- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-1441/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00346-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- R. P.
- Ieškovas
- UAB „Limarė“
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Elenos skanėstai“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Limarė“ ieškinį atsakovui R. P., trečiajam asmeniui BUAB „Elenos skanėstai“ dėl 30 000 Lt skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas, bankrutavusi UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“, kurio teises pagal 2012 m. sausio 5 d. Reikalavimo perleidimo sutartį perėmė UAB „Limarė“, ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. P. 30 000 Lt skolos ir palūkanas. Nurodė, kad jis kaip UAB „Elenos skanėstai“ vadovas 2010 m. balandžio 30 d. išrašė ir perdavė UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 30 000 Lt UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“, jeigu nebus apmokėtos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Elenos skanėstai“. UAB „Elenos skanėstai“ jai išrašytų sąskaitų faktūrų neapmokėjo, todėl atsirado atsakovo pareiga sumokėti ieškovui UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ 30 000 Lt bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki skolos grąžinimo dienos. Ieškinį grindė LR CK 1.97 straipsnio 1 dalies, 1.101 straipsnio, 1.105 straipsnio, 6.37 straipsnio, 6.210 straipsnio, 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių nuostatomis. Teisių perėmėjo atstovas taip pat nurodė, jog atsakovas garantavo, kad jo vadovaujama įmonė atsiskaitys su UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“. Šiuo metu tiek UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“, tiek UAB „Elenos skanėstai“ yra bankrutavusios įmonės, todėl R. P. privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovo pateiktas vekselis yra be pagrindo, jokių pinigų ar paslaugų pagal šį vekselį negavo nei UAB „Elenos skanėstai“, nei bendrovės vadovas R. P.. Paprastas vekselis 2010 m. liepos 31 dienai neteiktas notarui, nes UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ negalėjo šio dokumento pagrįsti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais. Atsakovo teigimu, teismui pateiktas fiktyvus vekselis. Taip pat nurodė, jog tokio turinio dokumento nepasirašė, o UAB „Elenos skanėstai“ nėra gavusi byloje pateiktų sąskaitų, todėl jis pats neturėjo jokios priežasties išrašyti vekselį. Pripažino, kad pasirašydavo ant tuščių popieriaus lapų, todėl kažkas galėjo sufabrikuoti teismui pateiktą vekselį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui UAB „Limarė” iš atsakovo R. P. 30 000 Lt skolą subsidiariai su skolininku BUAB „Elenos skanėstai“, iš kurio skolos išieškojimas ieškovo naudai vykdomas pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1164-485/2012, kuria patvirtintas UAB „Limarė“ 59 950,25 Lt kreditorinis reikalavimas. Taip pat priteisė ieškovui UAB „Limarė” iš atsakovo R. P. penkių procentų dydžio metines palūkanas, nuo priteistos 30 000 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo R. P. 1 012 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartimi ieškovui UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ iškelta bankroto byla. To paties teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimu iš UAB „Elenos skanėstai“ priteista 59 950,25 Lt skola už suteiktas transporto paslaugas UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“. 2012 m. kovo 9 d. sprendimu bankrutavusios UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ veikla pripažinta pasibaigusia. Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „Elenos skanėstai“ iškelta bankroto byla, o 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi patvirtintas UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ reikalavimo teisių perėmėjo, UAB „Limarė“, 59 950,25 Lt kreditorinis reikalavimas.
Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes bei tą faktą, kad atsakovo R. P. pasirašytas paprastasis vekselis dėl dokumento rekvizitų trūkumų (nustatytas sąlyginis įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą) neturi paprastojo vekselio galios ir vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimas ne ginčo tvarka negalimas (ĮPVĮ 77 str. 2 p., 78 str., 81 str., CK 1.105 str.), padarė išvadą, kad tai yra rašytinis įrodymas, pagrindžiantis ieškovo teiginius, kad R. P., kaip garantas, prisiėmė sutartinę prievolę atsakyti už pagrindinį skolininką – UAB „Elenos skanėstai“. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis ir liudytojo R. T., dirbusio UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ direktoriaus pavaduotojo pareigose, paaiškinimais, kad atsakovas R. P., išrašydamas vekselį, garantavo jo vadovaujamos įmonės skolos UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ grąžinimą. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad paprastasis vekselis yra suklastotas, nes R. P. pripažino, kad dokumente yra jo parašas, neginčijo sandorio įstatymo nustatyta tvarka, o jo atsikirtimai iš esmės yra susiję su vekselio formos ir turinio trūkumais, todėl nepaneigia byloje nustatyto fakto, kad kreditorius ir skolininko vadovas R. P., susitarė dėl piniginės prievolės – skolos grąžinimo, užtikrinimo garantija, kuri užtikrino, kad 30 000 Lt skolą grąžins R. P., jeigu skolininkas UAB „Elenos skanėstai“ nepajėgs jos grąžinti.
