine tyčia, veikos kvalifikavimui įtakos neturi. D. S. padaryta nusikalstama veika – tyčinis nužudymas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šio įstatymo sankcijoje yra numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Todėl paskirtoji aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė yra artima sankcijos minimumui ir nėra aiškiai per griežta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK normų taikymo vertinant įrodymus ir kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nuteistojo D. S. gynėjas, išdėstydamas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas dėl kaltės formų, būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo, laiko, kad nuteistojo veiksmai atitiko įstatymo sąlygas būtinajai ginčiai. Kartu kaip alternatyva iškeliami tariamosios ginties taisyklių taikymo ir nuteistojo veiksmų kvalifikavimo kaip neatsargaus gyvybės atėmimo ir su tuo susiję bausmės bei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimai.
Visų kasatoriaus teiginių ir išvadų pagrindas yra ne teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, o nuteistojo D. S. pozicija dėl bylos aplinkybių, kurią tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai motyvuotai atmetė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas bylos duomenų nerenka ir bylos proceso metu gautų duomenų netiria, jų nevertina bei naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnis. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamojo teiginiai.
Kasatorius, pacitavęs BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles, teigia, kad bylą nagrinėję teismai nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, situaciją vertino iš esmės atsižvelgdami į veikos padarinius, o ne į jos priežastis, bei į visas bylos aplinkybes. Siedamas šiuos teiginius su bylos duomenimis, kasatorius nesutinka su tuo, kaip teismai įvertino nuteistojo D. S. parodymus viso bylos proceso metu, jo parodymų patikrinimo, įvykio vietos apžiūros protokolus, teismo medicinos specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme dėl nuteistajam padaryto sužalojimo ir kitų nenustatytų sužalojimų galimybės, kitą bylos medžiagą. Minėta, kad tai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko.
Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikė savą įvykių, susijusių nu nukentėjusiojo P. P. gyvybės atėmimu, versiją kaip būtinąją gintį. Kartu apeliantas tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad, vertindamas situaciją, jis klydo, prašė taikyti tariamosios ginties taisykles ir jo veiksmus kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Kaip trečią alternatyvą jis prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė teismo medicinos specialistą, davusi išvadą dėl nuteistojo D. S. patirto sužalojimo, tačiau aplinkybių, duodančių pagrindą nuteistojo veiksmus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, nenustatė. Pripažinęs dar vieną nuteistojo D. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į kurią, skirdamas bausmę, neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas sušvelnino jam bausmę. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje pateikė motyvuotas išvadas visais apeliaciniame skunde keltais įrodymų vertinimo klausimais ir pripažino atitinkančiomis bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas, kurios lemia nuteistojo D. S. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo teigti, kad tokiu vertinimu buvo pažeistos BPK nuostatos ir nesivadovauta įstatymu. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo D. S. gynėjo kasacinį skundą.