Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.4.2.; 1.2.3.1.2.9.; 1.2.3.1.2.6.; 1.2.3.1.2.11.; 1.2.3.1.2.2.; 1.2.3.1.2.8.; 1.2.9.4.; 1.2.14.3.2.1.; 1.2.29.3.1.; 1.2.18.2.; 1.2.14.10.1.; 1.20.8.; 1.2.26.2; 1.2.16.5.;

2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

2020 m. gruodžio 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) Rasos Gudžiūnienės ir Ernestos Montvidienės,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. S., A. S. (A. S.), P. S. (P. S.) atstovui advokatui Kristupui Ašmiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo A. G., nuteistojo K. P. S., nuteistojo T. P. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nukentėjusiųjų G. S., P. S. (P. S.), A. S. (A. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus, 159 straipsnį, 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus laisvės atėmimu 18 (aštuoniolikai) metų;

- pagal BK 159 straipsnį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnes, ir T. P. paskirta subendrinta 18 (aštuoniolikos) metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant pirmus 10 (dešimt) metų atlikti kalėjime, o likusius pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 2, 3 punktais, 65 straipsniu, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirta bausme 6 mėnesių laisvės apribojimu, kuri BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalių pagrindu subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, jas visiškai sudedant bei paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, ir galutinė subendrinta bausmė T. P. paskirta laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas T. P. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. sausio 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Taip pat T. P. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti M. M.) ir BK 198² straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktus, 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus, 159 straipsnį, 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktus (Z. M. nužudymas) laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus (M. S. nužudymas) laisvės atėmimu 20 (dvidešimčiai) metų;

- pagal BK 159 straipsnį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu bei A. J. paskirta subendrinta 20 (dvidešimties) metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant pirmus 10 (dešimt) metų atlikti kalėjime, o likusius pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 2, 3 punktais, 65 straipsniu, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį skirta bausme, kuri BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, 9 dalies, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčio pagrindu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausme – areštu devyniasdešimčiai parų, ir galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų, pirmus 10 metų atliekant kalėjime, likusius pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. J. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. sausio 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Taip pat A. J. išteisintas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl rengimosi nužudyti M. M.), 198² straipsnį ir 284 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

K. P. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktus, 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus, 180 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktus (Z. M. nužudymas) laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus (M. S. nužudymas) laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei K. P. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę iki pilnametystės atliekant nepilnamečių pataisos namuose, o vėliau pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas K. P. S. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. sausio 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Taip pat K. P. S. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktus (Z. M. nužudymas) laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. G. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. sausio 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Taip pat A. G. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. M. išteisinta pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš T. P., A. J. ir K. P. S., o nepilnamečiui K. P. S. neturint lėšų, iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės J. S., solidariai priteista:

- 70,49 eurų UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiesiems G. S., P. S., J. S., A. S. 5000 eurų turtinei žalai atlyginti (kiekvienam po 1250 Eur);

- nukentėjusiajam A. S. 2462 Eur turtinei žalai atlyginti už automobilio sunaikinimą;

- nukentėjusiajam P. S. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajam J. S. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajam A. S. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajai G. S. 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. G., A. J. ir K. P. S., nepilnamečiui K. P. S. neturint lėšų, iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės J. S., solidariai priteista nukentėjusiajai M. M. 603,44 Eur turtinei žalai atlyginti ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra pripažinti kaltais ir nuteisti O. I., Ž. P., o E. S. BK 40 straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. P., A. J. ir K. P. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

1.1. jie veikdami iš anksto susitarę, bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų, būdami apsvaigę nuo alkoholio, siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, itin žiauriai nužudė žmogų, panaudojus fizinį smurtą ir peilį, pagrobė svetimą turtą, o T. P. ir A. J. dar įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, pagrobė svetimą dokumentą; neteisėtai įgijo ir laikė svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai įgijo slaptažodžius ir kodus, skirtus pasijungti prie informacinės sistemos; sunaikino svetimą turtą. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

- 2018 m. sausio 7 d. apie 00.20 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme automobilyje Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini) turėdami tikslą pagrobti degalus, esančius statybvietėje, bei šios statybvietės sargo asmeninius daiktus ir vertybes, T. P. organizavo, sudarė veikimo planą ir susitarė su A. J. ir K. P. S. kaip įvykdyti šias nusikalstamas veikas. Pagal susitarimą T. P. turėjo užkalbinti sargą M. S., duoti ženklą K. P. S., o, šiam pradėjus sargą mušti, turėjo prisijungti ir A. J., durdamas sargui peiliu, kurį parūpins T. P.. Vykdydami šį nusikalstamą sumanymą, T. P., A. J. ir K. P. S. 2018 m. sausio 7 d. apie 01.00 val. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybvietę, esančią (duomenys neskelbtini), bei laikydamiesi sutarto plano, ėmė jį įgyvendinti. T. P. išviliojo sargą M. S. iš darbo vietos – vagonėlio į lauką, bei padavė sutartinį ženklą K. P. S.. Šis, veikdamas pagal sutartą planą, tyčia sudavė M. S. kumščiais ne mažiau kaip 4 smūgius į veidą, nukentėjusiajam nuo suduotų smūgių suklupus, K. P. S. spyrė ne mažiau kaip 4 kartus šiam į galvą ir vidurinę kūno dalį. Pagal susitarimą prisijungė ir A. J., kuris, priėjęs prie M. S. iš nugaros, pastarajam dūrė peiliu ne mažiau kaip vieną smūgį į kaklo – sprando sritį, o, nukentėjusiajam nukritus ant pilvo, dūrė ne mažiau kaip 3 kartus peiliu į nugarą. Atlikus šiuos veiksmus, A. J., stovėdamas nukentėjusiajam iš nugaros, viena ranka atlošdamas pakėlė M. S. galvą ir kitoje rankoje laikytu peiliu tyčia nemažiau kaip vieną kartą pjovė M. S. per gerklę. Po ko peilį paėmė K. P. S. ir, priėjęs prie M. S. iš nugaros, viena ranka atlošdamas pakėlė M. S. galvą ir kitoje rankoje laikytu peiliu, tyčia nemažiau kaip vieną kartą pjovė M. S. per gerklę. Tokiais bendrais veiksmais T. P., A. J. ir K. P. S. padarė nukentėjusiajam muštinius sužalojimus veide ir kūne, durtinius – pjautinius sužalojimus nugaroje ir gerklėje, durtinį – pjautinį dešiniojo plaučio sužalojimą, durtinį – pjautinį skydinės kremzlės dešinės plokštelės sužalojimą su dešiniosios miego arterijos pažeidimu, kuris pasireiškė masyviu kraujavimu, dėl ko nuo patirtų sužalojimų M. S. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu, jie įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktuose.

1.2. Taip pat T. P., A. J. ir K. P. S. (dėl amžiaus nebūdamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, subjektas) nužudę M. S., iš statybvietės pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 70 litrų dyzelinio kuro, 70,49 eurų vertės, M. S. priklausančius daiktus: juodos spalvos piniginę, 20 eurų vertės su joje esančiais 160 eurų grynais pinigais; vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus M. S. vardu; AB SWEDBANK mokėjimo kortelę prie atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. S. vardu; SWEDBANK elektroninės bankininkystės pasijungimo kodus ir slaptažodžius; medžioklinį peilį su dėklu 20 eurų vertės; M. S. mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 215 DUAL SIM, 46 eurų vertės su SIM kortele; žalios spalvos arbatinuką 16 eurų vertės; M. S. žieminę tamsiai žalios spalvos striukę, 50 eurų vertės; juodos spalvos LED žibintuvėlį „TIROS“, 50 eurų vertės, bendros 432,49 eurų sumai, ir taip bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą ir peilį, pagrobė svetimą turtą, svetimus dokumentus, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai įgijo slaptažodžius ir kodus, skirtus pasijungti prie informacinės sistemos.

- Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, turėdami tikslą paslėpti nusikaltimo padarymo pėdsakus, T. P., A. J. ir K. P. S. nužudyto M. S. kūną įdėjo į automobilio VW TAURAN, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. S. sūnui A. S., bagažinę, pagrobė iš minėto automobilio žuvų ieškiklį echolotą „Fish finder“, 52 eurų vertės ir, A. J. vairuojant minėtą automobilį, pasišalino iš statybvietės. T. P. važiuojant priekyje ir rodant kelią, A. J. vairuojant kitą automobilį, kuriuo jie buvo atvykę į nusikaltimo vietą, jie atvažiavo į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kvartalą, kur automobilį VW TAURAN, v. n. (duomenys neskelbtini) 3000 eurų vertės su jame esančiu M. S. kūnu bagažinėje, A. S. priklausančiais daiktais: 2 krovininiais diržais, bendrai 10 eurų vertės; žiemine meškere 23 eurų vertės; M. S. striuke, 50 Eurų vertės; mobiliojo ryšio telefonu NOKIA 215 DUAL SIM, 46 Eurų vertės su SIM kortele; žalios spalvos arbatinuku, 16 Eurų vertės, sudegino. Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, slėpdami nusikaltimo padarymo pėdsakus, T. P., A. J. ir K. P. S. nuvyko į (duomenys neskelbtini) apskritį, kur, važiuojant (duomenys neskelbtini) keliu (duomenys neskelbtini), pasukus link (duomenys neskelbtini), kur, pavažiavus nuo kelio 950 metrų, sustojo ir prie kelio išmetė peilį, kuriuo badė ir pjovė M. S. bei sudegino M. S. priklausančią piniginę, 20 Eurų vertės, vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus M. S. vardu. Tokiu būdu T. P., A. J. ir K. P. S. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, o T. P. su K. J. (K. P. S. dėl amžiaus nebuvo nusikalstamų veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, subjektas) – ir nusikaltimus, numatytus BK 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat, T. P. ir A. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, jie, žinodami, jog K. P. S., gimęs (duomenys neskelbtini), yra nepilnametis, įtraukė jį į aukščiau nurodytų nusikalstamų veikų padarymą ir taip jie įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 159 straipsnyje.

3. Taip pat A. J., A. G. ir nepilnametis K. P. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, iš chuliganiškų paskatų, itin žiauriai, nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Nusikaltamą veiką jie padarė šiomis aplinkybėmis:

3.1. Laikotarpyje nuo 2017 m. lapkričio 5 d. 22 val. iki 2017 m. lapkričio 10 d. 22 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje netoli namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl menkos dingsties, vedami chuliganiškų paskatų, užpuolė cigaretės paprašiusį Z. M., gim. (duomenys neskelbtini), dėl neįgalumo esantį bejėgiškoje būklėje. A. J. tyčia kumščiu sudavus nukentėjusiajam ne mažiau dviejų smūgių į veidą, prie smurto prisijungė ir K. P. S. ir jau kartu su A. J. kumščiais ir kojomis tyčia sudavė Z. M. į įvairias kūno sritis tyrimo nenustatytą smūgių skaičių bei pargriovė pastarąjį ant žemės. Nukentėjusiajam atsistojus, A. G. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, nuo kurio jis nukrito, o vėliau padavė K. P. S. savo peilį, kuriuo tiek A. J., tiek K. P. S. pasikeisdami paeiliui dūrė Z. M. nemažiau kaip 16 kartų į galvą, veidą, sprandą, dešinę ranką, dešinę koją ir dešinį šoną, tuo bendrais veiksmais padarydami durtinę pjautinę žaizdą po dešiniuoju šonkaulių lanku su kepenų dešinės skilties sužalojimu, durtinę - pjautinę žaizdą dešinio momens srityje su dešinio galvos smegenų pusrutulio sužalojimu, durtines - pjautines žaizdas dešinio antakio srityje, sprando vidurinėje dalyje, dešinio žasto viršutiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, dėl ko nuo daugybinių durtinių - pjautinių žaizdų su kepenų dešinės skilties ir galvos smegenų dešinio pusrutulio sužalojimu, kurie komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, nukentėjusysis Z. M. įvykio vietoje mirė ir taip tyčia, sukeldami dideles fizines kančias, itin žiauriai, iš chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Tokiu būdu įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktuose.

4. Be to, T. P. ir A. J. buvo kaltinami tuo, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, T. P. pasikėsino, o A. J. rengėsi nužudyti žmogų dėl savanaudiškų paskatų. Kaltinime buvo nurodytos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:

4.1. T. P. ir A. J., apsimesdami miško pardavėjais, susitarė įvilioti miško pirkėją į miško gilumą, kur, T. P. užkalbinus M. M., A. J. turėjo suduoti smūgį peiliu nukentėjusiajam iš nugaros pusės ir jį nužudyti. Po to pagal susitarimą jie būtų pagrobę iš nukentėjusiojo atsivežtus pinigus, skirtus avansui už miško pirkimą, o nužudytojo kūną užkasę. Tęsiant nusikalstamą sumanymą, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, T. P. pranešė M. M., jog parduodamas 8 su virš hektaro ploto miškas už 5000 Eurų, esantis (duomenys neskelbtini), bei susitarė susitikti dėl miško apžiūros 2018 m. sausio 5 d.. 2018 m. sausio 5 d. ryte tiksliai tyrimo nenustatytu laiku T. P. liepė A. J. pasiimti iš namų peilį, kuriuo šis turės padurti miško pirkėją M. M. bei paskambinęs nukentėjusiajam pasakė su savimi turėti pinigų duoti avansui už miško pirkimą, bei išvažiavo į susitikimą automobiliu Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini) Apie 10.00 val. susitikus su M. M. aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), nurodė šiam sėstis į jo automobilį bei nuvežė pastarąjį į Kalesnykų girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalą, priklausantį Lietuvos Respublikos valstybei. Išlipus iš automobilio T. P. nurodė A. J. paimti iš automobilio bagažinės peilį, o pats ėjo kartu su M. M. apžiūrėti neva tai parduodamą mišką. Einant į miško gilumą ir sulaukus patogaus momento, A. J. turėjo nudurti nukentėjusįjį, tačiau to nepadarė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes išsigando. Tokiu būdu T. P. ir A. J., sudarę nusikaltimo vykdymo planą, turėdami įrankį nusikaltimui daryti, pasikėsino nužudyti M. M. dėl savanaudiškų paskatų. Tai yra buvo kaltinami tuo, kad T. P. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o A. J. dėl nusikaltimo, numatyto BK 21 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte padarymo.

4.2. A. J. ir A. G. buvo kaltinami įvykdę nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, tuo, kad, nužudydami Z. M. iš chuliganiškų paskatų, tuo pačiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

4.3. T. P. ir A. J. buvo kaltinami įvykdę nusikaltimą, numatytą BK 198² straipsnyje dėl to, kad, nužudę M. S., pagrobė AB Swedbank mokėjimo kortelę prie atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. S. vardu, AB Swedbank elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus ir slaptažodžius.

5. R. M. buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą, numatytą BK 238 straipsnio 1 dalyje, tuo, kad 2018 m. sausio 9 d. apie 20.30 val. būdama Bare - kibininėje, esančioje (duomenys neskelbtini), bendraudama su nusikaltimą padariusiais asmenimis A. J. ir K. P. S., iš jų sužinojusi apie padarytą labai sunkų nusikaltimą, kad 2018 m. sausio 7 d. apie 01.00 val. T. P., A. J. ir K. P. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą pagrobti degalus, tyčia nužudė statybvietę saugojusį sargą ir jo kūną išvežę automobiliu VW TAURAN, v. n. (duomenys neskelbtini)į mišką, sudegino, turėdama galimybę, tyčia, be svarbios priežasties nepranešė apie tai teisėsaugos įstaigai.

II. Apeliacinių skundų argumentai

6. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo:

1) Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendį dalyje dėl T. P. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti M. M.), A. J. išteisinimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl rengimosi nužudyti M. M.), R. M. išteisinimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį dėl nepranešimo apie nusikaltimą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

- pripažinti T. P. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti M. M. ir skirti jam 15 metų laisvės atėmimo bausmę;

- pripažinti A. J. kaltu pagal BK 21 straipsnio 1 dalį. 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl rengimosi nužudyti M. M. ir skirti jam 10 metų laisvės atėmimo bausmę;

- pripažinti R. M. kalta pagal BK 238 straipsnio 1 dalį dėl nepranešimo apie nusikaltimą ir skirti jai 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – tęsti mokslą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

2) Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendį dalyje dėl T. P. ir A. J. paskirtų per švelnių bausmių už M. S. nužudymą pakeisti:

- A. J., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus (dėl M. S. nužudymo) skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. J. paskirtas bausmes subendrinti, taikant bausmių apėmimą ir skirti jam galutinę subendrintą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ją atliekant kalėjime.

- T. P., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus (dėl M. S. nužudymo) skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, T. P. paskirtas bausmes subendrinti, taikant bausmių apėmimą ir skirti jam galutinę subendrintą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ją atliekant kalėjime.

3) Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

6.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, išteisindamas T. P. dėl pasikėsinimo, o A. J. dėl rengimosi nužudyti M. M., bei išteisindamas R. M. dėl nepranešimo apie nusikaltimą, netinkamai pritaikė įstatymą, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė įstatymą T. P. ir A. J. už M. S. nužudymą paskirdamas per švelnias bausmes, dėl ko nuosprendis keistinas.

Dėl išteisinimo T. P. pasikėsinus, o A. J. rengiantis nužudyti M. M.

6.2. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino T. P. dėl pasikėsinimo, o A. J. dėl rengimosi nužudyti M. M., neatsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą. Teigia, kad teismas, nurodydamas, jog byloje buvo nustatytas tik pats kaltinime nurodytų asmenų nuvykimo į mišką faktas, tačiau nenustatyta, ko tokiu būdu buvo siekiama ir kodėl šie siekiai liko neįgyvendinti, neišsamiai ir selektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Prokuroras sutinka su teismo pozicija, kad esminiai duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas dėl rengimosi/pasikėsinimo nužudyti M. M. buvo ikiteisminio tyrimo metu duoti A. J. parodymai. Tačiau nesutinkama su teismo vertinimu, kad šie duomenys kitų byloje esančių įrodymų kontekste yra nepakankami kaltinimui pagrįsti.

6.3. Teigiama, kad A. J. ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius parodymus dėl planavimo nužudyti M. M.. Be to, A. J. buvo apklaustas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, siekiant išvengti įtariamojo parodymų keitimo ar pasinaudojimo savo teise atsisakyti duoti parodymus teisme. Apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją prilygsta asmens apklausai teisme ir tokios apklausos metu duoti parodymai turi tokią pačią įrodomąją galią, kaip ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai. T. P. dėl šios veikos parodymus davė tik apklausiamas teisme, todėl jo pozicija dėl šios veikos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinoma. Tuo pačiu, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad T. P. ir A. J. versija apie ketinimą ne nužudyti, o apgauti M. M. ir išvilioti iš jo pinigus, atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu, iš ko galima spręsti, kad T. P. ir A. J. suderino savo pozicijas dėl šio nusikaltimo padarymo, siekdami išvengti gresiančios atsakomybės ir bausmės. Pažymėjo, kad ir teismas, nuosprendyje skirdamas bausmes, konstatavo, jog A. J. bandė klaidinti teismą dėl bendrininko T. P. veiksmų, vaidmens, kas rodo jo nenuoširdumą. Teisminio nagrinėjimo metu iškelta kaltinamųjų versija ir A. J. paaiškinimai dėl parodymų keitimo aplinkybių neatitinka byloje esančių įrodymų ir yra nelogiški.

6.4. Prokuroro vertinimu, A. J. ikiteisminio tyrimo metu davė labai išsamius ir detalius parodymus, kurie laikytini atvirais ir sąžiningais. Jis ikiteisminio tyrimo metu labai smulkiai apibūdino atskiras įvykio detales ir pasakojo savo paties išgyvenimus – apie matytą peilį, jo buvimo automobilyje vietą, kad juo buvo padurtas sargas, patirtą išgąstį, persigalvojimą, peilio padėjimą automobilio priekinėse automobilio durelėse. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. J. pakartojo, kad peilio iš namų neėmė, kad T. P. nurodymu peilį jis paėmė iš automobilio bagažinės, iš pat pradžių nenorėjo durti M. M., būdamas miške išsigando ir pan. Prokuroro nuomone, tokių aplinkybių ir detalių išgalvoti meluojant, o vėliau jas pakartojant kitos apklausos metu, neįmanoma. Todėl, prokuroro nuomone, teismas turėjo šiais parodymais remtis, tuo tarpu jis nuosprendyje nepasisakė, kodėl ikiteisminio tyrimo metu duotus A. J. parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo.

6.5. Taip pat prokuroras siūlo atmesti, kaip neįtikinamą, A. J. ir T. P. iškeltą versiją dėl tikslo apgauti M. M. ir gauti pinigų, nes jie į susitikimą su nukentėjusiuoju važiavo dviese, t. y. jei A. J. nebuvo numatytas aktyvus vaidmuo, jam nebuvo tikslo kartu važiuoti aprodyti mišką, tuo tarpu nukentėjusiajam M. M. tai sukėlė įtarimų. Be to M. M. ir T. P. išlipus ir apžiūrint mišką, nebuvo tikslo A. J. kartu su T. P. eiti iki automobilio bagažinės, o vėliau vaikščioti netoli jų. Visiškai neįtikinamai atrodo ir A. J. pateikti paaiškinimai dėl parodymų keitimo teisme, t. y. kad apie šį planuotą nusikaltimą pats davė parodymus savo valia, kai jam buvo pasakyta, kad T. P. viską papasakojo apie jį, apie (duomenys neskelbtini), tuomet jis pasakė apie T. P., norėdamas jam pakenkti, tačiau dar labiau pakenkė ir sau. Prokuroro vertinimu, jei A. J. būtų norėjęs pakenkti T. P., nebūtų išgalvojęs istorijos, kurioje labai sunkaus nusikaltimo bendrininku įvardintų ir save, pasakotų apie planą nužudyti kitą žmogų. Priešingai – A. J. būtų pasakojęs apie planą apgauti M. M. ir neminėjęs savęs kaip bendrininko.

6.6. Šių aplinkybių pagrindu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas T. P. ir A. J. veiką, teismo nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų ir nepagrįstai pastaruosius išteisino – T. P. dėl pasikėsinimo, A. J. dėl rengimosi nužudyti M. M..

Dėl per švelnios bausmės skyrimo T. P. ir A. J. už M. S. nužudymą

6.7. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs T. P. ir A. J. kaltais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 ir 11 punktus, skirdamas jiems bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl jiems paskyrė per švelnias bausmes. Nustatęs faktines bylos aplinkybes ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. P. ir A. J. atžvilgiu, teismas nepakankamai įvertino jų padarytos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, jų asmenybes ir kitus pagrindus, dėl ko skyrė neteisingas bausmes, kurios, nors ir atitinka minėto BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas, tačiau savo dydžiu yra aiškiai per švelnios. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingos ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo.

6.8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, nors pripažino, kad T. P. įvykdė nužudymą, nustačius tris skirtingus veiką kvalifikuojančius požymius (itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų ir siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą), kas ypač padidina nužudymo pavojingumą, taip pat nesant nei vienos pastarojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir esant dviem nustatytoms jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms (nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, veikdamas bendrininkų grupe), kad buvo šio nusikaltimo organizatorius, sukurstė ir į šią veiką įtraukė nepilnametį, nusikaltimą įvykdė šaltakraujiškai ir apgalvotai, o veika sukėlė itin skaudžias ir negrįžtamas pasekmes, ne tik už nurodytos nusikalstamos veikos padarymą neskyrė T. P. maksimalios galimos bausmės (laisvės atėmimas iki gyvos galvos), bet neskyrė ir galimos maksimalios terminuotos laisvės atėmimo bausmės (20 metų laisvės atėmimo).

6.9. Skirdamas bausmę, apygardos teismas taip pat nepakankamai atsižvelgė ir į kitus T. P. asmenybę apibūdinančius duomenis: T. P. teistas 2 kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, iki suėmimo nedirbo, byloje esančių duomenų visuma teismui leido T. P. charakterizuoti kaip linkusį nusikalsti, prasimanyti pinigų nusikalstamu būdu, nevertinti kito žmogaus gyvybės. Nagrinėjant bylą, T. P. nedavė nuoseklių parodymų, siekė sumenkinti savo indėlį į nusikalstamų veikų padarymą, kas rodo, kad jis nelinkęs kritiškai vertinti savo padarytų nusikalstamų veikų, dėl jų padarymo nesigaili, yra linkęs nusikalsti, negerbia kitų visuomenės narių sveikatos ir gyvybės, moralės normų. Todėl, prokuroro nuomone, įvertinus visas T. P. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, teismo paskirta bausmė už M. S. nužudymą yra neproporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl laikytina per švelnia.

6.10. Apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl A. J. paskirtos bausmės, prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog padaryta veika (M. S. nužudymas) vertinama kaip labai sunki (nužudymas trimis skirtingais kvalifikuojančiais požymiais – itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą), kas ypač padidina padaryto nusikaltimo pavojingumą. Veika sukėlė negrįžtamas pasekmes, kurios sukėlė didelę žalą tiek artimiesiems, tiek visuomenei. Nužudymo aplinkybės rodo aktyvų jo vaidmenį, intensyvų smurto panaudojimą, padarytos veikos pobūdis – ypač didelį jo pavojingumą visuomenei, ciniškumą, visišką įstatymų ir kitų žmogaus teisių, teisės į gyvybę negerbimą. Nebuvo nustatyta pastarojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir veikdamas bendrininkų grupe. Taip pat teismas įžvelgė jo nenuoširdumą ir gailesčio nebuvimą.

6.11. Prokuroro vertinimu, teismas, skirdamas bausmę A. J., taip pat nepakankamai įvertino ir kitus jo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. jog jis buvo teistas 2 kartus, byloje nagrinėjami įvykiai nėra atsitiktiniai. A. J. nedirbantis, gyvybę M. S. atėmė, veikdamas ciniškai ir brutaliai (ne tik sudavė smūgius, bet pjovę gerklę, badė peiliu). Šios aplinkybės parodo antivisuomeniškas A. J. nuostatas, visišką moralės normų negerbimą, polinkį į smurtą ir nusikaltimus. Todėl mano, kad A. J. teismo paskirta bausmė už M. S. nužudymą yra neproporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl laikytina per švelnia.

6.12. Remiantis išdėstytu, prokuroras mano, kad teismas, skirdamas T. P. ir A. J. bausmes dėl M. S. nužudymo, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepakankamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumą bei nepakankamai įvertino aplinkybes, itin neigiamai apibūdinančias T. P. ir A. J. asmenybes. Paskyrus savo dydžiu neteisingą bausmę, nėra galimybės įgyvendinti bausmės paskirties – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamas veikas padariusį asmenį, atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl R. M. išteisinimo nepranešus apie nusikaltimą

6.13. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. M. pagal BK 238 straipsnio 1 dalį (nepranešimas apie nusikaltimą), akcentavo, kad ji neturėjo objektyvios galimybės pati patikėti, jog jos draugai apie M. S. nužudymą kalba tiesą ir apie tai pranešti teisėsaugai, juolab, kad jos suvokimą, anot teismo, ribojo jos nepilnametystė, socialinė branda ir nedidelė gyvenimiška patirtis. Prokuroras su tokiu teismo vertinimu nesutinka.

6.14. BK 13 straipsnyje numatyta bendra taisyklė, kad asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus atsako nuo 16 metų amžiaus. Taigi preziumuojama, kad tokio amžiaus asmuo sugeba suvokti įvairius įvykius ir aplinkybes bei juos vertinti. Tačiau šioje byloje teismas, vadovaudamasis tik R. M. amžiumi, padarė daugiau niekuo nepagrįstą išvadą, jog pastarosios asmenybė buvo nebrandi byloje aptariamiems įvykiams suvokti ir apie juos laiku pranešti teisėsaugai. Prokuroro vertinimu, vien asmens amžius nėra pakankamas kriterijus asmens brandai ir patirčiai įvertinti. Jei teismui kilo abejonių dėl R. M. asmenybės brandumo, jis turėjo paskirti užduotis specialistui įvertinti pastarosios brandumą ir galimybę suvokti tam tikrus įvykius. Tačiau byloje esančių duomenų visuma nekelia abejonių dėl pakankamos R. M. brandos.

6.15. BK 238 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra formali, o tai reiškia, kad pats nepranešimo faktas, jei nebuvo svarbių priežasčių, pateisinančių nepranešimą, yra laikomas baigtu nusikaltimu. Be to, turi būti nustatyta, kad pranešti apie labai sunkų nusikaltimą buvo pakankamai laiko, tačiau kaltininkas sąmoningai vėlavo ar vengė tai padaryti – pranešimas buvo pavėluotas, nors neįveikiamų kliūčių pranešti per kiek įmanoma trumpesnį laiką nebuvo. Prokuroro nuomone, laikytinas nepagrįstu apygardos teismo teiginys, jog R. M. neturėjo objektyvios galimybės, pakankamai laiko pranešti apie sužinotą M. S. nužudymą, nes nepraėjo net viena para. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. M. turėjo pakankamai laiko pranešti apie jos sužinotas aplinkybes (trumpasis pagalbos telefonas veikia visą parą) ir nebuvo nustatyta neįveikiamų kliūčių tai padaryti. Apie padarytą labai sunkų nusikaltimą ji sužinojo, būdama kebabinėje – bare, esančioje (duomenys neskelbtini), vėliau šį faktą žinute patvirtino ir A. J.. Pati R. M. buvo aktyvi ir žingeidi klausinėdama apie padarytą nusikaltimą – M. S. nužudymą. Todėl, nors ir nuo jos sužinojimo apie nusikaltimą bei įtariamųjų sulaikymo ir nebuvo praėjusi pilna para, ji turėjo galimybių ir laiko pranešti apie sužinotas aplinkybes. Be to, pačios R. M. parodymais nustatyta, kad ji ir neketino, sužinojusi apie nusikaltimą, iškart pranešti teisėsaugai, nors pilnai suprato kas vyksta, nes labai bijojo.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis yra nuteistas, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius, kad jo veiksmais buvo padaryta veika, turinti jam inkriminuoto nusikaltimo požymių.

7.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktus dėl Z. M. nužudymo, netinkamai pritaikė materialines ir procesines teises normas, suteikdamas išskirtinę reikšmę tik kaltinantiems įrodymams, nevertinant byloje esančių įrodymų visumos, apkaltinamąjį nuosprendį grindžiant tik prielaidomis, kas nesudarė pagrindo išvadai, kad jis savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką ar kėsinosi ją padaryti. Jam pareikštas kaltinimas buvo abstraktus ir šališkas. Nebuvo pagrįsta, kada ir kokiais veiksmais A. G. tariamai iš chuliganiškų paskatų, nužudė bejėgiškos būklės Z. M., sukeliant jam dideles fizines kančias, itin žiauriai. Apelianto teigimu, byloje reikšmingų jo kaltės įrodymų nėra, o įrodymai, kurie tariamai patvirtina jo kaltę, interpretuojami neteisingai. Nė vienas iš nuteistų asmenų nedavė parodymų, patvirtinančių A. G. kaltę ar kad jis būtų kaip nors susijęs su jam inkriminuota veika, jog buvo kokie nors susitarimai veikti bendrai, neteisėtai ir nusikalstamai.

7.2. Apelianto skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino specialistų išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotų Z. M. padarytų sužalojimų, kurie pripažinti nukentėjusiojo mirties priežastimi, pobūdžio, t. y. išvados vienareikšmiškai patvirtina, kad nukentėjusio mirtis įvyko dėl aštraus duriamo – pjaunančio daikto, galimai peilio, poveikio, o tai, anot apelianto, nėra susiję su jam inkriminuojama BK 129 straipsnio 2 dalimi, kadangi jis pats nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo aštraus duriamo – pjaunančio daikto (peilio). Dėl to teigia, kad jo veiksmai negali būti interpretuojami kaip sukėlę padarinius – šiuo atveju Z. M. mirtį. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi ne atskirais A. G. veiksmais padarytas sužalojimas, o bendrais jo ir bendravykdytojų vieninga tyčia padaryti veiksmai bei jais sukelti padariniai, anot apelianto, toks teismo išvada nepatvirtina jokių jam inkriminuoto nusikaltimo veikų sudėtį sudarančių veiksmų atlikimo. Tai, kad kaltinimą palaikę prokurorai kiekvieną bylos aplinkybę subjektyviai stengėsi interpretuoti kaltinimo linkme, nepatvirtina, jog jis yra kaltas ir gali būti pripažintas kaltu.

