Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, 1-145-908/2019

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-11-15
Bylos Nr.: 1-145-908/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00223-2017-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Eglė Gruodienė
Kaltinamasis: R. J., D. L.
Advokatai: Valdemaras Bužinskas, Vaida Genaitytė

Baudžiamoji byla Nr. 1-145-908/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00223-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.7.3.1; 1.2.18; 1.2.18.10 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė,sekretoriaujant Sandrai Biziulevičienei, Saulei Prunskaitei, Vaidai Mikalonienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Greičiui,kaltinamajam R. J., jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,kaltinamajai D. L., jos gynėjai advokatei Vaidai Genaitytei,UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Valdemarui Bužinskui,civilinio ieškovo atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją byla, kurioje:

R. J., asmens kodas: (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, specialiojo vidurinio išsimokslinimo, dirbantis, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau -BK) 222 str. 1 d., 24 str. 4 d., 220 str. 1 d.;

D. L., asmens kodas: (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), išsiskyrusi, vidurinio išsimokslinimo, dirbanti, neteista, kaltinama, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d.,

UAB „(duomenys neskelbtini)“ – juridinis asmuo, kurio įmonės kodas: (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojo kodas: (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojas nuo 2002-05-07, registruotas: (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 24 str. 4 d., 220 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. J. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, t. y.: jis nuo 2004-03-26 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas: (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojo kodas: (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojas nuo 2002-05-07, registruota (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pastarajam valdant 80 procentų įmonės akcijų, jo žmonai J. J. valdant 20 procentų įmonės akcijų, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06Nr. IX-574 14 str. 2 d. nuostatą, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys bei 21 straipsnio nuostatą, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 tyčia, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) Nr. IX-574 nuostatas: 4 straipsnį, nustatantį, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 6 str. 2 d. nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 str. 1 d. nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 13 str. 1 d. 4 ir 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška ir 13 str. 3 d. nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų,

laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 įmonės veiklos vietoje – audinių parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose organizavo klientams siuvimo paslaugų teikimą, dalies gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius už bendrą 280 505 Lt (81 239,8 eurų) sumą, bei patvirtinančių dokumentų apie suteiktas paslaugas nepateikė įmonės buhaltere dirbusiai D. L., kuri nežinodama apie paslaugų teikimą be apskaitos dokumentų, gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Tokiu būdu R. J. neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje bei nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 57 602 Lt (16 682,6 eurų) mokėtino PVM.

Be to, jis tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl to negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės, t. y. iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, taip nuslepiant realias įmonės gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

Tokiais veiksmais R. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

R. J. laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2013-11-15, siekdamas išvengti mokesčių, tyčia tęstinės veikos metu įrašė neteisingus duomenis į deklaracijas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir jų panaudojimą bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, t. y. jis nuo 2004-03-26 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius už mokestinį laikotarpį nuo 2009 metų sausio 1 d. iki 2012 metų kovo 31 d. tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, dėl to vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į kasmėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, bei turtą ir naudojimą, t. y deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, to pasekoje deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas, t. y nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų teikiant klientams siuvimo paslaugas 280 505 Lt (81 239,8 Eur) sumai, bei nuo gautų, bet neapskaitytų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57 602 Lt (16 682,6 eurų) sumai bei kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to neapskaitė bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 57 602 Lt (16 682,6 eurų) mokėtino PVM.

Jis, R. J., taip pat nuo 2004-03-26 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, už mokestinį laikotarpį nuo 2009 metų sausio 1 d., iki 2011 metų gruodžio 31 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2010-09-15 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2009 m. nurodant, jog gautas neigiamas bendrovės veiklos rezultatas – nuostolis (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 78 327 Lt (22 685 eurų), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2009 metus yra 16 589 Lt. (4 804,5 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (20 proc nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 3 318 Lt. (960,9 Eur) pelno mokesčio. D. L. 2010-09-15 pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), bendrovė išvengė (nedeklaravo) ir nesumokėjo į biudžetą 3 318 Lt. (960,9 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Be to, 2011-06-01 jis, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2011-06-11 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2010 m., nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58 655 Lt. (16 988 eurų), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2010 metus yra 137 430 Lt. (39 802 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (15 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 20 614 Lt. (5 970 Eurų) pelno mokesčio. D. L. 2011-06-01 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikus šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 20 614 Lt. (5 970 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Be to, jis 2013-11-15, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2013-11-15 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2011 m., nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas, kuris sudaro 90 035 Lt. (26 075,9 eurų), bei deklaruotas mokėtinas į biudžetą 13 505 Lt. (3 911 eurų) pelno mokestis, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2011 m. yra 172 468 Lt. (49 950 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (15 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 12 365 Lt. (3 581 eurų) pelno mokesčio. Tada D. L., 2013-11-15 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 12365 Lt. (3 581 eurų) mokėtino pelno mokesčio. UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2009 - 2011 veiklos vykdymo metus teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų pajamų, tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitos registruose, Apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36 297 Lt (10 512 Eur) mokėtino pelno mokesčio.

Tokiais veiksmais R. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

Juridinis asmuo – UAB “(duomenys neskelbtini)” (įmonės kodas: (duomenys neskelbtini), mokėtojo kodas: (duomenys neskelbtini), nuo 2002-05-07 PVM mokėtojas, registruota adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, vykdė apgaulingą apskaitos tvarkymą, o būtent:

laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 Vilniaus mieste juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi nuo 2004-03-26 buvo R. J., pastarajam valdant 80 procentų įmonės akcijų, jo žmonai J. J. – 20 procentų įmonės akcijų, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, turtintis teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, bei pilnai kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą būnant atsakingu pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 14 str. 2 d. nuostatą, numatančią, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys bei 21 straipsnio nuostatą, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 tyčia pažeisdamas BAĮ Nr. IX-574 4 straipsnio nuostatą, numatančią, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 6 str. 2 d. nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 str. 1 d. nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 13 str. 1 d. 4, 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška ir 13 str. 3 d. nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų:

laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais įmonės veiklos vietoje – audinių parduotuvės patalpose adresu (duomenys neskelbtini), organizavo klientams siuvimo paslaugų teikimą, dalies gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius už bendrą 280 505 Lt. (812 39,8 eurų) sumą, bei patvirtinančių dokumentų apie suteiktas paslaugas nepateikė įmonės buhaltere dirbusiai D. L., kuri nežinojo apie paslaugų teikimą be apskaitos dokumentų bei gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje bei nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą iš 57 602 Lt (16 682,6 Eur) mokėtino PVM.

Taip pat juridinis asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl to negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės. Dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, taip nuslepiant realias įmonės gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

Tokiais veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesais, padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 str. 1 d.

Juridinis asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)”, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2013-11-15 siekiant išvengti mokesčių, veikiant tęstinės veikos metu įrašė neteisingus duomenis į deklaracijas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir jų panaudojimą, bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:

UAB „(duomenys neskelbtini)“,atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei pilnai kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, už mokestinį laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31, siekiant išvengti pridėtinės vertės mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinodama apie R. J. nusikalstamą sumanymą, vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus, įrašė į kasmėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, bei turtą ir naudojimą, t. y. deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, dėl to deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas, t. y. nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų teikiant klientams siuvimo paslaugas 280 505 Lt (81 239,8 eurų) sumai bei nuo gautų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57 602 Lt (16 682,6 eurų) sumai ir kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to neapskaitė, bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, taip neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą ir nesumokėjo iš viso 57 602 Lt (16 682,6 eurų) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio.

Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)” atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, bei pilnai kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą už mokestinį laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2011-12-31, siekdamas išvengti pelno mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2010-09-15 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2009 metus nurodydama, jog gautas neigiamas bendrovės veiklos rezultatas – nuostolis (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 78 327 Lt (22 685 eurų), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2009 metus yra 16 589 Lt. (4804,5 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (20 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 3 318 Lt. (960,9 eurų) pelno mokesčio. D. L. 2010-09-15 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl ko bendrovė išvengė (nedeklaravo) ir nesumokėjo į biudžetą 3 318 Lt. (960,9 eurų) mokėtino pelno mokesčio. Taip pat 2011-06-01, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2011-06-11 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2010 m. nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58 655 Lt (16 988 eurų), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2010 metus yra 137 430 Lt. (39 802 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (15 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 20 614 Lt (5 970 eurų) pelno mokesčio. Tada D. L. 2011-06-01 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 20 614 Lt (5 970 eurų) mokėtino pelno mokesčio. Be to, 2013-11-15, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2013-11-15 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2011 m. nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 90 035 Lt. (26 075,9 eurų) bei deklaruotas mokėtinas į biudžetą 13 505 Lt. (3 911 eurų) pelno mokestis, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2011 metus yra 172 468 Lt. (49 950 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (15 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 12 365 Lt. (3 581 eurų) pelno mokesčio. D. L. 2013-11-15 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 12 365 Lt (3 581 eurų) mokėtino pelno mokesčio.

Tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais bendrai už 2009 - 2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų, tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitos registruose, Apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36 297 Lt (10 512 eurų) mokėtino pelno mokesčio.

Tokiais veiksmais juridinis asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesais, padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamuoju aktu (2018-08-02) (T. 11, 124-133) kaltinamieji R. J., D. L. ir UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo kaltinami:

R. J. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 apgaulingai tvarkė UAB UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, t. y. jis nuo 2004-03-26 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas: (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojo kodas(duomenys neskelbtini), PVM mokėtojos nuo 2002-05-07, registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi bei valdydamas 80 procentų įmonės akcijų, atitinkamai jo žmonai J. J. valdant 20 procentų įmonės akcijų, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 14 str. 2 d. nuostatą, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys; 21 str. nuostatą, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2001-11-06 Nr. IX-574: 4 str. nuostatą, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 6 str. 2 d. nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 str. 1 d. nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 13 str. 1 d. 4, 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų:

- laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 įmonės veiklos vietoje – audinių parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), patalpose organizavo klientams siuvimo paslaugų teikimą, dalies gautų pajamų neįtraukdamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius už bendrą 338 107 Lt. (97 922 eurų) sumą, bei patvirtinančių dokumentų apie suteiktas paslaugas nepateikė įmonės buhaltere dirbusiai D. L., kuri nežinojo apie paslaugų teikimą be apskaitos dokumentų ir gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. R. J. neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje, nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą mokėtino PVM iš viso 57 244 Lt. (16 579 eurų).

Taip pat jis, R. J., tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl to negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės, t. y. iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, taip nuslepiant realias įmonės gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

Tokiais savo veiksmais R. J. buvo kaltinamas pagal BK 222 str. 1 d.

R. J. buvo kaltinamas ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23, siekdamas išvengti mokesčių, tyčia tęstinės veikos metu organizavo neteisingų duomenų įrašymą į deklaracijas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir jų panaudojimą, bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, t. y.:

Jis (R. J.) nuo 2004-03-26 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, dėl to vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į kas mėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir naudojimą t. y deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, dėl to deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas, t. y nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų teikiant klientams siuvimo paslaugas 338 107,10 Lt. (97 922,58 eurų) sumai, bei nuo gautų, bet neapskaitytų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57 244 Lt. (16 579 eurų) sumai; tačiau deklaracijų eilutėje Nr. 22 D. L. nurodė jai pačiai žinomus neteisingus įmonės pirkimo PVM duomenis (PVM atskaitą didinančius duomenis, padidinant pirkimo PVM 757 944 Lt. (219 515 eurų) sumai) ir deklaracijas, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema (EDS) kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, neapskaičius ir nedeklaravus visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, taip neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 815 188 Lt. (236 094 eurų) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (D. L. nežinojo dėl dalies mokėtino PVM mokesčio, paskaičiuoto nuo gautų pajamų už suteiktas neapskaitytas siuvimo paslaugas 57 244 Lt. (16 579 eurų) sumai).

Taip pat R. J., nuo 2004-03-26 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, už mokestinį laikotarpį nuo 2009 metų sausio 1 d., iki 2012 metų kovo 31 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie jo nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2010-09-15 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2009 metus nurodant, jog gautas neigiamas bendrovės veiklos rezultatas - nuostolis (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 78 327 Lt. (22 685 eurų), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2009 m. yra 16 949,10 Lt. (4908 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (20 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 3 390 Lt. (982 eurų) pelno mokesčio. Tuomet D. L., pasinaudodama Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo sistema (EDS) 2010-09-15 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė išvengė (nedeklaravo) ir nesumokėjo į biudžetą 3 390 Lt. (982 eurų) mokėtino pelno mokesčio. Taip pat 2011-06-01, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L. tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2011-06-11 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2010 metus nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58 655 Lt. (16988 eurų), bei atsižvelgdamas į praeitų (2009 metų) įmonės neigiamą veiklos rezultatą (78327 Lt. (22685 eurų) nuostolį), neapskaičiavo mokėtino pelno mokesčio taip dengdamas praeitų metų nuostolį, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2010 m. yra 137 429 Lt. (39802 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (15 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 20 614 Lt. (5970 eurų) pelno mokesčio. Tada D. L., pasinaudodama VMI elektroninio deklaravimo sistema (EDS) 2011-06-01 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 20 614 Lt. (5 970 eurų) mokėtino pelno mokesčio. Taip pat 2013-02-27, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie jo nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2013-02-27 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2011 m. nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58 655 Lt. (16988 eurų), bei deklaruotas mokėtinas į biudžetą 8 978 Lt. (2600 eurų) pelno mokestis, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2011 m. yra 141 087 Lt. ( 40 862 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (15 % nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 12 365 Lt. (3 581 eurų) pelno mokesčio (t. y 21 163 Lt. (5 970 eurų) – 8 978 Lt (2600 eurų). D. L., pasinaudodama VMI elektroninio deklaravimo sistema (EDS) 2013-02-27 Vilniaus apskrities VMI pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 12 365 Lt. (3581 eurų) mokėtino pelno mokesčio. Tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2009 - 2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų pajamų, tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitos registruose, Apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36 369 Lt. (10 533 eurų) mokėtino pelno mokesčio.

Tokiais savo veiksmais R. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d., 220 str. 1 d.

D. L. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23, siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, t. y.

ji (D. L.) laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 nuo 2002-05-06 būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d., iki 2012 m. kovo 31 d., siekdama išvengti pridėtinės vertės mokesčio, veikdama kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas ėjusiu R. J., kuris vadovavo nusikalstamam sumanymui duodamas neteisėtus nurodymus, dėl to D. L. vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į kas mėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas t. y deklaracijų eilutėje Nr. 22 žinomai neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM duomenis (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir kurias, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl ko neapskaitė, bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, ko pasiekoje neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 757 944 Lt. (219515 eurų) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (išskyrus dalies mokėtino PVM mokesčio, paskaičiuoto nuo gautų pajamų už suteiktas neapskaitytas siuvimo paslaugas).

Tokiais veiksmais D. L. buvo kaltinama, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, atstovaujama R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, vykdė apgaulingą apskaitos tvarkymą, o būtent:

laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, turtintis teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, bei pilnai kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 14 str. 2 d. nuostatą, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys; 21 str. nuostatą, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2001-11-06 Nr. IX-574: 4 str. nuostatą, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 6 str. 2 d. nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 str. 1 d. nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 13 str. 1 d. 4, 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų:

laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11 juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams įmonės veiklos vietoje – audinių parduotuvės patalpose adresu (duomenys neskelbtini) organizavo klientams siuvimo paslaugų teikimą, dalies gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius už bendrą 338 107,10 Lt. (97 922,58 eurų) sumą, bei patvirtinančių dokumentų apie suteiktas paslaugas nepateikė įmonės buhaltere dirbusiai D. L., kuri nežinojo apie paslaugų teikimą be apskaitos dokumentų, bei gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Juridinis asmuo, atstovaujamas direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesams, neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje, bei nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą mokėtino PVM iš viso sumoje 57244 Lt. (16579 eurų).

Taip pat juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio jo naudai ir interesams, tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl ko negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės. Dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, taip nuslepiant realias įmonės gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

Tokiais veiksmais juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesams, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d.

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesams, kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 siekiant išvengti mokesčių, veikiant tęstinės veikos metu organizavo neteisingų duomenų įrašymą į deklaracijas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir jų panaudojimą, bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:

juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio naudai ir interesais, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, bei pilnai kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, už mokestinį laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31, siekiant išvengti pridėtinės vertės mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, todėl vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į kas mėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, bei turtą ir naudojimą t. y deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, to pasekoje deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas t.y nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų teikiant klientams siuvimo paslaugas 338 107,10 Lt. (97 922,58 eurų) sumai, bei nuo gautų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57 244 Lt. (16 579 eurų) sumai; tačiau deklaracijų eilutėje Nr. 22 D. L. nurodė jai pačiai žinomus neteisingus įmonės pirkimo PVM duomenis (PVM atskaitą didinančius duomenis, padidinant pirkimo PVM 757 944 Lt. (219 5154 eurų) sumai ) ir kurias (deklaracijas), pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema (EDS) kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl ko neapskaitė, bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, ko pasiekoje neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 815 188 Lt. (236 094 eurų) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (D. L. nežinojo dėl dalies mokėtino PVM mokesčio, paskaičiuoto nuo gautų pajamų už suteiktas neapskaitytas siuvimo paslaugas 57 244 Lt. (16 579 eurų) sumai).

Taip pat juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamas direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesais, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, bei pilnai kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą už mokestinį laikotarpį nuo 2009-010-01 iki 2012-03-31, siekdamas išvengti pelno mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie jo nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2010-09-15 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2009 metus nurodant, jog gautas neigiamas bendrovės veiklos rezultatas - nuostolis (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 78 327 Lt. (22 685 eurų), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2009 metus yra 16 949,10 Lt. (4 908 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (20 % nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 3390 Lt. (982 eurų) pelno mokesčio. Tuomet D. L., pasinaudodama Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo sistema (EDS) 2010-09-15 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl ko bendrovė išvengė (nedeklaravo) ir nesumokėjo į biudžetą 3 390 Lt. (982 eurų) mokėtino pelno mokesčio. Taip pat 2011-06-01, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L. tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2011-06-11 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2010 metus nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58 655 Lt. (16 988 eurų), bei atsižvelgdamas į praeitų (2009 metų) įmonės neigiamą veiklos rezultatą (78327 Lt. (22685 eurų) nuostolį), neapskaičiavo mokėtino pelno mokesčio taip dengdamas praeitų metų nuostolį, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2010 metus yra 137 429 Lt. (39 802 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (15 % nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 20 614 Lt (5970 eurų) pelno mokesčio. Tada D. L., pasinaudodama VMI elektroninio deklaravimo sistema (EDS) 2011-06-01 VMI pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl ko bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 20 614 Lt (5970 eurų) mokėtino pelno mokesčio. Taip pat 2013-02-27, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę D. L. tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2013-02-27 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2011 metus nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58655 Lt. (16988 eurų), bei deklaruotas mokėtinas į biudžetą 8978 Lt. (2 600 eurų) pelno mokestis, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2011 metus yra 141087 Lt. ( 40862 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (15 % nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 12 365 Lt. (3 581 eurų) pelno mokesčio (t. y 21 163 Lt. (5970 eurų) – 8 978 Lt. (2600 eurų)). Tuomet D. L., pasinaudodama Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo sistema (EDS) 2013-02-27 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl ko bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 12 365 Lt. (3 581 eurų) mokėtino pelno mokesčio. T. y juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamas direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams už 2009-2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų pajamų, tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitos registruose, Apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, ko pasiekoje neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36 369 Lt (10 533 eurų) mokėtino pelno mokesčio.

Tokiais veiksmais juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamas direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesais kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 str. 1 d.

Kaltinamasis R. J., duodamas parodymus teisme (2019-04-09 teisiamojo posėdžio metu) nurodė, kad su kaltinimu nesutinka, paaiškino, kad 2009-2012 m. turėjo dvi įmones: UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pastaroji uždaryta prieš 2 ar 3 m. Abi įmonės „užsiėmė“ audiniais. Jis „išpirko“ įmonę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri bankrutavo („(duomenys neskelbtini)“). Vykdė didelius „užpirkimus“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įkūrė dar seniau. Ši įmonė supirko audinius iš „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo parduotuvę. Tiksliai nepamena, už kokią sumą pirko produkcijos, bet tai buvo tikrai iki 1 000 000 Lt. Jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vadovas, tvarkė visus įmonės reikalus. Jis yra prekybininkas, perkantis-parduodantis audinius. Anksčiau dirbo siuvėju. Gerai išmano audinių verslą. Veiklą plačiau pradėjo gal nuo 2008 m. Jo išsilavinimas specialusis. Buhalterijos nesupranta. Su buhaltere kalbėdavo ir ji pasakydavo, kas kiek kainuos. Pradžioje buvo tik audinių prekyba. Siuvimo veikla atsirado vėliau, bet jis į ją „nelindo“. Siuvimas atsirado natūraliai, nes jie prekiavo audiniais, užuolaidomis. Jo idėja buvo patalpinti skelbimą, kad reikalinga siuvėja, tada atsirado siuvėja. Jis nurodė, kad reikalinga užuolaidų siuvėja. Anot kaltinamojo, toks siuvimo poreikis atsirado, nes kai atėjo kapitalizmas, visi panoro, kad vienoje vietoje būtų visos paslaugos: ir audinių prekyba, ir siuvimas. Jo tikslas buvo audinius parduoti, o visa kita jį domino tik tiek, kiek padėjo prekybai. Po jo skelbimo į įmonę atėjo siuvėja R. Č. (liudytoja). Tada ją pamatė pirmą kartą. Ji atėjo siūti, turėjo tikslą, pasiūti kuo daugiau. Jiedu sutarė, kad R. Č. dirbs pagal patentą įmonės patalpose, nes viskas vienoje vietoje. Jis „apiformino“ R., kaip siuvėją. Ji buvo įdarbinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal patentą, pareigos siuvėja. Tikslas buvo patarti dėl užuolaidų, siuvo pagal patentą. Ji dirbo ir kaip konsultantė. Tokia praktika Lietuvoje yra visur. Siuvėja dirbo pagal patentą, nes dirbant ne pagal patentą didesni mokesčiai, taip prarandami klientai, be to, kai siuvėjos dirba pagal patentą, reikia vesti mažiau buhalterijos. Jo tikslas buvo parduoti kuo daugiau užuolaidų. Siuvėjos veiklą aptarė su R. Č., t. y. kad ji siųs užuolaidas. Jei klientas norės – išrašys čekius, o jei pageidaus sąskaitos-faktūros, tai eis į kasą ir ji bus išrašyta. R. apiformino, kaip dirbančią įmonėje, nes nežinojo, kad taip bus. Kad nereikėtų jai lakstyti, jis sumokėdavo darbuotojos mokesčius „Sodrai“. Siuvimas vyko pagal patentą. Kokius mokesčius R. mokėjo, jam buvo neaktualu. Buvo čekių knygutės, bet jis į tai nesikišo, apie sąsiuvinius nežinojo. Gal jie ir buvo, bet jam nebuvo aktualūs, jis nematė problemos. Į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos (vedėjos) įtrauktos į tą veiklą, kad veda apskaitą sąsiuviniuose, gali atsakyti, kad jis nenurodė vedėjoms to daryti. R. Č. pinigai buvo laikomi seife, kad nepavogtų, kad būtų saugu. Tai normalu. Ar jis bei jo žmona imdavo minėtus pinigus iš seifo? Abejoja, ar kur nors yra jo parašas. R. jo paprašė leisti laikyti pinigus įmonės seife. Jis iš seifo pinigų neimdavo, nors gal ir buvo koks atvejis. Bet iš esmės prie jų nelindo. Nebent užpirkti audiniams. Gal vienas kartas ir buvo. Vedėjoms nurodymų, kad užfiksuotų, kokie pinigai dedami į seifą, nedavė. Jis buvo įmonės vadovas. Į tą mechanizmą vedėjos buvo įtrauktos tiek, kad paimdavo pinigus ir padėdavo į seifą. Nežino, ar R. Č. turėjo raktą nuo seifo. Jis rakto neturėjo. Seifo raktus turėjo vedėja. R. Č. leido naudotis įmonės patalpomis siuvimo veiklai vykdyti, nes tai buvo naudinga – didino prekybos apyvartą. Kiek ženkliai padidėjo apyvarta, nežino, bet jei nebūtų buvę naudos, tai būtų nesutikęs. Buvo ir nuostolių dėl jo mokamų mokesčio “Sodrai”, bet negali teigti, kad tai buvo nuostolis. Negaliu pasakyti, ar buvo nuostolis. Žinojo apie dar vieną siuvėją, kurią pats ir priėmė į darbą. Ar įmonėje buvo vedama suminė prekių apskaita vedama? Jis pirko ir pardavė audinius, buhalterė paskaičiuodavo mokesčius, kiek reikia sumokėti. Inventorizaciją darė pagal įstatymus. Dalyvavau ir VMI atliekamame patikrinime. Kai inventorizacija vyko su VMI atstovu, tai jis negalėjo suprasti, kas dedasi. Specialistas rodė, ką jis rašo, teisingai ar neteisingai. Ankščiau atlikdavo inventorizaciją. Inventorizacija ne naujiena. Inventorizacija daroma metų gale. Kai ateina inspektorius, tu žiūri, atidedi audinius. Betvarkės įmonėje nebuvo. Jei priimsi 100 žmonių ir pradėsi pedantiškai viską dėlioti, tada gali būti nuostolių. Audiniai – konkretus dalykas. Jei gaudavo audinį ir pasirodydavo, kad brokas, tada tikrindavo, atidėdavo 3 dienoms. Broką atžymėdavo. Sąskaitą faktūrą išrašydavo. Apskambindavo tiekėjus, kad tinka ar netinka ir grąžindavo, jei netinka audinys. Siuvimo paslaugos buvo apskaitomos taip: jei ateina įmonė, kuriai reikalingas popierius, išrašo už siuvimą sąskaitą-faktūrą. Mano, kad jeigu įstatymas leidžia dirbti pagal patentą, tai taip ir dirbo. Jis nežino, ar įmonės buhalterė žinojo, kad siuvėja dirba pagal patentą. Šiuo metu jis taip pat prekiauja audiniais. Kitoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba sandėlininku. Ši nauja įmonė veikia tose pačiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Jis nėra šios įmonės akcininkas. Jos vadovas yra V. F.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojo patalpas iš tų pačių savininkų, kaip ir „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ juridiškai veikla sustabdyta jos produkcija parduota, o kita sudegė, nes buvo didelis gaisras. Turtas draustas nebuvo Jis nespėjo parduoti likusios produkcijos. Už pinigus, gautus pardavus produkciją, stengėsi visą laiką mokėti mokesčius. Pinigus naudojo atlyginimams, mokesčiams, skoloms padengti. Tų pinigų dabar nėra. Kur jie, jis nežino. Dalį audinių po gaisro pardavė (tai buvo audiniai, kurie buvo saugomi kitur). Sandėlyje dar buvo audinių. Jis neprisimena, kam ir kada pardavė audinius. Neprisimena, nuo kada UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla sustabdyta, nežino, ar įmonė dar vykdys veiklą – tai susiję su finansais. Jis yra šios įmonės vadovas iki šiol. Tuo atveju, jeigu teismas priteistų atlyginti civilinio ieškinio žalą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis nežino, ar įmonė galėtų sumokėti. Nežino, koks įmonės turtas, neprisimena ir nenori prisiminti. Žino, kad prieš gaisrą jis nebuvo draustas. R. Č. pagal darbo sutartį buvo priimta siuvėjos-konsultantės pareigoms. Skelbime nurodė, kad ieško siuvėjos. Skelbimą padavė, kaip įmonės vadovas. Siuvėjų lėšos, gautos už siuvimą, pas jas ir nukeliaudavo. Įmonės pinigai taip pat būdavo seife. UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo siuvėjoms už paslaugas minimumą. Ar vokelyje buvo mokamos algos, neprisimena. Gal ir buvo mokama, reikia žiūrėti konkretų atvejį. Siuvėjos pajamas sąsiuviniuose žymėdavosi. Jis žinojo apie sąsiuvinius dėl pajamų iš kasų. Surašydavo tuos pinigu, o jis pasiimdavo. Prie siuvėjų pinigus nelindo ir nežiūrėjo, kiek jos uždirba. Kai siuvėja pasakydavo, kad reikia sąskaitos-faktūros, ji paskaičiuodavo, vedėja išmušdavo kasoje ir klientas sumokėdavo pinigus. Jis tame procese nedalyvavo – jam tik buvo aktualu, kad siuvėja turėtų patentą ir siūtų. Veikla – siuvimas – įmonėje greičiausiai registruotos. Siuvėjoms patento reikėjo, nes jos uždirbo daugiau. Jei ne pagal patentą, įmonės nebus konkurencingos. Prisideda PVM, daug mokesčių. Jis galimai yra matęs R. Č. patentą, tačiau ar jį turi, nekontroliavo – ji pati turėjo žinoti, kad jo reikia. Atvejų, kai klientai prašydavo sąskaitų-faktūrų, su juo nederindavo. Klientai pasako, ar reikalinga sąskaita faktūra, tada siuvėja paskaičiuoja, prideda PVM. Mokesčius (PVM), kurie priklauso klientui, sumokėdavo. Gamyklos, iš kurių pirko audinius, ne visos buvo bankrutuojančios – tik apie 60 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo apie 30 žmonių. Už užuolaidas buvo atsakingas vienas skyrius, už audinius – kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ strateginius ir einamus klausimus sprendė jis. Už patentus siuvėjos pačios susimokėdavo. Tik siuvėjos dirbo pagal patentą, daugiau niekas nedirbo. Jos buvo tik dvi. Inventorizacija buvo atliekama, nežino, ar buvo sudaroma inventorizacijos komisija. Nupirkę audinius, surūšiuodavo į drobeles. Jis su siuvėjomis neturėjo jokių reikalų, nebent iš jų pinigų pasiskolindavo. Nežino, kad 2012-06-21 paėmė pinigus – to nebuvo. Kodėl pasirašė prašymą, nežino. Lėšos, gautos už siuvimą, buvo apskaitomos. Jis nepamena, kad tyrimo metu būtų sakęs frazę „neapskaitytos siuvimo pajamos“ ir nežino, ką turėjo omenyje. Audinius jų neapskaitant, be dokumentų, jam teko pirkti, bet stengėsi, kad taip nebūtų. Nepamena, ar 2009-2012 m. pirko iš įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apklausos protokolą pasirašė tam, kad jį paleistų. Tyrimo metu prieš jį nebuvo smurtauta, jis prisipažino, kad išleistų. Buvo pasimetęs. Jis neigia, kad 2009-2012 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduodavo ir neapskaitydavo pajamų, nemušdavo į kasą, to nebūdavo. Jei ateina neapsisprendęs klientas, duodavo ruloną, o likutį atveždavo. Gal tokių atvejų ir būdavo. Su civiliniu ieškiniu nesutinka. Tai nėra realybė. Inventorizacija nebuvo atliekama, kaip priklauso. Atsiskaitydamas su valstybe, mokėjo, kiek priklauso. Buhalterė pasako, kad reikia sumokėti ir sumoki. Su buhaltere kalbėjo apie civilinį ieškinį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė iki gaisro. Šiuo metu joje nėra darbuotojų. Jos veikla sustabdyta. Jam ta įmonė dabar neįdomi. Kai reikėdavo mokėti PVM, tai jį ir sumokėdavo. Ar didino PVM, neprisimena, nežino, ką reiškia didinti PVM..

