Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2013-10-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-544/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-06-28Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2013-10-24Lietuvos apeliacinis teismas
  3. T-97-493/2014Nutartis · 2014-06-12Kauno apygardos teismas
  4. T-472-548/2020Nutartis · 2020-03-27Kauno apylinkės teismas
  5. Atskirasis skundasNutartis · 2020-04-29Kauno apygardos teismas
  6. T-1558-753/2020Nutartis · 2020-09-16Kauno apylinkės teismas
  7. Atskirasis skundasNutartis · 2020-10-19Kauno apygardos teismas
  8. TS-43-548/2021Nutartis · 2021-02-26Kauno apylinkės teismas
  9. Atskirasis skundasNutartis · 2021-04-08Kauno apygardos teismas
  10. T-2155-946/2021Nutartis · 2021-12-06Kauno apylinkės teismas
  11. Atskirasis skundasNutartis · 2022-01-13Kauno apygardos teismas
  12. Atskirasis skundasNutartis · 2022-06-22Kauno apygardos teismas
  13. T-1606-598/2023Nutartis · 2023-07-10Kauno apylinkės teismas
  14. T-3002-753/2023Nutartis · 2023-12-21Kauno apylinkės teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-10-24
Bylos Nr.
1A-544/2013
Teisminio proceso Nr.
1-61-1-00464-2012-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys (pran.), Linas Žukauskas
Nukentėjusysis
J. N., M. N., E. E.
Nuteistasis
R. E.
Advokatai
Georgijus Zavtrakovas
Kategorijos
  • 1.2.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-544/2013Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00464-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Žukausko,sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,nukentėjusiajai J. N.,gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. E. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) – laisvės atėmimu dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. E. priteista:

nukentėjusiajai J. N. 1 417 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiesiems M. N. ir E. E. priteista po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 1 217,4 Lt turtinei žalai atlyginti;

Lietuvos Respublikos valstybei 1 042 Lt proceso išlaidas atlyginti.

Kompaktinė plokštelė su vaizdo ir garso įrašu, esantį prie 2012 m. spalio 7 d. įvykio apžiūros protokolo, sunaikinama.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. E. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 7 d. laikotarpiu nuo 20 val. 00 min. iki 21 val. 00 min., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su buvusia sutuoktine E. E. metu, tyčia sudavė jai ne mažiau kaip penkis smūgius peiliu į krūtinės ir pilvo sritis, taip padarydamas nukentėjusiajai durtines pjautines žaizdas krūtinėje ir priekinėje pilvo sienelėje, dėl ko nukentėjusioji E. E. įvykio vietoje mirė.

Šalies argumentai

Nuteistojo R. E. gynėjas advokatas Georgijus Zavtrakovas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Skunde prašoma atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistąjį R. E. nesiejo jokie šeiminiai santykiai su nukentėjusiąja E. E., t. y. nevedė bendro ūkio. Pasak apelianto, nuteistasis po santuokos nutraukimo su nukentėjusiąja kartu negyveno, nuteistojo namuose nebuvo jokių nukentėjusiosios daiktų (drabužių, kosmetikos, dokumentų ir pan.).

Taip pat, apeliantas skunde prašo atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, t. y. po įvykio R. E. nuvyko į policijos komisariatą ir prisipažino apie padarytą nusikaltimą, padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, praeityje nėra teistas, charakterizuojamas teigiamai, dirbo, palaiko ryšius su artimaisiais, įsipareigoja laikytis įstatymų ir jų nepažeisti, atlyginti nukentėjusiesiems priteistą turtinę ir neturtinę žalą.

Skunde apeliantas nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios E. E. elgesys. Pasak apelianto, nukentėjusioji negrąžindama R. E. priklausančius 1 000 Lt bei įžeidinėdama necenzūriniais žodžiais, nuteistąjį provokavo. Gynėjo nuomone, šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas nukentėjusiosios elgesį laikyti provokuojančiu ir rizikingu, pripažįstant nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusioji prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. E. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. E. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, objektyviajam nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis.

Nuteistojo R. E. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. E. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau neginčija šio nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad BK 248 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyta, jog artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas nutarime išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Vertinant Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus, šios bylos kontekste svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės duoda pagrindą konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 4 d. nutarime taip pat išaiškino, kad nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nei nustatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias, kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė. Taigi, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu nusikaltimu kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes.

Iš nuteistojo parodymų matyti, kad nuteistasis R. E. su E. E. išsituokė 2011 m. gruodžio mėnesį, nes nukentėjusioji norėjo gauti pašalpą. Jis (nuteistasis) nuomojosi butą, esantį (duomenys neskelbtini), dirbo ir nuolatos vykdavo į komandiruotes, todėl jai buvo davęs šio buto raktą. Nukentėjusioji žinojo, kur buvo padėti jo pinigai ir galėjo jais naudotis. Be to, E. E. ateidavo pas jį kasdien, o jeigu būdavo blaivi, tai paruošdavo maisto, jis (nuteistasis) duodavo pinigų produktams nupirkti, abu girtavo. Kai nukentėjusioji pasilikdavo, abu bendravo kaip sutuoktiniai (3 t., 125-126 b. l.).

