Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno perdanga“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinimo civilinėje byloje Nr. L2-22030-800/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno perdanga“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Restalis“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo. Kreditorė UAB „Kauno perdanga“ kreipėsi į teismą, prašydama išieškoti iš skolininkės 30 167,70 Eur skolą, 72,60 Eur su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas, 40 Eur išieškojimo išlaidas bei bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti pareiškimo reikalavimų įvykdymą, kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkės turtą, pinigines lėšas ir turtines teises. Prašymą grindė tuo, kad skolininkė nevykdo teisėtų reikalavimų, ignoruoja kreditorės raginimus sumokėti skolą, kas rodo skolininkės neteisėtus veiksmus. Be to, kreditorė pažymėjo, kad ginčo prievolė nėra užtikrinta įkeitimu, laidavimu ar garantija, todėl nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė kreditorės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantė atskiruoju skundu prašo prie bylos prijungti naujus įrodymus – UAB „CREDITINFO“ duomenų bazės išrašą, apeliantės nuomone, patvirtinantį atsakovės UAB „Restalis“ sunkią finansinę padėtį. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą. Pažymėtina, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus ir vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apeliantės pateiktus naujus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017). Be to, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Bylos duomenimis, kreditorė kreipėsi į teismą prašydama išieškoti jos naudai iš skolininkės 30 167,70 Eur skolą, 72,60 Eur su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas, 40 Eur išieškojimo išlaidas bei bylinėjimosi išlaidas. Kartu pareiškimu kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkės turtą, pinigines lėšas ir turtines teises. Skundžiama nutartimi teismas atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavęs, kad kreditorė nepagrindė grėsmės būsimo galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis). Pastebėtina, kad teismas nekvestionavo pareiškimo pagrįstumo, ką patvirtina tą pačią dieną byloje priimtas teismo įsakymas.Apeliantės nuomone, šiuo atveju yra pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi iš skolininkės prašoma priteisti suma yra didelė (daugiau kaip 30 000 Eur), skolininkė vengia vykdyti įsipareigojimus, kurie nėra užtikrinti nei įkeitimu nei laidavimu, todėl pasak apeliantės, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla grėsmė teismo įsakymo tinkamam įvykdymui. Šiuos savo argumentus apeliantė grindė teismine praktika, suformuota Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-360/2009, 2008-12-31 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, Šiaulių apygardos teismo 2010-10-14 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-700-154/2010. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016, 19 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantė, remdamasi paminėta teismine praktika, į šiuos kriterijus neatsižvelgė. Pastebėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Tačiau naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje dėl laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikymo bei aiškinimo yra nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-147-943/2017). Kartu pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju sunkią skolininkės finansinę padėtį apeliantė grindžia UAB „CREDITINFO“ duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti duomenys iš minėto šaltinio nėra pakankami atsakovės nemokumo fakto nustatymui, kadangi jie nėra oficialūs ir neatspindi tikrosios įmonės būklės. Tam, kad būtų galima spręsti apie įmonės mokumą/nemokumą, kitaip tariant apie įmonės pajėgumą atsiskaityti su kreditoriais, kartu ir pajėgumą įvykdyti šioje byloje priimtą teismo įsakymą, būtini duomenys ir apie įmonės turimą turtą, jo santykį su įmonės pradelstais įsipareigojimais, tokių duomenų apeliantė nėra pateikusi nei kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo priėmimo, nei kartu su atskiruoju skundu. Pastebėtina, kad apeliantė nėra pateikusi teismui ir jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės siekį turimą turtą paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu vien tai, kad skolininkė vengia atsiskaityti, nesudaro pagrindo spręsti, jog ji ketina savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti byloje priimtą teismo įsakymą. Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien pareiškimo pateikimas, nepateikus bent preliminarių įrodymų, jog skolininkė vengs vykdyti teismo įsakymą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo įsakymą, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo varžyti skolininkės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog egzistuoja reali grėsmė kreditorei palankaus teismo įsakymo įvykdymui, o nesant bent vienos iš dviejų minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, jų taikymas yra negalimas. Kartu pažymėtina, kad atskirojo skundo nagrinėjimo metu byloje priimtas teismo įsakymas yra įsiteisėjęs, o 2017 m. spalio 16 d. kreditorei išduotas vykdomasis raštas, kurį perdavus vykdyti antstoliui, vadovaujantis CPK XLVIII skyriaus nuostatomis, išieškojimo tinkamo įvykdymo užtikrinimui antstolis areštuoja skolininko turtą išieškomai sumai (CPK 675 straipsnis). Tokiu būdu tinkamas teismo įsakymo įvykdymas bus užtikrintas vykdymo procese. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo. Todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.