7.3. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog A. G. veiksmuose nėra jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties – jo veiksmai nesąlygojo Z. M. mirties (nėra priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ir kilusių padarinių), nebuvo tyčios nužudyti kitą asmenį, veikti bendrai su kitais asmenimis, net nesuprato, kokius veiksmus kiti asmenys ketino atlikti. Šias aplinkybes, jo teigimu, patvirtina byloje surinkti įrodymai, tačiau teismas jo kaltę grindė remdamasis abstrakčiais pasvarstymais – neva jis turėjo ir galėjo suprasti, kur peilis bus panaudotas kitų kaltinamųjų. Teismas nepagrįstai atmetė jo poziciją, kad jis nesuvokė kitų asmenų atliekamų veiksmų ar ką kiti asmenys konkrečiai ketina padaryti, nenumatė padarinių ir buvusioje stresinėje situacijoje (buvo pasimetęs, pavartojęs alkoholio ir pasitraukęs daug atokiau iš įvykio vietos) negalėjo sustabdyti kitų asmenų veiksmų. Teismo vertinimas, kad jis vieningai kartu su A. J. ir K. P. S. prisidėjo prie Z. M. nužudymo, nepagrįstas ir atmestinas, nesant jokių tiesioginių, vienareikšmių įrodymų dėl jo kaltės. Šių išdėstytų aplinkybių pagrindu, apelianto nuomone, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas už Z. M. nužudymą, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl ji naikintina ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

7.4. Šioje situacijoje svarbu įvertinti ir tai, kokiomis aplinkybėmis pats A. G. sudavė smūgį nukentėjusiajam. 2018 m. gruodžio 12 d. teisiamojo posėdžio metu duotuose parodymuose, kurie atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 20 d. duotus parodymus, taip pat nuteistojo K. P. S. 2018 m. gruodžio 12 d. parodymus dėl smūgio sudavimo nukentėjusiajam aplinkybių ir A. G. dalyvavimo įvykyje, A. G. nuosekliai teigė, kad jokių kitų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, išskyrus vieną suduotą smūgį ranka, jis neatliko. Pats teismas padarė išvadą, kad A. G. vaidmuo, nužudant Z. M., nebuvo toks aktyvus, kaip jo bendrininkų, nes jis sudavė tik vieną smūgį ir padavė peilį, kuriuo bendrininkai badė nukentėjusįjį. Todėl, jo manymu, pats teismas pripažįsta, kad jo suduotas smūgis neturėjo reikšmės kilusioms pasekmėms, o tai patvirtina, jog jis tiesiogiai nėra prisidėjęs prie nukentėjusiojo gyvybės atėmimo, todėl ir tyčios nebuvo. Smūgį Z. M. jis sudavė, gindamasis nuo pastarojo, o ne dėl tyčios nužudyti ar sutrikdyti jo sveikatą, kadangi nukentėjusysis turėjo peilį. A. G. neturėjo tikslo atimti gyvybę, išgąsdinti, kitaip įbauginti, sutrikdyti sveikatą ar kitaip pakenkti nukentėjusiajam. Sudavęs vieną smūgį, jis pasitraukė atokiau ir negalėjo numatyti, kas vyksta ir kokius veiksmus A. J. ir K. P. S. ketina atlikti nukentėjusiojo atžvilgiu. Dėl to teismo išvada, kad jis sąmoningai leido padariniams kilti ir turėjo vieningą tyčią, laikytina nepagrįsta.

7.5. Apelianto teigimu, nuo Z. M. jis pasitraukė pakankamai dideliu atstumu, dėl sužėlusių krūmų ir tamsaus paros meto matomumas buvo mažas. Be to, jis buvo streso būsenoje ir fiziškai negalėjo matyti, nuspėti ar prognozuoti kitų asmenų veiksmų. Kai padavė peilį, manė, kad smurtiniai veiksmai prieš Z. M. yra pasibaigę, jis paliktas ramybėje, o K. P. S. peilio prašė visiškai kitu tikslu. Tiek A. J., tiek K. P. S. buvo žinoma, kad A. G. nešiojasi peilį, kadangi jį dažnai naudodavo buities reikalams, todėl, K. P. S. paprašius peilio, jis negalvojo ir negalėjo suprasti, kad jis bus panaudotas Z. M. žaloti. Nėra jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad A. G. galėjo numatyti, kad peiliu bus žudomas žmogus, nes tuo metu nukentėjusiojo jau nematė, negirdėjo jokių garsų, iš kurių būtų galima spręsti apie smurto naudojimą. Tarp jo ir kitų asmenų nebuvo jokio susitarimo, nei prieš sutinkant, nei sutikus nukentėjusįjį dėl jo gyvybės atėmimo ar pasikėsinimo į jo gyvybę. 2018 m. sausio 20 d. apklausos metu jis nurodė, kad net norėjo Z. M. iš tos vietos išvaryti, kas, jo manymu, taip pat patvirtina, kad jokio susitarimo tarp jo ir kitų kaltintų asmenų, kaip tai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo.

7.6. Vien tai, kad pats nukentėjusysis kišenėje turėjo žirkles ar peilį, A. G. išsigando ir reflekso būsenoje atėmė peilį bei sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį. Nenorėjo suduoti, tačiau dėl išgąsčio ir kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio, automatiškai sudavė smūgį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl jo suduoto smūgio, todėl turėjo spręsti ir dėl smūgio sudavimo priežasties tyčios atimti nukentėjusiojo gyvybę kontekste.

7.7. Apeliantas A. G. skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis veikė, kaip bendrininkas kartu su A. J. ir K. P. S. – jų susitarimą patvirtina pasyvus jo elgesys, nors turėdamas galimybę sutrukdyti asmenims intensyviai smurtauti, badyti peiliu Z. M., to nepadarė, priešingai – padavė peilį, taip suprasdamas veikos pavojingumą ir padarinius. Apeliantas pabrėžia, kad jis nesuprato, ką ketina daryti A. J. ir K. P. S., su jais nesitarė, neveikė bendrai. Kaip jau minėjo, byloje nėra jokių įrodymų dėl tarp jų buvusio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį. Jis pats nukentėjusįjį varė, gynė juo kitų nuteistųjų, nesuprato, kam K. P. S. jo prašė peilio bei po susistumdymo su nukentėjusiuoju jis pasitraukė toliau iš miškelio, iki jo pasitraukimo nukentėjusiojo gyvybei grėsmės nebuvo.

7.8. Taigi, apelianto nuomone, byloje surinkti įrodymai ir turimos faktinės aplinkybės paneigia bendrininkavimą, nes konstatuojama, kad nebuvo tartasi dėl konkretaus tikslo – kito žmogaus gyvybės atėmimo. Jis su nuketėjusioji mirtimi nėra susijęs.

7.9. Taip pat apelianto vertinimu, jam negali būti inkriminuotos veiką kvalifikuojančios aplinkybės – kad jis nužudė Z. M., jam esant bejėgiškos būklės, kankindamas ar kitaip itin žiauriai bei dėl chuliganiškų paskatų, kadangi tai nėra niekaip susiję su juo suduotu smūgiu. Nukentėjusysis nebuvo bejėgiškos būklės, nes galėjo gintis, buvo sąmoningas, bendravo (šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiojo motina M. M., parodydama, kad pastarasis suvokė savo veiksmus). Šiuo aspektu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltininkai turi suvokti, jog nukentėjusysis yra bejėgiškos būklės. O apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, praeityje jam atliktas operacijas, negalavimus, jie negalėjo nei įtarti, nei numanyti, tokia informacija jiems nebuvo žinoma. Vizualiai nukentėjusysis atrodė sveikas žmogus. Jis taip pat Z. M. nekankino ir jokiais kitais būdais nepasielgė su nukentėjusiuoju itin žiauriai. Tokių įrodymų byloje nėra. Teismas nedetalizavo, kokie veiksmai buvo pripažinti itin žiauriais ir nurodė, kad A. G. sudavė tik vieną smūgį ir daugiau jokių kitų veiksmų neatliko. Taip pat A. G. neturėjo jokių chuliganiškų paskatų ar siekių atimti žmogui gyvybę, suduotas smūgis buvo gynyba, o ne siekis įbauginti, atimti gyvybę ar sutrikdyti sveikatą.

7.10. Apibendrindamas išdėstyta, apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, tai patvirtina tiek nuoseklūs jo parodymai, kitų nuteistųjų parodymai, specialisto išvados ir kiti duomenys. Teismo motyvai, kad jis teisme keitė savo parodymus, kartu su A. J. ir K. P. S. pateikdami naują dešrelių pjaustymo versiją, turi būti atmesti. Teismo apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu turi būti panaikintas ir jis išteisintas,

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. P. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu taikyti kitą baudžiamojo įstatymo normą, pakeičiant nuosprendį. Taip pat prašo, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, sušvelninti ir sumažinti bausmės atlikimo laiką.

8.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad su skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nesutinka. Nuosprendis jo atžvilgiu yra iš dalies nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padaryti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai, nukrypta nuo suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, teismas buvo šališkam ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Tokiu būdu, apeliacinio skundo pagrindas – netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, netinkamai vertinant įrodymus, ir neteisinga paskirta bausmė.

Dėl byloje esančių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo

Dėl M. S. nužudymo

8.2. Apeliantas nurodo, kad jis savo kaltę dėl dalyvavimo, nužudant M. S., pripažino iš dalies. Jis teigė, kad M. S. gerklės nepjovė ir jokių durtinių-pjautinių veiksmų su peiliu neatliko, tik 3-4 kartus sudavė kumščiu į veidą. Taip pat jis matė, kaip A. J. kelis kartus M. S. dūrė peiliu, perpjovė gerklę, po ko K. P. S. su T. P. persipylė kurą, sargo kūną įdėjo į automobilio bagažinę ir miško masyve sudegino automobilį su jame buvusiais palaikais. Todėl apeliantas pažymi, kad jis nuoširdžiai pripažino dalyvavęs jam inkriminuotos veikos padaryme, tačiau neigia, kad atliko veiksmus, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Šią jo poziciją, anot apelianto, atitinka bylos įrodymų visetas, be T. P. ir A. J. parodymų, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad K. P. S. sudavė mirtinus smūgius nukentėjusiajam.

8.3. Šiame nusikaltime jo vaidmuo yra trečiaeilis, nes jis, kaip bendrininkas, padėjo nuslėpti kitų asmenų padarytą labai sunkų nusikaltimą. Jis pats M. S. smogė tik keletą kartų ranka. Pagal teismo medicinos specialistų išvadas šie smūgiai nebuvo mirties priežastimi ir galėjo sukelti tik nežymų sveikatos sutrikdymą.

8.4. Anot apelianto, byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad tarp jo ir kitų nuteistųjų būtų buvęs išankstinis susitarimas nužudyti M. S.. Priešingai, bylos medžiaga patvirtinta, kad tikslas buvo pavogti dyzelinio kuro. Planuotas nusikaltimas, baigęsis sargo nužudymu, įvyko spontaniškai. Aplinkybę, kad nebuvo išankstinio planavimo nužudyti, parodo ir faktas, kad tiek jis pats, tiek kiti nusikaltime dalyvavę asmenys, įvykio metu buvo be kaukių ir be pirštinių, neturėjo įrankių ir priemonių, kas palengvintų nusikaltimo padarymą ir paskesnį įkalčių bei įrodymų slėpimą.

8.5. Apelianto nuomone, neturi būti vertinami, kaip leisti įrodymai, jų surašytuose nuoširdžiuose prisipažinimuose nurodyti pirminiai parodymai apie įvykių aplinkybes, kad išankstinis susitarimas nužudyti sargą buvo ir kiekvienas iš nusikaltimo dalyvių turėjo grupės vadovo paskirtas užduotis. Šie dokumentai nėra procesiniai ir jų statusas yra niekinis. Jis pats, būdamas sulaikytas, praėjus trumpam laikui po nusikaltimų, prisipažinimo lape nuoširdžiai išdėstė savo pačius pirmuosius parodymus, kad sargo jis peiliu nebadė, o tik 2-3 kartus sudavė smūgius ranka ir koja, tačiau jo nežudė. Byloje nėra nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties, todėl nenustatyta, kad K. P. S. veika lėmė padarinių atsiradimą.

Dėl Z. M. nužudymo

8.6. Apeliaciniame skunde išdėstydamas teisiamajame posėdyje duotus savo parodymus dėl Z. M. sužalojimo aplinkybių, apeliantas pažymi, kad veiką padarė būdamas nepilnametis, dar nepasiekęs brandaus asmens amžiaus ir nepilnai suvokdamas bei kontroliuodamas savo emocijas, veiksmus, tuo metu būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teigia, nežinantis ir negalintis paaiškinti, kodėl nukentėjusiajam Z. M. smogė keletą smūgių, peiliu dūrė jam į koją. Jis mano, kad šiems jo veiksmams nemažą įtaką turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, įvertinus jo amžių. Jis dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai prisipažino, nurodė, kad Z. M. sudavė tik keturis kartus ranka į veidą, du kartus koja spyrė į kūną ir vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam į koją. Tai patvirtino ir A. G.. Remiantis specialisto išvada, dėl tokių jo veiksmų Z. M. būtų gyvas. Todėl jis teigia, kad Z. M. nežudė, jam mirtinų smūgių nesudavė.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo

8.7. Apeliantas nurodo, kad pagal teisminę praktiką, sprendžiant bendrininkavimo klausimus nužudymo bylose, esminis dėmesys yra kreipiamas į bendrininkų tyčios buvimą. Už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Taigi, taikant mirtino smūgio taisyklę, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo, turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Apelianto manymu, ši taisyklė taikytina kvalifikuojant jo veiksmus, tiek dėl M. S., tiek dėl Z. M. nužudymo.

8.8. Apeliantas netinkamai pritaikytu įstatymu laiko tiek netinkamą BK bendrosios dalies normų, nustatant bendrininkavimo požymius, taikymą, tiek BK specialiosios dalies normų taikymą, netinkamai kvalifikuojant nusikalstamas veikas.

8.9. Anot apelianto, skundžiamame nuosprendyje supaprastintai konstatuotos Z. M. nužudymo faktinės aplinkybės, išsamiai neįvertinta konfliktinė situacija tarp bendrininkų – A. J., A. G., K. P. S. ir nukentėjusiojo Z. M., liko neišspręsta daug svarbių klausimų. Kritikuojamas ir inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėčių ir kvalifikuojančių požymių (ypač dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai) neatskleidimas, netinkamas veikų kvalifikavimas, asmens patologinio girtumo būklė bei dėl jos negalėjimas K. P. S. valdyti savo veiksmų.

8.10. Taip pat, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, jam, kaip nepilnamečiui, skyrė per griežtą, prieštaraujančią teisingumo principui, laisvės atėmimo bausmę ir priteisė neadekvačią atlygintinos neturtinės žalos sumą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors jo padaryta veika priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų ir jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas įvardino tai, kad jis buvo neblaivus ir sužalojo žmogų. Lengvinančiomis aplinkybėmis buvo pripažinta tai, kad jis nusikalto nepilnametis, išlaikė ryšius su šeima. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai neatsižvelgė į tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, visus nusikaltimus jis padarė, neturėdamas tiesioginės tyčios. Viskas įvyko spontaniškai, pavojingų padarinių nenorėjo, tikslo nužudyti nukentėjusiuosius neturėjo. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus švelnesnę terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

9. Apeliaciniame skunde nuteistojo T. P. gynėjas advokatas Linas Žalnieriūnas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria T. P. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktus ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Netenkinus prašymo, T. P. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktų į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

9.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrindė, kodėl nesivadovavo kaltinamųjų dalies ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais; nenurodė kokiais bylos duomenimis remiantis padarė išvadą dėl kaltinamųjų pozicijų suderinimo teisme; neatsakė į gynybos argumentus dėl netinkamos kvalifikacijos (nenurodant BK 24 straipsnio); neatsakė į klausimą, ar T. P. buvo laikomas ir nužudymo vykdytoju (nuosprendyje įvardinamas kaip organizatorius, kaip kurstytojas), nedetalizavo kiekvieno bendrininkų rūšies, vaidmens; bylos medžiaga nepagrindė vykdytojo eksceso instituto atmetimo priežasčių; nepasisakė dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktuose įtvirtintų kvalifikuojančių požymių inkriminavimo pagrįstumo; nepagrindė griežtos laisvės atėmimo bausmės skyrimo; baudžiamosios teisės doktrina ir teismų praktika nepagrindė kodėl T. P., galimai padariusiam vieną nužudymą, paskyrė tik dvejais metais švelnesnę bausmę nei asmeniui, galimai padariusiam du nužudymus.

9.2. Apeliantas teigia, jog byla buvo nagrinėjama pagal įstatymų reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą (pažeista BK 219 straipsnio 3 dalis, nes nurodyta netinkama veikos kvalifikacija – nenurodytas BK 24 straipsnis arba aprašant veiką T. P. neturėjo būti laikomas tiesioginiu vykdytoju) bei dėl padarytų esminių kvalifikavimo klaidų netinkamai pritaikytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktų nuostatos, todėl nuosprendžio dalis, kurioje T. P. nuteistas už kvalifikuotą nužudymą yra neteisėta ir nepagrįsta, neatitinkanti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų ir BPK 305 straipsnio 6 dalies reikalavimų, kas sąlygojo netinkamą veikos kvalifikaciją ar per griežtos bausmės paskyrimą.

Dėl netinkamos veikos kvalifikacijos ir vykdytojo problemos

9.3. Apeliantas skunde pažymi, kad kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad T. P. yra laikomas organizatoriumi, tačiau tik baigiamojoje kalboje prokuroras nurodė, jog jis yra nusikaltimo vykdytojas. Klaidinga kvalifikacija sudarė BPK 219 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes bylą nagrinėjant teisme gynyba buvo suklaidinta, t. y. nebuvo aišku, kokios faktinės aplinkybės įrodinėjamos ir nuo kokio kaltinimo reikia gintis. Teismas T. P. nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 ir 11 punktus, nedarydamas nuorodos į atitinkamą BK 24 straipsnio dalį. Tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija parodo, kad nuteistasis veikė kaip vykdytojas, tačiau tai neatitinka tikrovės, juolab teismas nuosprendyje (13 psl.) nustatė, kad T. P. smurtinių veiksmų neatliko. Veikos kvalifikacija prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, dėl to yra ydinga, turinti lemiamos įtakos bausmės skyrimui. Be to, nuosprendyje (15 psl.) buvo nurodyta, kad T. P., darant nusikaltimą, buvo netiesioginis vykdytojas, kuris nusikaltimą padarė per kitą asmenį, t. y. svetimomis rankomis, todėl teismas sutiko su prokuroro baigiamojoje kalboje išdėstyta pozicija, kad T. P. buvo tarpinis vykdytojas, kas taip pat turėjo įtakos veikos kvalifikavimui ir per griežtos bausmės paskyrimui.

9.4. Taigi, skundžiamame nuosprendyje T. P. nurodomas kaip M. S. nužudymo organizatorius, įvardinant jį netiesioginiu vykdytoju, veikusiu tarpininko rankomis. Apelianto vertinimu, T. P., neįgyvendinusio objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, pripažinimas nusikaltimo vykdytoju, veikusiu kito ar kitų asmenų, kurie tiesiogiai nužudė M. S., rankomis, yra ydingas. Pirmiausia nurodoma, kad tarpinis vykdytojas nėra laikomas kurstytoju arba organizatoriumi, nors objektyviai jo veika dažniausiai yra kurstymas ir organizavimas, tačiau jis vadinamas netiesioginiu tarpiniu vykdytoju. Antra, situacija, kai tarpinis vykdytojas padaro nusikalstamą veiką per tarpininką, vertinama kaip vieno asmens padarytas nusikaltimas. Dėl šių priežasčių teigia, kad T. P. neturėtų būti pripažįstamas organizatoriumi, o A. J. ir K. P. S. neturėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, nes asmenys, kurių rankomis naudojasi kaltininkas, turi nesuvokti savo veiksmų esmės arba negalėti jų valdyti, arba būti nesulaukę amžiaus, tinkamo patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba nežinoti, kad daro nusikalstamą veiką.

9.5. Tarpinio vykdytojo institutas turinio prasme yra priešingas bendrininkavimo institutui. Nustačius tarpinį vykdymą, iš principo neįmanoma konstatuoti bendrininkavimo, ir atvirkščiai. Nagrinėjamoje byloje, anot apelianto, nėra duomenų apie tai, kad A. J. ir K. P. S. būtų nepakaltinami arba nesulaukę baudžiamojon atsakomybėn patraukti tinkamo amžiaus ir pan., taigi teisine prasme T. P. negali būti laikomas tarpiniu vykdytoju, o ir vykdytoju apskritai.

9.6. Analizuodamas nusikaltimo vykdytojo sampratą, apeliantas nurodo, kad T. P. tiesiogiai neįgyvendino veikos sudėties ir savo veiksmais nesiekė nusikalstamų padarinių, bei, būdamas nusikaltimo padarymo vietoje, tiesiogiai nesuteikė jokios pagalbos vykdytojams (nepalaužė nukentėjusiojo valios, nešalino jokių kliūčių ir pan.), todėl jis negali būti laikomas vykdytoju. Teismo sprendimas, tiesiogiai nedalyvavusius nužudyme bendrininkus pripažinti nužudymo vykdytojais, remiantis vien tik vieninga tyčia nužudyti žmogų, apelianto teigimu, yra kritikuotinas, nes tokiu būdu iškreipiamas BK 24 straipsnyje nustatytų bendrininkų rūšių turinys. Tiesiogiai nedalyvavusių bendrininkų veiksmai, darant nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į vaidmenį, papildomai kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį. Todėl T. P. veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 ir 11 punktus be nuorodos į BK 24 straipsnį, kaip tiesioginio nužudymo vykdytojo, prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Apelianto manymu, T. P. veika galėjo būti kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktus, kaip organizatoriaus, tiesiogiai nedalyvavusio atimant žmogaus gyvybę. Todėl, nuorodos į atitinkamą BK 24 straipsnio dalį nebuvimas, apelianto tvirtinimu, sudaro BPK 219 straipsnio 3 dalies pažeidimą, gynybai esant suklaidintai, nes neaišku, kokios faktinės aplinkybės buvo įrodinėjamos ir nuo kokio kaltinimo reikėjo gintis.

9.7. Šiuo aspektu, anot apelianto, skiriant bausmę, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad T. P. nelaikytinas nužudymo vykdytoju. Tarpinio vykdytojo institutas pritaikytas netinkamai, kas iš esmės sąlygojo netinkamą bendrininko rūšies pasirinkimą ir turėjo įtakos, skiriant pernelyg griežtą laisvės atėmimo bausmę. Organizatoriaus, neįgyvendinusio objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, pavojingumas yra mažesnis už organizatoriaus, tiesiogiai nužudžiusio žmogų.

Dėl netinkamai pritaikytos bendrininkavimo rūšies

9.8. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad T. P. organizavo, sudarė nusikaltimo planą ir susitarė su A. J. ir K. P. S., kaip įvykdyti nusikaltimą (nuosprendžio 3 psl.). Taip pat teismas nurodė, kad T. P. buvo nužudymo iniciatorius, kurstytojas (nuosprendžio 15 psl.). Tačiau, apelianto vertinimu, remiantis baudžiamosios teisės doktrina ir teismų praktika, darytina išvada, kad T. P. nebuvo organizatorius, o laikytinas kurstytoju. Dėl to sprendžia, kad teismo argumentai dėl detalaus, išsamaus nužudymo suorganizavimo ir susitarimo grįsti ne bylos medžiaga, bet emociniais pasvarstymais ir gailesčiu nukentėjusiesiems.

9.9. Apeliaciniame skunde išdėstydamas organizatoriaus ir kurstytojo sampratas, apeliantas nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog T. P. neverbavo kitų nuteistųjų dalyvauti nusikalstamoje veikoje, nes verbavimas pasireiškia įtikinėjimu, net vertimu. Byloje nustatyta, kad T. P., iškėlęs idėją apie kuro pagrobimą, tik įkvėpė kitus nuteistuosius padaryti nusikalstamą veiką. Kiti nuteistieji, paskatinti T. P., be didesnių įkalbinėjimų sutiko vykti į statybvietę. Iš bylos aplinkybių nustatyta ir tai, kad būtent A. J. ir P. K. S. patys pradėjo domėtis veikos padarymo aplinkybėmis, t. y. klausinėjo, ar bus sargas, ką tokiu atveju reiktų daryti ir pan. Dėl to teigia, kad T. P. veiksmuose nėra įžvelgiami organizavimui būdingi veiksmai – nebuvo nuosekliai suplanuoti kiekvieno iš bendrininkų veiksmai, nebuvo jokio vaidmenų pasiskirstymo, o darant nusikalstamą veiką T. P. niekaip nekoordinavo bendrininkų veiksmų. Nusikaltimas padarytas ekspromtu, spontaniškai peraugus iš plėšimo į nužudymą. Visi bendrininkai tarėsi ir kalbėjosi, kaip gali būti padaryta nusikalstama veika. T. P. tik palenkė bendrininkus.

9.10. Apelianto manymu, T. P. nekūrė detalaus nusikalstamos veikos plano, sistemos, dėl ko nesukūrė jokio organizuotumo įgyvendinant nusikalstamą veiką. Todėl jis negali būti laikomas organizatoriumi, o tik kurstytoju. Teismui nusprendus, kad T. P. padarė jam inkriminuotą veiką, tai atitinkamai pripažinus jį nusikaltimo kurstytoju, jam turėtų būti mažinama ir bausmė.

Dėl išankstinės tyčios nužudyti nebuvimo

9.11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, jau išvykstant iš (duomenys neskelbtini) į nusikaltimo vietą, visi trys buvo susitarę, kokius veiksmus atliks, jeigu bus sargas. Cituodamas T. P. parodymus, teismas nurodė, jog šis neneigė, kad pasiūlė „išjungti“ sargą. Tai, anot apelianto, kaip tik patvirtina poziciją, kad T. P. neorganizavo nusikaltimo, tik sukurstė kuro iš statybvietės pagrobimą, o kalbėdami apie sargą tarėsi dėl sąmonės pastarajam atėmimo.

9.12. Nuteistieji, klausiami apie tyčią nužudyti, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad norėjo tik pagrobti kurą. T. P. apklausiamas ne kartą nurodė, kad neplanavo nužudyti M. S.. Nuteistieji parodė, kad buvo tartasi, prireikus tik „išjungti“ sargą, tačiau ne nužudyti. Detalizuodamas susitarimą, T. P. teisme paaiškino, kad, atsigavus sargui, būtų paaiškinta, kad jis pats susipyko su K. P. S. ir dėl to abu sukonfliktavo. Anot nuteistojo gynėjo, iš tokių T. P. parodymų atsispindi jo sumanymo tyčios turinys, t. y. įsivaizdavo, kad, sargui atsigavus, įvyks pokalbis su galimai piktu sargu dėl K. P. S. veiksmų. Taigi, matyti, kad T. P. neįsivaizdavo, kad sargui bus atimta gyvybė. Todėl jo tyčia apsiribojo sveikatos sutrikdymu, t. y. veikė tiesiogine tyčia sutrikdyti sveikatą „išjungiant“ sargą, nedetalizavo sveikatos sutrikdymo masto, tačiau pagal planą suprato, kad po incidento su sargu, šis atsigaus, komunikuos. Išankstinės tyčios nužudyti pastarojo neturėjo. Analogiškai K. P. S. 2018 m. sausio 24 d. apklausoje nurodė, kad nesuprato, jog kalba eina apie nužudymą, manė, kad juokauja. Todėl, teigia, kad jei nusikaltimo vykdytojas nesuprato, jog kalba eina apie galimą nužudymą, tai akivaizdžiai pagrindžia tyčios nužudyti nebuvimą. Tokiu būdu vertina, kad T. P. atžvilgiu išankstinė tyčia nužudyti M. S. neįrodyta. Juolab, kad išankstiniu susitarimu nėra laikoma situacija, kai asmenys, vykstantys į nusikaltimo vietą, aptaria vykimo tikslą ir veiksmų, naudotinų tikslui pasiekti, apimtį. Jeigu ir tikėti K. P. S. parodymų dalimi, kad, vykstant į statybvietę, T. P. pasakė, jog reiktų atsikratyti ar durti sargui, tai tyčios ir išankstinio susitarimo nerodo, kadangi tiek A. J., tiek K. P. S. apklausose teigė, jog atsisakė tai daryti. Todėl pasakymas „atsikratyti“, „durti“ ir pan., nerodo plano patvirtinimo, susitarimo žudyti ir norėjimo taip veikti, ypač jeigu kaltininkai išreiškė priešingą valią arba jei susitarimas dėl veikimo buvo pakeistas. Todėl, jei ir buvo kalbama apie „atsikratymą“ sargu ir pan., tai, anot apelianto, vertintina tik kaip nepavykęs T. P. kurstymas, ko pasekoje buvo susitarta dėl galutinio plano, kuris buvo minimas nuo pat kaltininkų tarimosi pradžios – „išjungti“ sargą ir pagrobti dalį degalų.

Dėl susitarimo nužudyti nebuvimo

9.13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistųjų susitarimas reiškėsi iš anksto aptartu planu (T. P. pasiūlymu atlikti smurtinius veiksmus) ir konkliudentiniais veiksmais, kuomet kiekvienas savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams. Apelianto vertinimu, sprendžiant apie išankstinio susitarimo buvimą, turi būti atsižvelgiama į bylos duomenis, neabejotinai pagrindžiančius plano sukūrimą ir derinimą, detalių aptarimą, funkcijų paskirstymą, įrankių suieškojimą, atsiraukimo veiksmų parengimą, elgesio po nusikalstamos veikos suderinimą, pozicijos sulaikymo atveju suderinimą ir kt. Tuo tarpu konkliudentiniai veiksmai iš esmės paneigia išankstinį susitarimą, kadangi jie patenka į prisidėjimo prie nusikalstamos veikos situaciją, kai jau darant nusikalstamą veiką, kiti bendrininkai pritaria tokiems veiksmams ir prisideda prie jau daromos nusikalstamos veikos. Todėl teigia, kad teismas, sugretindamas šias dvi skirtingas situacijas, sukūrė prieštaravimus, kurie nepagrįstai apsunkino nuteistojo padėtį.

9.14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, remiantis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme T. P. duotais parodymais, taip pat iš dalies ikiteisminio tyrimo metu duotais K. P. S. parodymais, pripažįstama, kad jie turėjo susitarimą, tik pagrobti svetimą turtą – dalį statybvietėje esančio kuro, o tam tikslui pasiekti, susitarė prireikus „išjungti“ sargą, t. y. kad sargas laikinai prarastų sąmonę, kol šie grobs dalį kuro. Viso ikiteisminio tyrimo metu, T. P. laikėsi pozicijos, kad nebuvo jokio susitarimo žudyti M. S.. Visuose savo parodymuose jis mini susitarimą pagrobti statybvietėje esančio kuro dalį, o, esant sargui, jam suduoti smūgį ir jį laikinai „išjungtų“. Nei vienoje iš apklausu nėra kalbama apie kokio nors įrankio (šiuo atveju peilio) panaudojimą. Todėl T. P. parodymai dėl susitarimo ir jo ribų yra nuoseklūs, jie nekito visos bylos nagrinėjimo metu.

9.15. Aptardamas K. P. S. parodymus, apeliantas pažymi, kad jis tik pirmoje apklausoje nurodė, kad neva suprato, jog T. P., kalbėdamas apie veiksmus prieš M. S., turi omenyje jo nužudymą, vėliau K. P. S. jau nurodė, kad nesuprato, jog kalba ėjo apie nužudymą. K. P. S. teisme patvirtino antrosios apklausos metu duotus parodymus dėl susitarimo turinio ir ribų, nurodydamas, kad, jiems būnant dar (duomenys neskelbtini), jokio planavimo nužudyti M. S. nebuvo, išskyrus tai, kad pastarajam bus trenkta ir bus vagiamas kuras; vykstant į įvykio vietą, pradžioje jie jokio plano nužudyti neturėjo. Apeliantas teigia, jog sargo nužudymas įvyko spontaniškai, T. P. jokio ženklo nedavė, jokių susitarimų įvykio vietoje kas ką darys nebuvo.

9.16. Vertindamas A. J. parodymus, apeliantas pažymi, kad pradžioje ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad buvo tartasi dėl kuro vagystės, kad K. P. S. „išjungs“ sargą, tačiau nebuvo tartasi dėl peilio panaudojimo. Antroje apklausoje A. J. jau parodė, kad T. P. kalbėjo apie kuro vagystę, sargo užkalbinimą, K. P. S. pasakant, kad šis nudurs sargą, vėliau, kad nedurs, o tik, trenks ir „išjungsi“ jį, o peilio naudoti neplanavo. Todėl pažymėtina, kad parodymai apie tariamą susitarimą nužudyti sargą atsirado tik antros apklausos metu, tačiau net ir šioje apklausoje A. J. nurodė, kad vėliau buvo kalbama apie tai, kad nedurs, o tik trenks ir „išjungs“ sargą. Todėl net jeigu galimai ir buvo iškelta idėja nužudyti sargą, vėliau tokios idėjos buvo atsisakyta, galutinai susitariant tik dėl sargo „išjungimo“. Šiuo aspektu nurodoma ir tai, kad trečiojoje apklausoje 2018 m. sausio 24 d. buvo patvirtinti prieš tai įvykusių apklausų metų duoti A. J. parodymai, patikslinant tik aplinkybę, kad peilį su savimi jis pasiėmė, išlipdamas iš automobilio. Ketvirtojoje apklausoje parodymai iš esmės pasikeitė ir atsirado dauguma kaltinimui palankių aplinkybių, kurios nebuvo minėtos ankstesnėse apklausose – apie susitarimą T. P. duoti signalą, kuomet K. P. S. turės kirsti, o jis (A. J.) durti sargui, peilio įsidėjimą į kišenę, T. P. kilusią mintį nužudyti sargą (atkirtimą, nuėmimą, dūrimą jam), kūno sudeginimą, pažymint, kad ši aplinkybė buvo aptarta jau statybvietėje, jei taip atsitiktų, T. P. organizavimą ir vadovavimą viskam. Nepaisant to, apelianto vertinimu, net ir šiuo atveju, nuosekliai skaitant A. J. ketvirtosios apklausos metu duotus parodymus, matyti, kad jie yra chaotiški, juose sutinkama prieštaravimų, t. y. nurodo, kad T. P. buvo suplanavęs nužudyti, o netrukus teigia, kad viskas įvyko spontaniškai, arba kad T. P. viskam vadovavo, sakydavo ką daryti, tačiau nei vienos apklausos metu nenurodant, kaip pasireiškė detalus koordinavimas įvykio vietoje. Tokių duomenų byloje tiesiog nėra, todėl tuo pačiu keliamas klausimas, ar T. P. laikytinas organizatoriumi ar kurstytoju.

