Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

atsakovo bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės „Pajuostė“ atstovams administratoriui Šarūnui Aloyzui Kakariekai ir advokatui Rimvydui Jasevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. V. , A. V. ir atsakovo D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-269-425/2008 pagal ieškovų V. V. ir A. V. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai žemės ūkio bendrovei „Pajuostė“ ir D. B. , dalyvaujant tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje J. K. , V. K. , I. D. , E. Z. , L. M. , S. Č. , VĮ Registrų centro Panevėžio filialas, dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai V. V. ir A. V. 2007 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiu 2007 m. rugsėjo 11 d. varžytinių aktą Nr. 1, kuriuo 42/100 dalys pastato – arkinio sandėlio, unikalus Nr. 6698-7017-7010 (toliau – ginčo objekto), buvo parduotas atsakovui D. B. , ir panaikinti ginčo objekto teisinę registraciją D. B. vardu (t. 1, b. l. 10-12). Nurodė, kad 2001 m. gegužės 19 d. įvyko likviduojamos ŽŪB „Pajuostė“ visuotinis narių susirinkimas. Jame bendrovė padalino savo turtą pajininkams. Ieškovams atiteko ginčo objektas, bet nuosavybės teisių į jį įgijimo fakto nekilnojamojo turto registre ieškovai neįregistravo.

2006 m. vasario 24 d. likviduojamai ŽŪB „Pajuostė“ buvo iškelta bankroto byla. BŽŪB „Pajuostė“ administratorius 2006 m. rugpjūčio 30 d. pareikalavo iš ieškovų atlaisvinti ginčo objektą ir perduoti (grąžinti) jį bendrovei. Ieškovai į raštą nereagavo, o BŽŪB „Pajuostė“ administratorius ginčo objektą pardavė D. B. .

Motyvuojamoji dalis

Ieškovų apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi skundų ir atsiliepimų į juos motyvus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, susijusias su sandorio neįregistravimo pasekmėmis, todėl skundžiamą sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis ieškovų apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė procesinės teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą. Apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą gali eliminuoti pats (CPK 329 str. 1 d.), papildydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą.

BŽŪB „Pajuostė“ kreditorių susirinkimas, įvykęs 2007 m. liepos 19 d. (t. 1, b. l. 66-68), kreditorių (šioje byloje trečiųjų asmenų) I. D. ir L. M. siūlymu vieningai nubalsavo už ginčo objekto pardavimą viešose varžytynėse už pradinę 20 000 Lt kainą. Įmonės administratorius turi vykdyti susirinkimo sprendimus (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 20 p.), todėl jis 2007 m. rugpjūčio 20 d. organizavo ginčo objekto varžytynes. Nurodytu laiku varžytynės neįvyko nesant potencialių pirkėjų (t. 1, b. l. 140). 2007 m. rugsėjo 3 d. BŽŪB „Pajuostė“ kreditorių susirinkimas (t. 1, b. l. 139), kuriame kreditorės I. D. ir L. M. nedalyvavo, balsavo už ginčo objekto pardavimą viešose varžytinėse mažesne, 15 000 Lt, kaina. Turto pardavimo varžytynėse 2007 m. rugsėjo 7 d. dalyvavo vienintelis pirkėjas (atsakovas) D. B. , kuris ir įsigijo ginčo objektą bei 2007 m. rugsėjo 24 d. įregistravo nuosavybės teises į jį (t. 1, b. l. 22, 135-138).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką pagal ieškovų paduotą apeliacinį skundą sudaro varžytynių akto prieštaravimas įstatymui, jog galima parduoti tik skolininkui (šiuo atveju – bankrutuojančiai bendrovei) priklausantį turtą (CPK 602 str. 1 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 201 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) bendrosios nuostatos), bet ne svetimą, kuris, ieškovu teigimu, jiems nuosavybės teise priklauso pagal turto perdavimo-priėmimo aktą. Ieškovai nekvestionuoja turto pardavimo varžytynėse pagal Aprašą vykdytų procedūrų (CPK 3 str. 6 d., 602 str. 2-6 p.), todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl taikytinų materialinės teisės normų

