- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-25
- Bylos Nr.
- e2A-946-775/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Edita Šliumpienė, Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- N. M.
- Kategorijos
- 2.6.4Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
- 2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.19.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Algimanto Kukalio ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei N. M. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės N. M. (toliau – atsakovė) 13 364,94 Eur nuostolių atlyginimą, 301 Eur žyminio mokesčio ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. sausio 21 d. Alytuje, Vilties gatvėje, eismo įvykio metu buvo sutrikdyta pėsčiosios A. Ž.-S. sveikata. Dėl eismo įvykio kalta pripažinta Opel Zafira, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), valdytoja atsakovė N. M., jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Automobilio valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės. Eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 14 164,94 Eur draudimo išmoką, kurią sudarė 371,20 Eur kompensacija už nukentėjusiajai suteiktas gydymo paslaugas, 4 972,38 Eur kompensacija pagal 2022 m. balandžio 26 d. gydytojo eksperto išvadą, t. y. 592,38 Eur už vaistus, gydymą bei kelionės išlaidas ir 4 380 Eur už neturtinę žalą, 8 497,28 Eur kompensacija Valstybiniam socialinio draudimo fondui už nukentėjusiajai išmokėtą ligos išmoką laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir 324,08 Eur kompensacija nukentėjusiajai už negautas pajamas nedarbingumo laikotarpiu pagal eksperto išvadą. Atsakovė geranoriškai ieškovei atlygino 800 Eur, todėl likusi nesumokėta nuostolių atlyginimo dalis sudaro 13 364,94 Eur. Išmokėjusi draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui bei kitas išmokas, ieškovė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD įstatymas) 22 straipsniu, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, kadangi ši pasišalino iš eismo įvykio vietos.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad dėl įvykusio eismo įvykio jos kaltė pripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, savo kaltės ji neginčija, tačiau nesutinka atlyginti ieškovei jos išmokėtų išmokų. Iš įvykio vietos atsakovė pasitraukė dėl pateisinamos priežasties, t. y. eismo įvykio metu nukentėjo moteris, kuri skundėsi dideliais skausmais, ypač kojos, ir reikalavo ją nuvežti į gydymo įstaigą, ką atsakovė ir padarė. Prieš tai ji bandė iškviesti policiją, tačiau matydama nukentėjusios kančias, šio mėginimo atsisakė. Atlikto ikiteisminio tyrimo duomenimis, jos kaltė dėl pasitraukimo iš įvykio vietos nebuvo nustatinėjama ir ji nėra bausta už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Be to, atsakovė nesuprato draudimo sutarties 1.4 ir 4.1 punktų nuostatų, nes juose tik išvardinti teisės aktai, pažymint teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, todėl ji draudimo sutarties sąlygas laiko nepakankamai aiškiomis. Paaiškino, kad draudimo sutartį su draudiku ji sudarė paskambinusi telefonu draudikui, telefoninio pokalbio metu brokeriui ji tik padiktavo savo bei naudojamo automobilio duomenis, vėliau „Perlo“ terminale sumokėjo draudimo įmoką ir iš to suprato, kad jos civilinė atsakomybė apdrausta. Atsakovė nežinojo, kad draudikas numatė galimybę reikalauti sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo pasitraukimo iš eismo įvykio atveju, nes jai nebuvo paaiškintos draudimo sutarties sąlygos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad šalys 2021 m. spalio 14 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis), kuria nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2022 m. spalio 28 d. buvo apdrausta lengvojo automobilio Opel Zefira, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2022 m. sausio 21 d. atsakovė, vairuodama šį automobilį, Alytuje, Vilties gatvėje, sukėlė eismo įvykį, kurio metu dėl lūžusių dešinės blauzdos kaulų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios A. Ž.-S. sveikata. Alytaus apylinkės teismas 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžiu atsakovę pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo Valstybinei teritorinei ligonių kasai 371,20 Eur už nukentėjusiosios gydymą, 4 972,38 nukentėjusiajai eismo įvykyje už vaistus, kelionės išlaidas ir patirtą neturinę žalą, 8 497,28 Eur „Sodrai“ – už nukentėjusiajai išmokėtą ligos išmoką dėl laikinojo nedarbingumo, 324,08 Eur – nukentėjusiajai papildomai už jos negautas pajamas nedarbingumo laikotarpiu.