Pelno ir PVM deklaracija teikė buhalteriai, o jis tik pasirašydavo. Jis buhalterei nesakydavo, kokias sumas rašyti, bent jau to neprisimena. Gauni audinius, po to grąžini, taip PVM vaikšto. Jei patikslinimas tai ir pasitikslina. Tikslindavo, kaip išeidavo. Į deklaracijas buvo įtraukiamos realios paslaugos. Sąskaitų registrai su deklaracijomis pirkimo PVM skiriasi. Jei faktūra ateina, ji traukiama. Jei audinys brokuotas, tada nurašo, kiek leidžia įstatymai. Ar buvo fiksuotas pirkimo PVM, nežino. Apie 23, 24 sąsiuvinius, juose užfiksuotą informaciją, nežino. Žino tik kasų sąsiuvinius, kur buvo rašomi kasos orderiai. Sąsiuvinis atitiko kasose atliktų pirkimų skaičių, VMI sakė, kad reikia išrašyti kasos orderį. Sąsiuvinyje tušinuku nebūdavo apvestos jokios sumos. Jie išmokami grynai tai įmonei. Deklaracijas teikė buhalterė, o jis prieš jas teikiant, pažiūrėdavo ir tada pasirašydavo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto neturi. Jos turtą sudarė audiniai, patalpų nuoma ir prekyba. Sandėliai ne jiems priklausė. Jis pats neturi nei kilnojamo, nei nekilnojamo turto, o ar turi sutuoktinė, nežino. Jo gaunamos pajamos mažos, kokia konkreti suma, nežino, bet pavalgyti užtenka. Nežino, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi įsiskolinimų, ar jai iškeltos bankroto bylos. Dėl specialisto patikrinimo: A. R. atėjo į sandėlį, prieš tai tikrino parduotuvę. A. R. patikrino, kiek audinių, jie pasirašė ir viskas. Nebuvo pilnai apskaičiuoti audiniai. A. R. dokumentus pasiėmė, kaip buvo krata. Toje inventorizacijoje dalyvavo A. R., jis ir moteris. Neprisimena, ar A. R. jo kažko klausė. Jis dalyvavo ir pasirašė, kai jo paprašė. Jis kartu su specialistu buvo sandėliuose, taip pat ir (duomenys neskelbtini). Ten turėjo būti medžiagų . pagrinde (duomenys neskelbtini) buvo audiniai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atskirti konteineriai sustatyti buvo (duomenys neskelbtini). Negali prisiminti, ar audinių buvo garažuose. Viena sandėlį žino, jis yra (duomenys neskelbtini). Po tų įvykių bijau kažką pasakyti. Ką prisiminė, tą ir pasakiau. Siuvėjų pajamų neapskaitydavo, nes jos dirbdavo pagal patentą. Siuvėjų veikla ir lėšos jam nepriklausė. Nežino, kodėl dalis jų pajamų apskaitytos įmonėje. Siuvėjos dirbo sau, kasos sau. Audinys negalėjo patekti pas siuvėją jei nebuvo įmuštas į kasą. Dėl neapskaitytų pajamų – tai prokuroras viską gali sugalvoti. Pradžioje tyrimo VMI buvo paskaičiuota kita suma (skaičių neatsimena). Ta suma atrodė nedidelė, tai ne ta suma, kuri nurodyta ieškinyje. Ketino sumokėti. Jį ta suma tenkino. Advokatas atėjo ir pasakė, kad darome reviziją. Areštavo sandėlius. Tada tikrino audinius (dalyvavo ir A. R.). Po patikrinimo suma iš esmės pakito. Jo pozicija dėl pareikšto kaltinimo – nėra idealus, tačiau laiko save nekaltu.

Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2012-06-21 vykusioje apklausoje (T 9. b. l. 65-66), kaltinamasis parodė, kad parodymų netvirtina. Tvirtina tik tai, ką dabar sakė apie pinigus, kuriuos gaudavo V. prekiaujant kasos aparatu, kai išmušami čekiai.

Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2012-08-23 vykusioje apklausoje, (T 9, b. l. 67), kaltinamasis parodo, kad juos tvirtina.

Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2012-04-12 vykusioje apklausoje (T 9, b. l. 52-55), kaltinamasis parodo, kad šių parodymų netvirtina, nes kai FNTT jį sulaikė, tai liepė jam prisipažinti ir teigė, kad jei prisipažins, jį išleis. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ audinius galėjo pirkti be dokumentų, bet stengėsi iš ten pirkti audinius su dokumentais.

Pagarsinus parodymus, duotus 2012-04-12 ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė, kad protokolas surašytas teisingai, išskyrus tai, kad 2000 m audinių pirko iš „(duomenys neskelbtini)“ be dokumentų, jis tai išsigalvojo. Jis Dėl prekybos be dokumentų gali pasakyti, kad užuolaidų jis nepardavinėjo.

Jis buvo sulaikytas 2 dienas. Pradžioje jis prisipažino, buvo toks laikotarpis, kad manė, jog nubaus kokia nors sumai ir jis toliau dirbs, jei sumokės. Manė, kad jei bus teismas, tai pasakys teisybę. Gal reikėjo fantazuoti? Parodymų davimo metu buvo siūloma sumokėti tam tikrą sumą mokesčių pavidalu, išskyrus bylą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet sumų neatsimena. Nepamena, ar jo parodymus įtakojo tas susitarimas su VMI. Neatmena, kada ir su kuo buvo susitarimas. Jam tyrimo metu niekas nepasakė, kokius parodymus duoti. Pasakė, kaip buvo realybėje (T. 12, b. l. 91-101).

Kaltinamasis R. J. 2019-09-03 vykusio teismo posėdžio metu, po to, kai susipažino su prokuroro pakeistu kaltinimu, parodė, kad ir su šiuo kaltinimu nesutinka. Anot jo, R. Č. dirbo pagal patentą, todėl turėjo mokesčius mokėti iš savo lėšų. Jis nemanė, kad ji truputį dirbs pagal patentą, o truputį, kaip įmonės darbuotoja. Žinojo, kad siuvėja dirba pagal patentą, tačiau tai jo nedomino. Jei būtų žinojęs, kad tokie dalykai neteisingi (siuvėjos, dirbančios pagal patentą, įdarbinimas; jos uždirtų pinigų laikymas įmonės seife, tų pinigų paėmimas R. J. ar jos sutuoktinės), būtų to nedaręs. Mano, kad R. Č. darė jam paslaugą, padidino audinių apyvartą. Pažeidimas padarytas dėl jo nežinojimo. Be to, jam neaišku, kodėl, esant tokiai situacijai, kai asmuo tris metus dirba pagal patentą, VMI, kuri viską mato, nepaaiškina įmonės vadovui, kad taip daryti negalima. VMI tai matė, galėjo jau po kelių mėnesių apie tai vadovą informuoti. Viskas iš tiesų labai paprasta: jis R. Č. įdarbino įmonėje pagal darbo sutartį, o tada pamatė, kad taip nenaudinga, nes geriau dirbti pagal patentą – įmonei mažesni mokesčiai. Jis R. pasakė: „imk patentą, o aš už „Sodrą“ moku“. Viskas gerai: mokesčiai sumažėjo – tai valio. Jam atrodė, kad tai normalu. R. Č. laikė pinigus įmonės seife, bet jis jų neimdavo – jo parašo, kad ėmė, nėra. Tiesiog ji paprašė leisti laikyti seife pinigus, o jis leido. Ji dirbo pagal patentą, o kad jis dar ir „Sodrai“ mokėjo – tai taip jau išėjo. Negali priežasties nurodyti, kodėl taip darė. Kodėl R. Č. pradėjus dirbti pagal patentą, nenutraukė su ja sudarytos darbo sutarties, taip pat negali atsakyti. Kad nenutrūktų jos darbo stažas, mokėjo mokesčius „Sodrai“. Buvo susitarimas. Principas buvo toks: ji dirba pagal patentą, nes mokesčiai mažesni. Nemoki PVM – jau klientui naudingiau. Jie svarstė, skaičiavo ir nutarė, jei jis moka PVM – klientui padidėja savikaina. Mano, kad gal ir buvo niuansų, gal ir laikė patentininkės pinigus įmonės seife saugumo sumetimais, bet jis nelindo prie R. Č. pinigų. Įrodykite, kad jis lindo prie jos pinigų. Jei atvirai, tai, kad įmonės seife negali būti ne įmonės pinigų, jis sužinojo, kai prasidėjo kratos. Jis nei su buhaltere, nei kitais darbuotojais dėl to nesitarė, jų nuomonės, ar galima taip daryti, neklausė. Mano, kad yra inspekcijos, kurios ateina ir tikrina, bet kiek įmonėje buvo patikrinimų, niekas nesakė, kad taip negalima, neklausė, kur guli pinigai. Į klausimą, ar atlikdavo įmonėje inventorizaciją, gali atsakyti tai, kad yra gyvenimo patirtis. Jei spalva raudona, nesakysi, kad ji žalia. Jei šimtą kartą darai tą patį ir gaunasi, tai šimtą pirmą kartą nedarysi. Juk buvo žinoma, kad tam tikra prekė yra toje vietoje. Jis žinojo, kad ji toje vietoje. Jei tokia procedūra greitesnė, o nuo to nesikeičia skaičiai, tai kodėl taip nedaryti. Jei jis žino, kad rulone yra šimtas metrų ir tas rulonas guli du metus, tai jo iš naujo vis nevynios, kad įsitikintų, jog rulone šimtas metrų. Mato, ar yra etiketė, ar ne – jei ne tai uždeda. Va taip jis darė inventorizaciją, t. y. kaip greičiau ir efektyviau, kuo mažiau investicijų, laiko ir kad realiai matytųsi situaciją ir būtų parašoma, kiek ko realiai yra. Dėl kaltinimo, susijusio su inventorizacija, negali dabar atsakyti. Ar buvo rašomi inventorizacijos aktai, nepamena. Jei dalykai susiję su šimtu tūkstančių, tai darė, o jei darysi inventorizacija dėl smulkmenų, tai išprotėsi, nors kartais ir smulkmena gali būti svarbi. Inventorizacija buvo daroma taip, kad kuo mažiau investicijų, laiko ir matytųsi situacija, kas ten dedasi (T. 13, b. l. 25-26).

Kaltinamasis R. J. taip pat nurodė, kad pajamos už siuvimą buvo patentininkės R. Č.. Ji pasiūdavo užuolaidas ir duodavo kvitą. O dėl kitos siuvėjos ir atsiskaitymų su ja, tai kaltinamasis į tai nelindo. Tai ėjo sava vaga. R. Č. dirbo su kita siuvėja. Ta siuvėja dirbo jam, tačiau kas duodavo jai užduotis, nurodymus, negali atsakyti. Neprisimena. Jei moki mokesčius į kasą, tai moki, jei nemoki į kasą, turi būti patentas. Viskas juda, pinigai eina. Kas duodavo nurodymus kitai siuvėjai, negali pasakyti. Jis sakydavo: “tu siuvi, muši į kasą, o R. pagal patentą, ir viskas”. Jis negalėjo sužiūrėti, ar kas iš šono ką daro. Jei sąskaita-faktūra būdavo išrašoma, tai buvo daroma viskas, kaip priklausoma. Paskaičiuoja mokesčius, jei faktūra išrašoma (PVM, Sodra) kaip priklauso. Apmoka tada įmonė. Pajamos (jei surašyta sąskaitą-faktūra) – tai įmonės pinigai. Už R. Č. mokėjo “Sodrai”. Negali prisiminti apie R. Č. pajamas už siuvimą ir kaip ši siuvėja dirbo. R. Č. gaudavo alga iš įmonės, kaip priklauso: pagal popierius už pasiuvimą. Jeigu pinigai eina, viskas tvarkoje. Jei neina, tada jis žiūri, kur prapuola. Ar dirbdama pagal patentą siuvėja gaudavo algą iš įmonės, neprisimena. R. Č. gaudavo kas mėnesį algą. Jis negali pasakyti, už ką ji gaudavo alga iš įmonės, turbūt, už konsultacijas. Kaip jai buvo mokama už siuvimo paslaugas, kurias ji atlikdavo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, gali atsakyti, kad už siuvimą su patentu gaudavo savus pinigus, o jei sąskaita-faktūra buvo išrašyta, tai buvo įmonės pinigai. Susitarimas buvo toks: siūti lengviau pagal patentą. Jis nežino, kas paimdavo pinigus, gautus už siuvimą, iš seifo. Mano, kad R. Č. turėjo pasiimti. Jis tų pinigų neimdavo. Seifo raktus turėjo vedėja. R. jo buvo prašiusi tik palaikyti pinigus. Jis pats savo pinigus taip pat laikė seife (T. 13, b. l. 28).

Kaltinamojo juridinio asmens atstovas advokatas V. Bužinskas teisme su kaltinimu nesutiko, nurodė, kad juridinio asmens veika yra išvestinė iš fizinių asmenų, todėl nagrinėjant bylą svarbu nustatyti, ar fiziniai asmenys veikė juridinio asmens naudai ir jo interesais; ar jų veika yra nusikalstama. Pats juridinis asmuo jokios veikos pats nepadarė. Jau seniai vyksta diskusija dėl baudžiamojo įstatymo normų, susijusių su juridinio asmens atsakomybe. Nagrinėjamu atveju byloje kaltinami asmenys, kurie atstovavo įmonei. Pagal jų veiklą teks vertinti ir juridinį asmenį: ar jis gavo naudos, ar buvo veikiama jo interesais, ar priešingai – jam padaryta žala. Jei veikta įmonės naudai, tai kokią naudą įmonė gavo. Tai turi būti įvertinta skaičiais, o ne abstrakčiai nurodant, kad veikta įmonės interesais. Kaltinamojo atstovo manymu, direktorius ir buhalterė nėra kalti. Byloje daug klaidų. Teismas nustatys, kieno naudai veikė R. J.. Nauda yra ne tokia, kokia pateikta, tiesiog tie veiksmai didino įmonės apyvartą. Pagrindinė veikla buvo prekyba medžiagomis, o siuvimo paslaugos – buvo papildoma veikla, kuri esminės reikšmės neturėjo. Šiuo metu įmonės veikla formaliai tęsiama. Darbuotojų, kiek žino atstovas, nėra. Įmonėje buvo kilęs gaisras, kurį gesinant buvo užlietos ne tik įmonės, bet ir kitos patalpos. Šiuo metu vyksta teisminiai ginčai su patalpų savininku. UAB “ (duomenys neskelbtini)” juridiškai veikia, o faktiškai ne. Ką įmonė darys, jei bus priteistas civilinis ieškinys? Joks verslininkas negali pasakyti, kad jis niekada neuždirbs. Pasibaigs byla, R. J. kažką turės veikti. Kaltinamojo atstovas mano, kad bus dirbama toliau ir, jeigu bus priteista žala, ji bus mokama. Bus tariamasi su VMI. Kaltinamojo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad jau buvo tartasi dėl mokėjimų grafiko. R. J. nesiruošia uždaryti savo veiklos. Žmogus ir dabar tvarkosi, atsižvelgdamas į tai, kokia susidarė situacija. Vykta teisminis procesas ir neaišku, kuo jis pasibaigs. Kategoriškai tvirtinti, kad žala nebus mokama, negalima. Juridinis asmuo neuždarytas ir nelikviduotas. Įmonė niekam neskolinga.

Įmonės veiklos nepavyko atstatyti. Gaisras sunaikino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir sukėlė papildomų problemų, nes patalpose yra ir kitų įmonių. Draudimo įmonės išieško civilinius ieškinius. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra kaip atsakovas, nes gaisro metu aplietos patalpos. Kur ta byla nagrinėjama, nežinau. Aš įmonei neatstovauju toje byloje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpos sudegė. Gaisras įvyko dėl instaliacijos, už kurią atsakingi savininkai. Bet reikalaujama iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vyksta procesas.

Kaltinamojo juridinio asmens atstovas advokatas V. Bužinskas 2019-09-03 vykusio teismo posėdžio metu, po to, kai susipažino su prokuroro pakeistu kaltinimu, parodė, kad su kaltinimu (taip pat ir pakeistu) kategoriškai nesuntinka. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisme apklausta liudytoja (siuvėja R. Č.), nurodė, jog ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip etatinė darbuotoja – konsultantė, tačiau, kaip žinia, klientui reikia ne paties audinio, o galutinio rezultato – užuolaidos. R. Č. pasiūlydavo klientui siuvimo paslaugas. Be to, ir kai kurios perkančios įmonės prašė sąskaitų-faktūrų. Taigi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo pasiūlyti pasirinkimą. Esmė: siuvimo paslaugų teikimas skatino pirkimą. Tai marketinginis veiksmas, kada žmogus supranta, kad gaus visapusišką paslaugą. R. Č. patardavo, kiek audinio pirkti - nei per daug nei per mažai. Sekantis veiksmas užuolaidų – siuvimas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla kaip buvo, taip ir liko medžiagų pardavimas, o ne gatavų užuolaidų siuvimas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinis tikslas - parduoti audinius, tačiau jeigu klientas nori galutinio gaminio – jam suteikiama galimybė siūtis įmonėje arba siūtis kitur, nusipirkus medžiagą. Medžiagos pigesnės UAB „(duomenys neskelbtini)“. Buvo palikta pačiai siuvėjai skaičiuoti, kiek ji pasiuva, ir kiek ji uždirba. R. Č. tvarkėsi pati, pati nustatydavo įkainius. Pinigai laikyti viename seife, bet tai grynai techninis veiksmas. Pinigų R. J. neimdavo. Sąsiuvinukuose jie atskirti. Pagal numerėlius pinigus paimdavo R. Č.. Pinigus pasiimdavo R. Č., nesidalindavo su kaltinamuoju ir neapmokėdavo R. J.. Kad pinigai išmokėti byloje ginčo nėra. Ginčas yra dėl pinigų buvimo seife kartu su įmonės pinigais. Ar tai leidžia manyti, kad pinigai įmonės. Kyla klausimas, kokia prasmė tada jų neįtraukti į apskaitą. R. Č. neapsimoka, ji tada ne PVM mokėtoja, jai nereikia apskaitos vesti. Jai būtų paprasčiau tik siūti. Matyti teorinė problema, byloje ginčas vyksta atsisakius kaltinimo dėl PVM. Klausimas: kuo remiantis patikrinimą atlikę VMI darbuotojai, konkrečiai A. R., teigia, kad pinigai už siuvimą turi būti laikomi juridinio asmens pajamomis už teikiamas paslaugas ir, ar negalima tokia situacija, kad įmonėje dirbantis darbuotojas dalį funkcijų atlieka dirbdamas pagal patentą. Kaltinime tokie argumentai neišdėstyti. Sunku suprasti, kokiais motyvais siuvimo paslaugos priskiriamos UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors siuvėja turėjo patentą, ji ir pati sake, kad laikė save patentininke. R. Č. yra deklaravusi savo paslaugas VMI (dalį jų deklaravo) ir tai VMI taip pat yra žinoma. Kodėl VMI jai nepasakė, kad ji, taip darydama, blogai elgiasi. Iš 2013-04-15 apžiūros protokolo (T. 2, b. l. 10-13) matyti paslaugų pirkimo-pardavimo kvitai, kuriuos išdavė R. Č.. Kaltinamojo atstovui kyla klausimas, dėl kokių priežasčių tokia paralelinė veikla yra priskiriama įmonei. Dėl sąsiuvinių, kuriuos pildė įmonės įmonės darbuotojos, kaltinamojo atstovas paaiškino, kad R. Č. pačiai juos pildyti neužteko intelekto ir išsilavinimo. Jo nuomone, R. J. – taip pat darbo žmogus. Šiuos aspektus reikėtų verinti, kaip techninius dalykus. Nėra ginčo, kad R. Č. pinigai buvo atskiri. Tai veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, dėl to nėra ginčo. Svarbu tai, kad ji tam tikrus darbus atliko kaip patentininkė, o kitus dirbdama įmonei. Siuvimo paslaugas teikė dar viena siuvėja, kuri dirbo įmonėje. Kadangi R. Č. nespėdavo, tai antroji siuvėja jai tik padėdavo. Tie įmonės, tiek patentinininkės veikla buvo labai panaši: R. Č. užuolaidą gali siūti kaip įmonės darbuotoja, jei reikia sąskaitos faktūros ir atvirkščiai. Veikla nesiskyrė. Klausimas susijęs su to veiksmo įforminimu. Jei patentininkas suteikė paslaugą – asmuo išėjo su kvituku. Jei siuvo įmonė – tai sudėtingiau, reikia įtraukimo į bendrą apskaitą, skaičiuoti sąnaudas. To specialistas A. R. nepastebėjo. R. Č. sąnaudų neturėjo.

Kaltinamojo juridinio asmens atstovas paaiškino, kad įmonėje inventorizacija buvo atliekama pagal tam tikras taisykles. Be to, jo manymu, nėra nurodytas priežastinis ryšys, kaip inventorizacijos nebuvimas įtakojo mokestinę prievolę. Ši kaltinimo dalis liko nuo pirminio kaltinimo, kai buvo rašoma, kad medžiagų gauta daugiau, nei nurašytos nurašymo aktais. Šis klausimas atkrito, pakeitus kaltinimą, tačiau inventorizacijos klausimas kaltinime išliko. Atstovui kyla klausimas, kokią įtaką tai turi mokestinei bazei. Jeigu vietoj 100 m būtų 80 m, kaip tai įtakotų mokesčių sumokėjimą ir kaltinimą. Nepaisant to, vis tiek kaltinime liko ši dalis, susijusi su inventorizacija. Inventorizacija, kaip sakė R. J., buvo daroma „iš akies“, įvertinant, kiek audinio yra rulone. Atstovo nuomone, inventorizacija būdavo atliekama, o jeigu ji neatlikta pagal taisykles, tai kaltinamajame akte turi būti nurodyta, kokių taisyklių tokia inventorizacija neatitiko (T. 13, b. l. 27-28).

Kaltinamoji D. L. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad savo kaltės nepripažįsta. Kaltinamoji paaiškino, kad įmonėje dirba nuo 2002 m., o jos vadovas buvo R. J.. Buhalterinę apskaitą tvarkė pagal norminių aktų reikalavimus, naudojosi programa “ (duomenys neskelbtini)”. R. Č. buvo įdarbinta pagal patentą teikti siuvimo paslaugas ir konsultuoti pirkėjus. Vėliau buvo priimta K. B., kurį siuvo tik tai pagal sąskaitas faktūras. Klientai galėjo būti fiziniai asmenys, ar biudžetinės įmonės. R. toliau konsultavo ir siuvo pagal patentą. Įmonės buhalterijoje R. Č. veikla niekaip neatsispindėjo. Nori paaiškinti, kad kai įmonė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)gaudavo sąskaitą nuliniu tarifu, tai apskaitoje turi įsitraukti irgi nuliniu, nes gavo nuliniu ir negali sau prisidėti PVM. PVM deklaracijose atitinkamose eilutėse, privalu parodyti Europos Sąjungos PVM. Jisai eina į 21 laukelį, į 25, 34 ir į 30 laukelį. Specialisto išvadoje neatsispindėjo Europos Sąjungos PVM, buvo įtrauktas tik lietuviškas PVM. Pavyzdžiui sausio mėnesį skirtumas yra 14 459 Lt. 2009 m. kovo mėnesį 24 429 Lt. Įvežtos prekės iš ES. Ten yra skirtumas tarp pateiktų deklaracijų ir specialisto pateiktų išvadų. Specialistas neįtraukė Europos Sąjungos PVM. Paprastai iki kiekvieno mėnesio 20 dienos R. J. prašydavo, kad ji pasakytų, koks PVM mokėtinas. Vadovui reikėdavo pasakyti tam, kad jis žinotų ar pinigų, esančių banko sąskaitoje, užteks ar reikia įnešti. Ji turėjo ne visą informaciją apie įmonę, nes R. J. pastoviai pamesdavo, neatveždavo ar įmonėje palikdavo dokumentus. Ir vedant PVM ji jam sakydavo, kad tai dienai mokėtinas PVM yra 22 000 Lt. Tada R. J. klausdavo, ar ji yra įtraukusi kokią nors sąskaitą, nes PVM labai didelis. Ji patikrindavo ir sakydavo, kad ne. Tada vadovas pasakydavo, kokia tai sąskaita, kokį mėnesį, kokią dieną. Tada ji paskambindavo į tą įmone ir paklausdavo, ar yra tokia sąskaita-faktūra. Jei taip, tai ji įtraukdavo tą sąskaitą-faktūrą į PVM deklaraciją, o paskui atveždavo tą sąskaitą-faktūrą jai. Liudytoja neturėjo rakto nuo seifo. Būdavo ir taip, kad ne visos sąskaitos būdavo apmokėtos, todėl tos sąskaitos-faktūros būdavo anuliuojamos, tada ji tikslindavo deklaraciją. Inventorizacijai įmonė neužsidarydavo, nes tai truktų 3 mėnesius, todėl kiek pardavėjos galėdavo, tiek patikrindavo. Ji vesdavo dokumentaciją sandėlio, prekių gavimo, nurašymą formindavo. Suvesdavo sąskaitas, nuimdavo parduotų prekių savikainą ir gaudavosi suma, kuri likdavo periodo pabaigai. Jeigu kažkas neatitikdavo, ji skambindavo parduotuvei, sandėliui ir prašydavo kiekvieno mėnesio ataskaitų parduotų prekių savikaina. Jai duodavo informaciją apie likutį, gautą, nurašytą, parduotų prekių savikainą ir jų likutį. Ir jeigu viskas atitikdavo – tai gerai. Jeigu ne – tai tada skambindavo vedėjoms ir ieškodavo neatitikimų. Inventorizacija būdavo daroma kas mėnesį, nes jeigu kažkas nesutapdavo, tai buvo likučiai, sumos ir tada ieškojo tų neatitikimų. Įmonėje dokumentai visada atitikdavo realią situaciją. R. J. galėdavo pateikti sąskaitas ir po trijų mėnesių. Kadangi deklaracijas galima tikslinti 5 metus, tai ji tikslindavo tas deklaracijas. 2013-11-07 pelno mokestis buvo sumokėtas ir tai buvo 30 010 Lt. Ji prisipažįsta, kad buvo suklydusi ir kad pirmoji deklaracija buvo pateikta sumaišius skaičius (pateikta pagal 2010 m. skaičius). 2013-03-27 pateikė deklaraciją. Paskui 2013-06-03 pateikė deklaraciją su kitokiais skaičiais, nes kompiuteryje ne tuos metus buvo nurodžiusi. 2013 m. lapkričio mėnesį pateikė deklaraciją ir sumokėjo pelno mokestį. Pelno mokestį sumokėjo prieš pateikiant deklaraciją. Visas pelno mokestis yra sumokėtas. 2013-11-07 – 30 010 Lt pelno mokestis, už 2011-2012 metus. Sumokėjo tada, nes tuo metu suvedė visus dokumentus iki galo ir pateikė. Buvo mokėtas avansinis pelno mokestis. Avansinis pelno mokestis sumokėtas 4 kartus per metus. Kiekvienais metais darydama balansą žiūri pelną, pelno mokestis mokėtinas 15 000 Lt, tada yra deklaracijoje eilutė, kur įrašomas avansinis pelno mokestis ir tada jis sumažėja. PVM visi sumokėti. Įmonė dirbo visą laiką tvarkingai, iki 15 d. sumoka A klasę susijusią su darbo užmokesčiu, „Sodra“, PVM. Vokelyje pinigų negaudavo.

Peržiūrėjus deklaracijos priedus kaltinamoji parodė, kad specialisto A. R. neteisingai paskaičiuota ir yra nepridėta PVM suma iš ES deklaracijos. Kadangi PVM gaunamas nuliniu būdu, jį privaloma parodyti 25 eilutėje ir 34 eilutėje. Įmonė nebuvo teikusi deklaracijų po 2013-11-15, tada buvo patikslintos paskutinės deklaracijos. Kasoje viskas atitikdavo.

Peržiūrėjus likučius ir savikainas (T 5. b. l. 152) kaltinamoji parodė, kad visos prekės yra nurodytos į tuos tris milijonus, bet ten ne tik metrai, kurie yra nurodomi specialisto išvadoje, ten yra ir karnizai, sagos ir visa bižuterija. Milijonas metrų ir yra karnizai, juostelės, sagos, tai yra kiekis. Visi tabeliai buvo parduotuvėje. K. B. nemokėjo už patalpų nuomą. Kaltinamoji sužinojo, kad R. Č. dirba pagal patentą tik tada, kai ji pati pas ją siuvosi užuolaidas.

