Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-970-777/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-12-15
Bylos Nr.: e2A-970-777/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-48-3-02596-2021-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
Ieškovas: N. Č., A. M.
Atsakovas: A. S., I. A.

Kategorijos

2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
2.4.2.4.3Kiti su nuosavybės teisių atkūrimu susiję klausimai
2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
3.1.7.13Kiti su bylinėjimosi išlaidomis susiję klausimai
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-970-777/2022Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02596-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.4.2.4.3; 2.4.2.9.1; 3.1.7.13; 3.2.4.11; 3.3.1.18.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 15 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių N. Č., A. M. ir atsakovų A. S. (A. S.), I. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. M. ir N. Č. ieškinį atsakovams A. S. bei I. A. ir atsakovų priešieškinį ieškovėms dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė atidalyti joms priklausančią turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nustatyti žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką. Taip pat nurodė, kad, atsižvelgdamos į atsakovų reikalavimus, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų gyvenamąjį namą priteisti atsakovams, pateikė alternatyvų, atvirkštinį pirmajam, reikalavimą, kuriuo prašė gyvenamąjį namą priteisti atsakovams, o kitus pastatus priteisti ieškovėms ir atitinkamai nustatyti naudojimosi žemės sklypais tvarką.

2. Atsakovai pateikė priešieškinį, juo prašė atidalyti jų dalį iš bendrosios nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), ir nustatyti žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką.

3. Ieškinio ir priešieškinio pagrindu šalys nurodė aplinkybes, jog:

3.1. Ieškovė N. Č. yra palikėjo G. Č. sutuoktinė, o ieškovė A. M. ir atsakovai – palikėjo G. Č. vaikai, kurie po jo mirties lygiomis dalimis paveldėjo ir, veikdami jungtinės veiklos sutarties pagrindu, baigė G. Č. statinių rekonstrukcijos įteisinimo darbus ir lygiomis dalimis – po ¼ dalį – kiekvienas įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – statinius ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), ir 41 029 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

3.2. Tarp šalių nuolat vyksta konfliktai dėl naudojimosi turtu, esančiu ¼. Teigia, jog nors šalys visaip bandė išspręsti naudojimosi turtu klausimus taikiai, susitarti nepavyko, nes tiek ieškovės, tiek ir atsakovai nori naudotis gyvenamuoju namu ir dėl to nuolat kyla konfliktų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir atidalijo ieškovių N. Č. ir A. M. dalį bendrame su atsakovais A. S. ir I. A. nekilnojamajame turte tokiu būdu: 1) N. Č. ir A. M. priteisė po ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 211 000 Eur vertės; 2) A. S. ir I. A. priteisė po ½ dalį pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 78 500 Eur; pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 25 450 Eur; pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 57 050 Eur; šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 3 550 Eur; pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 1 800 Eur, pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 14 200 Eur, esančius (duomenys neskelbtini); 3) Iš N. Č. priteisė A. S. ir I. A. po 3 806,25 Eur kompensacijos už natūra gautą mažesnę turto dalį; 4) Iš A. M. priteisė A. S. ir I. A. po 3 806,25 Eur kompensacijos už natūra gautą mažesnę turto dalį. Kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

5.1. Nurodė, kad, išsiskyrus tarp šalių pozicijoms dėl turto vertės, ieškovės pasiūlė turto vertę nustatyti pagal šalių pateiktų verčių vidurkį. Su tokia ieškovių nuomone teismas visiškai sutiko, kaip neprieštaraujančia šalių interesams. Konstatavo, kad atidalijamo turto vertė yra 401 400 Eur, iš jos gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 211 000 Eur, pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 25 450 Eur; pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 57 050 Eur; pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 78 500 Eur; pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 14 200 Eur; rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 9 850 Eur; šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 3 550 Eur; pavėsinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 1 800 Eur.

5.2. Nurodė, kad spręsdamas dėl gyvenamojo namo priskyrimo vienai iš šalių teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovams tiek gyvenamasis namas, tiek visa sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), yra reikalinga poilsiui, epizodiniam ilgesniam ar trumpesniam apsilankymui, nes abiejų atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta, jų socialiniai ryšiai yra užsienio valstybėje, dėl to nuolatinis ir tinkamas rūpinimasis gyvenamuoju namu būtų komplikuotas. Pažymėjo, kad ieškovės gyvena Lietuvoje, ieškovė A. M. nurodė, jog, baigusi medicinos studijas, ketina dirbti ir gyventi A., dėl to gyvenamosios patalpos turėjimas A. patenkintų tiek jos, tiek ir jos šeimos būsto poreikius. Nurodė, jog šalys pripažino, kad esant konfliktiškiems tarpusavio santykiams sodyba ieškovių pavedimu faktiškai rūpinosi V. K., kuris tai patvirtino teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas. Akcentavo, kad būtent jis, o ne ginčo šalys galėjo paaiškinti teismui aplinkybes, susijusias su sodybos komunikacijomis, paaiškino, kad sodyboje yra gręžinys, parodė plane jo vietą ir pan. Padarė išvadą, kad būtent ieškovės rūpinasi ir turi geresnes galimybes rūpintis turtu. Teismo vertinimu, gyvenamasis namas priteistinas ieškovėms.

5.3. Nurodė, kad atsakovai, prašydami jiems priteisti gyvenamąjį namą, kartu su juo prašo priteisti pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu priteisiant atsakovams 238 250 Eur vertės turtą, kas iš esmės pažeistų ieškovių teisę joms priklausančią turto dalį gauti natūra, kai tokia galimybė yra. Pažymėjo, jog atsakovai nesutiko su ieškovių alternatyviu, iš esmės priešingu pirmajam, siūlymui, kad jiems būtų priteistas gyvenamasis namas, o ieškovėms – visi kiti statiniai, todėl alternatyvų ieškovių reikalavimą kaip jų kompromisą, bet netenkinantį atsakovų atmetė.

5.4. Nurodė, kad, pagal gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylos duomenis, pastate yra daug bendro naudojimo patalpų: rūsyje įrengta katilinė, pirmąjį aukštą sudaro 65,28 kv. m erdvė su virtuvės zona ir atskira 6,18 kv. m patalpa bei 1,10 kv. m tualetu. Beveik patalpos centre esančiais laiptais patenkama į rūsį ir palėpės patalpas. Padarė išvadą, kad autonomiškas kiekvienos ginčo šalies naudojimasis gyvenamuoju namu minimaliai juo naudojantis bendrai negalimas.

5.5. Teigia, kad priešieškinio reikalavimas bendrai šalims naudotis palikti pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso neturi prasmės, nes ir dabar šalys, kaip bendraturtės, šiais statiniais naudojasi bendrai. Nurodė, kad, šalims reiškiant reikalavimus dėl atidalijimo, alternatyvus reikalavimas dėl naudojimusi dalimi statinių tvarkos nustatymo vertinamas kaip neracionalus, nes pirmenybė visada skiriama turto atskirumui, kaip maksimaliai garantuojančiam savininko teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą.