6. Ieškovė remiasi TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kai teisė reikalauti išmokų grąžinimo suteikiama, jei asmuo pasišalino iš įvykio vietos. Teismo vertinimu, ši teisės norma civilinę atsakomybę transporto priemonę vairavusiam asmeniui jo pasišalinimo iš įvykio vietos atveju besąlygiškai sieja ne su bet kokiu pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, bet tik su tuo, kuris siejamas su administracinio nusižengimo ar baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios veikos padarymo sudėtimi.
7. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2022 m. sausio 21 d. apie 7 valandą 40 minučių Alytuje, Vilties gatvėje, vairuodama minėtą automobilį, kelyje su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, prie Vilties 20 namo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 30 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų asmenų saugumui, nes artėdama prie kelio ženklu pažymėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją iš kairės pusės pagal transporto judėjimo kryptį einančią pėsčiąją A. Ž.-S., kurią automobilio važiavimo eismo juostoje partrenkė ir dėl to nukentėjusiajai nesunkiai sutrikdė sveikatą, nes dėl dešinės blauzdos kaulų lūžimų jos sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
8. Baudžiamajame procese nebuvo tirta ir nustatyta, kaip atsakovė išvyko iš eismo įvykio vietos, todėl jos pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimui išspręsti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžiu nustatytos aplinkybės šiuo atveju neturi prejudicinės galios.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nebuvo traukiama ir administracinėn atsakomybėn už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą – pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, tai reiškia, kad policijos pareigūnai atsakovės veiksmų dėl pasitraukimo iš įvykio vietos nevertino kaip tyčinio teisės pažeidimo.
10. Teismas vertino atsakovės duotus parodymus šioje civilinėje byloje bei minėtame Alytaus apylinkės teismo nuosprendyje esančius duomenis ir nustatė, kad atsakovė įvykio metu kvietė policijos pareigūnus trumpuoju telefono numeriu 112, tačiau pokalbio nebaigė, nes jos paaiškinimu, nukentėjusioji kentė skausmus, prašėsi pagalbos ir ji suprato, kad tokioje situacijoje būtina kuo skubiau nukentėjusiąją nugabenti į gydymo įstaigą, ką ji ir padarė, t. y. po eismo įvykio nukentėjusią nuvežė į St. Kudirkos ligoninės priėmimo skyrių, kur nukentėjusiajai buvo konstatuoti kaulų lūžimai. Analogiškas aplinkybes baudžiamojoje byloje patvirtino ir nukentėjusioji.
11. Teismas sprendė, kad nors atsakovė formaliai ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, tačiau, kaip ji pati nurodė, ji nuvežė fizines kančias kenčiantį nukentėjusį eismo įvykyje asmenį, nes nukentėjusiajai reikėjo skubios medicininės pagalbos. Kad tokia pagalba buvo būtina, akivaizdu iš patirtų sužalojimo masto – nukentėjusiajai lūžo blauzdos kaulai, dėl ko ši neabejotinai kentė didelį skausmą.
12. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovės veiksmuose, pasitraukus iš eismo įvykio vietos, nebuvo nei baudžiamosios veikos, nei administracinio nusižengimo sudėties, kadangi atsakovė veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, ji siekė, kad būtų pašalintas pavojus nukentėjusio asmens sveikatai. Atsakovės paaiškinimu, jos kaltės klausimas dėl pasitraukimo iš eismo įvykio nebuvo sprendžiamas, ieškovė tokių įrodymų į bylą neteikė. Tai, kad įvykio tyrimo eigoje nebuvo sprendžiama dėl atsakovės administracinės atsakomybės, jos veiksmai nebuvo kvalifikuoti baudžiamąja prasme, tik patvirtina, kad teisės pažeidimo sudėtis yra formali ir šiuo atveju žala dėl pasitraukimo iš įvykio vietos yra mažiau reikšminga, palyginus su išvengtąja. Akivaizdu, kad atlikus eismo įvykio tyrimą dėl šios priežasties administracinė teisena nebuvo pradėta.
13. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pagrindu, dėl ko ieškinį nusprendė atmesti. Nustatęs, kad atsakovė TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nėra atsakinga už draudimo patirtų išlaidų kompensavimą, dėl kompensuotinos žalos dydžio teismas nepasisakė.
14. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad draudimo sutarties punktai 1.4 ir 4.1 yra neaiškūs, neinformatyvūs, nekonkretūs ir kad atsakovė šių punktų esmės dėl suteikiamos atgręžtinio reikalavimo teisės nesuprato. Pati atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji sudarė draudimo sutartį telefoninio pokalbio su brokeriu būdu, draudimo įmoką sumokėjo terminale „Perlas“, tačiau nei draudimo taisyklių, nei pačios draudimo sutarties turinio ji neskaitė, nesigilino į sąlygas ir jomis nesidomėjo, neprašė jai sąlygas išaiškinti, o pačią draudimo sutartį sudarė tam, kad jos nenubaustų kelių policijos pareigūnai. Teismas vertino, kad esant tokiems atsakovės parodymams, ji negali gintis nuo ieškinio ir išvengti civilinės atsakomybės dėl esą nepakankamai aiškių draudimo sutarties sąlygų, nes tai yra visiškai nelogiška, kadangi norint sutarties sąlygas suprasti, pirmiausia reikia būti su jomis susipažinus, o atsakovė nei draudimo taisyklių, nei draudimo sutarties net neskaitė. Priešingas šio teisinio santykio aiškinimas atsakovei suteiktų pranašumą prieš asmenis, kurie į sutarties sąlygas gilinasi, jomis domisi, tačiau sąžiningai klysta arba jų sąžiningai nesupranta.
15. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė rašytinius įrodymus dėl 600 Eur dydžio patirtų atstovavimo išlaidų. Atmetus ieškinį, teismas iš ieškovės atsakovei priteisė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme įskaitant 605 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apeliantė nesutinka su sprendimu, kadangi sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas. Teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės veiksmuose, pasitraukus iš eismo įvykio vietos, nebuvo nei baudžiamosios veikos, nei administracinio nusižengimo sudėties, kadangi buvo veikiama būtinojo reikalingumo sąlygomis.
16.2. Eismo įvykis įvyko dėl atsakovės kaltės, nors atsakovė teigia, kad iš įvykio vietos pasišalino dėl pateisinamos priežasties, tačiau tiek Alytaus apylinkės teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-543/2023, tiek Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje 1A-542-593/2023 konstatuotas nesąžiningas atsakovės elgesys ir siekis nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, tokiu būdu bandant išvengti atsakomybės, t. y. atsakovė pasišalino iš įvykio vietos, nepranešė pareigūnams apie eismo įvykį, dėl ko nebuvo užfiksuotos eismo įvykio aplinkybės, nors privalėjo likti eismo įvykio vietoje ir kviesti greitąją pagalbą nukentėjusiajai. Priėmimo skyriaus registratorei neprisipažino vairavusi transporto priemonę, kuri partrenkė nukentėjusiąją, gydymo įstaigoje nukentėjusiąją prašė nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad ji susižalojo paslydusi, krisdama. Tą patį rytą pakeitė sudužusį priekinio automobilio stiklą, pati ėmėsi iniciatyvos ieškoti asmenų, mačiusių autoįvykį, šią informaciją paskelbusi laikraštyje, be to, į savo namus pasikvietusi liudytoją aptarinėjo įvykio aplinkybes ir prašė jį paliudyti. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė į gydymo įstaigą važiavo neturėdama tikslo įforminti įvykio (pranešti apie įvykį). Tai patvirtina nukentėjusiosios nurodoma aplinkybė, jog jos buvo prašoma sakyti tikrovės neatitinkančią informaciją, kad susižalojo krisdama pati.
