Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-836-553/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „SNORAS Development“ ieškinį atsakovams E. S. (E. S.) ir S. S. dėl pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims: S. A. (S. A.), notarui D. A., Allianze Global Corporate & Speciality ir Nordic Region (AGCS).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliantas (atsakovas) S. S. apeliaciniame skunde prašo:Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti;Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka;Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas padarė CK 1.82 ir 1.81 straipsnių taikymo klaidą, kadangi nustačius, jog ginčo sutarčių sudarymas per se nėra ydingas, niekinio ir nuginčijamo sandoriu negaliojimo institutu taikymas kartu nėra įmanomas dėl juose įtvirtintu negaliojimo pagrindu skirtingos prigimties. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertindamas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, nepagrįstai, pažeisdamas materialinės teisės nuostatas bei teismų praktikos suformuluotas taisykles, konstatavo, kad egzistuoja teisinis pagrindas sudarytas sutartis pripažinti prieštaraujančiomis viešajai tvarkai bei gerai moralei, taip pat juridinio asmens veiklos tikslams, todėl negaliojančiomis.Pirmosios instancijos teismas nenurodė kokius sąžiningumo standartus ginčo šalys pažeidė sudarydamos ginčijamas sutartis. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentuotų išvadų dėl apelianto (atsakovo) sąmoningo bei kryptingo neteisėtų tikslų siekio, taip pat deklaratyvių teiginių, kad apeliantas (atsakovas) pažinojo ar bendradarbiavo su tuometiniu ieškovės vadovu S. A. ieškovės turto iššvaistymo schemos įgyvendinime. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai galimai įsigijo turtą ne už savo lėšas ir atsakovai žinojo, jog iš turto pardavimo surinktos lėšos bus panaudotos kitiems sandoriams vykdyti, siekiant sumažinti įmonės mokumą ir kt. Jokie neleistini ryšiai ir/ar susitarimai jo (apelianto) ir S. A. nesieja. Jų bendravimas visada buvo formalus bei apsiribojo tik sandorių sudarymo formalumų įforminimu. Nurodo, kad įsigyto turto niekam nėra perleidęs, todėl ši aplinkybė paneigia konstatuotą faktą, kad buvo siekiama nuslėpti bankrutuojančios bendrovės turtą nuo jos kreditorių. Ginčo sutartyse numatyta ir sumokėta turto kaina atitiko sandorių sudarymo metu buvusią įsigyto turto rinkos kainą. Sandoriai vertintini kaip komerciškai naudingi, atitinkantys ieškovės veiklos tikslus ir jos kreditorių interesus. Teigia, kad ieškovės lėšos sumažėjo ir kreditoriai neteko galimybės nukreipti savo reikalavimų į bendrovės lėšas, gautas už parduotą turtą tik po to, kai ieškovė šias lėšas perleido reikalavimo perleidimo sutartimis. Savo prievolę atsiskaityti už įgytą turtą įvykdė tinkamai ir sutartyse nustatyta tvarka apmokėjo už įgytą ginčo turtą į ieškovės nurodytą banko sąskaitą ir tik vėliau sudarytų reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pagrindu ieškovės pinigai buvo panaudoti įsigyjant praktiškai bevertį reikalavimą į bankrutuojantį banką „Snoras“.Dėl atsakovo sąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas taikė per aukštus atidumo ir sąžiningumo reikalavimus apeliantui (atsakovui), kadangi apeliantas yra užsienietis, neturintis teisinio išsilavinimo ir jo pagrindinės darbinės funkcijos nėra prekyba nekilnojamuoju turtu. Apeliantui, įgijusiam pirkėjo teises ir pareigas, perkančiam butą savo asmeniniams, investiciniams poreikiams, negali būti taikomas tiek aukštas atidumo standartas, kuris taikytinas teisininkams profesionalams: tirti vidinius įmonės santykius, ne tik formaliai susipažįstant su valdybos ir akcininkų sprendimais.