Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Petraškienės,

nuteistajai N. M. ir jos gynėjai advokatei Onai Klinavičienei (nuotoliniu būdu per Zoom programą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4, 5, 7 dalimis, N. M. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams ir jai paskirta intensyvi priežiūra – nuteistosios buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, kurios vykdymo metu nuteistoji privalo būti namuose ((duomenys neskelbtini)) nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, N. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant jai 1 (vienus) metus ir 6 (šešis) mėnesius naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti N. M. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. N. M. nuteista už tai, kad ji 2022 m. sausio 21 d., apie 7.40 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama kelių transporto priemonę – automobilį „Opel Zafira“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) kelyje su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 30 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių sukėlė pavojų kitų asmenų saugumui, nes artėdama prie kelio ženklais pažymėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją iš kairės pusės pagal transporto priemonės judėjimo kryptį einančią pėsčiąją A. Ž. S., kurią automobilio važiavimo eismo juostoje partrenkė ir dėl to nukentėjusiajai A. Ž. S. nesunkiai sutrikdė sveikatą, nes dėl dešinės blauzdos kaulų lūžimų pastarosios sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

2. Apeliaciniame skunde N. M. prašo Alytaus apylinkės teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti, netenkinus šio prašymo, nuosprendį pakeisti: už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti švelnesnę bausmę, taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, arešto bausmės vykdymą atidėti kuo trumpesniam terminui, panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. M. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek N. M. kaltinančius, tiek ir teisinančius, įrodymus (kaltinamosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir paaiškinimą, kitus rašytinius įrodymus), juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia N. M. kaltę, argumentuotai aptarė ir nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, ir kaltinamosios gynybos versiją. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistosios kaltės, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį

6. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs asmuo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su šiame straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eismo įvykį bei dėl jo atsiradusius padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė. Nuteistoji N. M. neigia savo kaltę, tačiau teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad būtent ji padarė šį nusikaltimą. Apeliantė neginčija paties įvykio fakto, t. y. kad kilo eismo įvykis, kurio metu ji partrenkė pėsčiąją A. Ž. S., dėl ko šiai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau aiškina, jog kilę padariniai būtinuoju priežastiniu ryšiu yra susiję ne su jos veiksmais, o su nukentėjusiosios padarytais Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Nuteistosios teigimu, A. Ž. S. ėjo ne per pėsčiųjų perėją, o keli metrai už jos ribų, be to, buvo tamsiai apsirengusi, su gobtuvu ant galvos, nesegėjo atšvaito ir, prieš įžengdama į važiuojamąją kelio dalį, neapsidairė į kairę – dešinę puses ir neįsitikino, ar neatvažiuoja kokia nors transporto priemonė. Tokiam vertinimui teisėjų kolegija nepritaria.

7. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

8. Šiuo atveju nukentėjusioji viso proceso metu davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus apie tai, kad 2022 m. sausio 21 d., ryte, iš namų ėjo į darbą jai įprastu (gerai žinomu) maršrutu. Priėjo prie (duomenys neskelbtini) namo esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ėjo žmonių pramintu keliuku, nes tą rytą snigo, abipus perėjos buvo sustumtos sniego pusnys, nuvalyta tik vieta ties perėja. Ėjo lėtai, nes buvo slidu. Įžengusi į perėją ir beveik ją praėjusi, pamatė automobilio šviesas ir pajuto smūgį. Automobilis užmetė ją ant variklio dangčio, ji galva trenkėsi į priekinį stiklą ir nuslydo ant važiuojamosios kelio dalies pakraščio. Nukentėjusioji pripažino, jog nesegėjo atšvaito ir buvo su galvos gobtuvu, tačiau prieš įžengdama į perėją apsidairė ir jokios artėjančios transporto priemonės nepastebėjo (1 t., b. l. 60–61, 3 t., b. l. 29–32). Šiems parodymams akivaizdžiai prieštarauja N. M. aiškinimas, kad, vairuodama automobilį ir artėdama link užsnigtos pėsčiųjų perėjos, pradėjo lėtinti važiavimo greitį, jau būdama pėsčiųjų perėjoje pamatė tamsiai apsirengusį žmogų, ėjusį už pėsčiųjų perėjos, todėl pradėjo stabdyti, tačiau transporto priemonė slydo ir kliudė nukentėjusiąją.