16.3. Teismas nepagrįstai nustatė visas būtinojo reikalingumo sąlygas, kurios apibrėžiamos kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-12-689/2020, 2AT-61-495/2022) taikant ANK 16 straipsnį. Teismas nenustatė, kad nukentėjusiajai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, t. y. nedarant administracinio nusižengimo. Atsakovė galimybe iškviesti greitąją medicinos pagalbą nepasinaudojo. Byloje nepateikta duomenų, kad sužalojimas kėlė realų ir akivaizdų pavojų nukentėjusiosios sveikatai tokia apimtimi, kad ją nedelsiant reikėjo automobiliu pristatyti į gydymo įstaigą. Todėl teismo išvada, jog atsakovė veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis visiškai nepagrįsta.
16.4. Teismas, netinkamai įvertino aplinkybę, jog atsakovė nebuvo bausta už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos bei konstatavo, jog tai reiškia, kad policijos pareigūnai atsakovės pasitraukimo iš įvykio vietos nevertino kaip tyčinio teisės pažeidimo, tačiau bauda pagal ANK neturi prejudicijos šioje civilinėje byloje. Vien tai, jog atsakovė nebuvo patraukta administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, nesudaro pagrindo teigti, jog ji negali būti pripažinta kaip pasišalinusi iš eismo įvykio vietos civilinėje byloje. Civilinės ir administracinės atsakomybės tikslai yra skirtingi, o administracinio proceso tvarka priimti sprendimai neturi prejudicinės galios, sprendžiant civilinį ginčą. Administracinių nusižengimų byloje priimtas/nepriimtas nutarimas teismui neturi tiesioginės prejudicinės galios, kadangi teikiant regresinį reikalavimą nėra privaloma aplinkybė, jog atsakovė būtų nubausta pagal ANK už pasišalinimą iš įvykio vietos (žr. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-155-640/2023, 43 punktas).
16.5. Šiuo atveju svarbi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasmė ir taikymo apimtis. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Tad vien tai, jog atsakovė nebuvo bausta pagal ANK dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, dar nereiškia, jog ji nesukėlė eismo įvykio ir kad nepasišalino iš įvykio vietos.
16.6. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, asmens atsakomybės klausimas dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jo veiksmai vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019). Nagrinėjamu atveju, atsakovė, artėdama prie pėsčiųjų perėjos, nesumažino greičio arba prireikus visiškai nestabdydama transporto priemonės nepraleido per ją ėjusios pėsčiosios, sukėlė eismo įvykį ir būdama protinga (atidi ir rūpestinga) galėjo ir turėjo suvokti (ir, šiuo atveju, suprato), kad įvyko eismo įvykis bei iš jo pasišalino.
16.7. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovė nors formaliai ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, tačiau, kaip nurodė atsakovė, ji nuvežė fizines kančias kenčiančią nukentėjusiąją, kuriai reikėjo skubios medicininės pagalbos. ANK 426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs vietos, pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams. Taigi, pats teismas patvirtina, kad atsakovė formaliai padarė pažeidimą (pasišalino iš įvykio vietos), tačiau padarė netinkamą išvadą dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos netaikymo.
16.8. Atmestini ir teismo motyvai, kad tai, jog įvykio tyrimo eigoje nebuvo sprendžiama dėl atsakovės administracinės atsakomybės, jos veiksmai nebuvo kvalifikuojami baudžiamąja prasme už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, tik patvirtina, kad teisės pažeidimo sudėtis yra formali, ir šiuo atveju žala dėl pasitraukimo iš įvykio vietos yra mažiau reikšminga. Pabrėžtina, kad atsakovė buvo būtent bausta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, todėl administracine tvarka dėl pasišalinimo bausta nebuvo.