Kaltinamoji D. L. taip pat nurodė, kad dirbo “ (duomenys neskelbtini)“ iki 2018 m. rugpjūčio. Ji visuomet turėjo ir kitų darbų – buvo sodų bendrijos ,, (duomenys neskelbtini)“ pirmininkė, nuo 2017 m. diba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhaltere. Ši įmonė nėra R. J., tačiau jis šioje įmonėje yra samdomas darbuotojas. Deklaracijų ji elektroniniu būdu neteikė. Tai daryti pradėjo 2015 m. 2013 m. deklaracijas teikdavo VMI rankiniu būdu (T. 12, b. l. 119-126).

Kaltinamoji D. L. 2019-05-28 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-12-20 specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-9, kurią parengė specialistas A. R., pastebėjo klaidas pateiktuose paskaičiavimuose. Tai Išvados dalyje „Duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų PVM deklaracijų duomenis ir faktiškai nustatytus duomenis tyrimo metu už 2009 m.“ esančios klaidos. Duodama parodymus paaiškino, kad, pvz.:, perkant prekes iš (duomenys neskelbtini) įmonės, kuri yra PVM mokėtoja, jos įmonė gaudavo sąskaitą faktūrą, kurioje būdavo nurodytas „0“ dydžio PVM tarifas. Gautų sąskaitų faktūrų registruose pagal taisykles būdavo nurodomi gautos sąskaitos faktūros duomenys, nurodant, kad PVM yra „0“, tačiau teikiant duomenis PVM deklaracijoje PVM reikėdavo išskaičiuoti rankiniu būdu. Kadangi pagal PVM deklaracijų pildymo taisykles PVM nurodyti yra reikalinga deklaracijose PVM atsispindėdavo 22 ar 25 eilutėje: 2009 m. 22 eilutėje, vėliau 25 eilutėje, kadangi keitėsi eilučių numeracija. Jos manymu, specialistas, atlikdamas skaičiavimus, neįtraukė PVM tų prekių, kurios buvo įsigytos iš Europos Sąjungos valstybių. Nors pagal deklaracijos pildymo taisykles į PVM deklaracijos, forma FR0600 21, 22 (25), 34 ir 35 eilutes privaloma įtraukti ir PVM tų prekių, kurios įvežtos iš Europos Sąjungos, todėl pvz.:, 2009 m. sausio mėn. duomenimis, ji deklaracijoje nurodė, kad pirkimo PVM (22 eilutė) yra 73 608 Lt. Šis skaičius buvo gautas rankiniu būdu, išskaičiavus ir pridėjus iš Europos Sąjungos valstybių pirktų prekių PVM. 2009 m. vasario mėn. duomenimis, ji nurodė deklaracijoje, kad pirkimo PVM yra 42 202 Lt. Šis skaičius buvo gautas rankiniu būdu išskaičiavus ir pridėjus iš Europos Sąjungos valstybių pirktų prekių PVM. Ir taip toliau. Visas PVM būdavo nurodomas vienoje eilutėje, kaip to reikalavo teisės aktai. Bendras perkamų prekių PVM būdavo nurodomas 34 deklaracijos eilutėje (T. 12, b. l. 121-122).

Kaltinamoji D. L. po to, kai teisme buvo pakeistas kaltinimas, parodė, kad susipažino ir su pirmu, ir su antru kaltinamuoju aktu, ir dabar nesuprata, ar ji kaltinama, ar išteisinta. Jos pozicija lieka ta pati: ji nekalta, kaltę neigia.

Civilinio ieškovo atstovas teismo posėdžio metu parodė, kad civilinį ieškinį tikslino pagal 2019-03-01 pateiktą specialisto A. R. išvados paaiškinimą, dėl nustatytų tam tikrų netikslumų, keitėsi galutinė PVM žala, pelno žala, todėl ir patikslino ieškinį. R. B. 2018-02-19 rašto adresuoto FNTT dėl 2010 m. 04, 05, 10, 11, 12, 2011 m. gegužės – gruodžio mėn., 2012 m. sausio – kovo mėn. Patikslintos išvados specialisto paaiškinimų ir neįvertintų patikslintų pateiktų deklaracijų, VMI įvertino ir patikslino ieškinį. Tiek pirminis ieškinys tiek vėlesnis parengtas vadovaujantis specialisto išvada, paaiškinimais ir žiniomis, kurios susijusios su patikslintomis deklaracijomis. Jei įmonė nėra pateikusi deklaracijos ar patikslintos deklaracijos ir išvadoje nustatyta žala, kuri deklaracijoje nėra įvardinta, ar įmonė turi mokėti mokestį be papildomos deklaracijos. Ar yra įmonės permoka turi atsakyti išvadą surašęs specialistas. VMI netikrino, ar yra įmonės permoka

Liudytoja V. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad R. J. yra buvęs jos vadovas, D. L. – buhalterė. Liudytoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti nuo 2003 m. kovo mėnesio. Iš pradžių dirbo pardavėja, o 2007-2008 m. vedėjos pareigose. Tiek R. J., tiek D. L. per tą laiką užėmė tas pačias pareigas įmonė prekiavo audiniais, furnitūra, taip pat įmonė užsiėmė užuolaidų siuvimo paslaugomis. Įmonėje dirbo apie 20 žmonių. Liudytojos funkcijos buvo aptarnauti pirkėjus, prižiūrėti pardavėjus, prekių išdėstymas, užsakymų vykdymas, prekių priėmimai, reikėdavo sutikrinti sąskaitas-faktūras. Tai darė arba liudytoja, arba V. K.. Liudytoja buvo pamainos vedėja. Pirkėjai atėję į parduotuvę, išsirinkdavo prekes, susimokėdavo, būdavo rašomos sąskaitos-faktūros. Jas rašydavo visos pardavėjos, ne tik liudytoja. V. R. įmonės pelno neskaičiavo ir juo nesidomėjo. Visą laiką atlyginimą gaudavo oficialiai. Parduotuvės klientams už prekes būdavo išduodami čekiai, sąskaitos-faktūros. Ji apskaitydavo visas prekes įmonėje. Siuvėjos nebuvo priklausomos nuo liudytojos. Siuvėjas prižiūrėjo tik tiek, kad siuvėjų pinigai buvo laikomi pas juos seife. Siuvėjos vesdavo užrašus sąsiuviniuose, o pinigus atiduodavo į seifą, o po to tuos pinigus pasiimdavo vadovas arba vadovo žmona J., kuri įmonėje dirbo vadybininke. Kas su pinigais toliau buvo daroma ji nežino. Pirkimai buvo įforminami per kasos aparatą. Siuvėjos buvo K. B. ir R. Č.. Liudytoja nematė ir nesidomėjo, kaip vykdavo atsiskaitymai už siuvimo paslaugas. Liudytoja negali pasakyti, kiek klientų pas juos siūdavosi užuolaidas. Į jos pareigas įeidavo prekyba audiniais. Per mėnesį audinių parduodavo už apie 300 000 Lt. Pinigus paduodavo R. Č., siuvėja padiktuodavo numeriuką ir sumą, bet liudytoja negali pasakyti, ar tas numeriukas buvo kliento numeris ar kažkas kito. Tie sąsiuviniai buvo vedami kažkur 2-3 m. Siuvėjos savo seifo neturėjo. Kiek tų pinigų buvo apskaitoma per mėnesį, nežino. Ji sumų neskaičiuodavo. V. K. ir liudytoja turėjo raktus nuo seifo. Ar vadovai turėjo raktus nuo seifo, nežino. 2009-2012 m. įmonėje buvo dvi siuvėjos. Jos buvo įmonės darbuotojos, kai buvo laisvos, kažkiek dirbdavo ir salėje, aptarnaudavo klientus. Už siuvimą gaunant pinigus iš klientų kiekvienam nebuvo pildomi kasos pajamų orderiai, nebent kartais kažkas išrašinėdavo sąskaitas-faktūras. Tais atvejais, kai užrašoma suma, užsakymas į žurnalą, kasos pajamų orderiai pildomi nebuvo.

Apžiūrėjus žurnalą (T 5. b. l. 153) liudytoja parodo, kad žurnale yra įrašomas numeriukas ir suma už siuvimo paslaugas. Nurodytas likutis – matosi kiek pinigų buvo paimta ir kiek liko. Pinigus paėmė arba vadovas, arba jo žmona J. (T 5, b. l. 154). ATK reiškia, kad kliento pageidavimu buvo rašoma sąskaita-faktūra. Tais atvejais sumos buvo apskaitomos. Ten tikriausiai audiniui ir siuvimui (T 5. b. l. 155). Nurodyta paimta suma ir likutis. Ten yra J. J. parašas ir suma kiek liko (T 5. b. l. 160). Liudytoja negali pasakyti, kokiu tikslu tie pinigai buvo paimti. Pinigus paimti galėjo vedėjos, vadovas ir jo žmona. Liudytoja nesidomėjo, ką su tais pinigais jie darydavo paėmę iš seifo. Įmonės apyvarta, pajamos būdavo apie 300 000 Lt. Ji remiasi kasos aparato ataskaitomis. Jos manymu, toks buvo vidurkis. Įmonė turėjo padalinius: (duomenys neskelbtini) buvo filialas, o perėjus gatvę – parduotuvė. Iš viso buvo penkios kasos. Siuvėjos turėjo atskirą kambariuką. Užuolaidas atsiimdavo patys klientai. Liudytoja nėra girdėjusi, kad būtų atsiskaitoma kliento namuose, pvz. atvežus ir pakabinus užuolaidas. Klientai atsiskaitydavo pas siuvėjas, tačiau jos neturėjo kasos aparato. Už audinius klientai mokėdavo iš karto, o tada eidavo pas siuvėjas. Viena iš siuvėjų dirbo puse etato, o kita 8 val. per dieną. Atvežtas medžiagas priimdavo arba liudytoja, arba pardavėjos. Ant rietimo medžiagos dažniausiai būdavo užrašomas kiekis. Jei nebūdavo matavimo, tai būdavo permatuojama. Kartais būdavo broko. Būdavo kartais tokie atvejai, kai neatitikdavo kiekis. Ar buvo nurašomi likučiai, liudytoja nežino. Medžiagos buvo skirtingomis kainomis. Už audinį buvo mokama į kasą, sąsiuvinyje tas nebuvo fiksuojama. Sąsiuvinyje buvo žymima tik už siuvimą ir darbą. Liudytoja nežino, ar į tą sumą įėjo siūlai, furnitūra. Keičiant brokuotą medžiagą į naują, būdavo išrašomas atskiras dokumentas. Kai žmogui būdavo reikalinga sąskaita-faktūra už siuvimo paslaugas, būdavo išmušama į kasą ir išmušamas kvitas. Liudytojos manymu, siuvėjos dirbo ir pagal darbo sutartį ir vykdė individualią veiklą, pagal patentą.

Pagarsinus liudytojos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (T 8. b. l. 159), liudytoja juos patvirtino (b. l. savo parodymus.

Pagarsinus liudytojos parodymus (T 8. b. l. 163-164) liudytoja tvirtina savo parodymus. Taip pat parodė, kad šiuo metu jau toje įmonėje nebedirba. Su K. B. ryšių nepalaiko. Buhalterinėje apskaitoje dienos apyvarta būdavo apskaitoma kasos pajamų orderiais. Liudytojai nėra žinoma kokie pinigai būdavo apskaitomi buhalterinėje apskaitoje (T. 11, b. l. 166-169).

Liudytoja V. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tarp jos ir vadovo buvo darbiniai santykiai. Šiuo metu toje įmonėje nedirba. Įmonėje buvo pamainos vedėja. Vykdė prekybą audiniais (duomenys neskelbtini). Ji buvo atsakinga už pardavimus, jei reikėdavo spręsdavo konfliktus su pirkėjais, kartais dirbdavo kaip pardavėja. Įmonė taip pat teikė ir siuvimo paslaugas, bet tai nebuvo liudytojos sritis. Tai buvo R. J. sritis. Dvi siuvėjos atlikdavo siuvimo paslaugas. Kokiu pagrindu dirbo siuvėjos nežino, galimai pagal patentą. Pinigus liudytojai arba V. R. perduodavo tų pinigų saugotojos. Siuvėjos buvo tame pačiame pastate, žmonės patys ateidavo, nieko nereklamavo jos ir nesiūlė. Buvo sąsiuvinis, kuriame užrašydavo sumas, sudėdavo pinigus į maišelį ir padėdavo į seifą. Tai liudytoja darė ne savo noru, o R. J. paliepimu. Kieno pinigai tai buvo liudytoja nežino. Seifas į kurį būdavo dedami pinigai buvo įmonės. Iš seifo pinigus pasiimdavo arba R. J. arba jo žmona J. J.. Pinigus pasiimdavo pasirašydami sąsiuvinyje. Jie patys skaičiuodavo pinigus. Raktus nuo seifo turėdavo liudytoja ir V. R.. Siuvėjos raktų nuo seifo neturėjo. R. Č. tų raktų neprašė. Pinigus liudytojai paduodavo R. Č., ryte ateidavo į darbą ir atnešdavo pinigus ir popieriukus su numeriukais ir užsakovų vardais. Liudytoja popieriukų neskaitydavo. R. Č. diktuodavo liudytojai, o ji rašydavo į sąsiuvinį, o paskui perskaičiuodavo pinigus. Ikiteisminio tyrimo apklausoje liudytoja neteisingai nurodė terminą „neapskaityti pinigai“, todėl apklausos protokole yra blogai parašyta dėl neapskaitytų pajamų. Audiniai buvo parduodami klientu išmušant čekį. Jei asmuo, kuris siuvosi užuolaidas paprašydavo sąskaitos-faktūros, tai jos būdavo išrašomos, jei nepageidavo – nerašydavo. Liudytoja matydavo sąskaitas-faktūras už paslaugas, kai jos būdavo išrašomos, bet tai būdavo pakankamai retai. K. B. yra įmonės darbuotoja, kuri konsultuodavo klientus. Siuvėjos tik siūdavo užuolaidas, todėl liudytoja nemano, kad jos teikė ir kitas paslaugas. Siuvėjos buvo dvi – R. Č. ir K. B.. R. J. prašymu liudytoja buvo atsakinga už pinigų surinkimą ir pardavimus. Už siuvimo paslaugas, klientai per kasą nemokėdavo. Kodėl paslaugoms apmokėti nebuvo kasos aparato liudytoja nežino. Kai pirkėjas reikalaudavo, duodavo kasos čekį. Kai būdavo išrašoma sąskaita-faktūra už siuvimo paslaugas, tada būdavo išmušamas ir kvitas. Liudytoja kvitų nematydavo, matydavo tik sąskaitas-faktūras tada, kai siuvėja paprašydavo išrašyti ją. Už siuvimo paslaugas buvo atsiskaitoma dviem budais: 1) atsiskaitymas su siuvėja į rankas; 2) klientui prašant, išrašoma sąskaita-faktūra. Kai klientai duodavo pinigus siuvėjoms į rankas, tai būdavo apiforminama sąsiuviniuose. Ką reiškia sąsiuvinis liudytoja nežino. Ar įmonės veikla buvo pelninga liudytoja nežino. Neoficialios algos buvo maži pinigai, bet jie nebuvo susiję su siuvėjų veikla. Už personalą atsakingas buvo R. J., jis sudarydavo darbo sutartis su darbuotojais. Liudytoja retais atvejais palaikydavo ryšį su buhalteriją, tiesiog atiduodavo dokumentus, einamas sąskaitas. Į buhalteriją pinigus veždavo R. J.. Liudytoja nežino, kaip pinigai būdavo išdalinami, kai pakliūdavo į buhalteriją. Ar pajamos buvo apskaitytos liudytoja nežino. Vidinė apskaita buvo tik siuvėjų. Dalis darbo užmokesčio oficialiai neapskaitoma. Liudytojos gauta neoficiali algos dalis, nebuvo susijusi su siuvimo paslaugomis. Liudytoja parduodavo tik audinius. Nemokėjo apskaičiuoti audinio, todėl audinį apskaičiuodavo R. Č..

Pagarsinus parodymus duotus, 2012-04-12, ikiteisminio tyrimo metu (T 8. b. l. 132-136) liudytoja parodė, kad parodymai su frazėmis „apskaitytos-neapskaitytos“ pajamos yra neteisingai parašyti. Bet kaip sakinį tą pakeisti liudytoja nežino. Apklausos metu buvo spaudimas. Tuo metu parodymai liudytojai atrodė teisingi, dabar – ne. Sąskaitos-faktūros buvo rašomos klientams pageidavus. Jas išrašydavo arba liudytoja arba V. R. (T. 11, b. l. 174-180).

Liudytoja K. B. teisme paaiškino, kad šioje įmonėje nedirba jau metus. Taip pat parodė, kad R. Č. buvo jos draugė ir pasiūlė liudytojai 4 val. per dieną padirbti siuvėja. Ji dirbo siuvėja parduotuvėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini). Ten buvo mažas siuvėjų kambariukas, kuriame dirbo kartu su R. Č.. Su klientais nebendravo. Atėjus į darbą, liudytoja maišelyje rasdavo tai, ką reikėdavo pasiūti. Kai R. Č. nebūdavo liudytoja bendravo su klientais, atsiskaitydavo. Apskaičiuodavo kainą, nes buvo tarifai, kuriuos liudytoja žinojo. Skaičiuodavo tik už siuvimo darbą. Klientai sumokėdavo į rankas arba liudytojai, arba R. Č.. Pinigus dėjo į juodą aplanką. Išrašydavo kvituką, čekiuką už paslaugas. Vieną čekiuką duodavo klientui, kitą pasilikdavo ir įdėdavo į juodą aplanką. Sąskaitų-faktūrų niekada nerašė, jei klientai prašytų, būtų siuntusi pas vedėją. Būdavo tokių dienų, kai neturėdavo darbo. Siūdavo tik užuolaidas. Staltieses iš parduotuvės audinio. Iš gatvės klientai audinio atsinešę nebuvo. Algą mokėjo R. J., priedų negaudavo. Gavo tik oficialią algą apie 300-400 Lt. Raktų nuo seifo liudytoja neturėjo. Surinktus pinigus nešdavo vedėjai. Sąsiuviniuose užrašų nevedė, kas tai darė nežino. Liudytojos pareigos buvo padėti R. Č. siūti. Kasos kvito liudytoja nemušdavo, nes neturėjo kasos aparato. Išrašytame kvituke įmonės antspaudo nebuvo. Kvituko nepasirašydavo ir kliento neprašydavo pasirašyti. Atlyginimų dieną atlyginimą sumokėdavo grynais R. J..

Pagarsinus liudytojos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (T 8. b. l. 168), juos patvirtino, paaiškindama, kad rasdavo lapuką, ant kurio būdavo parašyta, ką reikia pasiūti. Duodavo kvituką prieš užuolaidų siuvimą, klientai sumokėdavo pinigus, kai pasiūdavo užuolaidas. Kvituką, kiek kainuos užuolaidos, parašydavo iš karto. Su tuo lapuku klientai ateidavo pasiimti užuolaidas (T. 11, b. l. 180-182).

Liudytoja J. J. teismo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus savo sutuoktinio byloje. Liudytojos sutikimu pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (T 8. b. l. 194-197), juos patvirtino (T. 12, b. l. 16-17).

Liudytoja R. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo metu įmonėje nedirba. Anksčiau jos santykiai buvo tik darbiniai su R. J.. Pasisveikindavo su D. L.. R. J. buvo darbdavys. Įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinta kaip konsultantė. Jos veikla buvo konsultavimas. Kai liudytoja įsidarbinimo, tuo metu siuvimo paslaugos nebuvo. Reikėjo apsiūti audinius, buvo mašina. Liudytoja pastebėjusi siuvimo paslaugos poreikį pasiūlė R. J. teikti siuvimo paslaugas ir pasakė, kad galėtų dirbti pagal patentą. Pasiėmė patentą ir siuvo. Patentas buvo reikalingas, kad galėtų užsiimti siuvimo veikla. Iš pradžių siuvo viena, paskui, kai darbo padaugėjo pakvietė draugę K. B.. K. B. buvo įdarbinta kaip siuvėja. K. B. dirbdavo tik su klientais, kurie prašydavo sąskaitų-faktūrų. Sąskaitas-faktūras išrašydavo kasoje. Jeigu būdavo liudytojos klientai: tai paimdavo, pasiūdavo, kai paruošdavo, tada sumokėdavo klientai grynais pinigais. Avansų klientai už siuvimą neduodavo. Kai klientai sumokėdavo už pasiuvimą, liudytoja pinigus prašydavo palaikyti pas R. J.. Liudytoja taip pat parodė, kad ji nežinojo, kad negalima laikyti pinigų įmonės seife. Susitarimas buvo pažymėti siuvėjų sąsiuvinyje, kiek pinigų padėta. Kai liudytojai reikėdavo pinigų, paprašydavo R. J. ir jis atnešdavo tuos pinigus. Atlygį už siuvimą liudytoja pasiimdavo sau, o už konsultavimą minimalus atlygis būdavo iš įmonės. Vokeliuose atlyginimo negaudavo. Liudytojos verslas pagerino įmonės veiklą. Padidėjo audinių pirkimas, kai priimdavo užsakymus. Klientų kiekiai buvo įvairūs, į dieną ateidavo įvairiai. Galėjo būti, kad nebūdavo nei vieno, galėjo būti ir daugiau klientų. Taip pat imdavo tokius užsakymus iš klientų, kurie patys atsinešdavo audinius. Susitarimas dėl sąskaitos faktūros išrašymo buvo su R. J.. Žmonės paprašydavo išrašyti sąskaitas faktūras, išrašo įmonė ir lėšos priklauso įmonei. Raktų nuo seifo neturėjo. Kai pinigus iš R. J. pasiimdavo, niekur nepasirašydavo. Vedėjoms paduodavo pinigus. Nurodydavo užsakymo numerį, nes jai taip patogiau. Reikėdavo sumokėti už juosteles, tai užrašydavo į sąskaitą ir sumokėdavo ir vedėjoms nurodydavo užsakymų numerius, kad jos suskaičiuotų juosteles. Namuose pinigų nelaikė, nes buvo vagystė. Patentą liudytoja paėmė todėl, kad norėjo daugiau uždirbti, nes jos alga buvo minimali. R. J. neprašė parodyti patento. Kada buvo paėmusi patentą liudytoja neprisimena. Kokio laikotarpio fiksuotos pajamos neatsimena. Kvitas buvo išrašoma iš knygelės, kuri buvo pirkta VMI. Sąskaita-faktūra būdavo išrašoma ir prieš darbą ir po, priklausomai nuo klientų pageidavimų. Medžiagų trūkumus tikrindavo parduotuvė. Sumas liudytoja deklaruodavo. Vienas sumas deklaruodavo, kitas ne. Deklaracijas teikdavo VMI. Medžiagų likučiai atitekdavo parduotuvei ir parduodavo ją, kaip likučius. Klientas už siuvimą, kai reikėjo sąskaitos-faktūros, sumokėdavo kasoje, nes kitaip negalėdavo gauti sąskaitos faktūros. Turi išsimušti sąskaitą faktūrą ir čekį. Liudytoja paskaičiuodavo kainą ir įmonė išmušdavo čekį. Žurnalus pildė vedėjos liudytojai matant. Ji pasakydavo užsakymo numerį ir sumą. Liudytoja vežiodavo užsakymus, čekio neišrašydavo. Į jos pareigas neįeidavo užsakymų vežiojimas klientams. Iš pradžių liudytoja nesiskelbė, paskui pradėjo skelbtis „(duomenys neskelbtini)“, papildomos reklamos nereikėjo. Šiuo metu liudytoja dirba pagal patentą (duomenys neskelbtini), tos įmonės patalpose.

Pagarsinus parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (T 8. b. l. 186-187) liudytoja parodė, kad siuvykla egzistavo, būdavo mašinos apsiūti pavyzdžiams. Kvitas nebūdavo išduodamas iš kvitų knygelės išrašius sąskaitas faktūras (T. 12, b. l. 17-26).

Specialistė G. R. teisme paaiškino, kad dirba VMI teisės departamento netiesioginių mokesčių skyriuje. Susipažinus su byloje pateiktomis deklaracijomis (T 7, b. l. 13-14) nurodyti skaičiai deklaracijoje yra geri. Iš deklaracijos ji mato, kad įmonė vykdė apmokestinamus sandorius, įsigijo prekių iš Europos sąjungos, nuo kurių apskaičiavo pardavimo PVM, importavo prekes, nes deklaruotas importo PVM ir įsigijo prekių, paslaugų Lietuvoje ir kaip atskaitomą sumą jie nurodė visą importo PVM ir visą pirkimo PVM, įskaitant įsigytas prekes iš Europos sąjungos. Įmonė deklaruoja, kad visos importuotos prekės, įsigytos iš kitos valstybės narės, ir pirktos Lietuvoje visos skirtos apmokestinamai veiklai ir visa suma, importas plius pirkimo PVM (25 laukelis + 26 laukelis) atitinka 35 laukelį ir visa šita suma jie mažina savo prievolę biudžetui. Ar deklaracija teisingai užpildyta reikia žiūrėti pirminius dokumentus, lyginti ar tie dokumentai atitinka. Prekės ir paslaugos apsimokestina vartojimo šalyje ir Europos sąjungos direktyva deklaruoja, kad neturi būti dvigubo apmokestinimo, todėl prekės apmokestinamos Lietuvoje. Nulinis įsigijimo tarifas niekur nesirodo, rodosi apmokestinamoji vertė. Specialistė taip pat nurodė, kad specialistas, kuris darė išvadą, padarė klaidą ir neįtraukė 34 eilutės iš deklaracijos (T. 12, b. l. 192-195).

Specialistė R. Z. teisme patvirtino specialistės G. R. žodžius (T. 12, b. l. 196).

