- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-23
- Bylos Nr.
- 2-360/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- S. A., R. P.
- Ieškovas
- T. S.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3835-232/2009 pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams S. A. ir R. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė T. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų ieškovės naudai 120000 Lt skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė pašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos arba trečiuosius asmenis ir nurodė, jog skola yra didelė, be to atsakovai ilgą laiką nuo 2001 m. delsia su ieškove atsiskaityti, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 3 d. nutartimi prašymą patenkino - 120000 Lt sumai areštavo atsakovams S. A. ir R. P. priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, o nesant tokio turto, areštavo atsakovų pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovų S. A. , R. P. darbo užmokestis. Teismas nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nagrinėjamu atveju ieškinio suma – 120000 Lt atsakovams, kaip fiziniams asmenims yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovų, tačiau atsakovams perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti. Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, jog yra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas taip pat nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręstinas nepranešus atsakovams, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas S. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartį ir jam pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais motyvais:
1. Teismas nepagrįstai suvaržė atsakovų teises, nes ieškinys aiškiai pareikštas netinkamiems atsakovams. Iš 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutarties bei ieškinio turinio matosi, kad paskolos gavėju buvo juridinis asmuo – Velva trading inc. bendrovė. Vilniaus apygardos teismo teisėja taip pat pagrindiniu skolininku laiko šią bendrovę, todėl prievolinių santykių šalimi yra ne atsakovai, o įmonė Velva trading inc., į pirmiausia turėjo būti nukreiptas reikalavimas sumokėti skolą.
2. Ginčijamas pats paskolos sudarymo faktas. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad 30000 JAV dolerių tikrai buvo perduoti paskolos gavėjui. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl ieškinio pagrįstumo.
3. Kyla pagrįstų abejonių dėl garantijos, kurią pasirašė atsakovai teisėtumo. Garantija yra dvišalis sandoris, tačiau ją pasirašė tik atsakovai, o ieškovė ne, todėl kyla klausimas dėl jos buvimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo netenkinti apelianto atskirojo skundo ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad:
1. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra teisėtos ir nepagrįstai nevaržo apelianto teisių, nes antstolė areštavo tik nekilnojamąjį atsakovo S. A. turtą.
2. pagal paskolos sutartį pinigines lėšas skolino atsakovams S. A. ir R. P. firmos Velva trading inc. vardu, tačiau šią paskolą atsakovai garantavo ir savo asmeniniu turtu. Velva trading inc. niekada nebuvo įregistruota juridinių asmenų registre, todėl remiantis CK 6.90 straipsnio nuostatomis reikalavimas grąžinti skolą buvo nukreiptas į atsakovų S. A. ir R. P. turtą.
3. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pinigų iš ieškovės negavo ar, kad juos grąžino nustatytais terminais.
4. Atsakovė ginčija garantijos teisėtumą, nes jame nėra ieškovės parašo. Tačiau tai yra ieškovės garantijos kopija, ji ją pripažįsta ir gali bet kuriuo metu pasirašyti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 120000 Lt sumos priteisimo, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokia ieškinio suma laikytina didele ir tai padidina būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką.
Iš esmės apeliantas nutarties teisėtumą ginčija ieškinio pagrįstumu, tačiau CPK nenumatyta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo iš esmės klausimą, būtų vertinami ieškinio pagrįstumas bei teisėtumas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio teisėtumas ir pagrįstumas, o kiti dalykai: a) aplinkybės dėl realios grėsmės, jog galimas teismo sprendimas bus neįvykdytas; b) taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą panaikinti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, motyvuojant tokį prašymą ieškinio pareiškimu galimai netinkamiems atsakovams. Šalies tinkamumas ar netinkamumas dalyvauti procese gali būti nustatytas ne ieškinio priėmimo, bet bylos nagrinėjimo iš esmės metu (CPK 45 straipsnio 1 dalies nuostata). Netgi nustačius, kad ieškovės nurodytas atsakovas pakeistinas kitu asmeniu, ieškovei nesutinkant su tokiu pakeitimu, byla toliau turi būti nagrinėjama iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis). Kol atsakovas, kurio nekilnojamojo turto atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nėra pakeistas kitu atsakovu, tol nėra ir pagrindo reiškiamais atsakovo netinkamumo motyvais naikinti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir atsakovo atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo ją naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.