5.6. Nurodė, kad, pagal ieškovių pateiktą planą, jos savo asmeniniam naudojimui prašo nustatyti 3 378 kv. m plotą apie gyvenamąjį namą, o 368 kv. m plotą palikti bendrai naudotis, jis reikalingas patekti prie bendro naudojimo lauko rūsio ir gręžinio ir į atsakovams paskirtinas sklypo dalis. Teigia, kad ieškovėms naudotis tenkanti sklypo dalis sudaro 3 562 kv. m, nors pagal joms priklausančias nuosavybės dalis joms naudotis turėtų būti paskirta 4 533,5 kv. m. Mano, kad susidarantis 971,5 kv. m skirtumas nelaikytinas nedideliu nukrypimu nuo dalies bendrojoje nuosavybėje, nežiūrint to, kad ieškovės pačios siaurina savo teises. Padarė išvadą, kad sklypas yra pakankamai didelis ir pagal statinių išdėstymą, jų nuosavybę yra visos galimybės naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatyti taip, kad naudojimasis atitiktų bendraturčių dalis bendrame turte.

5.7. Nurodė, kad ieškovės prašo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2022 m. balandžio 27 d. parengtą planą, pagal kurį kiekvienai šaliai tenka 16 678 kv. m plotas naudotis atskirai ir 7 673 kv. m šalims naudotis bendrai. Teigia, kad pagal šį planą sklypo naudojimas padalytas į 11 naudojamų sklypelių, kuriuos ieškovės aiškina tuo, kad bendrai naudotis skiriamos servitutų teritorijos, o kitos dalies naudojimas dalijamas pagal naudmenas (miškas, pievos). Atkreipė dėmesį į tai, jog su tokiu padalijimu atsakovai nesutinka ir nurodo, kad naudojimosi sklypu nustatymas padalijant jį į mažus sklypelius yra neracionalus ir apsunkina naudojimą. Teismas su šiais atsakovų argumentais sutiko ir konstatavo, kad tokia naudojimosi tvarka ne tik nesuteiks šalims daugiau galimybių laisvai realizuoti savininkų teises, bet ir taps nauju bendraturčių nesutarimų židiniu, todėl šio ieškovių reikalavimo netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies tenkintas, o priešieškinis atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti visa apimtimi. Likusią Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

7.1. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino ieškovių ieškinio reikalavimą dėl pagrindinio viso turto komplekso objekto – gyvenamojo namo atidalijimo be jokių objektyvių motyvų, gyvenamąjį namą natūra priteisė ieškovėms, atsakovų naudai išmokant menkavertę kompensaciją. Mano, kad tokiu būdu teismas iš viso turto komplekso ieškovių naudai priteisė patį vertingiausią turtą, dėl kurio atskyrimo visas likęs turtas gerokai nuvertėjo, atsakovų naudai išmokant rinkos kainų neatitinkančias kompensacijas, tuo ne tik pažeista jų teisė į nuosavybę, bendraturčių lygiateisiškumo bei interesų derinimo principai, bet ir padaryta neproporcinga žala visam turtui, buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

7.2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimu atidalydamas gyvenamąjį namą, be atsakovų sutikimo jį priteisdamas ieškovėms, tenkino išimtinius ieškovių interesus, paneigdamas atsakovų teisę į nuosavybę. Mano, kad teismas nevertino ir netyrė žalos daiktui. Atsakovai įsitikinę, kad nagrinėjamu atveju gyvenamasis namas be šalies, t. y. bendraturčių, sutikimo negalėjo būti atidalytas iš viso statinių komplekso, kadangi toks atidalijimas neabejotinai pažeidžia bendraturčio nuosavybės teisę į turtą ir daro didelę žalą viso komplekso vertei, tai teismo sprendime visiškai nebuvo vertinta ir dėl to nebuvo pasisakyta.

7.3. Teigia, kad gyvenamasis namas galėtų atitekti vienai iš šalių tik taikiai susitarus ir išsprendus teisingos kompensacijos klausimą. Tačiau mano, kad teismas ne tik pažeidė atsakovų teises, atimdamas iš jų vienintelį valdoje esantį gyvenamąjį namą be galimybės turėti kitą gyvenamąjį namą šioje valdoje, bet netgi priteisė mažesnę kompensaciją, nei ieškovės prašė (ieškovės prašė priteisti 20 000 Eur, o teismas priteisė tik 15 225 Eur). Mano, kad toks teismo sprendimas gali būti paaiškinamas tik teismo suinteresuotumu arba nekompetencija.

7.4. Nurodė, kad nesant šalies pritarimo atidalyti gyvenamąjį namą iš viso turto komplekso ir nesant šalies reikalavimo atidalyti visą turto kompleksą (t. y. visus statinius ir žemės sklypus) iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kitam bendraturčiui atitinkančią rinkos vertę kompensaciją, teismas tam, kad būtų apsaugotas viso turto komplekso vertingumas ir jo panaudojimo galimybės, galėjo spręsti tik naudojimosi gyvenamuoju namų tvarkos nustatymo tarp bendraturčių klausimą (dėl ko buvo pateiktas alternatyvus priešieškinio reikalavimas). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš viso netyrė ir nepasisakė dėl žalos masto (t. y. vertės sumažėjimo ir panaudojimo galimybių susiaurėjimo) po pagrindinio pastato atidalijimo nuo likusių pagalbinių statinių, nors, pagal kasacinio teismo praktiką, būtent žalos mastas lemia, ar daiktas (šiuo atveju visas turto kompleksas) gali būti atidalytas, nuo viso turto komplekso atskiriant pagrindinį gyvenamąjį namą.

7.5. Nurodė, kad nors ginčo gyvenamojo namo, t. y. paties vertingiausio viso turto komplekso objekto, atidalijimas nuo kitų statinių padarys neproporcingą žalą likusiam turtui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pačios ieškovės sutiko atidalyti ginčo turtą, atsakovų naudai priteisiant gyvenamąjį namą, atsakovai iš esmės sutiko su tokiu ieškovių alternatyviu reikalavimu. Pažymi, jog priešieškiniu buvo prašoma atidalijant ginčo turtą atsakovų naudai priteisti gyvenamąjį namą, papildomai pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pavėsinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi manė, jog toks atidalijimo būdas labiau atitiks statinių išsidėstymą žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir leis nustatyti racionalią naudojimosi minėtu žemės sklypu tarp bendraturčių tvarką. Mano, kad įvertinus tai, jog ieškovės, būdamos ginčo turto bendraturtės, pačios sutiko dėl gyvenamojo namo atidalijimo, jį priteisiant atsakovams, toks atidalijimo variantas laikytinas galimu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai neatsižvelgė į pačių ieškovių pateiktą poziciją, kuri iš esmės sutapo su atsakovų pozicija ir kuriai atsakovai neprieštaravo.

7.6. Nesutinka su teismo išvada, jog neva ieškovės daugiau rūpinosi ginčo turtu ir neva yra prie jo labiau prisirišusios. Teigia, kad atsakovai taip pat yra prisirišę prie ginčo turto, juo rūpinasi ir turi ateities planų. Tačiau mano, kad šių aplinkybių, kaip ir tai patvirtinančių bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas sprendime netyrė ir dėl jų nepasisakė. Pažymi, kad nors atsakovai ir gyvena V., tačiau tai nekliudo jiems rūpintis statinių ir žemės sklypų priežiūra. Teigia, kad jie, o ypač A. S., nuolat atvyksta į Lietuvą, būna sodyboje, ją tvarko, moka mokesčius ir visą laiką prižiūri ginčo nekilnojamąjį turtą, todėl teismo sprendimo motyvai apie ieškovių prisirišimą prie turto ir rūpinimąsi juo neatitinka tikrovės.

