- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-04
- Bylos Nr.
- e2-1871-433/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32601-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- E. K., R. K.
- Atsakovas
- UAB „Senvagės rezidencija“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Admivita“
- Kategorijos
- 2.4.2.12.1Vindikacinis ieškinys (rei vindicatio)
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų E. K. ir R. K. ieškinį atsakovui UAB „Senvagės rezidencija“, trečiajam asmeniui UAB „Admivita“ dėl varžytynių akto dalyje pripažinimo negaliojančiu
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovų ieškinyje nurodoma, kad E. K. ir R. K. 2006-11-28 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-11121, kuri buvo sudaryta notarine forma, pagrindu iš UAB „SKALA“ įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teises į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/25 dalys patalpos) ir į 6275/596253 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste (Sutarties 2.2. punktas). Minėto sandorio 6.1. punktas nustato, kad šalių susitarimu Nekilnojamieji daiktai yra perduodami Pirkėjams šalims pasirašant šią sutarti ir ją patvirtinus notarui, nuosavybės teisė i Nekilnojamąjį daiktą pereina pirkėjams. Pagal minėtą sutartį ieškovai su UAB „SKALA" visiškai yra atsiskaitę. Be to, 2006-11-28 pirkimo-pardavimo sandoris Nr. 2-11121 iki dabar nėra nuginčytas, jis registruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl yra teisėtas ir galiojantis. Ieškovai 2013-10-08 pateikė prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įgytas pagal 2006-11-24 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-11121. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas minėtą prašymą tenkino dalinai, t. y. nuosavybės teisės buvo įregistruotos į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/25 dalys patalpos), esančius adresu (duomenys neskelbtini) m. Tuo tarpu į 6275/596253 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame yra registruotas jiems priklausantis kitas nekilnojamas turtas, buvo nuspręsta atsisakyti įregistruoti 2006-11-24 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-11121 pagrindu, nes Nekilnojamo turto registre nuosavybės teisės į 101937/596253 dalį minėto žemės sklypo, kuris nuosavybės teise priklausė UAB „SKALA", Nekilnojamojo turto registre įregistruotos UAB „Senvagės rezidencija" 2012-12-18 varžytinių akto pagrindu. Kadangi Nekilnojamojo turto registre nuo 2006-11-28 notaro pranešimu buvo registruotas juridinis faktas apie ieškovų sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį dėl 6275/596253 dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), šis juridinis faktas nėra panaikintas, kas patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nebuvo pateikti dokumentai, kurie patvirtintų, kad šis juridinis faktas pasibaigė, todėl ieškovas E. K. 2018-02-05 pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti jam nuosavybės teises į V dalį 6275/596253 dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) mieste bei pateikė 2006-11-24 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-11121. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas išnagrinėjęs E. K. prašymą 201802-06 priėmė sprendimą Nr. VILRS-223, kuriuo nusprendė prašymo netenkinti ir atsisakė registruoti nuosavybės teises į 6275/596253 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, nurodydamas, jog 2013-10-22 jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas Nr. VILRS-1939 atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre tuo pačiu pagrindu. Ieškovas E. K. minėtą vietos registratoriaus sprendimą apskundė, tačiau Centrinis registratorius paliko jį galioti. Paaiškėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009-07-24 nutartimi UAB „SKALA" buvo iškelta bankroto byla, o bendrovės administratoriumi paskirta UAB „ADMIVITA", kurios vardu veikė E. D.. 2012-12-17 vykusiose bankrutavusios įmonės UAB „SKALA" turto pardavimo varžytynėse buvo parduotas įmonės turtas - 101937/596253 dalys žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) mieste, už 500 Lt. Šį turtą įsigijo atsakovas UAB „Senvagės rezidencija". Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi nuspręsta UAB „SKALA" likviduoti ir 2017-01-18 nutartimi - išregistruoti šią įmonę iš Juridinių asmenų registro. Ieškovai 2006-11-24 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-11121 pagrindu įgijo nuosavybės teises i dali žemės sklypo, jų įstatymuose numatytais būdais niekam neperleido ir šiuo metu nėra perleidę, todėl jos negalėjo išnykti ar kitu būdu panaikintos. LR Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Akivaizdu, kad varžytynių vykdytojas atsakovas UAB „ADMIVITA" pardavė viešosiose varžytynėse Žemės sklypo dalį, į kurią patenka ir ieškovams nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalis, nepatikrinęs nekilnojamojo turto kadastro duomenų ir UAB „SKALA" sudarytų sandorių dėl jai priklausiusio turto, kurie įrašyti Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, t. y. bankroto administratorius pardavė ieškovams priklausančią turto dalį. Ieškinyje pažymima, kad ginčo žemės sklype yra jo priklausinys daugiabutis gyvenamasis pastatas su administracinėmis patalpomis (unikalus Nr. 4400-0380-3849), kurio dalį (butas, parkavimo aikštelė ir bendros patalpos) yra įgiję ieškovai. Ieškovai minėtos notarinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu proporcingai daugiabutyje name įgyto turto plotui įgijo atitinkamą žemės sklypo, kuriame yra minėtas daugiabutis pastatas, dalį jo eksploatavimui ir naudojimui. Tuo tarpu atsakovas UAB „Senvagės rezidencija" nuosavybės teisių į dalį daugiabučio pastato ir jame esančias administracines patalpas neįgijo, todėl ginčijamų turto varžytinių metu fiziškai ir teisiškai bankroto administratorius negalėjo perduoti ieškovams priklausančios žemės sklypo dalies, skirtos jiems priklausančio turto daliai eksploatuoti, o juo labiau perleisti nuosavybės teises atsakovui UAB „Senvagės rezidencija“. Šiuo metu vieno iš turto iš varžytinių sandorio šalies UAB „SKALA ‚, kurios vardu bankroto administratorius sudarė ginčijimą sandorį, nebeliko, ji išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl atsakovu patraukti jos nebegalima. CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius. CK 4.49 straipsnio 1 dalis nustato, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. (CK 1.75 str. 4 d.). Remiantis CK 4.48 straipsniu perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. CK 6.307 str. nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Varžytynių aktas pripažintinas dalyje negaliojančiu LR CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 6.307 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jų metu buvo parduotas skolininkui - likviduojamai UAB „SKALA“ nepriklausantis turtas. Atsakovas UAB „ADMIVITA" buvo bankrutavusios įmonės UAB „SKALA“ bankroto administratorius, vykdė visus su bankroto procedūra susijusius veiksmus, jam bankroto procese atstovavo trečiasis asmuo E. D.. Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad bankroto administratorius, organizuodamas skolininkui priklausančio turto varžytines, neįvykdė visų įstatyme nustatytų reikalavimų - nepatikrino Nekilnojamojo turto registre registruotų juridinių faktų, kuriame buvo registruotas juridinis faktas apie ginčo žemės sklypo dalies perleidimo sandorį ir nepatikrino visų bankrutavusios bendrovės sudarytų nekilnojamo turto sandorių. Taigi, pagal 201212-18 varžytynių aktą atsakovas UAB „Senvagės rezidencija" negalėjo priimti ir įgyti nei ginčo dalies turto, nei nuosavybės teisiu i ši turtą, nes toks sandoris dalyje dėl ginčo turto savaime yra niekinis (LR CK 1.80 str. 1 d.). Aplinkybė, kad skolininkui nuosavybės teise priklausiusi ginčo sklypo dalis yra perleista ieškovams ir varžytinių metu nuosavybės teise nepriklausė, turėjo būti žinoma ne tik bankroto administratoriui, bet ir pirkėjui atsakovui UAB „Senvagės rezidencija“. Varžytynių aktas, kurio dalis dalyko sudarymo metu priklausė ieškovams, o ne bankrutuojančiai įmonei, yra savaime niekinis. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vienas iš esminių reikalavimų, kad galiotų prievolė, yra įmanomumas - galimybė ją įvykdyti. Prievolės dalyko įmanomumas suprantamas kaip galimybė įvykdyti prievolę. Daikto pirkimo-pardavimo atveju turi būti galimybė pardavėjui daiktą parduoti - įsipareigoti jį perduoti pirkėjui nuosavybės teise už atlyginimą pinigais ir pirkėjo galimybė jį įgyti nuosavybės teise už atlyginimą pinigais. Pirkimo - pardavimo sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės aplinkybės. Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo įvykdyti, o teisinis - tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar kitokių suvaržymų) įvykdyti. Prievolės galiojimui, t. y. nuspręsti, ar ji yra absoliučiai negaliojanti - niekinė, ar santykiškai negaliojanti - nuginčijama, turi reikšmės neįmanomumo pobūdis. Pagal tai neįmanomumas gali būti absoliutus (visiškas) ir santykinis. Sutartis dėl neatitikties įmanomumo reikalavimui yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė. Įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo daikto ar kito turto pardavimo būtų neįmanoma dėl to, kad jis iki sutarties sudarymo būtų sunykęs, žuvęs ar dėl kitokių priežasčių fiziškai visiškai neegzistuotų (fizinis neįmanomumas), arba jeigu būtų teisiniai ribojimai jį pirkti ar parduoti (teisinis neįmanomumas). Visiškas daikto neįmanomumas gali būti nustatytas, jeigu daiktas yra sunykęs arba tiek fiziškai pažeistas, kad negalima pasinaudoti jo naudingomis fizinėmis savybėmis pagal daikto prigimtį ir nėra galimybių įgyvendinti su tuo daiktu susijusių teisių (daiktą remontuoti, rekonstruoti, parduoti jo dalis ar likučius, naudotis jo užimtu žemės sklypu ir kt.). Įrodinėjant šią aplinkybę turi būti nustatyta, kad dėl fizinių ir teisinių reikalavimų neatitikties daiktas ir su juo susijusios teisės iš viso negali būti civilinės apyvartos objektas. Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė (CK 6.227 straipsnio 1 dalis). Niekinės sutarties faktą ir teisinius padarinius konstatuoja teismas ex officio (savo iniciatyva), o esant suinteresuoto asmens ieškiniui teismas sprendime išsprendžia jo reikalavimą dėl niekinio sandorio padarinių taikymo. Jeigu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl nekilnojamojo daikto, kuris iš tikrųjų neegzistuoja, o tik sukuriama tokio daikto egzistavimo regimybė ir siekiama tuo pasinaudoti, tai gali būti pažeistos ne tik sutarties šalių, bet ir trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, pavyzdžiui: pastate ar kitame daikte kitą nekilnojamąjį daiktą turinčio asmens teisės, nes be pagrindo būtų pretenduojama į naudojimąsi pastato užimamu žemės sklypu, jo dalimi arba kitu daiktu ar jo dalimi, šių objektų infrastruktūra ir kt. Taigi šiuo atveju atsakovas UAB „Senvagės rezidencija" negalėjo perimti ir naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, kuri yra skirta joje esančio priklausinio gyvenamojo namo dalies eksploatacijai ir naudojimui, o juo labiau perimti nuosavybės teises, kurių tuo metu skolininkas UAB „SKALA“ neturėjo. Dėl pirkimo-pardavimo sandorio dalyko fizinio neįmanomumo varžytynių sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Atsakovas UAB „Senvagės rezidencija“ yra verslo įmonė, užsiima nekilnojamo turto įgijimu, nuoma, pardavimu. Atsakovo vardu veikęs ir turto varžytinių aktą pasirašęs įgaliotas asmuo J. G. yra bankroto administratorius, kuris užsiima bankrutuojančių įmonių administravimu ir turi šioje srityje labai didelę patirtį bei kuriam keliami reikalavimai taip pat veikti sąžiningai ir siekti nepadaryti žalos tretiesiems asmenims, elgtis apdairiai ir rūpestingai. Taigi pirkėjas UAB „Senvagės rezidencija“ veikė kaip verslininkas, užsiimantis bankrutuojančių įmonių turto supirkimu. Atsakovas UAB „Senvagės rezidencija“ neabejotinai žinojo, koks turtas parduodamas, patikrino daikto duomenis Nekilnojamojo turto registre, apžiūrėjo jį realiai ir įvertinęs laisva valia pasiūlė už šį turtą atitinkamą kainą. Be to, verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šalims domėtis aplinkybėmis, svarbiomis turtui įgyti. Verslininkas privalo jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar įgyjamas turtas egzistuoja, koks tai daiktas, ar jis nėra perleistas ir suvaržytas, priimant sprendimą pirkti bankrutuojančios įmonės turtą už savo pasiūlytą kainą, vadovautis atidumo, rūpestingumo, protingumo principu ir verslo logika. Šiuo atveju iš Nekilnojamo turto registro duomenų matyti, kad buvo parduodama žemės sklypo dalys, kuriame yra pastatytas daugiabutis namas, o žemės sklypo paskirtis - gyvenamosios teritorijos. 