Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų E. K. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1871-433/2019 pagal ieškovų E. K. ir R. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Senvagės rezidencija“ dėl varžytinių akto dalyje pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „ADMIVITA“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo apylinkės teismas atmetė ieškovų ieškinį: pripažinti negaliojančiu 2012-12-18 varžytinių aktą Nr. 22 dalyje dėl 6275/596253 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo UAB „Senvagės rezidencija“ nuosavybėn; taikyti restitucija ir pripažinti ieškovams nuosavybės teises į 6275/596253 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2006-11-28 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-11121.

Dėl nustatytų aplinkybių

9. Iš bylos duomenų matyti, kad 2006-11-24 tarp UAB „SKALA“ (pardavėjas) ir R. K. bei E. K. (pirkėjai) buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 2-11121), kuria pardavėjas pardavė, o pirkėjai pirko: i) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 62,75 kv. m bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ii) 6275/596253 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuri pereina po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje, iii) 1/28 dalį automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), kuri pereina pirkėjams po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Sutarties 6.1 punktas numatė, kad šalių susitarimu nekilnojamieji daiktai yra perduodami pirkėjams šalims pasirašant šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma nekilnojamųjų daiktų priėmimo-perdavimo aktu. Šalims pasirašius šią sutartį ir ją patvirtinus notarui, nuosavybės teisės į Nekilnojamuosius daiktus pereina pirkėjams (6.1 p.). Pirkėjai įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka savo lėšomis įregistruoti šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma Nekilnojamųjų daiktų priėmimo-perdavimo aktu, viešame registre, kurį tvarko VĮ Registrų centras. Pirkėjai įsipareigoja atlyginti visas pardavėjo dėl šiame punkte pirkėjams nustatytos pareigos nevykdymo patirtas išlaidas bei prisiima visą su tuo susijusią atsakomybę (7.1 p.). Prieš trečiuosius asmenis šalys šią sutartį bei vėlesnius jos sąlygų papildymus ir pakeitimus gali panaudoti ir teisines pasekmes minėtiems asmenims ši sutartis ir vėlesni jos sąlygų pakeitimai ir papildymai sukelia tik įstatymų nustatyta tvarka įregistravus šią sutartį ar jos sąlygų pakeitimus ir papildymus viešajame registre, kurį tvarko VĮ Registrų centras (8.6 p.) (e. b. 1 t. 10-18 b. l.).

10. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018-10-16 išrašo matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra žemės sklypas ir pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas su administracinėmis patalpomis: 101937/596253 dalys žemės sklypo nuosavybės teise priklauso UAB „Senvagės rezidencija“, įregistravimo pagrindas 2012-12-18 Turto varžytinių aktas Nr. 22 (4.17 p.); įregistruoti juridiniai faktai: sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis E. K. (įregistravimo pagrindas 2006-11-24 Notaro pranešimas Nr. 005/06-1709; aprašymas: 2006-11-24 sutartis Nr. 2-11121, ½ dalis iš 6275/596253 dalies) (7.38 p.); sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis R. K. (įregistravimo pagrindas 2006-11-24 Notaro pranešimas Nr. 005/06-1709; aprašymas: 2006-11-24 sutartis Nr. 2-11121, ½ dalis iš 6275/596253 dalies) (7.39 p.) (e. b. 1 t. 19-37 b. l.). Ieškovų vardu įregistruota nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t. 38 b. l.), taip pat į po 1/56 dalis patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), įregistruotas juridinis faktas – nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (7.13-7.16 p.) (e. b. 1 t. 39-44 b. l.). VĮ Registrų centras priėmė sprendimus atsisakyti registruoti nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo ieškovams (e. b. 1 t. 45-47, 95 b. l.).

11. Į bylą teiktas bankrutavusios UAB „SKALA“ 2012-12-18 turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. 22 (patvirtintas kreditorių susirinkimo pirmininko), pagal kurį UAB „Senvagės rezidencija“ įgijo 101937/596253 dalis 0,1506 ha žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t. 48-50 b. l.). UAB „SKALA“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2017-02-21 (e. b. 1 t. 51-52, 79 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių nekyla ginčas dėl nurodytų faktinių aplinkybių, tačiau ginčo šalys jas aiškina skirtingai siekdamos pagrįsti savo pozicijas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/ 2016, 32 punktas). Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas, remiantis prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 34 punktas).

13. Kaip nustatyta aukščiau, ieškovai 2006-11-24 su UAB „SKALA“ sudarė nekilnojamųjų daiktų, tarp jų ir dalies žemės sklypo (dėl kurio ir kilęs ginčas šioje byloje), pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-11121), tačiau jos neįregistravo Nekilnojamojo turto registre, o 2012-12-18 buvo pasirašytas varžytinių aktas Nr. 22 pagal kurį UAB „Senvagės rezidencija“ įgijo 101937/596253 dalis 0,1506 ha žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), į kurį, ieškovų teigimu, patenkina ir jiems priklausanti žemės sklypo dalis. Kadangi nagrinėjamu atveju varžytinėse buvo pardavinėjamas bankrutavusios įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu nėra pagrindo taikyti ir CPK 602 straipsnio (specialios įstatymo normos antstolio varžytinių aktui).

14. CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Tais atvejais, kai pradinio daikto savininko su vėlesniu daikto įgijėju jokie prievoliniai sutartiniai ryšiai nesieja, tai pradinis daikto savininkas savo teisę į daiktą gali ginti jį vindikuodamas iš įgijėjo (CK 4.95 straipsnis). Taigi pažymėtina tai, kad: pirma, nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas CK 6.398 straipsnio nustatyta tvarka (CK 6.393 straipsnio 4 dalis, 6.398 straipsnis); antra, prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.393 straipsnio 3 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju ieškovų nuosavybės teisė į aptariamą žemės sklypo dalį nebuvo įregistruota 2012-12-18 varžytinių akto Nr. 22 pasirašymo metu. CK 1.75 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo. CK 1.75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Šiuo atveju pirmasis įregistravęs sandorį asmuo buvo atsakovė UAB „Senvagės rezidencija“. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnis numato, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą. Duomenų įrašymo momentu laikomas Centrinio registratoriaus patvirtinimas apie duomenų įrašymą į centrinį duomenų banką. Duomenų įrašymo į centrinį duomenų banką tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Juos tvirtina Vyriausybė. Sandorių su formos trūkumais galimybė sukelti teisines pasekmes yra ribota: neįregistravusios sandorio šalys (nagrinėjamo ginčo atveju ieškovai) negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius (pašalinius) asmenis (CK 1.75 straipsnio 2 dalis, 6.393 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 3 dalimi, jeigu tą patį daiktą įgijo keli asmenys ir vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, laikoma, kad daiktą įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Taigi iš išvardintų normų galima matyti, kad neigiamų padarinių atsiradimo rizika dėl sandorio neįregistravimo tenka pasyviajai pirmesniojo sandorio pusei (ieškovams) ir kyla nepriklausomai nuo vėlesnio sandorio šalies sąžiningumo. Taip yra todėl, kad įstatymo nustatytų reikalavimų laikymasis (sandorio įregistravimas) iš principo negali būti traktuojamas kaip nesąžiningas elgesys (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-132/2009).

16. Pažymėtina, kad ieškovai nebuvo sudaryto varžytinių akto šalimis, todėl jų teisių gynimui taikytinos CK 4.95-4.96 nuostatos. CK 4.96 straipsnio 2 dalis numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008-10-30 nutarime Nr. 16/06-69/06-10/07 pažymėjo, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su nekilnojamojo turto išreikalavimu iš sąžiningo įgijėjo, turi būti užtikrinta tokio turto savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, be kita ko, laikantis proporcingumo principo. Duomenų, kad ieškovai daiktą (žemės sklypo dalį) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo į bylą nepateikta.

17. Tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo redakcija numatė, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, parduodamas: nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (33 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų apeliacinio skundo, argumentų pažymi: pirma, aukščiau nurodytos sutarties nuostatos pareigą įregistruoti įsigyjamą turtą numatė būtent patiems ieškovams, taip pat nustatė, kad visą su tuo (turto registravimu) susijusią atsakomybę prisiima pirkėjai (ieškovai) (sutarties 7.1, 8.6 p.); antra, nors ieškovams nuosavybės teises atsisakyta įregistruoti dar 2013-10-22 (e. b. 1 t. 95 b. l.), ieškinys teismui pateiktas 2018-10-17; trečia, sandorio įregistravimas Nekilnojamojo turto registre bei notaro, tvirtinusio sandorį pranešimas apie sudarytą sandorį yra skirtingos priemonės, sukeliančios skirtingas teisines pasekmes (žr. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio nuostatas), be to, nuo notaro atsiųsto pranešimo įregistravimo iki ginčijamo varžytinių akto buvo praėjęs ganėtinai ilgas laikas, tačiau pats sandoris nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

18. CK 6.307 straipsnis reglamentuoja pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimo pasekmes. Pagal šio straipsnio 1 dalį, pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Remiantis aptariamo straipsnio 3 dalimi, jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje. Daikto savininko teisė vindikaciniu ieškiniu išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo nėra absoliuti. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šioje normoje nustatytas ribotos vindikacijos institutas, t. y. nustatyta vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlyga, kai iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą galima išreikalauti tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi įstatymas gina privatų savininko interesą, tačiau nustato išimtis, kada taikoma ne visiška, o ribota vindikacija ir savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo. Ribota vindikacija siekiama protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai. Toks vindikacijos ribojimas užtikrina civilinės apyvartos saugumą ir stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014).