16.9. Pagal KET 219 straipsnio 4 punktą įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija. Šiuo atveju, atsakovė iš įvykio vietos pasišalino ir tai suprato bei suvokė, todėl pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį apeliantė įgijo regreso teisę į atsakovę. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta jokių išimčių, kada pasišalinimas yra pateisinamas, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė ieškinio pagrįstumo TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Atsiliepimas
17. Atsakovė N. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliantė nebuvo atidi ir rūpestinga proceso šalis, nedalyvavo teismo posėdyje, nepateikė papildomų rašytinių paaiškinimų dėl atsiliepime į ieškinį išdėstytų motyvų ir nurodytų faktinių aplinkybių.
17.2. Apeliaciniame skunde subjektyviai pateikiamos aplinkybės, iškraipomi faktai, neigiami esantys įrodymai, tendencingai aiškinamos teisinės sąvokos, ignoruojant bylos esmę. Apeliantės teiginiai nepagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliantė nenurodo nei vieno CPK 329 straipsnyje numatyto pagrindo sprendimui panaikinti.
17.3. Teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, detaliai išdėstė argumentus ir motyvus, nurodytus procesiniuose dokumentuose ir teismo procese. Pagrįsdamas teismo nuomonę dėl ieškinio atmetimo, teismas nurodė tai pagrindžiančius argumentus, įvertino byloje esančius įrodymus, taikė ir aiškino teisės normas.
17.4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada dėl būtinojo reikalingumo sąlygų buvimo atsakovės veiksmuose bei abejojama atsakovės teiginiu, jog buvo pradėta skambinti bendruoju pagalbos numeriu, tačiau pokalbis nutrauktas, atsižvelgiant į nukentėjusiosios prašymą. Apeliantė turėjo galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos Nr. 1-72-543/2023 medžiaga, kurioje yra įrodymas apie skambutį į 112, tačiau to nepadarė.
17.5. Teismas išvadą dėl būtinojo reikalingumo padarė įvertinęs objektyvius duomenis, vadovavosi nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų pobūdžiu. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad byloje nepateikta duomenų, jog sužalojimas kėlė realų ir akivaizdų pavojų nukentėjusiosios sveikatai ir buvo reikalingas skubus pristatymas į gydymo įstaigą vertintinas kritiškai. Apeliantė, nesutikdama su šiuo teiginiu, nepateikė atsikirtimą pagrindžiančių įrodymų, apsiribojo savo daromomis prielaidomis. Būdama subjektu, kuriam tiriant žalos atvejį, buvo prieinama visa informacija apie nukentėjusiąją, jos sveikatos būklę, apeliantė nepaneigė skubios pagalbos nukentėjusiajai reikalingumo, kaulų lūžių keliamo pavojaus asmens sveikatai.
17.6. Apeliantė nepagrįstai abejoja teismo padaryta išvada, jog pasitraukimas iš įvykio vietos nevertintas kaip tyčinis teisės pažeidimas. Dėl eismo įvykio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Alytaus apskrities Vyriausiame policijos komisariate, kurio metu renkami duomenys Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pagrindu pripažįstami įrodymais. Nepaneigiamai nustatytas faktas, kad baudžiamojoje byloje konstatuotas KET 9 ir 30 punktų pažeidimas, bet nekonstatuotas 219 punkto pažeidimas, administracinio pažeidimo teisena pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį nebuvo pradėta. Taigi, jokiame procesiniame dokumente nepripažinta atsakovės kaltė dėl KET 219.4 punkto pažeidimo. Apeliantės manymas neprilygsta procesiniais dokumentais konstatuotam faktui.
Šalies argumentai
17.7. Apeliantė teigia, kad bauda pagal ANK neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje. Šiuo atveju bauda iš viso nebuvo skiriama, nes nebuvo pradėta administracinio nusižengimo teisena. Civilinėje byloje teismas vertina visus įrodymus, kurie suponuoja teismo išvadą dėl asmens civilinės atsakomybės. Būtent teismo nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, jų aptarimas ir įvertinimas buvo pagrindu netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės. Draudikas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka, tačiau reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą vertina teismas, priimdamas procesinį sprendimą.