7.7. Nurodė, kad, esant byloje pateiktoms dviem kardinaliai skirtingoms ginčo turto vertinimo ataskaitoms, pirmosios instancijos teismas ne tik privalėjo analizuoti ir vertinti pateiktas ataskaitas, jų turinius bei jų teisingumą, sprendime nurodyti argumentuotus motyvus, kodėl viena ataskaita yra pagrista ir joje nurodytos vertės atitinka turto rinkos kainą, o kita ataskaita nebus vadovaujamasi. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime iš viso netyrė nė vienos iš pateiktų ataskaitų, o ėmė dviejų ataskaitų vertinimo vidurkį, kadangi šalys, bandydamos ginčą spręsti taikiai, bandė tartis dėl tokios vertės nustatymo. Mano, kad tai, jog ginčo šalys eidamos į kompromisus, bandydamos sudaryti taikos sutartį, derėjosi dėl turto verčių, jokiu būdu nereiškia, kad tokiu būdu gali būti nustatyta reali ginčo turto rinkos vertė, ir juo labiau tokiu būdu nustatytos sumos negali būti laikomos atitinkančiomis ginčo turto rinkos vertę. Jeigu teismui kilo abejonių dėl vertinimo, teismas turėjo pasiūlyti šalims prašyti skirti ekspertizę, o ne sudėti vertes ir išvesti jų vidurkį.

7.8. Mano, kad priešieškiniu pareikštas reikalavimas dėl naudojimosi 9 067 kv. m žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal 2022 m. balandžio 29 d. UAB „Kadastrakis“ parengtą žemės sklypo planą atitinka visų bendraturčių interesus ir leidžia kiekvienam iš bendraturčių tinkamai ir be jokių apribojimų valdyti, naudotis bei disponuoti priklausančiu turtu. Atsakovai teigia, kad jų pateiktas naudojimosi žemės sklypu planas yra priimtinas, racionalus, nepažeidžia nė vieno bendraturčio teisių ir teisėtų interesų, nedaro neproporcingos žalos nekilnojamajam daiktui bei jo paskirčiai. Daro išvadą, kad tokia naudojimosi tvarka yra parengta atsižvelgiant į statinių, esančių žemės sklype, išsidėstymą, bendraturčių lygiateisiškumo principą.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesta kita ieškinio dalis, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovių A. M. bei N. Č. apeliacinį skundą tenkinti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

9.1. Nurodė, kad kai tarp bendraturčių yra nesutarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto, taip pat ir dėl atidalijimo būdo, toks nesusitarimas ir yra sprendžiamas teismo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1, 2 dalys). Teigia, jog priešingu atveju, jei tarp bendraturčių nebūtų ginčo dėl turto atidalijimo ir atsakovai būtų sutikę su ieškovų siūlomu atidalijimu, ginčas nebūtų atsidūręs teisme. Mano, kad atsakovų teiginys, jog teismas, nesant atsakovų sutikimo dėl gyvenamojo namo atidalijimo priteisiant jį ieškovėms, galėjo spręsti tik naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo klausimą, nesuderinamas ir su teismų praktika, ir apskritai su teismo funkcija tokio pobūdžio bylose.

9.2. Teigia, kad šalys pačios patvirtino, jog tarpusavio santykiai yra konfliktiški, tarpusavyje nebendrauja, nepavyksta rasti kompromisų dėl bendro turto valdymo, naudojimo, tai reiškia, jog naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas užprogramuotų naujus ginčus, todėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas šiuo atveju nėra tinkamiausias būdas. Be to, atkreipė dėmesį, jog šalys pripažino ir tai, kad gyvenamojo namo padalijimas natūra yra negalimas, nes iš jo negalima suformuoti atskirų nekilnojamojo turto objektų be žalos turtui ir reikšmingų investicijų pertvarkant gyvenamąjį namą. Mano, kad nesant galimybės atidalyti gyvenamąjį namą nepadarant žalos daiktui, esant galimybei atidalyti gyvenamąjį namą natūra, taip pat egzistuojant bendraturčių konfliktams, kas eliminuoja gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymą, vienintelis visiems bendraturčiams priimtiniausias būdas yra atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės.

9.3. Pažymėjo, kad šiuo atveju buvo vertinamas kiekvienas pastatas atskirai, o ne statinių kompleksas, tai reiškia, jog vieno statinio eliminavimas niekaip neturi įtakos nei atidalijamo, nei atidalytino daikto vertei. Teigia, kad šiuo atveju byloje net negali būti keliamas klausimas, ar turto, kaip komplekso, vertė yra mažesnė, jeigu jį valdo ne vienas, o keli bendraturčiai, nes atsakovai byloje nesiekė, kad visas kompleksas atitektų vienam savininkui, patys formavo reikalavimus palikti turtą bendrą, o vertinimas buvo atliktas kaip atskirų turtinių vienetų, o ne kaip komplekso. Mano, kad teigti, jog vienų statinių priskyrimas vieniems bendraturčiams, o kitų kitiems mažina turto kaip komplekso vertę, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9.4. Nurodė, kad, esant dviem skirtingoms turto vertinimo išvadoms, teismas teisingai nusprendė turto vertes skaičiuoti imdamas abiejų išvadų verčių vidurkius. Juo labiau, kad su tokiu verčių skaičiavimu sutiko ir patys atsakovai (ieškinio 6 priedas, 2021 m. rugsėjo 25 d. A. S. el. laiškas). Mano, kad atsakovų argumentai, jog teismas ieškovėms priteisė 59 500 Eur suma turto daugiau, yra neteisingi. Pažymėjo, kad, teismui priteisus 211 000 Eur vertės gyvenamąjį namą ieškovėms, o atsakovams – 180 550 Eur vertės turtą, už ieškovėms tenkantį didesnės vertės turtą atsakovams priteistina 15 225 Eur kompensacija, ji tokio dydžio ir buvo priteista.

9.5. Nurodė, kad tarp šalių esminis ginčas kilo dėl to, kuriai iš jų turėtų atitekti gyvenamasis namas, – ieškovėms ar atsakovams. Ir tai patvirtina pradiniame ieškovių ieškinyje suformuluotas ieškinio reikalavimas bei ieškinio pagrindas. Pažymi, jog papildomai plačiai apie reikalavimus buvo pasisakyta ir teismo posėdžių metu. Teismo posėdžių metu buvo paaiškinta, kad ieškovės reiškia reikalavimą padalyti turtą joms priteisiant gyvenamąjį namą, o tik šio reikalavimo netenkinus gali būti tenkinamas alternatyvus reikalavimas. Mano, kad alternatyvaus ieškinio reikalavimo pateikimas reiškia, kad tik tuo atveju, jei nebūtų patenkintas pirmasis ieškovių ieškinio reikalavimas ir teismui nebūtų pakakę duomenų, kad gyvenamasis namas būtų priteistas ieškovėms, būtų sprendžiama dėl alternatyvaus reikalavimo. Kitaip tariant, dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo sprendžiama tik tada, kai yra netenkinamas pirmasis ieškinio reikalavimas.