1/1 Pastato dalis priklauso ginčo žemės sklypui. Atsakovas UAB „Senvagės rezidencija" minėtame daugiabutyje nėra įgijusi butu ar bendro naudojimo patalpų ar kitu jame esančiu statiniu, dėl ko būtu poreikis Įgyti atitinkamą žemės sklypo dali. Be to, viešame registre buvo išviešinti minėto ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandoriai. Kadangi atsakovui, kaip verslininkui taikomi aukštesni sąžiningo ir atsakingo elgesio standartai ir jam keliama pareiga veikti atitinkamai tokiu būdu, kad žalos būtu išvengta, todėl ginčo turto dalies, nepriklausiusios skolininkui, įsigijimo rizika tenka ir ii įgijusiam pirkėjui, t. y. atsakovui UAB „Senvagės rezidencija". Akivaizdu, kad šiuo atveju atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju. nes iš Nekilnojamojo turto viešu duomenų galėjo patikrinti ir žinojo, jog dalis ginčo žemės sklypo skolininkui nepriklausė. Kadangi atsakovas UAB „Senvagės rezidencija“, įsigydamas daugiabučiui namui priskirtą žemės sklypo dalį, buvo akivaizdžia nesąžiningas, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija ir ieškovams pripažintinos nuosavybės teisės į 6275/596253 dalis žemės sklypo. Ieškovai prašo: pripažinti negaliojančiu 2012-12-18 varžytinių aktą Nr. 22 dalyje dėl 6275/596253 daliu žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo UAB „Senvagės rezidencija“ nuosavybėn; taikyti restitucija ir pripažinti ieškovams nuosavybės teises i 6275/596253 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2006-11-28 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-11121; priteisti iš atsakovo UAB „Senvagės rezidencija“, ieškovo E. K. naudai bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad ieškovai savo reikalavimus grindžia tuo, jog varžytinių aktas dalyje yra negaliojantis ir neteisėtas, nes žemės sklypą pardavinėjusiam UAB „Skala“ bankroto administratoriui ir atsakovui neva turėjo būti žinoma, kad žemės sklypas buvo perleistas ieškovams ir varžytinių metu nuosavybės teise UAB „Skala“ nebepriklausė. Pasak ieškovų, UAB „Skala“ bankroto administratorius ir atsakovas nepatikrino Nekilnojamojo turto registro, kuriame buvo registruotas juridinis faktas apie žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymą. Atsakovas nesutinka su ieškovų teiginiais. CK 1.75 str. 2 d. numato, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. To paties straipsnio 3 d. numato, kad jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. CK 6.393 str. 3 d. numatyta, kad prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo- pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Į bylą pateiktos 2006-11-24 Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties 7.1. p. yra numatyta, kad „Pirkėjai įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka savo lėšomis įregistruoti šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma Nekilnojamųjų daiktų priėmimo- perdavimo aktu, viešame registre, kurį tvarko valstybės įmonė Registrų centras“. Tiek sandorio sudarymo metu galiojusi, tiek šiuo metu galiojanti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d. numato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo. Taigi, ieškovai, sudarę Nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perleidimo sutartį, turėjo pareigą laiku pasirūpinti tinkamu minėtos sutartį ir sutartimi įgytų daiktinių teisių įregistravimu viešajame registre, tačiau šios pareigos neįvykdė, minėtos sutarties neįregistravo ir neįregistravo įgytų nuosavybės teisių į žemės sklypą. Svarbu tai, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. pagrindu pateiktas notaro pranešimas ir įregistruotas juridinis faktas apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį nėra tolygus pačios pirkimo-pardavimo sutarties ar daiktinių teisių įregistravimui. Be to, nekilnojamojo turto registre notaro pranešimo pagrindu įregistruotas juridinis faktas apie sudarytą sandorį, nebūtinai reiškia, kad šis sandoris yra įgijęs teisinę galią ir nekilnojamojo turto pirkėjas yra įgijęs nuosavybės teises. Gali būti ir tokia situacija, kad nuosavybės teisės į daiktą pereis pirkėjui tik po tam tikro laiko, pvz., pilnai atsiskaičius su daikto pardavėju. Aukščiau pacituotos civilinio kodekso normos sandorio (sutarties) panaudojimą prieš trečiuosius asmenis sieja su paties sandorio (sutarties) įregistravimu, o ne su notaro pranešimo apie sudarytą sutartį įregistravimu. Taigi, ieškovai, neįregistravę sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties ir daiktinių teisių į žemės sklypą, elgėsi nerūpestingai, todėl privalo prisiimti su tuo susijusius teisinius padarinius. Taip pat atmestini ir ieškovų teiginiai dėl tariamo neįmanomo prievolės įvykdymo. Žemės sklypas