9.17. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme A. J. paneigė savo parodymus, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo tokie, manant, kad jam bus mažiau atsakomybės, jei ant kitų pasakys. Taip pat jis patikslino pirmosios ir antrosios apklausų metu duotus parodymus, nurodydamas, kad buvo tartasi dėl kuro vagystės, sargui esant, šis turėjo būti K. P. S. tik „išjungtas“ (prarasti sąmonę), tuo pačiu pažymint, kad susitarimo padegti kūną nebuvo, konkrečių veiksmų iš anksto nebuvo suplanavę. Taip pat, dar antroje apklausoje nurodydamas, kad pradžioje naudoti peilio neplanavo, analogiškai patvirtino ir vėliau teisme duodamas parodymus, kad ši mintis kilo tik vėliau, kai kiti bendrininkai buvo skirtingose įvykio vietose.

9.18. Apelianto nuomone, teisme duoti A. J. parodymai laikytini patikimais, kadangi šie susijungia į vieną logišką grandinę su kitų kaltinamųjų parodymais, bei su parodymais, duotais bent trijose ikiteisminio tyrimo apklausose. A. J. parodymai teisme labiau atitinka objektyviuosius sudėties požymius, kadangi nėra nustatyta jokių susitarimų nužudyti ir atsikratyti kūnu pagrindžiančių duomenų, t. y. nuteistieji nedėvėjo kaukių, nemūvėjo pirštinių, nebuvo iš anksto pasiruoštos jokios priemonės skirtos sunaikinti veikos pėdsakus ar kūnui sunaikinti ir pan. Taigi, akivaizdu, kad nužudymui nebuvo ruoštasi pasiskirstant aiškiais vaidmenimis, nebuvo pasirūpinta priemonėmis, bylos nagrinėjimo metu negauta duomenų apie tai, ką galimai susitarė kaltininkai pasakoti, jeigu juos sulaikytų ar kaip elgtis po nužudymo ir pan. Tai rodo, kad nužudymas buvo spontaniškas, be išankstinio susitarimo ir pasirengimo. Kaltininkų veiksmai buvo neapgalvoti, neperspektyvūs, veiksmai po nusikaltimo (nužudymo) neplanuoti, nesitariant jį slėpti, nežinant kaip elgtis su tokia informaciją, kas demonstruoja išankstinio susitarimo nebuvimą.

9.19. Byloje taip pat nėra duomenų, kad T. P., apie tai būtų kam nors pasakojęs, giriąsis ir pan. Tokias savybes galima įžvelgti kito kaltininko veiksmuose ir ne vieną kartą. Tokiu būdu teigiama, kad T. P. vaidmuo, kaip organizatoriaus yra pritemptas ir išpūstas, kadangi itin panašus nusikaltimas buvo padarytas ir (duomenys neskelbtini), kur T. P. nedalyvavo, t. y. apsieita be jo pagalbos, organizavimo, plano sukūrimo įrankio parūpinimo ir kt. Taigi, priešingai nei T. P., šio nusikaltimo bendrininkai galimai dalyvavo ir anksčiau analogiškose veiksmuose.

9.20. Be kita ko, apelianto nuomone, susitarimą žudyti paneigia ir T. P. teisme duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, pamatęs A. J., duriantį peiliu, sušuko jam, ką jis daro, jog nedarytų nesąmonių, po ko šio peilis buvo padėtas ant šiukšlių konteinerio. Gi, tokį A. J. veiksmą dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino visi kaltininkai, tokia aplinkybė buvo paminėta ir kaltinamajame akte. Visi nuteistieji nurodė, kad viskas nutiko ne taip, kaip buvo susitarta ir planuota. T. P. parodė, kad jam buvo gėda dėl tokių draugų veiksmų, kadangi jis negalvojo ir neplanavo nukentėjusiojo žudyti.

9.21. Taip pat, apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje trūksta pagrindimo dėl išankstinio susitarimo buvimo. Detaliai analizuojant visų nuteistųjų parodymus, akivaizdu, kad nuteistieji nebuvo susitarę nužudyti nukentėjusįjį. Vykimo į statybvietė tikslas – kuro vagystė. Šiuo aspektu, anot apelianto, svarbu tai, kad A. J. ir K. P. S. tik po kartą vienose iš pirminių apklausų nurodė T. P. pasiūlymą atsikratyti sargo. P. K. S. nurodė, jog atsisakė tą daryti, gi kitose apklausose teigė, kad nesuprato, jog kalba ėjo apie nužudymą. A. J. tik antroje apklausoje užsiminė apie sargo atsikratymo aplinkybes, pirmoje apklausoje to nenurodęs. Be to, jis nurodė ir apie M. M. epizodą, jog su T. P. į mišką važiavo, nužudyti nukentėjusįjį. Tačiau pats teismas tokius jo parodymus atmetė ir T. P. bei A. J. išteisino. Teismas kritiškai vertino nuteistųjų teisme duotus parodymus, tačiau būtent teisme A. J. pakeitė parodymus ir dėl pasikėsinimo į M. M., ir tokiais jo parodymais rėmėsi, kaip teisingais.

9.22. Ikiteisminio metu pas suimtus nuteistuosius nuolat vaikščiojo operatyviniai darbuotojai, kas galėjo sąlygoti itin reikšmingų vienas kito apkalbėjimo aplinkybių atsiradimą. Apklausiami teisme, nuteistieji nurodė, kad terminą „išjungti“ suprato, kaip laikiną sąmonės netekimą. Vertinant susitarimo turinį, akivaizdu, kad jeigu ir buvo kalbama apie atsikratymą sargu, tai iš nuteistųjų apklausos protokolų matyti, kad tokie veiksmai nuskambėjo ne kaip organizavimas, o kaip pasiūlymas, kurio buvo atsisakyta.

9.23. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog išnagrinėjus bylą nebuvo nustatyta jokių kitų nusikaltimo padarymo aplinkybių: detalizuojami bendrininkų veiksmai; nepasiimta pirštinių, kaukių; važiuota savo automobiliu, nesitarta dėl to, ką bendrininkai turėtų kalbėti sulaikymo atveju, taip pat dėl informacijos apie nusikaltimą, slėpimą ir kt. Ypatingai reikšmingu, gynybos manymu, laikomas faktas, kad A. J. ir P. K. S. galimai jau buvo dalyvavę kitame nužudyme labai panašiomis aplinkybėmis. Todėl svarbu, kad galimai nužudymo patirties turintys nuteistieji (A. J. ir P. K. S.) galėjo peržengti susitarimo ribas ir elgtis savo nuožiūra, nužudant M. S. be T. P. pagalbos, t. y. be jo sukurstymo. Tokiu būdu teigia, kad liko nepašalintos abejonės, ar ikiteisminio tyrimo pradžioje sistemingai lankomi operatyvinių darbuotojų, A. J. ir K. P. S., tikėdamiesi išvengti ar sušvelninti atsakomybę, neapkalbėjo (ką patys pripažino teisme) T. P..

Dėl motyvo nebuvimo

9.24. Apeliaciniame skunde laikomas neįtikinamu skundžiamo nuosprendžio motyvas, kad M. S. nužudymu buvo labiausiai suinteresuotas T. P., nes nužudytasis pastarąjį pažinojo ir apie kuro vagystę būtų pranešęs policijai. Anot apelianto, jeigu T. P. su kitais nuteistaisiais buvo iš anksto susitarę nužudyti M. S., kyla klausimas, kodėl T. P. vengė pats atlikti aktyvius veiksmus sargo atžvilgiu. Be to, jeigu būtų egzistavęs sumanymas nužudyti, tai T. P. nebūtų tariamai siūlęs fiziškai silpnesniems nuteistiesiems atimti gyvybę sargui. Priešingai, tai, kad T. P. vengė kontakto su M. S., anot apelianto, rodo, kad šis tikėjosi bendravimo su sargu ateityje, todėl pateikta versija, kad sargui atgavus sąmonę, jam būtų pasakęs, kad pats susiginčijo su K. P. S., yra logiška ir tikėtina. Taip pat apelianto įsitikinimu, ankstesni T. P. teistumai parodo, kad T. P. gali smurtauti be kitų pagalbos. Argumentas, kad ankstesni teistumai galėjo atbaidyti T. P. nuo aktyvių veiksmų sargo atžvilgiu, yra neįtikinantis, suprantant, kad tariamai sukursčius asmenis atimti gyvybę kitam žmogui ir būnant nusikaltimo vietoje, išvengti atsakomybės nepavyktų. T. P. žudyti M. S. buvo labiau nenaudinga nei naudinga, kadangi jis pats dirbo toje pačioje darbovietėje, į nusikaltimo vietą atvyko su savo automobiliu. Dėl to, toks nesislapstymas ir nepasirengimas atliekant kvalifikuotą nužudymą mažai tikėtinas, tačiau vertinant kuro pagrobimo atveju – pakankamai realus.

9.25. Tai, kad T. P. neturėjo motyvo žudyti, apelianto nuomone, patvirtina T. P. teisme duoti parodymai apie tai, kad pats M. S. kartais jam leisdavo nupilti kuro, todėl to kuro būtų gavęs ir vėliau. Apie egzistavusią kuro nupylimo praktiką galima spręsti ir iš liudytojo S. S. (S. S.) parodymų, kad, perpilant kurą į generatorių, nereikėdavo kito žmogaus pagalbos. Liudytojas S. T. (S. T.) parodė, kad su M. S. buvo draugai ir kad liudytojas atvykdavo į statybvietę pastarajam padėti nupilti kuro siurbliui. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad S. T. neigė dirbęs statybvietėje, tačiau vėliau pripažino, kad visgi anksčiau yra dirbęs ten. Savo parodymuose jis nebuvo visiškai atviras. Todėl bylą išnagrinėjus teisme, liko nepaneigta aplinkybė, kad T. P. kartais gaudavo kuro iš sargo ir, kad šis kuro nupildavo sau ir kitiems asmenims. Gi, nepašalinus šios abejonės motyvas T. P. žudyti M. S., dar labiau sumažėja.

9.26. Analizuodamas nuteistųjų parodymus bei kitus bylos duomenis, apeliantas pažymi, kad tiek A. J., tiek K. P. S. nei vienoje apklausoje nenurodė, kokią konkrečiai naudą šie būtų gavę ar gavo iš sargo nužudymo. Visuose jų parodymuose kalbama, kad sargą išjungti reikėjo dėl to, kad T. P. būtų įpylę kuro į automobilį. Todėl mažai tikėtina, kad nuteistieji veikė dėl savanaudiškų paskatų ir paskatinti T. P.. Labiau tikėtina, kad sargą nužudę asmenys veikė, neturėdami asmeninio motyvo užvaldyti svetimo turto, o apimti spontaniškos agresijos, juolab, kad jau ir anksčiau yra dalyvavę panašioje veikoje. Todėl jų interesai galėjo būti visai kiti. Todėl A. J. ir P. K. S. parodymuose aptariami tik T. P. motyvai ir siekiai užvaldyti svetimą turtą. T. P. turėjo aiškų motyvą - pagrobti turtą panaudojant fizinį smurtą (BK 180 straipsnio 1 dalis). Už tai šis ir turėtų atsakyti, o vykdytojų veiksmai išėjo už susitarimo ribų, todėl laikytini vykdytojo ekscesu.

Dėl vykdytojų eksceso

9.27. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog smurtiniai veiksmai, nukreipti prieš M. S. buvo tiksliai apibrėžti ir išsamiai suderinti, iš anksto apgalvoti, A. J. ir K. P. S. veiksmai T. P. buvo tikėtini (iš esmės kaip ir susitarė), todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie vykdytojo ekscesą. Tačiau, apelianto nuomone, byloje esantys duomenys neleidžia konstatuoti jokio detalesnio susitarimo, veiksmų suderinimo, plano parengimo ar apskritai jo turėjimo dėl M. S. nužudymo. Nustatyta, kad nuteistųjų „išsamus“ susitarimas įvyko važiuojant į įvykio vietą. Nors teismas nurodo, kad smurtiniai veiksmai buvo tiksliai apibrėžti ir išsamiai suderinti, tačiau faktinės bylos aplinkybės (nuteistųjų parodymai) šiuo klausimu yra priešingi – itin neaiškūs, pilni prieštaravimų tiek dėl konkrečių veiksmų, tiek dėl žargonu vartojamo termino „išjungti“ turinio supratimo (nėra duomenų apie tai, kad kuris nors iš nuteistųjų vartotų terminus „žudyti“, „užmušti“ ir t.t.). Todėl paneigiant bet kokį susitarimo išsamumą ir veiksmų suderintumą bei atsižvelgiant, kad visi nuteistieji vyko į statybvietę grobti kuro, akivaizdu, kad A. J. ir K. P. S. smurtinių veiksmų tąsa, nužudant M. S. T. P. buvo netikėta, kas atitinka vykdytojo eksceso situaciją. Vykdytojo ekscesu pripažįstami ir atvejai, kai vykdytojai įvykdo sugalvotą nusikalstamą veiką, tačiau esant kvalifikuojančioms aplinkybėms, pavyzdžiui, vietoj paprasto nužudymo, padaro kvalifikuotą nužudymą.

9.28. Apelianto tvirtinimu, šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad analizuojamu atveju nužudymas įvyko spontaniškai, be išankstinio susitarimo ir nukrypstant nuo plano „išjungti“ sargą ir pagrobti dalį statybvietėje buvusio kuro. T. P. gali būti pripažįstamas tik plėšimo vykdytoju. Tačiau analizuojama situacija, kai plėšimo vykdytojai nukrypo nuo susitarimo ir atliko kitus veiksmus, dėl kurių nebuvo tartasi, laikytina vykdytojo ekscesu.

9.29. Byloje surinktais duomenimis, įskaitant visų trijų nuteistųjų parodymus, nustatyta, kad pastarieji, tik vykdami į nusikaltimo padarymo vietą, tarėsi, kad jeigu bus sargas– panaudos fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. S., apsibrėždami tuo, kad nukentėjusysis turi prarasti sąmonę. Visgi vertinant nuteistųjų parodymus duotus tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, „susitarimas“ dėl nusikalstamos veikos atlikimo buvo paviršutiniškas, be jokio detalesnio plano, daugelis veiksmų buvo palikti improvizacijai. O kalbos apie smurto vartojimą prieš sargą panašesnės ne į plano sukūrimą ar suderinimą, bet į nepavykusį kurstymą, pasireiškusį neapibrėžtumu ir susitarimo neišbaigtumu. Nuteistieji, vykdami į nusikaltimo vietą, apskritai nežinojo, ar statybvietėje bus sargas, t. y.jie nebuvo pasirengę nusikaltimui, nebuvo išanalizavę nusikaltimo vietos, sargo grafiko, taip pat nenaudojo specialių priemonių apsisaugoti, atsitraukti, važiavo su savo automobiliu ir t.t. Tuo tikslu su savimi į įvykio vietą specialiai nebuvo pasiėmę įrankių, o K. P. S. net nebuvo jokio įrankio iki tol matęs. Jį savo iniciatyva iš automobilio paėmė A. J.. Tai jis patvirtino apklaustas teisme. Jis nurodė, kad iš anksčiau žinojo, kad T. P. automobilyje turi peilį (matė, kaip T. P. prijunginėdamas automobilio garso kolonėles naudojosi peiliu). T. P. visose apklausose teigė, kad šio įrankio paėmimas ir panaudojimas užpuolimo metu jam buvo nepriimtinas. Be to, kaip matyti iš T. P. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat kitų kaltinamųjų P. K. S. ir A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, T. P. pats nepadavė A. J. peilio. A. J. visose apklausose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad peilį jis pasiėmė pats. Apklaustas teisme T. P. nurodė, kad tik būdamas prie kuro talpyklos pamatė, kaip A. J. savo iniciatyva nuėjo iki automobilio ir pasiėmė peilį.

9.30. Vertindamas vykdytojo eksceso pagrįstumą, apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad prieš ar vykstant į nusikaltimo vietą kaltinamieji apsitarė fizinio smurto panaudojimo prieš M. S. ribas, susitardami, kad reikia „išjungti“ sargą. Ši aplinkybė kaltinamųjų parodymuose kartojosi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, kaltinamieji teisme apibūdindami terminą „išjungti“, vienodai aiškino minėto susitarimo turinį, kad sargas kažkuriam laikui prarastų sąmonę. Gi, ikiteisminio tyrimo metu toks klausimas jiems nebuvo pateiktas. Tuo pačiu pažymima ir, kad terminas „išjungti“ visuomenėje buitiškai suprantamas, kaip laikinas sąmonės atėmimas, kuris su gyvybės atėmimu nesiejamas. Todėl kaltinamųjų susitarimas ir naudojamas terminas „išjungti“ nurodo aiškias fizinio smurto panaudojimo ribas. Jeigu tikėti A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tai T. P. galimai pamokė K. P. S., kaip reikia smogti nukentėjusiajam, taip leidžiant teigti, jog apskritai kalba galėjo eiti tik apie vieną taiklų smūgį, tikslu atimti sargo sąmonę. Mažai tikėtina, kad kas nors galėtų planuoti atimti gyvybę vienu smūgiu. Todėl kaltinamųjų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu suponuoja aiškų susitarimą dėl smurto naudojimo ribų – atimti sąmonę M. S..

9.31. Šiuo atveju, reikšminga aplinkybe apeliantas laiko ir tai, kad gyvybė buvo atimta ne vienu ar keliais smūgiais į galvą, o peilio dūriu, todėl kaltinamųjų susitarimas smogti ir „išjungti“ sargą, siekiant atimti sąmonę, nepatenka ir nesudaro susitarimo nužudyti nukentėjusįjį. Apie kaltininko suvokimą smūgiu į galvą atimti gyvybę galima kalbėti tik tuomet, kai mirtis ištiko būtent dėl smūgio į galvos sritį.

9.32. Taip pat nurodoma, kad po K. P. S. smūgio nukentėjusiajam T. P. nuėjo link kuro talpyklų, už maždaug 20-25 metrų ir, kaip teisme nurodė K. P. S., T. P. buvo nusisukęs į juos nugara. Taigi vertinant visų kaltinamųjų parodymus, anot apelianto, T. P. veiksmai atitinka jų išankstinį susitarimą pradėti grobti degalus, kai sargas bus „išjungtas“ – po K. P. S. smūgio ar smūgių, kai sargas nukrito ir galimai prarado sąmonę, T. P. nuėjo link kuro talpyklų. Jis pats jokių smūgių nesudavė ir bet kuriuo smurtavimo prieš sargą metu neprisijungė prie smurtautojų veiksmų, bet priešingai, kaip jis nurodė teisme, tik atsisukęs pamatė, kad A. J., pasiėmęs peilį, dūrė juo M. S. ; dėl to T. P. sušuko – „ką darai“, po ko A. J., išgirdęs tokį šūksnį, padėjo peilį ant šiukšlių konteinerio. Ši įvykių seka, apelianto manymu, rodo, kad T. P. ne tik nepritarė tokiems smurtavimo veiksmams, naudojant peilį, bet ir jiems prieštaravo, išreikšdamas nesutikimą žodžiu. Tokioje situacijoje nebuvo galima tikėtis, kad po to, kai buvo susitarta tik „išjungti“ sargą, kažkuris iš kaltininkų pasiims peilį ir nužudys pastarąjį. Kita vertus asmenims, kurie galimai yra žudę anksčiau, fizinio smurto naudojimas galėjo paskatinti spontanišką agresijos išraišką.

9.33. Teismas nuosprendyje visiškai nepagrindė ir bendrininkų susitarimo padaryti kvalifikuotą nužudymą (itin žiauriai ar siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą). Jeigu hipotetiškai sutikti su tuo, kad buvo tartasi nužudyti sargą, tai byloje nėra duomenų apie tarimąsi padaryti kvalifikuotą nužudymą (pagal BK 129 straipsnio 2 dalie 6 ir 11 punktus), todėl vykdytojai, padarydami kvalifikuotą nužudymą, nukrypo nuo susitarimo ir padarė ne paprastą nužudymą, bet kvalifikuotą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų tartasi perpjauti gerklę ar nužudyti kitaip žiauriai, kankinant ar pan. Apie tokius vykdytojų veiksmus T. P. nebuvo informuotas. Todėl susiklosčiusi situacija laikytina kokybiniu vykdytojo ekscesu, dėl ko organizatorius turėtų atsakyti tik už tai, ką apėmė jo tyčia.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą

9.34. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad padarytų sužalojimų kiekis, suduotų smūgių skaičius, jų intensyvumas, nukentėjusiojo spardymas, iš anksto suplanuotas sprendimas panaudoti peilį, dūrimas į kaklą, nugarą, gerklės pjovimas leidžia daryti išvadą, kad M. S. buvo nužudytas itin žiauriai ir kad nuteistieji suvokė, jog žudo itin žiauriai. Apelianto vertinimu, dūrimo veiksmai nelaikytini itin žiauriu nužudymu, jeigu šie nesukėlė fizinio skausmo. Remdamasis kasacine praktika, jis nurodo, kad dūris peiliu į gerklę nėra pripažįstamas nužudymą kvalifikuojančiu požymiu. Gerklės pjovimas nelaikytinas itin žiauriu, jeigu jis atliktas galimai negyvam nukentėjusiajam. Byloje nėra nustatyta, kad nuteistieji suvokė žudantys nukentėjusįjį itin žiauriai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

9.35. Apeliantas, įvertinęs surinktų baudžiamojoje byloje duomenų visumą, mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų apie kvalifikuojančio požymio inkriminavimo pagrįstumą. Nors, prokuroras nurodė, kad dėl kaltininkų veikos padarymo būdo (dūrių peiliu) nukentėjusysis patyrė didelius skausmus, todėl inkriminuotinas kvalifikuojantis požymis – itin žiauriai, teismas apie šią aplinkybę apskritai nieko nepasisakė. Kita vertus, teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Plenta nurodė, kad jeigu po smūgio į galvos sritį asmuo praranda sąmonę, tai būdamas nesąmoningoje būsenoje jis skausmo nejaučia. O, atsižvelgus į visų kaltinamųjų parodymus, dūriai peiliu buvo atlikti vėliausiai ir beveik neabejotina, kad tuo metu nukentėjusysis jau buvo nesąmoningos būsenos ir dėl to nejautė skausmo. Taigi, įvertinus eksperto paaiškinimus ir kaltininkų parodymus dėl naudotų smurtinių veiksmų eiliškumo, toks veikos kvalifikuojantis požymis inkriminuotas, vadovaujantis tik prielaidomis.

9.36. Tokias prielaidas, anot apelianto, sustiprina ir kaltininkų susitarimas „išjungti“ sargą, po ko T. P. eis nupilti kuro. Visi nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiami teisme nurodė, kad po to, kai K. P. S. sudavė vieną ar kelis smūgius sargui, jis nukrito, tai pamatęs T. P. nuėjo link kuro talpų, kas patvirtina, kad K. P. S. smūgiai pasiekė susitartą tikslą – „išjungti“ sargą. Reikšminga laiko ir tai, kad sargo „išjungimas“ šioje byloje nėra tiesiog gynybinė pozicija, siekiant paneigti kvalifikuojantį požymį, tačiau tokia aplinkybė buvo minima visuose kaltininkų parodymuose, net ir tuose, kur yra galimai kalbama ir apie tariamą susitarimą atimti gyvybę sargui, juolab, kad nėra ginčo dėl to, kad K. P. S. sudavė smūgį ar smūgius M. S.. Smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvą nėra laikomas itin žiauriu veikimo būdu. Todėl tolimesni veiksmai, kuomet sargas buvo be sąmonės, nesudaro kvalifikuojančio požymio, kadangi šis nejautė fizinio skausmo ir dėl to, kvalifikuojantis požymis „itin žiauriai“ neturėtų būti inkriminuojamas. Prokuroras, teigdamas, kad nukentėjusysis jautė dideles fizines kančias, tik daro prielaidą, nors teisme apklaustas ekspertas nurodė, kad galėjo būti ir kitaip.

9.37. Išdėstydamas teisminę praktiką dėl kvalifikuojančio požymio – itin žiauriai – pripažinimo, apeliantas teigia, kad dūriai į kaklą, gerklę (taip pat ir pjovimas) neapsprendžia kvalifikuojančio nužudymo požymio nustatymo. Byloje remiantis ekspertizės aktu – esant nepaneigtai aplinkybei, kad nukentėjusysis buvo be sąmonės ir dėl to nejautė skausmo, o kaltininkų veiksmai nepasižymėjo demonstratyvumu ar specifine, pasityčiojančia, žiauria veikos atlikimo maniera, galima tik hipotetiškai svarstyti, kada būtų laikoma, kad nužudymas įvykdytas kankinant ar kitaip itin žiauriai. Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo to svarstyti. Šis kvalifikuojantis požymis neturi būti inkriminuojamas T. P. ir dėl to, kad būtent vykdytojai pasirinko tokį naudojimosi peiliu būdą, bet ne T. P..

Dėl netinkamos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą

9.38. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nieko nebuvo pasisakyta apie nužudymą kvalifikuojančio požymio – siekio nuslėpti kitą nusikaltimą – inkriminavimo pagrįstumą. Apelianto nuomone, ir šis kvalifikuojantis požymis šioje byloje negali būti inkriminuojamas, kadangi duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų planavę nužudyti sargą, turėdami tikslą nuslėpti po nužudymo planuojamą padaryti turto pagrobimą, nėra. Priešingai, teigiama, kad sargo nužudymas buvo kliūties, trukdančios prieiti prie grobtino turto, šalinimas.

9.39. Apelianto vertinimu, M. S. nužudymas buvo kokybinis vykdytojo ekscesas, nes nebuvo tyčios nužudyti sargą, juo labiau turint tikslą nuslėpti kitą nusikaltimą. Kiti bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą atlikusio asmens veiksmus, viršijusius susitarimo ribas. Taip pat šiuo atveju aktualus subjektyvusis fakultatyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – tikslas – privalo būti įrodytas ir pagrįstas objektyviais bylos duomenimis. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad nuteistieji turėjo atskirą tyčią slėpti nusikaltimą. Vykdytojų smurtinių veiksmų kryptingumas, siekiant netrukdomai prieiti prie grobtino turto, patvirtina, kad nuteistieji tuo siekė palaužti galimą M. S. pasipriešinimą, trukdant pagrobti kurą, tačiau pats savaime neįrodo, kad nuteistieji siekė nuslėpti švelnesnį nusikaltimą, kuris bus padarytas ateityje. Jeigu ir hipotetiškai tikėti prokuroro kaltinimu, kad kaltinamieji turėjo tyčią nužudyti sargą ir pagrobti kurą, tai sargo nužudymas vertintinas ne kaip atskiros ir naujos tyčios slėpti nusikaltimą rezultatas, bet tik kaip smurtinis būdas prieiti prie grobtino turto – kuro, t. y. kaltinamieji, siekdami prieiti prie juos dominančio grobio (kuro), turėjo pašalinti fizinę kliūtį – ten dirbusį ir kurą saugojusį sargą. Todėl, sargo nužudymas padarytas, ne siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, bet siekiant pagrobti svetimą turtą (kurą) ir šalinant kliūtį, trukdžiusią prie jos prieiti. Visi nuteistieji, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu (įskaitant ir kaltinimui palankias apklausas), tiek teisme, nurodė, kad jie važiavo vogti kuro, o tam, kad jį pagrobti, reikės „išjungti“ sargą. Todėl akivaizdu, kad kaltininkų tyčia nukreipta ne į nusikaltimo slėpimą, o į smurtinį kuro grobimo būdą. Manant priešingai, kaltinamųjų apklausose teismui reikėtų surasti parodymus, kuriuose nuteistieji kalbėtų apie tai, kaip slėpdami kuro pagrobimą atsikratys jį mačiusio sargo, kad šis nepapasakotų apie nusikaltimą, kad šie bijo, jog sargas gali papasakoti kam nors apie kuro pagrobimą ir pan. Tokių aplinkybių nenurodė nei vienas iš nuteistųjų. Jokių kitų tokių duomenų byloje taip pat nėra.

9.40. Taigi, net ir sutinkant su kaltinimu dėl nužudymo, apelianto teigimu, akivaizdu, kad sargo nužudymas buvo pirmoji turto pagrobimo fazė, kadangi tik tai padarius buvo galima užvaldyti turtą. Kita vertus, įvertinus tai, kad turto grobimo metu, naudojant fizinį smurtą, buvo nužudytas nukentėjusysis, galima daryti prielaidą, jog taip elgdamiesi kaltininkai galėjo manyti, jog, nukentėjusiajam atėmus gyvybę, turto grobimo išaiškinimas pasunkėtų, tačiau, gynybos nuomone, tai tik prielaida, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusiojo kūnas vėliau buvo sudegintas. Būtent šie veiksmai buvo atliekami paslėpti padarytą nužudymą. Kaip jau nurodyta, byloje nėra nuteistųjų parodymų (nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme) apie tai, kad jie kada nors būtų kalbėję apie sargo nužudymą, slepiant kuro pagrobimą. Visos nuteistųjų kalbos buvo nukreiptos į tai, kad, jeigu bus sargas, tai jį reikės išjungti tam, kad būtų galima įgyvendinti vykimo į statybvietę tikslą – pagrobti dalį kuro. Taigi objektyvūs faktiniai duomenys nepatvirtina, kad vykdytojai, žudydami nukentėjusįjį, siekė paslėpti kitą nusikaltimą – svetimo turto pagrobimą. Todėl apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nepakanka objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog vykdytojai, tyčia žudydami M. S., siekė nuslėpti kitą nusikaltimą, todėl šią nusikalstamus veiksmus kvalifikuojančią aplinkybę iš T. P. pareikšto kaltinimo derėtų šalinti kaip neįrodytą. Kadangi, toks kvalifikuojantis požymis nepagrįstas jokiais bylos duomenimis ir prieštarauja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo teisme metu gautiems duomenims, todėl negali būti inkriminuojamas šioje byloje vadovaujantis vien teorinio pobūdžio svarstymais. Panaikinus šį kvalifikuojantį požymį, T. P. bausmė turi būti atitinkamai švelninama.

Dėl paskirtos bausmės

9.41. Gynybos teigimu, T. P. paskirta bausmė yra per griežta. Apelianto nuomone, skiriamai bausmei įtakos galimai turėjo bylos rezonansas, žiniasklaidos suformuota nuomonė. Be šių aplinkybių, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nužudymas buvo padarytas ne organizuotos grupės, nesant iš anksto parengtam detaliam veiksmų planui, nepasiskirsčius vaidmenimis, tiksliai nesusitariant dėl konkrečių veiksmų, veikos darymo metu veiksmų nekoordinuojant, nederinant. Priešingai – nuteistieji tik vykdami į nusikaltimo vietą tarėsi dėl to, kaip bus grobiamas kuras, diskutavo, ką reikėtų daryti, jeigu bus sargas, buvo nesutariama ir diskutuojama, kas kokius veiksmus turėtų atlikti, buvo naudojamos bendro pobūdžio frazės, tokios, kaip „išjungti“ ir pan., kurias, kaip paaiškėjo teisminio bylos nagrinėjimo metu, nuteistieji galėjo suprasti skirtingai.

9.42. Apelianto tvirtinimu, iš tokio susitarimo (vykstant į nusikaltimo vietą) negalima konstatuoti, kad T. P. organizavo nusikalstamą veiką, nebent kurstė. Be to, T. P. nežudė M. S., kadangi tuo metu grobė turtą, todėl nėra laikytinas ir nužudymo vykdytoju. Vis tik, teismui nusprendus, kad T. P. turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nužudymą, ypatingai reikšminga turėtų būti tai, kad šis neįgyvendino objektyviųjų sudėties požymių, nes tuo metu grobė kurą. Svarbu ir tai, jog jis nuteistas tik dėl vieno nužudymo, o bausmių skirtumai tarp nuteistųjų, kurie buvo nuteisti už du nužudymus yra tik 2 metai laisvės atėmimo. Toks griežtas nuteistojo nubaudimas (lyginant su kitų nuteistųjų bausmėmis) už vieną nužudymą sukuria neteisingumo jausmą bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Dėl to, mano, kad teismas nepagrįstai paskyrė tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę T. P..

9.43. T. P. veiksmai pervertinti, jam suteikiant kruopštaus organizatoriaus, detaliai sugalvojusio ir suplanavusio sudėtingą nužudymą, vaidmenį. Tačiau bylos medžiagoje duomenų apie kruopštų, gerai organizuotą nužudymą ir jo organizatorių nėra. Teismas nurodo, kad nužudymas buvo šaltakraujiškai įvykdytas, apgalvotas. Tačiau tokius argumentus paneigia sunkinančia aplinkybe nustatytas nuteistųjų neblaivumas. Būtent ši sunkinanti aplinkybė patvirtina tai, kad nuteistieji išgėrę stipriųjų alkoholinių gėrimų („trejos devynerios“) nebuvo itin racionalūs, koordinuoti, gerai organizuoti. Šie buvo apsvaigę nuo alkoholio, o kaip nurodė apklausiami teisme, būtent alkoholio poveikis galėjo paskatinti padaryti nusikalstamą veiką (ne kruopštus organizatorius). Vadinasi, nuteistieji, įgavę drąsos dėl pavartoto alkoholio, chaotiškai suvokdami vykimo į nusikaltimo vietą planą, veikė spontaniškai ir ekspromtu.

9.44. Aplinkybe, charakterizuojančia T. P. kaip asmenį, nevertinantį kito žmogaus gyvybės, teismas nurodė tai, kad jis apgaulės būdu siekė užvaldyti M. M. pinigines lėšas. Tačiau su tuo gynyba nesutinka, nes siekis neteisėtai apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą visiškai nesuponuoja kito asmens gyvybės nevertinimo. Pinigių lėšų užvaldymas apgaules niekaip nesusijęs su smurtiniu gyvybės atėmimu. Todėl, kurstytojui, neįgyvendinusiam objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, paskirta bausmė laikytina per griežta, dėl ko ji turi būti švelninama.

10. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji G. S., P. S. ir A. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendį dalyje dėl T. P. ir A. J. paskirtos bausmės dėl M. S. nužudymo pakeisti ir nuteistiesiems skirti laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime. Taip pat priteisti žalos atlyginimą ir iš nepilnamečio K. P. S. tėvo S. S..

10.1. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji iš dalies nesutinka su priimtu nuosprendžiu, mano kad nuteistiesiems T. P. ir A. J. yra paskirta per švelni bausmė, taip pat nepagrįstai subsidiariai buvo priteistas žalos atlyginimas tik iš vieno įstatyminio atstovo – nuteistojo motinos J. S..

10.2. Dėl T. P. ir A. J. paskirtų bausmių, teigia, kad teismas, už M. S. nužudymą skirdamas per švelnias bausmes, netinkamai pritaikė įstatymą, dėl ko skundžiamas nuosprendis keistinas. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas, skirdamas minėtiems nuteistiesiems bausmes, kurios nors ir atitiko BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas, vis tik nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepakankamai įvertino pastarųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, jų asmenybes ir kitus pagrindus.

10.3. Nepaisydamas to, kad pripažino T. P. padarius nužudymą su trimis kvalifikuojančiais požymiais, kas ypač padidina padaryto nusikaltimo pavojingumą, taip pat tai, kad nebuvo nustatyta nei vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos dvi sunkinančios atsakomybę aplinkybės, buvo nusikaltimo organizatorius, sukurstė ir į šią veiką įtraukė nepilnametį, nusikaltimą įvykdė šaltakraujiškai ir apgalvotai, veika sukeldamas skaudžias ir negrįžtamas pasekmes, teismas ne tik jam neskyrė maksimalios galimos bausmės, tačiau neskyrė net galimos maksimalios terminuotos laisvės atėmimo bausmės. Be to, nepakankamai atsižvelgta į kitus T. P. asmenybę apibūdinančius duomenis: ankstesnį teistumą už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, faktą, kad jis iki suėmimo nedirbo, kas teismui leido jį charakterizuoti kaip linkusį nusikalsti, prasimanyti pinigų nusikalstamu būdu, nevertinant kito žmogaus gyvybės, asmenį. Tuo pačiu pažymima ir tai, kad T. P. bylos proceso metu nedavė nuoseklių parodymų, siekė sumenkinti savo paties indėlį veikos padaryme. Tai rodo, kad jis nelinkęs kritiškai vertinti savo padarytos veikos, dėl jos nesigaili, negerbia kitų visuomenės narių sveikatos ir gyvybės, moralės normų. Šių aplinkybių pagrindu, nukentėjusiųjų nuomone, įvertinus T. P. padarytą veiką, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė už M. S. nužudymą yra neproporcinga jo padarytai veikai, todėl laikytina per švelnia.

10.4. Pasisakydami dėl A. J. paskirtos bausmės, apeliantai nurodo, kad jo padaryta veika vertinama kaip labai sunki, padaryta trimis kvalifikuojančiais požymiais, kas ypač padidina padaryto nusikaltimo pavojingumą. Veika sukėlė negrįžtamas pasekmes, kurios sukėlė didelę žalą tiek artimiesiems, tiek visuomenei. Nužudymo aplinkybės rodo aktyvų jo vaidmenį, intensyvų smurto panaudojimą. Nusikaltimo pobūdis parodo didelį pavojingumą visuomenei, ciniškumą, visišką įstatymų ir kitų žmogaus teisių, teisių į gyvybę negerbimą. Nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančiomis pripažintos dvi aplinkybės. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis: du kartus teistas, byloje nagrinėti įvykiai nėra atsitiktiniai, iki suėmimo nedirbo, gyvybę M. S. atėmė, veikdamas ciniškai ir brutaliai. Tai rodo nuteistojo antivisuomenines nuostatas, visišką moralės negerbimą, polinkį į smurtą ir nusikaltimus. Todėl mano, kad, įvertinus nurodytas aplinkybes, teismo paskirta bausmė už M. S. nužudymą A. J. yra neproporcinga jo padarytai veikai, todėl laikytina per švelnia.

10.5. Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad be šios nusikalstamos veikos T. P. ir A. J. padarė ir kitų nusikaltimų – numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 159 straipsnyje. Visi nusikaltimai tyčiniai. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino jų poziciją dėl dalies svarbių bylos aplinkybių pripažinimo, tačiau pagrindo konstatuoti atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nenustatė, pažymėdamas apie jų parodymų nenuoseklumą, bandymą klaidinti teismą ir gailesčio nebuvimą.

10.6. Nukentėjusieji prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti išdėstytus argumentus ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, skiriant T. P. ir A. J. bausmes – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

10.7. Taip pat, nukentėjusiųjų nuomone, nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas turėtų būti priteistas ne tik iš K. P. S. motinos J. S., bet ir jo tėvo S. S.. Anot apeliantų, įstatymas neišskiria, jog įstatyminis atstovas yra tik motina, todėl nurodomos sumos turi būti priteistos ir iš K. P. S. tėvo. Nors K. P. S. tėvai yra išsituokę, tačiau tėvas su sūnumi nuolatos bendrauja, jie susiskambina, matosi, todėl būtų teisinga ir pagrįsta manyti, jog už nepilnamečio vaiko auklėjimą, jo veiksmus ir pasekmes turi atsakyti abu tėvai. Todėl žalos sumos priteistinos ir iš S. S..

11. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji T. P., K. P. S., A. G. bei jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, taip pat nuteistieji T. P. ir A. J. bei jų gynėjai, išteisintosios R. M. gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą ir nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras, nukentėjusioji ir nukentėjusiųjų atstovai, prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų – tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo A. G., nuteistojo K. P. S., nuteistojo T. P. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nukentėjusiųjų G. S., P. S., A. S. apeliaciniai skundai atmetami.

12. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

13. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji T. P., A. J., K. P. S., A. G. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti, dėl dalies veikų T. P., A. J., o taip pat R. M. – išteisinti. Byloje pateikti apeliaciniai skundai, susiję su visais šiais asmenimis. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis apygardos teismo nuosprendį skundžia dalyje dėl išteisinimo T. P. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, A. J. – pagal BK 23 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o R. M. – pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, taip pat T. P. ir A. J. paskirtos bausmės dėl M. S. nužudymo. Nuteistasis A. G. nesutinka su jo nuteisimu dėl Z. M. nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktai). Nuteistojo T. P. gynėjas skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu dėl M. S. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktus, prašydamas iš šios nusikalstamos veikos jį išteisinti, o nenustačius tam pagrindo, šią veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, paskiriant švelnesnę bausmę. Nuteistasis K. P. S. prašo taikyti jo atžvilgiu kitą baudžiamojo įstatymo normą dėl M. S. ir Z. M. nužudymo, taip pat pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, peržiūrėti jam skirtos bausmės laiką ir priteistos neturtinės žalos dydį. Nukentėjusieji skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl T. P. ir A. J. paskirtų bausmių dėl M. S. nužudymo, taip pat dėl žalos atlyginimo priteisimo tik iš K. P. S. įstatyminės atstovės – motinos, laikant, kad už nepilnamečio veiksmus turi atsakyti abu tėvai, t. y. ir K. P. S. tėvas S. S..

14. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir laikydamasi apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų, pirmosios instancijos teismo nuosprendį T. P., A. J., K. P. S., A. G., R. M. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro, nuteistųjų ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Įvertinus tai, jog dalis apeliacinių skundų argumentų yra panašūs, be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustačius, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant, atitinkamai išanalizuoti ir įvertinti įrodymai, teisėjų kolegija, siekdama išvengti frazių ir motyvų pasikartojimo, dėl besikartojančių argumentų taip pat pasisakys bendrai.

Dėl M. S. nužudymo

15. Baudžiamojoje byloje ištirtais duomenimis nustatyta, kad 2018 m. sausio 9 d. apie 9.30 val. Pamerkės miške, esančiame (duomenys neskelbtini) buvo rastas sudegintas paieškomas automobilis VW Tauran, v. n. (duomenys neskelbtini) kurio bagažinėje aptikti sudegusio žmogaus (kaip nustatyta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), M. S. (t. 4, b. l. 146–154)) palaikai (kaukolė, kaulų fragmentai). Baudžiamojoje byloje tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes, buvo nustatyta, kad dėl savanaudiškų paskatų – statybvietėje esančių degalų, o tuo pačiu ir kitų vertybių (nužudytojo asmeninių daiktų) pagrobimo – siekiant nuslėpti nusikaltimą, M. S. buvo itin žiauriai nužudytas (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 58–62)). Surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir būdu, turėdami bendrą tikslą ir veikdami bendrininkų grupe, nusikalstamą veiką padarė T. P., A. J. ir K. P. S..

16. Baudžiamojoje byloje nėra ginčo, jog, nuteistiesiems T. P., K. P. S. ir A. J. kaltinime nurodytu laiku atvykus į statybvietę, joje buvęs statybvietės sargas M. S. buvo užpultas ir nužudytas, taip pat buvo padarytos kitos su tuo susijusios nusikalstamos veikos. Tačiau nuteistojo T. P. gynėjas, taip pat nuteistasis K. P. S., apeliaciniuose skunduose ginčydami teismo nuosprendžio dalį dėl jų pripažinimo kaltais – iš savanaudiškų paskatų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą itin žiauriai nužudžius M. S. (BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 ir 11 punktai), nesutinka su šioje bylos dalyje atliktu įrodymų vertinimu, kas, pasak jų, nulėmė ir neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą, o tuo pačiu ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Apeliaciniuose skunduose pateikiant savitą atskirų byloje surinktų įrodymų vertinimą, nuteistojo T. P. gynėjas teigia, kad byla buvo nagrinėjama pagal įstatymo reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą –T. P. buvo laikomas nusikalstamos veikos organizatorius, o jo veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį, leidžiant suprasti, kad T. P. buvo priskirtas ir nusikalstamos veikos vykdytojo vaidmuo, nors tokia aplinkybė kaltinamajame akte nebuvo nurodoma, tuo klaidinant gynybą, nuo kokio kaltinimo reikėjo gintis. Taip pat kritikuojamas nustatytas T. P., kaip organizatoriaus, vaidmuo, išankstinės tyčios ir susitarimo nužudyti konstatavimas, tai, kad nepagrįstai nebuvo taikytas vykdytojo eksceso institutas, nepasisakyta dėl veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojančių požymių pagrįstumo. Savo ruožtu, nuteistasis K. P. S. iš viso neigia atlikęs veiksmus, sukėlusius M. S. mirtį, o tuo pačiu neigia, buvus išankstinį susitarimą jį nužudyti.

17. Byloje yra ginčijamas nuteistojo T. P. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme, kartu nurodant padarytą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, K. P. S. atliktų nusikalstamų veiksmų apimtis, taip pat tikslas ir išankstinis susitarimas, dėl ko buvo vykta į statybvietę ir kas buvo susitarta padaryti. Pastebėtina tai, kad toks apeliaciniuose skunduose pateikiamas nuteistiesiems palankių aplinkybių dėstymas nėra naujas, šia gynybos taktika buvo vadovaujamasi ir pirmosios instancijos teisme. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas priima sprendimą dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamiems asmenims inkriminuotų nusikalstamos veikos aplinkybių pagrįstumo, sprendžia tiek dėl atskirų aplinkybių šalinimo iš kaltinimo, patikslinimo bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, tiek dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, jei aplinkybės, sudarančios nusikalstamos veikos sudėtį, neįrodytos. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad būtent taip pirmosios instancijos teismas ir elgėsi. Nuteistųjų T. P. ir K. P. S. kaltės dėl jiems inkriminuotos veikos įrodytumo klausimas skundžiamame nuosprendyje argumentuotai įvertintas teismo ištirtų ir išanalizuotų bylos įrodymų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl T. P. vaidmens, K. P. S. atliktų veiksmų apimties, jų tyčios ir susitarimo vertinimo, todėl byloje skundžiamu nuosprendžiu atliktas įrodymų ir nustatytų aplinkybių analizės patikrinimas ir vertinimas pateikiamas, papildant pagal nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų pobūdį.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo

18. Nuteistojo T. P. gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas nuosprendžio išvadas, nurodo, kad buvo pažeistos BPK 219 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kaltinamojo akto turinį. Teisės į gynybą pažeidimas siejamas su tuo, jog nuteistajam įkaltinta nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 ir 11 punktuose, kvalifikuojama be nuorodos į atitinkamą BK 24 straipsnio dalį, o tokia veikos kvalifikacija prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms dėl T. P. vaidmens, jis yra laikomas M. S. nužudymo organizatoriumi, tačiau ne vykdytoju. Apeliantas pažymi, jog nebuvo aišku, kokios faktinės aplinkybės buvo įrodinėjamos ir nuo kokio kaltinimo reikia gintis.

19. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Baudžiamojoje byloje aprašant minimą nusikalstamą veiką, nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybės nurodytos ir skundžiamame nuosprendyje, sprendžiant T. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nustatytos remiantis byloje surinkta medžiaga. Iš byloje nustatytų T. P. nusikalstamų veiksmų aprašymo jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme yra atskleistas. Iš kaltinimo struktūros matyti, kad jame buvo įvardinta, kokiais veiksmais, atitinkančiais jam inkriminuojamos veikos sudėtį, pasireiškė T. P. dalyvavimas veikoje – organizavimu, veikimo plano sudarymu ir susitarimu su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais dėl bendro veikimo tikslu pagrobti degalus bei kitas statybvietėje buvusias vertybes, ko pasekmė yra M. S. nužudymas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Iš dalies galima sutikti su nuteistojo T. P. gynėju, kad T. P. tiesiogiai fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, tačiau nusikaltimo padarymo aplinkybės – bendrininkų veiksmai prieš nukentėjusįjį (smūgių nukentėjusiajam sudavimas kumščiais, kojomis, peilio panaudojimas), T. P. veiksmai (K. P. S. ir A. J. pasitelkimas smurtavimui prieš M. S., nukentėjusiojo išsiviliojimas ir buvimas šalia, K. P. S. suduodant pirmus smūgius, bendrininkų tolesnių smurtinių veiksmų nestabdymas, paties veiksmai vagiant kurą) bei vėlesni bendrininkų veiksmai (M. S. kūno įkėlimas į automobilį, bendri veiksmai, siekiant paslėpti ir sunaikinti nusikalstamos veikos pėdsakus, pasišalinimas kartu iš nusikaltimo padarymo vietos, ir pan.) rodo, kad kiekvienas šios nusikalstamos veikos dalyvis suprato daromą nusikaltimą ir kartu siekė bendro tikslo. Pagal byloje nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, T. P. būnant šalia, K. P. S. smūgiavo M. S.. Kai nukentėjusysis parkrito, K. P. S., o po to ir A. J. tęsė smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, o T. P. nuėjo vogti kuro, žinodamas, kad sargas jam nesutrukdys. Savinantis kurą bei M. S. priklausančius daiktus, turint tikslą paslėpti nusikaltimo pėdsakus, bendrininkų K. P. S. ir A. J. veiksmais M. S. nužudytas. Po to T. P. kartu su A. J. ir K. P. S. įkėlė M. S. lavoną į nukentėjusiojo automobilio bagažinę, visi pasišalino iš statybvietės, vyko į mišką, kur automobilį su jame buvusiais palaikais padegė, taip pat kartu naikino kitus nusikalstamos veikos pėdsakus, disponavo pagrobtais M. S. daiktais (dokumentais, pinigais). Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad T. P., nors ir nesmurtavo prieš M. S., tačiau atliko dalį nusikalstamų veiksmų, kurie, įgyvendinant sumanymą, atitiko ne vienos, o kelių nusikalstamų veikų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, sudėtis. Esant aptartoms aplinkybėms, pripažintinas pagrįstu T. P. inkriminuotos veikos –M. S. nužudymo, kur jis įvardinamas, kaip organizatorius, kvalifikavimas be nuorodos į atitinkamą BK 24 straipsnio dalį. Kvalifikuojant veiką, buvo tinkamai atsižvelgta į T. P. vaidmenį ir veikimą bendrininkų grupe šios veikos kontekste. T. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės buvo išdėstytos, nurodyta ne tik kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė nuteistojo dalyvavimas veikoje, bet ir apibendrintai apibūdinti veiksmai. Dėl to negalima spręsti, kad dėl T. P. reiškiamo kaltinimo esmės gynyba galėjo būti suklaidinta, nežinant, nuo kokių aplinkybių jam reikia gintis. Be to, aplinkybę, jog prokuroro baigiamojoje kalboje pateikta pozicija dėl T. P. vaidmens neturėjo esminės įtakos jo gynybai ir nesudarė pagrindo manyti, kad gynyba dėl to galėjo būti kitokia nei buvo, patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikto apeliacinio skundo dėl T. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos turinys. Apeliaciniame skunde išdėstyti gynybos argumentai iš esmės nesiskiria nuo pirmosios instancijos teisme teiktos pozicijos. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad teisminio bylos proceso metu nuteistasis buvo aktyvus, kartu su gynėju buvo pasiruošęs šios bylos procesui, argumentuotai gynėsi nuo jam įkaltintos veikos ir, kaip minėta, pateikė apeliacinį skundą, t. y. spręstina, kad nuteistasis kartu su gynėju veiksmingai dalyvavo baudžiamosios bylos procese ir jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, bei tinkamai gintis, šiuo aspektu nebuvo suvaržyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde įvardinamas BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas iš esmės yra susijęs su įrodymų pakankamumo ir tinkamo jų įvertinimo klausimu, tuo tarpu išvadas dėl nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pagrįstumo, kaltinimo inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu, o tuo pačiu ir veikos kvalifikacijos teisingumo, daro bylą nagrinėjantis teismas. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl padaryto BK 219 straipsnio nuostatos pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bendrininkavimo rūšies, motyvo, tyčios

20. Nuteistojo T. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad T. P. negali būti laikomas M. S. nužudymo organizatoriumi, kadangi jis neatliko organizavimui būdingų veiksmų – T. P. neplanavo ir nekoordinavo atitinkamų A. J. ir K. P. S. veiksmų, nebuvo vaidmenų paskirstymo, M. S. nužudymas padarytas spontaniškai, ekspromtu –plėšimui peraugus į nužudymą. Apeliantas teigia, kad T. P. tik iškėlė idėją dėl kuro pagrobimo, kuria galėjo įkvėpti ar sukurstyti kitus nuteistuosius padaryti šį nusikaltimą, tačiau jis tiesiogiai A. J. ir K. P. S. neverbavo dalyvauti nusikalstamoje veikoje. Tiek A. J., tiek K. P. S. be didesnių įkalbinėjimų sutiko vykti į statybvietę, patys domėjosi kuro vagystės padarymo aplinkybėmis, dėl sargo buvimo ir ką tokiu atveju reikėtų daryti. Tokiu būdu teigiama, kad T. P. veiksmai turėtų būti vertinami tik kaip kurstytojo, o ne nužudymo organizatoriaus, nes jis sukurstė įvykdyti kuro pagrobimą, kuris tik dėl A. J. ir K. P. S. veiksmų pasibaigė sargo M. S. nužudymu.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su šia nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija sutikti neturi pagrindo. Ši pozicija prieštarauja kitų nuteistųjų bylos proceso metu duotais parodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nors pirmosios instancijos teismo motyvuose dėl T. P. vaidmens, yra tam tikrų netikslumų, kaip antai nepagrįsti svarstymai dėl T. P. kaip netiesioginio, tarpinio šios veikos vykdytojo, tačiau padaryta galutinė išvada, jog jis yra nusikalstamos veikos organizatorius, yra teisinga.

22. Pabrėžtina, jog kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką, tačiau esminis skirtumas tarp kurstytojo ir vykdytojo arba kurstytojo ir organizatoriaus yra tas, kad kurstytojas tiesiogiai kaip vykdytojas nedalyvauja nusikaltimo padaryme. Jis tik įvairiais veiksmais (įtikinėjamais, prašymais, autoritetu ir t. t.) sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką. Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Taigi įstatymų leidėjas, pateikdamas nusikaltimo organizatoriaus sampratą, nurodo baigtinį alternatyvių veiksmų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Pagal susiformavusią teismų praktiką asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą arba suburia nusikalstamą susivienijimą, ar jam vadovauja, ar koordinuoja jo narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones.

23. Baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad nuteistasis T. P., anot jo paties, ne tik kurstė įvykdyti kuro vagystę iš statybvietės, tačiau ėmėsi veiksmų parenkant planuojamo nusikaltimo vykdytojus (A. J. ir K. P. S.), aptarė su jais situaciją, kaip bus elgiamasi su statybvietės sargu, kartu su vykdytojais buvo įvykio vietoje, dalyvavo nužudant M. S. (pagal išankstinį susitarimą, K. P. S. ir A. J. pradėjus smurtinius veiksmus nužudytojo atžvilgiu, T. P. ėjo vogti kuro), po nužudymo ėmėsi priemonių išvengti atsakomybės (išgabenant automobilį su nužudytojo kūnu ir jį sudeginant, naikinant pėdsakus ir daiktus, turinčius reikšmės šio nusikaltimo atskleidimui). Dėl šių priežasčių T. P. veiksmai, negali būti vertinami tik kaip kurstytojo padaryti kuro vagystę. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis T. P. nusikalstamų veiksmų aplinkybėmis, kad būtent jis sudarė veikimo planą, aptarė su A. J. ir K. P. S. bendrą veikimą, kaip turėjo būti įvykdyta nusikalstama veika, nurodė veiksmus, kurie turėjo būti atlikti, t. y. organizavo M. S. nužudymą ir kitų su tuo susijusių nusikaltimų padarymą.

24. Vertinant T. P. parodymų turinį nagrinėjamu aspektu, matyti, kad nuteistasis, duodamas parodymus apie savo paties veiksmus, viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklus. Iš pradžių jis neigė ne tik kuro vagystės planavimą bei kaip reikės elgtis statybvietėje, jei bus sargas, bet ir tai, kad jis iš viso kokiais nors savo veiksmais prisidėjo prie nusikaltimo, t. y. kuro vagystės, padėjimo įkelti M. S. kūną į automobilį, automobilio padegimo ir pan. Vėliau jis dalį šių aplinkybių pripažino, paaiškindamas, kad kuro vagystė iš statybvietės, kaip ir siūlymas „atjungti“ sargą, akcentuojant, kad terminas „atjungti“, reiškia ne tyčinį M. S. gyvybės atėmimą, bet laikiną sąmonės praradimą, buvo jo sumanymas. Pažymėtina ir tai, kad vienoje iš paskutinių ikiteisminiame tyrime atliktų apklausų pripažinęs, kad padėjo įkelti M. S. kūną į automobilį, pripažino veiksmus, padegant automobilį, teisminio bylos proceso metu nuteistasis T. P. vėl paneigė tokius savo veiksmus.

24.1. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo pradžioje 2018 m. sausio 10 d. jo pirmosios jo apklausos metu, detaliai papasakojęs apie bendrininkų A. J. ir K. P. S. veiksmus, T. P. apskritai neigė pats kokiu nors būdu prisidėjęs prie nusikaltimo padarymo, t. y. kad būtų siūlęs įvykdyti kuro vagystę, atsikratyti sargu, suteikęs nužudymo įrankį. Jis pateikė versiją, kad į statybvietę su A. J. ir K. P. S. atvyko tik parodyti jiems tvenkinius, o šių asmenų veiksmai M. S. atžvilgiu (smūgių sudavimas, peilio panaudojimas, kuro ir kitų daiktų vagystė) jam pačiam buvo netikėti ir sukėlė šoką (t. 9, b. l. 156–157).

24.2. 2018 m. sausio 16 d. papildomos įtariamojo apklausos metu T. P., pripažindamas dalį veiksmų, jau nurodė, kad jo siūlymu sutarė su A. J. ir K. P. S. iš statybvietės pavogti kuro. Tačiau toliau tikino sargo žudyti nesitaręs ir kaip pirmojoje apklausoje, dėl to visą atsakomybę perkeldamas A. J. ir K. P. S.. T. P. aiškinimu, po A. J. pasakymo, kad sargą reikęs „išjungti“, tiek jis, tiek A. J. nurodė K. P. S. suduoti smūgius sargui. T. P. tvirtino ir tai, kad A. J. labiausiai įkalbinėjo K. P. S. tai padaryti. Dėl peilio panaudojimo ar lavono paslėpimo – T. P. teigė nieko nesitarę, kadangi jokio nužudymo neplanavo. T. P. nurodė, kad tuo metu, kai K. P. S. ir A. J. smurtauja prieš M. S. ir matydamas smurto veiksmus (smūgių rankomis, koja sudavimą, badymą peiliu), jis ėjo vogti kuro. Jis parodė padėjęs įkelti M. S. kūną į automobilio VW Touran bagažinę, kartu su A. J. padegęs automobilį su nužudytojo kūnu, buvęs kartu naikinant nusikaltimo priemones ir nukentėjusiojo daiktus. Taigi, šioje apklausoje parodydamas ir apie savo paties veiksmų dalį, T. P. toliau neigė organizavęs ir veiksmais prisidėjęs prie M. S. nužudymo (t. 9, b. l. 161–162). Tokius savo parodymus nuteistasis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu 2018 m. sausio 16 d. (t. 10, b. l. 1–23).

24.3. Pirmosios instancijos teisme T. P., nesutikdamas su aptariamos nusikalstamos veikos organizatoriaus vaidmeniu, neneigė, kad jis, A. J. ir K. P. S. kalbėjo apie pinigų poreikį ir kad jis pasiūlė vykti į jo buvusią darbovietę ir pavogti kuro, kurį galėtų parduoti. Tačiau T. P. tvirtino, jog nebuvo tariamasi dėl peilio naudojimo, jeigu bus sargas. T. P. klausė A. J. ar K. P. S., ar kuris iš jų, jeigu bus sargas, pastarajam galėtų suduoti smūgius, kaip išsireiškė, pastarąjį „išjungtų“, t. y. sukeltų laikino sąmonės netekimo būseną, bet primygtinai neliepė tokius veiksmus atlikti. Jis nurodė, kad pats sargo mušti nenorėjo, nes būtų jo atpažintas ir apskųstas. Tai padaryti sutiko K. P. S.. Jeigu būtų apklausiamas pareigūnų, numatė sakyti, kad sargas su K. P. S. susikivirčijo, todėl susimušė. Statybvietėje buvęs sargas M. S. jį atpažino, bendravo. Stovint visiems lauke, K. P. S. prisikabino prie M. S. ir jam sudavė kelis smūgius, o kai nukentėjusysis suklupo – spyrė koja vieną ar du kartus. T. P. tuo metu nuėjo prie kuro talpyklos. Bepilant kurą, jis pamatė, kaip A. J. dūrė peiliu M. S., pasimetė, pradėjo jam šaukti, ką jis daro, kad nedarytų nesąmonių. Po to A. J. padėjo peilį, o jis toliau pylė kurą. Nemanė, kad M. S. buvo sunkiai sužalotas ar nužudytas. Pildamas kurą toliau, pamatė, kaip K. P. S. su A. J. tempia sargą link jo automobilio. Tuomet T. P. iš viso pasimetė, nežinojo ką daryti. A. J. sėdo vairuoti sargo automobilį, o jis – į automobilį, kuriuo buvo atvažiavę jie, K. P. S. važiavo kartu su juo. Bevažiuojant, A. J. jį aplenkė, nusuko į nuošalesnį kelią, į miško gilumą. Miške, priėjus prie A. J., sargo automobilis jau degė. Nuvykę į kitą vietą, sudegino pirštines. Pasak T. P., jo paties nauda buvo tik kuras. Pas M. S. rastus pinigus tarpusavyje pasidalino K. P. S. ir A. J.. Jis pats turėjo vieną M. S. vardu išduotą banko kortelę, kitą paėmė A. J.. Šią banko kortelę jis sulaužė ir išmetė. T. P. teigė, kad tikslo atimti sargo gyvybę neturėjo, norėjo tik, kad šis prarastų sąmonę ir nesutrukdytų pavogti kurą. Kas sugalvojo M. S. įkelti į automobilio bagažinę, jis nežino (t. 16, b. l. 12–16, 22–24).

25. Apibendrinant nuteistojo T. P. parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių skirtingų apklausų metu nebuvo nuoseklūs, keitėsi. Tokia parodymų kaita, nenuoseklumas ir prieštaringumas suponavo pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą nesivadovauti T. P. paaiškinimų dėl M. S. nužudymo organizavimo esant savanaudiškoms paskatoms, dalimi. Teismas tokius T. P. parodymus vertino, kaip keliančius pagrįstų abejonių dėl jų nuoširdumo, bandant sumenkinti paties vaidmenį, atitinkamai koreguojant savo parodymus, atsakomybę perkeliant kitiems nuteistiesiems. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pažymėtina ir tai, kad nenuoseklūs T. P. paaiškinimai nebuvo patvirtinti kitų šioje byloje ištirtų įrodymų visuma, todėl negali būti laikomi patikimais.

26. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl nuteistojo T. P. vaidmens minimos nusikalstamos veikos padaryme, vertino nusikalstamos veikos bendrininkų – A. J. ir K. P. S. duotų parodymų turinį. Matyti, kad A. J. ir K. P. S., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, davė parodymus apie T. P., kaip apie šios nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmenį, jų parodymai sutapo tarpusavyje.

26.1. A. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neužilgo po įvykio, t. y. 2018 m. sausio 10 d. parodė, kad, bevartojant alkoholį, T. P. pasiūlė nuvažiuoti į jo buvusią darbovietę, pavogti dyzelino. Sutarė, kad jeigu bus apsauginis, K. P. S. turės jį „išjungti“ suduodant iš kumščiu į veidą. Atvykus į statybvietę, T. P. pasakė jam būti pasiruošusiam ir jei kas – paimti peilį, kuris buvo pas T. P. automobilyje. Po T. P. ženklo K. P. S. sudavė smūgius M. S.. Sargo atžvilgiu tęsiant smurtinius veiksmus, T. P. ėjo kuro. Tuo metu, A. J., paėmęs peilį, juo kelis kartus dūrė M. S.. M. S. piniginę su dokumentais ir rastais pinigais atidavė T. P.. Visi trys įkėlė M. S. kūną į pastarojo automobilio bagažinę. T. P. nurodė važiuoti paskui jį. A. J., sėdęs už VW Touran vairo, važiavo paskui T. P. vairuojamą automobilį. Įsukus į mišką, T. P. pasakė pavažiuoti toliau. Kiek pravažiavęs jis sustojo, po ko T. P. pats nuvarė automobilį giliau į mišką. Jiems su K. P. S. nuėjus iš paskos, T. P. padegė automobilį. Automobiliui pradėjus degti, visi grįžo prie T. P. automobilio. Nuvykę į kitą vietą, jie sudegino pirštines, išmetė peilį. T. P. neklausė jo, kodėl buvo naudojamas peilis, t. y. durta, pjaunama gerklė M. S. (t. 10, b. l. 116–117).

26.2. Papildomai ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2018 m. sausio 16 d., A. J., papildydamas savo pirminius parodymus, parodė, kad, pradėjus kalbėti apie kuro vagystę iš statybvietės, T. P. pasakė, kad užkalbins sargą bei eis imti pinigus ir kurą, o K. P. S. nudurs sargą, paskui – kad nedurs, o tik trenks ir „išjungs“. Atvykus prie statybvietės, T. P. nurodė susikaupti. Lipant iš automobilio, A. J. paėmė peilį, o T. P. ir K. P. S. tai matė. T. P. bendraujant su sargu M. S., K. P. S. sudavė smūgius pastarajam į veidą. Jam suklupus, A. J. turėtu peiliu dūrė į dešinį petį, po to į nugarą. Tuo pačiu peiliu K. P. S., pakėlęs sargui galvą, ar tai dūrė, ar tai pjovė gerklę. Nupylę dyzelino, jie sargo kūną įkėlė į bagažinę ir išvežė į mišką. Miške T. P. sėdo į sargo automobilį ir pavažiavo toliau į mišką. Priėję prie automobilio, iš daiktų dėtuvės paėmė popierius, pusę jų padavė T. P., kuris buvo atidaręs automobilio galines dureles. Padegė šiuos popierius ir padėjo ant sėdynės. T. P. taip pat padegė sargo striukę ir ją padėjo ant automobilio sėdynės. Nuvykę į kitą vietą, sudegino pirštines, piniginę su dokumentais, išmetė peilį. T. P. buvo paėmęs sargo banko kortelę su elektroninės bankininkystės kodais, norėjo pasijungti prie sąskaitos, bet kitą dieną sužinojo apie dingusio sargo paiešką, todėl kortelę sulaužė ir išmetė (t. 10, b. l. 121–123).