Specialistas A. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis yra VMI verslo elektroninėje erdvėje ir elektroninėmis priemonėmis kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas. Jo išsilavinimas aukštasis, buhalterinės apskaitos ekonomistas, VMI dirba 24 metus, mokslinio laipsnio neturi. Nurodė, kad tvirtina pateiktą išvadą, kurioje buvo pasikeitimai. Paaiškino, kad PVM ir pelno mokesčiai išaugo. Nurodė, kad gavo iš FNNT dokumentus, kur jie kratos metu įmonės padalinyje ((duomenys neskelbtini)) rado „juodąja buhalteriją“, sąsiuvinius, kuriuose buvo apskaitytos pajamos, gautos už užuolaidų siuvimą. Sąsiuviniai buvo pagrindinis dalykas, nes tai buvo visiškai neapskaitytos apskaitoje pajamos, nuo kurių skaičiuojasi PVM ir atitinkamai įeina į pelną ir traukiasi metinės pelno deklaracijos. Būtent todėl išaugo. Dar yra žinomi PVM nesutapimai. Įmonės apskaitoje suvestiniuose žiniaraščiuose viskas buvo paskaičiuota. Neaišku, kodėl: ar jie nespėjo, ar teikė deklaracijas, po to jas tikslino, bet išvados tyrimo metu visus duomenis sudėjus automatiškai deklaracijos pakito, pasikeitė sumos. Apskaitos dokumentuose duomenys buvo, bet deklaracijose ne. Po to, kai buvo pateiktos patikslintos deklaracijos, sumos ženkliai sumažėjo. Specialisto išvadoje tai nebuvo fiksuota, nes užsakymas buvo jau po to, kai jie tikslino. Vėl buvo daromas sulyginimas, kai paprašė VMI pažeidimų vertinimų skyrius. Sumos ženkliai sumažėjo, nes buvo jau deklaruotos, tai buvo 2017-2018 m. Dėl schemos, kaip buvo daroma paaiškino, kad iš kratų metu rastų dokumentų, apklausos protokolų matyti, kad buvo išpirkti fiziniams asmenims verslo liudijimai (juos nupirkdavo įmonės vadovai), ten vietoje būdavo suteiktos patalpos ir tie asmenys, klientams nieko neįtariant, siūdavo užuolaidas. Buvo daroma tam tikra kontrolė, tai matyti iš sąsiuvinyje užfiksuoto sąrašo, kas, kokią dieną, kas kiek laiko perduoda pinigus, kurie įforminti tam tikra forma. Įmonė gavo už tai pajamas. Sprendžia, kad tai buvo padaroma po priedanga, nes iš FNNT pateiktos medžiagos tai matyti. Tai yra apklausos protokolai, sąsiuviniai, kur nurodyta, kad pinigai buvo perduoti. Esminis momentas yra pinigų perdavimas įmonės darbuotojui. Čia yra toks modelis, kai įmonė išperka verslo liudijimus ir darbuotojai dirba jiems. PVM mokėjimą ši schema įtakojo tuo, kad yra gaunamos pajamos, bet nėra išlaidų, tai neapskaityta buhalterijoje. Pajamos eina į įmonės pajamas, išlaidų nėra, jos didina įmonės gautas pajamas ir atitinkamai pelną, kuris buvo deklaruotas. Nurodė, kad išvadoje buvo pelno mokestis skaičiuotas nuo visų įmonės paslaugų (ir siuvimo). Dalis jų atsispindėjo buhalterijoje, bet išlindo ir neapskaitytos pajamos, viskas buvo matyti iš FNNT medžiagos. Nurodė, kad yra skaičiavimo metodika, kai atsiima nuostolis. Jei yra nuostolis, jis tada perskelia į sekančius metus, mažina apmokestinamą pelną. Turint noro, galima pateikti VMI patikslinimą, bet kai įmonę tikrina, negalima jau tikslinti. Perpatikrinimas buvo daromas, nes to prašė VMI Pažeidimų vertinimų skyrius. Nurodė, kad tikrinimo laikotarpis: nuo 2009 m. iki 2012 m. balandžio mėnesio. Tikrino situaciją, kur sąsiuviniuose įrašai buvo. Tikrinimo laikotarpiu nebuvo tikslinimų. Jei būtų buvę, į juos nebūtų kreiptas dėmesys. Buvo dviejų tipų pažeidimai: neapskaitytos siuvimo paslaugos ir pirkimo PVM, užfiksuoto deklaracijose, nesutapimai su registrų informacija, įmonės apskaitos dokumentais. Dėl antrojo tipo pažeidimų nustatė, kad tuo metu deklaracijose iš registrų perkelti duomenys nebuvo teisingi. Deklaracijose nurodytas didesnis pirkimo PVM automatiškai didina PVM apskaitą ir mokėtinas PVM į biudžetą yra mažesnis. Tokiu būdu galima turėti apyvartinių lėšų, vietoj to, kad mokėti į biudžetą, jos lieka įmonėje, galima jas naudoti, pasidaryti tam tikrą paskolą. Apyvartinės lėšos siejamos su pajamomis ir išlaidomis, t. y. nesumoki mokesčių, prisiskaičiuoji 100 000 PVM ir jo nemoki, jie lieka įmonėje ir galima naudoti apyvartoje. Paaiškino, kad nesant tikrinimo, deklaracijas galima patikslinti, kad ir po metų. Nurodė, kad kai tikrino ne kiekvieno mėnesio duomenys nesutapo. Viskas yra Išvados lentelėje suskaičiuota, kas deklaruota, kas nustatyta. Nurodė, kad žino apie įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turimų prekių inventorizaciją. Inventorizacijos aktas buvo suderintas su R. J., nes jis dalyvavo inventorizacijoje. Be R. J. inventorizacijoje dalyvavo pats specialistas ir daugiau VMI darbuotojų. Inventorizacija vyko ilgai, nes ne visada galėdavo dalyvauti direktorius. Inventorizacija buvo atliekama įmonės sandėliuose. Inventorizacijos metu buvo tikrinami audiniai, atliekami matavimai, tikrinamos etiketės. Inventorizacija vyko gal puse metų su pertraukomis. Dalyvavo iš VMI 3 atstovai ir iš įmonės vienas žmogus. R. J. dėl inventorizacijos nusiskundimų neturėjo ir pastabų nebuvo. Duomenys apie asmenis patentininkus, kad jie yra įmonės darbuotojai, gavo iš FNTT. Kai jie atsiuntė pavedimą padaryti išvadą, atsiuntė medžiagą, ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolus, kratų metu rastus sąsiuvinius. Buvo pateikta, kaip faktas, kad išpirkti patentai asmenims, kurie dirba įmonėje, ir prašoma paskaičiuoti, kaip gauta ekonominė nauda. Tikrinimą atliko FNTT, pats bendrai su jais dalyvavo kaip savo srities specialistas. Dėl mokesčių paskaičiavimo pagal situaciją kaip į specialistus buvo kreiptasi į juos. Buvo pavesta paskaičiuoti pagal nustatytus faktus. Su medžiaga, kurią gavo, susipažino. Pagal tuos faktus, kurie pateikti, turėjo parengti išvadą. Gavo medžiagą, ją įvertino ir paskaičiavo. Gavo sąsiuvinius: data, pinigų suma ir skaičiavo pagal pateiktą faktą. Priėmė faktą, kad tai įmonės pajamos. Tai matematinis mokestinis paskaičiavimas. Nurodė, kad buhalterinė apskaita vyksta taip: atsiskaitomasis laikotarpis – mėnuo, per jį vyksta pirkimo, pardavimo operacijos, išrašant ar gaunat dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, pirminius mokėjimo dokumentus). Per tą mėnesį viskas kaupiama, mėnesiui pasibaigus iki kito mėnesio 25 d., įmonė turi pateikti VMI deklaracijas. Pagal pirminius dokumentus finansininkai sudaro registrą, kuriame atsispindi kainos, kokia medžiaga už kiek parduota. Viskas matosi pagal pirminius dokumentus, kurie sueina į registrą – suvestinę, kur suskaičiuojamos visos pajamos ir išlaidos. Čia pateikta deklaracija neatitinka registrų, o pagal įstatymą turi atitikti. Paaiškino, kad niekas nekėlė užduoties registrų duomenis palyginti su faktiniais. Jei neturi atskiro pavedimo, neskaičiuoja. Šiame patikrinime atliko, kas buvo pavesta, savo iniciatyvos nerodė. Dėl antro PVM deklaracijų patikrinimo reikalingumo gavo tarnybinį pranešimą. Buvo tik surinkta informacija ir perduota. Paaiškino, kad priešpriešinis patikrinimas – priešpriešinės informacijos surinkimas. Pavyzdžiui, kažkas sumokėjo už siuntas, o kita įmonė, kuriai siuntė, nerodo nieko. Vykstama į kitą įmonę ir tikrinama, kodėl jie nerodė apskaitos. Šiuo atveju priešpriešinis tyrimas nebuvo vykdomas. Vykdant tyrimą, permatuojant pradėtus audinius, etikečių nebūdavo. Tik atplėštus pradėtus audinius, permatuodavo. Atliko tikrinimą tose vietose, kur nurodė FNTT, kur „(duomenys neskelbtini)“ vykdė veiklą. Išvadą rašė bendrai už viską pagal pateiktą FNTT medžiagą. Siuvimo sąnaudų (furnitūros) netikrino, neturėjo įpareigojimų. Audinių įsigijimo važtaraščiai tikrinami nebuvo (kiek broko ir pan.). Atliekant inventorizaciją žinojo, kad buvo kita įmonėje esanti furnitūra, matė, kad inventorizuota, bet pas juos to nebuvo.

Išvadoje yra padaryta aritmetinė klaida, naudojant programą arba rašant, klaidos apvalinant sumas. Buvo sumaišyti skaičiai. Parodė, kad pardavimų PVM sumos, nuo kurių skaičiuojamos pardavimų PVM, jos nebūtų pasikeitusios, bet prisidėjo pajamos už užuolaidų siuvimą ir suma padidėjo. Jos nebuvo niekur užfiksuotos. Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, eilutės skiriasi. Įmonė tvarkingai yra sudariusi kiekvieno mėnesio registrus. Gautos sąskaitos – pirkimai per mėnesį. Suregistruota tvarkingai visos sąskaitos, išskirtas PVM ir nurodytas pirkimo PVM. Kur ES pirkimas ten PVM yra nulis. Ten , kur (duomenys neskelbtini) įsigijo prekes iš ES – nulinis tarifas. Mėnesio gale eina visos surašytos sumos: pirkimo suma be PVM. Registre ir iš Lietuvos, ir iš ES įmonių pirktos prekės. Yra susumuota pirkimo bendra suma. Atitinkamai įeina pirktų prekių PVM suma, kur ties iš ES pirktomis prekėmis – PVM nulinis, sumos nėra. Nurodė, kad darydamas išvadą rėmėsi sąskaitų registrais. Pati įmonė sudarė sąskaitų registrus. Sąskaitų registruose nepastebėjo, ar yra nurodomi duomenys apie grąžintinas prekes. Kreditinė sąskaita-faktūra nurodoma sąskaitų registre. Teigė, kad gautų sąskaitų-faktūrų registrai, nurodant pirkimą iš ES PVM, yra teisingi, įtraukiant juos nuliniu tarifu. Pardavimai vykdomi Lietuvoje - PVM 21 proc., o 2009 m. buvo PVM 19 proc. Išvadoje esantys skaičiai paskaičiuoti iš deklaracijų ir suvestinių registrų ir juodosios buhalterijos. Dėl juodosios buhalterijos teisingai paskaičiuoti, o dėl kitų skaičių reikia pasižiūrėti. Tikrinimo metu pateiktos deklaracijos prijungiamos, bet atsižvelgti nebūtina. Šiuo atveju patikslintų deklaracijų nematė. Nurodė, kad avansinis sumokėjimas - tai valstybės kreditavimas. Avansinis pelno mokestis užskaitomas (T. 12, b. l. 35-43; 178-180).

Specialistė R. B. teisme paaiškino, kad, dirbdama VMI pažeidimų vertinimo skyriuje, parengė 2018-02-19 raštą (T. 8, b. l. 128), kai VMI 2018-01-17 iš FNTT gavo reikalavimą patikslinti informaciją, gavus duomenų, kad įmonė UAB “ (duomenys neskelbtini)” 2013-11-15 yra patikslinusi deklaracijas. Be to, prašyta pateikti duomenis dėl civilinio ieškinio sumos. Atsakydama į tyrėjos reikalavimą, ji parengė raštą, kuriuo buvo atsakyta į užduotus klausimus. Situacija tokia, kad 2013-12-20 išvadoje nebuvo įvertintos vėliau pateiktos deklaracijos. Jos buvo pateiktos 2013-11-15, todėl kilo poreikis patikslinti deklaruotas sumas. Suma turėtų būti mažinama, nes įmonė patikslino deklaracijas. Buvo pateiktos tam tikros deklaracijos mokestiniu laikotarpiu. Dėl patikslintų sumų ji paklausė specialisto ir pagal gautą informaciją parengė atsakymą. Paaiškėjo, kad suma turėtų būti sumažinta, nes įmonė patikslino deklaracijas. Tyrėjai ji pateikė informaciją, kiek sumažėjo sumos po deklaracijų pateikimo 2013-11-15 ir kokia turi būti galutinė ieškinio suma. Reiškiant pradinį civilinį ieškinį į tai nebuvo atsižvelgta, nors specialisto išvada surašyta vėliau nei patikslinta deklaracija. Asmuo teikęs ieškinį netikrino, ar yra išvada. Civilinius ieškinius rengia jos skyriaus specialistai. Jie deklaracijų neanalizuoja, o duomenis gauna iš kitų skyrių. Ji informavo, kad civilinio ieškinio suma turi būti mažinama. Civilinį ieškinį rengė jos kolegė. Jos (specialistės) užduotis buvo tik atsakyti tyrėjai rašto rėmuose. Nors ji pati nerengė patikslinto civilinio ieškinio, tačiau jį rengiant buvo atsižvelgta į jos raštą. Kontrolės departamentas yra kitas skyrius tame pačiame VMI departamente. Prievolės apskaitos skyrius yra kitame departamente, iš jo jie gauna informaciją. Kiekvienas padalinys turi prieigą prie tam tikros duomenų bazės, kurios skirtos jų funkcijoms vykdyti pagal kompetenciją. Informacijos teirautasi pas tą specialistą, kuris ir surašė ir atliko ūkinės finansinės veiklos analizę. Ar įmonė atsiskaitė su valstybės biudžetu, tokių duomenų teikdami ieškinį neturėjo. Patiklsintos deklaracijos nebuvo įvertintos ūkinės finansinės veiklos vertinimo metu. Ji nematė informacijos, kad specialistas būtų vertinęs. Ji kreipėsi į tą specialistą dėl sumų patikslintose deklaracijose. Specialistas tikrino. Sumos, kurios buvo deklaruotos, jos yra apskaitytos, dėl jų ieškinys nereiškiamas, ieškinys dėl nedeklaruotų sumų, nesumokėtų mokestinių prievolių. Pateikus papildomos deklaracijas ieškinio suma sumažėjo. Tyrimo metu patikslinimai nėra ribojami. Negali deklaracijų tikslinti už 2009 metus. LR Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. nurodytas terminas, nes praėjo terminas, ir už tuos laikotarpius, kurie yra tirti. Nedraudžia įmonei tikslinti, jei atsakovas pripažįsta kaltę. Jei asmeniui pareikšti kaltinimai, bet asmuo sumoka visą žalą ar jos dalį, tada ieškinys gali būti tikslinamas ar jo atsisakoma, jei visa žala atlyginama. Yra numatyti 5 metų mokestiniai laikotarpiai, po kurių tikslinti negalima, o einamųjų metų laikotarpiu galima tikslinti deklaracijas, nebent yra išlyga – pradedama baudžiamoji byla. Gali būti ir ilgesnis laikotarpis nei numatyta Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. Tada ilginamas laikotarpis. 2013 m. įmonė galėjo tikslinti deklaracijas, šiai dienai tikslinti negali. Įmonė negali tikslinti deklaracijų, kai vyksta ikiteisminis tyrimas, patikrinimas. VMI kontrolės veiksmai būna 3 rūšių: mokestinis tyrimas, operatyvus patikrinimas, mokestinis patikrinimas. Šiuo atveju nebuvo atliekami mokestiniai patikrinimai. Buvo ne patikrinimas, buvo specialisto išvada. Jei atliekamas mokestinis tyrimas, tai teikti deklaracijas galima, jei nėra praėjęs laikotarpis, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. Už praeitą laikotarpį, kuris tikrinamas, gali tikslinti deklaracijas. 2013-12-20 parengus specialisto išvadą, deklaracijų tikslinimą apribojo tik senaties laikotarpis. Ruošdamas civilinį ieškinį Kontrolės departamentas nevertino paskaičiavimų, juos panaudojo paruoštus kitų specialistų, kurių funkcija atlikti paskaičiavimus. Faktinių įmokų netikrinome, nes nėra susiję su padaryta žala. Yra suformuota teismų praktika dėl mokestinių prievolių, pagal kurią nesumokėta mokestinė prievolė civilinės teisės prasme tampa turtine žala, kai yra padarytos nusikalstamos veikos, kurios lėmė žalą, kai nėra galimybes išieškoti sumų pagal įstatymą. Žala nėra mokestinė nepriemoka. Ta suma nebuvo deklaruota. Suma nėra apskaitoma mokesčių sistemoje kaip mokestine nepriemoka. Išvadoje paskaičiuotos sumos, neapskaitomos jos negali būti išieškotos, tada teikiami ieškiniai. Kartais mokestinės nepriemokos negalima išieškoti dėl ekonominių priežasčių (pavyzdžiui, dėl įmonės bankroto). Jei sumokėtos sumos guli kitoje sąskaitoje ar priskirtinos prie sumų, kurių negalima išieškoti, teisiškai neįmanoma išieškoti šioje situacijoje, nes negalimas deklaracijų patikslinimas, nagrinėjamas kaltės klausimas baudžiamojoje byloje. Žalos nepadengimas laiku kvalifikavimo prasme kvalifikuojama kaip žala. Atitinkamu kodu žala nebuvo sumokėta iki mano rašto parengimo dienos (2018-02-19) (T. 12, b. l. 80-82).

Specialistė N. O. teisme paaiškino, kad dirba VMI Mokesčių apskaitos departamento Prievolės apskaitos skyriuje 25 metus. Ji rašė raštą į užklausą 2018-08-12 raštu Nr. 1867. Pranešė apie kiekvieną sumą. Iki 2011-06-01 įmonė buvo mokėjusi atskirais įmokos kodais, pelno mokestis, avansinis mokestis. 2018-08-10 turimais duomenimis įmonė neskolinga, tai reiškia pagal pateiktas atskaitomybę įmonė buvo neskolinga, pelno mokesčių ir kitų mokesčių. Ji nemato informacijos apie žalas, ar bylas. Minėtą informaciją teikė tik įmonei. Kai mokama bendru kodu 1001 VMI sumokėta suma automatiškai paskirstoma pagal prievoles. Į GPM, į PVM, pelno, išskaidomos į deklaruojamus mokesčius. Matosi pagal pateiktas deklaracijas mokestis sumokėtas ar nesumokėtas. Avansinis pelno mokestis mokamas kas ketvirtį pagal terminus už ketvirtį. Kiek įmonė deklaruoja, tiek turi ir sumokėti. Avansinis pelno mokestis nėra permoka, tai yra deklaruojamas mokestis, kuris turi būti sumokėtas. 2018-08-10 pagal atskaitomybę įmonė nebuvo skolinga. Ji žalos įmokas dėl žalos atlyginimo gali matyti, bet konkrečiai šioje situacijoje nežiūrėjo. Ji mato, kiek turi sumokėti mokesčių ir mato mokėjimus. Nuo 2011 m. birželio mėn. mokama vienu kodu. Būna atvejų, kai sumokama ne į tą sąskaitą ir ne tuo įmokos kodu, tada ieško, kokiu kodu sumokėjo mokėtojai. Skolas ji mato elektroninėje sistemoje. Teisės skyrius dėl skolų bendrauja su jos skyriumi. Ar teisės skyrius mato informaciją apie skolas, ji negali pasakyti, bet jie paprašo pateikti informaciją, kai kyla poreikis. Jei įmonė 1001 įmokos kodu sumokėjo daugiau pelno mokesčio, tai jie mato permoką ir gali užskaityti. Klausimas, kiek buvo permokos, jai pateiktas nebuvo, rašte apie tai nerašė. 2018-08-12 rašto duomenis paėmė iš kompiuterinės laikmenos. Mano, kad duomenys teisingi. Rašte rašė tiesą, konkrečiai atsakė apie pelno mokestį (t. 12, b. l. 84-85).

R. J. ikiteisminio tyrimo metu (2012-06-21 įtariamojo apklausos metu) parodė, kad susipažino su pateiktais 2012-04-11 kratos metu UAB „(duomenys neskelbtini)” parduotuvės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), išimtais sąsiuviniais su rankraštiniais įrašais, nori paaiškinti, kad sąsiuvinio margais viršeliais, pažymėtu Nr. 24 (su užrašu „Siuvėjos 2009 m.“) 1- 77 lape yra užfiksuotos siuvyklos, esančios (duomenys neskelbtini), pajamos. Šiuo adresu antrame aukšte buvo prekiaujama audiniais bei buvo įkurta siuvykla. Įranga siuvykloje priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Siuvykloje dirbo R. Č. ir K. B., kurios buvo įdarbintos puse etato ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kiek atsimena, jos buvo priimtos į siuvėjų pareigas, teikdavo užuolaidų apsiuvimo paslaugas. Nuo 2009 m. jo nurodymu už siuvimo paslaugas gautos pajamos buvo nemušamos į kasą, jei klientas nereikalaudavo pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų (PVM sąskaitos-aktūros ar čekio). Tokiu būdu gautus už siuvimo paslaugas pinigus jis pasiimdavo kiekvieno mėnesio pabaigoje. Tuo atveju, jei klientas reikalavo dokumento, tas užsakymas sąsiuvinyje buvo apibraukiamas ir įrašomas išrašyto dokumento numeris. Šį sąsiuvinį vedė parduotuvės vedėja V. K.. Galėjo įrašus daryti ir pardavėjos. Gauti už siuvimo paslaugas pinigai buvo laikomi parduotuvės patalpose esančiame seife arba rakinamame stalo stalčiuje. Raktais nuo seifo naudojosi vedėjos V. K. ir V. R.. Kiekvieno mėnesio pabaigoje jis su vedėjomis suvesdavo duomenis apie gautas neapskaitytas siuvimo pajamas ir paimdavo pinigus. Kiti įrašai su prisegtais čekiais, esantys sąsiuvinyje Nr. 24, jo manymu, atitinka tikrovę. Kaip supranta, buvo segami tie čekiai, kurių nepasiėmė pirkėjai. Konkrečiau šiuo klausimu nieko paaiškinti negali, nes nežino. Kiek į mėnesį nuo 2009 m. paėmė neapskaitytų už siuvimo paslaugas pinigų, dabar neatsimena. Įrašai sąsiuviniuose turėtų atitikti tas sumas, kurios buvo gautos ir neapskaitytos. Sąsiuvinyje Nr. 23 raudonais viršeliais 1-34 lape, analogiškai, kaip ir sąsiuvinyje Nr. 24, užfiksuotos pajamos už siuvimo paslaugas, gautos 2012 m. Paimtus iš siuvyklos neapskaitytus pinigus R. J. naudojo verslo reikalams – stelažų suvirinimui, kartais neoficialiems atlyginimams išmokėti, prekių užpirkimui. Sąsiuvinyje Nr. 21 su įrašu „Kasos knyga“ 17 lape užfiksuotos parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pažymėtos indeksu „P1“ , ir parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pažymėtos indeksu „P2“ mėnesinės pajamos. Šiuos įrašus padarė V. K.. Ką reiškia skaičiai už laužtinių skliaustų, nežino. Sąsiuvinio 28-31 lapuose irgi užfiksuota parduotuvių apyvarta. Jis įsitikinęs, kad ji atitinka oficialias pajamas. Sąsiuvinyje Nr. 9 1-2 lape užfiksuota parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), apyvarta. Kas padarė šiuos įrašus, ar jie atitinka tikrovę, nežino. Sąsiuvinyje Nr. 16 yra įrašytos kiekvienos dienos pajamos, suprekiautos parduotuvėje „P1“, esančioje (duomenys neskelbtini). Kas kelias dienas R. J. paimdavo iš parduotuvės priprekiautus pinigus, kurie buvo laikomi seife ir pasirašydavo šiame sąsiuvinyje. Vedėja, perduodama pinigus, išrašydavo jam kasos išlaidų orderį, kuriame jis pasirašydavo. Paimtus pinigus R. J. įnešdavo į banką arba nupirkdavo prekes, kurių įsigijimo dokumentus pateikdavo buhalterei. Visi įrašai turi būti teisingi ir atsispindėti buhalterinėje apskaitoje (T. 9, b. l 65-66).

R. J., apklausiamas įtariamuoju 2017-11-10, su jam pareikštu įtarimu visiškai nesutiko, nurodė, kad nesupranta, kaip jo atžvilgiu, tiksliau, jo vadovaujamos UAB "(duomenys neskelbtini)" paskaičiuotų mokėtinų mokesčių suma yra tokia didelė. R. J. nori pažymėti, jog UAB "(duomenys neskelbtini)" niekada nėra turėjusi tokių didelių apyvartų, kad susidarytų tokia didelė suma nuslėptų mokesčių valstybei. Dėl šių priežasčių sutikti su pranešime apie įtarime nurodytomis aplinkybėmis sutikti negali. Kadangi nurodytas pakankamai senas tiriamasis laikotarpis, kai kurių aplinkybių nepamena. Išsamesnių parodymų duoti neatsisako. Juos pasiruošęs duoti tolimesniame ikiteisminio etape, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga (T. 9, b. l. 88-90).

R. J., apklausiamas įtariamuoju 2018-07-23, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu yra davęs parodymus, todėl šioje stadijoje atsisako duoti parodymus. Išsamius parodymus dėl jam pareikšto įtarimo nusikalstamų veikų padarymu yra pasirengęs duoti teisminio nagrinėjimo metu (T. 9, b. l. 95-96).

Kaltinamoji D. L. ikiteisminio tyrimo metu (2012-06-15 apklausta liudytoja) parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ko buhaltere dirba nuo įmonės įsteigimo 2002 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruota (duomenys neskelbtini). Šis adresas nurodytas įmonės deklaracijose ir juo gaunama korespondencija. Jos kabinetas yra įmonės iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nuomojamose sandėlio patalpose (duomenys neskelbtini). Šalia yra patalpa direktoriaus R. J. kabinetui, bet ji neįrengta. Nuolatinės darbo vietos direktorius neturi. Šalia jo darbo vietos sandėlyje yra saugomos prekės (audiniai, pakabos ir kt.), vykdoma didmeninė prekyba. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklauso 2 parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kuriose darbo reikalais D. L. nesilanko. Buhalterinę apskaitą ji tvarko pagal pateikiamus pirminius buhalterinius dokumentus. PVM sąskaitas faktūras parduotuvėse išrašo vedėjos ir pardavėjos. Parduotuvių sąskaitas faktūras ir kasos aparatų duomenis kiekvieno mėnesio pradžioje jai pateikia direktorius. Sandėlyje kasos aparato nėra, prekės parduodamos, išrašant PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius. Visos pardavėjos yra pardavėjos - kasininkės. Visos pardavėjos ir vedėjos V. R. bei V. K. yra tiesiogiai atskaitingos direktoriui. Gryni pinigai saugomi 2 seifuose, kurių vienas yra parduotuvėje, kitas – sandėlyje. D. L. nežino, ar yra seifas mažesnėje parduotuvėje. Seifų kodus žino direktorius, vedėjos ir vadybininkė I. S.. Duomenis į kasos knygas suveda vedėjos ir pateikia jai. Kadangi grynųjų pinigų ji nemato, kasos knygoje nepasirašinėja. Pirminius dokumentus iš sandėlio pateikia vadybininkė I. S.. D. L. žino, kad didesnėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje yra atskiras kabinetas, kuriame dirba kelios siuvėjos, kurios teikia siuvimo paslaugas, dažniausiai užuolaidų kraštų apsiuvimo paslaugas. Dabar neatsimena, ar jai buvo pateikti, kokie nors dokumentai, susiję tik su siuvimo paslaugų teikimu. Kaip atsimena, kažkada vedėja V. R. sakė, kad siuvimo paslaugų kaina įeina į audinio kainą, t. y. į kasą mušama bendra suma. Apie tai, kad už siuvimo paslaugas gauti pinigai galėjo būti neapskaityti kasoje, D. L. nieko nežino. D. L. darbo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ko inventorizacijos nebuvo atliekamos. Ji 2002-2003 m. siūlė direktoriui atlikti inventorizaciją, tačiau šis nesutiko, nes reikėtų ilgam uždaryti parduotuvę ir sandėlį. Supratusi, kad inventorizacijos nebus atliekamos, daugiau to daryti nesiūlė. Buhalterinę apskaitą tvarkė pagal jai pateikiamus pirminius buhalterinius dokumentus. Buvo tikra, kad pateikiami visi dokumentai ir jie visi yra teisingi ir tikri. D. L. nežinojo, kad kažkokie sandoriai buvo neapskaityti, taip pat nieko nežino apie tai, kad be apskaitos buvo naudojami gryni pinigai (T. 8, b. l 145-147).

D. L. ikiteisminio tyrimo metu (2018-01-03 papildomai apklausta, kaip liudytoja) parodė, jog nori pasilikti prie anksčiau savo pačios duotų parodymų. Paklausus dėl kokių priežasčių daugelyje mokestinio laikotarpio nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 PVM mokesčio mėnesinėse deklaracijose (forma FR 600) 25 langeliuose (įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM) nurodyti duomenys nesutampa su registre „(duomenys neskelbtini)“ nurodytais duomenimis, bei pirminiais apskaitos dokumentais, kurie buvo pateikti specialistui atlikti įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nurodė, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą įtraukdavo visus dokumentus, kuriuos jai pateikdavo įmonės direktorius R. J. arba buvusi įmonės sandėlininkė I. S. (šiuo metu pensijoje), kuri dirbo sandėlyje iš kurio buvo vykdoma didmeninė prekyba. R. J., jos žiniomis, surinkdavo dokumentus iš vedėjų, kurios dirba parduotuvėse esančios (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Gali daryti prielaidą, kad jai būdavo pateikiami ne visi pirminiai įmonės apskaitos dokumentai. Ji neturėjo jokio intereso ar naudos į mokesčių deklaracijas įrašyti melagingus duomenis bei jas pateikti mokesčių administratoriui t. y. VMI. Ji įmonėje dirba samdoma darbuotoja - buhaltere (0,5 etato), gauna už tai fiksuotą darbo užmokestį, nepriklausantį nuo darbo rezultatų. Neatmeta galimybės, kad galėjo pasitaikyti ir jos techninių, nepiktybiškų klaidų tvarkant įmonės apskaitą. Nurodė, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrų vedimą bei duomenų teisingumą buvo atsakinga ji, nes dirba maždaug nuo 2002 m. ir yra vienintelė buhalterė. Apskaitos registrai iki šiol yra tvarkomi naudojant elektroninę buhalterinės apskaitos programą „(duomenys neskelbtini)“, kuriuos kiek D. L. pamena, ji ir pateikinėjo FNTT pareigūnams Visus dokumentus, kurie D. L. būdavo pateikiami, deklaracijas valstybines mokesčių inspekcijai ir „Sodrai“ pateikinėdavo, remdamasi apskaitos registrų informacija. Buhalterinės apskaitos programa turi ir automatinio apskaičiavimo funkciją, tačiau ji visą laiką dar kartą sutikrindavo pateiktus duomenis ir rankiniu būdu. Taip pat nori pabrėžti, kad įmonės direktorius R. J. dažnai pirminius apskaitos dokumentus pateikdavo pavėluotai, nesavalaikiai, kuomet jau būdavo suėję deklaracijų pateikimo terminai. D. L. įmonės banko sąskaitų nevaldė, t.y. jokių pavedimų neatlikinėjo, prisijungimo kodų ar generatorių neturėjo, su grynaisiais pinigais (kasa) taip pat neturėjo teisės dirbti. Daugiau jokių reikšmingų aplinkybių nurodyti negali (8 t. b.l 150-152).