Iš nukentėjusiojo M. N. parodymų matyti, kad jis gyveno su tėvu (nuteistuoju) ir mama (nužudytąja E. E.), tačiau kai tėvai susipykdavo, motina išeidavo pas močiutę, bet netrukus vėl grįždavo.

Iš liudytojų A. L., A. Š., A. Č. parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusioji E. E. su pertraukomis iki santuokos nutraukimo ir po jos, gyveno kartu bei palaikė santuokinius ryšius.

Teisėjų kolegija įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes daro išvadą, kad nuteistasis ir E. E. santuoką nutraukė formaliai (pašalpos gavimui), tačiau po to gyveno kartu, abu rūpinosi sūnumi M. N., vedė bendrą ūkį (bendrai naudojosi pinigais, gyveno kaip sutuoktiniai). Akivaizdu, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios gyvenimas kartu buvo daugiau nulemtas su įsipareigojimais šeimos santykiams ir vaiko auklėjimu. Tai, kad jie kartais susipykdavo ir E. E. išeidavo gyventi pas motiną, reiškia tik trumpalaikį jų išsiskyrimą, nes vėliau vėl sueidavo ir gyvendavo kartu. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės duoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad juos siejo tarpusavio atsakomybė ir savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas kaip šeimos nariams, ir vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad R. E. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins kaltininką nusikalstamai veikti.

Iš nuteistojo R. E. parodymų matyti, kad jis klausė E. E. kur yra pinigai, kuriuos prieš tai davė, kad neišleistų alkoholiniams gėrimams pirkti. E. E. pinigų negražino, todėl tarp jų kilo ginčas, nukentėjusioji ėmė jį vadinti įvairiais necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais. Pažymėtina, kad dėl tokių E. E. veiksmų nuteistasis supyko, nuėjo į virtuvę, kur iš spintelės pasiėmė peilį ir grįžęs juo kelis kartus dūrė nukentėjusiajai į krūtinę ir pilvą. Pasak nuteistojo, tokius jo veiksmu įtakojo apsvaigimas nuo alkoholio (2 t., 93-96, 97-103 b. l., 3 t., 125-126 b. l.).

Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog E. E. mirė 2012 m. liepos 7 d. apie 20-21 val. nuo durtinių pjautinių krūtinės ir pilvo žaizdų su širdies ir pilvo organų pažeidimu išsivysčius širdies tamponavai krauju ir ūmiam nukraujavimui. Nustatyta, jog R. E. smurtinius veiksmus prieš E. E. sąlygojo kilęs ginčas dėl pinigų ir nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio (3,51 promilės), kas atitinka sunkų girtumo laipsnį. Girtavimas ir po to kylantys konfliktai buvo tapę jų gyvenimo būdu, dėl ko abiems buvo apribotos tėvystės (motinystės) teisės į kitą sūnų Evaldą, kurį globoja močiutė. Tokie E. E. veiksmai nėra ir negali būti laikomi kaip provokuojantys, nes konfliktas prasidėjo dėl pinigų, kurių negrąžino nukentėjusioji, o ne dėl jos provokuojančio poelgio.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji E. E. elgėsi rizikingai, nes nuteistąjį vadino necenzūriniais žodžiais. Iš R. E. parodymų matyti, kad jis manė, jog E. E. pamačiusi peilį apsiramins, tačiau ši liepė „durti“. Akivaizdu, kad E. E. lengvabūdiškai tikėjo, kad jos elgesys neišprovokuos nuteistojo nusikalstamai elgtis arba iš viso nevertino savo elgesio kaip rizikingo, nors galėjo ir turėjo numatyti, jog toks elgesys gali paskatinti nuteistąjį nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegijos nuomone, E. E. tokiais savo veiksmais neatsargiai skatino nuteistąjį pradėti nusikalstamą veiką. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys, kas pripažįstama nuteistajam atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą (suduotų smūgių peiliu skaičių), padarytų sužalojimų lokalizaciją (krūtinė, pilvas), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp R. E. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Šalies argumentai

Gynėjas apeliaciniame skunde prašo skirti nuteistajam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes), netiesioginę tyčią, R. E. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas mažesnis, negu numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), R. E. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nors R. E. pripažįstama dar viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau tai nesudaro pagrindo dar labiau švelninti paskirtą bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendė kompaktinę plokštelę su vaizdo ir garso įrašu prie 2012 m. spalio 7 d. įvykio apžiūros protokolo sunaikinti (3 t., 141 b. l.). Tačiau iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jokie tokio sprendimo motyvai nenurodyti. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta kompaktinė plokštelė su vaizdo ir garso įrašais prie 2012 m. liepos 7 d. įvykio vietos apžiūros protokolo yra daiktinis įrodymas byloje, todėl negali būti sunaikintas (1 t., 2-8 b. l.). Pirmosios instancijos teismas daiktinių įrodymų klausimą išsprendė neteisingai, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas, o kompaktinė plokštelė paliekama saugoti prie bylos medžiagos (BPK 91-94 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį pakeisti:

R. E. pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiosios E. E. rizikingas elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta sunaikinti kompaktinę plokštelę su vaizdo ir garso įrašu, esančią prie 2012 m. spalio 7 d. įvykio apžiūros protokolo, ir palikti ją saugoti prie bau baudžiamosios bylos medžiagos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Regina GaudutienėLinas Žukauskas