egzistuoja, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir juo galima disponuoti. Ieškovų nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008 apskritai negali būti taikoma, kadangi cituojamoje kasacinio teismo byloje faktinės bylos aplinkybės visiškai nesutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Šioje byloje yra nagrinėjamas nekilnojamojo turto perleidimo sandorio - varžytinių akto galiojimo klausimas, o tuo tarpu cituojamoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama dėl išimtinių laikraščio leidybos teisių perleidimo. Taigi, tai ne tik faktinėmis aplinkybėmis, bet ir teisiniu reguliavimu skirtingi ginčai, todėl ieškovų pacituota nutartimi vadovautis negalima. Darytina išvada, kad ieškovams neįregistravus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties viešajame registre, ieškovai negali remtis šios sutarties sudarymu prieš trečiuosius asmenis, t. y. atsakovą, todėl nėra jokio pagrindo varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu. Atsakovas sandorį, kuriuo įgijo daiktines teises į žemės sklypą įregistravo pirmiau už ieškovus, todėl vadovaujantis CK 1.75 str. 3 d. laikoma, kad atsakovas įgijo daiktines teises teisėtai. Ieškovai nurodo, kad atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, nes iš Nekilnojamojo turto viešų duomenų galėjo patikrinti ir neva žinojo, jog dalis žemės sklypo UAB „Skala“ nepriklausė. Atsakovas su tuo nesutinka. CK 4.96 str. 2 d. numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsakovas yra sąžiningas įgijėjas ir jo atžvilgiu galioja sąžiningumo prezumpcija (CK 4.96 str. 2 d.). Tai pavirtina ir civilinėje teisėje galiojanti bendra sąžiningumo prezumpcija, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas laiduoja nuosavybės santykių stabilumo apsaugą, todėl būtų nepateisinama jeigu civiliniame procese savininkas būtų verčiamas įrodinėti, kad nuosavybę įgijo sąžiningai ir teisėtai. Dėl šios priežasties, savininko valdymo teisėtumas ir sąžiningumas preziumuojamas. Ieškovai atsakovo sąžiningumo nepaneigia. Atsakovas yra teisėtas bei sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, kuris negalėjo ir neturėjo žinoti, kad žemės sklypas nuosavybės teise galimai nepriklausė UAB „Skala“ ar, kad jų nuosavybės teisė vėliau gali būti ginčijama. Pirma, prieš varžytines viešame Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo savininkas buvo nurodytas UAB „Skala“, kuris ir buvo Žemės sklypo pardavėjas. CK 4.262 str. numato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, CK 6.266 str. 2 d. numato, prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vertinant viešo registro informaciją trečiųjų asmenų požiūriu svarbus aspektas yra trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga. Būtent tokia yra esminė viešo registro funkcija, nes tretieji asmenys be registro duomenų, dažniausiai neturi daugiau informacijos apie tai, kam nuosavybės teise priklauso tam tikras turtas. Atsižvelgiant į tai, kad viešo registro duomenys identifikavo Žemės sklypo pardavėją kaip šio Žemės sklypo savininką, todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo abejoti viešo registro duomenimis ir papildomai domėtis ar registro duomenys yra teisingi, ar galėjo būti sudarytas šio turto nuosavybės teisių perleidimo sandoris. Toks reikalavimas turto pirkėjui būtų visiškai nepagrįstas, nelogiškas, neprotingas ir perteklinis. Antra, Žemės sklypas nebuvo pardavinėjamas slapta ar vengiant Ieškovų įsitraukimo į pardavimo procesą. Žemės sklypas buvo parduodamas bankroto administratoriaus vykdomose viešose varžytinėse, kas savaime patvirtina atsakovo sąžiningumo prezumpciją. Viešose varžytinėse, be kita ko galėjo dalyvauti ir patys ieškovai, galėjo ginčyti varžytinių vykdymą prevenciniu ieškiniu bei tokiu būdu gintis nuo jų teisių pažeidimo. Atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovų sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartį ir apie tai, kad bankroto metu vykdomos viešosios varžytinės gali būti neteisėtos. Atsakovas nusipirko turtą viešųjų varžytinių metu iš asmens, kuris viešajame registre nurodytas kaip to turto savininkas ir tai visiškai patvirtina atsakovo sąžiningumą. Atsakovo sąžiningumas taip pat nepriklauso nuo to, ką žinojo Žemės sklypą pardavinėjantis bankroto administratorius. Trečia, atmestinas ieškovų teiginys, kad atsakovą varžytinių metu