D. L. ikitesiminio tyrimo metu 2018-01-03 papildomai apklausta liudytoja, parodė, kad UAB "(duomenys neskelbtini)" suvestiniai registrai "(duomenys neskelbtini)", t.y kurie buvo pateikti specialistui atlikusiam įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, yra sudaryti jos pačios bei atspausdinti iš buhalterinės apskaitos programos "(duomenys neskelbtini)". Be D. L. registro duomenų niekas negalėjo koreguoti, už šią funkciją įmonėje buvo atsakinga tiktai ji. Taip pat paklausus, kodėl kasmėnesinėse PVM mokesčio deklaracijose (forma FR 600) už mokestinį laikotarpį nuo 2009 sausio mėnesio 1 dienos iki 2012 metų kovo mėnesio 31 dienos, 22 langeliuose, po to pasikeitus deklaracijos formai 25 langeliuose (įsigytų prekių ir pirkimo PVM) nurodyti duomenys nesutampa su informacija, kuri pateikta suvestiniame registre "(duomenys neskelbtini)"; dėl kokių priežasčių valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose deklaracijose buvo nurodyti duomenys prieštaraujantys registre esančiai informacijai, D. L. nurodė, jog tarp jos ir UAB "(duomenys neskelbtini)" direktoriaus R. J. būdavo nerašytas susitarimas, jog D. L. iki einamojo mėnesio 20 dienos turi informuoti R. J., koks yra mokėtinas (gautinas) PVM mokestis už praeitą mėnesį. Tuomet jis D. L. pasakydavo žodžiu, kad dar turi įtraukti į mėnesinę PVM mokesčio deklaraciją pirkimo PVM sąskaitą faktūrą(as) už tam tikrą sumą, kaip atskaitomą pirkimo PVM. Šios sąskaitos niekada nebūdavo įvedamos į suvestinį registrą nematant jų gyvai. Taip pat pasitaikydavo atvejų, kuomet PVM sąskaitos faktūros būdavo gaunamos elektroniniu paštu arba faksu, bei vėliau paaiškėdavo, kad sandoriai pagal gautas sąskaitas neįvykdavo. Tuomet D. L. tekdavo tokias sąskaitas iš suvestinio registro pašalinti. D. L. pildydama kasmėnesines PVM mokesčio deklaracijas deklaracijų 22 (25) eilutėse įtraukdavo R. J. žodžiu nurodytą sumą kaip pirkimo PVM, realiai nematydama PVM sąskaitos faktūros su suma, kurią nurodydavo jai R. J.. D. L. taip darydavo, nes pasitikėdavo R. J. ir manydavo, kad jisai D. L. pateiks tuos dokumentus, kuriuos žadėdavo. Galėjo atsitikti ir taip, kad D. L. pati pamiršdavo po to pareikalauti iš R. J. dokumentų. Labai dažnai būdavo, kad R. J. vėliau pateikti pirminius apskaitos dokumentus D. L. pamiršdavo. Taip pat pasitaikydavo atvejų, kuomet D. L. pasakydavo anuliuoti tam tikras pirkimo PVM sąskaitas faktūras, teigdamas, jog jos anuliuojamos dėl neįvykusio sandorio t.y kuomet UAB "(duomenys neskelbtini)" neatsiskaitydavo su tiekėjais už prekes pagal minėtas sąskaitas faktūras. Tokias sąskaitas faktūras D. L. nedelsiant anuliuodavo iš suvestinio registro. Prieš anuliuojant sąskaitą D. L. savo ruoštu skambindavo sąskaitą išrašiusios įmonės atstovui siekiant įsitikinti, kad tikrai sandoris pagal minimą dokumentą neįvyko. Pildant PVM mokesčio deklaracijas, anuliuotų deklaracijų duomenys nebūdavo įtraukiami. D. L. paklausus, ar tokia praktika buvo taikoma visuomet, kada ji įtraukdavo į deklaracijas padidintą pirkimo PVM nematydama paties dokumento, D. L. atsakė, kad tokia praktika būdavo taikoma visą tiriamąjį laikotarpį pamėnesiui nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31, ką rodo specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės. Į deklaracijas būdavo įtraukiami duomenys neatitinkantys registre nurodytų duomenų, nes deklaracijų pateikimui yra nustatytas terminas t.y už praeitą mėnesį deklaraciją būtina pateikti iki einamojo mėnesio 25 dienos, todėl buvo stengiamasi laikytis nustatytų reikalavimų ir nepraleisti termino. Po ikiteisminio tyrimo pradėjimo D. L. pradėjo reikalauti originalių dokumentų, nes pasimokė iš savo klaidų. Taip pat D. L. nori pažymėti, kad 2013 m. lapkričio mėnesio 15 d. (po ikiteisminio tyrimo pradėjimo) kiek pamena po Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo, pateikė patikslintas PVM mokesčio deklaracijas (forma FR 600) už mokestinį laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31; deklaracijos buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai tiesiogiai, t.y. popieriniame formate, nes tuo laikotarpiu, kuomet D. L. persikėlė dirbti į patalpas (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) gatvės laikinai nebuvo interneto ryšio, todėl neturėjo galimybės pateikti deklaracijų elektroniniu formatu. Minėtas patikslintas deklaracijas galės pateikti išsireikalavusi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos archyvo ar įmonės apskaitos. Deklaracijas D. L. patikslino tik tada, kuomet Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojai jai pasakė, kad ji gali tai daryti, nes ji prieš tai galvojo, jog negalima tikslinti deklaracijų, kuomet įmonės atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Kokia suma buvo papildomai paskaičiuota patikslinus deklaracijas dabar neatsimena. Dėl pateiktų patikslintų deklaracijų įmonė negavo jokių pastabų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (T.8, b.l.155-158).

Liudytoja V. K. ikitesiminio tyrimo metu parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji dirba panašiai nuo 2002 metų. Iki 2009 metų ji dirbo kitoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, buvusioje Švitrigailos gatvėje, Vilniuje. Šią parduotuvę uždarius, ji buvo perkelta dirbti į audinių parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), vedėjos pareigas. Parduotuvė išsidėsčiusi per du aukštus – rūsyje yra medvilnės skyrius, o antrame aukšte visi kiti audiniai. Dar jiems priklauso išparduotuvė esanti priešais jų pastatą adresu (duomenys neskelbtini). V. K. yra visų šių skyrių vedėja. Nors pareigybiškai nesuskirstyta, bet medvilnės skyriuje galima sakyti vyresnioji yra pardavėja Z. Č., išparduotuvėje vyresniosios nėra, nes ten prekiauja trys pardavėjos ir jos vis keičiasi. Kai V. K. nebūna, atsakinga pasilieka V. R.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiauja įvairiais audiniais ir kitais siuvimo reikmenimis. Pirkimo ar užsakymų klausimais nieko paaiškinti negali, nes visu tuo užsiima įmonės vadovas R. J. arba vadybininkė jo žmona J. J.. Jie visada gaudavo audinius su jų įsigijimo dokumentais – sąskaitomis faktūromis. Pagrindiniai audinių tiekėjai iš Lietuvos, kiek matė iš sąskaitų faktūrų, yra „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) firma „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir kitos. Iš užsienio tiekėjų V. K. galėtų įvardinti anglų firmas „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) firmą „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, kitų tiesiog jau nepamena. Bet kaip jau minėjo apie audinių pirkimus nieko smulkiau paaiškinti negali, nes ji audinių neužsakinėdavo ir nepirkdavo. Visus audinius į jų parduotuvę atveždavo asmeniškai direktorius R. J. arba kurjeriai. Jei atveždavo kurjeriai, tai kartu su audiniais visada būdavo pateikiamos ir sąskaitos faktūros arba krovinio važtaraščiai o pati sąskaita – faktūra atsiunčiama jiems elektroniniu paštu, jie atsispausdindavo. Jei audinius pristatydavo pats direktorius, šie taip pat visada būdavo su sąskaitomis faktūromis, tiksliau jų kopijomis, nes visi originalai būdavo pas buhalterę, ar tai vadybininkę J. J.. Kas liečia dėl audinių ir kitų prekių pardavimo, jų pirkėjai yra tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Visos prekės V. K. parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), tiek antrame aukšte kur ji pati dirba, tiek rūsyje, kiek žino – yra parduodamos išrašant pardavimo dokumentus ir įnešant gautus pinigus į kasą, t.y. visus pardavimus įmušant į kasą, jokių pardavimų ar neapskaitytų pinigų už audinius ir kitus siuvimo reikmenis jos vadovaujamoje parduotuvėje nebuvo. Dėl išparduotuvės V. K. tvirtinti negali, nes tiksliai nežino, jos kaip ir kartu su jomis, bet kadangi kitas pastatas, tai jos ten daugiau savarankiškai dirba. Visi pardavimai buvo fiksuojami per kasos aparatą arba išrašant sąskaitas faktūras. Gale mėnesio visus dokumentus dėl parduotų prekių paimdavo direktorius R. J. ir pats nuveždavo buhalterei D. L.. Visi einamieji klausimai buvo sprendžiami tiesiogiai su direktoriumi R. J., kuris gana dažnai pas ją atvažiuodavo tiek darbiniais reikalais, tiek patikrinti kaip vyksta darbas. V. K. nuo pat pradžių buvo mokamas darbo sutartyje numatytas minimalus darbo užmokestis, plius neoficialus atlyginimas, kuris nebuvo niekur apskaitytas. Jo dydį nustatydavo pats R. J.. Visumoje jis nustatydavo bendrą darbo valandos dydį kurį daugindavo iš išdirbtų valandų skaičiaus ir taip buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis. Pradžioje, kai V. K. čia pradėjo dirbti jai mokėdavo apie 8 litus už valandą, o dabar paskutinius metus, panašiai nuo 2009 moka po 12,50 Lt už valandą. Ji per mėnesį dirba panašiai apie 150 valandų, tad darbo užmokestis yra panašiai 1875 Lt. R. J. atlyginimą išmokėdavo visą iš karto, vienu metu, atskirai kiekvienai užeinant į pagalbines patalpas. R. J. mokant pinigus pateiktame žiniaraštyje ji pasirašydavo, kad gaudavo sutartyje numatytus 680 Lt. Už likusius pinigus ji niekur nepasirašydavo, juos tiesiog gaudavo ir viskas. Pagal žiniaraščius visoms buvo mokamas plius minus minimumas, o koks buvo kitų pardavėjų papildomas neoficialus darbo užmokestis ji nežino, tai buvo kiekvienos atskiras susitarimas su direktoriumi, ir tas buvo laikoma kone paslaptyje, tad to reiktų klausti kiekvienos atskirai. Dėl 2012-04-11 kratos metu parduotuvėje paimtų sąsiuvinių su rankraštiniais užrašais (pateikiami: sąsiuvinis margu viršeliu, langeliais, su užrašu „Siuvėjos 2009 m“ pažymėtas Nr. 24 ir sąsiuvinis rožiniu viršeliu, langeliais, pažymėtas Nr. 23) parodė, kad šiuose sąsiuviniuose yra duomenys apie gautus pinigus už siuvimo paslaugas, kurių dauguma nebuvo apskaitytos, t. y. neįtrauktos į apskaitą. Jų parduotuvėje dirba siuvėja R. Č., kuriai padėti kartais ateina pagalbininkė kita moteris dirbanti pas juos siuvėja puse etato – K. B.. Siuvėjos klientams, perkantiems iš jų audinius, jiems pageidaujant, siuva užuolaidas. Už audinius klientų sumokėti pinigai visi yra apskaitomi, tačiau už siuvimo paslaugas, gautos pajamos direktoriaus R. J. nurodymu niekur neapskaitomos. Paslaugų kainą gali pasakyti tik R. Č., tai buvo jos ir R. J. susitarimo reikalas. V. K. vaidmuo buvo tik toks, kad jai buvo pavesta paimti iš R. Č. pinigus ir juos padėti į seifą, apie tai pažymint šiuose sąsiuviniuose. Jai nesant tai padarydavo V. R.. K. B. niekada jokių pinigų nepateikinėdavo, tik R. Č.. Apie gautus pinigus ji arba V. R. žymėdavo šiuose sąsiuviniuose. Pirmame stulpelyje rašoma data, antrame užsakymo numeris, kurį tiksliau galėtų paaiškinti tik R. Č., nes būtent ji pateikdama pinigus, sakydavo „numeris toks ir toks“, ir paduodavo pinigus. Ar ji sau vedėsi kokius tai užrašus kur žymėjosi šiuos numerius ir kas po jais yra, V. K. nežino, negali pasakyti. Trečiame stulpelyje pažymėta pinigų suma, kurią tuokart R. Č. paduodavo. Atžymėjus numerį ir gautą sumą, pinigus ji arba V. R. padėdavo į seifą. Kartas nuo karto direktorius ar jo žmona J. J. iš seifo pasiimdavo atitinkamas pinigų sumas, kurias atžymėdavo sąsiuviniuose. Jos visus pinigus dėdavo į maišelį, jiems atvažiavus, jie tiesiog perskaičiuodavo, atžymėdavo ir pasiimdavo, parašydami apie paliktą likutį. Tas likutis, tai smulkieji pinigai – monetos. Jos visą laiką turėdavo ten rezervuotą likutį monetomis, nes labai reikalingi smulkieji pinigai. Kai kurioje nors iš penkių kasų prireikia smulkiųjų monetų, V. K. arba V. R. pakeičia popierinius banknotus į monetas. O kai baigiasi monetos, jos ieško kur nors turguje ar žmonės būna atneša didesnius kiekius monetų ir vėl prikeičia, kad seife turėtų prireikus kasoms. Tas likutis smulkiais panašiai būdavo apie 300 litų, tai daugiau tai mažiau. Sąsiuvinyje apie paimtus pinigus atžymas darydavo direktorius arba jo žmona, kartais jos parašydavo pvz. „paėmė J.“, tai reiškia J. J.. Prie užrašų, kurie yra apibraukti ir parašyta ATK (numeris) ir nurodyta suma, reiškia, kad buvo išrašyta sąskaita faktūra nurodytu numeriu ir kad šios siuvimo paslaugos įtrauktos į išrašytą sąskaitą faktūrą kartu su audiniu, ir kad ta nurodyta suma yra įtraukta į apskaitą. Nes būdavo, kad klientas prašo sąskaitos – faktūros ne tik už audinį, bet ir už siuvimo paslaugas, tada V. K. išrašydavo sąskaitą – faktūrą, kurią klientas apmokėdavo per kasą arba per banką. Ir apie tokias siuvimo paslaugas ji arba V. R. atžymėdavo šiuose sąsiuviniuose. (T.8, b.l.132-136).

Papildomai apklausta liudytoja V. K.nurodė, jog prieš kiek laiko UAB "(duomenys neskelbtini)" pradėtos teikti siuvimo paslaugos tiksliai pasakyti negalinti, tačiau 2009 m. birželio mėnesį perėjusi dirbti į audinių parduotuvę (duomenys neskelbtini), R. Č. ir K. B. jau teikė siuvimo paslaugas klientams. Siuvimo paslaugos buvo teikiamos parduotuvės (duomenys neskelbtini) antrame aukšte įrengtoje patalpoje. Siuvimo paslaugas įmonėje teikė R. Č. ir K. B.. V. K. darbo įmonėje laikotarpiu siuvimo paslaugas atlikdavo visuomet tik dvi darbuotojos, nes didesniam darbuotojų skaičiui paprasčiausiai neliktų vietos, nes patalpoje, kurioje dirbama, yra įrengtos tik dvi darbo vietos su siuvimo mašinomis. Kiek V. K. atsimena 2011 metų laikotarpiu siuvimo paslaugas teikusios darbuotojos nesikeitė, dirbo tik R. Č. ir K. B.. Sąsiuvinius su užrašu "siuvėjos 2009 m." margu viršeliu, kuris pažymėtas 24 numeriu ir sąsiuvinį rožiniu viršeliu, kuris pažymėtas 23 numeriu pildė tik V. K. ir V. R.. Kitos įmonės darbuotos negalėjo prie jų prieiti, nes sąsiuviniai buvo užrakinti seife, nuo kurio raktus turėjo tik jos dvi, t.y parduotuvės vedėjos. Ar įmonės direktorius R. J. bei jo žmona J. J. taip pat turėjo atskirą raktą nurodyti negali, nes neprisimena. Pastarieji kaip jau buvo anksčiau V. K. minėjusi iš seifo paimdavo tam tikras grynųjų pinigų sumas, sąsiuviniuose padarę atitinkamas atžymas apie grynųjų pinigų išėmimą su savo parašais. Kiek atsimena grynieji pinigai būdavo išimami iš seifo dalyvaujant V. K.. Pastaroji jiems paduodavo maišelį su pinigais, R. J. ar J. J. paskaičiuodavo pinigus, paimdavo, kiek jiems reikėdavo, ir apie tai atžymėdavo sąsiuvinyje. Ar jie imdavo pinigus iš seifo nedalyvaujant V. K. ar kitai parduotuvės vedėjai, V. K. nežino. Grynuosius pinigus R. J. ar J. J. paiimdavo V. K. dalyvaujant, kuomet pastaroji atrakindavo seifą. Ar šios lėšos buvo toliau įtraukiamos į įmonės buhalterinę apskaitą bei kokiu būdu jos buvo įforminamos (jeigu buvo) V. K. nežino, nes paprasčiausiai nesidomėjo, į jos pareigas tas neįėjo. Nurodytos pinigų sumos trečiame sąsiuvinių stulpelyje visuomet sutapdavo su realiai gautais pinigais, kurie būdavo dedami į seifą. Ar buvo pildomi kiti apskaitos dokumentai kartu su šias sąsiuviniais V. K. nežino. Daugiau jokių reikšmingų aplinkybių nurodyti negali. (T.8, b.l.139-141).

Liudytoja V. R. ikitesiminio tyrimo metu parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ . Yra dvi vedėjos - V. R. ir V. K., dirba kas antrą savaitę. Parduotuvėje prekiaujama audiniais ir siuvimo reikmenimis. Siuvimo reikmenis užsako pačios, šios prekės perkamos iš kelių nuolatinių Lietuvoje esančių tiekėjų ir iš (duomenys neskelbtini) firmos „(duomenys neskelbtini)“. Siuvimo priedų į (duomenys neskelbtini) vyksta V. K.. Audinių tiekimu išimtinai rūpinasi direktorius R. J.. Yra nustatyta tokia tvarka, kad didesnė dalis įsigytų audinių vežama į sandėlį, (duomenys neskelbtini), o dalį prekių direktorius atveždavo į parduotuvę. Jos pasakydavo, kokių audinių reikėtų, ir jis pats nuspręsdavo, kokį kiekį atvežti į parduotuvę. R. J. kartu su naujai atvežtomis prekėmis pateikdavo dokumentus, patvirtinančius prekių įsigijimą, nurodant visą įsigytų prekių kiekį,- tų, kurios nuvežtos į sandėlį ir tų, kurios nuvežtos į parduotuvę. Šie dokumentai parduotuvėje buvo saugomi iki mėnesio pabaigos, o po to perduodami į buhalteriją. Tiksliau dokumentus atiduodavo direktoriui, o jis perduodavo buhalterei. Buhalterija buvo įsikūrusi sandėlyje (duomenys neskelbtini). Parduotuvėje nebuvo vedama detali apskaita, kada ir kiek audinių atvežta realizacijai. Kai pritrūkdavo konkrečių audinių, apie tai pasakydavo direktoriui, ir jis iš sandėlio atveždavo tam tikrą audinių kiekį. Ar tokiu atveju buvo išrašomi krovinio gabenimo važtaraščiai, V. R. nežino, ji jų nematė. Visi prekių pardavimai yra apskaitomi kasoje arba išrašant sąskaitas faktūras. Dėl 2012-04-11 kratos metu parduotuvėje paimtų sąsiuvinių su rankraštiniais užrašais parodė (jai pateikiami: sąsiuvinis margu viršeliu, langeliais, su užrašu „Siuvėjos 2009 m“ pažymėtas Nr. 24 ir sąsiuvinis rožiniu viršeliu, langeliais, pažymėtas Nr. 23, Sąsiuvinyje su užrašu „Kasos“ knyga“, Sąsiuvinyje žaliais margais viršeliais , pažymėtu Nr.9, keturi sąsiuviniai su prisegtomis audinių skiautelėmis, A4 formato sąsiuvinis žaliu margu viršeliu , pažymėtas Nr.10), jog parduotuvėje teikiamos užuolaidų siuvimo paslaugos. V. R. pradėjus dirbti, siuvykla jau veikė. Dabartiniu metu dirba siuvėjos R. Č. ir K. B.. Siuvėjos klientams perkantiems iš jų audinius, šiems pageidaujant, siuva užuolaidas. Pateiktuose sąsiuviniuose su užrašu „Siuvėjos 2009 m“ pažymėtame Nr. 24 m ir sąsiuvinyje rožiniu viršeliu, pažymėtas Nr. 23, yra duomenys apie gautus pinigus už siuvimo paslaugas, kurių dauguma nebuvo apskaitytos, t. y. neįtrauktos į apskaitą. Kas kelias dienas siuvėjos V. R. arba V. K., priklausomai nuo to, kas tą savaitę dirbo, perduodavo už siuvimo paslaugas gautus pinigus. Paimdama pinigus, ji į sąsiuvinį užrašydavo datą, siuvėjos padiktuotą užsakymo numerį ir vykdant šį užsakymą gautus pinigus. Sąsiuvinyje „Siuvėjos 2009 m“ V. R. ranka daryti įrašai – 2009-01-13, 01-16, 01-27,02-10, 02-11 ir taip toliau, pusė užrašų yra padaryti jos ranka, pusė – V. K.. Iš siuvėjų surinkti pinigai buvo saugomi parduotuvėje esančiame seife. Vieną ar du kartus į mėnesį R. J. arba jo žmona J. J. iš seifo pasiimdavo atitinkamas pinigų sumas, kurias atžymėdavo sąsiuviniuose, ir kartais šalia pasirašydavo. Visi įrašai dėl paimtų pinigų kiekio ir likučio yra padaryti R. J. arba J. J. ranka. Dažniau surinktus už siuvimo paslaugas pinigus paimdavo J. J.. Pavyzdžiui, sąsiuvinyje raudonais viršeliais 23 lape J. J. užrašė , kad 2011-12-06 paėmė 8482 Lt ir šalia pasirašė, analogiškai 25 lape J. J. pasirašė, kad 2011-12-28 paėmė -1200 Lt. Kur buvo naudojami šie neapskaityti pinigai, ji nesidomėjo. Per mėnesį tokiu būdu buvo gaunama maždaug 5-9 tūkst. Lt. Kiek metų buvo nustatyta tokia tvarka, V. R. neatsimena. Gal kokie 3 metai. Tiesa, jei pirkėjai prašydavo, buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros ir gauti pinigai įmušami į kasą. Prie užrašų kurie yra apibraukti ir parašyta ATK (numeris) ir nurodyta suma, reiškia, kad buvo išrašyta sąskaita faktūra nurodytu numeriu, kur įtrauktos šios siuvimo paslaugos. Jei pirkėjas prašydavo nerodyti išlaidų siuvimo paslaugoms, siuvimo paslaugos buvo įrašomos į sąskaitą faktūrą kartu su audiniu. Apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalis pajamų buvo neįtraukiama į buhalterinę apskaitą, V. R. nežinojo. Parduotuvėje už siuvimo paslaugas neapskaityti kasoje pinigai faktiškai buvo apskaitomi jų vedamuose sąsiuviniuose. Kaip toliau šie pinigai buvo įtraukiami į buhalterinę apskaitą, nesidomėjo. V. R. manė, kad kažkokiu būdu jie yra apskaitomi. (T.8, b.l.159-162).

V. R. 2018-04-24 papildomai apklausta liudytoja nurodė, kad nori pasilikti prie savo parodymų duotų pirminės apklausos metu. Taip pat ji parodė, kad UAB "(duomenys neskelbtini)“ dirba nuo 2003 metų kovo mėnesio, tikslios datos neatsimena, bei dirba iki šiol. Iš pradžių V. R. ėjo pardavėjos pareigas, o maždaug nuo 2007 metų pradėjo eiti parduotuvės vedėjos pareigas, kurias eina iki šiol. Nurodė, kad siuvimo paslaugos buvo teikiamos adresu (duomenys neskelbtini) įsikūrusioje audinių parduotuvėje, antrame jos aukšte. Siuvėjomis įmonėje dirbo R. Č. ir K. B.. Į kokias pareigas jos buvo įdarbintos įmonėje V. R. tiksliai nežino, tačiau laisvu nuo siuvimo metu - kuomet nebūdavo užsakymų - jos atlikdavo pardavėjoms būdingas funkcijas t. y. konsultuodavo klientus, dirbdavo kitus būtinus darbus parduotuvėje, tačiau nedirbdavo su kasos aparatais. V. R. parodė, jog jos darbo įmonėje laikotarpiu siuvimo paslaugas atlikdavo visuomet tik dvi darbuotojos, nes didesniam darbuotojų skaičiui paprasčiausiai neliktų vietos, nes patalpoje, kurioje dirbama yra įrengtos tik dvi darbo vietos su siuvimo mašinomis. Parodė, kad sąsiuvinius su užrašu "siuvėjos 2009 m." margu viršeliu, kuris pažymėtas 24 numeriu ir sąsiuvinį rožiniu viršeliu, kuris pažymėtas 23 numeriu pildė tik V. R. ir V. K.. Kitos įmonės darbuotos negalėjo prie jų prieiti, nes sąsiuviniai buvo užrakinti seife, nuo kurio raktus turėjome tik V. R. ir V. K. t.y parduotuvės vedėjos, įmonės direktorius R. J., bei jo žmona J. J.. R. J. ir J. J., kaip jau V. R. buvo anksčiau minėjusi, iš seifo paimdavo tam tikras grynųjų pinigų sumas, sąsiuviniuose padarę atitinkamas atžymas apie grynųjų pinigų išėmimą iš seifo su savo parašais. Ar šios lėšos buvo toliau įtraukiamos į įmonės buhalterinę apskaitą V. R. nežino, nes paprasčiausiai nesidomėdavo. (T.8, b.l.163-165).

Liudytoja K. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ K. B. siuvėja dirbo nuo 2008 m. kovo mėn. Jos darbo vieta yra parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), antrame aukšte atskiroje patalpoje. Dirbo kartu su siuvėja R. Č.. Jos siuva užuolaidas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje įsigytos medžiagos. K. B. dirbo puse etato, t. y. nuo 8 iki 12 val. Per šį laikotarpį ji atlikdavo 3-4 užsakymus. Užsakymus užuolaidų siuvimui priima R. Č., tik ji bendrauja su klientais ir priima iš jų pinigus už paslaugą. R. Č. K. B. duoda maišiuką su medžiaga, kur būna įdėtas lapukas, kuriame įrašytas užsakymo numeris, nurodyti reikiami išmatavimai ir būna piešinys, kokių užuolaidų pageidaujama. Kai K. B. atlieka darbą, pasiūtas užuolaidas palieka ant stalo, o R. Č. jas perduoda klientui. Gautus iš klientų pinigus, kartu su lapuku įdeda į atskirą segtuvą. Kiekvieną rytą R. Č. už praėjusią dieną surinktus pinigus išneša ir atiduoda vedėjai ar direktoriui. Kam konkrečiai perduoda pinigus, K. B. nematė. Kaip apskaitomi šie pinigai, nežino. Kai klientai prašo išrašyti jiems sąskaitą faktūrą, tai yra daroma. Kas išrašo šiuos dokumentus ir kaip tokiu atveju vyksta apmokėjimas, K. B. nežino. Ji ir R. PVM sąskaitų faktūrų neišrašinėja. (T.8, b.l.168).

Liudytoja R. Č. ikitesiminio tyrimo metu (2012-11-29 liudytojos apklausa) parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini) R. Č. dirbo maždaug 4-5 metus. Iš darbo išėjo 2012 m. balandžio mėn., nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. J. pasakė, kad įmonei daugiau siuvimo paslaugų nereikia. Darbą ji rado pagal skelbimą, R. J. iki pradedant dirbti UAB „(duomenys neskelbtini) nepažinojo. Kokiose pareigose buvo įforminta, neatsimena. Dirbdama, konsultuodavo pirkėjus, kokias užuolaidas geriau pirkti ir pan. Po pusantrų ar dviejų metų R. Č. pasiūlė R. J. parduotuvės patalpose įsteigti siuvyklą, kurioje klientai iš įsigytos medžiagos galėtų pasisiūti užuolaidas. (duomenys neskelbtini), esančios parduotuvės patalpose, antrame aukšte buvo įrengta siuvykla. Ji įsigijo verslo liudijimą teikti siuvimo paslaugas. Su R. J. buvo susitarta, kad R. Č. siūs užuolaidas ir gautos už siuvimo paslaugas pajamos priklausys jai. Tuo atveju, jei klientas pareikalaus PVM sąskaitos faktūros, ją išrašys UAB „(duomenys neskelbtini), ir gautos pajamos priklausys bendrovei. Taip veikla vyko per visą R. Č. darbo laiką. Konsultacijas pirkėjams teikdavo parduotuvės pardavimo salėje, kur ją, esant būtinumui, iškviesdavo. Siuvykloje iš pradžių apie metus R. Č. dirbo viena, vėliau į siuvėjos pareigas buvo priimta jos draugė K. B.. Ji siūdavo tik tuos užsakymus, kurie būdavo apmokami pagal PVM sąskaitas faktūras arba parduotuvės reikmėms, papuošimui ar kt., reikalingus gaminius. Kokį užsakymą atliks K. B., ji nežinodavo. R. Č. jai palikdavo medžiagą ir ant lapuko užrašytą užsakymą, o ji tik atlikdavo darbą. Kai klientai su parduotuvėje nupirkta medžiaga ateidavo į siuvyklą, jie aptardavo užsakymą. Sąsiuvinyje sau R. Č. pasižymėdavo užsakymo numerį, kliento telefono numerį, užuolaidų matmenis, kokia juostelė bus naudoja apsiuvimui, naudojamos juostelės kainą ir bendrą užsakymo kainą. Juostelę užuolaidų kraštų apsiuvimui ji parduotuvėje dideliais kiekiais pirkdavo asmeniškai. Po to ant čekių, kuriuos R. Č. privalėdavo išrašyti, vesdama apskaitą pagal verslo liudijimą, užrašydavo užsakymo priėmimo datą, kokių matmenų turi būti užuolaidos, siuvimo kainą, juostelės kainą ir bendrą mokėtiną sumą. Į čekį įrašydavo kliento vardą, nes pavardės dažniausiai nesako. Taip pat nurodydavo savo verslo liudijimo numerį ir pasirašydavo. Antras čekio egzempliorius likdavo jai. Atlikus užsakymą, R. Č. buvo sumokami pinigai, ir apie tai, kad pinigai sumokėti, ji atžymėdavo abiejuose čekio egzemplioriuose - kliento ir liekančiame R. Č.. Sąsiuvinio lapą su užsakymo numeriu ir matmenimis išplėšdavo ir atiduodavo klientui, kad galėtų įsitikinti, kad pasiūta pagal sutartus matmenis. Tuo atveju, jei lapą atsisakydavo paimti, ji jį išmedavo. Todėl jokių užrašų, neišliko. Anksčiau čekiai buvo su numeriais, bet maždaug prieš du su puse metų, blankai buvo pradėti spausdinti be numerių. Todėl ji į čekį įrašydavo užsakymo numerį. Užsakymams numerius suteikdavo nuo 1 iki maždaug 400, po to vėl pradėdavo nuo 1.Tuo atveju, jei klientas prašydavo PVM sąskaitos faktūros, į savo sąsiuvinį R. Č. įrašydavo užsakymo numerį, matmenis ir siuvimo paslaugų kainą, taip pat išrašydavo ir čekį. Tokiu atveju klientas juostelę pirkdavo pats. Pasiuvus užuolaidas, klientas pinigus už siuvimo paslaugas sumokėdavo UAB „(duomenys neskelbtini) kasoje. Po to kai jai parodydavo čekį, ji atiduodavo užsakymą ir išmesdavo savo čekio egzempliorių. Į savaitę ji priimdavo maždaug 15-30 užsakymų siuvimui, iš kurių 5-6 būdavo su PVM sąskaitomis faktūromis. Dienos bėgyje, gautus, dirbant pagal verslo liudijimą, pinigus ir savo čekio egzempliorių, R. Č. dėdavo į atskirą papkę. Su R. J. buvo susitarę, kad jos pinigai bus laikomi UAB „(duomenys neskelbtini) seife, nes maždaug prieš du su puse metų R. Č. namas, (duomenys neskelbtini), buvo apvogtas ir ji bijojo laikyti pinigus namuose. Todėl kiekvieną rytą visus per praėjusią dieną uždirbtus pinigus ir čekius ji atiduodavo parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) vedėjoms V. R. ir V. K.. Tuo atveju, jei pas ją likdavo sąsiuvinio lapas su užsakymu, jį perduodavo kartu su pinigais. Priimdamos saugoti pinigus, jos savo vedamuose sąsiuviniuose įrašydavo datą, kada priėmė pinigus, kiekvieno užsakymo numerį ir bendrą gautą sumą. Priėmusios saugojimui pinigus vedėjos padarydavo R. Č. atžymas arba ant sąsiuvinio su užsakymo duomenimis lapo (jei toks būdavo) - uždėdavo spaudą su savo pavarde, arba ant čekio - uždėdavo paukščiuką. Kadangi jai visad likdavo antri čekio egzemplioriai, lapus su užsakymu išmesdavo. Vedėjų vedamo sąsiuvinio gale, vedėjos prisegdavo čekius, patvirtinančius, už užuolaidų apsiuvimui naudojamą juostelę, sumokėta. Pinigus R. Č. sumokėdavo asmeniškai. Čekiai buvo atiduodami ne jai, o prisegami prie sąsiuvinio, kad, esant reikalui, galima būtų, pagrįsti, kad siuvykloje naudojama juostelė yra apmokėta. Apie tai, kad parduotuvėje negali būti saugomi, įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaityti pinigai, R. Č. nežinojo. R. J. leido parduotuvės seife saugoti savo asmeninius pagal verslo liudijimą uždirbtus pinigus ir ji tuo pasinaudojo. Maždaug vieną kartą į mėnesį, dažniausiai mėnesio pabaigoje R. Č. pasakydavo R. J., kokią sumą norėtų pasiimti, tai galėjo būti nuo 1 iki 7 tūkst. Lt. Tuo metu ji remontavosi namą ir kartais reikėdavo didesnių sumų statybinių medžiagų įsigijimui. R. J. asmeniškai į siuvyklos patalpas atnešdavo tą sumą, kurią paprašydavo. Kaip ir kas atžymėdavo, kad seife esantys pinigai R. Č. grąžinti, nežino. Ji pati užrašų, kuriuose būtų atžymima, kiek parduotuvės seife yra saugoma jos asmeninių pinigų nevedė. Į vieną dėžutę dėdavo čekius, už kuriuos pinigų nepasiėmė, o į kitą dėžutę dėdavo čekius, kuriuose nurodytus pinigus pasiėmė, t.y. kuriuos seifo paėmė ir jai perdavė R. J.. Visus šituos čekius R. Č. išsaugojusi ir gali pateikti. (T.8, b.l. 178-181).

