Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant ją dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.

Nukentėjusiosios A. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai A. G. priteista iš S. M. 200 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. M. nukentėjusiajai A. G. priteistos išlaidos – 350 eurų – susidariusios dėl advokato paslaugų apmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. M. nuteista už tai, kad 2020 m. lapkričio 7 d. apie 14.00 val. bendrabučio bendroje virtuvėje, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia sudavė A. G. plastikiniu buteliu per galvą ir suėmusi už plaukų juos tampė, taip išraudama kelis plaukus, tokiu būdu sukeldama nukentėjusiajai A. G. fizinį skausmą.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios S. M. apeliacinis skundas atmestinas

Dėl S. M. kaltės ir BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistosios S. M. kaltės.

11. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad S. M. veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas – smūgis jai per galvą plastikiniu buteliu bei plaukų tempimas, padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, priežastinis ryšys tarp apeliantės veiksmų ir kilusių padarinių, bet ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, t. y. tyčia. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistoji nukentėjusiajai ne tik trenkė per galvą su plastikiniu buteliu, bet ir stipriai patempė jai už plaukų. Tiek vienas, tiek kitas pasirinktas smurtavimo prieš A. G. būdas rodo, jog tokie apeliantės veiksmai negalėjo būti atlikti dėl neatsargumo, todėl daroma išvada, kad būdama psichiškai sveiku ir subrendusi žmogumi S. M. suvokė, kad tokiais savo veiksmais sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, apeliantė skundžiamu nuosprendžiu buvo visiškai pagrįstai pripažinta padariusia nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

12. Kaip jau minėta, apeliantė taip pat teigia, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, siekdama apginti save nuo A. G. neteisėtų veiksmų. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2010).

13. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad S. M., atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, tik gynėsi nuo nukentėjusiosios A. G., t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Visų pirma pažymėtina, jog tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios įvykusio konflikto jokie pašaliniai asmenys nematė, todėl kokia buvo konflikto pradžia bei eiga galima nustatyti tik iš parodymų S. M. bei A. G., kurios nurodo skirtingas konflikto kilimo aplinkybes, abi neigia, kad būtent jos buvo konflikto iniciatorės. Kadangi konflikto dalyvių parodymai dėl paminėtų aplinkybių nesutampa, svarbu įvertinti kiekvienos jų viso proceso metu duotų paaiškinimų nuoseklumą, elgesį po kilusio konflikto, ir nuspręsti, kuriais parodymais byloje turėtų būti vadovaujamasi.

16. Apibendrinant tai, kas nurodyta aukščiau, konstatuojama, kad teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių ne tik dėl to, kad S. M. sukėlė fizinį skausmą A. G., bet ir dėl to, kad byloje nustatytas jos teisei priešingas veikimas negali būti laikomas gynyba. Jokie duomenys nepatvirtina nuteistosios teiginių, jog nukentėjusioji apskritai atliko kokius nors smurtinius veiksmus nuteistosios atžvilgiu, nuo kurių būtų galima būtinoji gintis. Tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios tiesiog įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu būtent S. M. buvo puolanti, o ne besiginanti pusė, todėl turi atsakyti už savo neteisėtus veiksmu pagal sukeltas pasekmes.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

17. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

18. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą, vienkartinį pobūdį, pačių nukentėjusiųjų požiūrį į kaltininko veiksmus jau po nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

19. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai S. M. trenkė buteliu per galvą bei tempė už plaukų. Dėl to neteisėtais nuteistosios veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas stiprus fizinis skausmas. Nors A. G. nepatyrė jokių sužalojimų, trumpai susargdinta nebuvo, o jai sukeltas fizinis skausmas neturėjo tęstis ilgai, tikėtina, jog buvo daugiau momentinis, tačiau, kaip matyti iš aukščiau aptartos teismų praktikos, vien šie kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai dar nesudaro pagrindo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Priešingu atveju, BK 37 straipsnio nuostatas teismai turėtų taikyti daugelyje šios kategorijos bylų (t. y. bylų dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo), kadangi reikšmingoje dalyje jų panaudotas smurtas ir nebūna daug intensyvesnis ar sukeliantis daug sunkesnes pasekmes nuo smurto nukentėjusio asmens sveikatai, nei aptariamu atveju. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju būtina įvertinti ir susiklosčiusios situacijos pobūdį, taip pat ir nukentėjusiosios poziciją dėl nuteistosios atliktų veiksmų.

20. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad būtent A. G. išprovokavo konfliktą, tačiau byloje surinkti duomenys neleidžia daryti išvados, kad pačios nukentėjusiosios elgesys reikšmingai prisidėjo prie tarp jos ir S. M. kilusio konflikto, galėjo išprovokuoti smurtinius jos veiksmus. Visų pirma pažymėtina, jog nuteistosios nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji, iki S. M. pradedant ją įžeidinėti, filmavo nuteistąją ar ją fotografavo, apart jau nepatikimais pripažintų nuteistosios parodymų, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Kita vertus, nei jei šioje dalyje S. M. parodymai ir atitinka tikrovę, toks A. G. elgesys, t. y. tik nuteistosios filmavimas, jos neplūstant necenzūriniais žodžiais, neįžeidinėjant, ne tik, kad nesmurtaujant prieš ją, bet ir nesuteikiant preteksto manyti, kad gali būti imtasi smurtinių veiksmų, nei kiek neteisina S. M. smurtinių veiksmų, neleidžia jų traktuoti kaip atsakomosios reakcijos į nukentėjusiosios elgesį. Tokių išvadų kontekste, kartu atsakant ir į apeliacinio skundo argumentus, taip pat konstatuojama, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės nepripažino S. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

21. Pažymėtina ir tai, jog A. G. po jos atžvilgiu galimai panaudoto fizinio smurto į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi iš karto po įvykio, nurodydama, kad dėl nuteistosios veiksmų jautė fizinį skausmą. Nukentėjusioji taip pat pageidavo dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apie tai atskirai informuodama teismą. Tai rodo, jog nuteistosios veiksmus ji įvertino kaip pakankamai pavojingus, siekė, jog už tokius veiksmus nuteistajai būtų taikoma pati griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė. Be to, kaip matyti, nukentėjusioji dar ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti neturtinę žalą, kurią pirmosios instancijos teismas įvertino 200 Eur, kas taip pat suponuoja aukščiau padarytą išvadą, kad A. G. S. M. veiksmus, atliktus jos atžvilgiu, laiko pakankamai pavojinga veika.

22. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad S. M. A. G. atžvilgiu smurtavo ne pirmą kartą. Byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas patvirtina, kad 2020 m. gruodžio 22 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Veiklos skyriaus nutarimu S. M. buvo nubausta 140 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2020 m. lapkričio 4 d., t. y. vos trys dienos prieš šioje byloje analizuojamą įvykį, toje pačioje vietoje – daugiabučiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), rankomis sugriebė A. G. už plaukų, išplūdo ją necenzūriniais žodžiais. Taigi, priimtas sprendimas atleisti S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jos įvykdyto nusikaltimo mažareikšmiškumo šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų ir teisingumo principui, sudarytų nuteistajai nebaudžiamumo arba per švelnaus baudžiamumo įspūdį. Priėmus tokį sprendimą, nebūtų apginti ir interesai nukentėjusiosios, prieš kurią įvykio kaltininkė per vos kelių dienų laikotarpį smurtavo net keletą kartų. Pastaroji aplinkybė taip pat paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad S. M. veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo visiškai atsitiktinio pobūdžio. Akivaizdu, jog juos nulėmė ne nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, momentinis nuteistosios agresijos protrūkis, o nuteistosios nesugebėjimas susitaikyti su tuo, jog jos buvęs sutuoktinis nusprendė palikti ją ir dukrą ir galimai jau yra užmezgęs santykius su kita moterimi, pasireiškiantis nuolat nukentėjusiajai jaučiamu pykčiu, be kita ko, prasiveržiančiu ir fizinės jėgos prieš ją naudojimu.