atstovavo įgaliotas asmuo J. G., kuris yra bankroto administratorius ir kuriam taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Pažymi, kad turtą įsigijo ne bankroto administratorius, o juridinis asmuo, kuris buvo atstovaujamas įgalioto bendrovės darbuotojo. Be to, varžytinių akto sudarymo metu J. G. dar nebuvo įgijęs bankroto administratoriaus licencijos. Pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenis, J. G. tapo bankroto administratoriumi tik 2015-05-19, o varžytinių aktas sudarytas 2012-12-18. Taigi, net teoriškai negalima teigti, kad J. G. ar atsakovui turėjo būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai sudarant ginčijamą varžytinių aktą. Atsakovas nusipirko turtą viešųjų varžytinių metu iš asmens, kuris viešajame registre nurodytas kaip to turto savininkas. Atsakovas neturėjo pagrindo nepasitikėti viešojo registro duomenimis. Darytina išvada, kad ieškovų ieškinys turėtų būti atmestas, nes atsakovas yra sąžiningas įgijėjas iš kurio negali būti išreikalautas Žemės sklypas (CK 4.96 str. 2 d.). Ieškovai ieškiniu prašo pripažinti Varžytinių aktą negaliojančiu, taikyti restituciją ir pripažinti Ieškovams nuosavybės teises į Žemės sklypą. Atsakovo nuomone, ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas yra neteisingas. Pirma, Atsakovas yra sąžiningas įgijėjas, kurio teisėtus interesus saugo CK 4.96 str. 2 d. įtvirtina nuostata. Jeigu Ieškovai turi pretenzijų, jie gali kreiptis į išregistruoto UAB „Skala“ bankroto administratorių, bet neturi teisės reikalauti grąžinti Žemės sklypą iš sąžiningo įgijėjo. Ieškovų patirtą žalą turėtų atlyginti bankroto administratoriaus draudikas, nes administravimo veikla yra apdrausta privalomu civilinės atsakomybės draudimu. Antra, šioje byloje restitucija apskritai nėra galima ar įmanoma, nes tai yra prievolinių teisių gynybos būdas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95-4.97 str. Ieškovų ir atsakovo jokie prievoliniai (sutartiniai) santykiai nesiejo, todėl ieškovai neturi teisės gintis prašydami taikyti restituciją, o turėtų gintis remiantis daiktiniais teisių gynybos būdais - vindikaciniu ieškiniu ir įrodinėti vindikacijos taikymo sąlygas. Trečia, net ir pripažinus, kad ieškovai pagrįstai prašo taikyti restituciją, jos įvykdymas nėra įmanomas. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. Šios bylos atveju nėra galimybės taikyti restituciją, nes buvęs Žemės sklypo savininkas UAB „Skala" nebeegzistuoja. Dėl šios priežasties restitucija nėra galima ne tik natūra, t. y. Žemės sklypą perduodant fiziškai ir grąžinant sumokėtus pinigus, nei kitais restitucijos būdais, pvz., sumokant turto vertę pinigais. UAB „Skala“ buvo išregistruota tik 2017-02-21, o ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo dar 2013-10-22, kai Valstybės įmonė Registrų centras atmetė ieškovų prašymą įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir daiktines teises į Žemės sklypą. Taigi, ieškovai patys delsė beveik 3,5 metų ir nereiškė jokių reikalavimų. Tik praėjus beveik 5 metams po sužinojimo apie savo teisių pažeidimą, ieškovai pareiškė reikalavimą sąžiningam įgijėjui. Darytina išvada, kad ieškovai pasirinko netinkamą savo teisinių gynybos būdą ir vien dėl šios priežasties, ieškovų reikalavimai turi būti atmesti. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis asmuo UAB „Admivita“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas prašė ieškinį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje nurodytas aplinkybes bei argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Iš esmės pakartojo atsiliepime nurodytus motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovai E. K. ir R. K. 2006 m. lapkričio 24 d. su UAB „SKALA“ sudarė Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį (Toliau - Sutartis), pagal kurią UAB „SKALA“ pardavė, o ieškovai nupirko: 1) butą/patalpą-butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 62,75 kv. m. bendro ploto, kuri paskirtis: gyvenamoji (butų), esantį (duomenys neskelbtini) mieste, kuris perėjo pirkėjams (ieškovams) po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje; 2) 6 275/596 253 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., kurio paskirtis: kita (gyvenamiesiems objektams statyti ir eksploatuoti), suformuoto atliekant kadastrinius matavimus, turinčio 0,1506 ha bendrojo ploto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, kuri