26.3. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2018 m. sausio 24 d.. A. J. parodė, kad T. P. pasiūlė važiuoti vogti dyzelino, kur jis anksčiau dirbo. Sutarė, kad T. P. parodys K. P. S. ženklą ir K. P. S. turės kirsti (smogti), o A. J. – durti. Statybvietėje T. P. davus ženklą, K. P. S. kirto sargui, po ko šis krito, o A. J. dūrė peiliu į petį ir į nugarą. Nuėjus padėti T. P. vogti kurą, K. P. S. tuo pačiu peiliu, atlošęs sargo galvą, ar tai pjovė, ar tai dūrė. Su T. P. jie užėjo į sargo būdelę, paėmė raktelius nuo automobilio, nes T. P. buvo nurodęs, kad, jei sargą nužudys, reikės kūną paslėpti. Visi trys kūną įkėlė į automobilio bagažinę. T. P. paliepimu jis sėdo už sargo automobilio vairo ir juo važiavo iki miško. Jis važiavo T. P. ir K. P. S. iš paskos. Miške T. P. sėdo už sargo automobilio VW Touran vairo ir pavažiavo dar šiek tiek gilyn. T. P. uždegė striukę, o A. J. lapelį ir padėjo ant automobilio sėdynių. Prieš grįžtant į (duomenys neskelbtini), pekeliui dar sudegino pirštines, piniginę, išmetė peilį., T. P. K. P. S. žadėjo atlyginti pinigais, kad padėjo. Į statybvietę jie vyko vogti kuro, sargo neprašė, kad duotų jiems kuro. Sargas T. P. pažinojo, todėl jis nenorėjo, kad iškviestų policiją. Mintis, kad reikia nužudyti sargą, kilo T. P., kuris pasakė, jog tuo atveju, jeigu vagiant kurą statybvietėje bus sargas, reikės jį nuimti, atkirsti ir durti porą kartų peiliu. Peilis buvo T. P. automobilyje. T. P. jam buvo rodęs peilį dar prieš tai. T. P. viską suorganizavo, sudėliojo detales, tiesiai šviesiai pasakė – jeigu sargo nebus, tai tada gerai; jeigu sargas bus, tai jis T. P. pažins, iškvies policiją ir jie visi sės. T. P. nurodė K. P. S. sargui kirsti, o A. J. durti peiliu. Panašiai ir ėjo kalba, kad sargas turi likti negyvas. Viskam vadovavo T. P.. K. P. S. T. P. turėjo duoti ženklą, kada reikės smogti sargui. Tą js ir padarė. A. J. dūrė peiliu jau žinodamas, ką daryti. Viską organizavo ir ką daryti sakydavo T. P.. Jie T. P. nenurodinėjo, o darė tą, ką jiems liepė T. P.. Jis taip pat buvo suplanavęs, kad jeigu nužudys sargą, reikės išvežti jo kūną į mišką ir sudeginti. Apie tai pasakė jiems bevažiuojant į statybvietę. Dėl nužudymo darymo jie su K. P. S. kaip ir neprieštaravo. Statybvietėje K. P. S. T. P. paliepimu šlavė kraują. Taip pat A. J., T. P. paliepimu, vairavo sargo automobilį. Kur važiuos – aptarę nebuvo. T. P. jam liepė sekti iš paskos. Įvykio metu iš sargo piniginės paėmė pinigus, mokėjimo korteles su prisijungimo kodais. Pinigus su T. P. kartu leido picerijoje. Jeigu sargo nebūtų ieškoję, kitą dieną T. P. būtų patikrinęs kortelę ir jeigu sąskaitoje būtų pinigų, juos pervedęs į savo sąskaitą. Tačiau sargo pradėjo ieškoti, todėl korteles sulaužė ir išmetė. Jam T. P. negrasino, o K. P. S. sakė, kad jeigu papasakos, tai jam bus tas pats (t. 10, b. l. 133–142). Šiuos parodymus A. J. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 10, b. l. 160–196).

26.4. K. P. S., apklausiamas įtariamuoju 2018 m. sausio 11 d., parodė, kad bevartojant alkoholį, T. P. paklausė, ar jis su A. J. nenori „pasikelti ant pinigų“. Jie su A. J. sutiko. T. P. nurodė, kad statybvietėje reikės pavogti dyzeliną. Pasakė, kad gali būti sargas, kurio gali tekti „atsikratyti“. Suprato, kad kalba ėjo apie nužudymą. T. P. jam pasiūlė nudurti sargą. Jis atsisakė. Jam atsisakius, tai padaryti liepė A. J.. Pastarasis sutiko. Tuomet T. P. liepė K. P. S. trenkti sargui į veidą, o A. J. – durti peiliu. K. P. S. sutiko. Pagal susitarimą, kol jie tvarkysis su sargu, tuo metu T. P. pils kurą. T. P. nurodė, kad statybvietėje signalizacijos nėra, būna tik sargas. Ką darys su sargo kūnu, iš pradžių nieko nesitarė. Jis matė, kaip A. J. iš mašinos paėmė peilį. Statybvietėje su A. J. anksčiau nėra buvęs. Bendraudamas su sargu, T. P. jam davė ženklą, kad laikas suduoti smūgį. Po ko K. P. S. smūgiavo kumščiu sargui į veidą keturis kartus, o, šiam suklupus, vieną kartą spyrė į galvą. Kol mušė sargą, T. P. su A. J. buvo šalia. Po to virš sargo stovėjęs A. J. badė peiliu. Užėjęs su T. P. į vagonėlį, jame rado pirštines, kurias užsidėjo. Prisipylus degalų, sargo kūnas buvo įkeltas į automobilio bagažinę. T. P. pasakė, kad neturi likti jokių įkalčių. T. P. liepė A. J. sėstis už automobilio su sargo kūnu vairo ir sekti jo automobilį. K. P. S. T. P. paliepimu sėdo į T. P. automobilį. Jie nuvažiavo į mišką. Miške T. P. pasakė, kad reikia sudeginti automobilį. K. P. S. liko stovėti ant kelio, o T. P. nuėjo iki A. J., kuris dar buvo nužudytojo automobilyje. Jis matė, kaip T. P. uždegė sargo striukę, o A. J. bandė padegti priekinių sėdynių paviršių. Striukei įsidegus, T. P. ją numetė ant sėdynių. T. P. norėjo palaukti sprogimo, bet A. J. pasakė, kad jau važiuotų. Važiuojant link namų, atvažiavę iki kito miško, išmetė peilį, sudegino pirštines, piniginę su dokumentais. Pinigus pasiėmė T. P.. T. P. sargo nelietė, nemušė, bet viskam vadovavo, nurodinėjo, kas ką turi daryti. Tuo metu, kai tarėsi vogti kurą ir T. P. pasakė, kad reikės atsikratyti sargo, K. P. S. galvojo, kad jis kalba nerimtai, bet sutiko važiuoti ir dalyvauti nusikaltime su visa kompanija. T. P. sakė, kad kiek parduos kuro, viską pasidalins. Taip pat K. P. S. parodė, kad po to, kai sargo kūnas buvo įkeltas į bagažinę, T. P. pasakė jam paimti šluotą ir pašluoti kraują nuo tos vietos, iš kur A. J. pradėjo tempti kūną iki mašinos (t. 11, b. l. 138–139, 144–145).

26.5. Papildomos įtariamojo apklausos 2018 m. sausio 24 d. metu, K. P. S. parodė, kad laikosi savo anksčiau duotų parodymų bei papildomai paaiškino, kad begeriant alkoholį, sutikus su T. P. pasiūlymu dėl dyzelino vagystės, tariantis, T. P. pasakė ir tai, kad jei sargas bus statybvietėje, reikės juo „atsikratyti“. Pasakymą „atsikratyti“, iš pradžių suprato, kad šis juokauja dėl nužudymo. Tačiau tą T. P. dar kartą pakartojo ir važiuojant link statybvietės, pasakydamas, kad nudurti sargą turės K. P. S.. Jam atsisakius tai daryti, T. P. visaip bandė jį priversti tai daryti. Po to, T. P. pasakė, kad tai padarys A. J.. A. J. pasakė K. P. S., kad turės trenkti sargui taip, kad šis nukristų, o jis galėtų jį nudurti. K. P. S. nenorėjo sutikti, tačiau T. P., sustabdęs automobilį, pasakė, kad jis taip padarys arba namo nebegrįš. Tada K. P. S. sutiko. Atvykus į statybvietę, lipant iš automobilio A. J. pasiėmė peilį. Statybvietėje T. P., bendraudamas su sargu, davė ženklą jam trenkti. Po ko K. P. S. sargui sudavė keturis smūgius kumščiu į veido sritį. Nuo suduotų smūgių sargas suklupo. Po ko, jis su T. P. užėjo į vagonėlį, pastarasis jam liepė užsidėti pirštines. Po to jis matė, kaip A. J. dūrė peiliu sargui į nugarą, perpjovė gerklę. Prisipylę degalų, T. P. paliepimu, visi trys įkėlė sargo kūną į automobilį. A. J. paliepimu, ėjo į sargo vagonėlį ieškoti vertingų daiktų. Tuomet jie važiavo į mišką, T. P. sakė, jog reikia atsikratyti visų įrodymų, A. J. liepė sėstis už sargo automobilio VW Touran vairo ir važiuoti iš paskos. Nuvažiavus į mišką, T. P. nurodė, kur A. J. važiuoti ir palikti automobilį. T. P. uždegė striukę ir jai įsidegusią įmetė į automobilį, A. J. bandė deginti priekinių ir galinių automobilio sėdynių atlošus. Automobilio variklis buvo įjungtas. T. P. pasakė, kad turi būti sprogimas, kad turi įsidegti priekis, ugnis pereiti po dangčiu tam, kad įvyktų sprogimas. Nuvykus į kitą vietą, buvo sudegintos pirštinės, sargo piniginė, išmestas peilis. Grįžus į (duomenys neskelbtini), T. P. liepė niekam nieko nesakyti, kitaip juos nužudys. Dar kartą pabrėžė, kad viską organizavo T. P. (t. 11, b. l. 158–163).

27. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. J. ir K. P. S. pakeitė savo parodymus dėl T. P. vaidmens aptariamos veikos padaryme. Jie teigė, jog susitarimo dėl sargo nužudymo ir peilio panaudojimo nebuvo, T. P. niekam nevadovavo, nenurodinėjo, kas ką turi daryti, aiškino, kad jų tikslas buvo tik kuro ir kitų vertingų daiktų vagystė.

27.1. A. J. aiškino, jog tarėsi tik dėl degalų vagystės, kad T. P. su sargu turėjo tik pakalbėti. Buvo sutarę, kad K. P. S. suduos sargui, jeigu juos pamatys vagiant kurą. T. P. jokio ženklo K. P. S. nedavė. Dėl sargo „užvertimo“ susitarė važiuodami. Kas ką turės daryti ir dėl peilio naudojimo – jie nesitarė. Dėl pinigų iš sargo paėmimo taip pat nesitarė, nes ir taip buvo aišku, kad reikės paimti. Kad reikia išvežti sargo kūną į mišką, galimai buvo A. jaruševičiaus mintis, visi tam pritarė. Dėl sargo sudeginimo susitarimo nebuvo. Automobilį padegė taip pat jis. Kūną į bagažinę įkėlė jis kartu su K. P. S.. Pinigus pasidalino tarpusavyje, o banko korteles išmetė, sužinoję, kad buvo paskelbta sargo paieška. A. J. teigė nepamenantis, ką parodė ikiteisminio tyrimo metu, parodymus davė savo noru, tyrėja daugmaž nurodė, ką reikia sakyti, juos tvirtina iš dalies. Ikiteisminio tyrimo teisėjui davė neteisingus parodymus, T. P. vaidmuo nebuvo toks, kaip nurodė. Viskas nutiko ne taip kaip buvo susitarta (t. 15, b. l. 199–208, 210–212).

27.2. K. P. S., apklaustas teisme 2018 m. lapkričio 29 d., taip pat parodė, kad automobilį su sargo kūnų padegė A. J., kūną į automobilį įkėlė visi trys. Atsakydamas į teismo klausimus, paaiškino, kad, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus apie sargo „užvertimą“, gal ne visai taip išsireiškė, nes buvo sutrikęs. Teigė, kad T. P. jokių ženklų jam nedavė, neliepė niekam durti peiliu. Kraują iššlavė, nes norėjo paslėpti pėdsakus. Dėl smūgių sargui, važiuojant nebuvo tartasi, kalba vyko tik apie tai, kad sumuš sargą, jeigu nepavyks pavogti kuro. K. P. S. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai iš dalies teisingi. Dėl parodymų skirtumo aiškino, kad duodamas juos ikiteisminio tyrimo metu buvo sutrikęs, pareigūnai jam darė įtaką, sakydami, kad kiti viską verčia ant jo (t. 15, b. l. 208–211).

27.3. Apklaustas 2018 m. gruodžio 12 d., K. P. S. nurodė, kad nori pakeisti savo parodymus dėl M. S. nužudymo ir kad nori patvirtinti pirminius parodymus, juos tik patikslindamas apie save ir bendrininkus. Aiškino, kad praėjusiame posėdyje davė neteisingus parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, kuriuos nori patikslinti dalyje dėl planavimo nužudyti, ženklo davimo. Pasak nuteistojo, nužudyti M. S. iš anksto neplanavo, susitarimo su T. P., kad jam duos ženklą smogti, nebuvo. Planavo tik tai, kad smogs sargui, pavogs kurą. Kas ką darys – nesitarė, viskas vyko spontaniškai. Visi kiti jo duoti parodymai yra teisingi (t. 16, b. l. 2–3).

28. Iš aptartų nuteistųjų A. J. ir K. P. S. parodymų matyti, kad jų parodymai dėl T. P. vaidmens nusikalstamos veikos padaryme taip pat keitėsi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai visa apimtimi jų nevertino kaip patikimų, analizavo jų nurodytas ikiteisminio tyrimo metu įvardintų aplinkybių, kurios sutapo tarpusavyje, pakeitimo priežastis.

29. Apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad iš esmės A. J. ir K. P. S. negalėjo nurodyti jokių įtikinamų parodymų keitimo priežasčių, logiškai paaiškinti, kodėl duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jie bendrakaltinamajam T. P. priskyrė veiksmus, kurių, kaip vėliau teigė teisme bylos nagrinėjimo metu, faktiškai jis neatliko, t. y. nurodė aplinkybes, kurių, jų teigimu, nebuvo. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. J., aiškindamas apie parodymų keitimo priežastis, apsiribojo teiginiais, kad sąžiningai nepamena, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu (nors teisme davė detalius parodymus dėl M. S. nužudymo aplinkybių), parodymus davė savo noru, tyrėja daugmaž pasakydavo, ką reikia sakyti, tyrimo metu norėjo sau švelnesnės atsakomybės, o ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus įvardino kaip duotus neteisingai. Nuteistasis K. P. S. teisme paaiškino, kad, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, buvo sutrikęs, tokioje situacijoje buvo atsidūręs pirmą kartą, pareigūnai jam sakė, kad kiti viską verčia ant jo.

30. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl šių nuteistųjų teisminio bylos nagrinėjimu metu duotų parodymų vertinimo, sprendžia, kad A. J. ir K. P. S. aiškinimai dėl parodymų keitimo priežasčių yra nelogiški ir yra atmestini. Todėl apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai rėmėsi kiekvieno iš nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek, kiek jie atitiko kitas faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų, ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Teismas tai turi daryti, analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje, esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, Nr. 2K-379-303/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas dėl T. P. vaidmens aptariamos veikos padaryme, pagrįstai vadovavosi nuteistųjų A. J. ir K. P. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalimi. Ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nuteistieji detaliai paaiškino, kokius veiksmus kiekvienas bendrininkas, tarp jų ir T. P., atliko, darydami nusikalstamą veiką, jų parodymai esminėse aplinkybėse dėl T. P. veiksmų ir vaidmens tarpusavyje sutapo. Nuteistieji buvo apklausti, praėjus trumpam laiko tarpui po nusikalstamos veikos padarymo, jie negalėjo pateikti jokių paaiškinimų dėl jų parodymų, kaip teigė teisme – neteisingų, sutapimo. Kaip pagrįstai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, jų sulaikymas buvo greitas, staigus, nei vienas jų neturėjo laiko parodymus pagražinti, apgalvoti, dėl kokių nors priežasčių apkalbėti T. P., o esmines su nužudymu susijusias aplinkybes jie pakartojo visose ikiteisminio tyrimo metu atliktose jų apklausose. Be to, A. J. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu buvusią įtaką nuteistųjų parodymų apie T. P. veiksmus turiniui byloje nėra, jų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai. Procesinių veiksmų atlikimas su nuteistaisiais (apeliaciniame skunde akcentuojami pareigūnų apsilankymai, nuteistųjų nurodytos aplinkybės dėl apklausos protokolo surašymo, pasakytų teiginių dėl kitų nusikalstamos veikos bendrininkų duodamų parodymų), nesuponuoja išvados dėl pareigūnų daromo psichologinio spaudimo. Pažymėtina ir tai, kad nei patys nuteistieji, nei jų gynėjai pareigūnų veiksmais dėl neteisėto poveikio jų parodymų turiniui, nesiskundė, apklausų protokoluose pastabų nereiškė. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad procesinių veiksmų protokolus nuteistieji perskaitydavo, padarydami prierašą ranka, kad parodymai surašyti teisingi, pastabų neturėjo. Nuteistųjų pozicija dėl ikiteisminio tyrimo metu buvusios įtakos ir dėl jos duotų neteisingų parodymų iškelta tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Remiantis šiais bylos duomenimis, darytina išvada, kad nuteistųjų A. J. ir K. P. S. pozicija teisme yra jų gynybinė taktika, duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu T. P. kitų nuteistųjų buvo apkalbėtas, byloje nėra.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarų vaidmenį, teismui formuojant vidinį įsitikinimą dėl T. P. vaidmens, kitų nuteistųjų – A. J. ir K. P. S. parodymų dėl šios aplinkybės vertinimo, sudarė ir pirmosios instancijos teisme apklausto nuteistojo O. I. duotų parodymų turinys. Jis parodė, kad pas jį atvykę T. P. ir A. J. aiškino, kad „prisidirbo“, internete parodė straipsnį apie sargo nužudymą, sakė, kad T. P. vadovavo, koordinavo, kaip ir ką daryti; T. P. taip pat teigė, kad buvo trise, jis, A. J. ir dar vienas vaikinas, jog važiavo vogti dyzelino; jis stovėjo šalia ir žiūrėjo, o A. J. su kitu draugu viską padarė. Iš paties T. P. pasakymo O. I. suprato, kad, jis, nors ir nieko nedarė, tačiau vadovavo (t. 15, b. l. 91–93). Duomenų, kurie leistų abejoti tokių parodymų tikrumu ir objektyvumu, t. y. kad pastarasis būtų buvęs suinteresuotas apkalbėti, iškraipyti nurodomas aplinkybes, byloje nėra. Tokie nuteistojo O. I. parodymai buvo nuoseklūs ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 61–63) bei atitiko nuteistųjų A. J. ir K. P. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Todėl šie parodymai pagrįstai buvo vertinti šioje byloje nustatytų duomenų visumoje. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad šiais O. I. parodymais yra paneigiamas skundo argumentas, kad pats T. P. niekam nebuvo pasakojęs apie sargo nužudymą.

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie bylos duomenys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais, jie sudarė tarpusavyje vieningą įrodomąją logišką nuoseklią grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Jų pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados dėl T. P. vaidmens jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Faktas, kad pats T. P. betarpiškai jokių smurtinių veiksmų prieš M. S. neatliko, nepaneigia teismo atlikto nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. P. nusikalstamos veikos – M. S. nužudymo organizatoriumi: jis pasiūlė A. J. ir K. P. S. iš statybvietės pavogti kurą, tuo pačiu, siekiant realizuoti šį sumanymą, sudarė veikimo planą, nurodė, koordinavo, kaip, esant kliūčiai – sargui, kiekvienas jų turėtų veikti, kokius veiksmus atlikti, kartu su nusikaltimo vykdytojais vyko į nusikaltimo vietą, buvo šalia, bendrininkų smurtinių veiksmų apimties nestabdė ir jų smurtavimo metu, pagal susitarimą, ėjo vogti kuro, sprendė, kokių priemonių imtis naikinant padaryto nusikaltimo pėdsakus ir bendrai tas priemones įgyvendino.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepagrįstai nesutinkama su teismo padaryta išvada dėl T. P. veikimo, kaip M. S. nužudymo organizatoriaus. Byloje nėra ginčo, kad T. P. kitiems bendrininkams siūlė vykti į jo buvusią darbovietę pavogti kuro. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurių analizė patikrinta šiame procesiniame sprendime, patvirtina, jog statybvietėje buvusio sargo M. S. nužudymas nebuvo atsitiktinis (spontaniškas), o tikslingas A. J. ir K. P. S. veiksmas, sąlygotas T. P. organizacinių veiksmų. Pozicija, kad nebuvo susitarimo M. S. nužudyti, o tik siūloma jį „išjungti“, aiškinant, kad jis tik turėjo laikinai prarasti sąmonę, vertinama kaip pasirinkta gynybinė taktika, kurią pirmosios instancijos teismo ištirti ir aptarti įrodymai patikimai paneigia.

35. Kaip nustatyta, dar iki vykstant į statybvietę, buvo aptarta, jog, esant sargui, jo reikės atsikratyti – iš pradžių suduoti smūgius, o tada durti peiliu. Susitarta, kad šios nusikalstamos veikos vykdytojai bus K. P. S. ir A. J., nes T. P. paaiškino, kodėl pats to daryti negali – sargas jį pažįsta ir nepavykus gali pranešti policijai. Be to, aplinkybę, kad reikės nužudyti sargą, T. P. dar kartą pakartojo, ir vykstant link statybvietės. Vykdydami tokį susitarimą, nuteistieji K. P. S. ir A. J. laukė tinkamo momento nusikaltimui įvykdyti, A. J. tam tikslui iš T. P. automobilio pasiėmė peilį, ką matė ir kiti nuteistieji. Taip pat buvo siekiama atsikratyti padaryto nusikaltimo įrodymais – statybvietėje šluojamas kraujas, pakrovus M. S. kūną į automobilio bagažinę, jis išvežtas į mišką ir ten padegtas, kitoje vietoje sunaikinti kiti nusikalstamos veikos įrankiai ir pėdsakai. Tiek A. J., tiek K. P. S. parodė, kad M. S. nužudymo įrodymų naikinimas statybvietėje (kraujo šlavimas, kūno įkėlimas, išvežimas, sudeginimas) vyko T. P. nurodymu. Nors teisminio nagrinėjimo metu A. J. ir K. P. S. ėmė neigti šias jų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, interpretuodami siūlymą „atjungti“ sargą supratę, kaip jo laikiną sąmonės netekimą bei švelnindami T. P. vaidmenį, tačiau, kaip jau minėta, byloje nebuvo nustatyta pagrindo nesivadovauti jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalimi, jiems logiškai nepaaiškinus parodymų pakeitimo priežasčių.

36. Nuteistojo T. P. gynėjas apeliaciniame skunde pateikia kitokį nuteistųjų A. J. ir K. P. S. proceso metu duotų parodymų vertinimą ir taip ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Teisingais ir patikimais jis siūlo laikyti šių nuteistųjų duotų parodymų dalį, kuri yra palanki T. P., o kitą, jam nepalankią, siūlo vertinti kaip neteisingą. Tačiau toks A. J. ir K. P. S. parodymų fragmentų vertinimas nėra teisingas ir objektyvus, nes grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o tik selektyviai atrinkta parodymų dalimi, vertinama vienpusiškai, o ne bendrame visų duomenų kontekste. Toks parodymų turinio aiškinimas yra neteisingas. Antai apeliantas, pasisakydamas dėl susitarimo pobūdį apibūdinančių parodymų, siūlo remtis, kaip teisingais, teisme duotais nuteistųjų parodymais, nes ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo nuoseklūs.

36.1. Jis mini K. P. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai nuteistasis pirmoje apklausoje parodė, kad iš T. P. kalbų suprato, jog kalba ėjo apie sargo nužudymą; kitoje apklausoje jau aiškino nesupratęs, kad kalbama buvo apie nužudymą, o, apklaustas teisme, patvirtino antrosios apklausos metu duotus parodymus dėl susitarimo turinio ir ribų, t. y. kad susitarimo nužudyti nebuvo. Toks nuteistųjų parodymų turinio vertinimas yra selektyvus, vienpusiškas, todėl laikytinas neteisingu. Pažymėtina, kad pirmoje apklausoje K. P. S. parodė apie susitarimo turinį, t. y. sargo nužudymą, antroje apklausoje jis savo parodymus patvirtino, tik patikslino, kad iš pradžių T. P. pasakymą dėl sargo „atsikratymo“ suprato, kaip juokavimą dėl nužudymo, kol T. P. vėl tai pakartojo, nurodydamas, kad durti turės K. P. S., o jam atsisakius – A. J.. Todėl minėtų apklausų metu duoti parodymai dėl susitarimo ribų nebuvo prieštaringi, paneigiantys vieni kitus, o tik patikslinantys. Teismo posėdyje apklausiamas K. P. S. paneigė šiuos parodymus , tačiau, kaip minėta anksčiau, teisme duoti jo parodymai nebuvo nuoseklūs ir buvo prieštaringi.

36.2. Apeliantas nuteistojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl; susitarimo turinio taip pat vertina, kaip nenuoseklius, ir siūlo remtis jo teismo posėdyje duotais parodymais. Su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo, matyti, kad pateikiama gynybai naudinga nuteistojo parodymų dalies interpretacija, nežiūrint į jų visumą, tokiu būdu stengiantis paneigti T. P., kaip M. S. nužudymo organizatoriaus, vaidmenį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje A. J. nurodė, kad T. P. K. P. S. pasakė, kad jis turės „išjungti“ sargą, o jam liepė būti pasiruošusiam, paimti peilį, kuris buvo T. P. automobilyje. Kitoje apklausoje, papildydamas savo parodymus, A. J. parodė, kad T. P. iš pradžių K. P. S. nurodė, kad šis turės durti sargui, vėliau, kad tik „išjungti“, minėtas aplinkybes nurodė ir K. P. S.; atvykus į statybvietę, T. P. visiems liepė susikaupti, jie matė, kaip jis (A. J.) paėmė peilį. Šią aplinkybę patvirtino ir K. P. S.. Dar kitoje apklausoje A. J. parodė, kad T. P. paliepimu, po K. P. S. suduotų smūgių pagal susitarimą sargui jis (A. J.) turėjo durti peiliu. Todėl visi šie parodymai nelaikytini vienas kitą paneigiančiais, o tik patikslinančiais, o gynėjo pateiktas šių parodymų vertinimas, kaip prieštaringų, yra nepagrįstas. Nesutiktina ir su argumentu, kad vėlesniuose parodymuose nurodyta daugiau detalių, nes nuteistasis buvo policijos pareigūnų įtakotas. Pirminė A. J. apklausa buvo atlikta 2018 m. sausio 10 d., praėjus po įvykio ir sulaikymo nedideliam laiko tarpui, jos metu buvo užfiksuoti tik pirminiai duomenys, dėl kurių vėlesnių papildomų apklausų metu buvo aiškintasi detaliau. Duomenų apie galimą įtaką parodymams byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad byloje surinkti įrodymai, tame tarpe nuteistųjų parodymai turi būti vertinami ne atskiromis dalimis, o visumoje, atsižvelgiant į parodymų nuoseklumą, išsamumą, logiškumą, jų ryšį su kitais byloje surinktais duomenimis. Būtent taip, pirmosios instancijos teismas ir įvertino nuteistųjų K. P. S. ir A. J. parodymus.

37. Baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nusikaltimo, padaryto per trumpą laiko tarpą nuo susitarimo dėl jo padarymo iki jo įgyvendinimo, iniciatorius ir organizatorius buvo T. P.. Sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad būtent jis buvo labiausiai suinteresuotas tuo, jog, pastebėjus kuro vagystę, nebūtų įduotas teisėsaugos institucijoms, statybvietės sargas jį pažinojo (priešingai nei kitus nuteistuosius), todėl galėjo atpažinti ir pranešti pareigūnams. Šią išvadą pagrindžia aplinkybė, kad įvykio metu M. S. T. P. atpažino ir su juo bendravo, ką patvirtino visi nuteistieji. Be to, akivaizdu, kad kuro kiekio, kuris įvykio metu buvo pagrobtas, nepastebėti negalima, juo labiau mėginant kuro vagystę, kaip teigta, užmaskuoti K. P. S. ir M. S. konflikto metu pastarojo sumušimu. Gynybos teiginiai, kuriais siekiama paneigti T. P. motyvą žudyti – kad T. P. tikėjosi su sargu bendrauti ateityje, M. S. jam leisdavo nupilti kuro, todėl būtų leidęs ir šį kartą (teisme liudytojai S. T. ir S. S. tokią kuro nupylimo praktiką paneigė) – prieštarauja šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, kai T. P. pasitelkė A. J. ir K. P. S., su kuriais iš anksto aptarė veiksmų pasiskirstymo planą ir kurie smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko tada, kai T. P. nukreipė M. S. dėmesį, pastarasis smurtinių veiksmų nesitikėjo ir negalėjo tikėtis, dėl to nebuvo pasiruošęs jų atremti. Šias aplinkybes patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai. Akivaizdu, kad susitarimo įgyvendinti nusikalstamus veiksmus vykdymui didelę reikšmę turėjo ir T. P. dalyvavimas, sudaręs sąlygas bendrininkų veiksmams. Kitokių išvadų neleidžia daryti ir skunde dėstomi argumentai dėl kaukių nedėvėjimo, išankstinio nepasiruošimo priemonių naikinti nusikaltimo pėdsakus ar aplinkybė, kad A. J. ir K. P. S. prieš tai jau buvo dalyvavę veikos, susijusios su gyvybės atėmimu, padaryme. Baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad T. P. veiksmai ir kitų nuteistųjų naudotas smurtas, pasibaigęs M. S. nužudymu, nėra atsitiktiniai, o yra susiję. Nors T. P. pats visų objektyviųjų šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių nerealizavo (jokio fizinio smurto ir žalojančio įrankio M. S. atžvilgiu nenaudojo), tai visumos nustatytų faktinių aplinkybių kontekste jo baudžiamosios atsakomybės už įvykdytą nusikaltimą nešalina. Jis suplanavo nusikalstamą veiką, kuriai padaryti pasitelkė A. J. ir K. P. S., o jai įvykdyti buvo svarbūs kiekvieno dalyvaujančio asmens veiksmai. Būtent grandinė visų nusikaltimo bendrininkų atliktų skirtingų veiksmų, kai kiekvienu jų realizuota dalis objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, buvo esminė nusikalstamos veikos – M. S. gyvybės atėmimo sąlyga.

38. Priešingai nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentams, pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pagrindu byloje buvo atskleistas ne tik M. S. nužudymo motyvas, bet ir tyčia padaryti nusikalstamą veiką, t. y. kad T. P. žinojo ir suprato, jog savo veiksmais bei pasitelkęs A. J. ir K. P. S., daro nusikalstamą veiką, kad jo paties veiksmai buvo būtini pasiekti nusikalstamą tikslą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi trys nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, T. P. kaip šios nusikalstamos veikos (nužudymo) organizatorius, o A. J. ir K. P. S. – vykdytojai, yra pagrįsta. Tačiau T. P., kaip nužudymo organizatoriaus įvardinimą netiesioginiu šios veikos vykdytoju, teisėjų kolegija laiko ydingu. Pažymėtina, kad netiesioginis vykdytojas yra toks vykdytojas, kuris padaro veiką per tarpininką, t. y. tokiu veikimu padaromo baudžiamojo teisės pažeidimo numatytą įstatyminę veikos sudėtį realizuoja, leisdamas veikos sudėties poelgį atlikti „veikos tarpininkui“, kuris veikia kaip nusikaltimo įrankis. Toks vykdytojas supranta nusikaltimą, jo mechanizmą, tačiau jį padaro per tarpininką suvokdamas, kad tarpininkas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių tas asmuo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas nebus. Tai reiškia, kad negalima kalbėti apie bendrininkavimą, nes asmenys, kurie tiesiogiai atlieka veiksmus, t. y. veikia kaip nusikalstamos veikos įrankiai, negali būti laikomi vykdytojais, todėl vykdytoju laikomas tas, kuris juos nukreipia padaryti atitinkamus veiksmus. Nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų nebuvo nustatyta. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog tiek A. J., tiek K. P. S., kuriuos nusikalstamai veikai daryti pasitelkė T. P., ne tik suvokė daromą nusikaltimą, savo veiksmų esmę, bet ir galėjo juos valdyti, buvo sulaukę amžiaus, tinkamo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Todėl vien aplinkybė, kad T. P. buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, organizatorius, parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, tačiau pats smurtinių veiksmų M. S. atžvilgiu neatliko, o tam pasitelkė A. J. ir K. P. S., neleidžia jo įvardinti netiesioginiu vykdytoju. Pažymėtina tai, kad vykdytoju taip pat yra laikomas asmuo, kuris, nors pats ir nenaudoja smurto, tačiau kitaip prisideda prie nusikalstamos veikos padarymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. P. kartu su M. S. nužudymo vykdytojais vyko į įvykio vietą, iš anksto su nusikalstamos veikos bendrininkais buvo aptaręs veiksmus dėl sargo, žinojo ką kiti bendrininkai turi daryti, atkreipė sargo dėmesį, kad bendrininkai galėtų prieš jį atlikti smurtinius veiksmus, dalyvavo kuro vagystėje. Taigi, veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe, o bendrininkavimo atveju, visi vykdytojai bendrai atsako ir už veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia.