Liudytoja R. Č. ikitesiminio tyrimo metu (2012-12-06 papildoma liudytojos apklausa) parodė, kad 2012-12-06 R. Č. pateikė visus turimus dokumentus, kuriuos vedė pagal verslo liudijimą, dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini) parduotuvėje. 2010 metais ji pamiršo įsigyti verslo liudijimą, nes šeimoje buvo problemų. 2010 m., R. Č. dirbdama be verslo liudijimo, pajamas rašė į kvitų knygelę. 2010 kvitų knygelė buvo tokio tipo, kad įrašius duomenis į knygutę, lapai buvo išplėšiami. Šių lapų ji neturi, nes kaip pasakė jos vyras J. Č., gyv. (duomenys neskelbtini), jis tvarkydamasis juos išmetė. Kada išmetė, nežino. 2009-2010 metais pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo ar kokio kito apskaitos registro nevedė. (T.8, b.l.182-183).

Liudytoja R. Č. ikitesiminio tyrimo metu (2017-07-17 papildoma liudytojos apklausa) parodė, kad lieka prie savo anksčiau duotų parodymų. UAB "(duomenys neskelbtini)" pradėjo dirbti 2005 metais, tikslios datos neatsimena. R. Č. buvo įdarbinta pardavėjos konsultantės pareigose. Po to pradėjo teikti siuvimo paslaugas UAB "(duomenys neskelbtini) priklausančios parduotuvės patalpose adresu (duomenys neskelbtini). Dirbo kaip jau minėjo anksčiau kaip fizinius asmuo išsiėmusi verslo liudijimą. Siuvimo paslaugas R. Č. asmeniškai pradėjo teikti maždaug 2008 metais, tikslios datos dabar neatsimena. UAB "(duomenys neskelbtini)" dirbo iki 2012 m. balandžio mėnesio. R. Č. tuo pat metu buvo įdarbinta įmonėje kaip pardavėja konsultantė ir tuo pačiu metu teikdavo siuvimo paslaugas parduotuvės klientams. Buvo sutarta, kad iš siuvimo visos gautos lėšos atiteks jai, o savo atlyginimą, kurį R. Č. gaudavo iš įmonės, turės atidirbti konsultuodama parduotuvės klientus. Kuomet parduotuvėje būdavo klientų, pastaroji padėdavo kitoms pardavėjoms konsultuoti klientus, kada nebūdavo žmonių, užsiimdavo siuvimu. Išėjusi iš darbo UAB "(duomenys neskelbtini)" pradėjo teikti siuvimo paslaugas pagal įsigytą verslo liudijimą UAB "(duomenys neskelbtini)” parduotuvės patalpose" (duomenys neskelbtini). Taip dirba iki šiol. Visą darbo laikotarpį R. Č. darbo laikas būdavo nuo antradienio iki šeštadienio. Darbą pradėdavo 8 valandą, baigdavo 17 valandą, kuomet būdavo daug darbo tekdavo pasilikti ir ilgiau. Apie tai, kad pas ją V. K. ir G. D. kvitų knygelės, ji nurodė, kad kaip galėjo pas ją atsirasti šios kvitų knygelės ji nežinanti, jos nuomone, tai galėtų būti kokia nors techninė klaida su numeracija ar panašiai. Kad būtų skolinusis kvitų knygeles iš kitų asmenų taip pat nepamena (T.8, b.l.186-188).

Liudytoja J. J. ikitesiminio tyrimo metu nurodė, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” dirba nuo pat įmonės įkūrimo 2001 m. Šiuo metu dirba vadybininkės pareigose, anksčiau dirbo pardavėja, bendraudavo su klientais. J. J. darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje. Vėliau ji buvo perkelta į vadybininkės pareigas, nuo kada tiksliai nepamena. Šiuo metu J. J. yra atsakinga būtent už užuolaidų užsakymą ir jų pardavimą, jos darbo vieta yra (duomenys neskelbtini). Taip pat kartu su savo vyru R. J. yra šios įmonės akcininkė santykiu 80 su 20 t.y. jos vyrui priklauso 80 procentų akcijų, J. J. 20 procentų. UAB "(duomenys neskelbtini)" patalpos yra (duomenys neskelbtini), kur yra prekybos vieta ir įmonės buhalterija. Įmonė yra PVM mokesčio mokėtoja, apskaitą nuo pat įmonės įkūrimo tvarko D. L.. UAB "(duomenys neskelbtini)" pagrindinė veiklos sritis yra mažmeninė ir didmeninė prekyba įvairių rūšių audiniais. Įmonė dar turi vieną parduotuvę (duomenys neskelbtini). Taip pat prekių sandėlį Sandėlių gatvėje, Vilniuje, tikslaus adreso nepamena, kurį įmonė nuomoja. Įmonės patalpose siuvimo paslaugas teikė dvi darbuotojos R. Č. ir K. B.. J. J. nežino kokios jų pareigos buvo įmonėje, nes visais organizaciniais reikalais rūpinosi ir dabar rūpinasi jos vyras R. J.. Kaip buvo apskaitomi už siuvimo paslaugas gauti pinigai nežino. Kokiu teisiniu pagrindu buvo teikiamos siuvimo paslaugos pastaroji nežino, nes tai neįeidavo į jos darbo pareigas ir tuo paprasčiausiai nesidomėjo. Apie prekybą parduotuvėje neišduodant tai patvirtinančių dokumentų nieko nežino. Į siuvimo paslaugų teikimą J. J. nesikišo ir grynųjų pinigų iš klientų neimdavo bei jokių dokumentų neišrašinėdavo. Apie vedamus kažkokius užrašus, kur fiksuojamos suteiktos siuvimo paslaugos žinojo, tačiau labai nesigilindavo į jų turinį, tačiau kiek suprato, ten buvo fiksuojamos už siuvimo paslaugas gautos pajamos. Kartais J. J. iš seifo paimdavo pinigus, kurie gauti už siuvimo paslaugas. Pastaroji pinigus paimdavo R. J. nurodymu ir atiduodavo visada R. Č., nes galvodavo, kad tai buvo jos uždirbti pinigai. Kartais paimdavo pinigus prašant pačiai R. Č., tačiau visuomet turėdavo gauti R. J. pritarimą. Apie paimtus pinigus atžymėdavo sąsiuvinyje kokią būtent sumą paima, kartais ir pasirašydavo šalia. Ji pati nuo seifo parduotuvės patalpose neturėdavo, todėl, paprašydavo, kad seifą jai atrakintų parduotuvės vedėjos V. K. arba V. R., nes raktas buvo jų žinioje. Už visą įmonės veiklą pilnai atsako ir ją kontroliuoja jos vyras R. J., jis priima ir atleidžia darbuotojus, užsiima personalo formavimu įmonėje, rūpinasi patalpų technine būkle ir panašiai. Taip pat rūpinasi prekių tiekimu t. y. ieško tiekėjų, daro užsakymus. Kas susiję su užuolaidų audiniais užsakymus ir bendravimą su tiekėjais vykdo J. J.. Taip pat priminėjo gautą produkciją. Pirminius apskaitos dokumentus – gautas PVM sąskaitas faktūras visada asmeniškai pateikinėjo įmonės buhalterei D. L., prieš tai parduotuvės vedėjoms atžymėjus, koks kiekis audinių gautas parduotuvėje. Kartais, kuomet J. J. nebūna parduotuvėje prekes priima ir vedėjos. (T.8, b.l.194-197).

Specialistas A. R. ikitesiminio tyrimo metu nurodė, kad jam pagal gautą finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos užduotį buvo pavesta atlikti UAB "(duomenys neskelbtini)" ūkinės finansinės veiklos tyrimą. 2013-12-20 buvo pateikta specialisto išvada Nr. (4.65)-86-9. Parodė, kad specialisto išvada buvo parengta patikrinimo ir kratų metu išimtų užrašų, apskaitos registrų duomenimis. Buvo įvertintos UAB "(duomenys neskelbtini)" gautos pajamos teikiant užuolaidų siuvimo paslaugas. Taip pat tikrinant UAB "(duomenys neskelbtini)" apskaitos dokumentus, įmonės gautų sąskaitų registrus, nustatyta, kad teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose PVM mokesčio deklaracijose (forma FR 0600) (22, (25)) langeliuose (įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM) nurodytos sumos daugeliu atveju nesutampa su registre "(duomenys neskelbtini)" apskaitytomis sumomis, todėl patikrinimo metu atlikti perskaičiavimai ir nustatytos didesnės deklaruotinos ir mokėtinos į biudžetą PVM sumos (deklaracijos 36 langelis "mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto PVM"). Remiantis aukščiau nurodytais skaičiavimais ir buvo paskaičiuoti nuslėpti mokesčiai į valstybės biudžetą. Specialisto išvadoje yra nurodytos detalios lentelės su aukščiau nurodytais apskaičiavimais. Taip pat visų tyrimui reikšmingų apskaitos dokumentų ir mokesčių deklaracijų kopijos yra pateiktos prie specialisto išvados esančiuose prieduose. Inventorizacijos metu nustatytas prekių (audinių) trūkumas pinigine išraiška nebuvo vertinamas bei nuo jo nebuvo paskaičiuoti mokėtini mokesčiai į valstybės biudžetą. (T.9, b.l.12-14).

Iš 2013-12-20 specialisto išvados Nr.(4.65)-86-9 matyti, kad joje konstatuota, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. – 2012 m. kovo mėnesį nepaskaitė iš viso 338 107,10 Lt. pajamų, gautų už užuolaidų siuvimą, dėl to nedeklaruodama šių pajamų nepriskaitė, nedeklaravo 57 244 Lt. PVM. Taip pat nurodytu laikotarpiu apskritai VMI kas mėnesį teikiamose deklaracijose ne tik nedeklaravo PVM nuo pajamų, gautų už užuolaidų siuvimą, bet taip pat pateikė ir neteisingus duomenis apie pirkimo PVM. Rezultate bendrovė nedeklaravo ir nesumokėjo iš viso 815 188 Lt. PVM. Taip pat išvadoje nurodyta, kad įmonė nesumokėjo 36 369 Lt. pelno mokesčio. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatlikdavo inventorizacijos. Dėl nustatytų buhalterinių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros (T.3, b. l. 30-127).

Iš 2019 m. kovo 1 d. teismui pateiktų specialisto A. R. rašytinių paaiškinimų dėl jo 2013-12-20 specialisto išvados Nr.(4.65)-86-9 matyti, kad specialistas paaiškino, jog teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą 2019-02-20 teismo posėdžio metu jį apklausus kaip specialistą, surašiusį išvadą bei įpareigojus pateikti teismui paaiškinimą dėl minėto teisiamojo posėdžio metu nustatytų neatitikimų, susijusių su išvadoje apskaičiuotomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedeklaruotomis PVM apmokestinamosiomis pajamomis ir į biudžetą mokėtinomis PVM sumomis, taip pat nedeklaruotomis ir į biudžetą mokėtinomis pelno mokesčio sumomis, jis pateikia šiuos paaiškinimus, nurodydamas minėtoje specialisto išvadoje nustatytas skaičiavimo klaidas. Jas nurodęs, įvertinęs ir atlikęs perskaičiavimus, specialistas taiso savo išvadą, nurodydamas, kad : UAB „A(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. – 2012 m. kovo mėnesį nepaskaitė iš viso 338 107,10 Lt. pajamų, gautų už užuolaidų siuvimą, dėl to nedeklaruodama šių pajamų nepriskaitė, nedeklaravo 57 601 Lt. PVM. Taip pat nurodytu laikotarpiu apskritai VMI kas mėnesį teikiamose deklaracijose ne tik nedeklaravo PVM nuo pajamų, gautų už užuolaidų siuvimą, bet taip pat pateikė ir neteisingus duomenis apie pirkimo PVM. Rezultate bendrovė nedeklaravo ir nesumokėjo iš viso 815 188 Lt. PVM. Taip pat išvadoje nurodyta, kad įmonė nesumokėjo 36 297 Lt. pelno mokesčio. (T. 12, b. l. 57-61).

Iš 2019 m. birželio 20 d. teismui pateiktų specialisto A. R. rašytinių paaiškinimų dėl jo 2013-12-20 specialisto išvados Nr.(4.65)-86-9 matyti, kad teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą 2019-05-29 teismo posėdžio metu apklausus jį, kaip specialistą, ikiteisminio tyrimo metu surašiusį specialisto išvadą, jis atliko perskaičiavimus ir, įvertinęs perskaičiavimų duomenis, specialisto išvadą taisė, nurodydamas:

1) UAB “(duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad per tiriamą veiklos laikotarpį (nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio) bendrovė buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė iš viso 280505 Lt: 2009 m. - 94916 Lt, 2010 m. - 78775 Lt, 2011 m. - 82433 Lt, 2012 m. sausio - kovo mėn. - 24381 Lt) pajamų, gautų už užuolaidų siuvimo paslaugas.

2) UAB “(duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė per laikotarpį nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio nuo gautų, neapskaitytų buhalterinės apskaitos registruose pajamų, nepriskaitė, nedeklaravo kas mėnesį teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) ir nesumokėjo į biudžetą pardavimo Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) iš viso sumoje 57602 Lt.

3) UAB “ (duomenys neskelbtini)ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė už 2009, 2010 ir 2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Metinėse pelno mokesčių deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų ir bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neapskaitytų apmokestinamųjų pajamų, dėl ko į biudžetą nesumokėjo iš viso 36297 Lt (už 2009 m. 3318 Lt; už 2010 m. 20614 Lt; už 2011 m. 12365 Lt) pelno mokesčio. (T. 12, b. l. 199-217).

2013-06-13 dokumentų apžiūros protokole užfiksuota V. K. kvitų knygelės apžiūra, kuria remiantis matyti, kad ši knygelė išduota minimam asmeniui (T.2, b.l.2-5). 2013-04-15 apžiūros protokolu apžiūrėti R. Č. pateikti 2009 m. kvitų knygelės ir gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas (T.2, b.l. 10-13).

2012-04-11 kratos protokole be kita ko užfiksuota, kad įmonės patalpose (duomenys neskelbtini) rasti ir paimti sąsiuviniai su įrašais, tarp kurių ir pažymėti Nr.23 ir 24 bei kiti (T.1, b. l. 137).

Iš VMI 2013-01-11 rašto Nr. (27.4-30-3) RD -96 su priedais matyti, kad R. Č. laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m. sausio mėnesio nevykdė individualios veiklos pagal pažymą, nebuvo įregistravusi juridinio asmens, o verslo liudijimas jai buvo išduotas tik laikotarpiu nuo 2011-04-12 iki 2011-05-31 (T. 2, b. l. 15-21), .

VMI 2019-05 raštu Nr. (21.6-32 E)RKD dėl duomenų pateikimo nustatyta, kad įmonė UAB “(duomenys neskelbtini)laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2011-05-31 sumokėjo PVM, įmokos kodu Nr. 3411, o laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2013-12-31 laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)sumokėjo vienu įmokos kodu 1001. Rašte pateikiamos įmonės minėtais laikotarpiais sumokėtos sumos. Nurodyta, kad VMI FM 2019-03-15 pareikštame patikslintame civiliniame ieškinyje dėl nusikalstama veika valstybei padarytos žalos atlyginimo Nr. (21.6-32) R-1473 221 867 Eur (iš jų 211355 PVM, 10512 pelno mokestis) turtinė žala konstatuota Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-12-20 specialisto išvadoje Nr. (4.65)-89-9, kuri patikslinta vyriausiojo specialisto A. R., surašiusio Specialisto išvadą, 2019-03-01 Teismui pateiktu paaiškinimu. Pažymima, kad turtinė žala (apskaičiuota nuo neapskaitytų pajamų, kurių UAB „(duomenys neskelbtini) nedeklaravo pateiktose PVM ir pelno mokesčio deklaracijose) šio rašto teikimo dienai nėra atlyginta, o visos šiame rašte (ir 2018-08-06 rašte Nr. (20.21-06 E) RMA-18762-pastaba) nurodytos UAB „(duomenys neskelbtini) įmokos yra sumokėtos pagal Bendrovės pateiktose PVM ir pelno mokesčio deklaracijose deklaruotas sumas (T. 12, b. l. 166-167).

VMI pareiškė byloje civilinį ieškinį atsakovui R. J. prašydama iš jo priteisti valstybės naudai 236 094 Eur PVM ir 10 533 Eur pelno mokesčio. Ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apskrities VMI specialistui atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, buvo surašyta 2013-12-20 surašė specialisto išvada Nr.(4.65)-86-9, kurioje konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 338 107,10 Lt pajamų už siuvimo paslaugas, nuo kurių neapskaičiavo ir teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose PVM deklaracijose nedeklaravo 57 244 Lt pardavimo PVM. Taip pat nustatyta, kad bendrovė pateiktose PVM deklaracijose pateikė neteisingus duomenis apie pirkimo PVM. Nustatyta, kad per tiriamąjį laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2012 m. kovo mėn., UAB „(duomenys neskelbtini)”, pažeisdama 2002-03-05 Pridėtinės vertės įstatymo Nr. IX-751 nuostatas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo iš 815 185 Lt (tai atitinka 236 094 Eur) PVM. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB “ (duomenys neskelbtini)” už 2009, 2010 ir 2011 veiklos metus, pažeisdama Pelno mokesčio įstatymo (2001-12-20 Nr. IX-675) nuostatas, mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų, tačiau bendrovės buhalterinės apskaitos registruose, apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, dėl to į biudžetą nesumokėjo iš 36 369 Lt (tai atitinka 10 533 Eur) (iš jų: už 2009 m. 3 390 Lt; už 2010 m. 20 614 Lt; už 2011 m. 12 365 Lt) pelno mokesčio. Specialisto išvadoje konstatuota, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB “ (duomenys neskelbtini)” buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo IX-574 redakcija) 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 16 str. 1 d. nuostatas ir dėl nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. reikalavimus už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Tiriamuoju laikotarpiu UAB “(duomenys neskelbtini)” vadovavo R. J.. UAB “(duomenys neskelbtini)” nepateikė patikslintų specialisto išvadoje tirto laikotarpio PVM ir pelno mokesčio deklaracijų ir neatlygino valstybės biudžetui padarytos 815 185 Lt (236 094 Eur) pridėtinės vertės mokesčio ir 36 369 Lt (10 533 Eur) pelno mokesčio žalos. Dėl neteisėtų R. J. veiksmų Lietuvos valstybė patyrė 246 627 Eur turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 str. privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (T. 1, b.l. 46-49)

Civilinis ieškovas – VMI, galutinai patikslinęs civilinio ieškinio reikalavimus, prašė teismo iš UAB „(duomenys neskelbtini) bei subsidiariai iš R. J. valstybės naudai 27 195,02 Eur (iš jų: 16 682,69 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 10 512,33 Eur pelno mokesčio) (T. 12, b. l. 219-221).

Motyvuojamoji dalis

R. J. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Dalis nusikalstamo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių (tarp jų ir dalykas) blanketinio pobūdžio, dėl to veikos kvalifikavimo procese, siekiant suvokti nusikaltimo sudėties požymius, būtina analizuoti teisės šaltinių, į kuriuos nukreipta blanketinė norma, turinį.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 str. 1 d. nuostatas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, pagal 4 str. buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama. Vadovaujantis minėto įstatymo 6 str. 2 d., į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, o 12 str. 1 d. nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. 2 d. numato, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnių prasmė ir jų taikymo praktiką apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą – vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai, esant tam tikroms sąlygoms, įmonės vadovas. Buhalterinę apskaitą įmonės vadovas gali vesti pats arba samdyti finansininkus. Jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą, tai už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik ūkio subjekto vadovas. Kitu atveju jis gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas), išskyrus tarpinio vykdymo instituto atvejus, kai apgaulingai apskaitai vesti vadovas panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi – tada įmonės vadovas tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-648/2016, 2K-454/2012, 2K-379/2012, 2K-376/2012).

Apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas).

BK 220 str. 1 d. (2004-07-05 įstatymas Nr, IX-2314, keistas 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472) redakcija numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog už dokumentų pateikimą atsakingas asmuo suvokia, kad jis pateikia žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori.

BK 220 straipsnio 3 dalyje ir BK 222 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal šiuos straipsnius atsako ir juridinis asmuo.

Kaltinamasis R. J. teisme su jam pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį pareikštais kaltinimais nesutiko. Ikiteisminio tyrimo eigoje jo pozicija kito. Apklausiamas teisme kaltinamasis nurodė, kad jis kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinis akcininkas ir vadovas, sprendęs tiek strateginius, tiek einamuosius įmonės klausimus. Anot kaltinamojo, būtent jo iniciatyva buvo nuspręsta, kad siekiant didesnio įmonės produkcijos (audinių) pardavimo, tikslinga praplėsti veiklą, teikiant klientams ir užuolaidų siuvimo paslaugas. Tuo tikslu jis, kaip įmonės direktorius, davė skelbimą apie siuvėjų paiešką, į jį atsiliepus R. Č., sudarė su ja, o vėliau ir su siuvėja K. B., darbo sutartis, priėmė dirbti. Siuvimo paslaugas teikusios darbuotojos – R. Č. ir K. B. dirbo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ patalpose. Užuolaidos buvo siuvamos iš įmonės parduotuvėje įsigytų audinių. Kaltinamasis teisme laikėsi pozicijos, kad siuvėjos klientams siuvimo paslaugas teikė dvejais būdais: 1) pagal patentą (jį kaltinamojo teigimu buvo išsiėmusi R. Č.) ir šiuo būdu gautos pajamos įmonės buhalterijoje nebuvo apskaitomos; 2) kaip įmonės darbuotojos, įmonei išrašant sąskaitas-faktūras, gautas pajamas apskaitant įmonės buhalterinėje apskaitoje. R. J. teisme akcentavo, kad kaltinamas nepagrįstai, nes R. Č. siuvimo paslaugas teikė pagal patentą, įmonėje ji dirbo kaip konsultantė, už tai jai buvo mokamas atlyginimas bei mokesčiai „Sodrai“. Jis į siuvėjų veiklą nesikišo, pajamos, gautos už siuvimo paslaugas, buvo patentininkės, o ne įmonės. Ši veikla įmonei buvo naudinga tik tuo, kad skatino audinių pirkimą. Nuomos mokesčio iš patentininkės už tai, kad ji veiklą vykdo įmonės patalpose, neėmė. Už siuvimo paslaugas gautos pajamos buvo laikomos įmonės seife dėl saugumo, jis nežinojo, kad to daryti negalima. R. jo paprašė leisti laikyti pinigus įmonės seife. Jis prie šių pinigų nelindo – abejoja, ar kur nors yra jo parašas. Gal ir buvo koks atvejis, kai ėmė pinigų užpirkti audiniams. Parduotuvės vedėjoms nurodymų, kad vestų apskaitą, kokie už siuvimą gauti pinigai dedami į seifą, nedavė. Į tai įmonės darbuotojos – vedėjos buvo įtrauktos tik tiek, kad paimdavo pinigus ir padėdavo į seifą (T. 12, b. l. 91-101). Kaltinamojo teigimu, inventorizacijos jo įmonėje vyko, tačiau jas vykdė taip, kaip suprato pats, pagal savo gyvenimišką patirtį: anot jo, „jei šimtą kartą darai tą patį ir gaunasi, tai šimtą pirmą kartą nedarysi. Juk buvo žinoma, kad tam tikra prekė yra toje vietoje. Jis žinojo, kad ji toje vietoje. Jei tokia procedūra greitesnė, o nuo to nesikeičia skaičiai, tai kodėl taip nedaryti. Jei jis žino, kad rulone yra šimtas metrų ir tas rulonas guli du metus, tai jo iš naujo vis nevynios, kad įsitikintų, jog rulone šimtas metrų. Mato, ar yra etiketė, ar ne – jei ne tai uždeda. Va taip jis darė inventorizaciją, t. y. kaip greičiau ir efektyviau, kuo mažiau investicijų, laiko ir kad realiai matytųsi situaciją ir būtų parašoma, kiek ko realiai yra; Ar buvo rašomi inventorizacijos aktai, nepamena. Jei dalykai susiję su šimtu tūkstančių, tai darė, o jei darysi inventorizacija dėl smulkmenų, tai išprotėsi, nors kartais ir smulkmena gali būti svarbi. Inventorizacija buvo daroma taip, kad kuo mažiau investicijų, laiko ir matytųsi situacija, kas ten dedasi“ (T. 13, b. l. 25-26).

Teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, balsu perskaičius R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis nurodė, kad pirminius parodymus lėmė stresas dėl sulaikymo, noras greičiau išeiti į laisvę, tačiau, paties kaltinamojo teigimu, tyrimo metu jam niekas nepasakė, kokius parodymus duoti. Pasakė taip, kaip buvo realybėje (T. 12, b. l. 91-101). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausoje dalyvavo ir gynėjas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remiasi tais kaltinamojo R. J. parodymais, duotais tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtina kita byloje surinkta įrodomoji medžiaga, vertindamas parodymus apie tai, jog R. Č. įmonės patalpose teikė siuvimo paslaugas, dirdama pagal verslo liudijimą, kaip gynybinę R. J. versiją, kurią paneigia kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, tarp jų ir paties R. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai; teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų K. B., V. R., V. K. parodymai; specialistų A. R., G. R., R. B., N. O. paaiškinimai; 2013-12-20 specialisto išvada Nr.(4.65)-86-9, vertinant ją visumoje su 2019 m. kovo 1 d., 2019 m. birželio 20 d. teismui pateiktuose specialisto A. R. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktais taisymais, kuriuos atlikęs skaičiavimus, nurodė išvadą padaręs specialistas; 2013-06-13 dokumentų apžiūros protokolas; 2012-04-11 kratos metu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės patalpose (duomenys neskelbtini) rasti ir paimti, sąsiuviniai su įrašais apie siuvimo paslaugas, tarp kurių ir pažymėti Nr. 23, 24; kiti aukščiau nurodyti byloje esančiuose procesinių veiksmų atlikimo protokoluose, VMI raštuose, adresuotuose FNTT ir teismui, užfiksuoti įrodomieji duomenys.

R. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2012-06-21 įtariamojo apklausa) laikėsi kitokios nei teisme pozicijos ir, susipažinęs su jam pateiktais 2012-04-11 kratos metu įmonės parduotuvės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), išimtu sąsiuviniu Nr. 24 paaiškino, kad jame užfiksuotos siuvyklos, esančios (duomenys neskelbtini), pajamos. Šiuo adresu esančių patalpų antrame aukšte buvo prekiaujama audiniais bei buvo įkurta siuvykla. Įranga, esanti siuvykloje, priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Siuvykloje dirbo R. Č. ir K. B., kurios buvo įdarbintos puse etato ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kiek atsimena, jos buvo priimtos į siuvėjų pareigas, teikdavo užuolaidų apsiuvimo paslaugas. Nuo 2009 m., jo nurodymu, už siuvimo paslaugas gautos pajamos buvo nemušamos į kasą, jei klientas nereikalaudavo pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų (PVM sąskaitos-faktūros ar čekio). Taip gautus už siuvimo paslaugas pinigus jis pasiimdavo kiekvieno mėnesio pabaigoje. Šį sąsiuvinį vedė parduotuvės vedėja V. K.. Galėjo įrašus daryti ir pardavėjos. Gauti už siuvimo paslaugas pinigai buvo laikomi parduotuvės patalpose esančiame seife arba rakinamame stalo stalčiuje. Raktais nuo seifo naudojosi vedėjos V. K. ir V. R.. Kiekvieno mėnesio pabaigoje jis su vedėjomis suvesdavo duomenis apie gautas neapskaitytas siuvimo pajamas ir paimdavo pinigus. Kiti įrašai su prisegtais čekiais, esantys sąsiuvinyje Nr. 24, jo manymu, atitinka tikrovę. Kaip supranta, buvo segami tie čekiai, kurių nepasiėmė pirkėjai. Anot R. J., sąsiuvinyje Nr. 23 taip pat užfiksuotos pajamos už siuvimo paslaugas, gautos 2012 m. R. J. paaiškino, kad paimtus iš siuvyklos neapskaitytus pinigus naudojo verslo reikalams: stelažų suvirinimui, neoficialiems atlyginimams išmokėti, prekių užpirkimui (T. 9, b. l 65-66). Apklausiamas įtariamuoju 2017-11-10 R. J. su jam pareikštu įtarimu nesutiko iš esmės tik dėl to, kad jam pasirodė per didelė UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskaičiuotų mokėtinų mokesčių suma. Jo teigimu, įmonė niekada nėra turėjusi tokių didelių apyvartų, kad susidarytų tokia didelė suma nuslėptų mokesčių valstybei (T. 9, b. l. 88-90).

Minėtus 2012-06-21 įtariamojo apklausos metu kaltinamojo duotus parodymus patvirtina įmonėje vedėjomis dirbusių liudytojų V. K. ir V. R. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. V. K. parodė, kad įmonėje dirbo dvi siuvėjos, kurios be siuvimo kito darbo nedirbo. V. R. teigimu, įmonė užsiėmė siuvimo paslaugomis. Liudytoja apklausta siuvėja K. B. parodė, kad dėl įsidarbinimo kalbėjo su R. J., buvo įmonėje įdarbinta siuvėja, o jos pareiga buvo padėti R. siūti. Anot liudytojos, klientui pareikalavus sąskaitos-faktūros, ji ir R. Č. jos neišrašinėdavo, nes esant tokiam reikalui, R. klientą siųsdavo pas vedėjas (T. 11, b. l. 180-182, T.8, b. l. 168). Tai, kad minėtos siuvėjos dirbo įmonėje, patvirtina ne tik tas faktas, kad abi siuvėjas įdarbino įmonės direktorius, sudarydamas su jomis darbo sutartis, bet ir tai, kad būtent įmonė darbuotojoms mokėdavo atlyginimą, buvo mokami mokesčiai „Sodrai“.

Kaip minėta, teisme kaltinamasis R. J. ir juridinio asmens atstovas akcentavo, kad siuvimo paslaugos buvo teikiamos dviem būdais: t. y. R. Č. pagal aplinkybes nuspręsdavo, kaip suteiktą paslaugą „įforminti“: arba išrašant klientui įmonės vardu sąskaitą-faktūrą, arba išduodant kvitą, kaip dirbančiai pagal verslo liudijimą. Tokios pozicijos baudžiamojo proceso metu laikėsi ir liudytoja R. Č., kuri tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirbo įmonėje, bet siuvo užuolaidas pagal patentą, kai reikėdavo PVM faktūrų, lėšos buvo apskaitomos įmonėje, ir apskritai visos siuvimo lėšos buvo perduodamos vedėjoms, kurios fiksuodavo sumas žurnaluose. Gautas lėšas, kuria gaudavo dirbdama pagal patentą, saugojo įmonės seife saugumo sumetimais (T. 12, b. l. 17-26, T 8. b. l. 186-187). Pažymėtina, kad tokią versiją paneigia byloje surinktų ir teismo posėdžių metu ištirtų įrodymų visuma.

Kaip jau minėta, tyrimo metu pats R. J. nurodė, kad dalis prekių (audinių) bei pagamintos produkcijos – pasiūtų užuolaidų, būdavo parduodama be jokių apskaitos dokumentų. Nurodė, kad jis pats kasininkėms nurodydavo nemušti į kasą, kai buvo atsiskaitoma grynais už užuolaidas. Nurodė, kad iš neoficialios prekybos gauti pinigai panaudoti įmonės reikmėms be apskaitos ir taip didinama įmonės apyvarta, augo įmonės pajamos. Kaltinamojo aiškinimu, prekyba be dokumentų – tai, kai kasininkės neįmuša dalies gautų grynųjų. Tuo siekiama, kad prekės kainuotų pigiau, tokiu būdu pritraukiant pirkėjus, nes nemokami mokesčiai. Nors teisme kaltinamasis nurodė, nežinąs, ką turėjo mintyje dėl frazės „neapskaitytos pajamos“, kad buvo susijaudinęs dėl jo sulaikymo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokius parodymus jis davė ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant gynėjui. Be to, R. J. kaltinime nurodytu laiku buvo patyręs verslininkas, įmonės akcininkas ir vadovas, priimdavęs visus strateginius sprendimus ir spęsdavęs einamuosius įmonės klausimus, todėl darytina pagrįsta išvada, kad puikiai suprato, ką reiškia lėšų neapskaitymas. 2012-06-12 apklausos metu jis konkrečiai paaiškino veikimo schemą, nurodydamas, kad nuo 2009 m. jo nurodymu už siuvimo paslaugas gautos pajamos buvo nemušamos į kasą, jei klientas nereikalaudavo faktūros ar čekio. Tokiu būdu gautus už siuvimo paslaugas pinigus jis pasiimdavo kiekvieno mėnesio pabaigoje. Tuo atveju, jei klientas reikalaudavo dokumento, tas užsakymas sąsiuvinyje buvo apibraukiamas ir įrašomas išrašyto dokumento numeris. Šį sąsiuvinį vedė V. K.. Pinigai, gauti už siuvimą laikyti užrakinti seife arba stalčiuje. Raktus nuo seifo naudojo vedėjos V. K. ir V. R.. Kiekvieno mėnesio pabaigoje jis su vedėjomis suvesdavo lėšas ir paimdavo pinigus. R. J., kalbėdamas apie 23 ir 24 numeriu pažymėtus žurnalus parodė, kad įrašai sąsiuviniuose turi atitikti tas sumas, kurios gautos ir neapskaitytos (T. 9, b. l. 65-66).

Apie “neapskaitytas pajamas” ikiteisminio tyrimo metu išsamiai paaiškino ir liudytoja V. K., nurodžiusi, kad parduotuvėje dirba dvi siuvėjos R. Č. ir K. B.; kad žurnaluose Nr. 23 ir 24 yra duomenys apie gautus pinigus už siuvėjų atliktas siuvimo paslaugas, kurių dauguma neapskaitytos – t. y. neįtrauktos į apskaitą. Jos teigimu, už audinius gautos lėšos apskaitomos, o už siuvimą ne. Tos lėšos už siuvimą neapskaitomos R. J. nurodymu. Liudytojos vaidmuo buvęs paimti pinigus iš R. Č. ir padėti į seifą, apie tai pažymint į žurnalą (ką ir padarydavo V. K.), o kai liudytojos nebūdavo, tai padarydavo kita vedėja – V. R.. Remiantis siuvėjos pateikta informacija vedėjos ir užpildydavo žurnalus. Pildė tik jos – dvi vedėjos. Vėliau pinigus iš seifo paimdavo R. J. arba jo žmona, apie tai ir apie konkrečias paimtas sumas pažymint sąsiuvinyje. Likęs likutis (smulkios monetos) naudotas įmonės reikmėms – atsiskaitant kasoje. Tas likutis būdavo apie 300 Lt. Prie užrašų minimuose žurnaluose, kur parašyta ATK ir numeris, reiškia, kad tai sumai buvo išrašyta faktūra ir tai įtraukta į apskaitą (T. 8, b. l. 132-136). Liudytojos ir R. J. parodymai tyrimo metu sutampa detalėse. Teisme liudytoja aiškino, kad ji negalėjo minėti tokių formuluočių, kaip „neapskaitytos pajamos“, jai, kaip ne teisininkei, nėra aiški neapskaitytų pinigų sąvoka, tačiau ir teisme ji nurodė, kad įmonė taip pat teikė ir siuvimo paslaugas, bet tai nebuvo liudytojos, o R. J. sritis. Anot jos parodymų teisme, dvi siuvėjos atlikdavo siuvimo paslaugas. Kokiu pagrindu dirbo siuvėjos nežino, galimai pagal patentą. Pinigus liudytojai arba V. R. perduodavo tų pinigų saugotojos. Siuvėjos buvo tame pačiame pastate, žmonės patys ateidavo, jos nieko nereklamavo ir nesiūlė. Buvo sąsiuvinis, kuriame užrašydavo sumas, sudėdavo pinigus į maišelį ir padėdavo į seifą. Tai liudytoja darė ne savo noru, o R. J. paliepimu. Kieno pinigai tai buvo, liudytoja nežino. Seifas į kurį būdavo dedami pinigai buvo įmonės. Iš seifo pinigus pasiimdavo arba R. J. arba jo žmona J. J.. Pinigus pasiimdavo, pasirašydami sąsiuvinyje. Jie patys skaičiuodavo pinigus. Raktus nuo seifo turėdavo liudytoja ir V. R.. Siuvėjos raktų nuo seifo neturėjo. R. Č. tų raktų neprašė. Pinigus liudytojai paduodavo R. Č., ryte ateidavo į darbą ir atnešdavo pinigus ir popieriukus su numeriukais ir užsakovų vardais. Liudytoja popieriukų neskaitydavo. R. Č. diktuodavo liudytojai, o ji rašydavo į sąsiuvinį, o paskui perskaičiuodavo pinigus. Ikiteisminio tyrimo apklausoje liudytoja neteisingai nurodė terminą „neapskaityti pinigai“, todėl apklausos protokole yra blogai parašyta dėl neapskaitytų pajamų. Audiniai buvo parduodami klientu išmušant čekį. Jei asmuo, kuris siuvosi užuolaidas, paprašydavo sąskaitos-faktūros, tai jos būdavo išrašomos, jei nepageidavo – nerašydavo. Liudytoja matydavo sąskaitas-faktūras už paslaugas, kai jos būdavo išrašomos, bet tai būdavo pakankamai retai (T. 11, b. l. 174-180). Aptartų įrodymų pagrindu darytina išvada, kad liudytojos pozicija, išskyrus nesutikimą su terminu „neapskaitytos pajamos“ iš esmės nepakito. Minėtas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis 2012-04-11 kratos protokolas (T.1, b. l. 137). Krata daryta parduotuvėje (duomenys neskelbtini), dalyvaujant ir V. K., jos metu rasti ir žurnalai Nr.23, 24 bei 7045 litų seife. Šiame protokole savo iniciatyva V. K. ranka parašė, kad „kratos metu paimti 7045 Lt yra UAB “ (duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos, gautos už siuvimo paslaugas. Jos kasos aparatu neapskaitytos, kurios tiesiogiai atiduodamos direktoriui. Įplaukos už siuvimą surašytos kratos metu paimtame sąsiuvinyje Nr...“. Šią pastabą V. K. atskirai patvirtino savo spaudu bei parašu. Ši V. K. pastaba sutampa su jos pozicija, užfiksuota pirmosios apklausos protokole, taip pat ir su R. J. parodymais pradinėje tyrimo stadijoje, dėl to teismas vertina, kad tai atitinka tikrovę. Pirminius kaltinamojo ir liudytojos V. K. parodymus patvirtina ir liudytojos, vedėja dirbusios, V. R. parodymai 2012-08-28 apklausoje, teigiant, kad žurnaluose Nr. 23 ir 24 yra duomenys apie gautus pinigus už siuvimo paslaugas, kurių, kaip ji konkrečiai nurodė, dauguma nebuvo apskaitytos, t. y. neįtrauktos į apskaitą. Pinigus perduodavo siuvėjos, o ji su V. K. pildė žurnalus. Vieną ar du kartus per mėnesį R. J. ar jo žmona paimdavo surinktus pinigus iš seifo ir padarydavo įrašą apie paėmimą žurnale. Taip neapskaitytų lėšų per mėnesį susidarydavo 5-9 tūkstančiai litų. Tokia tvarka buvo gal trejus metus. Apskaitoma buvo vieninteliu atveju – kai reikėdavo faktūros. Tokiu atveju žurnale tai apibraukta ir pažymėta raidėmis ATK. Ji taip pat nurodė, kad įmonės lėšos už siuvimą ir buvo apskaitomos būtent tuose žurnaluose. Kaip toliau atsispindėjo tie pinigai buhalterijoje ji nežino (T.8, b.l.159-162). Teisme apklausta liudytoja V. R., apžiūrėjusi teismo parodytą žurnalą nurodė, kad jame nurodytos lėšos neapskaitytos, kad žurnaluose užfiksuota tai, kiek pinigų paėmė R. J., o kiek J. (T. 11, b. l. 166-169).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu aukščiau paminėti įrodymai, kurie sutampa esminėse detalėse ir visi kartu sudaro nuoseklią įrodomąją grandinę paneigia kaltinamųjų versiją, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ siuvimo veiklos nevykdė, tuo pačiu ir nevedė apgaulingos apskaitos, nedeklaravo žinomai neteisingų duomenų į įmonės 2009, 2010, 2011 m. pajamų deklaracijas.

Nagrinėjamame kontekste pažymėtina ir tai, kad asmenys, dirbantys pagal verslo liudiją, užsiima individualia veikla, nustatyta tvarka gavę verslo liudijimą - dokumentą, patvirtinantį nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007) 2 straipsnio 22 dalis.

Minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Be to, nustatyta, kad savarankiška yra bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą (GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Aukščiau nurodytos, GPMĮ normos, reglamentuojančios verslo liudijimo institutą, vienareikšmiškai suponuoja tokią veiklą vykdančio asmens savarankiškumą. Gi kaip matyti iš aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių, nagrinėjamu atveju šio esminio individualios veiklos požymio nėra. Iš byloje esančių įrodymų, taip pat ir kaltinamojo bei juridinio asmens atstovo paaiškinimų, akivaizdu, kad siuvimo paslaugos buvo atliekamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojoms dirbant įmonės patalpose, aptarnaujant įmonės klientus, siuvant jiems užuolaidas iš įmonėje parduodamų audinių, už šias paslaugas gautus pinigus priduodant įmonės darbuotojoms – parduotuvės vedėjoms, kurios, direktoriaus nurodymu, vedė jų neoficialią apskaitą kratos atliktos įmonės patalpose rastuose sąsiuviniuose. Kaltinamojo paaiškinimai, kodėl R. Č. laikė neva jos, kaip „patentininkės“ uždirbtus pinigus įmonės seife, neįtikinami. Tuo labiau, kad iš byloje esančių parduotuvės vedėjų V. K. ir V. R. parodymų bei sąsiuvinių Nr. 23 ir 24 turinio matyti, kad R. Č., atidavusi minėtas pajamas, gautas už siuvimą į įmonės seifą, jomis daugiau nedisponavo. V. K. nurodė, kad iš siuvėjų surinkti pinigai buvo saugomi parduotuvėje esančiame seife. Vieną ar du kartus į mėnesį R. J. arba jo žmona J. J. iš seifo pasiimdavo atitinkamas pinigų sumas, kurias atžymėdavo sąsiuviniuose, ir kartais šalia pasirašydavo. Visi įrašai dėl paimtų pinigų kiekio ir likučio yra padaryti R. J. arba J. J. ranka. Dažniau surinktus už siuvimo paslaugas pinigus paimdavo J. J.. Pavyzdžiui, sąsiuvinyje raudonais viršeliais 23 lape J. J. užrašė , kad 2011-12-06 paėmė 8482 Lt ir šalia pasirašė; analogiškai 25 lape J. J. pasirašė, kad 2011-12-28 paėmė 1200 Lt (T.8, b.l.163-165). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu pats kaltinamasis parodė, jog paimtus iš siuvyklos neapskaitytus pinigus naudojo verslo reikalams: stelažų suvirinimui, neoficialiems atlyginimams išmokėti, prekių užpirkimui (T. 9, b l. 65-66). Be to, jis ir teisme pripažino, kad buvo atvejų, kai ėmė R. Č. už siuvimo paslaugas į įmonės seifą padėtus pinigus „audiniams užpirkti“ (T. 12, b. l. 91-101).

Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu tai, kad R. Č. beveik visą kaltinime nurodytą laikotarpį nebuvo įgijusi verslo liudijimo. Iš VMI 2013-01-11 rašto Nr. (27.4-30-3) RD -96 matyti, kad R. Č. laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m. sausio mėnesio nevykdė individualios veiklos pagal pažymą, nebuvo įregistravusi juridinio asmens, o verslo liudijimas jai buvo išduotas tik laikotarpiu nuo 2011-04-12 iki 2011-05-31. Iš bylos medžiagos matyti, kad ji naudojosi kitų asmenų vardais išduotomis kvitų knygelėmis (T. 2, b. l. 2-7), kai kuriuose kvituose nurodydavo negaliojančio verslo liudijimo numerį (T. 2, b. l. 12, 17). Svarbu tai, kad net ir laikotarpiui nuo 2011-04-12 iki 2011-05-31, t. y. kai jos vardu buvo išduotas verslo liudijimas, šis dokumentas jai buvo išduotas kitai veiklai – ne užuolaidų siuvimui. Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių gatavų tekstilės gaminių – užuolaidų, užuolaidėlių, lango uždangų ir kt. gamyba priskiriama 13.92, o drabužių siuvimas ir taisymas, kuriam nuo 2011-04-12 iki 2011-05-31 R. Č. buvo išduotas verslo liudijimas –EVRK 14.11-14.14; 14.19 klasei. (T. 2, b. l. 18). Pati UAB „(duomenys neskelbtini)“ prie savo veiklos rūšių turėjo gatavų tekstilės gaminių, išskyrus drabužius, gamybą.

Minėtos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jos direktoriaus R. J. nurodymu buvo vykdomas siuvimo paslaugų teikimas klientams, už jas gautos pajamos, t. y. dalis įmonės gautų pajamų buvo neįtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius, taip apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą.

Be to iš byloje surinktos įrodomosios medžiagos akivaizdu, kad įmonės realios pajamos ir išlaidos buvo nuslepiamos tyčia neatliekant inventorizacijos. Kaltinamasis teisme nurodė, kad įmonėje inventorizacija nebuvo atliekama, kaip priklauso (T. 12, b. l. 91-101). Kaltinamojo teigimu, jei šimtą kartą darai tą patį ir gaunasi, tai šimtą pirmą kartą nedarysi. Juk buvo žinoma, kad tam tikra prekė yra toje vietoje. Jis žinojo, kad ji toje vietoje. Jei jis žino, kad rulone yra šimtas metrų ir tas rulonas guli du metus, tai jo iš naujo vis nevynios, kad įsitikintų, jog rulone šimtas metrų. Mato, ar yra etiketė, ar ne – jei ne tai uždeda. Va taip jis darė inventorizaciją, t. y. kaip greičiau ir efektyviau, kuo mažiau investicijų, laiko ir kad realiai matytųsi situaciją ir būtų parašoma, kiek ko realiai yra; Ar buvo rašomi inventorizacijos aktai, nepamena. Jei dalykai susiję su šimtu tūkstančių, tai darė, o jei darysi inventorizacija dėl smulkmenų, tai išprotėsi, nors kartais ir smulkmena gali būti svarbi (T. 13, b. l. 25-26). Tai, kad įmonės turtas nebuvo tikrinamas patvirtino įmonės buhalterė D. L.. Anot liudytojos jos darbo įmonėje metu inventorizacijos nebuvo atliekamos. Ji 2002-2003 m. siūlė direktoriui atlikti inventorizaciją, tačiau šis nesutiko, nes reikėtų ilgam uždaryti parduotuvę ir sandėlį. Supratusi, kad inventorizacijos nebus atliekamos, daugiau to daryti nesiūlė (T. 8, b. l 145-147).

BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą, būtent įmonės vadovas atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą. Darytina išvada, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą nebuvo atliekama turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus.

Nagrinėjame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad R. J. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikštas kaltinimas keitėsi. Tam įtakos turėjo specialisto A. R. iš naujo atlikti skaičiavimai, kurių pagrindu specialisto rašytiniais paaiškinimais buvo taisoma specialisto išvada. Iš 2019 m. birželio 20 d. teismui pateiktų specialisto A. R. rašytinių paaiškinimų dėl jo 2013-12-20 specialisto išvados Nr.(4.65)-86-9 matyti, kad 1) UAB “ (duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad per tiriamą veiklos laikotarpį (nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio) bendrovė buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė iš viso 280505 Lt: 2009 m. - 94916 Lt, 2010 m. - 78775 Lt, 2011 m. - 82433 Lt, 2012 m. sausio - kovo mėn. - 24381 Lt) pajamų, gautų už užuolaidų siuvimo paslaugas. 2) UAB “ (duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė per laikotarpį nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio nuo gautų, neapskaitytų buhalterinės apskaitos registruose pajamų, nepriskaitė, nedeklaravo kas mėnesį teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) ir nesumokėjo į biudžetą pardavimo Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) iš viso sumoje 57602 Lt. 3) UAB “ (duomenys neskelbtini)ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė už 2009, 2010 ir 2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Metinėse pelno mokesčių deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų ir bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neapskaitytų apmokestinamųjų pajamų, dėl ko į biudžetą nesumokėjo iš viso 36297 Lt (už 2009 m. 3318 Lt; už 2010 m. 20614 Lt; už 2011 m. 12365 Lt) pelno mokesčio. (T. 12, b. l. 199-217).

UAB “ (duomenys neskelbtini)” direktorius ir akcininkas R. J., kuris, kaip įmonės vadovas, turėjo vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. 2 d., 21 str. nuostatomis, tyčia pažeidė šio įstatymo normas, numatytas 4 str., 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. 13 str. 1 d. 4 ir 5 p. Jis įmonės audinių parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose organizavo klientams siuvimo paslaugų teikimą, dalies gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius už bendrą 280 505 Lt (81 239,8 eurų) sumą, bei patvirtinančių dokumentų apie suteiktas paslaugas nepateikė įmonės buhaltere dirbusiai D. L., kuri nežinodama apie paslaugų teikimą be apskaitos dokumentų, gautų pajamų neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Tokiu būdu jos buvo neapskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje, to pasekmė – neapskaičiuotas, nedeklaruotas ir nesumokėtas į valstybės biudžetą 57 602 Lt (16 682,6 eurų) PVM. Be to, R. J. tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl to negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės, t. y. iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, taip nuslepiant realias įmonės gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Minėta veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalies požymius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina ir tai, kad R. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir akcininkas, laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2013-11-15, siekdamas išvengti mokesčių, tyčia įrašydavo neteisingus duomenis į deklaracijas apie UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir jų panaudojimą bei jas pateikdavo valstybės įgaliotai institucijai, t. y.: už mokestinį laikotarpį nuo 2009 metų sausio 1 d. iki 2012 metų kovo 31 d. tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti PVM davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinodama apie R. J. nusikalstamą sumanymą, dėl to vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į kasmėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, bei turtą ir naudojimą, t. y deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, dėl to deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas, t. y nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų, gautų teikiant klientams siuvimo paslaugas 280 505 Lt (81 239,8 Eur) sumai, bei nuo gautų, bet neapskaitytų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57 602 Lt (16 682,6 eurų) sumai bei kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities VMI, taip neapskaitė bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų ir neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 57 602 Lt (16 682,6 eurų) mokėtino PVM.

Be to, jis už mokestinį laikotarpį nuo 2009 metų sausio 1 d., iki 2011 metų gruodžio 31 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio, kaip įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, davė neteisėtus nurodymus įmonės buhalterei D. L., kuri nieko nežinodama apie R. J. nusikalstamą sumanymą, todėl vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2010-09-15, 2011-06-11, 2013-11-15 metines pelno mokesčio deklaracijas (forma PLN 204), neteisingus duomenis už 2009, 2010, 2011 m., taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (2009 m. - 20 proc., 2011, 2012 m. – 15 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą mokėtino pelno mokesčio atitinkamai: už 2009 m. - 3 318 Lt. (960,9 Eur); už 2010 m. - 20 614 Lt. (5 970 Eurų); už 2011 m. - 12 365 Lt. (3 581 eurų) pelno mokesčio. D. L. pateikdavo minėtas pelno mokesčio deklaracijas Vilniaus apskrities VMI, dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36 297 Lt (10 512 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2009 - 2011 veiklos vykdymo metus teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų pajamų, tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitos registruose, Apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36 297 Lt (10 512 Eur) mokėtino pelno mokesčio (BK 220 straipsnio 1 dalis).

Konstatuotina, kad byloje ištirtais ir aukščiau aptartais įrodymais nustatyta tai, jog R. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, pagrindinis akcininkas ir vadovas, iš esmės vienasmeniškai kontroliavęs finansus, organizavęs šios bendrovės veiklą nuo jos įsteigimo, taip pat ir kaltinime nurodytu laiku, iš esmės visą bendrovės veiklos laikotarpį, veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, įrašymu į deklaracijas žinomai neteisingų duomenų apie UAB “(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikimu tų duomenų valstybės įgaliotai institucijai, siekė nuslėpti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tikrąsias pajamas ir išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis). Dėl aukščiau aptartų kaltinamojo veiksmų, apgaulingai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą, kilo ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, nes negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11. R. J. veikose yra visi BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyti būtinieji nusikaltimų sudėties požymiai, todėl jos kvalifikuotos teisingai.

Dėl UAB “ (duomenys neskelbtini)”baudžiamosios atsakomybės

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje pažymėta, kad juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika yra ta, kad jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis. Juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų – vadovo, įgalioto atstovo ir pan., per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. Tai lemia ir juridinio asmens kaltės specifiką – ji siejama su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte, tačiau juridinio asmens kaltumas turi būti įrodytas BPK nustatyta tvarka, t. y. turi būti pagrįstas išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Juridinio asmens atstovas teisme savo atstovaujamo juridinio asmens kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų neigė, nurodydamas, kad nėra aišku, kuo remdamasis specialistas A. R. padarė išvadą, kad pinigai už siuvimą laikytini juridinio asmens pajamomis už teikiamas paslaugas. Kaltinamajame akte argumentai taip pat neišdėstyti. Sunku suprasti, kokiais motyvais siuvimo paslaugos priskiriamos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo tokia situacija, kad įmonėje dirbantis darbuotojas dalį funkcijų atlieka ir dirbdamas pagal patentą. R. Č. turėjo patentą, ji ir pati save laikė patentininke. Ji yra deklaravusi savo paslaugas VMI. Neaišku, kodėl VMI jai nepasakė, kad taip darydama, blogai elgiasi. Iš 2013-04-15 apžiūros protokolo (T. 2, b. l. 10-13) matyti paslaugų pirkimo-pardavimo kvitai, kuriuos išdavė R. Č.. Kaltinamojo atstovas mano, kad nėra aišku, kodėl tokia paralelinė siuvėjos veikla yra priskiriama įmonei. Ta aplinkybė, kad sąsiuvinius, kuriuose buvo fiksuojamos pajamos už siuvimą, pildė įmonės darbuotojos, paaiškintina tuo, jog R. Č. pačiai juos pildyti neužteko intelekto ir išsilavinimo. Šiuos aspektus reikėtų verinti, kaip techninius dalykus. R. Č. pinigai buvo atskiri. Ji tam tikrus darbus atliko kaip patentininkė, o kitus dirbdama įmonei. Siuvimo paslaugas teikė dar viena siuvėja, kuri dirbo įmonėje. Kadangi R. Č. nespėdavo, tai antroji siuvėja jai tik padėdavo. Tie įmonės, tiek patentinininkės veikla buvo labai panaši: R. Č. užuolaidą gali siūti kaip įmonės darbuotoja, jei reikia sąskaitos faktūros ir atvirkščiai. Veikla nesiskyrė. Skyrėsi tik veiksmo „įforminimas“: jei patentininkas suteikė paslaugą – asmuo išėjo su kvituku. Jei siuvo įmonė – tai sudėtingiau, reikia įtraukimo į bendrą apskaitą, skaičiuoti sąnaudas. Juridinio asmens atstovas taip pat nurodė, kad įmonėje inventorizacija būdavo atliekama, tačiau pagal tam tikras taisykles (T. 13, b. l. 27-28).

Pažymėtina, kad juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma yra nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.

Sprendžiant klausimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės svarbu nustatyti, ar kaltinamojo R. J. nusikalstamomis veikomis buvo siekiama naudos jo, kaip direktoriaus, atstovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar dėl fizinio asmens nusikalstamų veikų juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė nereiškia, kad kaltininko (fizinio asmens) nusikalstamos veikos tikslas gauti naudos juridiniam asmeniui yra vienintelis ar pagrindinis. Nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip pareiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimu. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali apimti pastarąją. Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms BK 20 str. 2 d. numatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo. Konstatuojant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą – fizinio asmens veikimą juridinio asmens naudai ar interesais turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones). Antrąją juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą – teisiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens – padeda atskleisti juridinio asmens veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, organizacinė struktūra, veiklos formavimas, įgyvendinimas ir pan., kad nustatinėjant šį ryšį svarbu išsiaiškinti, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą, „ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos sukeliamais padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai)”, „ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) žinojo apie tokią kaltininko – fizinio asmens daromą ar rengiamą nusikalstamą veiką, ją skatino ar sudarė sąlygas tokios nusikalstamos veikos padarymui, ar, priešingai, toks fizinio asmens nusikalstamas elgesys buvo savarankiškas ir savavališkas, t. y. juridiniam asmeniui nežinomas (kasacinė nutartis 2K-P-95/2012).