11. Vertinant tiek A. M., tiek R. M. parodymus, teisėjų kolegija negali ignoruoti aplinkybės, jog šie asmenys yra artimi nuteistajai N. M.. A. M. yra apeliantės dukra, o R. M. – apeliantės sutuoktinis, todėl jie abu yra suinteresuoti duoti nuteistajai palankius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog A. M. buvo apklausta tik apylinkės teisme, t. y. nuo įvykio praėjus daugiau nei metams laiko, todėl tam tikras detales ji neabejotinai galėjo aptarti su savo motina. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytoja aiškiai prisiminė, kad matė moterį ant šaligatvio dar prieš jai įžengiant į kelią, toliau stebėjo, kaip ši žengė keliu ir artėjo link jos mamos vairuojamo automobilio, ji netgi pasakė mamai, „kodėl nestoji“, t. y. A. M. gerai prisiminė įvykio detales, tačiau neprisiminė esminio momento, ar pėsčioji ėjo per perėją, ar už jos ribų, kas sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, jog mergaitė galimai ne neprisiminė, o tiesiog nutylėjo apie nukentėjusiosios kelio kirtimo vietą, nenorėdama pakenkti mamai. Vis dėlto, ji pripažino, jog pėsčioji, net ir buvusi tamsiai apsirengusi bei su gobtuvu ant galvos, buvo gerai matoma ir šią pastebėti buvo galima, t. y. klimatinės oro sąlygos tam netrukdė.

12. Vertinant liudytojo R. M. parodymus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek jis, tiek nuteistoji nuslėpė nuo apylinkės teismo aplinkybę, jog 2023 m. vasario 3 d. jie sudarė santuoką, nežinodama šio fakto, 2023 m. vasario 23 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu teisėja prisaikdino liudytoją R. M. ir įspėjo jį dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnį, nors šis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus apie šeimos narį. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, ar N. M. buvo pažįstama su liudytoju dar iki eismo įvykio, ar artimiau susipažino tik po šio įvykio, tačiau neginčijamai nustatyta, jog nuteistoji bendravo su liudytoju iš karto po incidento, buvo pasikvietusi jį į namus išgerti kavos, aptarinėjo vykdomo tyrimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė praėjus daugiau nei savaitei laiko po aptariamo eismo įvykio, t. y. jau pabendravęs su N. M.. Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina šio liudytojo parodymus ir jais nesivadovauja. Be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog R. M. teiginį apie neva įstrižą nukentėjusiosios važiuojamosios kelio dalies kirtimą paneigia eksperto V. L. paaiškinimas, kad tokia ėjimo kryptis neatitinka racionalumo kriterijaus, nes, įvertinus nukentėjusiosios gyvenamąją vietą, tam, jog įžengtų į važiuojamąją kelio dalį iš liudytojo nurodytos vietos, jai tektų apeiti (duomenys neskelbtini) namą iš galinės pusės, kas pagal žemėlapį nebūtų tiesiausias kelias. A. Ž. S. teigė, jog iš namų ėjo į darbą, todėl logiška teigti, kad ji rinkosi trumpiausią kelią ir aplinkkeliais nevaikščiojo, juo labiau, kad oro sąlygos buvo prastos. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio nuteistajai nereiškė, t. y. nesiekė prisiteisti nei patirtą turtinę, nei neturtinę žalą, duomenų, kad ji dėl kokių nors asmeninių priežasčių siektų apkalbėti apeliantę, bylos medžiagoje nėra, todėl netikėti jos parodymais pagrindo taip pat nėra.

13. 2022 m. gegužės 12 d. specialisto išvada Nr. 11-967 (22) nustatyta, kad esant nurodytoms aplinkybėms, jog pėsčiajai iš kairės pusės įžengus į važiuojamąją kelio dalį ir skersine keliui kryptimi, sudarant kliūtį artėjančiam automobiliui, įveikus nemažiau kaip 4,6 m, automobilio vairuotoja N. M., laiku stabdydama savo automobilį, turėjo techninę galimybę sustabdyti jį iki nurodytos pėsčiosios partrenkimo vietos ir išvengti jos partrenkimo. Jei pėsčioji į važiuojamąją kelio dalį įžengė ir ėjo per pėsčiųjų perėją, tuomet techniniu požiūriu pagrindinę sąlygą kilti šiam eismo įvykiui sudarė tai, kad vairuotoja N. M. laiku nestabdė transporto priemonės ir nepraleido pėsčiosios (1 t., b. l. 47–51). Nors apeliantei specialisto išvados atitikimas BPK 20 straipsnio reikalavimams kelia abejonių, tačiau teisėjų kolegija jokių šios išvados patikimumo ar kitų esminių trūkumų nenustatė.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad iš karto po eismo įvykio nuteistoji nepasiliko įvykio vietoje, nelaukė, kol atvažiuos policijos pareigūnai ir užfiksuos įvykio aplinkybes, nubraižys eismo įvykio schemą, išklausys pirminius paaiškinimus ir pan. Bylos duomenimis N. M. nukentėjusiąją savo mašina nuvežė į ligoninę, nors privalėjo likti įvykio vietoje ir kviesti greitąją medicinos pagalbą. Nuteistosios teigimu, A. Ž. S. prašėsi būti nuvežama į ligoninę, todėl ji išpildė šį pageidavimą. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji pripažino, kad buvo išreiškusi norą būti nuvežtai arba į namus, arba į ligoninę. Vairuotoja nuvežė ją į ligoninę, tačiau priėmimo skyriuje prašė sakyti, jog tiesiog ėjo ir nugriuvo. Tai jai sukėlė įtarimų dėl vairuotojos ketinimų, todėl užsirašė šios automobilio valstybinius numerius. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei stresinėje situacijoje N. M. ir nesusiorientavo likti įvykio vietoje, o norėdama padėti nukentėjusiajai skubėjo pristatyti šią į ligoninę, tačiau tolesni jos veiksmai – priėmimo skyriaus registratorei neprisipažino vairavusi transporto priemonę, kuri partrenkė nukentėjusiąją, nedelsdama pakeitė sudužusį priekinį automobilio stiklą, į policijos įstaigą pati nesikreipė – patvirtina nesąžiningą elgesį ir siekį nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, norint išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

