Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovei L. L. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas M. L. prašė ieškinį tenkinti, papildomai paaiškino, kad santuokos metu su atsakove pats asmeniškai sudarė gyvybės draudimo sutartį su Aviva Lietuva. Jo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta 2014 metais. 2017 metais jis nusprendė prieš terminą nutraukti sutartį ir kreipėsi į Aviva Lietuva dėl išmokų grąžinimo, ir per klaidą nurodė ne savo, o buvusios sutuoktinės sąskaitą į kurią ir buvo pervesti pinigai. Atsakovė gavusi draudimo išmokas jam pervedė tik pusę sumos, kitą sumą pasiliko sau. Tačiau jis 4 metus draudimo įmokas mokėjo pats vienasmeniškai jau nebevedant bendro ūkio su atsakove, bei tris metus po santuokos nutraukimo, be to, nutraukiant santuoką bendru sutarimu jie abu buvo nusprendę, kad nei vienas į kito asmeninius pinigus nepretenduos. Gyvybės draudimo sutartis nors ir buvo sudaryta santuokos metu, tačiau jis šią sutartį sudarė asmeniškai, pats mokėjo įmokas, todėl ir išmoka priklauso jam.

Teismo posėdžio metu ieškovo M. L. atstovas advokato padėjėjas Vladimiras Tiurinas palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus, papildomai paaiškino, kad ieškovas nagrinėjamu atveju padarė klaidą, kadangi norėdamas gauti jam asmeniškai priklausančias išmokas už gyvybės draudimą, nurodė ne savo asmeninę sąskaitą, o buvusios sutuoktinės. Šalių santuoka nutraukta 2014 metais, iki tol metus jie jau nebevedė bendro ūkio, o nutraukdami santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu nors ir neaptarė šių išmokų santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, tačiau iš sutarties aišku, kad kiekvienas pasilieka prie savo asmeninių lėšų ir turtą pasidalina taikiai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas M. L. su draudimo įmone Aviva Lietuva 2006-09-11 sudarė gyvybės draudimo sutartį Nr. 29774EC. Gyvybės draudimo sutartį ieškovas sudarė gyvendamas santuokoje su atsakove L. L.. Šalių santuoka nutraukta Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimu, sprendimas įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 11 d. Ieškovas M. L. kreipėsi į draudimo įmonę Aviva Lietuva su prašymu prieš terminą nutraukti gyvybės draudimo sutartį. Iš Aviva Lietuva 2017-05-08 rašto matyti, kad į ieškovo nurodytą sąskaitą buvo pervesta 4717,13 Eur dydžio pasitraukimo vertė. Ieškovas nurodo, kad per klaidą nurodė buvusios sutuoktinės banko sąskaitą ir ši draudimo suma buvo pervesta į atsakovės L. L. banko sąskaitą. Atsakovė L. L. ieškovui M. L. iš gautos sumos pervedė 2358,57 Eur ir teigia, kad pusę šių išmokų priklauso jai kaip bendro sutuoktinių turto dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 yra nurodžiusi, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Jeigu sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai jie dalytino turto neturi, tai apie tai turi būti nurodyta sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51 straipsnis), vieno sutuoktinio pareiškime dėl santuokos nutraukimo (CK 3.55 straipsnis) arba ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, kai santuoka nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės (CK 3.60 straipsnis). Šiuose procesiniuose dokumentuose sutuoktiniai taip pat turi pareigą nurodyti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius bei informaciją apie tai, kad pareiškėjui žinomiems kreditoriams yra pranešta apie bylos iškėlimą (CPK 382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 3.126 straipsnis).