17.8. Apeliantė akcentuoja iš eismo įvykio vietos pasišalinusio asmens veiksmų vertinimą, kad asmuo turi būti pakankamai rūpestingas ir atidus. Tokiam asmens veiksmų vertinimui sprendimas neprieštarauja, priešingai, pagrindžia, kad atsakovė buvo pakankamai rūpestinga ir atidi, kadangi teismas nurodė, jog šiuo atveju žala dėl pasitraukimo iš įvykio vietos yra mažiau reikšminga, palyginus su išvengtąja. Atsakovė, matydama nukentėjusios būklę, jos fizinį skausmą, prašymą kuo skubiau vežti į ligoninę ar į namus, taip ir pasielgė – nuvežė nukentėjusiąją į ligoninės priėmimo skyrių. Būtent, pasirūpinti nukentėjusiosios sveikata buvo pirmaeilis atsakovės tikslas.
17.9. Byloje nėra neginčijamų faktų, jog atsakovė anksčiau buvo sukėlusi eismo įvykį, kuriame nukentėjo žmogus. Pats eismo įvykis yra psichologiškai, emociškai traumuojanti situacija, nelaimingas atsitikimas. Kai eismo įvykio metu nukenčia žmogus, emocijos dar didesnės. Baudžiamojoje byloje yra duomenys apie atsakovei diagnozuotas psichikos sveikatos problemas, kurių įtaka neatmestina aplinkybių suvokimui ir elgesiui. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, byloje esančius įrodymus, atsakovės argumentus ir motyvus, darytina išvada, kad apeliantė nepaneigė teismo išvados, kad atsakovė TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nėra atsakinga už draudimo patirtų išlaidų kompensavimą. Apeliantės subjektyvus nesutikimas su teismo sprendimu nėra pakankamas pagrindas jį panaikinti.
Atsiliepimas
17.10. Atsakovė visiškai palaiko procesiniuose dokumentuose išsakytą poziciją, nurodytas faktines aplinkybes, teismo posėdyje duotus paaiškinimus ir prašo apeliacinės instancijos teismą jais vadovautis. Atsakovės vertinimu, teismas šiuo atveju nepažeidė rungimosi, sąsajumo principų, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, vertino kiekvienos šalies pateiktus įrodymus ir išsakytus argumentus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliantės teiginiai dėl esą neteisėto ir nepagrįsto sprendimo yra neįrodyti, nepagrįsti ir atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
20. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
21. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dėl žalos priteisimo, atsakovei pasišalinus iš eismo įvykio vietos. Nurodo, jog atsakovei turi būti taikoma atsakomybė, nes atsakovės veiksmai po įvykio patvirtina ne būtinojo reikalingumo situaciją, o nesąžiningą elgesį ir siekį nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, tokiu būdu bandant išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
22. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintas draudiko sumokėtų išmokėtų išmokų grąžinimas, šio straipsnio 1 dalyje numatant, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis, be kita ko, pasišalino iš įvykio vietos (4 punktas).
23. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 23 punktas).
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas; sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 27 punktas).
25. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis).
26. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar įvykio metu egzistavo būtinasis reikalingumas. Civilinėje byloje atsakovė nurodė, jog eismo įvykio metu nukentėjo moteris, kuri skundėsi dideliais skausmais, ypač kojos, ir reikalavo ją nuvežti į gydymo įstaigą, ką atsakovė ir padarė. Vėliau nuketėjusiajai buvo nustatyti dešinės blauzdos kaulų lūžimai.
27. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. birželio 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-543/2023 nurodyta, kad nukentėjusioji A. Ž. S. byloje paaiškino, jog po susidūrimo iš automobilio išlipo moteris, kuri paklausė: „ponia, ar jūs kviesite policija?“ Pasakius, kad ji nori tik namo arba į ligoninę, vairuotoja pasisiūlė ją nuvežti į priėmimą...Tuomet vairuotoja privažiavo arčiau ir ji su vairuotojos pagalba įsėdo į automobilį...Važiuojant automobiliu vairuotoja dar prašiusi priėmimo skyriuje pasakyti, kad ji ėjo ir tiesiog griuvo...Nuvažiavus į ligoninės priėmimo kiemą, kaltinamoji pasakė, kad paims vežimėlį ir nuveš ją į priėmimą. Jau tada jai kilo įtarimų, kad ne taip turėtų vykti tolimesnė eiga po įvykio, kad kaltinamoji viską daro pati, nekviečia specialių tarnybų darbuotojų, todėl visa ši situacija jai kėlė įtarimą... “. Taigi, teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad „N. M. iš karto po įvykio nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų greitai ir objektyviai nustatytos tikros įvykio aplinkybės, priešingai, iš karto po įvykio prašė nukentėjusiąją gydymo įstaigoje nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. nurodyti, kad nukentėjusioji susižalojo paslydusi krisdama. Be to, vairuotoja, užuot vykdžiusi KET reikalavimus, apie įvykį nepranešė policijos pareigūnams, priešingai, pasišalinusi iš įvykio vietos, tą patį rytą pakeitė automobilio stiklą, pati ėmėsi iniciatyvos ieškoti asmenų mačiusių autoįvykį, šią informaciją paskelbusi laikraštyje, be to į savo namus pasikvietusi liudytoją <...> aptarinėjo įvykio aplinkybes ir prašė jį paliudyti“ (1 t. 16 b. l.). Kauno apygardos teismo nutarties 14 p. (baudžiamojoje byloje 1A-542-593/2023) nurodyta „iš karto po eismo įvykio nuteistoji nepasiliko įvykio vietoje, nelaukė, kol atvažiuos policijos pareigūnai ir užfiksuos įvykio aplinkybes, nubraižys eismo įvykio schemą, išklausys pirminius paaiškinimus ir pan. Bylos duomenimis, N. M. nukentėjusiąją savo mašina nuvežė į ligoninę, nors privalėjo likti įvykio vietoje ir kviesti greitąją medicinos pagalbą. Nuteistosios teigimu, A. Ž. S. prašėsi būti nuvežama į ligoninę, todėl ji išpildė šį pageidavimą. <...> nukentėjusioji pripažino, kad buvo išreiškusi norą būti nuvežtai arba į namus, arba į ligoninę. Vairuotoja nuvežė ją į ligoninę, tačiau priėmimo skyriuje prašė sakyti, jog tiesiog ėjo ir nugriuvo. <...> net jei stresinėje situacijoje N. M. ir nesiorentavo likti įvykio vietoje, o norėdama padėti nukentėjusiajai skubėjo pristatyti šią į ligoninę, tačiau tolesni jos veiksmai – priėmimo skyriaus registratorei neprisipažino vairavusi transporto priemonę, kuri partrenkė nukentėjusiąją, nedelsdama pakeitė sudužusį priekinio automobilio stiklą, į policijos įstaigą pati nesikreipė – patvirtina nesąžiningą elgesį ir siekį nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, norint išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės“ (1 t. 26 b.l.).
28. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju būtinasis reikalingumas neegzistavo, nes nebuvo susiklosčiusi ypatinga, gresianti nuketėjusios gyvybei situacija, kuri objektyviai reikalautų pažeisti įstatymo reikalavimą pasilikti įvykio vietoje. Eismo įvykio metu nukentėjusiajai lūžo blauzdos kaulai, tačiau ji nebuvo ypatingai sunkioje ar šoko būklėje – racionaliai vertino situaciją ir netgi eismo įvykio vietoje pati pranešė darbdaviui apie nelaimę, todėl byloje nėra pateikta įrodymų, kad nukentėjusiosios sužalojimas būtų kėlęs realų ir akivaizdų pavojų sveikatai tokia apimtimi, kad ją nedelsiant reikėjo vežti automobiliu į gydymo įstaigą. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji būtų reikalavusi atsakovę nuvežti ją į ligoninę. Priešingai, nuoseklūs nukentėjusios parodymai patvirtina, kad pati atsakovė pasakė, jog ji nuveš nukentėjusiąją į ligoninę ir nukentėjusioji su tuo sutiko. Tokiu būdu darytina išvada, kad atsakovė siekė kuo greičiau suteikti pagalbą nukentėjusiajai, tačiau tai nebuvo nulemta būtinojo reikalingumo – objektyvios būtinybės nedelsiant gelbėti žmogaus gyvybę ar sveikatą esant realiai, neišvengiamai grėsmei. Priešingai, visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad įvykus eismo įvykiui ir vėliau, atsakovė sąmoningai nekvietė jokių tarnybų, nukentėjusiąją vežė į gydymo įstaigą neturėdama tikslo pranešti apie įvykį, tokiu būdu nesąžiningai siekdama išvengti atsakomybės, todėl jos veiksmai – pasišalinimas iš eismo įvykio vietos – negali būti pateisinami. Atsakovė turėjo galimybę informuoti atitinkamas tarnybas ir laukti jų atvykimo, todėl jos elgesys vertintinas kaip neteisėtas.
29. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė policijos nebuvo bausta už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kas reiškia, jog pareigūnai jos pasitraukimo iš įvykio vietos nevertino kaip tyčinio teisės pažeidimo.
30. Civilinės ir administracinės atsakomybės tikslai yra skirtingi, o administracinio proceso tvarka priimti sprendimai neturi prejudicinės galios, sprendžiant civilinį ginčą. Nagrinėjamu atveju atsakovė pasišalino iš įvykio vietos, tačiau nebuvo už tai nubausta administracine tvarka. Kadangi administracinių nusižengimų byloje priimtas/nepriimtas nutarimas teismui neturi tiesioginės prejudicinės galios, todėl draudikas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakingo asmens, tik taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, būtina nustatyti, ar atsakovė, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.
31. Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus (nutarties 26–28 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė, sukėlusi eismo įvykį ir pasišalinusi iš įvykio vietos, tikrai suvokė, kad įvyko eismo įvykis ir nesąžiningai siekdama išvengti atsakomybės, pateisindama savo pasitraukimą skubios pagalbos teikimu nukentėjusiajai, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tokiu būdu ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo grąžintų sumokėtą draudimo išmoką. Ieškovė nuostolių dydį pagrindė rašytiniais įrodymais (el. b. l. 30–46), atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu turėjo jai atstovaujančią advokatę, tačiau nuostolių dydžio neginčijo, todėl vadovaujantis CK 6.263 straipsniu, 6.270 straipsnio 3 dalimi, 6.280 straipsniu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 dėl LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 59.4 punktu, ieškovei iš atsakovės priteistina 13 364,94 Eur žala regreso teise.
32. Ieškovė taip pat prašė priteisti 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi ieškovės reikalavimas dėl žalos priteisimo yra patenkintas, tenkinamas ir reikalavimas dėl palūkanų priteisimo (CK 6.37, 6.210 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties
33. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė pasišalino iš įvykio vietos esant būtinajam reikalingumui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
34. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus visiškai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).
36. Ieškovė byloje pirmosios instancijos teisme sumokėjo 301 Eur žyminį mokestį. Pagal CPK 93, 98 straipsnius ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 301 Eur bylinėjimosi išlaidų.
37. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 301 Eur žyminį mokestį ir patyrė 605 Eur teisinių išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Todėl patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 906 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovės N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13 364,94 Eur (trylikos tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt keturių eurų 94 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (13 364,94 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. lapkričio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 301 Eur (tris šimtus vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovės N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 906 Eur (devynis šimtus šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.