9.6. Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovai sutiko su alternatyviu reikalavimu, tik jeigu atsakovams būtų priteistas gyvenamasis namas ir dar du statiniai, taip pat didesnis naudojamos žemės plotas. Mano, kad tai reiškia, jog atsakovai nesutiko su ieškovių pareikštu alternatyviu reikalavimu, o siekė jį modifikuoti, ką ir išdėstė savo procesiniuose dokumentuose. Mano, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Šalies argumentai

10. Ieškovės apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesta kita ieškinio dalis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir nustatyti 9 067 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) sav., naudojimosi tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2022 m. balandžio 27 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, taip pat nustatyti 41 029 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2022 m. balandžio 27 d. UAB „Kadastrakis“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą. Kitą sprendimo dalį prašo palikti galioti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

11. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Šalies argumentai

11.1. Ieškovės mano, kad kitoks žemės sklypo naudojimasis net negalimas, nes, priskyrus ieškovėms dar 971,5 kv. m žemės, mažintina galėtų būti tik dalis, pažymėta indeksu I. O tai, ieškovių vertinimu, reiškia, kad atsakovams būtų sumažinta pakrantės juosta, nors pagal naudojimosi tvarkos planą pakrantė yra padalyta proporcingai – po 1/3 dalį, tokiu būdu būtų labai sumažintas priėjimo prie vandens plotas.

11.2. Nurodė, kad ieškovės sutinka ir pačios siaurina savo teises, atsisakydamos 971,5 kv. m žemės sklypo dalies naudojimosi atsakovų naudai. Todėl esant ieškovių tokiai valiai ir sutikimui, kad atsakovai galėtų naudotis didesne dalimi nei jiems priklausanti žemės sklypo dalis, atsakovų interesai niekaip nėra pažeidžiami. Mano, kad naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas, nes tik tokiu būdu apskritai įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Teigia, jog atsižvelgiant į pastatų išdėstymą ir jų skaičių, kai atsakovams atitenka 3 pastatai, pirtis, pavėsinė bei šulinys, o ieškovėms atitenka 1 pastatas, savaime suprantama, kad neįmanoma nustatyti žemės naudojimosi dalių, kad jos nesiskirtų nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių. Mano, kad šiuo atveju būtent ir egzistuoja teismų praktikoje leistinas nukrypimas nuo realiųjų dalių atitikties idealiosioms dalims, todėl ieškovių prašoma nustatyti šio žemės sklypo naudojimosi tvarka yra tinkama, protinga ir nepažeidžianti atsakovų interesų.

11.3. Dėl prašymo nustatyti 41 029 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką nurodė, kad iš 11 plane nurodytų dalių jau vien 4 dalys (I, V, IX ir X) yra priskirtos bendrai naudotis, jų bet kuriame kitame plane nebus mažiau, nes šios dalys žymi servitutą, mišką, patekimą prie elektros skydinės, nuotekų valymo įrenginių ir šulinių. Teigia, jog likusios dalys pažymėtos taip, kad šalys galėtų patekti iš vieno sklypo į kitą sklypą ne per kitų bendraturčių naudojamas žemės sklypo dalis, o per bendrai naudojamą teritoriją ar patekti į savo sklypo dalis iš / per savo kito sklypo dalį, šio sklypo dalys (III, IV, VI, XI), kurios ribojasi su 9 067 kv. m žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu II, racionaliausiai, patogiausiai ir būtų naudojamos tų pačių bendraturčių.

Atsiliepimas

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

13.1. Nurodė, kad, kaip teisingai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovių pateiktą planą, ieškovės savo asmeniniam naudojimui prašo nustatyti 3 378 kv. m plotą apie gyvenamąjį namą, o 368 kv. m plotą palikti bendrai naudotis, jis reikalingas patekti prie bendro naudojimo lauko rūsio ir gręžinio ir į atsakovams paskirtinas sklypo dalis. Teigia, kad ieškovėms naudotis tenkanti sklypo dalis sudaro 3 562 kv. m, nors pagal joms priklausančias nuosavybės dalis joms naudotis turėtų būti paskirta 4 533,5 kv. m. Mano, kad susidarantis 971,5 kv. m skirtumas jokiu būdu nelaikytinas nedideliu nukrypimu nuo dalies bendrojoje nuosavybėje. Todėl mano, kad tokia tvarka laikytina itin ydinga.

13.2. Teigia, kad ieškovių sutikimas, kad joms naudotis būtų paskirta mažesnė žemės sklypo dalis, nei joms priklauso, neturi jokios teisinės reikšmės ir negali sudaryti pagrindo nustatyti tokios naudojimosi tvarkos, kadangi atsakovai nesiekia ir nenori naudotis ieškovėms nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi ir nesutinka joms mokėti jokios kompensacijos už joms nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį.

13.3. Nurodė, kad iš ieškovių pateikto naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo plano matyti, jog ieškovės savo išimtiniam naudojimui siekia paskirti patį vertingiausią visos namų valdos (kurią sudaro statiniai ir du žemės sklypai) žemės plotą, t. y. visos namų valdos centrinę dalį, atsakovams naudotis paliekant neracionalius, neproporcingų formų namų valdos pakraščius, kurie be žemės sklypo centrinės dalies paranda savo vertę. Teigia, kad tokiu būdu ieškovėms naudotis būtų paskirta daug vertingesnė žemės sklypo dalis nei atsakovams, o tai akivaizdžiai pažeidžia bendraturčių lygiateisiškumo ir interesų derinimo principus ir neatitinka pamatinių teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

13.4. Nurodė, kad, pagal ieškovių byloje pateiktą 2022 m. balandžio 27 d. UAB „Kadastrakis“ žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, žemės sklypas yra padalijamas į daugybę atskirų mažų neracionalių formų plotelių, priskirtinų atitinkamam bendraturčiui naudotis, tokiu būdu neabejotinai daroma neproporcinga žala žemės sklypui ir apsunkinamos galimybės žemės sklypą naudoti pagal paskirtį, jau vien dėl to tokia naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti nustatyta. Mano, jog ta aplinkybė, kad iš l1 atskirų plotų, sužymėtų viename žemės sklype, 4 yra bendro naudojimo plotai, niekaip nepaneigia aplinkybės, jog žemės sklypo vientisumas yra išdarkomas. Mano, kad tokia naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti pateisinama dėl jokių priežasčių ir nelaikytina racionalia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Ieškovių apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovų apeliacinis skundas netenkintinas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinius skundus, tai, kad ieškovės, jų atstovė, atsakovas A. S., atsakovų atstovė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantai bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

16. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovių reikalavimas dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pagalbinis pastatas su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pagalbinis ūkio pastatas su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pagalbinis ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pavėsinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 9 067 kv. m žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), ir 41 029 kv. m žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Kiekvienam priklauso po 1/4 dalį kiekvieno objekto.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

18. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. CK 4.80 straipsnio, reglamentuojančio atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ši įstatymo nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis, todėl tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymų nedraudžiamas ir kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas mišrus atidalijimo būdas, kuris taikomas, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių idealiųjų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tokiais atvejais galimas atidalijimas natūra teisingai kompensuojant gautosios padalyto daikto dalies ir idealiosios dalies skirtumą pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2012; kt.)