Norint atsakyti į pagrindinį byloje kilusį klausimą, kas iki 2007 m. rugsėjo 11 d. buvo, o po 2007 m. rugsėjo 11 d. yra teisėtas ginčo objekto savininkas, reikia įvertinti tiek senojo, teik naujojo Civilinio kodekso normų turinį. Materialiniams teisiniams santykiams taikomos tos teisės normos, kurios galiojo tų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos metu. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog ginčo objekto priėmimo – perdavimo aktai sudaryti iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., tad visų pirma derėjo taikyti senojo (1964 m.) Civilinio kodekso nuostatas. Turto išdalinimas siaurąją prasme nėra nei pirkimas – pardavimas, nei dovanojimas, vis dėlto nuosavybės teisių įgijimas į nekilnojamąjį daiktą pagal įstatymo analogiją (1964 m. CK 255 str. 1 d., 279 str. 2 d., 281 str.) per 3 mėnesius turėjo būti įregistruotas, antraip sandoris tampa negaliojančiu (1964 m. CK 255 str. 2 d.). Toks reglamentavimas suponuoja tai, kad su sandorio registracija buvo siejamas asmens subjektinių teisių atsiradimas.

Nors iki 2001 m. rugpjūčio 19 d. ieškovai perdavimo – priėmimo aktų nekilnojamojo turto registre neįregistravo, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalyje numatytos sandorio neįregistravimo pasekmės neatsirado. Tokia situacija paaiškintina tuo, kad dar nepasibaigus 3 mėnesių registravimo terminui – 2001 m. liepos 1 d. – įsigaliojo 2000 m. liepos 18 d. priimtas naujasis Civilinis kodeksas. Kartu su naujuoju Civiliniu kodeksu įsigaliojo 2000 m. liepos 18 d. priimtas LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, kuris reguliuoja senojo ir naujojo Civilinio kodekso taikymo kolizinius atvejus pereinamuoju laikotarpiu. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje sakoma, jog jei pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui nustatyta privaloma teisinė registracija, bet sandoris nebuvo įregistruotas ir, įsigaliojus [naujajam] Civiliniam kodeksui, registravimo terminas nėra pasibaigęs, tai tokio sandorio teisinei registracijai taikomos naujojo kodekso taisyklės.

Naujojo CK 1.75 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrą taisyklę, jog šalių teisės ir pareigos atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme (pvz., CK 6.393 str. 4 d.) arba šalių susitarimu [...]. Vadinasi, naujasis Civilinis kodeksas pakeitė registracijos reikšmę iš teisę sukuriančios į įrodomąją, kadangi sandorio registracija atlieka tik juridinių faktų išviešinimo funkciją, t. y. patvirtina, jog tam tikras juridinis faktas įvyko ir kada įvyko. Tokiu atveju ginčo objekto perdavimo - priėmimo aktai, turėdami formos trūkumų, nėra ex officio negaliojantys (niekiniai) sandoriai.

Kita vertus, sandorių su formos trūkumais galimybė sukelti teisines pasekmes yra ribota: neįregistravusios sandorio šalys (nagrinėjamo ginčo atveju ieškovai) negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius (pašalinius) asmenis (CK 1.75 str. 2 d., CK 6.393 str. 3 d.). O, vadovaujantis naujojo CK 1.75 straipsnio 3 dalimi, jeigu tą patį daiktą įgijo keli asmenys ir vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, laikoma, kad daiktą įgijo sandorį įregistravęs asmuo, nagrinėjamu atveju atsakovas D. B. . Taigi iš išvardintų normų galima matyti, kad neigiamų padarinių atsiradimo rizika dėl sandorio neįregistravimo tenka pasyviajai pirmesniojo sandorio pusei (ieškovams) ir kyla nepriklausomai nuo vėlesnio sandorio šalies (D. B. ) sąžiningumo. Taip yra todėl, kad įstatymo nustatytų reikalavimų laikymasis (sandorio įregistravimas) iš principo negali būti traktuojamas kaip nesąžiningas elgesys.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykius ir iš esmės teisingai taikė materialinės teisės normas: naujojo CK 1.75 straipsnio 3 dalį ir 6.393 straipsnio 3 dalį, o apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina būtinybės taikyti CK 6.393 straipsnio 4 dalį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas inter alia be pagrindo netaikė 2000 m. liepos 18 d. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir be pagrindo taikė CK 4.96 straipsnio 1 dalį, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, nes šiuos trūkumus ištaiso apeliacinės instancijos teismas, todėl iš esmės teisėtas sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Pažymėtina, jog visai nesvarbu, dėl kokių priežasčių ieškovai iki nustatyto termino pabaigos neįregistravo sandorio (2-4 ieškovų apeliacinio skundo argumentai); juolab, kad Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. nutarties dėl BŽŪB „Pajuostė“ turto arešto jie neskundė (CPK 603 str. 3 d.). Įstatymų nežinojimas arba netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo arba netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.). Teisėjų kolegija plačiau nepasisako, dėl kieno kaltės susidarė dviprasmiška situacija, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; tik akcentuoja, kad ieškinio atmetimas kaip de jure nepagrįsto reiškia, jog ieškovai pasirinko ydingą savo civilinių teisių gynimo būdą, o ne tai, jog jų subjektinės teisės apskritai nebuvo pažeistos.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Atsakovas D. B. apeliaciniu skundu prašo priteisti pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurių nepriteisė pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį.

Bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, paskirstymo, grąžinimo ir priteisimo klausimus teismas turi išspręsti ex officio [...].Teismas, spręsdamas dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo, turi: 1) nustatyti, ar šios išlaidos realiai buvo patirtos (CPK 88 str.); 2) nustatyti priteistinų išlaidų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 str.); 3) nustatytą priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Atsakovas D. B. atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 73-76) prašė ieškinio atmetimo atveju (CPK 93 str. 1 d.) priteisti iš priešingos šalies bylinėjimosi išlaidas ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus (CPK 98 str. 1 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visai nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių. Šio pažeidimo teisėjų kolegija nelaiko absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Tokia pozicija yra grindžiama tuo, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tiesiogiai priklauso nuo materialinių reikalavimų patenkinimo arba atmetimo ir toks procesinis reikalavimas ne tik neturi, bet ir negali būti išskirtas iš bylos.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą papildo, o ne jį pakeičia, kaip prašė atsakovas D. B. , bet jo apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas ir tenkintinas.

Grynųjų pinigų priėmimo kvitai (t. 1, b. l. 105, 189) patvirtina, jog atsakovas D. B. už teisines paslaugas, suteiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, advokatui R. V. sumokėjo 1 200 Lt honorarą. Nustatydama kompensuojamų išlaidų dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į bylos sudėtingumą, advokato indėlį, laiko sąnaudas, tačiau išlaidų dydis negali viršyti Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 nustatytų rekomenduojamų maksimalių atlygintinų dydžių. Byla nelaikytina sudėtinga, nes joje yra pareikštas iš esmės vienas reikalavimas, ji nesusijusi už užsienio (tarptautiniu) elementu, nebuvo nagrinėjami nauji teisės klausimai, kas atitinkamai sąlygojo nedideles advokato darbo ir laiko sąnaudas. Įvertinus, kad atsakovo D. B. advokatas konsultavo atsakovą, rengė atsiliepimą į ieškinį, rinko įrodymus, dalyvavo 3-uose teismo posėdžiuose, darytina išvada, kad atsakovo D. B. pirmosios instancijos teisme patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos už advokato pagalbą atitinka jo realiai sumokėtą sumą, todėl ji visa priteistina iš ieškovų lygiomis dalimis.

Apeliacinio proceso metu atsakovas D. B. advokatui R. V. sumokėjo 400 Lt honorarą (t. 2, b. l. 10). Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia į nedidelę ginčo apimtį, iškeltus nesudėtingus materialinės ir procesinės teisės klausimus, ruoštų procesinių dokumentų rūšį ir skaičių (apeliacinis skundas bei atsiliepimas į ieškovų apeliacinį skundą), advokato nedalyvavimą teismo posėdžiuose, ir pripažįsta pagrįstomis taip pat visą atsakovo faktiškai sumokėtą sumą, kuri priteistina iš ieškovų lygiomis dalimis.

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 94,40 Lt dydžio išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu byloje dalyvaujantiems asmenims (t. 2, b. l. 16) ir jos priteistinos iš ieškovų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis (CPK 88 str. 1 d., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą, kuriuo ieškovų V. V. ir A. V. ieškinys atsakovams D. B. ir bankrutuojančiai žemės ūkio bendrovei „Pajuostė“ dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir registracijos panaikinimo buvo atmestas, palikti nepakeistą.

Papildyti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį taip:

„Priteisti iš ieškovų V. V. ir A. V. atsakovui D. B. po 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų už advokato pirmosios instancijos teisme suteiktą teisinę pagalbą“.

Priteisti iš ieškovų V. V. ir A. V. atsakovui D. B. po 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų už advokato apeliacinės instancijos teisme suteiktą teisinę pagalbą.

Priteisti iš ieškovų V. V. ir A. V. į valstybės biudžetą po 47,20 Lt (keturiasdešimt septynis litus 20 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.