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos. Ieškovė už parduotą turtą gavo rinkos vertę atitinkantį atlygį (440 000 Eur). Apeliantas (atsakovas) visiškai atsiskaitė pagal sudarytas sutartis. Abi šalys gavo norimą satisfakciją: atsakovai įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (butus ir garažus), o ieškovei buvo sumokėta visa sutarčių kaina. Atsakovai atsiskaitė tinkamai, nepadarė žalos kreditoriams ir nėra atsakingi už tai, kokiu būdu ieškovė gautus pinigus panaudojo. Dėl restitucijos. Net ir dvišalės restitucijos taikymas neproporcingai pablogina apelianto (atsakovo) padėtį ir analogiškai pagerina ieškovės, todėl restitucija negali būti taikoma.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto nesąžiningumo, be procesinio pagrindo rėmėsi Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1799-160/2015 nustatytomis aplinkybėmis dėl R. G. sąžiningumo. Tokiu būdu buvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normos, apelianto tariamam nesąžiningumui pagrįsti remiantis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis R. G. nesąžiningumą. Apeliantas nedalyvavo civilinėje byloje Nr. 2-1799-160/2015, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tokiomis nurodytoje civilinėje byloje konstatuotomis aplinkybėmis, kurios blogina apelianto padėtį ir sukelia jam neigiamas teisines pasekmes, neužtikrino asmens teisės į tinkamą procesą realizavimo, pažeidė betarpiškumo principą, reiškiantį, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Nagrinėjant bylą žodinio nagrinėjimo metu bus didesnė tikimybė teisingai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, esant poreikiui apklausti šalis, papildomai ištirti įrodymus. Ieškovė BUAB „SNORAS Development“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė išsamų bylos šalių nurodytų aplinkybių ir visų civilinėje byloje esančių įrodymų vertinimą, teisingai atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotas įrodymų vertinimo taisykles. Iš skunde išdėstytų argumentų visumos matyti, kad apeliantas, įrodinėdamas savo sąžiningą elgesį ir sutarčių teisėtumą, nepagrįstai siekia nagrinėjamoje byloje išskirti vieną aplinkybę, susijusią vien tik su faktiniu atsiskaitymu už įsigytą nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus.Pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo sandorių niekinį pobūdį CK 1.81 straipsnio pagrindu, tačiau, atsižvelgdamas į savo pareigą pasisakyti dėl visų šalių argumentų bei į tai, jog ieškinys buvo grindžiamas kelių teisės normų pagrindu, pasisakė ir dėl sutarčių negaliojimo CK 1.82 straipsnio ir CK 6.66 straipsnio pagrindais. Taigi pirmosios instancijos teismas nepainiojo niekinių ir negaliojančių sandorių institutų.Dėl apelianto sąžiningumo. Apeliantas nepagrįstai siekia išvengti savo elgesio vertinimo tiek pagal objektyviuosius, tiek pagal subjektyviuosius kriterijus, siaurindamas sąžiningumo sampratą tik pagal formalų elgesio atitikimą teisės aktams. Apeliantas yra aukštąjį išsilavinimą turintis patyręs verslininkas, kuris užima atsakingas ir aukštas pareigas bei turi sandorių sudarymo patirties, tačiau