19. Apeliaciniu skundu atsakovai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, sprendimu tenkindamas ieškovių ieškinio reikalavimą dėl pagrindinio viso turto komplekso objekto – gyvenamojo namo atidalijimo, be jokių objektyvių motyvų gyvenamąjį namą natūra priteisęs ieškovėms, atsakovų naudai išmokant menkavertę kompensaciją, iš esmės pažeidė jų teisę į nuosavybę, bendraturčių lygiateisiškumo bei interesų derinimo principus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

20. Plėtodamas praktiką dėl Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio, EŽTT yra nurodęs, kad nacionalinės teisinės nuostatos, reglamentuojančios individų tarpusavio privatinius teisinius santykius ir kurių pagrindu įpareigojamas vieno asmens turto perdavimas kitam asmeniui, savaime nelaikomos pažeidžiančiomis teisę netrukdomai naudotis nuosavybe ir jų taikymas neturėtų būti prilyginamas nuosavybės atėmimui pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr., pvz., sprendimus dėl peticijų priimtinumo: 1987 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Mairitch prieš Austriją, peticijos Nr. 12462/86; 1997 m. liepos 2 d. sprendimą byloje Kumasci prieš Turkiją, peticijos Nr. 25128/94; 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje S. O., A. K. ir Ar. K. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31138/96). Nacionalinių teismų vykdomas tokio pobūdžio ginčų išsprendimas pagal vidaus teisę savaime nekelia problemų pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1988 m. rugsėjo 8 d. sprendimą byloje Ruiz Mateos prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13021/87, cituotą Skowronski; 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Jakušić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 17487/08 ir kt.). Pagal Konvenciją svarbu, kad įstatymas nesukurtų tokios nelygybės, kuri leistų savavališkai ar neteisingai iš vieno asmens atimti turtą kito asmens naudai (žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. sprendimo byloje Freitag prieš Vokietiją, peticijos Nr. 71440/01, par. 53). Kai teisę netrukdomai naudotis suvaržo privatus asmuo, valstybei atsiranda pozityvioji pareiga savo vidaus teisinėje sistemoje užtikrinti, kad nuosavybės teisės būtų pakankamai apsaugotos įstatymu ir būtų įtvirtintos tinkamos teisių gynimo priemonės, kad nukentėjusysis galėtų siekti savo teisių apgynimo (žr. 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Blūmberga prieš Latviją, peticijos Nr. 70930/01, par. 67). EŽTT yra ne kartą pakartojęs, kad privataus pobūdžio ginčų ir valstybės pozityviųjų pareigų pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį kontekste labai svarbu asmeniui užtikrinti teisminį procesą, kuriame būtų suteiktos būtinos procesinės garantijos ir teismai turėtų galimybę veiksmingai ir teisingai išspręsti bet kokį tarp privačių asmenų kilusį ginčą (žr. cituotą Jakušić; 2007 m. sausio 11 d. sprendimo byloje Anheuser-Busch Inc. prieš Portugaliją, peticijos Nr. 73049/01, par. 83; 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Kotov prieš Rusiją, peticijos Nr. 54522/00, par. 114; cituoto Freitag par. 54 ir kt.).

21. Taigi, nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios privačių subjektų teisinius santykius atidalijant bendrąją dalinę nuosavybę, nėra prieštaraujančios Konvencijai, šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti bendrąjį interesą. Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės siejamas su teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingais rezultatais. Atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius, mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis naudingi konfliktų prevencijai, siejamai su paprastesniu sprendimų dėl nuosavybės priėmimo mechanizmu, ir paprastai leidžia operatyviau bei pigiau valdyti konkretų objektą. Atidalijimu užtikrinamas išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo kylantis kiekvieno savininko interesas būti vieninteliu savo turto savininku ir pasitarnaujama socialinei taikai bei ekonominiam interesui.

22. Aiškindamas nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias atsidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 25 punktą). Tai reiškia, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022, 27 punktas). Nurodyta kasacinio teismo formuojama praktika paneigia atsakovų apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu atidalydamas gyvenamąjį namą, be atsakovų sutikimo jį priteisdamas ieškovėms, tenkino išimtinius ieškovių interesus, paneigdamas atsakovų teisę į nuosavybę. Be to, atsidalijimo teisės absoliutumas lemia tai, kad bendraturčiui, siekiančiam atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereikia įrodinėti atsidalijimo motyvų, egzistuojančio bendraturčių nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir (ar) kitų aplinkybių, dėl kurių yra siekiama pasinaudoti įstatymo suteikta teise. Ieškinio atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės pareiškimas reiškia, kad bylos nagrinėjimo (įrodinėjimo) dalykas yra teisingas atidalijimo būdo parinkimas.

23. Iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų nustatyta, kad tiek ieškovės, tiek atsakovai siekė atsidalyti jiems priklausančią nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasidalijant statinius ir kitai šaliai išmokant kompensaciją už jai tenkantį mažesnės vertės turtą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tarp šalių esminis ginčas kilo dėl gyvenamojo namo, kuris, šalių teigimu, yra vertingiausias turto objektas ir kurio nuosavybės siekia abi šalys. Priklausomai nuo gyvenamojo namo nuosavybės, šalys modeliuoja kitus savo reikalavimus. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog šalys pačios pripažino, kad gyvenamojo namo padalijimas natūra yra negalimas, nes iš jo negalima suformuoti atskirų nekilnojamojo turto objektų nepadarant žalos turtui ir neskiriant reikšmingų investicijų namo pertvarkymui. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo gyvenamojo namo padalijimas natūra yra neįmanomas, todėl atidalijant šalių turto dalį spręstina dėl gyvenamojo namo priskyrimo vienai iš šalių.

24. Siekdamas nustatyti, koks nekilnojamojo daikto atidalijimo būdas būtų racionaliausias, t. y. nesant galimybės nekilnojamąjį daiktą atidalyti natūra, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovams tiek gyvenamasis mamas, tiek visa sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), yra reikalinga poilsiui, epizodiniam ilgesniam ar trumpesniam apsilankymui, nes abiejų atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta, jų socialiniai ryšiai yra užsienio valstybėje, taigi nuolatinis ir tinkamas rūpinimasis gyvenamuoju namu būtų komplikuotas. Ieškovės gyvena Lietuvoje, ieškovė A. M. nurodė, kad, baigusi medicinos studijas, ketina dirbti ir gyventi A., todėl gyvenamosios patalpos turėjimas A. patenkintų tiek jos, tiek ir jos šeimos būsto poreikius.

25. Dar daugiau, atsižvelgtina ir į šalių suformuotus reikalavimus, t. y. nagrinėjamoje byloje ieškovės reikšdamos reikalavimą dėl joms priklausančios turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės prašė nustatyti, jog ieškovės asmeninės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, o kiti komplekse esantys statiniai nuosavybės teise bus valdomi atsakovų. Tuo tarpu atsakovai reiškė reikalavimą jiems nuosavybės teise priteisti ne tik gyvenamąjį namą, tačiau papildomai ir pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant atsakovams daug didesnės vertės turtą natūra. Akcentuotina, jog spręsdamas dėl tinkamo daikto padalijimo būdo kasacinis teismas yra nurodęs, jog daikto padalijimas natūra yra laikomas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Tai reiškia, kad ieškovių prašomas atidalijimo būdas daug labiau atitinka tiek įstatymo leidėjo siekiamus tikslus, tiek ir nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, kadangi šiuo būdu būtu mažiau nukrypstama nuo bendraturčių idealiųjų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje dydžio.