39. Apibendrinus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisinio pagrindo T. P. pripažinti kurstytoju nėra. Taip pat pirmiau aptartų bylos duomenų visumos kontekste nėra jokio pagrindo M. S. nužudymą vertinti, kaip vykdytojo eksceso situaciją. Nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad A. J. ir K. P. S. veiksmai dėl M. S. nužudymo vertintini kaip vykdytojo ekscesas, nes jų T. P. negalėjo numatyti ir tam nevadovavo, prieštarauja pirmiau aptartiems vienas kitą papildantiems bylos įrodymams. Apeliantas nėra nuoseklus teigdamas, kad T. P. tokių kitų bendrininkų veiksmų nenumatė, nes apeliaciniame skunde dėstoma, kad, net jei ir T. P. buvo iškėlęs idėją dėl sargo nužudymo, jos buvo atsisakyta, susitariant tik dėl nukentėjusiojo sąmonės praradimo. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad nustatant, ar buvo vykdytojo ekscesas, ar ne, svarbūs du kriterijai: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne; antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistojo T. P. ir kitų nuteistųjų A. J. ir K. P. S. veiksmai, nors ir nebuvo detaliai suderinti (duotas tik nurodymas K. P. S. smūgiuoti, o A. J. durti peiliu), tačiau buvo nukreipti tam pačiam tikslui realizuoti. Nors nuteistųjų tikslas buvo svetimo turto užvaldymas, visi bendrininkai (T. P., A. J. ir K. P. S.), būdami įvykio vietoje, matė vienas kito veiksmus ir jems pritarė, numatė galimas jų bendrų veiksmų pasekmes – pagal susitarimą K. P. S. pirmam sudavus smūgius, A. J. buvo šalia, pasirengęs K. P. S. ne tik padėti įveikti galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą, bet ir vykdyti iš anksto sutartą planą – durti peiliu, t. y. nužudyti statybvietėje buvusį sargą. Būdamas šalia ir matydamas tokius A. J. ir K. P. S. veiksmus, T. P. galėjo sustabdyti nusikaltimo bendrininkus, tačiau to nepadarė ir, nors smurto pats nenaudojo, bet pasinaudodamas sargo pašalinimu, ėjo grobti kuro, buvo abejingas kilusioms pasekmėms – nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. P., pamatęs A. J. duriantį, bandė sudrausminti jį sušunkant, tačiau tokių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu nenurodė kiti nuteistieji – A. J., K. P. S..

40. Pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigiamosios nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Baudžiamojoje byloje, dar prieš vykdami į statybvietę ir pakeliui į ją, T. P. su A. J. bei K. P. S. bendrais bruožais buvo suderinę smurto veiksmus (vienas jų turės suduoti smūgius, kitas – durti), nors jų intensyvumo ir jo pobūdžio detaliai nenumatė, vėliau sekę kiekvieno iš jų veiksmai patvirtina, kad kliūčiai (statybvietės sargui) pašalinti buvo galimi ir tokio pobūdžio bei intensyvumo (suduodant smūgius rankomis ir kojomis, duriant peiliu) smurto veiksmai. T. P., prieš vykdamas į statybvietę ir joje, kartu su kitais nuteistaisiais, dar prieš pardedant realizuoti nusikalstamą sumanymą, suprato, kad tokie veiksmai nukreipti bet kokiomis priemonėmis (ne tik fizinio smurto, bet ir peilio panaudojimo) pagrobti kurą. Pritarimą vienas kito veiksmams rodo ir vėlesni T. P. veiksmai, jau po nusikalstamos veikos padarymo – po M. S. nužudymo ir kuro vagystės, jis koordinavo nužudytojo išvežimą automobiliu į mišką, jo padegimą, kitų nusikaltimo pėdsakų sunaikinimą, disponavo ne tik pagrobtu kuru, bet ir kitais iš M. S. pagrobtais daiktais (pinigais, banko kortele). Tad, visiškai pagrįstai šioje baudžiamojoje byloje vykdytojo eksceso situacija nenustatyta. Nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai šiame kontekste skundžiamame nuosprendyje konstatuotų faktinių aplinkybių nepaneigia.

41. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo K. P. S. apeliacinio skundo argumentu, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikyta kita baudžiamojo įstatymo norma dėl M. S. nužudymo. Apeliantas neneigia sudavęs M. S. smūgius kumščiu, koja, tačiau nurodo peilio nenaudojęs ir jokių veiksmų, padarant durtinius – pjautinius sužalojimus, juo neatlikęs. Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta, konstatavusi, kad šioje byloje išnagrinėtų ir pirmiau aptartų įrodymų visuma argumentai dėl peilio panaudojimo nukentėjusiajam sužaloti ir nužudyti aplinkybių buvo paneigti bei patvirtino, kad pastarasis prieš M. S., kaip ir A. J. taip pat naudojo peilį.

42. Byloje K. P. S., neigdamas savo atliktų veiksmų prieš M. S. apimtį, parodė, kad jis tik tris-keturis kartus pastarajam smūgiavo kumščiu į veidą ir kartą spyrė koja, tačiau jokių veiksmų su peiliu neatliko – gerklės nepjovė. Todėl jis teigė, kad tokiais veiksmais M. S. galėjo padaryti tik nežymų sveikatos sutrikdymą, savo vaidmenį nusikaltimo padaryme laikydamas trečiaeiliu, nes, kaip bendrininkas, padėjo nuslėpti kitų asmenų padarytą labai sunkų nusikaltimą. Taigi K. P. S., pripažinęs dalį faktinių bylos aplinkybių – buvimą įvykio vietoje, fizinio smurto panaudojimą – neigė nužudytojo atžvilgiu naudojęs peilį, t. y. atlikęs veiksmus, sukėlusius M. S. mirtį. Pirmosios instancijos teismas K. P. S. parodymus patikrino, juos gretindamas su kitais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis ir rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė iš kitų įrodymų šaltinių gauti faktiniai duomenys, o jų analizės metu padarė išvadą dėl K. P. S. kaltės, padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu K. P. S. veiksmų teisiniu įvertinimu, kuris pagrįstas surinktais ir ištirtais įrodymais, tame tarpe ir nuteistojo parodymais, nustatytais kitais vienas kitą papildančiais duomenimis, leidusiais padaryti atitinkamas išvadas. Pateikta nuteistojo versija dėl jo veiksmų apimties, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina pasirinktu gynybos būdu, siekiant sušvelninti savo atsakomybės. Teismas, nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes ir darydamas išvadas, remiasi ne vien tik kaltinamo asmens duotais parodymais, bet ir lygina juos su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių, kurie vienu ar kitu aspektu patvirtina arba paneigia kaltinamo asmens nurodomas faktines aplinkybes.

43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodoma K. P. S. apeliaciniame skunde, byloje ištirtų įrodymų pakanka nuteistojo versijai paneigti ir jo kaltei, padarius šią nusikalstamą veiką, pagrįsti. Byloje K. P. S. atliktų nusikalstamų veiksmų apimtį patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistųjų T. P., A. J. parodymų visuma.

43.1. Kaip nurodė nuteistasis T. P., statybvietėje K. P. S. sudavė 3-4 smūgius kumščiu ir 2-3 kartus koja M. S. į galvą. Jam nukritus, prie pastarojo priėjęs A. J. peiliu dūrė į sprandą, kitas kūno vietas, pakėlęs galvą, pjovė šiam per gerklę. Po ko K. P. S. paėmė šį peilį, pakėlęs M. S. galvą, juo perpjovė pastarajam kaklą antrą kartą (t. 9, b. l. 156–157, 161–162; t. 10, b. l. 1–23).

43.2. Nuteistasis A. J. parodė, jog K. P. S. sudavus smūgius M. S. į veidą ir jam nukritus, A. J. dūrė peiliu nukentėjusiajam į petį, nugarą. Po ko K. P. S., paėmęs peilį ir už plaukų pakėlęs M. S. galvą, peiliu ar tai dūrė, ar tai pjovė gerklę (t. 10, b. l. 116–117, 121–123, 133–142). Šiuos savo parodymus T. P. ir A. J. taip pat patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 10, b. l. 1–23,160–169).

43.3. Nors be šių nuteistųjų parodymų apie K. P. S. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu byloje duomenų nėra, sprendžiant dėl nuteistojo K. P. S. kaltės, dalyvavus M. S. nužudyme, įrodymų pakankamumo, atsižvelgtina į tai, kad įvykio vietoje buvę tiesioginiai liudytojai – nuteistieji T. P., A. J. apibūdino atitinkamus K. P. S. veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne ką mažiau reikšmingais laikytini ir nuteistojo O. I. duoti parodymai, kuriuose, kaip jau minėta pirmiau, jis nurodė jo sužinotas aptariamo įvyko aplinkybes – kad įvykyje dalyvavo trys asmenys, iš kurių du buvo jo pažįstami –T. P. ir A. J., kad įvykio metu T. P. viskam vadovaujant, A. J. su kitu asmeniu (kaip nustatyta K. P. S.) atėmė gyvybę M. S. (t. 15, b. l. 91–93). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistasis O. I. nebuvo tiesioginis įvykio liudininkas ir tiesiogiai M. S. užpuolimo nematė, jo parodymai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais.

43.4. Byloje be kitų sužalojimų buvo nustatyti M. S. padaryti durtiniai – pjautiniai sužalojimai nugaroje ir gerklėje, durtinis – pjautinis dešiniojo plaučio sužalojimas, durtinis – pjautinis skydinės kremzlės dešinės plokštelės sužalojimas su dešiniosios miego arterijos pažeidimu, kuris pasireiškė masyviu kraujavimu, dėl ko nuo patirtų sužalojimų M. S. įvykio vietoje mirė. M. S. padarytų trauminių poveikių skaičius tiksliai nebuvo nustatytas. Tačiau aukščiau aptartų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad M. S. atžvilgiu smurtinius veiksmus, tame tarpe sąlygojusius jo mirtį, veikdamas bendrininkų grupe, atliko ir K. P. S.. Dėl išankstinio susitarimo tarp nuteistųjų apimties, o būtent – nužudyti statybvietėje buvusį sargą – šiame procesiniame sprendime jau buvo pasisakyta ir motyvai išdėstyti, todėl nekartojami.

44. Kadangi M. S. nužudymas buvo įvykdytas kuro vagystės metu, nuteistųjų susitarimas apėmė ir smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą. K. P. S. su A. J. pagal T. P. planą, atlikdami prieš M. S. smurtinio pobūdžio veiksmus, ne tik vienas kito smurtiniams veiksmams pritarė, tačiau taip pat numatė ir galimis jų bendrų veiksmų padarinius.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad K. P. S. su kitais šios veikos bendrininkais nusikalstamos veikos padarinius numatė bendrai, jų sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo jų atsiradimo. Nuteistasis K. P. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis savo smurtiniais veiksmais – smūgių į ranka ir koja sudavimu negalėjo sukelti sunkių padarinių, o padarė tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Su šiuo skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Šioje byloje ištirti duomenys, kaip minėta, paneigia nuteistojo poziciją dėl vien tik smūgių ranka ir koja sudavimo M. S., , priešingai – rodo, kad jis taip pat panaudojo ir žalojantį įrankį – peilį. Atsakant į skundo argumentą, kad jo suduoti smūgiai galėjo padaryti tik nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, teisėjų kolegija pažymi, kad tokios aplinkybės, kaip sąmoningas stiprių smūgių kumščiu ir koja sudavimas nukentėjusiajam į veidą, nuo ko jis net nukrito, suponuoja išvadą, kad nuteistasis, būdamas fiziškai stiprus ir normalaus protinio išsivystymo, suprato savo veiksmų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingumą. Nuteistojo K. P. S. panaudoto fizinio smurto pobūdis, lokalizacija, intensyvumas, jo ir bendrininkų noras bendrų padarinių, buvo tinkamai įvertinti kaip tiesioginę tyčią nužudyti patvirtinantys duomenys. Iš nuteistųjų parodymų galima spręsti, jog pagal susitarimą K. P. S. turėjo tik smūgiuoti M. S., kad šis nukristų ir būtų sudaryta galimybė A. J. durti peiliu. Tačiau statybvietėje K. P. S. pagal susitarimą sudavus smūgius, o A. J. panaudojus peilį, taigi abiems bendrininkams vienu metu naudojant smurtą prieš M. S., matant vienas kito veiksmus, K. P. S. ne tik suvokė savo veiksmų pasekmes, pritarė smurtinio pobūdžio veiksmams, bet taip pat ir juos papildė, pats panaudodamas peilį. Nustatytos veikos faktinės aplinkybės patvirtina, kad K. P. S. suprato dalyvaujantis bendroje nusikalstamoje veikoje ir norėjo taip elgtis. Pažymėtina ir tai, kad bendrininkavimo atveju, nėra būtina, kad kiekvienas iš nusikaltimo vykdytojų padarytų nukentėjusiajam būtent tuos sužalojimus, kurie būtų sukėlę mirtį. Nors, kaip minėta, tiksli M. S. mirties priežastis, padarytų trauminių poveikių skaičius nebuvo nustatytas, tačiau, kaip nustatyta, K. P. S. taip pat panaudojo peilį. Nuteistasis veikė turėdamas vieningą tyčią, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, K. P. S. pagrįstai pripažino tyčinio M. S. nužudymo bendravykdytoju ir teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 129 straipsnio atitinkamas dalis, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

44. K. P. S. skundo argumentas dėl teismo šališkumą nedetalizuotas. Pažymėtina, teismo šališkumas (BPK 58 straipsnio prasme) negali būti siejamas su nuosprendžio surašymu, įrodymų rezultatų ir pateiktos motyvacijos vertinimu.

Dėl M. S. nužudymą kvalifikuojančių požymių – itin žiauriai ir siekio nuslėpti kitą nusikaltimą

45. Nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų dėl nustatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio – gyvybės atėmimo itin žiauriai. Teigiama, kad durtiniai-pjautiniai sužalojimai, padaryti M. S. esant be sąmonės, kai jis negalėjo jausti dūrių peiliu ir patirti skausmo, negali būti vertinami, kaip apibūdinantys šį veikos kvalifikuojantį požymį.

46. Vertinat šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas, įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją. Ypatingo žiaurumo požymio veikoje konstatavimas yra teisinė kategorija, o tai reiškia, kad dėl šio požymio buvimo veikoje sprendžia teismas, atsižvelgęs į visas faktines bylos aplinkybes ir atlikęs įrodymų vertinimą.

47. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pagal byloje nustatytas aplinkybes kvalifikuojantis požymis itin žiauriai pritaikytas tinkamai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pateikė motyvus šiuo klausimu. Šį kvalifikuojantį požymį teismas grindė nukentėjusiajam suduotų smūgių kumščiais, koja pobūdžiu, lokalizacija, intensyvumu, iš anksto suplanuotu sprendimu jo žalojimui panaudoti peilį ir jį panaudojant padarytų sužalojimų pobūdžiu (dūriai į kaklą, nugarą, gerklės pjovimas), sprendžiant, kad nuteistieji, atlikdami tokius veiksmus, suvokė, jog M. S. nužudo itin žiauriai.

47.1. Byloje buvo nustatyta, kad M. S. buvo suduoti 3-4 smūgiai kumščiu ir 2-3 kartai koja į veidą. Po smūgių šiam sukniubus, peiliu durta į petį, po ko jam kritus ant pilvo, esant dar sąmoningam ir rankomis dengiantis galvą, dar keletą kartų buvo durta į nugarą. Po ko, pakėlus M. S. galvą, peiliu perpjauta gerklė. Prieš perpjaunant M. S. gerklę, šis dar skleidė garsus, po to nutilo. Kaip minėta, tiksli M. S. mirties priežastis dėl viso kūno suanglėjimo (sudeginant po mirties), išskyrus nustatytą prieš mirtį padarytą kremzlės pažeidimą (vertinamą nesunkiu sveikatos sužalojimu), dešinio plaučio durtinį-pjautinį sužalojimą ir perpjautą dešiniąją miego arteriją (šie sužalojimai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas), nebuvo nurodyta (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)).

47.2. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas J. Plenta, atsižvelgęs į M. S. nustatytų sužalojimų pobūdį, nurodė, kad, pažeidus magistralinę arteriją, po kelių minučių yra prarandama sąmonė ir įvyksta mirtis; kiekvienas sužalojimas suteikia skausmą, tik tęsiantis šokui, išnyksta pojūčiai ir mirštama; įvertinus, kad buvo padarytas plaučių ir skydinės kremzlės sužalojimas ir vienas iš jų vedantis, dėl to tikėtina buvo pažeista arterija, iš kurios vyko stiprus kraujavimas.

47.3. Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kad nukentėjusiajam buvo suduota smūgiai ne tik rankomis, koja, bet ir peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklą, nugarą, tyrimo metu buvo nustatyti padaryti trys sužalojimai, kurių du pagal savo pobūdį vertinami, kaip sunkūs sveikatos sutrikdymai, kad nukentėjusysis mirė nukraujavęs, ne iš karto po pirmų smūgių sudavimo ir dūrių, kas reiškia, kad tam tikrą laiką jis kentė skausmą, išgyveno fizines kančias, o tai neprieštarauja ir pačių nuteistųjų nurodytoms aplinkybėms, kad po suduotų smūgių M. S. buvo suklupęs, po dūrio peiliu krito ant pilvo, dengėsi rankomis galvą. Įvertintina ir tai, kad smurtas buvo pakankamai stiprus ir intensyvus. Būtent šios aplinkybės, o ne vien formalus smūgių, dūrių peilių skaičius, lėmė šio kvalifikuojančio požymio konstatavimą.

47.4. Nustatytų aplinkybių visuma – atliktų veiksmų intensyvumas ir pobūdis, žalojančio įrankio – peilio panaudojimas, M. S. prieš mirtį nustatytų sužalojimų pobūdis, mirties priežastis (nukraujavimas), kuri, kaip minėta, leidžia teigti, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto po pirmųjų smūgių, bet kurį laiką kentė skausmus – neleidžia abejoti, kad M. S. nužudymas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio itin žiauriai turinį. Atsižvelgus į kaltininkų veiksmus veikos padarymo metu nukreiptus prieš nukentėjusįjį, jų žiaurumą, abejingumą, tai, kad nenustatyta, jog nukentėjusysis priešinosi nuteistiesiems, nėra pagrindo nesutikti, kad nuteistieji suvokė, jog M. S. nužudė itin žiauriai. Todėl teisėjų kolegija daro išvada, kad, pripažįstant šios nusikalstamos veikos bendrininkus, tuo pačiu ir T. P., kaltais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiką kvalifikavo teisingai ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

48. Nepagrįstu nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentu pripažįstama ir tai, kad byloje netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nustačius nužudymą kvalifikuojantį požymį – siekį nuslėpti kitą nusikaltimą (BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktas). Apeliantas teigia, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų apie tai, kad nužudyti sargą būtų planuojama, turint tikslą nuslėpti padarytą turto pagrobimą, sargo nužudymas buvo tik kliūties, trukdančios prieiti prie grobtino turto, šalinimas, o jo kūno sudeginimas – įvykdytas paslėpti nužudymą.

49. Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą tik nustačius tokį tikslą (siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą), kuris yra būtinas šios nužudymo sudėties požymis. Toks tikslas yra tada, kai iki nužudymo teisėsaugos institucijai arba nėra, arba, kaltininko manymu, dar nėra žinoma apie kitą nusikaltimą, kurį kaltininkas siekė nuslėpti. Tokiais atvejais kitas nusikaltimas kvalifikuojamas atskirai. Taigi, nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą reiškia, kad buvo žudoma turint tikslą nuslėpti baigtą, pasikėsintą padaryti bet kokį nusikaltimą, t. y. kurio sunkumas neturi reikšmės, o rengiamą – tik sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nepriklausomai nuo to, ar kaltininkui pavyko pasiekti norimą tikslą – nuslėpti kitą nusikaltimą, jis atsako pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

50. Vertinant šioje byloje surinktus duomenis, apibūdinančius subjektyviuosius nagrinėjamų veiksmų požymius, nustatyta, kad pradinis sumanymas buvo iš statybvietės, t. y. T. P. buvusios darbovietės, įvykdyti kuro vagystę. Nurodymą nužudyti statybvietėje buvusį sargą T. P. kitiems nusikaltimo bendrininkams davė dar iki atvykimo į statybvietę, nes per jį, t. y. atpažinus T. P., galėjo paaiškėti kuro ir kitų daiktų vagystės aplinkybės. Pagal susitarimą T. P. turėjo užkalbinti sargą, o K. P. S. ir A. J. – panaudoti aptarto pobūdžio smurtą prieš pastarąjį. K. P. S. ir A. J. vykdant susitarimą ir smurtaujant prieš M. S., T. P. pagal sumanymą ėjo grobti kuro, kurį persipylė į savo automobilio baką. Taip pat buvo pagrobti kiti M. S. daiktai (pinigai, dokumentai ir pan.). Tokiu būdu, nuteistųjų bendrais veiksmais buvo padarytas plėšimas, kuris būtų negalimas, jei sargas atliktų savo pareigą. Nuteistieji matė vienas kito veiksmus ir tam neprieštaravo. Įvykdžius pradinį sumanymą, T. P. iniciatyva, buvo sudegintas sargo kūnas, siekiant paslėpti atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu pėdsakus. Taigi, statybvietėje buvęs kuras bei kiti M. S. priklausantys daiktai buvo užvaldyti panaudojus pastarojo atžvilgiu smurtą, kas atitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Todėl nusikaltimo tikslas – nuslėpti kitą nusikaltimą – T. P. veikoje, o tuo pačiu ir kitų bendrininkų veikoje, nustatytas teisingai. Iš bylos aplinkybių matyti, kad iki nužudymo tyčia dėl plėšimo buvo akivaizdi, nusikaltimas buvo suplanuotas, taip pat suplanuota, kad, esant sargui, jį reikės nužudyti. Nužudymas ir plėšimas padaryti iš esmės tuo pačiu metu. Kito nužudymo motyvo, išskyrus tai, kad buvo norėta apiplėšti statybvietę ir tai nuslėpti, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta. Taigi, aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistiesiems teisingai inkriminuotas BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktas.

Dėl Z. M. nužudymo, veikos kvalifikuojančių požymių

51. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad 2018 m. sausio 10 d. apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), krūmuose po šakomis buvo aptikti irimo stadijoje žmogaus palaikai, kaip nustatyta Z. M. lavonas (t. 1, b. l. 20, 153–156). Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad Z. M. mirė nuo ūminio išorinio ir vidinio nukraujavimo, daugybinių durtinių – pjautinių žaizdų su kepenų dešinės skilties ir galvos smegenų dešinio pusrutulio sužalojimo pasėkoje (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 144–147).

51.1.Tyrimo metu mirusiojo kūne muštinių sužalojimų nebuvo konstatuota, tačiau nustatyta priešmirtinė durtinė – pjautinė žaizda po dešiniuoju šonkaulių lanku su kepenų dešinės skilties sužalojimu, padaryta aštraus duriamai – pjaunančio daikto poveikyje, galimai peiliu vieno trauminio poveikio pasėkoje; priešmirtinė durtinė – pjautinė žaizda dešinio momens srityje su dešinio galvos smegenų pusrutulio sužalojimu padaryta aštraus duriamai – pjaunančio daikto poveikyje, galimai peiliu vieno trauminio poveikio pasėkoje. Taip pat Z. M. kūne nustatytos priešmirtinės durtinės – pjautinės žaizdos dešinio antakio srityje, sprando vidurinėje dalyje (2), dešinio žasto viršutiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje (5), dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje (6), kurios tiek visumoje, tiek ir imant juos atskirai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti keturiolikos trauminių poveikių pasėkoje, aštraus duriamai – pjaunančio daikto poveikyje, galimai peiliu (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 151–152).

51.2. Teisme apklaustas ekspertas Leonas Urbanavičius parodė, kad Z. M. lavonas buvo tiriamas pažengusio puvimo stadijoje, tyrimo metu buvo konstatuotos daugybinės žaizdos, pagrinde paviršinės, iš jų du pagrindiniai sužalojimai – durtinės-pjautinės žaizdos pilvo ertmėje (dėl ko buvo pažeistos kepenys) ir durtinė žaizda dešinio maumens srityje (padarytas smegenų ir jų dangalų sužalojimas). Visi kiti sužalojimai – paviršiniai. Mirtis įvyko dėl nukraujavimo. Laiku suteikus pagalbą, buvo galimybė asmenį išgelbėti.

52. Tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes, buvo nustatyta, Z. M. vieną smūgį į galvą sudavė A. G.. K. P. S. ir A. J. sudavė nenustatytą kiekį smūgių kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, taip pat dūrė peiliu. Pirmosios instancijos teismas surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu konstatavo, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir būdu, veikdami bendrininkų grupe, dėl menkos dingsties, nusikalstamą veiką padarė A. J., K. P. S. ir A. G., t. y. dėl chuliganiškų paskatų, itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų.

53. Baudžiamojoje byloje nėra ginčo, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kur tuo metu buvo nuteistieji A. G., K. P. S., A. J., Z. M. buvo nužudytas. Nuteistasis A. G. neneigė, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį – sudavė Z. M. vieną smūgį į veidą. Tačiau ginčydamas skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 8 punktus, jis teigia, kad neturėjo tikslo žudyti pastarojo ir jo veiksmai, atsižvelgus į specialistų išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotų sužalojimų, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, pobūdį, negali būti interpretuojami kaip sukėlę tokius padarinius. Dėl to nesutinka su šioje bylos dalyje atliktu įrodymų vertinimu, kuris, jo nuomone, nulėmė ir neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą, o tuo pačiu ir netinkamą baudžiamojo įstatymo normos taikymą jo atžvilgiu. Nuteistasis K. P. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad veiką padarė, būdamas nepilnametis, dar nepasiekęs brandaus amžiaus, nepilnai suvokdamas savo emocijas ir kontroliuodamas savo veiksmus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo reikšmingos įtakos. Remdamasis savo prieš Z. M. atliktų veiksmų apimtimi, t. y. suduotais keturiais smūgiais ranka į veidą, dviem smūgiais koja į kūną ir vienu dūriu peiliu į koją, nuteistasis K. P. S. teigia, kad mirtinų sužalojimų Z. M. nepadarė, todėl jo nežudė.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinių skundų argumentus ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad tiek A. G., tiek K. P. S. kaltės klausimas skundžiamu nuosprendžiu buvo išspręstas tinkamai, įvertinus pirmosios instancijos teismo ištirtas ir konstatuotas faktines aplinkybes. Priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimu dėl A. G. vaidmens, bei K. P. S. atliktų veiksmų apimties ir jo galimybės valdyti savo veiksmus, vykdant nusikalstamą veiką – Z. M. nužudymą. Skundžiamame nuosprendyje įtikinamai ir pakankamai motyvuotai nurodyta, kokiais bylos duomenimis remiantis daroma tokia išvada.

55. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

56. Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, jog smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

57. Minėta, kad specialisto tyrimo metu mirusiojo kūne, išskyrus durtinius-pjautinius sužalojimus, jokių muštinių sužalojimų nebuvo konstatuota, kadangi kūnas tyrimui buvo pristatytas pažengusio puvimo stadijoje ir kitų sužalojimų požymiai neišliko. Kadangi tiesioginių įvykio liudytojų, be pačių nuteistųjų, nebuvo, Z. M. atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą teismas nustatė, vertindamas ir analizuodamas nuteistųjų A. G., K. P. S. ir A. J. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant teismo posėdyje (K. P. S. parodymų dėl šios veikos ikiteisminio tyrimo metu nedavė), juos lygindamas tarpusavyje bei su kitais ištirtais bylos įrodymais (įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvada, eksperto paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje ir kt.) nustatytais faktiniais duomenimis. Nuteistųjų parodymais, kiekvienas jų Z. M. sudavė smūgius – A. G. vieną smūgį ranka į galvos sritį, K. P. S. ir A. J. – nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir galvos sritį, taip pat K. P. S. ir A. J. dūrė peiliu. Taigi, asmenų, kurie smurtavo prieš nukentėjusįjį, ratas byloje buvo neginčijamai nustatytas. Be to iš nuteistųjų duotų parodymų visumos matyti, kad visi jie naudojo smurtą prieš Z. M., atitinkamai suduodami smūgius ir į svarbias sveikatai bei gyvybei kūno vietas, o K. P. S. ir A. J. dar panaudojo ir peilį.

57.1. Pagal nustatytas faktines įvykio aplinkybes, Z. M., priėjęs prie A. J., K. P. S. ir A. G., kurie tuo metu jau buvo apsvaigę nuo alkoholio, paprašė cigaretės, taip pat matydamas, kad šie vartoja alkoholį, prašė pavaišinti ir jį. Alkoholio jam nedavus ir Z. M. nueinat, A. J. jam sudavė du smūgius į galvos sritį. Po ko, iš karto smūgius pastarajam sudavė ir K. P. S., taip smurtiniais veiksmais prisijungdamas prie daromos nusikalstamos veikos. A. J. ir K. P. S., tęsdami smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, šiam sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis, kojomis į įvairias kūno vietas, o tuo pačiu ir į sveikatai ir gyvybei svarbią vietą – galvos sritį. Po to, kai Z. M. atsistojo, A. G. liepimu nukentėjusysis parodė, ką turi kišenėje, t. y nukentėjusysis išsitraukė buką, užapvalintu priekiu, virtuvinį, stalo serviravimui skirtą ir nepavojingą peilį, kurį A. G. atėmęs, sudavė Z. M., net neketinusiam pulti, ranka vieną smūgį į galvos sritį. Nuo šio smūgio Z. M. nukritus, o A. G. pasitraukus tolėliau, A. J. ir K. P. S. tęsė fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Po ko, K. P. S., priėjęs prie A. G., paprašė peilio, kurį A. G. jam padavė. Paduodamas peilį, A. G. matė, kad Z. M. guli ant žemės, kad toliau prieš jį smurtaujama (A. J. mušė gulintį nukentėjusįjį). Taip pat A. G. matė, kaip jo paduotu peiliu K. P. S. du kartus dūrė gulinčiam Z. M. (vieną kartą į koją, antrą kartą kažkur aukščiau), kaip šiuo peiliu užsimojo durti ir A. J.. Po ko, A. G. pasišalinus iš įvykio vietos, netrukus prie jo prisijungė ir K. P. S. su A. J.. Kiek vėliau, toliau visiems trims bevartojant alkoholį, K. P. S. ir A. J. nusprendus sugrįžti prie nukentėjusiojo ir sugrįžus prie jo, nukentėjusiajam dar esant gyvam, K. P. S. iš viršaus kelis kartus koja trenkė į galvos sritį, po ko K. P. S. su A. J., Z. M. nutempė į krūmus, užmetė šakomis ir paliko, kur jis ir mirė. Apie tai, kad Z. M. buvo „damuštas“, K. P. S. su A. J. pasakė jų laukusiam A. G..

58. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Taigi teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais buvo nustatyta, kad A. G. su K. P. S., kaip ir A. J., buvo nusikaltimo vykdytojai, nes atliko dalį veiksmų (nukentėjusiajam A. G. sudavė vieną smūgį į galvos sritį, o K. P. S. – nenustatytą kiekį smūgių ranka ir koja, taip pat dūrė peiliu), priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams.

59. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl Z. M. mirties, nes jis tyčios atimti gyvybę neturėjo, nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį į galvos sritį, be to, negalėjo suprasti, kur jo turėtas ir K. P. S. paduotas peilis bus panaudotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, ištirtais bylos įrodymais nustatytais duomenimis patvirtinta jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš dalies galima sutikti su tuo, kad A. G. savo veiksmais mažiausiai prisidėjo prie Z. M. mirties, tačiau specialisto išvada ir teisme duotų eksperto paaiškinimais nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl nukraujavimo, atsiradusio pagrinde dėl durtinių-pjautinių žaizdų pilvo ertmėje (dėl ko buvo pažeistos kepenys), dešinio maumens srityje padaryto smegenų ir jų dangalų sužalojimo. Bylos duomenys patvirtina, kad A. G. sudavė vieną stiprų smūgį Z. M. į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvos sritį, nuo kurio nukentėjusysis nukrito, matė kitų nuteistųjų smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl tokioje situacijoje K. P. S. prašymu paduodamas peilį, sutiko su prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo padarinius – nukentėjusiojo mirtį – ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau buvo tam abejingas. Todėl nustatyta, kad jis veikė netiesiogine tyčia.

60. Bylos medžiaga buvo nustatyta, kad A. G. smūgį Z. M. sudavė, neadekvačiai įvertinęs situaciją – nukentėjusiojo rankoje pamatęs peilį, kurį šis ištraukė ir parodė paties A. G. nurodymu ir kuris ne tik buvo niekuo nepavojingas (bukas užapvalintu priekiu, virtuvinis stalo serviravimui skirtas peilis), bet ir kuris esamoje situacijoje jokios grėsmėsn A. G. nekėlė. Z. M. juo net nebandė pulti. Todėl A. G. apeliacinio skundo argumentai, kuriais bandoma pateisinti smūgio sudavimą nukentėjusiajam susidariusia situacija, atmetami, kaip nepagrįsti. Nei vienas iš nuteistųjų nenurodė aplinkybės, kad nukentėjusysis jiems būtų kėlęs kokią nors grėsmę, aktyviai priešinęsis jų smurtiniams veiksmams. K. P. S. ir A. J. iš viso nenurodė, kad pas nukentėjusįjį būtų matę peilį, o pats A. G. šią gynybinę versiją pateikė tik apeliaciniame procese. Vertintini ir paties nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu, kai jis aktyviai nesipriešino, apie turimą peilį nei vienam iš nuteistųjų nieko nepasakė, nebuvo jo išsitraukęs ir grasinęs savo iniciatyva taip pat parodo, kad nukentėjusysis nevykdė jokio realaus kėsinimosi, kas sąlygotų A. G. apeliaciniame skunde nurodytus jo veiksmus. Dėl to spręstina, kad A. G. sąmoningai be jokios dingsties sudavė stiprų smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią vietą, o pasitraukęs tolėliau, matydamas įvykio situaciją, kito nuteistojo paprašytas, padavė jam nešiotą peilį – daiktą, kuris esamoje situacijoje negalėjo būti panaudotas pagal tiesioginę paskirtį. Argumentai, jog nuteistasis nesuprato, kokiu tikslu peilis bus panaudotas, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, atmestini, kaip nelogiški ir negyvenimiški. Priešingai nei teigiama, šioje situacijoje nustatytos faktinės aplinkybės – peilio K. P. S. padavimas, A. G. matant, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu toliau vykdomas ( matė, kad jį gulintį mušė A. J.) – rodo, kad A. G., būdamas suaugęs, normalaus psichinio išsivystymo, subrendęs ir turėdamas gyvenimiškos patirties žmogus, suprato, kad nuteistasis panaudos peilį nukentėjusiajam žaloti. Nors skunde A. G. nurodo, kad, paduodamas peilį K. P. S., jis nematė ir negirdėjo jokių garsų, iš kurių būtų galėjęs spręsti apie tolesnį smurto naudojimą prieš nukentėjusįjį, tačiau ši pozicija prieštarauja jo paties ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams ir vertintina, kaip gynybinė taktika, siekiant sumenkinti savo vaidmenį. Teisminio nagrinėjimo metu iškelta versija, kad peilis galėjo būti prašomas ir duodamas visiškai kitu tikslu, panaudoti pagal paskirtį (užkandai pjaustyti), pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmesta kaip neįtikinama. Jokia užkanda ir alkoholis būtent tą akimirką nebuvo vartojami ir A. G. tą matė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. G., ne tik matydamas, bet ir žinodamas apie K. P. S. bei A. J. smurtinių veiksmų pobūdį, suprasdamas ir galimas pasekmės, pasirinko elgtis pasyviai, buvo abejingas padariniams. Toks jo elgesio pasyvumas reiškėsi ir vėliau, t. y. jau po to, kai K. P. S. su A. J. dar kartą grįžo prie nukentėjusiojo, po ko sugrįžę prie A. G., informavo, kad Z. M. jie „damušė“.