jis nepagrįstai siekia sumenkinti šią aplinkybę, kuri, kaip ir disponavimas tokiomis didėlėmis pinigų sumomis, apibūdina jį (apeliantą) kaip turintį sandorių sudarymo bei dalyvavimo verslo aplinkoje patirties, todėl apelianto negalima laikyti silpnąja sandorio šalimi. Apeliantas galėjo ir turėjo suvokti sudaromų sutarčių vykdymo neteisėtumą, o jeigu nesuvokė tikrojo sutarčių tikslo ir jų neteisėtumo, jis elgėsi nepateisinamai neapdairiai, taigi ir nesąžiningai.Sutartyse numatyta galimybė pervesti pardavimo kainą į jose nenurodytą banko sąskaitą buvo apgalvotas ir iš anksto numatytas veiksmas, siekiant nuslėpti už parduodamą turtą gaunamas lėšas bei apsunkti pinigų srautų išaiškinimą, sumažinti įmonės turto masę bei tokiu būdu išvengti atsiskaitymo su jos kreditoriais.Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių papildomos informacijos iš ieškovės apie jos finansinę padėtį, gavimą, pasirinkto tokio atsiskaitymo už parduodamą turtą būdo priežastis, apie pardavėjo bankrutuojančio akcininko BAB bankas „Snoras“ pritarimą sandoriams, apie galimybę atsiskaityti už perkamą turtą į užsienio banke atidarytą sąskaitą tuo metu, kai jau galiojo ir buvo išviešintas pardavėjo turto areštas, atlikimą. Apeliantas pirmosios instancijos teismui teigė, kad turtą jis pirko draugo R. G. iniciatyva ir pagalba. Didelės pinigų sumos investavimas į nekilnojamąjį turtą šalyje, kurioje investuotojas praktiškai nesilanko ir neplanuoja joje gyventi, perduodant tokio turto pirkimą giminystes ryšiais nesusijusiam asmeniui R. G., kurio nesąžiningumas šioje turto perleidimo schemoje yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, akivaizdžiai prieštarauja protingumo ir apdairumo principams.Apeliantas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų apie savo finansines galimybes įsigyti tokios didelės vertės turtą bei apie tai, jog nurodytą pinigų sumą jis gavo už konkretų vystytą verslo projektą, taigi pats pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą savo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi.Staigus turimo nekilnojamojo turto perleidimas iš anksto sąmoningai numatant/sudarant sąlygas nuslėpti pinigų srauto judėjimą, neatitiko patikimo verslo ir racionalaus turto naudojimo kriterijų, ieškovei buvo komerciškai nenaudingas, prieštaravo jos veiklos tikslams. Turto perleidimas buvo atliktas pažeidžiant UAB „SNORAS Development“ valdymo organų kompetenciją, o pirkėjas S. S. turėjo apie tai žinoti, būdamas sąžiningas.Apeliantas iš esmes ginčija dviejų actio Pauliana sąlygų nebuvimą, t.y. įrodinėja savo sąžiningumą ir kreditorių teisių pažeidimo nebuvimą, tačiau nepateikia jokių papildomų argumentų, patvirtinančių tokios pozicijos pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Skundžiamu sprendimu teismas sprendė, kad ginčo sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.), ieškovo teisnumui (CK 1.82 str. 1 d.), egzistuoja visos būtinosios sąlygos taikyti actio Pauliana institutą (CK 6.66 str.) ir šiais pagrindais sutartis panaikino bei taikė dvišalę restituciją. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad abi sutarčių šalys – pardavėjas UAB ,,SNORAS Development“ ir pirkėjas S. S. – buvo nesąžiningos.

Apeliantas (atsakovas) S. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.81 str. 1 d., 1.82 str. 1 d., 6.66 str. pagrindais ir įrodinėja, kad, skirtingai nei sprendė teismas, jo veiksmai buvo sąžiningi.