26. Atsakovai apeliaciniu skundu taip pat įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas atidalijimo būdas neabejotinai pažeidžia bendraturčio nuosavybės teisę į turtą ir daro didelę žalą viso komplekso vertei, kas teismo sprendime visiškai nebuvo vertinta ir dėl ko nebuvo pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Kaip teisingai atsiliepimu į apeliacinį skundą pažymėjo ieškovės, visas turtas ir toliau liko valdomas kelių bendraturčių, turto masė nepakito, jis tik buvo atitinkamai paskirstytas tarp bendraturčių, todėl sutiktina su ieškovių argumentais, jog šiuo atveju toks turto atidalijimo būdas nepadarė jokios žalos nė vienam turtiniam vienetui. Be to, į bylą pateiktos ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, iš kurių matyti, jog, nustatant ginčo nekilnojamojo turto vertes, buvo vertinama ne visos sodybos vertė kaip vieno vieneto, tačiau buvo vertinamas kiekvienas statinys atskirai, kas leidžia tiksliau ir aiškiu atidalyti turtą. Be to, išskyrus atsakovų deklaratyvius teiginius apie sumažėjusias kito nekilnojamojo turto vertes, kitų įrodymų, patvirtinančių minėtus teiginius, į bylą nėra pateikta, todėl atsakovų teiginiai, kad, atidalijus ieškovių turto dalį joms paskiriant gyvenamąjį namą, o kitus statinius paliekant atsakovams, gerokai sumažėja atsakovams atidalytų pastatų vertė, laikytini nepagrįstais.

27. Apeliaciniu skundu atsakovai taip pat nurodė, kad nesant šalies pritarimo atidalyti gyvenamąjį namą iš viso turto komplekso ir nesant šalies reikalavimo atidalyti visą turto kompleksą (t. y. visus statinius ir žemės sklypus) iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kitam bendraturčiui atitinkančią rinkos vertę kompensaciją, teismas, siekdamas apsaugoti viso turto komplekso vertingumą ir jo panaudojimo galimybes, galėjo spręsti tik naudojimosi gyvenamuoju namų tvarkos nustatymo tarp bendraturčių klausimą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014). Vertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją akivaizdu, jog šalys iš esmės pageidavo ne naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, o turto atidalijimo. Nors atsakovai priešieškiniu reiškė alternatyvų reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, tačiau įvertinus tai, jog yra visos turto (gyvenamojo namo) atidalijimo sąlygos, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ginčo išsprendimo būdas, kai turtas yra atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, įvertinus ir tai, kad tarp šalių susiklostę ypač konfliktiški santykiai, daug labiau atitinka tiek įstatymų nuostatas, tiek užtikrins šalių teises į nuosavybę.

28. Apeliaciniu skundu atsakovai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atidalyto turto verte. Teigia, jog, esant byloje pateiktoms dviem kardinaliai skirtingoms ginčo turto vertinimo ataskaitoms, pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti ir vertinti pateiktas ataskaitas, jų turinius bei jų teisingumą, sprendime nurodyti argumentuotus motyvus, kodėl viena ataskaita yra pagrista ir joje nurodytos vertės atitinka turto rinkos kainą, o kita ataskaita nebus vadovautasi. Teigia, kad jeigu teismui kilo abejonių dėl vertinimo, teismas turėjo pasiūlyti šalims prašyti skirti ekspertizę, o ne sudėti vertes ir išvesti jų vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės atliko ginčo turto vertinimą, vertė, pagal 2021 m. balandžio 28 UAB „Vertinimo partneriai“ vertinimą, yra 394 000 Eur be 4,1029 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kitas turtas buvo įvertintas taip: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 36 400 Eur; gyvenamasis namas su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 153 000 Eur; pagalbinis pastatas, pritaikytas kaimo turizmui, su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 25 900 Eur; pagalbinis pastatas, pritaikytas kaimo turizmui, su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 56 600 Eur; pagalbinis pastatas, pritaikytas kaimo turizmui, su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 104 000 Eur; pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 17 400 Eur, rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 300 Eur; šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 300 Eur; pavėsinė unikalus, Nr. (duomenys neskelbtini), – 100 Eur.

30. Atsakovai taip pat atliko turto vertinimą, pagal kurį sodybos vertė – 474 400 Eur, o atskirų turto objektų vertės tokios: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 21 000 Eur; gyvenamojo namo su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 269 000 Eur; pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 25 000 Eur; pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 57 500 Eur; pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 53 000 Eur; pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 11 000 Eur; rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 19 400 Eur, šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 6 800 Eur; pavėsinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 3 500 Eur.

31. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustato išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015, kt.).

32. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktas turto vertinimo ataskaitas, nustatė, jog abi ataskaitas parengė patyrę specialistai (ieškovių pateiktą anketą parengė turto vertintojas R. V., kuris turto vertintojo praktika verčiasi nuo 2005 m. birželio 1 d., o atsakovų į bylą pateiktą ataskaitą parengė ekspertas V. G., kuris minėta praktika užsiima nuo 2010 m. balandžio 28 d). Dar daugiau, abi turto vertinimo ataskaitos parengtos naudojant lyginamąjį metodą, kas rodo, jog abi vertinimo ataskaitos savo moksliniu pagrindu yra labai panašios. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo turto vertę, nepagrįstai nesivadovavo atsakovų į bylą pateikta turto vertinimo ataskaita, pažymi, jog minėtos eksperto V. G. ataskaitos 2.1 punkte, be kita ko, nurodyta: „Ekspertas, skaičiuodamas vertinamo turto rinkos vertę lyginamuoju metodu, naudojo duomenis apie fiksuotus pirkimo – pardavimo sandorius (duomenų šaltinis – vertinimą atliekančių turto vertintojų duomenų bazės, kurios formuojamos iš nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo ir nuomos sandorių, kurie įregistruoti VĮ RC DB). Minėti duomenys pateikiami su pridėtinės vertės mokesčiu (jei šis mokestis taikomas). Tačiau ekspertui nėra žinomos visos lyginamųjų sandorių aplinkybės, taip pat nežinoma, kuriems lyginamiesiems sandoriams buvo taikytas pridėtinės vertės mokestis. Daroma prielaida, kad šiame ekspertiniame tyrime naudotiems lyginamiesiems sandoriams pridėtinės vertės mokestis buvo taikomas, t. y. nustatyta vertinamo turto vertė po galimų mokesčių ir pridėtinės vertės mokestis nėra atskirtas nuo nustatytos vertinamo turto rinkos vertės. Todėl rinkos vertė nustatyta, įskaitant PVM.“ Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turto vertinimo akte užfiksuotos prielaidos suponuoja išvadą, kad eksperto nustatyta ginčo turto kaina gali svyruoti, todėl atsižvelgiant į tai, kad, byloje esant dviem skirtingoms turto vertinimo ataskaitoms, pirmosios instancijos teismas ginčo turto kainą nustatė imdamas pateiktų ataskaitų kainų vidurkius, darytina išvada, kad toks ginčo turto vertės nustatymo modelis labiausiai atitiks objektyvumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

33. Nors atsakovai savo apeliaciniu skundu teigia, jog teismui kilus abejonių dėl turto verčių teismas turėjo pasiūlyti šalims kreiptis į ekspertus, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Visų pirma, teismas turi teisę, bet ne pareigą siūlyti skirti byloje ekspertizę. Be to, civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, jog būtent pačios šalys yra atsakingos už įrodymų surinkimą ir pateikimą teismui, todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas neprivalėjo rinkti įrodymų pats ar juo labiau siūlyti byloje atlikti dar vieną ekspertizę.

Dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo

34. CK 4.81 straipsnyje nustatytas ir kitas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Tai – atitinkamų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymas. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal tokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Į tokį teisinį reglamentavimą būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą, priklausomai nuo to, kokį reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl atidalijimo (CK 4.80 straipsnis) ar naudojimosi tvarkos nustatymo (4.81 straipsnis).

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalims dalinės nuosavybės teise kiekvienai priklauso po 1/4 dalį 9 067 kv. m kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir 41 029 kv. m žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ginčo sklypai yra saugomoje teritorijoje, jiems nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – valstybiniai parkai. Pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 3 dalies 2 punktą, valstybinio parko funkcinio prioriteto zonose privačios nuosavybės teise priklausančius sklypus draudžiama dalinti dalimis, jeigu po padalinimo bent viena sklypo dalis yra mažesnė negu 7 ha, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme numatytus atvejus. Saugomų teritorijų įstatyme išimčių, suteikiančių teisę valstybiniuose parkuose dalinti sklypus į mažesnius negu 7 ha, nėra.

36. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovių prašomą nustatyti naudojimosi ginčo sklypais tvarką, iš esmės nurodė vienintelį argumentą, t. y. aplinkybę, kad, pagal ieškovių pateiktą planą, yra reikšmingai nukrypstama nuo idealiųjų turto dalių. Teismas nurodė, kad, pagal ieškovių pateiktą plano projektą, ieškovėms naudotis tenkanti sklypo dalis sudaro 3 562 kv. m, nors pagal joms priklausančias nuosavybės dalis joms naudotis turėtų būti paskirta 4 533,5 kv. m. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, susidarantis 971,5 kv. m skirtumas nelaikytinas nedideliu nukrypimu nuo dalies bendrojoje nuosavybėje, nežiūrint to, kad ieškovės pačios siaurina savo teises.

37. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad kiekviena šalis prašo nustatyti naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame stovi ginčo pastatai, naudojimosi tvarką, ją siedami su reikalavimais dėl statinių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Iš atsiliepimo į ieškovių apeliacinį skundą turinio matyti, kad atsakovai nesutinka su ieškovių prašoma nustatyti naudojimosi tvarka iš esmės dviem argumentais – teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atidalijo šalims priklausantį turtą, todėl ištaisius šią pirmosios instancijos teismo klaidą bus akivaizdu, jog ieškovių prašoma patvirtinti naudojimosi tvarka bus netinkama. Taip pat teigia, kad, pagal ieškovių pateiktą plano projektą, atsakovams tenka didesnė, nei priklauso, sklypo dalis, už kurią jie nesutinka mokėti kompensacijos.

38. Nagrinėjamu atveju, atmetus atsakovų reikalavimus dėl turto (pastatų) atidalijimo, yra akivaizdu, kad atsakovų prašoma patvirtinti naudojimosi žemės sklypais tvarka yra netinkama, kadangi pagal atsakovų prašomą nustatyti naudojimosi sklypu tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ parengtą 2022 m. balandžio 29 d. planą numatoma, kad į namo savininkų naudojamą žemės sklypo dalį patenka ir kiti statiniai, kurie šiuo sprendimu priteisiami ne ieškovėms, bet atsakovams.

39. Vertinant ieškovių pateiktą UAB „Kadastrakis“ 2022 m. balandžio 27 d. parengtą naudojimosi žemės sklypais planą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovėms tenkanti sklypo dalis neatitinka šalių dalių bendrojoje nuosavybėje, tačiau šiuo atveju esminė aplinkybė yra tai, jog ieškovės sąmoningai pačios mažina savo turto apimtį atsižvelgdamos į ginčo bei atidalijamų pastatų padėties specifiką, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytina ieškovių teisių pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą savininko teisių turinį sudaro teisės valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008). Nagrinėjamu atveju UAB „Kadastrakis“ 2022 m. balandžio 27 d. parengtas naudojimosi žemės sklypais planas neprieštarauja galiojantiems įstatymų reikalavimams, taip pat nepažeidžia kitų bendraturčių, t. y. atsakovų, teisių, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovių prašomas patvirtinti naudojimosi žemės sklypais planas atitinka jam keliamus reikalavimus, todėl reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo tenkintinas.

40. Nors atsakovai teigia, jog nesutinka su ieškovių prašoma nustatyti naudojimosi tvarka ir nesutinka mokėti kompensacijos už joms tenkančią didesnę žemės sklypo dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius atsiliepimo į skundą argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Akcentuotina, jog ieškovės neprašo jokios kompensacijos už atsakovams tenkančią didesnę sklypo dalį, todėl laikytina, jog toks naudojimosi tvarkos nustatymas atsakovų teisių nepažeis.

41. Taip pat nustatyta, kad su šalims priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš rytinės pusės ribojasi kitas jiems lygiomis dalimis priklausantis sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal ieškovių prašomą patvirtinti UAB „Kadastrakis“ 2022 m. balandžio 27 d. parengtą planą numatyta, kad kiekvienai šaliai tenka 16 678 kv. m plotas naudotis atskirai ir 7 673 kv. m šalims naudotis bendrai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto naudojimosi tvarkos nustatymo, bendraturčių ginčą sprendžiančio teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, prioritetas turėtų būti teikiamas susiklosčiusiai faktinei žemės naudojimo tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011).

42. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovių pateiktą planą, sklypas padalytas į 11 naudojamų sklypelių, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju sklypo valdymas nebūtų racionalus. Teismo vertinimu, nepaisant to, jog šiuo metu 4 dalims (I, V, IX, X) yra numatyti tam tikri ribojimai (pvz., servitutai), net ir tokiu atveju ginčo sklypo padalijimas į 11 dalių negali būti laikomas geriausiai atitinkančiu bendraturčių interesus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ginčo žemės sklypo bendras plotas iš viso sudaro 41 029 kv. m, tačiau, pagal ieškovių pateiktą planą, net 7 673 kv. m žemės sklypo plotas būtų paliktas naudotis bendrai, tai sudaro 18,7 procento viso bendro ploto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia didelė dalis ginčo žemės sklypo, paliekama naudotis bendrai, neabejotinai neišspręs tarp šalių kylančių konfliktų, tai yra viena iš esminių priežasčių, kodėl apskritai reikia nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Darytina išvada, jog ieškovių siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka nelaikytina racionalia, išsprendžiančia bendraturčių ginčus dėl turto valdymo, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė nustatyti naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarką.

43. Įvertinusi visus kitus apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundų argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir formuojamą teismų praktiką, susijusią su naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) tvarkos nustatymu, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria buvo netenkintas šis ieškovės reikalavimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, panaikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas, šis ieškinio reikalavimas tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

45. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

46. Jeigu pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje dalyvaujantiems asmenims, taikytina CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

47. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovės reiškė tris reikalavimus, t. y. atidalyti šalims priklausančius statinius ir nustatyti dviejų žemės sklypų naudojimosi tvarką. Įvertinus tai, kad šiuo sprendimu iš viso buvo patenkinti du reikalavimai (nustatyta ieškovių prašoma naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarka ir atidalyti statiniai), darytina išvada, jog iš viso byloje buvo patenkinta 66,67 proc. ieškinio reikalavimų.