23. Esant tokioms išvadoms, konstatuojama, jog šiuo atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo pripažinti S. M. įvykdytą, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką mažareikšme ir vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis atleisti nuteistąją nuo baudžiamosios atsakomybės.

24. Skunde apeliantė, be kita ko, pažymi ir tai, kad Kauno apygardos teismui 2021 m. kovo 24 d. priėmus nutartį, kuria buvo patenkintas nukentėjusios skundas dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo, nebuvo atlikti jokie papildomai procesiniai veiksmai (neapklaustas specialisto išvadą pateikęs specialistas, neišsireikalauti medicininiai dokumentai), tik surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui. Tačiau nuteistoji taip ir nenurodo kokius konkrečiai procesinius veiksmus atlikus ir kokie šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingi duomenys juos atlikus būtų gauti, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip deklaratyvus. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų duomenų užtenka priimti teisingą procesinį sprendimą tiek dėl S. M. pripažinimo kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tiek dėl jos įvykdytos veikos nepripažinimo mažareikšme. Pažymėtina, jog ir skunde minimoje Kauno apygardos teisme nutartyje teismas akcentavo ne tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nesurinkti kokie nors bylai reikšmingi duomenys, o konstatavo, jog nebuvo tinkamai ištirtos ir įvertintos visos aplinkybės bei faktiniai duomenys, reikalingi objektyviai įvertinti S. M. veiksmų pobūdį ir pavojingumą.

Dėl civilinio ieškinio

25. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusios civilinį ieškinį.

26. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

27. Analizuodamas nuteistosios apeliacinį skundą šioje dalyje, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog nuteistoji, ginčydama nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį, pažymi tik tai, kad byloje nėra jokių įrodymų kokia neturtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta, bei tai, kad A. G. konfliktą išprovokavo pati. Pastarasis S. M. argumentas jau buvo įvertintas aukščiau ir atmestas, todėl dar kartą teisėjų kolegija šuo aspektu nepasisako, tik konstatuoja, kad mažinti priteistą civilinį ieškinį remiantis šiuo argumentu apylinkės teismas pagrindo neturėjo. Tuo tarpu atsakant į argumentą, jog byloje nėra jokių įrodymų kokia neturtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta, teisėjų kolegija atkreipia nuteistosios dėmesį, jog neturtinės žalos dydis, priešingai nei turtinės žalos atveju, konkrečiais rašytiniais duomenimis ir negali būti pagrįstas, jos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, o pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.

28. Pripažinus, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. M. kaltės sukėlus A. G. fizinį skausmą yra pagrįstos, kad kilusios pasekmės yra priežastiniu ryšiu susijusios su S. M. veiksmais, konstatuotina, kad ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistosios yra priteistas tam esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji pateiktame civiliniame ieškinyje prašė priteisti iš nuteistosios 500 Eur žalos atlyginimo, tačiau teismas priteistinos neturtinės žalos dydį nustatė mažesnį ir priteisė A. G. naudai 200 Eur. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistoji, veikdama tyčia, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, tačiau sveikata nebuvo sutrikdyta, taip pat įvertino ir nuteistosios turtinę padėtį. Tokia apylinkės teismo priteista neturtinės žalos suma iš esmės atitinka susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiosios sveikatai padarytos žalos mąstą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams neprieštarauja. Toks priteistos neturtinės žalos dydis taip pat užtikrina nuteistosios ir nukentėjusiosios, kuri dėl nuteistosios atliktų veiksmų neabejotinai patyrė neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, interesų pusiausvyrą. Mažinti nustatytos neturtinės žalos dydį ar, juo labiau, jos visai nepriteisti, nėra pagrindo.

29. Apibendrinant visa, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistosios kaltė įrodyta, jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo taikyti apeliantės atžvilgiu BK 28 straipsnio ar BK 37 straipsnio nuostatas. Civilinis ieškinys išspręstas taip pat tinkamai. Todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamą nuosprendį paliekant galioti visa apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.