Dėl atsakovo nesąžiningumo

Sprendžiant, ar yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis nurodytais pagrindais, esminę reikšmę turi šalių veiksmų vertinimas sąžiningumo aspektu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad butų pardavimo schema įrodo tiek ieškovo, tiek atsakovo nesąžiningumą sudarant ginčo sutartis. Byloje nėra ginčo dėl ieškovės vadovo S. A. nesąžiningumo, t. y. ginčo sutartis jis (S. A.) sudarė siekdamas perleisti įmonės turtą tokiu būdu, kuris leistų išvengti prievolių įvykdymo įmonės kreditoriams. Apeliantas įrodinėja, kad teismas klaidingai kvalifikavo jo veiksmus kaip nesąžiningus.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad turto pardavimo aplinkybės įrodo tiek ieškovės, tiek apelianto (atsakovo) nesąžiningus veiksmus sudarant ginčo sutartį. Apelianto nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas konstatavo nustatęs, kad apeliantui, turinčiam aukštąjį išsilavinimą, einančiam aukštas ir atsakingas pareigas, patyrusiam verslininkui, turinčiam sandorių sudarymo praktikos, taikytini didesni protingumo ir apdairumo standartai; apeliantas neatsižvelgė į tai, kad pagrindiniam ieškovės akcininkui BAB bankui „Snoras“ ginčijamos sutarties sudarymo metu jau buvo iškelta bankroto byla, jam nekilo jokių abejonių dėl atsiskaitymo pagal ginčo sutartį tvarkos teisėtumo; nepasitikslino, kodėl pinigai turi būti pervesti į įmonės banko sąskaitą, atidarytą Kipre; prieinamomis priemonėmis nepasidomėjo sutarties sudarymo ir jos įvykdymo aplinkybėmis, nors buvo įgyjamas itin didelės vertės turtas kitoje šalyje, nei gyvena pats apeliantas; neįsitikino, ar ieškovės valdyba pritaria tokiam sandoriui; ginčo turtą įsigijo už lėšas, kurias gavo grynais iš draugo už kažkokį vystytą projektą ir įnešė į banko sąskaitą (pinigų kilmę patvirtinančių įrodymų byloje nėra). Teismo vertinimu, šios aplinkybės iš esmės įrodo, kad apeliantas žinojo apie sudaromos sutarties neteisėtumą, o nurodytą neveikimą yra pakankamas pagrindas vertinti kaip nesąžiningumą.

Apeliantas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jo nesąžiningumo, įrodinėja atskirų savo veiksmų atitikimą sąžiningumo standartams. Tačiau toks atskirų veiksmų vertinimas yra netinkamas, sprendžiant dėl apelianto (ne)sąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje apelianto nesąžiningumas buvo konstatuotas vertinant jo atliktų veiksmų visumą, kurie ir sudarė pagrindą konstatuoti jo (apelianto) nesąžiningumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų užtenka konstatuoti apelianto nesąžiningumą sudarant ginčo sutartis ir pripažinti neatsitiktinį apelianto dalyvavimą ieškovės vykdomoje neteisėtoje turto pardavimo schemoje, kurios tikslas išvengti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais.

Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB ,,SNORAS Development“, atstovaujama direktoriaus S. A., 2012 m. vasario 23 d. – 2012 m. kovo 1 d. laikotarpiu, t. y. jau iškėlus bankroto bylą UAB „SNORAS Development“ pagrindinei akcininkei AB bankui „Snoras“ ir atliekant ikiteisminį tyrimą dėl galimų šio banko vadovų bei akcininkų nusikalstamų veikų, pardavė trylika nekilnojamo turto objektų, tarp jų ir ginčijamomis sutartimis perleistą turtą. Visi šie objektai perleisti Rusijos piliečiams. Buvęs ieškovės direktorius A. G. paaiškino, kad iškėlus AB bankui „Snoras“ bankroto bylą jo administratorius nurodė UAB „SNORAS Development“ generaliniam direktoriui S. A. sustabdyti butų pardavimus, tačiau S. A. nurodymo nevykdė ir liepė įmonės darbuotojams ruoštis skubiam turto pardavimui. Apeliantas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad ginčo nekilnojamąjį turtą jis įsigijo gero ir seno draugo R. G. iniciatyva, nes jie turėjo planų vystyti viešbučių verslą; taip pat siekė investuoti tam, kad turėtų kur apsistoti; apie šio nekilnojamojo turto pardavimą sužinojo iš draugo R. G., kuris rūpinosi turto įsigijimu bei turtu po įsigijimo (tvarkė visus su remontu susijusius klausimus). Įvertinus visas ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, daroma pagrįsta išvada, kad apeliantas ginčijamuose sandoriuose dalyvavo neatsitiktinai. Abejonių kelia ir ta aplinkybė, kad ginčo turtą apeliantas įsigijo už lėšas (440 000 Eur), kurias į banko sąskaitą įnešė grynais, kuriuos gavo rubliais iš draugo už kažkokį vystytą