15. Būtent dėl netinkamų/nepriimtinų nuteistosios veiksmų specialisto tyrimas buvo atliktas ne pagal objektyvius duomenis, kurie galėjo būti užfiksuoti eismo įvykio schemoje, o pagal eismo dalyvių nurodytas aplinkybes. Iš šių dalyvių parodymų nustatyta, kad mažiausias atstumas, kurį pėsčioji galėjo nueiti skersai važiuojamosios dalies iki partrenkimo vietos, yra 4,6 m. Esant tokiam nueitam atstumui nuo kairio krašto, vairuotoja, važiuodama 30 km/val. greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Ši analizė buvo daroma atsižvelgiant į tai, kad važiuojamosios dalies plotis yra 8 m. Vėliau paaiškėjus, kad šis plotis yra 10,8 m, nustatyta, jog techninės galimybės laiku sustabdyti transporto priemonę tik didėjo. Nors apeliantė pageidauja, kad būtų taikomas modeliavimo metodas, t. y. sumodeliavus eismo įvykio eigą, nustatoma, kaip susidarė tam tikra kelio situacija, ir kaip joje turėjo elgtis eismo dalyviai, tačiau specialistas V. L. paaiškino, jog modeliavimo metodo pateikta situacija neleido taikyti, nes nebuvo pateikta pakankamai išeities duomenų. Be to, ekspertas pagal pateiktus duomenis pats renkasi kokius tyrimo metodus taikyti. Spręsti, jog šiuo atveju buvo pasirinktas netinkamas tyrimo metodas, objektyvaus pagrindo nėra.

16. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, vis dėlto, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402/2012, 2K-31/2013, 2K-25-489/2017). Žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje partrenkusio vairuotojo kaltės paprastai nepašalina tokios aplinkybės, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiuojanti ar sustojusi transporto priemonė ir pan. Jeigu einantis per perėją pėsčiasis yra sužalojamas, paprastai neįmanoma įrodyti, kad jis neturėjo teisės eiti per perėją ir negalėjo tikėtis, kad bus vairuotojo praleistas; ekspertų ir specialistų skaičiavimai dėl techninių galimybių laiku sustoti automobiliui judant tam tikru greičiu negali būti vertinami vairuotojo naudai, nes jo pareiga yra visada prireikus sustoti prieš pėsčiųjų perėją, prie kurios turi būti artėjama ne maksimaliu leistinu toje vietoje (gatvėje), o saugiu greičiu; jei vairuotojas dėl kokių nors priežasčių nemato, kas vyksta perėjoje, jis turi judėti itin lėtai arba prieš perėją visiškai sustoti, net jei joje nėra pėsčiųjų, bet vairuotojas nėra tuo įsitikinęs ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-303/2021).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusioji ėjo per pėsčiųjų perėją paprastu žingsniu, t. y. nebėgo ar kitaip staigiai nepateko į pėsčiųjų perėjos teritoriją (pavyzdžiui, griūnant), jos elgesys atitiko protingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartą. Nors A. Ž. S. neturėjo atšvaito ir galvą nuo sniego dengė gobtuvu, tačiau perėja buvo apšviesta, todėl N. M., važiuodama saugiu greičiu, turėjo objektyvią galimybę laiku pastebėti pėsčiąją ir ją praleisti, juo labiau, kad nukentėjusioji važiuojamąją kelio dalį kirto vairuotojai iš kairės pusės, t. y. iki susidūrimo vietos ji jau buvo spėjusi praeiti vieną eismo juostą ir įžengusi į tą juostą, kuria važiavo nuteistoji. Stabdyti automobilį apeliantei sakė ir išsigandusi keleivė A. M., kuri buvo ženkliai atidesnė ir pastebėjo judančią pėsčiąją. Vis dėlto, nuteistoji nespėjo laiku suvaldyti automobilio, dėl ko įvyko aptariamas eismo įvykis, sukėlęs nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą (dešinės blauzdos kaulų lūžimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, N. M. nenumatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis), todėl apeliantės išteisinimui pagrindo nėra.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