Iš byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad nustatytos juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygos, susijusios su subjektu, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį – R. J. kaltė dėl jam inkriminuojamų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų nustatyta ir įvertinta. Nusikalstamų veikų padarymo metu R. J. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir akcininkas, turėjęs 80 proc. akcijų (kitas 20 proc. turėjo jo sutuoktinė J. J.), kuris dėl savo užimamų pareigų turėjo teisę juridinio asmens vardu priimti sprendimus bei lėmė įmonės veiklos politiką. Pats kaltinamasis R. J. apklausimas teisme nurodė, kad būtent jis sprendė įmonės strateginius ir einamuosius klausimus. Tai patvirtina ir byloje apklaustų įmonės darbuotojų kaltinamosios D. L., liudytojų V. R., V. K. parodymai. Taigi, R. J. padėtis bendrovėje inkriminuojamų nusikalstamų veikų darymo metu atitiko BK 20 str. 2 d. įtvirtintus subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį, specifinius požymius. Iš teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ strategija užsiėmė R. J., kuris turėjo patirties audinių verslo srityje. Teisme jis nurodė, kad yra siuvėjas, prekybininkas, daugelį metų užsiimantis ir gerai išmanantis audinių verslą (2009-2012 m. turėjo dvi įmones: UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Abi įmonės „užsiėmė“ audiniais. Vykdė didelius „užpirkimus“. Jo teigimu, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vadovas, tvarkė visus įmonės reikalus (T. 12, b. l. 91-101). Darytina išvada, kad R. J., kaip įmonės vadovas ir 80 procentą akcijų turintis akcininkas, lėmė įmonės sprendimus, buvo suinteresuotas apgaulingu apskaitos tvarkymu ir žinomai neteisingų duomenų apie įmonės pajamas teikimu VMI. Pats kaltinamasis teisme nurodė, kad siuvimo veikla buvo naudinga įmonei, nes didino prekybos audiniais apyvartą. Be to, pripažino, kad buvo atvejų, kai ėmė R. Č. už siuvimo paslaugas į įmonės seifą padėtus pinigus „audiniams užpirkti“ (T. 12, b. l. 91-101). Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad paimtus iš siuvyklos neapskaitytus pinigus naudojo verslo reikalams – stelažų suvirinimui, kartais neoficialiems atlyginimams išmokėti, prekių užpirkimui (T. 9, b l. 65-66). Juridinio asmens atstovo teigimu, suprantama, jog klientui reikia ne paties audinio, o galutinio rezultato – užuolaidos. Tai, anot atstovo, „marketinginis“ veiksmas, kada žmogus supranta, jog gaus visapusišką paslaugą. Klientui R. Č. patardavo, kiek audinio pirkti - nei per daug nei per mažai. Sekantis veiksmas užuolaidų – siuvimas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinis tikslas - parduoti audinius, tačiau jeigu klientas nori galutinio gaminio – jam būdavo suteikiama galimybė siūtis įmonėje arba siūtis kitur, nusipirkus medžiagą. Medžiagos buvo pigesnės UAB „(duomenys neskelbtini)“, čia tokią paslaugą galėjo pasiūlyti. Atstovo teigimu, esmė tame, kad siuvimo paslaugų teikimas skatino pirkimą (T. 13, b. l. 27-28).

Apibendrinant darytina išvada, kad dėl paminėtų aplinkybių pačios uždarosios akcinės bendrovės veiklos politika nebuvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai. Pažymėtina ir tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytas, apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas į valstybės biudžetą 57 602 Lt (16 682,6 eurų) mokėtinas PVM. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2009 - 2011 veiklos vykdymo metus teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaruojant dalies gautų pajamų, jų neapskaitant buhalterinėje apskaitos registruose, neapskaičiuotas ir į biudžetą nesumokėtas 36 297 Lt (10 512 Eur) mokėtinas pelno mokestis. Tokiu būdu atsirado galimybė įmonės naudai civilinėje apyvartoje naudoti didelę sumą buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų piniginių lėšų, taip darant žalą ne tik finansų sistemai, bet ir ribojant galimybę sąžiningai veikiantiems ūkio subjektams konkuruoti rinkos sektoriuje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas vertina, kad R. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, iš kurių naudos turėjo ir jo vadovaujamas juridinis asmuo. Konstatuotina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teistina už jos naudai bendrovės direktoriaus padarytas nusikalstamas veikas – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir žinomai neteisingų duomenų pateikimą.

Dėl kaltinimo, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pareikšto D. L.

D. L. buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 str. 1 d. padarymu (2018-08-02 kaltinamasis aktas), t. y. kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23, siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, t. y. nuo 2002-05-06 būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere ji laikotarpiu nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., siekdama išvengti pridėtinės vertės mokesčio, veikdama kartu su įmonės direktoriumi R. J., kuris vadovavo nusikalstamam sumanymui duodamas neteisėtus nurodymus, D. L., vykdydama jo kaip vadovo nurodymus, įrašė į kas mėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, t. y deklaracijų eilutėje Nr. 22 žinomai neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM duomenis (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir jas, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to neapskaitė bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, to pasekoje neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 757 944 Lt. (219515 eurų) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (išskyrus dalies mokėtino PVM mokesčio, paskaičiuoto nuo gautų pajamų už suteiktas neapskaitytas siuvimo paslaugas).

Specialistui A. R. savo rašytiniais paaiškinimais pataisius savo surašytą 2013-12-20 specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-9, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras 2019-07-12 pateikė teismui kaltinimo pakeitimą: juo buvo pakeistas kaltinimas kaltinamajam R. J., juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, o D. L. kaltinimas nereiškiamas.

Iš R. J. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pareikšto pakeisto kaltinimo turinio matyti, kad R. J. už mokestinį laikotarpį nuo 2009 metų sausio 1 d. iki 2012 metų kovo 31 d. tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti PVM, davė neteisėtus nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, dėl to vykdė jo, kaip vadovo, nurodymus ir įrašė į kasmėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-03-31 žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, bei turtą ir naudojimą, t. y deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, dėl to deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas, t. y nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų, gautų teikiant klientams siuvimo paslaugas 280 505 Lt (81 239,8 Eur) sumai, bei nuo gautų, bet neapskaitytų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57 602 Lt (16 682,6 eurų) sumai bei kas mėnesį nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23 pateikė Vilniaus apskrities VMI, taip neapskaitė bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų ir neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 57 602 Lt (16 682,6 eurų) mokėtino PVM.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad tokia kaltinimo formuluotė (2019-07-12 kaltinamasis aktas) yra teisinga. Byloje surinkti įrodomieji duomenys nepatvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė D. L., veikė bendrai su įmonės direktoriumi, t. y. žinodama apie jo nusikalstamą sumanymą ir siekdama išvengti mokesčių, nuo 2009-02-17 iki 2012-04-23, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai – VMI. Pati D. L. baudžiamojo proceso eigoje nuosekliai teigė, kad buhalterinę apskaitą visuomet tvarkė pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Teisme nurodė, kad turėjo ne visą informaciją apie įmonę, nes R. J. pastoviai pamesdavo, neatveždavo ar įmonėje palikdavo dokumentus (T. 12, b. l. 119-126). Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie tai, jog už siuvimo paslaugas gauti pinigai galėjo būti neapskaityti kasoje, nieko nežino. Jos teigimu, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą įtraukdavo visus dokumentus, kuriuos jai pateikdavo įmonės direktorius R. J. arba buvusi įmonės sandėlininkė I. S.. R. J., jos žiniomis, surinkdavo dokumentus iš vedėjų, kurios dirba parduotuvėse esančios (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Gali daryti prielaidą, kad jai būdavo pateikiami ne visi pirminiai įmonės apskaitos dokumentai. Ji neturėjo jokio intereso ar naudos į mokesčių deklaracijas įrašyti melagingus duomenis bei jas pateikti mokesčių administratoriui t. y. VMI. Ji įmonėje dirba samdoma darbuotoja - buhaltere, gauna už tai fiksuotą darbo užmokestį, nepriklausantį nuo darbo rezultatų. Neatmeta galimybės, kad galėjo pasitaikyti ir jos techninių, nepiktybiškų klaidų tvarkant įmonės apskaitą (T. 8, b. l. 150-152). Dėl deklaracijų pildymo D. L. aiškino, kad perkant prekes iš užsienio įmonės, ES įmonės, sąskaitos gaunamos su jose nurodomu „0“ dydžio PVM tarifu. Tokie duomenys įtraukiami į sąskaitų registrus, kadangi registruose yra registruojami tokie duomenys, kokie nurodyti sąskaitose. Tačiau, pateikiant deklaracijas PVM reikėdavo išskaičiuoti rankiniu būdu ir nurodyti deklaracijose. PVM priklausomai nuo laikotarpio, atsispindėdavo 22 arba 25 deklaracijų eilutėje, nes tam tikru laikotarpiu keitėsi šių deklaracijų forma: 2009 m. buvo versija 1, o 2010 me. – versija 2 (T. 12, b. l. 119-126). Analogiškus paaiškinimus D. L. 2019-05-28 pateikė raštu (T. 12, b. l. 121-122). Specialistė G. R., atsakydama į proceso dalyvių klausimus dėl PVM deklaracijų pildymo tvarkos, paaiškino, kaip yra apskaičiuojamas PVM ir detaliai komentavo PVM deklaracijų pildymo ypatumus. Specialistei buvo pateikta konkreti UAB „(duomenys neskelbtini)“ užpildyta deklaracija, kurią ji pakomentavo kaip užpildytą teisingai, akcentuodama ir tai, kad kategoriškai išvadai padaryti reikia žiūrėti pirminius dokumentus, lyginant, ar tie dokumentai atitinka. Išsiaiškinus PVM deklaracijų pildymo aplinkybes, specialistas A. R. 2019-06-20 pateikė paaiškinimus, kuriais taisė savo surašytą 2013-12-20 specialisto išvadą Nr.(4.65)-86-9. Šie paaiškinimai, kaip ir kita įrodomoji bylos medžiaga, D. L. kaltės, padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nepatvirtina.

Atsižvelgus į tai, kas aptarta, darytina išvada, kad byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais nenustatyta, jog kaltinamoji D. L. padarė veiką, kuria ji kaltinta – t. y. BK 220 straipnsio 1 dalyje numatytą veiką, todėl ji išteisintina BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl bausmių skyrimo

Teismas, parinkdamas kaltinamajam R. J. bei atsakomybėn traukiamam juridiniam asmeniui skirtinų bausmių rūšį ir nustatydamas jų dydį, vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatomis, o dėl bausmės skyrimo juridiniam asmeniui dar ir BK 43 straipsniu. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytų nusikalstamų veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę R. J. teismas atsižvelgia ir į tai, kad jam inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta 2009-2012 m., o baudžiamoji byla teismui buvo perduota 2018 m. rugpjūčio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Įvertinus proceso eigą konstatuotina, kad tam įtakos turėjo tiek objektyvios aplinkybės (tyrimo sudėtingumas, didelė bylos medžiagos apimtis, darymas įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimai). Kita vertus, akivaizdu, kad tyrimas užsitęsė ir dėl nepakankamai intensyvaus ikiteisminio tyrimo atlikimo (pavyzdžiui, daug laiko sąnaudų reikalaujantis įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo baigtas atlikti 2013 m.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą teisme net du kartus specialistas, atlikęs ūkinės finansinės veiklos tyrimą tiklsino savo išvadą, pateikdamas teismui vis kitus paskaičiavimus. Jų pagrindu buvo tikslinami civiliniai ieškiniai, galų gale ir teisminio nagrinėjimo metu keistas kaltinimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Teismas, vadovaudamasis šia nuostata, daro išvadą, kad kaltinamiesiems skiriamos bausmės turi būti švelninamos.

Kaltinamasis R. J. padarė vieną apysunkį ir vieną nesunkų nusikaltimą finansų sistemai, nusikalstamos veikos yra baigtos, padarytos tiesiogine tyčia, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinami ir kaltinamąjį charakterizuojantys duomenys – asmuo neteistas, vedęs, turi tris vaikus, dirba, baustas administracine tvarka, psichiatrinėse gydymo įstaigose nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas (T. 9, b. l. 154-156). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kaltinamajam švelniausią BK 220 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, dydį nustatant mažesnį už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį. Teismo vertinimu būtent tokia bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą, yra adekvati ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei kaltinamojo asmenybei, taip pat neprieštarauja teisingumo principui.

Baudos dydį reglamentuoja BK 47 straipsnio nuostatos, kurios pagal šiuo metu galiojančią BK (2017-09-28 įstatymo Nr. XIII-653, įsigaliojusio 2017-10-06) redakciją už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato nuo 50 iki 2 000 MGL, o apysunkio nusikaltimo padarymą –nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio baudą. Kaltinamasis nusikaltimą padarė iki minėtos teisės normos įsigaliojimo, t. y. galiojant 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350, įsigaliojusio 2011-04-28, redakcijai, pagal kurią už nesunkaus nusikaltimo padarymą numatė baudą iki 500 MGL, o už apysunkio nusikaltimo padarymą buvo numatyta bauda iki 1000 MGL dydžio, t. y. švelnesnė nei numatyta šiuo metu. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl teismas, nustatydamas kaltinamajam baudos dydį, taiko BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią nusikaltimo padarymo metu. Teismas, atsižvelgdamas į aptartas nusikaltimą ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat ir tai, kad asmuo teisiamas pirmą kartą, dirbantis, vedęs, turintis sveikatos problemų, įvertinęs ir baudžiamojo proceso trukmę, mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam baudą, žemesnę už BK 220 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vidurkį.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, bendrintinos bausmių dalinio sudėjimo būdu.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytinas R. J. laikino sulaikymo laikas nuo 2012-04-11, 20 val., iki 2012-04-12, 18.20 val. (T. 9, b. l. 43-58).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo (T. 9, b. l. 56).

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė vieną apysunkį ir vieną nesunkų nusikaltimą finansų sistemai, kurie baigti, padaryti įmonės vadovui veikiant tiesiogine tyčia, įmonės naudai ir interesais. Juridinio asmens atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Parenkant bausmę juridiniam asmeniui taip pat atsižvelgiama į padarytos žalos dydį bei mastą, į juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens statusą (būklę), taip pat į bausmės skyrimo tikslingumą bei skiriamos bausmės efektyvumą, įvertinami duomenys apibūdinantys atsakomybėn traukiamą juridinį asmenį – neteistas, šiuo metu veiklos nevykdo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti atsakomybėn patrauktam juridiniam asmeniui už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro pasiūlytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis, atsižvelgiant į nusikaltimų pobūdį ir kaltinamąjį juridinį asmenį apibūdinančius duomenis, tarp jų ir tai, kad įmonė šiuo metu veiklos nevykdo, tačiau jos atstovo advokato V. Bužinsko teigimu, ateityje dirbs, nustatytinas mažesnis už stripsnių sankcijose numtytą vidurkį. Skaičiuojant bausmių vidurkį, vadovaujantis BK 3 straipsniu, taikytina BK 47 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi juridiniam asmeniui inkriminuotų veikų padarymo metu. Teismo vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmės užtikrins BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, bendrintinos bausmių dalinio sudėjimo būdu.

Dėl civilinio ieškinio

Civilinis ieškovas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, galutinai patikslinęs civilinio ieškinio reikalavimus, prašė teismo iš UAB „(duomenys neskelbtini)” bei subsidiariai iš R. J. valstybės naudai priteisti 27 195,02 Eur (iš jų: 16 682,69 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 10 512,33 Eur pelno mokesčio). Savo ieškininį reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad dėl neteisėtų kaltinamųjų UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos vadovo R. J. veiksmų valstybė patyrė 27 195,02 Eur turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 str. privalo visiškai atlyginti minėti atsakingi asmenys. Ieškinyje nurodoma, kad iš Vilniaus apskrities VMI specialisto A. R., atlikusio UAB „(duomenys neskelbtini) “ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, 2013-12-20 specialisto išvados bei specialisto teismui 2019-06-20 pateiktų rašytinių paaiškinimų, matyti, kad per tiriamąjį veiklos laikotarpį (2009 m. sausio mėn. - 2012 m. kovo mėn.) UAB “(duomenys neskelbtini) “ buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė iš viso 280 505 Lt PVM apmokestinamų pajamų gautų už užuolaidų siuvimo paslaugas. Bendrovė pateikė neteisingus nepatikimus duomenis apie prekių tiekimo ir paslaugų teikimo apmokestinamus sandorius, pardavimo PVM, mokėtino į biudžetą PVM teritoriniam mokesčių administratoriui kas mėnesį teikiamose Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) už 2009 m. sausio mėn. - 2012 m. kovo mėn. laikotarpį, t. y. neapskaitė ir nedeklaravo gauto PVM už suteiktas užuolaidų siuvimo paslaugas. Iš viso per 2009 m. sausio - 2012 m. kovo mėn. laikotarpį, Bendrovė deklaravo 1 061 799 Lt mokėtino į biudžetą PVM, nors faktiškai turėjo deklaruoti 1 119 401 Lt mokėtino į biudžetą PVM. Vadinasi, PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėti į biudžetą PVM sumą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo neapskaitytų pajamų, taikant tuo mokestiniu laikotarpiu galiojančius PVM tarifus, papildomai apskaičiuotas 57 602 Lt pardavimo PVM. Nesumokėtas 57 602 Lt PVM (16 682,69 Eur) PVM pritestinas valstybės nauda. Civilinis ieškovas taip pat nurodo, kad pagal Specialisto paaiškinimą, UAB „(duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, jog bendrovė už 2009, 2010 ir 2011 veiklos vykdymo metus, pažeisdama Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (2001-12-20 Nr. IX-675) nuostatas, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčių deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų ir Bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neapskaitytų apmokestinamųjų pajamų, dėl to į biudžetą nesumokėjo iš viso 36 297 Lt pelno mokesčio. Specialisto išvadoje konstatuota, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB “(duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau - BAĮ) 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 16 str. 1 d. nuostatas ir dėl nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal BAĮ 21 str. reikalavimus už apskaitos organizavimą pagal BAĮ reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Tiriamuoju laikotarpiu UAB “(duomenys neskelbtini) vadovavo R. J. Civilinis ieškovas atkreipė dėmesį ir į tai, pagal dabartinį teisinį reglamentavimą mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, todėl mokesčių administratorius neturi galimybės Mokesčių administravimo įtatyme nustatyta tvarka atlikti bendrovės atžvilgiu mokestinio patikrinimo, kurio metu būtų papildomai apskaičiuoti mokėtini mokesčiai. Civilinio ieškovo teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini) patikslinto civilinio ieškinio pateikimo dienai neatlygino valstybės biudžetui padarytos 57 602 Lt (16 682,69 Eur) PVM ir 36 297 Lt (10 512,33 Eur) pelno mokesčio žalos, kuri valstybės naudai subsidiariai priteistina iš UAB (duomenys neskelbtini)“ bei R. J..

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi likviduojamo juridinio asmens statuso, jos atžvilgiu nėra vykdomos bankroto procedūros. Kaltinamasis R. J. teisme nurodė, kad šiuo metu įmonė veiklos nevykdo, pateikė duomenis, kad dalį įmonės turto sunaikino gaisras. Iš juridinį asmenį atstovaujančio advokato V. Bužinko parodymų matyti, kad šiuo metu įmonės veikla formaliai tęsiama. Darbuotojų, kiek žino atstovas, nėra. Įmonėje buvo kilęs gaisras, kurį gesinant, buvo užlietos ne tik įmonės, bet ir kitos patalpos. Šiuo metu vyksta teisminiai ginčai su patalpų savininku. Kaltinamojo atstovas mano, kad, pasibaigus bylai, bus dirbama toliau ir, jeigu bus priteista žala, ji bus mokama. Bus tariamasi su VMI. (T. 13, b. l. 27-28).

Civilinis ieškinys tenkintinas.

Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su byla. Priimdamas sprendimą dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, privalo pateikti motyvuotas išvadas dėl jo pagrįstumo ir dydžio (BPK 115 straipsnio 1 dalis). BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas, tačiau kai kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pagal BPK 109 straipsnio prasmę pagrindą civiliniam ieškiniui sudaro žala, kurią asmuo patiria dėl nusikalstamos veikos. Turtinė žala CK 6.249 straipsnio 1 dalyje apibūdinama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi, baudžiamojoje byloje sprendžiamas deliktinės civilinės atsakomybės klausimas, kai civilinio ieškinio dalykas yra žala, tiesiogiai atsiradusi dėl baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos padarymo. Deliktinės civilinės atsakomybės bendrosios sąlygos, įtvirtintos ir CK 6.246–6.249 straipsniuose, yra: neteisėti (įstatymu uždrausti) veiksmai arba neveikimas, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas žalai atlyginti, ar asmuo (fizinis arba juridinis) atsakingas, t. y. turi teisinę pareigą atlyginti žalą, turi būti įvertintos visos faktinės bylos aplinkybės, atskleidžiančios konkretaus asmens padarytą nusikalstamą veiką, kaltę, žalą ir parodančios priežastinį ryšį, t. y. tai, jog būtent padaryta veika lėmė žalingų padarinių atsiradimą (kasacinė nutartis 2K-7-68-222/2018).

Byloje nustatyta, kad R. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje. Jas padarė veikdamas, kaip įmonės direktorius, jos interesais ir naudai. Iš Vilniaus apskrities VMI specialisto A. R., atlikusio UAB „(duomenys neskelbtini) “ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-04-11, 2013-12-20 specialisto išvados bei specialisto teismui 2019-06-20 pateiktų rašytinių paaiškinimų, matyti, kad per tiriamąjį veiklos laikotarpį (2009 m. sausio mėn. - 2012 m. kovo mėn.) UAB “(duomenys neskelbtini) “ buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė iš viso 280 505 Lt (iš jų: 2009 m. – 94 916 Lt, 2010 m. - 78 775 Lt, 2011 m. 82 433 Lt, 2012 m. sausio-kovo mėn. - 24 381 Lt) PVM apmokestinamų pajamų gautų už užuolaidų siuvimo paslaugas. Bendrovė pateikė žinomai neteisingus duomenis apie prekių tiekimo ir paslaugų teikimo apmokestinamus sandorius, pardavimo PVM, mokėtino į biudžetą PVM teritoriniam mokesčių administratoriui kas mėnesį teikiamose pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) už 2009 m. sausio mėn. - 2012 m. kovo mėn. laikotarpį, t. y. neapskaitė ir nedeklaravo gauto PVM už suteiktas užuolaidų siuvimo paslaugas. Iš viso per 2009 m. sausio - 2012 m. kovo mėn. laikotarpį, UAB „(duomenys neskelbtini) “ deklaravo 1 061 799 Lt (iš jų: 2009 m. – 211 460 Lt, 2010 m. – 242 077 Lt, 2011 m. – 454 191 Lt, 2012 m. sausio-kovo mėn. – 154 071 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, tačiau ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad Bendrovė faktiškai turėjo deklaruoti 1 119 401 Lt (iš jų: 2009 m. – 230 089 Lt, 2010 m. – 258 618 Lt, 2011 m. – 471 503 Lt, 2012 m. sausio-kovo mėn. – 159 191 Lt) mokėtino į biudžetą PVM. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2009, 2010 ir 2011 veiklos vykdymo metus, pažeisdama pelno mokesčio įstatymo (2001-12-20 Nr. IX-675 nuostatas), teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčių deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų ir įmonės buhalterinės apskaitos registruose neapskaitytų apmokestinamųjų pajamų, dėl to į biudžetą nesumokėjo iš viso 36 297 Lt (iš jų: 2009 m. – 3 318 Lt, 2010 m. – 20 614 Lt, 2011 m. – 12 365 Lt), t. y. 10 512,33 Eur, pelno mokesčio. Kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB “(duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, pažeidžiant BAĮ (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 16 str. 1 d. nuostatas ir dėl nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kaip jau minėta, pagal BAĮ 21 str. reikalavimus už apskaitos organizavimą pagal BAĮ reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

Nors BK 220 straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai, su kuriais siejamas nusikalstamos veikos baigtumas, yra negalimumas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo sudėties požymis nėra turtinės žalos asmeniui padariniai, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose vien tai, kad asmenys nuteisti pagal baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normas, kurių dispozicijos nenumato mokestinės prievolės neįvykdymo, nėra teisinė kliūtis spręsti ieškinio klausimo, taip pat nusikalstamos veikos sudėties rūšis (materiali ar formali) nėra kriterijus, lemiantis galimybę reikšti ir nagrinėti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys: 2K-7-30-788/2017, 2K-7-68-222/2018).

Pažymėtina tai, kad kaltinamasis R. J., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu, turėjo ir pareigą apskaityti ir sumokėti mokesčius, o nusprendęs dalies įmonės pajamų neįtraukti į buhalterinę apskaitą, neinventorizuoti įmonės turto, sąmoningai per to nežinančią buhalterę įrašydamas į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, taip nedeklaruodamas ir nesumokėdamas didelės vertės turtinės prievolės mokėtinų valstybei privalomų mokesčių, neabejotinai iškreipė darbo ir mokestinius santykius, nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių, bendrąja prasme vengė mokesčių.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 Nr. IX-2112) (toliau - MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, todėl, atsižvelgiant į numatytą mokesčio (mokesčių) apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio apribojimą (senaties terminą), mokesčių administratorius neturi galimybės MAĮ nustatyta tvarka atlikti Bendrovės atžvilgiu mokestinio patikrinimo, kurio metu būtų papildomai apskaičiuoti mokėtini mokesčiai.

Byloje ištirtais ir aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad R. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, pagrindinis akcininkas ir vadovas, iš esmės vienasmeniškai kontroliavęs finansus, organizavęs šios bendrovės veiklą nuo jos įsteigimo, taip pat ir kaltinime nurodytu laiku, iš esmės visą bendrovės veiklos laikotarpį, veikė bendrovės naudai ir interesais, jis apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, įrašymu į deklaracijas žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikimu tų duomenų valstybės įgaliotai institucijai, siekė nuslėpti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tikrąsias pajamas, dėl to kilo ne tik BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, bet ir tai, kad neįtraukus ir neapskaičius bei nedeklaravus už siuvimo paslaugas gautų piniginių lėšų bendrovė nesumokėjo privalomų mokėti į valstybės biudžetą mokesčių – 16 682,69 Eur PVM ir 10 512,33 pelno mokesčio. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad R. J. Tokiu būdu valstybės biudžetas negavo 57 602 Lt (16 682,69 Eur) PVM ir 36 297 Lt (10 512,33 Eur) pelno mokesčio. UAB „(duomenys neskelbtini)patikslinto civilinio ieškinio pateikimo dienai neatlygino valstybės biudžetui padarytos 27 195,02 Eur turtinės žalos, todėl ji priteistina valstybės naudai iš UAB (duomenys neskelbtini)“ , o nustačius šios įmonės nemokumą, priteistas civilinis ieškinys išieškotinas iš R. J..

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Priimant nuosprendį, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas, vadovaujantis BPK 94 straipsnio nuostatomis. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), kratų metu paimti buhalterinės apskaitos dokumentai: segtuvai Nr. 1-72, 76-78, 83-87, 89-90, 94-99; kasos operacijų žurnalai Nr. 75, 92, 101; sąskaitos –faktūros Nr. 79; sąsiuviniai Nr. 73, 74, 81, 82, 88, 91, 93, 100 (perduoti 2019-01-22 raštu Nr. 25/10-1.11-1343, T. 12, b. l. 8-12), saugomi 10 dėžių, Vilniaus miesto apylinkės teismo saugykloje (6 aukštas), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Sąsiuvinis Nr. 21, langeliais, su užrašu „Kasos knyga“; Sąsiuvinis Nr. 23, langeliais; Sąsiuvinis Nr. 24, langeliais, su užrašu „Siuvėjos“; kompaktinis diskas „2017-11-03 Nr. 5.75-P-50“, saugomi voke paliktini saugoti kartu su bylos medžiaga.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301-305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

R. J. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 150 MGL (5 649 Eur) dydžio baudą.

R. J. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 200 MGL (7 532 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti 220 MGL (8 285,2 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012-04-11, 20 val., iki 2012-04-12, 18.20 val. (dvi dienas), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikyti R. J. neatlikusiu 216 MGL (8 134,56 Eur) baudos.

Kardomąją priemonę– rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

D. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Juridinį asmenį – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 150 MGL (5 649 Eur) dydžio baudą.

Juridinį asmenį – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 200 MGL (7 532 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti 220 MGL (8 285,2 Eur) dydžio baudą.

Kaltinamiesiems nustatyti terminą baudai sumokėti – per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinio ieškovo – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinį ieškinį tenkinti: priteisti civiliniam ieškovui 27 195,02 Eur turtinei žalai atlyginti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nustačius šios įmonės nemokumą, priteistą civilinį ieškinį išieškoti iš R. J..

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, o būtent: UAB „(duomenys neskelbtini)“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), kratų metu paimtus buhalterinės apskaitos dokumentus: segtuvus Nr. 1-72, 76-78, 83-87, 89-90, 94-99; kasos operacijų žurnalus Nr. 75, 92, 101; sąskaitas –faktūras Nr. 79; sąsiuvinius Nr. 73, 74, 81, 82, 88, esančius 10 dėžių, sugomus Vilniaus miesto apylinkės teismo saugykloje (6 aukštas), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini savininkui – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sąsiuvinį Nr. 21 su užrašu „Kasos knyga“; sąsiuvinį Nr. 23, sąsiuvinį Nr. 24 su užrašu „Siuvėjos“; kompaktinė diską „2017-11-03 Nr. 5.75-P-50“, saugomus voke prie baudžiamosios bylos, palikti saugoti kartu su bylos medžiaga.

Išaiškinti kaltinamiesiems, kad:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, baudos bausmė savanoriškai įvykdoma per aštuonių mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokant ją į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas; Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Eglė Gruodienė