verslo projektą, tačiau apeliantas nepateikė byloje jokių įrodymų, pagrindžiančių jo sumokėtų lėšų už ginčo turtą kilmę. Atsiskaitymo už turtą tvarka, pagal kurią apeliantas už perkamą turtą turėjo sumokėti į po sutarties pasirašymo nurodytą sąskaitą, minėta sąskaita atidaryta Kipre veikiančiame banke, apeliantas atsiskaitymą įvykdė jau po to, kai buvo išviešintas ieškovės atžvilgiu taikytas nuosavybės apribojimas, todėl kolegijos vertinimu, tai patvirtina, kad apeliantas nebuvo sąžiningas. Apeliantas, žinodamas/turėdamas žinoti apie AB banko „Snoras“ bankrotą, nepasidomėjo ieškovės, kurios pavadinimas rodo, kad ši įmonė yra susijusi su minėtu banku, finansine padėtimi, prievolių kreditoriams vykdymu, BAB banko „Snoras“ bankroto įtaka įmonės veiklai. Tokiomis aplinkybėmis įsigyjant didelės vertės turtą, sąžiningam asmeniui turėtų kilti įtarimas, kodėl už turtą atsiskaitoma neįprasta tvarka. Be to, apeliantui, kuris užima aukštas pareigas, turi aukštąjį išsilavinimą, yra verslininkas, turintys verslo sandorių sudarymo patirties, turėjo kilti abejonių dėl pardavėjos (ieškovės) vadovo kompetencijos sudaryti sandorį, kuriam reikalingas įmonės valdybos bei visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepaisant to, kad ieškovės vadovui suteiktas įgalinimas sudaryti sutartį de jure nebuvo atšauktas, praėjus ilgam laikotarpiui ir iš esmės pasikeitus faktinei situacijai, apeliantas turėjo patikrinti, ar ieškovės vadovas suderino turto pardavimo klausimą su įmonės valdyba ir pagrindinio akcininko bankroto administratore. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas turėjo suvokti ginčijamų sutarčių vykdymo neteisėtumą ir neigiamą įtaką ieškovės ir jos kreditorių interesams. Atmetamas apelianto argumentas, kad jo sąžiningumą įrodo tai, kad jis iki šiol nėra perleidęs įgyto ginčo turto, nes ši aplinkybė nepaneigia visų kitų aplinkybių viseto.

Dėl sutarties negaliojimo pagrindų

Skundžiamu sprendimu teismas ginčo sutartis pripažino prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių nesąžiningumas sudarant ginčo sutartis, kurių pagrindinis sudarymo tikslas buvo perleisti nekilnojamąjį turtą tam, kad jis nebūtų naudojamas ieškovės kreditorių reikalavimų tenkinimui, sudaro pagrindą pripažinti šias sutartis niekinėmis CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė, vadovaudamasis procesiniais sprendimais, priimtais analogiškose Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose civilinėse bylose.Apeliantas skunde teigia, kad sandoris kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, kai jis yra draudžiamas įstatymo, ir abi sandorio šalys tikslingai siekė neleistinų bei priešingų teisei tikslų, o nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės nebuvo nustatytos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo teiginiu.Apeliantas pagrįstai teigia, kad pats sutarties sudarymo faktas negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, tačiau šiuo atveju ne sutarties sudarymo faktas, o tikslas dėl kurio ji buvo sudaryta prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Byloje nustatyta, kad pagrindinis sutarties sudarymo tikslas buvo išvengti nemokaus subjekto turto suvaržymų ir atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais. Šalių nesąžiningumas byloje yra įrodytas. Šalių nesąžiningi ir priešingi teisei veiksmai pagrįstai pripažinti kaip prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.).Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad sutartis negalioja, nes prieštarauja ieškovės teisnumui (CK 1.82 str. 1 d.). Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad sutartis komerciškai nenaudinga ieškovei, nes apeliantui atsiskaičius už ginčo turtą per tam tikslui Kipre atidarytą banko sąskaitą, į kurią sumokėtos lėšos nedelsiant buvo pervestos jau išregistruotai įmonei, iš kurios už pervestus pinigus ieškovė įsigijo reikalavimo teisę į bankrutuojantį AB banką „Snoras“. Byloje nustačius, kad apeliantas, sudarydamas ginčo sutartis, buvo nesąžiningas ir apie ieškovės nurodytą atsiskaitymo tvarkos neigiamą įtaką ieškovei, turėjo suprasti, kad toks sandoris gali būti pripažįstamas kaip prieštaraujantis juridinio asmens teisnumui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai akcentuoja ginčo sutarčių kainos sumokėjimą, nes šiuo atveju svarbios yra sutarties vykdymo aplinkybės, joje nustatyta atsiskaitymo tvarka, kuri iš esmės lėmė tai, kad ieškovė prarado turimą turtą.Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos sprendimą, nesutiko dėl dviejų teismo nustatytų ginčo sandorio negaliojimo sąlygų actio Pauliana pagrindu egzistavimo – apelianto (atsakovo) nesąžiningumo ir kreditorių interesų pažeidimo ginčo sutartimis. Dėl šių aplinkybių egzistavimo šioje nutartyje jau pasisakyta, kitų sąlygų, numatytų CK 6.66 straipsnyje, buvimo apeliantas neginčija, todėl atmestini kaip nepagrįsti jo argumentai, kad teismas nepagrįstai pripažino sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė CK 1.82 ir 1.81 straipsnių taikymo klaidą, kadangi nustačius, jog ginčo sutarčių sudarymas per se nėra ydingas, niekinio ir nuginčijamo sandoriu negaliojimo institutu taikymas kartu nėra įmanomas dėl juose įtvirtintu negaliojimo pagrindu skirtingos prigimties. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis argumentas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo, nes, visų pirma, sandorių negaliojimo padariniai nesiskiria nuo to, keliais pagrindais jie pripažinti negaliojančiais; antra, ieškovė sutartį ginčijo keliais savarankiškais sandorių negaliojimo pagrindais, su kuriais apeliantas nesutiko. Be to, kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad tarp šalių susiklostęs teisinis santykis gali būti pripažintas neteisėtu ne pagal vieną, o kelias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas skunde prašė bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl didesnės tikimybės teisingai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, esant poreikiui apklausti šalis, papildomai ištirti įrodymus. Apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka gali būti nagrinėjamas tik išimtine tvarka (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija nenustatė būtinumo patenkinti ieškovės prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto nesąžiningumo, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1799-160/2015 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl R. G. sąžiningumo. Tokiu būdu buvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios procesinės teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą, kadangi skundžiamo sprendimo turinys įrodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, vertino visas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos šioje byloje, ir jų pagrindu priėmė sprendimą (CPK 185 str.). Tai, kad teismas rėmėsi įsiteisėjusius teismo sprendimu, priimtu kitoje byloje, panašioje faktinėmis aplinkybėmis, nereiškia, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos. Juo labiau, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1799-160/2015 buvo nustatomos faktinės aplinkybės dėl R. G. sąžiningumo perkant turtą Gaono g. 8, Vilniuje, bei kurį apeliantas byloje nurodė kaip jo (apelianto) gerą draugą, kuris rūpinosi paties apelianto S. S. įsigytu ginčo turtu. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismai, nagrinėdami analogiškas bylas, turi vadovautis teismų praktikoje suformuotomis teisės taikymo taisyklėmis (teismo precedentais) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-236/2012 ir kt.).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi. Teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantui patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.Netenkinus atsakovo S. S. apeliacinio skundo, ieškovė BUAB „SNORAS Development“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (sąskaita už teisines paslaugas, dokumento dėl atsiskaitymo už teisines paslaugas kopija) įrodo, kad ieškovė BUAB „SNORAS Development“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 544,31 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. BUAB „SNORAS Development“ apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių paslaugų maksimalius dydžius, todėl ieškovei BUAB „SNORAS Development“ priteistina bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma mažintina, priteisiant jai iš apelianto S. S. 1 090,31 Eur (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „SNORAS Development“ (j. a. k. 125427865) 1 090,31 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt eurų ir trisdešimta vieną euro centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.