Kaip minėta aukščiau, šalių santuoka nutraukta bendru šalių sutarimu Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimu patvirtinus šalių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią pareiškėjai susitarė: 1) pareiškėjai dalintino nekilnojamojo turto neturi; 2) 2000 m. gamybos automobilis „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas M. L. vardu, kurio rinkos vertė 4000 Lt (keturi tūkstančiai litų), atitenka M. L.; 3) 1995 m. gamybos automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas M. L. vardu, kurio rinkos vertė 2000 Lt (du tūkstančiai litų), atitenka M. L.; 4) bendrai sugyventas turtas, kurio bendra vertė 6300 Lt (šeši tūkstančiai trys šimtai litų), t.y. virtuvinis komplektas – vertė 2000 Lt, televizorius LG – vertė 1000 Lt, skalbimo mašina – vertė 500 Lt, miegamasis komplektas – vertė 500 Lt, stalas – vertė 200 Lt, viryklė „Beko“ – vertė 200 Lt, šaldytuvas „Beko“ – vertė 500 Lt, spinta – vertė 1000 Lt, kompiuterinis stalas – vertė 200 Lt, televizoriaus stalelis – vertė 200 Lt, paliekamas L. L.; 5) pareiškėjai kreditorių neturi; 6) pareiškėjai susitaria, kad po santuokos nutraukimo neįsipareigoja vienas kitam dėl vienas kito išlaikymo. Taigi šalys, išsituokdamos bendru sutarimu, apie sudarytą gyvybės draudimo sutartį neužsiminė, duomenų apie sumokėtas įmokas pagal šią sutartį nenurodė bei neaptarė, kaip bus padalintos pagal šią sutartį gautos išmokos. Kadangi, minėta, procesinę pareigą pateikti visą informaciją apie šalių turimą ir dalijamą turtą (kiekį ir vertę) ir reikalavimą padalyti tokį turtą turi buvę sutuoktiniai, teismas šiuo atveju neturėjo įstatyminės pareigos būti aktyviam, jiems nurodžius dalytiną turtą, prievoles, teismas dėl šio turto bei prievolių ir priėmė procesinį sprendimą – nutraukė šalių santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Taip pripažįstama, kad įgyvendintas CK 3.53 straipsnio 3 dalyje, 3.59 straipsnyje ir 3.61 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas vienoje byloje išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, kas konkrečiai aktualu nagrinėjamai bylai – vienoje byloje padalyti bendrą sutuoktinių turtą. Teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia, kad yra konstatuota, jog daugiau bendro, dalytino turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo. Taigi galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Tokį nurodytų įstatymų aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-474/2006; 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-258/2010).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad santuokos nutraukimo metu nei ieškovas, nei atsakovė pagal sudarytą sutartį nebuvo gavę jokių išmokų, kas santuokos nutraukimo byloje būtų laikoma turtu. Šiuo atveju, santuokos nutraukimo momentu, ieškovas M. L. turėjo tik prievolę mokėti draudikui kas mėnesį draudimo įmokas ir sutarčiai pasibaigus gauti draudimo išmoką. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jam asmeniškai sudarius gyvybės draudimo sutartį, jis asmeniškai ir turėjo gauti draudimo išmoką. Pažymėtina ir tai, kad draudimo išmokos pagal draudimo sutartį paprastai yra mokamos naudos gavėjui atsitikus draudimo sutartyje numatytam draudžiamajam įvykiui, t. y. teises į draudimo išmokas naudos gavėjas įgis tik įvykus draudžiamajam įvykiui. Ieškovas nurodė, kad gyvybės draudimo sutartis nors ir buvo sudaryta santuokos metu, tačiau sprendimą sudaryti sutartį jis pats priėmė asmeniškai, atsakovė nors ir neprieštaravo, bet nebuvo ir teigiamai nusiteikusi, visas įmokas jis mokėjo asmeniškai pats. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.92 str. 2 d. įtvirtinta kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nereiškia, kad vieno iš sutuoktinių vardu sudarytas sandoris laikomas sudarytu šeimos interesais ir kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 str. prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad nutraukdami santuoką bendru sutikimu jie su atsakove susitarė, kad nei jis pretenduoja į atsakovės asmenines lėšas, nei ieškovė pretenduoja į jo, ir kad jie neturi jokių pretenzijų vienas kitam dėl vienas kito įsipareigojimų, ar išlaikymo, ir toks buvo jų tikslas draugiškai išsiskiriant. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais ieškovo paaiškinimais, be to, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog draudimo įmokų grąžinimas sutartyje numatytas, pasikeitus draudėjui, todėl ieškovė negali įgyti jokių teisių į draudimo išmoką.