48. Ieškovės pirmosios instancijos teisme prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 255 Eur išlaidos žyminiam mokesčiui, 1 181,80 Eur išlaidos už naudojimosi žemės sklypais tvarkos planų parengimą ir 4 248,40 Eur išlaidos advokatės pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, taip pat į tai, kad ieškovių ieškinys buvo tenkintas iš dalies, konstatuoja, kad ieškovių prašoma priteisti bendra 5 685,20 Eur bylinėjimosi išlaidų suma mažintina proporcingai tenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovės prašė priteisti 1 181,80 Eur bylinėjimosi išlaidų už naudojimosi žemės sklypais tvarkos planų parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad buvo tenkintas tik vienas reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, išlaidos, susijusios su naudojimosi žemės sklypais tvarkos planų parengimu, mažintinos 50 procentų. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog ieškovėms priteistina iš atsakovų iš viso 3 593,32 Eur (((255 Eur + 4 248,40 Eur) x 66,67 proc.) + 1 181,80 Eur * 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

49. Atsakovai tiek priešieškiniu, tiek atsiliepimu į ieškinį prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad priešieškinis atmestas visiškai, su priešieškinio parengimu susijusių išlaidų nepriteisia, tačiau buvo tenkinta 33,33 procento atsiliepimo į ieškinį reikalavimų (netenkintas reikalavimas dėl naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo).

50. Iš į bylą pateiktos bylinėjimosi išlaidų detalizacijos matyti, jog atsakovai patyrė 968 Eur išlaidų siekdami išspręsti ginčą ikiteismine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės priešieškinis buvo atmestas visiškai, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovai ginčą iš esmės pralaimėjo, konstatuoja, jog šios išlaidos nepriteistinos.

51. Taip pat iš į bylą pateiktos bylinėjimosi išlaidų detalizacijos matyti, jog atsakovai patyrė 1 000 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškinį rengimu. Kaip minėta šio sprendimo 49 punkte, iš viso buvo patenkinta 33,33 proc. atsiliepimo į ieškinį reikalavimų, todėl atsakovams iš ieškovių priteistina 333,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškinį rengimu.

52. Akcentuotina, kad iš į bylą pateiktos bylinėjimosi išlaidų detalizacijos, be kita ko, matyti, jog atsakovai patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 605 Eur – teisinės konsultacijos po bylos iškėlimo teisme, susipažinimas su ieškovių bei klientų pateiktais dokumentais, dokumentų teisinė analizė, dokumentų traukimas ir kėlimas į EPP; 242 Eur – pasirengimas bylos nagrinėjimui; 1 089 Eur – priešieškinio surašymas; 363 Eur – patikslinto ieškinio surašymas; 1 321 Eur – atstovavimas civilinėje byloje. Kaip minėta, priešieškinį atmetus visiškai, atsakovų turėtos išlaidos už priešieškinio bei patikslinto priešieškinio parengimą nepriteistinos. Tačiau šiuo atveju spręstinas klausimas dėl kitų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo. Nors pateiktoje detalizacijoje nėra duomenų apie tai, kiek išlaidų už teisines konsultacijas, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą civilinėje byloje yra susiję su atsiliepimo į ieškinį rengimu, tačiau teisėjų kolegija mano, jog minėtos išlaidos bent iš dalies yra susijusios su atsiliepimo į ieškinį rengimu, todėl vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais daro išvadą, kad šios išlaidos sudaro 50 procentų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovai papildomai patyrė 1 084 Eur ((605+242+1 321) x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Kaip minėta, byloje iš viso buvo tenkinta 33,33 procentai atsiliepimo į ieškinį reikalavimų, todėl atsakovams iš ieškovų priteistina 361,30 Eur (1 084 Eur x 33,33 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Tai reiškia, jog iš viso atsakovams iš ieškovių priteistina 694,60 Eur (333,30 + 361,30).

53. Atlikus priešpriešinių vienarūšių ieškovių bei atsakovų reikalavimų įskaitymą, ieškovėms iš atsakovų priteistina 2 898,72 Eur (3 593,32 – 694,60 Eur), t. y. po 1 449,36, bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

54. Ieškovės pateikė į bylą prašymą, kuriuo prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. sumokėtą 94 Eur žyminį mokestį, 907,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 750,20 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, iš viso 1 751,70 Eur. Taip pat pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, taip pat į tai, kad ieškovių apeliacinis skundas buvo tenkintas 50 proc. (apeliaciniu skundu ieškovės reiškė du reikalavimus nustatyti naudojimosi žemės sklypais tvarką, tačiau tenkintas tik vienas reikalavimas), konstatuoja, kad ieškovių prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina proporcingai tenkintų reikalavimų daliai. Kaip minėta, ieškovė už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 907,50 Eur ir 94 Eur žyminį mokestį. Kadangi iš viso buvo patenkinta 50 procentų apeliacinio skundo reikalavimų, o atsakovų apeliacinis skundas atmestas, todėl ieškovėms iš atsakovų priteistina bendra 1 250,95 Eur (((907,50 Eur + 94 Eur) x 50 proc.) + 750,20 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

55. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, tačiau iš į bylą atsakovų pateiktos bylinėjimosi išlaidų detalizacijos matyti, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą projekto surašymą patirta 800 Eur išlaidų. Kaip minėta, apeliaciniu skundu buvo tenkinta 50 procentų skundo reikalavimų, tai reiškia, jog atsiliepimo į ieškovių apeliacinį skundą taip pat buvo tenkinta 50 procentų reikalavimų, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, taip pat į tai, kad ieškovių atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo tenkintas 50 proc. atsakovams iš ieškovų priteisia bendrą 400 Eur (800 Eur x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, sumą (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

56. Atlikus priešpriešinių vienarūšių ieškovių bei atsakovų reikalavimų įskaitymą, ieškovėms iš atsakovų priteistina 850,95 Eur (1 250,95 Eur – 400 Eur), t. y. po 425,47, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 9 067 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos pagal UAB „Kadastrakis“ 2022 m. balandžio 27 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą nustatymo, panaikinti ir šį reikalavimą tenkinti – ieškovėms N. Č. ir A. M. priskirti atskirai naudotis 3 378 kv. m žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu II, ir 368 kv. m bendrai naudojamą plotą, plane pažymėtą indeksu IV. Atsakovams A. S. (A. S.) ir I. A. priskirti atskirai naudotis 5 321 kv. m žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksais I ir III, ir 368 kv. m bendrai naudojamą ploto, plane pažymėto indeksu IV.

Priteisti iš atsakovo A. S. ieškovėms N. Č. ir A. M. po 724,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės I. A. ieškovėms N. Č. ir A. M. po 724,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. S. ieškovėms N. Č. ir A. M. po 212,73 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės I. A. ieškovėms N. Č. ir A. M. po 212,73 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius DobrovolskisKristina DomarkienėJolanta Gailevičienė