61. Pabrėžtina, kad išankstinis susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes apie susitarimą galima spręsti ir iš konkliudentinių veiksmų, t. y. elgesio, iš kurio matyti bendra tyčia padaryti nusikalstamą veiką –pritarimas kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidėjimu prie šių veiksmų ar kitais savo veiksmais. Be to, kaip minėta, bendrininkavimo atveju, nėra būtina, kad kiekvienas iš nusikaltimo vykdytojų padarytų nukentėjusiajam būtent tuos sužalojimus, kurie būtų sukėlę mirtį. Nustatyta, kad A. G. savo elgesiu, kai jis pats sudavė stiprų smūgį nukentėjusiajam į galvą, matydamas, kaip K. P. S. ir A. J. žiauriai smurtauja prieš Z. M. (ne tik muša, spardo, bet ir duria peiliu), jų nestabdė, žinodamas apie pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį, nesuteikė nukentėjusiajam net minimalios pagalbos, parodė visišką abejingumą jo likimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teisinė situacija įgalino pirmosios instancijos teismą padaryti išvadą, kad visų nuteistųjų – K. P. S. ir A. J. veiksmai –smūgių nukentėjusiajam rankomis ir kojomis sudavimas į įvairias kūno vietas, dūriai peiliu, A. G. –stipraus smūgio į galvą sudavimas, smurtavimo metu žalojančio įrankio davimas kitam nuteistajam apsprendžia nuteistųjų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo, kaip nužudymo, K. P. S., A. J. veikiant tiesiogine tyčia, o A. G. veikiant netiesiogine tyčia, esant priežastiniam ryšiui tarp jų padarytos veikos ir kilusių pasekmių, pagrįstumą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo bylos duomenų analize bei surinktais, patikrintais ir įvertintais įrodymais pagrįstomis išvadomis dėl A. G. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme bendrininkų grupe ir kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

62. Nepagrįstais teisėjų kolegija pripažįsta ir K. P. S. apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama teismo išvada pripažinti jį kaltu dėl Z. M. nužudymo. Nuteistojo teigimu, jis tik keturis kartus ranka sudavė nukentėjusiajam į veidą, du kartus spyrė koja į kūną ir kartą dūrė peiliu į koją, nuo ko, remdamasis specialisto išvada, mano, kad Z. M. nebūtų miręs. Tokie nuteistojo teiginiai teisėjų kolegijos atmetami, nes jie neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių.

63. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje objektyviais įrodymais, t. y. specialisto išvada, nebuvo nustatyta aplinkybė, kiek konkrečiai trauminių poveikių, suduodant smūgius kumščiais ir kojomis į įvairias kūno sritis, Z. M. buvo padaryta. Specialisto išvadoje buvo konstatuotos dauginės žaizdos, daugiausiai paviršinės, padarytos keturiolika trauminių poveikių, iš kurių du sužalojimai – durtinės-pjautinės žaizdos pilvo ertmėje, pažeidus kepenis, ir dešinio momens srityje buvo pagrindiniai. Darydamas išvadas dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį pobūdžio ir intensyvumo, teismas vertino ne tik nuteistojo K. P. S., bet ir kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų – nuteistųjų A. G. ir A. J. duotus parodymus, kuriuos patikrino, gretindamas juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir lygindamas tiek tarpusavyje, tiek su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais bylos įrodymais. Nuteistųjų A. G. ir A. J. parodymais buvo nustatyta K. P. S. atliktų veiksmų – tiek suduotų smūgių ranka ir kojomis, tiek dūrių peiliu, apimtis, kuri buvo didesnė, nei nurodė jis pats. Minėti nuteistieji nurodė ne tik apie K. P. S. naudoto fizinio smurto apimtį, bet ir tai, kad jis peiliu dūrė daugiau nei vieną kartą. Nuteistasis A. G. parodė, kad matė, kaip K. P. S. nukentėjusiajam dūrė du kartus – vieną kartą į koją ir kitą kartą kiek aukščiau, kažkur į pilvą. Šią aplinkybę patvirtino ir A. J. – jis nurodė, kad K. P. S. peiliu dūrė nukentėjusiajam į šlaunį ir kažkur į krūtinės ląstos sritį. Šiuos savo parodymus nuteistieji patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Todėl šių asmenų parodymais buvo paneigta K. P. S. pozicija ne tik dėl jo atliktų veiksmų apimties, bet ir intensyvumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistųjų A. G. ir A. J. duotais parodymais, nustatydamas padarytos veikos faktines aplinkybes, K. P. S. atliktų veiksmų apimtį bei vertindamas jo vaidmenį šios nusikalstamos veikos padaryme. Pažymėtina ir tai, kad paties K. P. S. pozicija byloje nebuvo nuosekli. Pirmosios instancijos teisme pripažinęs savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniame skunde dėstė, kad smurtiniais veiksmais, kuriuos pripažino, negalėjo sukelti Z. M. mirties, o dėl nukentėjusiojo nužudymo turėtų atsakyti tie, kurių padaryti sužalojimai tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Teisėjų kolegija atmeta tokią nuteistojo poziciją, kaip paneigtą pirmosios instancijos teismo ištirtais ir aptartais įrodymais, ir vertina, kaip K. P. S. gynybinę taktiką.

64. Kaip minėta, pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis K. P. S. nukentėjusiajam Z. M. ne tik sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo pačiu ir į gyvybiškai svarbią – galvos sritį, bet ir dūrė peiliu. Matydamas kitų nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, K. P. S. konkliudentiniais veiksmais prisijungė prie nusikalstamos veikos ir pats. Priešingai nei bando įtikinti nuteistasis, nustatyta, kad jo vaidmuo aptariamos veikos padaryme buvo vienas iš aktyviausių, o jo paties smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo intensyvūs, ciniški ir brutalūs. Šioje byloje nustatytos aplinkybės taip pat rodo, kad jis sutiko su nukentėjusiojo atžvilgiu naudojamo smurto pobūdžiu, jo padariniais, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei tai, kad tokiais veiksmais Z. M. gali būti padaryti sveikatai ir gyvybei pavojingi padariniai (tarp jų ir tokie, nuo kurių jis gali mirti). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino K. P. S. veiksmų apimtį, panaudoto smurto pobūdį ir intensyvumą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo išvadų teisingumo. Baudžiamojoje byloje nustatyta įvykio eiga – pirmiausia, A. J. suduotų dviejų smūgių, vėliau K. P. S. suduotų smūgių, ir vieno A. G. suduoto smūgio, taip pat A. G. paduotu peiliu A. J. ir K. P. S. keturiolika trauminių poveikių padarytos dauginės žaizdos, iš kurių du pagrindiniai sužalojimai (durtinės-pjautinės žaizdos pilvo ertmėje ir dešinio momens srityje), ko pasėkoje, įvykus nukraujavimui, Z. M. mirė, patvirtina, kad negrįžtami padariniai buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga visų nuteistųjų, o taip pat ir K. P. S. nusikalstamų veiksmų pasekmė.

65. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. P. S. nurodo, kad teismas neįvertino konfliktinės situacijos tarp nužudytojo Z. M. ir nuteistųjų. Pažymėtina, kad apie konfliktą, kuris galėjo turėti įtakos nuteistųjų veiksmams, byloje duomenų nebuvo gauta. A. J. parodymais, benueinančiam Z. M. jis sudavė dėl to, kad pastarasis eidamas jam kažką burbtelėjo, o K. P. S., A. G. neparodė, kad tarp jų ir Z. M. būtų buvęs konfliktas. Nuteistieji nukentėjusiojo nepažinojo, per trumpą laiko tarpą jokie asmeniniai santykiai tarp jų negalėjo susiklostyti. Nustatyta, kad nukentėjusiajam Z. M. pats K. P. S. sudavė netrukus po pirminių A. J. smurtinių veiksmų, tam neturėdamas jokios dingsties, o tiesiog savo iniciatyva prisijungdamas prie vykdomą smurtinių veiksmų. A. G. smūgį Z. M. sudavė ne dėl jo nurodyto apsižodžiavimo, o pats neadekvačiai įvertinęs situaciją. Tuo tarpu nukentėjusysis jokios grėsmės nuteistiesiems nekėlė. Net ir aplinkybė, kad Z. M. apsižodžiavo su A. J. gali būti vertinama tik kaip mažareikšmė dingstis, o nuteistųjų atsakas buvo neadekvatus ir neatitinkantis nustatytos įvykio eigos, kai dėl mažareikšmės dingsties, o faktiškai – jos nesant, buvo pavartotas smurtas prieš nebandantį priešintis Z. M. (suduodama rankomis ir kojomis į įvairiais kūno vietas, o tuo pačių ir gyvybiškai svarbią – galvą, duriama peiliu). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio ir intensyvumo smurto panaudojimas, esant nurodytoms aplinkybėms, vertinamas kaip akivaizdus nepagarbos aplinkiniams demonstravimas, priešpastatant savo menkaverčius interesus visuotinai priimtinomis elgesio taisyklėms, nepaisant elementarių moralės ir elgesio normų, t. y. aiškiai peržengus visuomenėje priimto elgesio ribas.

66. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su K. P. S. apeliacinio skundo argumentais, kad jis, kaip nepilnametis, nepasiekęs brandaus amžiaus, taip pat būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykio metu nepilnai suvokė ir kontroliavo savo paties emocijas bei veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių išvadų pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti.. Nors byloje nustatyta, kad nuteistasis K. P. S. nusikalto nepilnametis, jis buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio numatyta baudžiamoji atsakomybė už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat byloje nėra duomenų, kad K. P. S. nusikalstamos veikos padarymo metu būtų sirgęs laikinu psichikos sutrikimu, dėl kurių nebūtų galėjęs visiškai ar iš dalies suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos kontroliuoti (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 12, b. l. 81–86)). Ekspertizės metu jam konstatuoti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (duomenys neskelbtini) ir psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, žalingas vartojimas (duomenys neskelbtini), kaip nustatyta, jam netrukdė suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kitų veiksnių, galinčių šalinti K. P. S. baudžiamąją atsakomybę, nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios ekspertizės išvados patvirtina, kad K. P. S. visiškai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jis yra psichiškai sveikas, taip pat paneigtos abejonės dėl nepakankamos jo socialinės brandos, fiziologinio afekto ir patologinio girtumo. K. P. S. veiksmų apimties ir padarytos veikos pavojingumo nemenkina aplinkybė, kad jis veikos padarymo metu buvo nepilnametis, į tai pirmosios instancijos teismo pagrįstai atsižvelgta, sprendžiant jam skirtinų bausmių klausimą.

67. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. P. S. kaltu dėl Z. M. nužudymo, padaryto veikiant bendrininkų grupe, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuo teismų formuojamos praktikos nenukrypo ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį.

68. Baudžiamojoje byloje taip pat pagrįstai ir teisingai buvo inkriminuoti Z. M. nužudymą kvalifikuojantys požymiai – dėl bejėgiškos būklės žmogaus, itin žiauraus ir chuliganiškomis paskatomis nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktai).

69. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai gyvybė atimama asmeniui, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, praradus sąmonę arba stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Be to, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal šį BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir tada, kai nužudomas asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo. Taigi teismas, pripažindamas asmenį kaltu, nužudžius bejėgiškos būklės žmogų, turi vertinti aplinkybes, susijusias su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Z. M. vaikščiojo pasilenkęs, šlubavo, buvo silpnos sveikatos, turėjo sunkią galvos traumą, jam buvo nustatytas trečios grupės invalidumas, o taip pat kad nukentėjusiojo atžvilgiu naudojant smurtą, jis aktyviai pasipriešinti ar gintis negalėjo. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji ne tik matė, bet ir suprato, kad Z. M. yra neįgalus, jog jis nuteistiesiems pasipriešinti negalės. Tokia išvada darytina, atsižvelgus ir į pačių nuteistųjų duotų parodymų turinį. Todėl kolegija daro išvada, kad nuteistųjų padaryta nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies punktą, kaip bejėgiškos būklės Z. M. nužudymas.

70. Kvalifikuojantis nužudymo požymis itin žiauriai buvo atskleistas šiame procesiniame sprendime, pasisakant dėl nukentėjusiojo M. S. itin žiauraus nužudymo. Nekartojant šių argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė pakankamus motyvus šiam veiką kvalifikuojančiam požymiui pagrįsti. Šio nusikalstamą veiką – Z. M. nužudymą kvalifikuojančio požymio turinį sudaro nustatytos įvykio aplinkybės – panaudoto smurto pobūdis, jo trukmė, intensyvumas, žalojančio įrankio – peilio panaudojimas, padarytų sužalojimų kiekis ir jų lokalizacija. Kaip nustatyta pačių nuteistųjų parodymais ir specialisto išvadomis, Z. M. buvo suduoti smūgiai kumščiais, kojomis, taip pat padarytos dauginės žaizdos (keturiolikos trauminių poveikių pasėkoje, aštraus duriamai – pjaunančio daikto poveikyje), tame tarpe – durtinės-pjautinės žaizdos pilvo ertmėje (dėl ko buvo pažeistos kepenys) ir durtinė žaizda dešinio momens srityje, padarant smegenų ir jų dangalų sužalojimą), sužalojimai sukėlė stiprų kraujavimą. Visi sužalojimai buvo padaryti Z. M. gulint ant žemės, negalint aktyviai pasipriešinti ar gintis, esant sąmoningam ir gyvam (šios aplinkybės neginčija ir apeliantas). Specialistas konstatavo, kad nukentėjusysis mirė nukraujavęs, tačiau tikslaus laiko, kiek jis galėjo gyventi po jam padarytų sužalojimo, nurodyti negalėjo. Remiantis pačių nuteistųjų parodymais, K. P. S. ir A. J. po kurio laiko grįžus į įvykio vietą, Z. M. dar buvo gyvas, leido garsus. Todėl jam nuteistųjų buvo suduoti dar keli smūgiai koja į galvą, po ko kūnas nutemptas po šakomis ir paslėptas. Tokiu būdu matyti, kad Z. M. mirė ne iš karto po jo atžvilgiu panaudoto smurto (smūgių sudavimo ranka, kojomis į įvairias kūno vietas bei dūrių peiliu), o tai reiškia, kad tam tikrą laiko tarpą jis kentė nuo skausmų, išgyveno fizines kančias. Nustatytų sužalojimų pobūdis rodo ir tai, kad jo atžvilgiu smurtas buvo agresyvus, pasižymėjęs dideliu intensyvumu. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės dėl nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto ir padarytų kūno sužalojimų pobūdžio, smurto intensyvumo, nusikaltimui įvykdyti panaudoto įrankio, leidžia prieiti prie neabejotinos išvados, kad Z. M. nužudymas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojančio požymio itin žiauraus turinį, patiems nuteistiesiems suvokiant, jog tokie veiksmai nukentėjusiajam yra itin skausmingi ir sukelia dideles kančias. Todėl padarytą nusikalstamą veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

71. Nužudymą kvalifikuojantis požymis dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas) pripažįstamas, kai nužudymas padarytas, negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas etikos bei moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Byloje nustatyta, kad nuteistieji pradėjo smurtauti prieš iki tol nepažįstamą nukentėjusįjį faktiškai be jokios priežasties ir tai darė dėl chuliganiškų paskatų. Nors buvo aiškinta, kad nukentėjusysis prašė cigaretės, faktiškai tai buvo tik dingstis panaudoti smurtą. Tokia praktika įtvirtinta ir kasacinės instancijos teismo praktikoje, taip pat pažymint, jog chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-446/2011, Nr. 2K-189/2013, Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-164/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-477-746/2015). Kad smurtas buvo pradėtas naudoti dėl chuliganiškų paskatų, rodo ir pati įvykio situacija, kai, norint pasijuokti iš Z. M., jis buvo pakviestas ateiti prie nuteistųjų kompanijos, o jam paprašius pavaišinti cigarete ir alkoholiu, nuteistieji atsisakė jam duoti alkoholio, o, Z. M. benueinant, A. J. sudavė smūgius. Tada, neturėdamas jokios priežasties, prie smurtavimo prieš Z. M., prisijungė ir K. P. S.. Liepus nukentėjusiajam iškraustyti kišenes ir pastarajam ištraukus buką, užapvalintu priekiu, virtuvinį, stalo serviravimui skirtą ir nepavojingą peilį, juo net negrasinant ir neketinant pulti, atėmus šį peilį, A. G. ranka smūgiavo nukentėjusiajam į galvos sritį. Nukentėjusiajam nukritus, gulint ant žemės ir negalint aktyviai pasipriešinti ar gintis, prieš jį A. J. ir K. P. S. toliau tęsė smurtinius veiksmus (suduodant rankomis, spardant), iš A. G. paėmę peilį, dūrė juo į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas (nustatyta 14 trauminių poveikių). Nei vienas iš nuteistųjų negalėjo logiškai paaiškinti smurto prieš Z. M., kuris pasibaigė pastarojo mirtimi, naudojimo priežastis. Svarbu ir tai, kad po smurtinių veiksmų sunkiai sužalotas nukentėjusysis, net nebandant suteikti jokios pagalbos, esant abejingiems jo likimui, buvo nutemptas į krūmus, užmėtytas šakomis ir paliktas, kur ir mirė. Išvardintų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų nusikalstamus veiksmus prieš Z. M. pagrįstai kvalifikavo, kaip nužudymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų argumentais keičiant nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimą, pagrindo nėra.

72. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir A. G. bei K. P. S. apeliacinių skundų argumentus konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir, pripažindamas juos kaltais, bendrininkų grupe padarius nusikalstamą veiką nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 8 punkte, priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nuosprendį apeliacinių skundų motyvais nėra.

Dėl kaltinimo A. J. rengiantis, T. P. kėsinantis nužudyti M. M.

73. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria T. P. ir A. J. buvo išteisinti iš kaltinimo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, T. P. pasikėsino, o A. J. rengėsi nužudyti žmogų (M. M.) dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pakanka pripažinti T. P. dėl pasikėsinimo, A. J. dėl rengimosi padaryti jiems inkriminuojamą veiką, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada padaryta, netinkamai įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, įrodymus vertinant formaliai. Prokuroras sutinka, kad esminiai duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, buvo ikiteisminio tyrimo metu duoti A. J. parodymai, tačiau nesutinka su teismo vertinimu, kad jie nelaikytini pakankamais asmenų kaltei pagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodoma –A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų parodymų dėl planavimo nužudyti M. M. išsamumas ir detalumas, T. P. parodymų dėl šio kaltinimo davimas tik teisme, versijos apie ketinimą apgauti, o ne nužudyti M. M. atsiradimas teisme, T. P. ir A. J. suderinus pozicijas, iškeltos versijos apgauti M. M. bei A. J. nurodytos parodymų keitimo priežasties neįtikimumas, T. P. ir A. J. buvimas kartu, susitinkant su M. M., nukentėjusiojo M. M. parodymai dėl jam kilusių įtarimų sudaro pakankamą įrodomąją bazę T. P. ir A. J. kaltei dėl šios nusikalstamos veikos įvykdymo pagrįsti.

74. Si šiais apeliacinio skundo argumentais galima sutikti tik iš dalies. Prokuroro nurodytos, kaip patvirtinančios kaltinimą, aplinkybės – A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų parodymų turinys, pastarojo vykimas kartu su T. P. susitinkant su M. M., pozicijų suderinimas ir apgaulės versijos pateikimas tik teisme, tik tam tikrų nukentėjusiojo parodymų akcentavimas – apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti, o T. P. ir A. J. kaltė negali būti preziumuojama. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų analizę ir vertinimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo surinkta pakankamų objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti T. P. ir A. J. kaltę dėl jiems inkriminuojamų veiksmų, pasikėsinus ir rengiantis nužudyti M. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis..

75. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu, padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką, privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

76. Teisminio bylos proceso metu T. P. nepripažino, kad jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su A. J., kėsinosi nužudyti M. M. dėl savanaudiškų paskatų, teigė, kad, žinodamas, jog M. M. domisi miško pirkimu, sumanė jį apgauti, pasiimant iš jo pinigus, tačiau nežudyti. Jam buvo parodęs neva žmogaus parduodamą mišką, pažymėjo, kad, dar prieš vykstant apžiūrėti miško, žinojo, kad M. M., su savimi pinigų neturės, nes pastarasis buvo nurodęs, jog pinigus duos tik tada, kai pamatys miško dokumentus, o tokių T. P. neturėjo. Mišką jis parodė, nes nenorėjo pasirodyti melagiu. Miške vaikštant su M. M., A. J. šalia nebuvo, jam neliepė paimti peilio. Jei būtų išaiškėjusi apgaulė, T. P. būtų pasakęs M. M., jog ir jį patį apgavo. Nuteistasis A. J. taip pat neigė, jog jis, susitaręs su T. P., ketino nužudyti M. M.. Teisminio bylos proceso metu jis parodė, kad T. P. siūlymu siekė apgaule iš M. M. gauti pinigų. Pastarojo nužudyti nesirengė, norėjo tik apgauti. Būnant miške, prie M. M. priėjęs nebuvo, buvo atokiau. Paneigdamas ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, nurodė, kad T. P. apkalbėjo, nes jam buvo pasakyta, kad ir jis duoda parodymus prieš jį apie šią jo padarytą nusikalstamą veiką, todėl tokiu būdu norėjo jam pakenkti.

77. Prokuroro nuomone, tokiais jų parodymais nėra pagrindo tikėti, kadangi tiek T. P., tiek A. J. inkriminuojamos veikos pagrįstumą patvirtina prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių visuma. Pažymėtina, kad tik teismui suteikta diskrecija, išnagrinėtų byloje esančių įrodymų visumos pagrindu spręsti dėl asmeniui reiškiamo kaltinimo pagrįstumo, t. y. spręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, jei aplinkybės, sudarančios nusikalstamos veikos sudėtį, buvo ar nebuvo įrodytos. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, pakankamai išsamiai ištyrė surinktus duomenis, įvertino jų pakankamumą, patikimumą ir tarpusavio santykį. Nesutikti su teismo išvadomis objektyvaus pagrindo nėra. Kaip minėta, preziumuoti kaltinamų asmenų kaltę vien tik prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių teisinio pagrindo nėra

78. Kaip pagrindinis įrodymo šaltinis nurodomi ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo A. J. duoti parodymai, kuriuos jis pakartojo ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, visi kiti duomenys yra kilę iš minėtų parodymų metu nurodytų aplinkybių arba susiję su minėtais parodymais. Prokuroro nuomone, šių apklausų metu, A. J. detaliai apibūdino ir nurodė atskiras įvykio aplinkybes, savo išgyvenimus, peilio buvimo vietą, tokių aplinkybių ir detalių negalima išsigalvoti, o vėliau pakartoti kitos apklausos metu. Teisėjų kolegija su tokiais prokuroro teiginiais sutinka tik iš dalies – byloje ir nebuvo ginčijama aplinkybė, kad T. P. ir A. J. kartu su M. M. važiavo apžiūrėti miško. Tačiau dėl to, kad ten įvyko, skirtingose proceso stadijose A. J. dėstomos aplinkybės skyrėsi, t. y. jo parodymai nebuvo visiškai vienodi ir nekintantys. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. J. parodymų įrodomąjį turinį, išsamiai ištyrė ir išanalizavo jo įvairiu laiku duotus parodymus, vertino juos kitų bylos duomenų kontekste ir padarė išvadas, remdamasis tais duomenimis, kurie atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei buvo patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad bylą išnagrinėjęs teismas, įvertinęs surinktų duomenų visumą, sprendžia, ar byloje jų pakanka asmeniui reiškiamam kaltinimui pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad be prieštaringų A. J. parodymų nėra galimybės nustatyti važiavimo į mišką tikslą, o tuo pačiu vertinti, kad T. P. ir A. J. veiksmai buvo nukreipti į jiems inkriminuojamo nusikaltimo įvykdymą. Šią išvadą apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo.

79. Pažymėtina, kad byloje tiek T. P., tiek A. J. teisme kategoriškai paneigė siekį nužudyti M. M., nurodydami, kad iš pastarojo jie siekė apgaule išvilioti pinigus. Apklausiamas M. M. taip pat nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl kėsinimosi į jo gyvybę aptariamo įvykio vietoje realumo. M. M. patvirtino tik vykimo į mišką faktą, kad T. P. buvo ne vienas, o su A. J., jam tai kėlė įtarimų, tačiau jokių aplinkybių, kad šie asmenys būtų ketinę jį nužudyti, nenurodė. Jokie smurtiniai veiksmai jo atžvilgiu nebuvo atlikti, jis nepastebėjo jokio žalojimui skirto įrankio, kartu su T. P. atvykęs A. J. prie jo priėjęs nebuvo, o laikėsi atokiau. Nors prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad, laikantis apgaulės versijos, neturi jokio tikslo A. J. vykimas į mišką kartu su T. P., ši aplinkybė pačiam nukentėjusiajam buvo įtartina, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, o šie prokuroro skundo teiginiai laikytini prielaidomis, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Pasisakant dėl M. M. nurodytų jam kilusių įtarimų, sprendžiama, kad toks jo parodymų turinys galėjo būti nulemtas bylos tyrimo metu pranešimu jam apie galimą kėsinimąsi į jo gyvybę. Pažymėtina, kad rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tuomet, kai asmuo rengiasi daryti konkretų nusikaltimą, ir tik po atitinkamo pasirengimo daryti nusikaltimą, pereinama į pasikėsinimo stadiją. Nagrinėjamoje byloje surinktais duomenimis nebuvo galimybės objektyviai nustatyti, kokių tikslų iš tiesų buvo siekiama, vykstant į mišką su M. M., kaip minėta, iš anksto žinant, kad M. M. pinigų su savimi neturės (šią aplinkybę parodė tiek pats T. P., tiek M. M., pabrėždamas, jog būtina pinigų perdavimui sąlyga buvo miško dokumentų turėjimas, o T. P. jų neturėjo, be to, vežė parodytį mišką, kuris priklauso valstybei). Todėl nėra pagrindo, kad tokiu būdu buvo rengiamasi kaltinime nurodytam nusikaltimui daryti, o vėliau kėsintasi jį padaryti.

80. Atlikus byloje nustatytų aplinkybių visumos analizę, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog kaltės, padarius nusikalstamą veiką, grindimas vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais A. J. parodymais, kuriuos jis teisminiame procese paneigė, ir nesant byloje jokių kitų objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti A. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, o tuo pačiu paneigti jo teisminio bylos proceso metu duotus parodymus, nebūtų nei pagrįstas, nei teisingas. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių visuma, nei kartu, nei atskiros aplinkybės nepatvirtina, kad A. J. rengėsi, o T. P. kėsino nužudyti M. M.. Savo ruožtu, M. M. parodymai taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas nagrinėjamos situacijos kontekste. Kita vertus, nėra baudžiamas, kaip nusikalstamas, ir asmens apsisprendimas padaryti konkretų nusikaltimą tol, kol asmuo tiesiogiai to pradeda daryti. Baudžiamojoje byloje išnagrinėtų duomenų visuma neleidžia objektyviai patvirtinti tokio veikimo. Aplinkybės dėl peilio buvimo automobilyje, bagažinės atidarymo savaime taip pat nepatvirtina T. P. ir A. J. siekio sudaryti būtinas sąlygas pasirengimui pradėti vykdyti numanomą nusikalstamą veiką. Juolab, kad, kaip nustatyta, nei A. J., nei T. P. jokių konkrečių veiksmų M. M. atžvilgiu tuo metu nesiėmė. Pastariesiems kategoriškai paneigus rengimąsi M. M. nužudymui ir kėsinimąsi jį nužudyti, o byloje esantiems duomenims šių teiginių nepaneigus, kilusios abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos išteisintųjų naudai. Aplinkybė, kad T. P. parodymus dėl šio kaltinimo davė tik teisme, negali būti interpretuojama kitaip, kaip tik kaltinamo asmens teisės duoti ar neduoti parodymus realizavimas. Atsisakymas duoti parodymus nelaikytinas aplinkybe trukdančia procesui ir juo labiau dėl to asmeniui negali būti sukuriama blogesnė procesinė padėtis ar kitaip suvaržomos jo teisės. Pažymėtina ir tai, kad tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę. Prokuroras mano, kad teisminio proceso metu T. P. ir A. J. parodymus davė jau būdami suderinę savo pozicijas, tačiau baudžiamajame procese kaltinamiesiems asmenims suteikta teisė duoti parodymus arba jų neduoti taip pat reiškia, kad jiems netaikomas tiesos kriterijus, o parodymų turinys ir įrodomoji reikšmė vertinami kitų bylos duomenų kontekste. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo galimybę, pažymėjo apie A. J. bandymą klaidinti teismą dėl T. P. veiksmų (vertindamas dėl pareikštų kaltinimų visumos, o ne dėl šio konkretaus kaltinimo), taip pat neduoda pagrindo prieiti prie kitokių išvadų.

81. Apibendrinus išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nėra įrodymų, kurių visuma patvirtintų, jog A. J. ir T. P. padarė aptariamas jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. A. J. rengėsi, o T. P. pasikėsino nužudyti M. M.. Kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-98-895/2015). Naikinti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Dėl R. M. išteisinimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį

82. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su R. M. išteisinimu pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nepranešimo apie sužinotą padarytą labai sunkų nusikaltimą. Jis nurodo, kad byloje nepagrįstai buvo akcentuojamas išteisintosios amžius, kaip liudijantis nepakankamą jos brandą ir patirtį, taip pat praėjęs nedidelis laiko tarpas, kaip nepakankamas apie sužinotas aplinkybes pranešti teisėsaugos įstaigai. Pasak prokuroro, R. M. brandumas ir galimybė suvokti tam tikrus įvykius nekelia abejonių, o apie sužinotas M. S. nužudymo aplinkybes ji turėjo galimybę pranešti, nebuvo nustatyta neįveikiamų kliūčių.

83. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje teismo ištirtus įrodymus, sprendžia, kad su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo atliktas šios konkrečios situacijos vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti teismo priimtą procesinį sprendimą, neturi. Prokuroro akcentuojama aplinkybė, kad pats nepranešimo faktas jau laikomas nusikaltimu, taip pat pateikta pozicija dėl R. M. brandos, aktyvumo ir žingeidumo bei laiko tarpo pranešimui apie sužinotas aplinkybes pakankamumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl R. M. veiksmų teisinio įvertinimo.

84. Išteisintoji R. M. baudžiamosios bylos proceso metu parodė, kad, būdama vakare kibininėje-bare su A. J. ir K. P. S., per televiziją pamatė reportažą, jog miške surastas sudegęs automobilis. A. J. ir K. P. S. pradėjo juoktis, o jai pasiteiravus, kas čia juokingo, A. J. pasakė, kad tai yra apie buvusią T. P. darbovietę. Vėliau, kai A. J. ją lydėjo, ji paklausė, kodėl jie juokėsi iš reportažo ir ar jie su tuo susiję, pastarasis juokdamasis pasakė, kad ji juos „prigavo“. Tokiu būdu ji sužinojo apie nusikaltimą, tačiau iš to, kaip jai buvo atsakyta (A. J. viską sakė juokais, juokdamasis), tuo nepatikėjo. Kiek vėliau, sugrįžus į kibininę-barą, A. J. juokdamasis K. P. S. pasakė, kad ji, R. M., viską žino, tačiau pastarasis į tai niekaip nesureagavo. Tiek A. J., tiek K. P. S., daugiau apie tai nieko nekalbėjo, detaliau nepasakojo, buvo linksmi, dėl to ji tokių A. J. kalbų nevertino kaip teisingų, netikėjo, kad jie būtų tai padarę. Kai išsiskyrė – tą patį vakarą ji parašė žinutę A. J., teiraudamasi, ar šie iš tiesų susiję su kuro paėmimu iš statybvietės, ką pastarasis patvirtino, kartu su pranešimu atsiųsdamas ir linksmas emocijas žymintį ženklą. Išteisintosios aiškinimu, bendravimas su A. J. vyko maždaug nuo 20 val. iki 22.30 val., vakarą iki jo sulaikymo, t. y. kitą dieną R. M. sužinojo apie jų sulaikymą. Detalių, kas kokius veiksmus atliko, ji nežinojo, jai niekas nepasakojo. Kad tai yra tikra informacija, ji iš karto nepatikėjo, apie tai niekam nepasakojo, nes bijojo (t. 8, b. l. 109–111, 121; t. 15, b. l. 89–91).