Įvertinęs atsakovo atsikirtimus, teismas priėjo prie išvados, kad paprastąjį vekselį R. P. pasirašė, žinodamas, kad dėl jame nustatyto sąlyginio įsipareigojimo („jei nebus apmokėtos PVM sąskaitos faktūros išrašytos UAB „Elenos skanėstai“ už logistikos paslaugas“) vekselio gavėjas negalės dokumentu pasinaudoti kaip vertybiniu popieriumi. Atsakovo versiją dėl vekselio suklastojimo teismas atmetė, nes ją paneigė byloje apklaustas liudytojas R. T.. Be to, teismo nuomone, mažai tikėtina, kad vekselį klastojantis asmuo nepasidomėtų, kokie rekvizitai turi būti paprastajame vekselyje.
Teismas padarė išvadą, kad R. P. laisvo apsisprendimo teise vienašališkai prisiėmė teisinę atsakomybę už skolos grąžinimą, jeigu skolininkas neįvykdys sutartimi prisiimtos prievolės (CK 6.90 straipsnio 1 dalis). R. P. pasirašytas paprastasis vekselis atitinka paprastos garantijos sampratą, šis dokumentas sukūrė atsakovui teisinę pareigą atsakyti už skolininką – UAB „Elenos skanėstai“, įvykdyti piniginę prievolę – sumokėti 30 000 Lt skolą ir atlyginti kreditoriui patirtus nuostolius dėl garantijos pažeidimo, t. y. sumokėti netesybas nuo priteistos 30 000 Lt sumos (CK 6.90 str., 6.92 str. 2 d., 6.37 str., 6.210 str.).
Kadangi ieškovas neįrodinėjo dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo patirtų nuostolių dydžio, teismas priteisė tik minimalius kreditoriaus patirtus nuostolius – įstatyme nustatytos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6. 37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.), o reikalavimą dėl netesybų priteisimo nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo atmetė, nes nuo kreipimosi į teismą dienos minimalūs kreditoriaus nuostoliai padengiami procesinių palūkanų skaičiavimu ir priteisimu.
Teismas 30 000 Lt skolą iš atsakovo R. P. priteisė subsidiariai su skolininku UAB „Elenos skanėstai“ ir nurodė, kad išieškojimas iš R. P. bus vykdomas tik tada, jeigu jų nebus galima išieškoti iš skolininkės UAB „Elenos skanėstai“ (CK 6.92 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas yra formalus, nemotyvuotas, nesąžiningas, pagrįstas tik prielaidomis, visapusiškai neištyrus įrodymų ir netikrinant išrašyto vekselio pagrįstumo. Teismas prašomai priteisti sumai pagrįsti nereikalavo sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, kitų buhalterinės apskaitos dokumentų. Teismas rėmėsi tik teismo nutartimi, kuria patvirtintas kreditorinis reikalavimas, spėja, kad įsipareigojimai nėra vykdomi, tačiau nesprendžia, dėl ko jie nėra vykdomi.
2. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, nepateikė įrodymų, dėl ko atsirado UAB „Elenos skanėstai“ skola UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“. Apeliantas nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios ginčijo vekselio buvimą, pabrėžė, kad yra visiškai neaiškus jo atsiradimo motyvas, pažymėjo, kad įmonės vadovas yra samdomas darbuotojas, todėl jam nėra pagrindo rašyti vekselį už įmonę. Be to, UAB „Elenos skanėstai“ nėra pasirašiusi jokių PVM sąskaitų–faktūrų, todėl šiai įmonei nekilo jokios pareigos atsiskaityti. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad vekselis buvo apskaitytas UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ buhalterinėje apskaitoje.