pereina pirkėjams (ieškovams) po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje; 3)1/28 dalį automobilių stovėjimo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebaigtos statyti, turinčios 961,73 kv. m. bendro ploto, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, kuri pereina pirkėjams (ieškovams) po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje (el. b. T I, l. 10-12). Aukščiau minėta Sutartis 2006 m. lapkričio 24 d. patvirtinta Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarės D. L. (notarinio registro Nr.2-11121). Sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad pirkėjai (ieškovai) įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka savo lėšomis įregistruoti šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma Nekilnojamųjų daiktų priėmimo-perdavimo aktu, viešame registre, kurį tvarko valstybės įmonė Registrų centras (el. b. T I, l. 15). Sutarties 8.6 punkte nustatyta, kad prieš trečiuosius asmenis šalys šią sutartį bei vėlesnius jos sąlygų pakeitimus ir papildymus gali panaudoti ir teisines pasekmes minėtiems asmenims ši sutartis bei vėlesni jos sąlygų pakeitimai ir papildymai sukelia tik įstatymų nustatyta tvarka įregistravus šią sutartį ar jos sąlygų pakeitimus ir papildymus viešame registre, kurį tvarko valstybės įmonė Registrų centras (el. b. T I, l. 16). Teismui pateiktas Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018-01-25 išrašas patvirtina, kad ieškovai Valstybės įmonėje Registrų centre 2006-11-25 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-11121 įregistravo tik 2013-10-10 (el. b. T I, l. Nr. 38). Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 24 nutartimi UAB „SKALA“ buvo iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Admivita“. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 nutartimi nuspręsta UAB „SKALA“ likviduoti ir 2017 m. sausio 18 nutartimi – išregistruoti šią įmonę iš Juridinių asmenų registro. Iš teismui pateikto 2012 m. gruodžio 18 d. Varžytynių akto Nr. 22 matyti, kad UAB „Senvagės rezidencija“ 2012 m. gruodžio 17 d. įvykusių varžytynių pagrindu perėmė nuosavybėn iš Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skala“ 101937/596253 dalis 0,1506 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. T I, l. 48-49). Teismui pateiktas Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018-10-16 išrašas patvirtina, kad atsakovo UAB „Senvagės rezidencija“ vardu nuo 2013-01-30 Valstybės įmonėje Registrų centre įregistruotos nuosavybės teisės į 101937/596253 dalis 0,1506 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. T I, l. 21). Įregistravimo pagrindas – 2012-12-18 Turto varžytynių aktas Nr. 22. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas 2013-10-22 sprendimų „Atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre“ Nr. VILRS-1939 atsisakė įregistruoti E. K. ir R. K. nuosavybės teises į 6275/596253 dalį nekilnojamojo daikto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 2006-11-24 pirkimo pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-11121, pagrindu, kadangi Nekilnojamojo turto registre į 101937/596253 dalį minėto žemės sklypo, kuris nuosavybės teise priklausė UAB „Skala“, Nekilnojamojo turto registre 2013-01-30 įregistruotos UAB „Senvagės rezidencija“ nuosavybės teisės 2012ž-12-18 varžytynių akto Nr. 22 pagrindu (el. b. T I, l. 95). Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas 2018-02-06 sprendimų „Atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre“ Nr. VILRS-223 atsisakė įregistruoti E. K. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nes 2013-10-22 jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas Nr. VILRS-1939, atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre tų pačių dokumentų pagrindu (el. b. T I, l. 45). Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2018 m. kovo 7 d. sprendimu „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ Nr. cspr1-65, išnagrinėjusi pareiškėjo E. K. atstovo advokato D. J. 2018-02-15 skundą dėl Registrų centro Vilniaus filialo 2018-02-06 sprendimo Nr. VILRS-223 panaikinimo, skundą atmetė kaip nepagrįstą (el. b. T I, l. 46-47).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; ir kt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-44/2009) konstatavo, kad, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.