Atsakovė ir jos atstovas nurodė, kad gyvybės draudimo įmokos buvo mokamos santuokos metu, tačiau procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė teismui neteikė jokių įrodymų ir neįrodinėjo, kad gyvybės draudimo sutartis buvo sudarytas šeimos interesais ir kad periodinės įmokos pagal draudimo sutartį buvo mokamos iš bendrų šeimos lėšų. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad atsakovui nutraukus draudimo sutartį, ji įgijo teisę į draudimo išmoką ar jos dalį.

Kaip minėta aukščiau, plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Taigi teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės atstovo teiginiais, kad atsakovė pasilikdama pusę gautos išmokos sau, pasinaudojo savo teise į bendrą jungtinę nuosavybę, kadangi nutraukus šalių santuoką, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės nebeliko. Taip pat nepagrįsti ir atsakovės atstovo teismo posėdžio nurodyti argumentai, kad ieškovas, nutraukdamas gyvybės draudimo sutartį prieš laiką, sumažino bendrąją jungtinę nuosavybę bei gautas išmokas, kadangi, kaip minėta, nutraukus šalių santuoka baigėsi ir bendroji šalių jungtinė nuosavybė, todėl nagrinėjamu atveju taikyti CK 3.123 straipsnio 3,4 dalis nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teigė, kad neaišku, kokiu įstatyminiu pagrindu rėmėsi ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės skolą ar žalą, ar nepagrįstai gautas lėšas. Teismas pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso įstatymas nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010). Bylos nagrinėjimo dalykas nustatomas ne tik atsižvelgiant į ieškovo reikalavimus, bet ir atsakovo atsikirtimus į pareikštus reikalavimus – atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio faktinį pagrindą. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas ieškinyje rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo institutu ir teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais ieškovo išdėstytais argumentais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis, civilinėje byloje Vilniaus Nr. 3K-3-369/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.)

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylosNr. 3K-3-196/2011).

Be to, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios kategorijos byloje ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinį pagrindą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-310/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad yra visos sąlygos, patvirtinančios nepagrįsto praturtėjimo buvimą, kadangi atsakovė be teisinio pagrindo, t. y. nebūdama gyvybės draudimo sutarties dalyvė, draudimo išmoką gavo tik ieškovui per klaidą draudikui nurodžius atsakovės sąskaitą, be to, šalių santuoka jau buvo nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl ši draudimo išmoka negali būti dalinama ir kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi atsakovės pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu (sutartimi). Taip pat, nustatytos ir kitos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaita, nes nepagrįstai gavo ieškovui priklausančią draudimo išmoką; ieškovas dėl atsakovės veiksmų patiria nuostolius, t. y. negali naudotis jam teisėtai priklausančiomis lėšomis; yra priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo; nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį, nes pinigai vis dar yra pas atsakovę; ieškovas neturi galimybės išreikalauti piniginių lėšų kitais civilinių teisių gynimo būdais.

Teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyręs byloje surinktus įrodymus – šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir vadovaudamasis įstatymais bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), daro išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas, ieškovė neįrodė, kad turėjo teisinį pagrindą gauti draudimo išmoką, todėl ieškinys tenkintinas pilnai ir iš atsakovės priteistina 2358,56 Eur nepagrįstai gautų lėšų (CK 6.237–6.242 straipsniai).

Atsakovė praleido terminą įvykdyti savo piniginę prievolę ieškovui, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys tenkintinas visiškai, atsakovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o ieškovui iš atsakovės priteistinas ieškovo sumokėtas 53 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 7 d.). Taip pat, iš byloje pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvito matyti, kad ieškovas už advokato padėjėjo teisinę pagalbą byloje sumokėjo 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (padėjėjo) darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atsižvelgiant į bylos pobūdį, bylos sudėtingumą (byloje nebuvo kilusių sudėtingų teisės klausimų, ieškinio suma nėra didelė), advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (paruoštas vienas procesinis dokumentas, t.y. ieškinys), atstovavimą laiką teismo posėdžiuose (byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį) bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas šias išlaidas sumažinti priteisiant iš ieškovės atsakovui 600 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2358,56 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 56 ct) nepagrįstai gautų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 653 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui M. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui per Plungės rajono apylinkės teismą.