19. Nagrinėjamu atveju atsakovė tiek pagal ieškovų ginčijamą sandorį (varžytinių aktą), tiek pagal VĮ Registrų centro duomenis yra ginčijamo žemės sklypo dalies savininkė. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 straipsnis). CK 6.394 straipsnis aptaria teisių į žemės sklypą reguliavimą sudarant nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, o CK 6.395 straipsnis teisių į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą reguliavimą, tačiau šiuo atveju: pirma, ieškovų sudarytoje nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje atitinkamai buvo aptarta dėl teisių į žemės sklypą, tačiau patys ieškovui neįregistravo sudarytos sutarties; antra, atsakovė varžytinių aktu nuosavybę įgijo tik į žemės sklypą, o tokio objekto perleidimas taip pat yra galimas įstatymu, be to, buvo įgyta nuosavybės teisė tik į dalį žemės sklypo; trečia, atitinkamus ribojimus (apsunkinimus) ieškovams sukelia būtent jų pačių elgesys – sudarytos sutarties neįregistravimas.

20. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia būtent ieškovų pareikšto ieškinio dalykas (reikalavimas) ir pagrindas (faktinės aplinkybės). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ieškovų ieškinį jį atmetė, tačiau ieškovai siekdami realizuoti savo interesus turi procesinę galimybę reikšti atitinkamus reikalavimus žemės sklypo dalį pardavusiam asmeniui, bandyti dalį žemės sklypo įsigyti iš dabartinio savininko ir pan. Pažymėtina, kad CPK 265 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendime neleidžiama peržengti pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

21. Atitinkamos pasekmės, kurios kyla neįregistravus sudaryto nekilnojamojo turto sandorio, buvo numatytos tiek sutarties 8.6 punkte, tiek yra numatytos įstatyme (CK 1.75 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 3 dalyje). Nagrinėjamu atveju minėtų pasekmių taikymas atitiko byloje nustatytas faktines aplinkybes. CK 6.307 straipsnis numato, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Tokia pirkimo-pardavimo sutartis nėra negaliojanti, jeigu pardavėjas pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo metu tapo parduodamo daikto savininku. Jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje. CK 1.78 straipsnis išskiria niekinius ir nuginčijamus sandorius: sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (1 d.); sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris (2 d.); niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (3 d.); ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (4 d.); reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (5 d.). Pasisakant dėl nurodytų aplinkybių pažymėtina, kad: pirma, CK 6.307 straipsnis reguliuoja būtent nuginčijamo sandorio tvarką; antra, teismas nenustatė aplinkybių pripažinti ginčijamą sandorį niekiniu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis); trečia, jau minėta, kad daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 32 punktas); ketvirta, daikto savininkas (kitas reikalavimo teisę turintis asmuo) aptartu teisiniu pagrindu (CK 6.307 straipsniu) prašydamas pripažinti sutartį negaliojančia, negali pažeistos teisės ginti reikalaudamas grąžinti daiktą taikant restituciją, nes ši yra prievolių teisės institutas ir taikytinas tik tuo atveju, kai ginčo šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, nes restitucija yra asmeninis, o ne daiktinis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010).

22. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo atsakovės UAB „Senvagės rezidencija“ laikyti nesąžininga įgijėja. Pažymėtina, kad: pirma, pagal viešuose registruose nurodytą viešą informaciją žemės sklypo savininke buvo UAB „SKALA“; antra, viešuose registruose nebuvo atitinkamų ribojimų perleisti aptariamą žemės sklypo dalį; trečia, jau pasisakyta, kad notaro pranešimas neribojo galimybės sudaryti ginčijamą žemės sklypo perleidimo dalį; ketvirta, tiek pačių ieškovų sudaryta sutartis, tiek CK 6.393 straipsnio 3 dalis numatė, kad prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre; penkta, atsakovė nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo varžytinių akto pagrindu; šešta, vien ta aplinkybė, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kaip teigia ieškovai, užsiimanti nekilnojamojo turto įgijimu, nuoma ir pan., savaime nesudaro pagrindo laikyti ją nesąžininga įgijėja; septinta, ieškovų teiginiai, kad atsakovė ginčo žemės sklypą įgijo už ženkliai mažesnę kainą nei ieškovai buvo sumokėję, o tai esą parodo atsakovės nesažiningumą, nesudaro pagrindo atsakovės laikyti nesąžininga įgijėja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, o atsakovė žemės sklypo dalį įgijo varžytiniu būdu, pardavėjui esant bankrutavusiai įmonei. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė yra sąžininga nekilnojamojo daikto (dalies žemės sklypo) įgijėja. Be to, teismas jau minėjo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalis numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

23. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės įtakos teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. E. Ž. Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Apibendrinant išdėstytą darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovų apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ieškovų apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

24. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

25. Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmestas, todėl ieškovai neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (e. b. 1 t. 123, 134-135 b. l.). Atmetus ieškovų apeliacinį skundą atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme 786,50 Eur (e. b. 1 t. 147-149 b. l.) (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Senvagės rezidencija“ 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme lygiomis dalimis iš ieškovų E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K., a. k. (duomenys neskelbtini)