Byloje nustatyta, kad ieškovus E. K. bei R. K. ir atsakovą UAB „Senvagės rezidencija“ nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Tačiau įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas daro išvadą, jog ieškovai neįrodė aplinkybių, jog atsakovas yra nesąžiningas turto įgijėjas (CPK 178 str.).
Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Senvagės rezidencija“ nekilnojamąjį turtą - 101937/596253 dalis 0,1506 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo iš varžytynių, kurių metų buvo parduodamas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skala“ turtas. LR CK 4.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus tuos atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Iš to darytina išvada, kad daikto įgijėjas gali būti pripažintas nesąžiningu, jeigu jis daikto perleidimo momentu žinojo arba turėjo žinoti, kad daikto perleidėjas neturėjo teisės perleisti to daikto įgijėjo nuosavybėn. Įgijėjas, įgijęs daiktą ir vėliau sužinojęs, kad daiktas įgytas neteisėtai, lieka sąžiningas, įgijėjo sąžiningumas yra preziumuojamas. Nors ieškovai tvirtina, kad atsakovas yra nesąžiningas turto įgijėjas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės ieškovai neįrodė (CPK 178 straipsnis). Byloje nustatyta, kad ieškovai 2006-11-28 sudarę su UAB „SKALA“ nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-11121, tik 2013-10-10 įregistravo šį sandorį Valstybės įmonėje Registrų centre, ką patvirtina teismui pateiktas Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018-01-25 išrašas, nors pagal 2006-11-24 Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties 7.1. punktą buvo įsipareigoję tai padaryti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos. CK 6.393 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Pažymėtina, kad Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skala“ turto pardavimas iš varžytynių buvo vykdomas 2012 m. gruodžio 17 d., t. y. tuo metu ieškovų 2006-11-28 sudaryta nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-11121 dar nebuvo įregistruota viešame registre. Teismui pateiktas Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018-10-16 išrašas patvirtina, kad atsakovas UAB „Senvagės rezidencija“ 2013-01-30 Valstybės įmonėje Registrų centre įregistravo nuosavybės teises į 101937/596253 dalis 0,1506 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), ir įregistravimo pagrindas – 2012-12-18 Turto varžytynių aktas Nr. 22. CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ir daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad atsakovas prieš įsigydamas iš varžytynių dalį žemės sklypo privalėjo patikrinti nekilnojamojo turto registro duomenis apie perkamą turtą. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovas UAB „Senvagės rezidencija“ žemės sklypo dalies pardavimo momentu žinojo arba turėjo žinoti, kad bankrutuojančios UAB „Skala“ neturėjo teisės perleisti žemės sklypo dalies, todėl atsakovas negali būti laikomas neteisėtu žemės sklypo dalies valdytoju (CPK 178 straipsnis).
Kadangi nėra pagrindo tenkinti reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2012-12-18 varžytynių aktą Nr. 22 dalyje dėl 6275/596253 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 0,1506 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo atsakovui UAB Senvagės rezidencija‘ nuosavybėn, atmestinas ir reikalavimas taikyti restituciją bei pripažinti ieškovams nuosavybės teises į aukščiau minėto žemės sklypo dalį.
Ieškinį atmetus ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.
Atsakovas už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 945,91 Eur. Ieškinį atmetus, iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovui priteisiamos šios patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Teismo turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 3,62 Eur. Kadangi ieškinį atmetus, iš kiekvieno ieškovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš ieškovų šios išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui UAB „Senvagės rezidencija“, juridinio asmens kodas 302518674, lygiomis dalimis iš ieškovų E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Ritos karmanovienės, a. k. (duomenys neskelbtini) 945,91 EUR (devyni šimtai keturiasdešimt penki eurai 91 ct) išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.