3. Ginčijamą sprendimą priėmė šališkas teismas, nes nustatęs, kad į bylą pateiktas vekselis dėl rekvizitų trūkumų neturi paprastojo vekselio galios, vertino jį kaip garantą. Teisėjos šališkumas matėsi ir kitoje byloje, kurioje iš UAB „Elenos skanėstai“ buvo priteista 59 950,20 Lt skola UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“. Vekselio perkvalifikavimas į garantiją kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei CPK yra įtvirtinta garantija, kad bylą nagrinėtų nešališkas teismas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo spendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar atsakovas R. P. turi atsiskaityti su UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ teisių perėmėju UAB „Limarė“ pagal 2010 m. balandžio 30 d. išrašytą paprastąjį vekselį. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą nesiaiškino išrašyto vekselio pagrįstumo, nereikalavo sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, kurios pagrįstų prašomą priteisti sumą.
Teisėjų kolegija pastebi, kad BUAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ bei UAB „Elenos skanėstai“ ginčas yra išnagrinėtas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimu už akių, kuriuo iš UAB „Elenos skanėstai“ priteista BUAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ 59 950,25 Lt už suteiktas, bet neapmokėtas paslaugas pagal pateiktas PVM sąskaitas–faktūras (t. 2, b. l. 89-90). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Be to, Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. įsiteisėjusia nutartimi UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ teisių perėmėjui UAB „Limarė“ buvo patvirtintas 59 950,25 Lt reikalavimas UAB „Elenos skanėstai“ bankroto byloje.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).
CPK 182 straipsnio 2 punkte, išreiškiančiame pozityvųjį res judicata poveikį, nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti, t. y. teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2013).
Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas šioje byloje turėjo aiškintis aplinkybes, susijusias su UAB „Elenos skanėstai“ prievole UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“, nes UAB „Elenos skanėstai“ skola yra patvirtinta įsiteisėjusiu sprendimu už akių ir įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismo paprastojo vekselio kvalifikavimas kaip garantija kelia abejonių dėl bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumo.
Kasacinis teismas, aiškindamas garantijos instituto esmę, yra nurodęs, kad prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kuris prisiėmė sutartinę prievolę atsakyti už pagrindinį skolininką, kad jis įvykdytų tai, ką privalo įvykdyti skolininkas pagal įstatymą ar sutartį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, tai reiškia, kad sutarties šalims palikta teisė susitarti dėl nurodytų ir kitų užtikrinimo būdų, tarp jų ir susitarti dėl ne vieno, o kelių prievolės užtikrinimo būdų ir juos taikyti užtikrinant prievolę.
Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo. Skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos įvykdymas yra tas juridinis faktas, kuris sukelia prievolinius santykius tarp kreditoriaus ir garanto. Garanto įsipareigojimas atsakyti garantijoje nustatyta suma reiškia, kad jis gali garantuoti tiek už visos pagrindinės prievolės įvykdymą, tiek už jos dalį. Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui (CK 6.90 straipsnio 3 dalis). Taigi garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012).
Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo pasirašytas paprastasis vekselis negali būti laikomas vertybiniu popieriumi dėl jo turinio trūkumų, tačiau atitinka garantijos sampratą, todėl teismas pagrįstai, remdamasis šiuo sandoriu, priteisė iš atsakovo kaip subsidiaraus skolininko jame nurodytą 30 000 Lt sumą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad toks pirmosios instancijos teismo ginčo kvalifikavimas (vietoj vekselio garantija) leidžia spręsti dėl teismo šališkumo. Pažymėtina, kad sandorio pavadinimas šiuo atveju nėra esminis, nes sandorio turinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju teisėjų kolegija minėtos CK normos pažeidimo nenustatė, todėl nesutinka su apeliantu, kad teismas buvo šališkas, nes netinkamai aiškino sandorio sąlygas ir netinkamai nustatė sandorio turinį.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.