18. Apeliantė nesutinka su jai paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, taip pat su jai paskirta baudžiamojo poveikio priemone – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu – ir jos trukme, teigia, kad bausmės dydis yra neproporcingas, neadekvatus ir neatitinka teisingumo principo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui nepritaria.

19. BK 281 straipsnio 1 dalies sankcija numato kaltininkui alternatyvias bausmių rūšis: baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Apylinkės teismas, parrinkdamas nuteistajai arešto bausmę ir nustatydamas jos dydį trisdešimčiai parų, atsižvelgė į tai, kad N. M. nėra kritiška savo neteisėtų veiksmų atžvilgiu, nors padarytas nusikaltimas yra neatsargus, tačiau nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, be to, šis susidūrimas su teisėsaugos institucijomis nuteistajai nėra pirmasis, nors šiuo metu teistumas išnykęs, tačiau anksčiau ji yra teista, taip pat ne kartą buvo bausta administracine tvarka. Teismas įvertino ir tai, kad N. M. nukentėjusiosios net neatsiprašė, nepasisiūlė atlyginti bent jau patirtą turtinę žalą. Vis dėlto, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistoji viena augina nepilnametę dukrą, turi psichikos sveikatos sutrikimų, todėl arešto bausmės vykdymą jai atidėjo šešių mėnesių terminui.

20. Nors apeliantė norėtų, kad jai būtų nustatytas minimalus arešto dydis (15 parų) bei minimalus jo atidėjimo terminas (3 mėnesiai), tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis bei pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, tokio prašymo tenkinimui reikiamo pagrindo nenustatė. Šiuo atveju taip pat nėra prasmės svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, nes paskirtoji bausmė aiškiai neprieštarauja teisingumo principui, be to, aptariamoje situacijoje nėra jokių išimtinių, išskirtinių aplinkybių, kurios liudytų N. M. naudai ir patvirtintų, jog skiriama bausmė jai yra betikslė ir nepadės pasiekti bausmės tikslų. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama ir prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajai paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

21. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.

22. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles arba inkriminuotą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės, o kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad N. M. ne tik sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, tačiau taip pat nevykdė pareigos pasilikti įvykio vietoje, padarytą nusikaltimą bandė nuslėpti iš karto remontuodama savo automobilį (pakeisdama sudaužytą priekinį stiklą), kaltę versdama nukentėjusiajai, bendraudama su įvykio liudytoju ir darydama jam įtaką, t. y. nuteistosios elgesys nebuvo sąžiningas ir savikritiškas. Be to, administracinių nusižengimų registro duomenimis (2 t., b. l. 76–86) apeliantė yra kelis kartus bausta už nustatyto greičio viršijimą, kas rodo, jog ji nėra drausminga vairuotoja. Todėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vienerių metų šešių mėnesių terminui yra proporcinga ir ne per griežta poveikio priemonė. Šios išvados nepaneigia ir apeliantei nustatytas netektas darbingumas (50 proc.), rūpinimasis nepilnamete dukra bei pagalbos reikalingais tėvais ir močiute.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji gyvena ne kaimo vietovėje, o (duomenys neskelbtini) mieste, kur važinėja ir viešasis transportas. N. M. dukra, gim. (duomenys neskelbtini), jau yra paauglė, todėl tiek mokyklą, tiek lankomus būrelius gali pasiekti savarankiškai. Be to, šiuo metu nuteistoji nėra vieniša motina, ji yra sudariusi santuoką su R. M., kuris neabejotinai gali prisidėti teikiant pagalbą apeliantės tėvams bei močiutei, taip pat N. M. vykdant prekybą žemės ūkio produktais ir kt. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuteistoji turi ne tik nepilnametę dukrą A. M., tačiau ir pilnametystės jau sulaukusią dukrą E. M., gim. (duomenys neskelbtini), kuri taip pat, esant poreikiui, gali pagelbėti savo šeimos nariams. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonė apeliantei buvo individualizuota tinkamai, šios poveikio priemonės netaikymui pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.