85. BK 238 straipsnyje numatyta, kad už nepranešimą apie nusikaltimą atsako asmuo, kuris be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą. Baudžiamoji atsakomybė už nepranešimą asmeniui numatyta tuo atveju, jei asmuo yra įsitikinęs nusikaltimo padarymu ir suvokia padaryto nusikaltimo pobūdį, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 238 straipsnio 1 dalyje kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu nusikalstama veika - nepranešimu apie daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą nelaikomi atvejai, kai asmuo pats nebuvo įsitikinęs, kad nusikaltimas daromas ar buvo padarytas, o tik girdėjo gandus, paskalas ir pan.

86. Pagal išteisintosios R. M. parodymus, pradžioje, ji A. J. tam tikru laiko tarpu pasakytų padrikų teiginių (frazių) nevertino rimtai, kadangi kalbėdamas A. J. elgėsi nerimtai, viską sakė juokais, detaliau nieko nepapasakojo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, o ir K. P. S. į tai niekaip nesureagavus, jai galėjo susidaryti įspūdis, kad taip yra juokaujama. Šios R. M. nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos. Įvertintina ir tai, jog jų tarpusavio bendravimo metu R. M. nebuvo atskleistos nagrinėjamo įvykio padarymo aplinkybės, dėl ko ji galėjo nebūti visiškai įsitikinusi, jog jie su minėtu įvykiu susiję. Paties A. J. aiškinimu, apie įvykį jis R. M. papasakojo ne viską, o ji juo nepatikėjo. R. M. ir A. J. tarpusavio bendravimo metu išsakytos frazės, momentai (laikas), kada visa tai buvo ir kaip tai buvo sakoma, nėra vienareikšmiai, todėl nelaikytini pakankamais duomenimis spręsti, kad R. M. neabejotinai turėjo suprasti, kad jie padarė sunkų nusikaltimą ir nepranešdama apie tai teisėsaugos pareigūnams, ji tyčia padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Ir nors prokuroras teigia, kad R. M. aktyviai išklausinėjo A. J., ir todėl turėjo suprasti, kad A. J. kalbos nebuvo prasimanymas, noras pajuokauti, tuo pačiu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl išteisintosios amžiaus, jos brandumo įtakos įvertinti šią informaciją, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai. Teismas nustatė, kad R. M. dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties stokos, jos nurodytų informacijos gavimo aplinkos ir būdo galėjo nesuvokti padaryto labai sunkaus nusikaltimo fakto (pažymėtina ir tai, kad A. J., kad konkrečiau užsiminė tik apie kuro vagystę), o tuo pačiu ir būtinumo apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms. Reikšminga ir tai, kad nuo R. M. sužinojimo iki A. J. ir kitų nusikaltimo bendrininkų sulaikymo, nebuvo praėjusi nė para. Galima daryti tik prielaidą, kad tam tikrą informacijos vertinimą ji galėjo susidaryti tą vakarą įvykusio susirašymo su A. J. trumposiomis žinutėmis vėlai vakare, tačiau, kaip minėta, R. M. amžius, branda, aplinkos įtaka, pasakymo forma ir turinys nesuponuoja išvados, kad R. M. suprato gavusi informaciją apie padarytą labai sunkų nusikaltimą ir ją turėjo pranešti teisėsaugos pareigūnams. Pažymėtina ir tai, kad jau kitą dieną A. J. ir kiti nusikalstamos veikos bendrininkai buvo sulaikyti. Taigi, laiko tarpas, per kurį R. M. objektyviai galėjo suvokti, kad atitinkama A. J. kalba buvo tiesa bei kad turi pareigą apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, buvo pakankamai trumpas. Neatmestina ir aplinkybė, kad R. M. kitą dieną sužinojo apie A. J. ir kitų jos pažįstamų asmenų sulaikymą, kas taip pat turėjo įtakos, dėl ko ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas, t. y. pareigūnai duomenimis apie įvykį ir jame dalyvavusius asmenis jau disponavo, o apie patį įvykį ir kaltininkų sulaikymą buvo pranešta per visuomenės informavimo priemones. Taigi, logiška ir natūralu, jog visos šios aplinkybės turėjo reikšmės R. M. suvokimui ir veiksmams, kas labai aiškiai atsispindėjo ir aiškinantis šios situacijos aplinkybes pirmosios instancijos teisme. Todėl nėra pagrindo nesutikti su teismo padarytu vertinimu dėl išteisintosios gebėjimo suvokti pareigą informuoti teisėsaugos institucijas.

87. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M. išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios BK 238 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai.

Dėl T. P. ir A. J. skirtos bausmės dėl M. S. nužudymo

88. Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniais skundais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems T. P. ir A. J. skirtomis bausmėmis dėl M. S. nužudymo, laikant jas neteisingomis ir per švelniomis. Pasak apeliantų, teismas, skirdamas minėtiems nuteistiesiems bausmes, kurios nors ir atitiko BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepakankamai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumą, jų asmenybę ir kitus pagrindus, todėl paskirtas bausmes laiko prieštaraujančiomis teisingumui. Jie vertina, kad už padarytą veiką jiems turi būti skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Savo ruožtu, nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam paskirta bausmė dėl M. S. nužudymo laikytina per griežta, vertinant, jog skiriamos bausmės dydžiui turėjo įtakos kilęs bylos rezonansas ir žiniasklaidos suformuota nuomonė, o pagal T. P. vaidmenį, kaip kurstytojo, neįgyvendinusio objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, bausmė jam turi būti mažinama.

89. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo nuteistiesiems T. P. ir A. J. motyvais.

90. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajam, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

91. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. P. ir A. J. bausmę dėl M. S. nužudymo, šių reikalavimų byloje laikėsi tinkamai. Išvada, jog apygardos teismas, paskirdamas nuteistiesiems bausmes, būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, negalima. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės dydžio yra teisėta ir pagrįsta. Teisinio pagrindo keisti nuteistiesiems skundžiamoje dalyje paskirtas bausmes, griežtinant ar švelninant jų trukmę, teisėjų kolegija nenustatė.

92. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas už M. S. nužudymą T. P. paskyrė aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, o A. J. – dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi, skirdamas bausmę, apygardos teismas paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydį T. P. parinko artimą maksimaliam, o A. J. maksimalų, bei jas subendrinęs apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už kitas nusikalstamas veikas, paskyrė nuteistiesiems galutines subendrintas bausmes.

93. Nustatant T. P. ir A. J. bausmės trukmę už M. S. nužudymą, pirmosios instancijos teismo buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimų pavojingumą, tyčinį jų pobūdį, padarytą žalą, kiekvieno iš jų vaidmenį ir indėlį, darant nusikalstamą veiką, jų asmenybes. Antai, nustatyta, kad T. P. ir A. J. padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šiuo nusikaltimu buvo sukelti negrįžtami padariniai, t. y. M. S. mirtis. Pabrėžtina, jog žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Nustatyta ir, kad nusikaltimas padarytas itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą. Nužudymas padarytas šaltakraujiškai, brutaliai, ciniškai, kas rodo, kad M. S. mirtis buvo ne atsitiktinumas, o jų daromų nusikalstamų veiksmų pasekmė. Įvertinta, jog atimant gyvybę M. S., T. P. nors smurtinių veiksmų neatliko, tačiau jis šį nusikaltimą suorganizavo, sukurstė ir į šią veiką įtraukė kitus asmenis, tarp kurių ir nepilnametį asmenį. Savo ruožtu A. J. veiksmai pasireiškė tuo, kad atimdamas gyvybę M. S., jis pastarajam ne tik sudavė smūgius, tačiau badė jį peiliu, pjovė gerklę. Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Taip pat bausmės skyrimo procese buvo atsižvelgta ir į kaltininkų atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Apygardos teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta T. P. ir A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įvertinta, kad T. P. byloje davė nenuoseklius parodymus, siekė sumenkinti savo indėlį M. S. nužudyme. A. J., nors ir pripažino dalį bylos aplinkybių, tačiau taip pat davė nenuoseklius parodymus, bandė klaidinti teismą dėl T. P. vaidmens aptariamos veikos padaryme. Byloje nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis pripažintos tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe bei būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 9 punktas). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

94. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad teismas, individualizuodamas skirtinas bausmes, atsižvelgė ir į nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Pagal bylos medžiagą T. P., niekur nedirbo, užimtumo tarnyboje registruotas nebuvo, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, būdamas anksčiau teistas du kartus, už smurtinio pobūdžio nusikaltimus. A. J. – niekur nedirbo, užimtumo tarnyboje registruotas nebuvo, anksčiau teistas du kartus, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistuosius, rodo nuteistųjų požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, bei teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia spręsti ir apie susiformavusias jų pačių vertybines orientacijas, tai, kad jie yra linkę nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir skirtų bausmių nedaro, savo poelgių neanalizuoja, toliau pažeidinėja įstatymus, o daromos veikos tik sunkėja. Atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta, jog šioje byloje esančios aplinkybės rodo nuteistųjų kitų žmonių teisės į gyvybę negerbimą, polinkį nusikalsti ir lėšų gavimą nusikalstamu būdu. Be šių nustatytų aplinkybių, baudžiamojoje byloje taip pat įvertinti ir duomenys, kaip antai T. P. 2007 m., 2012 m. gautos padėkos atitinkamai už pagalbą UNICEF kurti ilgalaikius pokyčius pasaulio vaikų gyvenimuose, kaip 6 klasės mokiniui už aktyvų dalyvavimą socialinės veiklos programoje, kaip 10 klasės mokiniui už aktyvią visuomeninę, sportinę veiklą. Ko teismas pagrįstai nelaikė kaip atsveriančius T. P. padarytą nusikaltimą. A. J. atveju, jog jis nevedęs, psichiatrinėje ligoninėje negydytas, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas, lankėsi psichikos sveikatos centre, pagal specialisto išvadą nustatyta, jog jam skirti psichiatrijos ekspertizę nėra tikslinga.

95. Tokiu būdu matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmių nuteistiesiems T. P. ir A. J. skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininkų padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kiekvieno jų veiksmus, asmenybes, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, nepaliekant jokių neįvertintų nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija nuteistiesiems T. P. ir A. J. paskirtų bausmių parinkimo teisingumo aspektu neabejoja ir byloje nustatytų aplinkybių vertinti kitaip neturi pagrindo, nes apygardos teismas, įžvelgdamas kaltininkų elgesio modelį, jų veiksmais padarytą žalą ir kilusias negrįžtamas pasekmes, kiekvienam jų paskyrė adekvatų bausmės dydį. Paskirta bausmė neprieštarauja bausmės paskirčiai. Nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl laikytinos teisingomis. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.

96. Nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl nuteistojo vaidmens M. S. nužudymo atveju, apsvaigimo nuo alkoholio įtakos, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kaip pagrindo pripažinti paskirtą bausmę neteisinga. Pabrėžtina ir tai, kad proceso metu reiškiama proceso šalių (prokuroro, nukentėjusiųjų, nuteistųjų) pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės, nėra lemiamas ir privalomas kriterijus, apsprendžiantis kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kadangi bausmės skyrimas yra išimtinė baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo teisė. Taip pat teismas nėra saistomas žiniasklaidos formuojamos nuomonės pagal paviešintą bylos informaciją. Bausmės skyrimas yra viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis teismo uždavinys yra visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą bei, remiantis įstatymu, priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų bausmės paskirtį. Taigi, bausmės klausimą sprendžia teismas, įvertinęs visumą konkrečių baudžiamosios bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atvejuteisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistiesiems paskirtas bausmes, tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininkus nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

97. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistiesiems T. P. ir A. J. skirtos bausmės dydžio M. S. nužudymo epizode, prokuroro, nukentėjusiųjų ir nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Nuteistiesiems taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jų įvykdytai veikai, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus. Pirmosios instancijos teismo tinkamai atsižvelgta ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Todėl teisėjų kolegija abiem nuteistiesiems paskirtas bausmes pripažįsta teisingomis ir pagrįstomis.

Dėl K. P. S. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

98. Nuteistasis K. P. S. prašo, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, mažinti (švelninti) jam paskirtą bausmę. Pateikdamas šį prašymą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, jam neturint pilnametystės, skyrė prieštaraujančią teisingumo principui bausmę, neatsižvelgdamas į jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, kad veikas padarė neturėdamas tiesioginės tyčios, spontaniškai, nenorint pavojingų padarinių, neturint tikslo nužudyti, kas sąlygojo neteisingos ir per griežtos bausmės skyrimą.

99. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės pabrėžtina, kad, remiantis šia norma, kitokia nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tuo pačiu atkreiptina ir, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs su kitokios bausmės, nei numatyta straipsnio sankcijoje paskyrimu, nustačius tokios bausmės aiškų prieštaravimą teisingumo principui, tačiau ši baudžiamojo įstatymo norma nėra taikytina galutinei subendrintai bausmei švelninti.

100. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad K. P. S. padarė tris nusikalstamas veikas, kurių dvi, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 8 punktuose, BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6 ir 11 punktuose, priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir viena, numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Skirdamas bausmes, apygardos teismas, už atskiras veikas, paskyrė įstatymo sankcijose numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurių dydį parinko atsižvelgęs į padarytų veikų pavojingumą ir pobūdį, spręsdamas apie jų didesnį pavojingumą visuomenei ir įstatymo saugomoms vertybėms, padarytą žalą – sukelti negrįžtami padariniai (nužudyti du žmonės), jo vaidmenį ir indėlį darant nusikalstamas veikas (buvo vienas iš pagrindinių ir aktyviausių smurtautojų, veiksmai ciniški ir brutalūs – M. S. atveju sudavė smūgius, badė peiliu, pjovė gerklę; Z. M. atveju – sudavė smūgius, spardė, badė peiliu), asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas, administracine tvarka nebaustas, psichiatrinėse ligoninėse nesigydė, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas, ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nuteistasis savo veiksmų esmę galėjo suprasti ir valdyti, savo elgesį vertina egocentriškai, priverčiamųjų priemonių taikymas jam nereikalingas), tai, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė, būdamas nepilnametis (BK 90 straipsnio 5 dalis). Byloje taip pat nebuvo nustatyta K. P. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis savo kaltę dėl visų padarytų nusikaltimų pripažino, tačiau, kaip matyti, duodamas parodymus dėl nusikaltimų padarymo, nebuvo visiškai nuoširdus, bandė klaidinti teismą dėl bendrininkų, o tuo pačiu ir savo veiksmų bei vaidmens, bandant veikos padarymo aplinkybes apibūdinti sau palankesniu aspektu, t. y. neigė tam tikrus jo padarytus savo paties veiksmus. Todėl tai negali būti vertinama kaip pagrindas lengvinančios atsakomybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte pripažinimui. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimą K. P. S. prisipažinimo nelaikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teisėjų kolegija pripažįsta teisingu ir pagrįstu. Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Nuteistojo K. P. S. atsakomybę sunkinančiomis pripažintos aplinkybės, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tokiu būdu, įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas sprendė, jog K. P. S. už Z. M. nužudymą turi būti paskirta bausmė, nesiekianti nepilnamečiams skiriamos bausmės maksimumo – 8 metai laisvės atėmimo, už M. S. nužudymą maksimali nepilnamečiams skirtina bausmė – 10 metų laisvės atėmimo ir už sunkaus nusikaltimo padarymą (kvalifikuotą plėšimą) – 2 metų laisvės atėmimo bausmė (mažesnė nei sankcijos vidurkis). Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms ir tokio dydžio paskirtoms bausmėms, darytina išvada, kad K. P. S. paskirtos bausmės nei savo rūšimi nei dydžiu nelaikytinos aiškiai per griežtomis. Įvertinus padarytų nusikaltimų pobūdį, aplinkybes, paskirtos bausmės subendrintos, taikant nuteistajam palankesnius bausmių bendrinimo būdus – apėmimą (griežtesnei apimant švelnesnę bausmę) ir dalinį sudėjimą (prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas bausmes yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54, 61, 90 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. K. P. S. buvo paskirtos teisingos, jo amžių veikos padarymo metu ir įvykdytus nusikaltimus atitinkančios bausmės.

101. Vertinant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, visų pirma pažymėtina, kad byloje BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos nėra nustatytos. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo K. P. S. padarytas nusikalstamas veikas ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 8 punktuose, BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6 ir 11 punktuose ir 180 straipsnio 2 dalyje, galėtų būti skirtos mažesnės ar net kitos rūšies (švelnesnės) negu įstatymo numatytos bausmės ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalies numatyta bausmės paskirtis. Tokių nenurodė ir pats K. P. S..

102. Nuteistojo akcentuojamos aplinkybės, susijusios su jo padarytų veikų pobūdžiu, tyčia, amžiumi, kaltės pripažinimu, jau buvo vertintos pirmosios instancijos teismo, t. y. teismas tinkamai atsižvelgė ir į nuteistojo indėlį, vaidmenį darant jam inkriminuojamas veikas, jas ištiriant, o tuo pačiu ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis individualizuodamas bausmę, tačiau įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą (padarytų veikų pobūdį, nuteistojo vaidmenį jų padaryme, sukeltas pasekmes), jos neatsveria nuteistojo įvykdytų nusikaltimų ir asmenybės pavojingumo ir juo labiau jos nelaikytinos išimtinėmis, dėl ko būtų pagrindas teigti, kad šioje baudžiamojoje byloje minėtų straipsnių sankcijose nustatytų bausmių skyrimas K. P. S. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Noras ir stengimasis keistis, teiginiai dėl siekimo atlyginti nukentėjusiesiems priteistas žalas, yra reikšmingi, tačiau taip pat nesudaro pagrindo švelninti paskirtąsias bausmes. Vien šių aplinkybių reikšmė skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama, t. y. vien tai negali atsverti ir būti prioritetas, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdžiu. Pabrėžtina, kad apeliantas yra nuteistas už kelių nusikaltimų padarymą, tarp jų už du labai sunkius (kvalifikuotus nužudymus). Taigi, nuteistasis savo veiksmais pats pablogino savo padėtį, tai lėmė paties netinkamas elgesys ir nenoras laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, todėl natūralu, kad dėl to jam kyla ir atitinkamos pasekmės. Argumentai susiję su galimu patologiniu nuteistojo girtumu veikų padarymo metu, jog dėl šios aplinkybės nebuvo aiškinamasi, šiuo atveju taip pat laikyti nepagrįstais. Pabrėžtina, kad byloje esančiu ekspertizės aktu Nr. 103MS-69/2018, tokia galimybė objektyviai buvo paneigta, nurodant, kad K. P. S. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, kad nagrinėjamų įvykių metu, jis nebuvo fiziologinio afekto ar patologinio girtumo būsenoje (t. 12, b. l 81–86). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti ir dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Remiantis bylos medžiaga, šioje byloje atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas. Bylos sudėtingumą lėmė padarytų nusikalstamų veikų (iš kurių du nužudymai (atitinkamai padaryti 2017 m. lapkričio 5 d. ir 2018 m. sausio 7 d.), rengimasis ir pasikėsinimas nužudyti žmogų, kvalifikuotas plėšimas ir kitos), įtariamųjų (aštuoniems pareikšti kaltinimai), nukentėjusiųjų (septyni), skaičius, reikalingų duomenų gavimas, ekspertizių atlikimas, procesinių veiksmų gausumas. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2017 m. lapkričio 13 d. dėl Z. M. nužudymo, 2018 m. sausio 23 d. ikiteisminis tyrimas sujungtas su ikiteisminiu tyrimu pradėtu dėl M. S. nužudymo, 2018 m. birželio 28 d. surašytas kaltinamasis aktas ir su byla į teismą perduota 2018 m. birželio 29 d. 2018 m. liepos 3 d. patvarkymu sudaryta teisėjų kolegija, o 2018 m. liepos 4 d. nutartimi byla perduota nagrinėti į teisiamąjį posėdį 2018 m. rugsėjo 5 d. atsižvelgus į gynėjų užimtumą. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2019 m. kovo 8 d. Per tą laiką buvo suplanuoti 23 posėdžiai, iš jų tik du posėdžiai buvo atidėti (neįvyko dėl kolegijos nario ligos, atšauktas esant kitoms priežastims). Likusiuose posėdžiuose buvo apklausiami liudytojai, klausomasi kaltinamųjų parodymų, eksperto paaiškinimų, išklausytos baigiamosios kalbos ir kaltinamųjų paskutiniai žodžiai. Taigi, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateisinamas delsimas nenustatytas. Teisiamojo posėdžio pertraukos buvo susijusios su objektyviomis priežastimis, o teismas ėmėsi įmanomų priemonių, kad bylos procesas vyktų kuo sparčiau. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal iš anksto nustatytą grafiką, suderintą atsižvelgus į gynėjų ir teisėjų užimtumą, o proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys, tame tarpe posėdžių atšaukimas, paskelbus karantiną dėl Covid-19 grėsmės šalyje, teisėjų kolegijos narių pakeitimo, kurioms išsisprendus, teismas ėmėsi įmanomų priemonių, kad bylos procesas vyktų kuo sparčiau. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo konstatuoti, jog proceso trukmė šioje byloje buvo pernelyg ilga ir dėl to buvo pažeista įstatymų garantuota nuteistojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą, nėra.

103. Taigi, apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir K. P. S. už jo padarytas veikas skirti švelnesnes, negu įstatymo atitinkamose sankcijose numatytos, bausmes nėra. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, įvertinus visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių. Naujų paaiškėjusių ar teismo neįvertintų aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą švelninti bausmę, taip pat nenustatyta. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės K. P. S. tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, tik nuteistajam atliekant pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas šioje dalyje nėra keičiamas.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

104. Nuteistojo K. P. S. apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžiu. Kadangi apelianto skunde nenurodyti motyvai dėl neturtinės žalos sumažinimo, teisėjų kolegija dėl baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžio teisėtumo ir pagrįstumo pasisako apeliacinio skundo ribose.

105. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Savo ruožtu teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje suformuluota samprata, žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

106. Byloje nukentėjusioji M. M. buvo pareiškusi 15 000 Eur dėl sūnaus Z. M. netekties, nukentėjusieji G. S., P. S., J. S. ir A. S. po 100 000 Eur dėl vyro ir tėvo M. S. netekties civilinius ieškinius neturtiniai žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarytas veikas ir jų pasekmes, taip pat remdamasis teismų praktika, sprendė, kad patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti teisinga, sąžininga ir protinga suma nukentėjusiajai M. M. bus, priteisiant jai visą prašomą 15 000 Eur sumą, nukentėjusiajai G. S. – 30 000 Eur sumą, o nukentėjusiesiems P. S., J. S. ir A. S. – po 25 000 Eur, šias žalas solidariai priteisiant iš kaltųjų, tarp jų ir K. P. S.. Toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje.

107. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika nukentėjusiajai M. M. (nužudyto Z. M. motinai), taip pat nukentėjusiesiems G. S. (nužudyto M. S. žmonai), P. S., J. S. ir A. S. (nužudyto M. S. sūnums), padarytai neturtinei žalai atlyginti, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Nustatydamas nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas atsižvelgė į duomenis, reikšmingus šiai aplinkybei įvertinti – giminystės ryšį, artimumą, bendravimo pobūdį, o taip pat nurodytus jų neturtinę žalą sąlygojusius veiksnius. Nėra abejonių, kad, nukentėjusioji M. M. dėl sūnaus Z. M. beprasmės žūties, o nukentėjusioji G. S. dėl nužudyto vyro ir vaikų tėvo bei nukentėjusieji P. S., J. S. ir A. S. dėl nužudyto tėvo M. S. žūties, patyrė ypač didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą ir dėl to jiems buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį M. M., įvertino jos artimą, stiprų, glaudų ir buvusį nuolatinį ryšį su sūnumi. Tai, kad Z. M. turėjo sveikatos problemų, buvo neįgalus ir nepaisant, kad gyveno atskirai nuo motinos, tačiau ji juo rūpinosi, kartu vykdavo net į užimtumo tarnybą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį nužudytojo M. S. artimiesiems, teismas įvertino, kad su sutuoktine G. S. pastarasis išgyveno 36 metus, siejo tarpusavio glaudūs, gražūs santykiai, nužudytasis buvo vyras, tėvas ir senelis. Nustatyta, kad be darbo statybvietėje, M. S. ūkininkavo, o santykiai su sūnumis buvo labai geri, dažnai bendraudavo, šventes švęsdavo kartu, kai reikėdavo visuomet prižiūrėdavo anūkus, visų tarpusavio santykiai buvo labai artimi. Pradingus M. S., jo sūnus padėjo jo ieškoti.

108. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas – kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Antai, asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, yra vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodyta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas nėra įmanomas.

109. Teismo nuosprendžiu pripažinta, kad K. P. S., veikdamas kartu su kitais nusikalstamų veikų bendrininkais, tyčia nužudė Z. M. ir M. S. ir taip padarė jų artimiesiems (byloje pripažintiems nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams) didelę neturtinę žalą. Šiuo atveju, tokiais K. P. S. ir kartu su juo veikusių bendrininkų veiksmais buvo pažeista aukščiausia vertybė – žmogaus (Z. M. ir M. S.) gyvybė, kurios atkurti neįmanoma. Be to, nors byloje nustatyta, kad K. P. S. veikas padarė, būdamas nepilnametis, niekur nedirbo, mokėsi profesinio rengimo centre, tačiau atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas. Pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens turtinės padėties turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms.

110. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nukentėjusiesiems sukeltų dvasinių išgyvenimų sunkumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį bei CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Skundžiamu nuosprendžiu išlaikyta teisinga nukentėjusiųjų ir kaltininkų skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, taip pat neprieštarauja galiojančiai teismų praktikai neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Todėl pagrindo keisti neturtinės žalos dydį nėra.

Dėl subsidiarios pareigos atlyginti padarytą žalą

111. Nukentėjusieji G. S., P. S. ir A. S. nesutiko su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pritiesimo subsidiariai tik iš nuteistojo K. P. S. įstatyminės atstovės – motinos J. S., vertinant, kad subsidiariai žala turėjo būti priteista ir iš nuteisto nepilnamečio tėvo – S. S..

112. Vertinant šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako pats kaltinamasis, tačiau įstatymų numatytais atvejais už įtariamojo (kaltinamojo) nusikalstama veika padarytą žalą gali atsakyti įtariamasis (kaltinamasis) ir materialiai atsakingas asmuo arba tik materialiai atsakingas asmuo (BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnio 3 dalis ir kt.). Atsakomybė už nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų padarytą žalą reglamentuota CK 6.276 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis principas, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Tačiau to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta papildoma atsakingų už tokių nepilnamečių auklėjimą ir priežiūrą asmenų atsakomybė, t. y. tais atvejais, kai 14 – 18 metų amžiaus nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

113. Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. P. S. tiek jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo nepilnametis. Duomenų apie jo turimas asmenines lėšas ar turtą, į kurį gali būti nukreipiamas nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių išieškojimas, byloje nebuvo pateikta. Todėl tokiu atveju, siekiant tinkamai įgyvendinti civilinių ieškovų – nukentėjusiųjų interesus, buvo būtina nustatyti papildomus K. P. S. prievolės dėl žalos atlyginimo subjektus, kuriems, pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiesiems žala solidariai priteisiama iš kaltųjų, taigi tuo pačiu ir K. P. S., o pastaram neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš K. P. S. atstovo pagal įstatymą – J. S. (mamos), nustatant, kad ši jos pareiga pasibaigia, kai K. P. S. sulaukia pilnametystės, taip pat, kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą ar uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Teismo sprendimas priteisti nukentėjusiesiems žalą subsidiariai iš nuteistojo įstatyminės atstovės neginčijamas, tačiau teigiama, jog pareiga atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą subsidiariai turėjo būti nustatyta ir K. P. S. tėvui.

114. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis. Nagrinėjamu atveju, pagal bylos medžiagą, nuteistojo K. P. S. tėvai yra išsituokę, ir pastarojo gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina J. S.. Tačiau tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 straipsnio 2 dalis). Taigi santuokos nutraukimas ir gyvenimas skyrium neatleidžia tėvų nuo pareigos auklėti savo vaikus, jie ir toliau yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą, privalo rūpintis savo vaikų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir CK 3.170 straipsnio 1 dalyje, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių priežasčių, S. S. trukdžiusių jam nuo santuokos nutraukimo bendrauti su sūnumi, auklėti jį, rūpintis jo moraliniu ugdymu. Nors K. P. S. tėvai buvo išsituokę ir tėvas ne visuomet dalyvaudavo nepilnamečio sūnaus auklėjime, tačiau nuo pastarojo neatsisakė, šiam būnant paaugliu, kartu su J. S. įsitraukė į sūnaus K. P. S. kontroliavimą, buvo šį pasiėmęs dirbti kartu, duodavo pinigų, t. y. savo kaip tėvo pareigas pripažino, su sūnumi bendravo ir kiek įmanoma dalyvavo jo gyvenime. Taigi, nuo pareigos atlyginti nepilnamečio sūnaus padarytą turtinę žalą S. S. neturėjo būti atleistas, kadangi pastarojo kaltė pasireiškė pareigos auklėti nepilnametį nevykdymu ir dėl to, jis subsidiariai kartu su J. S. buvo materialiai atsakingas už K. P. S. žalos padarymą ir jos atlyginimą nukentėjusiesiems K. P. S. neturint turto ar uždarbio šiai žalai atlyginti. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pats nepilnamečio padarytos žalos faktas jau suponuoja prielaidą, jog tėvai kalti dėl padaryto teisės pažeidimo, nes jų kaltė suprantama kaip netinkama nepilnamečio priežiūra arba pareigos auklėti nepilnametį nevykdymas. Nuo materialinės atsakomybės jie gali būti atleisti įrodę, kad jų kaltės nėra arba nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos metu jie nebuvo atsakingi už jo priežiūrą. Įstatymas numato pareigą tėvams patiems įrodinėti, kad jų kaltės dėl nepilnamečio vaiko padarytos nusikalstamos veikos nėra. Šiuo atveju K. P. S. tėvų kaltė dėl netinkamos nepilnamečio priežiūros arba pareigos auklėti nepilnametį nevykdymo nebuvo ginčijama. Tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir nusikalstamo veikos padarymo metu nepilnametis K. P. S. buvo tėvų globoje, todėl jiems atsirado prievolė pagal įstatymą atlyginti dėl nepilnamečio sūnaus veiksmų atsiradusią žalą.

115. Visgi, priteisiant žalos atlyginimą, atsakingas asmuo turi būti įtraukiamas į bylą kaip civilinis atsakovas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu, teisėjo ar teismo nutartimi, jam turi būti išaiškintos įstatyme numatytos procesinės teisės, sudaryta galimybė dalyvauti procese (BPK 111 straipsnis). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepilnamečio K. P. S. atstovas pagal įstatymą S. S. (tėvas), civiliniu atsakovu nebuvo pripažintas ir procese nedalyvavo, priešingai nei K. P. S. motina J. S.. Taigi, S. S. nebuvo patrauktas dalyvauti procese kaip kaltinamojo atstovas pagal įstatymą ir nebuvo pripažintas civiliniu atsakovu. Nors ši klaida gali būti taisoma apeliacinės instancijos teismo, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiama į tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, K. P. S. tapo pilnamečiu. CK 6.276 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Taigi, CK 6.276 straipsnio 2 dalyje nurodytų subsidiariai atsakingų asmenų (tėvų ar rūpintojo) pareiga atlyginti nepilnamečių padarytą žalą ribojama CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Tokiu būdu, S. S., o tuo pačiu ir J. S., kaip įstatyminių atstovų, subsidiarios prievolės atlyginti K. P. S. padarytą žalą pabaigos momentą siejant su CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pastarųjų pareiga atlyginti jų sūnaus, K. P. S. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems padarytą žalą, nuteistajam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, yra pasibaigusi. Dėl to, šiame bylos proceso etape nėra tikslinga K. P. S. tėvo S. S. įtraukti į bylą kaip įstatyminio atstovo, pripažįstant jį kartu ir civiliniu atsakovu, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti keičiamas, kadangi jo subsidiari materialinė atsakomybė, kaip ir J. S. už K. P. S. žalos padarymą ir jos atlyginimą nukentėjusiesiems, K. P. S. tapus pilnamečiu, pasibaigė.

116. Esant nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiųjų G. S., P. S. ir A. S. prašymas subsidiarų žalos atlyginimą priteisti ir iš nuteistojo K. P. S. tėvo S. S., netenkinamas.

Dėl proceso išlaidų

117. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad už nukentėjusiajai M. M. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, išlaidos sudarė 543 Eur.

118. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusio ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje nukentėjusio ar civilinio ieškovo atstovu, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-628/2020).

119. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus dalyje dėl Z. M. nužudymo padavė nuteistasis A. G. ir K. P. S., ginčydami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą įvairiais aspektais. Atsižvelgus į tai, kad šių nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis paliktas galioti nepakeistas, todėl tarnybos prašoma atlyginti suma už M. M. suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kuri teisėjų kolegijos vertinimu atitinka protingumo ir teisingumo principus, išieškotina iš nuteistųjų A. G. ir K. P. S. lygiomis dalimis, t.y. po 267 Eur valstybės naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo A. G., nuteistojo K. P. S., nuteistojo T. P. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nukentėjusiųjų G. S., P. S. (P. S.), A. S. (A. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio atmesti.

Iš A. G. ir K. P. S. išieškoti po 267 Eur išlaidų valstybės naudai už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skyriaus advokato nukentėjusiajai M. M. teiktas teisines paslaugas, susidariusias dėl advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.