Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio miesto apylinkės teismas Rokiškio rūmai 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pareiškėjos Rokiškio rajono savivaldybės administracijos skundą atmetė. Teismas nustatė, kad antstolės I. B. kontoroje vykdomas vykdomasis dokumentas - vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2016 m. rugpjūčio 30 d. išdavė Rokiškio rajono apylinkės teismas: priteisti iš Rokiškio rajono savivaldybės administracijos, I. V. U., neturtinės žalos atlyginimą 580 Eur ir 2,87 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Papildomai priteisti iš Rokiškio rajono savivaldybės administracijos ieškovei I. V. U., minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją: už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. - po 289,62 Eur kas mėnesį, o už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo - po 300 Eur kas mėnesį. Priteisti ieškovei I. V. U., iš atsakovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos 383,40 Eur atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Apylinkės teismas konstatavo, jog išieškotoja 2017 m. rugpjūčio 14 d. pateikdama 2016 m. rugpjūčio 30 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymui, nepažeidė CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatyto - penkerių metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos termino, todėl antstolei priimti vykdomąjį dokumentą vykdymui kliūčių nebuvo. Teismas sprendė, kad antstolė pradėdama išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) veikė teisėtai, todėl pareiškėjos skundas dalyje dėl vykdomosios bylos (išieškojimo veiksmų) Nr. (duomenys neskelbtini) pagal vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), 6011 Eur sumai, nutraukimo, atmestinas. Teismas pasisakė, kad pareiškėjos skundas dalyje dėl vykdymo išlaidų iš išieškotojos priteisimo paliktinas nenagrinėtu, nes įstatymas nenumato pareiškėjui teisės, kreipiantis į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, kuris nagrinėjamas ypatingąja teisena, kelti ir reikalavimą dėl lėšų iš suinteresuoto asmens priteisimo.

Pareiškėja Rokiškio rajono savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad nei antstolė, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė reikšmingų bylai aplinkybių. Antstolė priėmusi vykdomąjį dokumentą vykdyti neteisingai apskaičiavo I.V. U. išieškomą sumą ir neįvertino, kad yra akivaizdžių kliūčių priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą. Pažymėjo, kad pagal Sprendimų vykdymo instrukciją vykdydamas vykdomuosius dokumentus dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais sumų išieškojimo, antstolis išieško visą vykdomajame dokumente nurodytą sumą ir išmoka ją išieškotojui, neatskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų). Tačiau jeigu skolininkas, pervesdamas į antstolio depozitinę sąskaitą priteistą sumą, atskaito iš jos su darbo teisiniais santykiais susijusius mokesčius, jis privalo antstoliui pateikti mokesčių apskaičiavimą, kuriame nurodomi išieškomų sumų atskaitomi mokesčiai ir jų dydžiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties rezoliucinėje dalyje minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensacijos sumos nurodytos neatskaičius privalomų mokesčių, o tai reiškia, kad faktiškai darbuotojai (išieškotojai) priklausanti suma yra mažesnė, nei nurodyta procesiniame sprendime. Išieškotojai minėtos nutarties priėmimo dienai - 2015 m. lapkričio 27 d. pervesta 5716,56 Eur, o vėliau, t.y. 2017 m. rugpjūčio 25 d. dar 311 Eur neatskaičius mokesčių. Viso 6027,56 Eur su mokesčiais. Atskaičius mokesčius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo dienai išieškotojai priklausė pervesti 4344,59 Eur. Todėl akivaizdu, kad sprendimas yra pilnai įvykdytas. Be kita ko, šiuo atveju, išieškotoja 1682,97 Eur suma praturtėjo skolininkės sąskaita. Byloje yra duomenys apie pervedimus išieškotojai. Todėl mano, kad antstolė neįsitikino, kad priteista kompensacija išieškotojai yra sumokėta, dėl ko yra pagrindas vykdomąją bylą nutraukti. Pareiškėja sutinka, kad pati suklaidinta neaiškios LAT nutarties rezoliucinės dalies pervedė priskaičiuotą minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, bet tai nereiškia, kad dėl vienos iš šalių suklaidinimo, kita šalis gali nepagrįstai ir nesąžiningai pasipelnyti. Antstolė, gavusi prašymą vykdyti vykdomąjį raštą, bei matydama, kad priteistina suma yra minimalioji darbo užmokesčio kompensacija privalėjo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir įsitikinti ar sprendimas nėra įvykdytas, taip pat turėjo išsireikalauti informaciją apie mokesčių atskaitymo/neatskaitymo apskaičiavimą, o ne remiantis klaidingais ir neteisingais išieškotojos paskaičiavimais priimti vykdomąjį dokumentą vykdymui. Suinteresuotas asmuo I.V. U. atsiliepimu į atskirąją skundą prašo Rokiškio rajono savivaldybės administracijos atskirojo skundo netenkinti. Atkreipia dėmesį, kad apeliantė atskirąjį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis ir teikia apylinkės teismui nepateiktą įrodinėjimui skirtą buhalterinį raštą, kas suinteresuoto asmens vertinimu prieštarauja CPK reguliavimui dėl proceso operatyvumo, koncentruotumo ir draudimo piktnaudžiauti procesu, principams. Teigia, kad apeliantė iškraipo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria jai priteistos ginčo sumos turinį, minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją tapatina su minimaliu darbo užmokesčiu. Be to, painioja skirtingų paskirčių lėšas ir netinkamai taiko mokestines pareigas. Pervesti apeliantės nurodomus mokesčius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai už įstaigoje neįdarbintą asmenį nėra jokio pagrindo. Teigia, kad apie tokius pervedimus jokių įrodymų nėra pateikta, apie juos nebuvo informuota ir išieškotoja. Argumentai, kad ieškovė praturtėjo yra nepagrįsti. Apeliantės veiksmus vertina kaip nesąžiningus ir klaidinančius teismą. Teigia, kad antstolei nebuvo jokių akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus. Rašytiniais paaiškinimais Rokiškio rajono savivaldybės administracija nurodo, kad I.V. U. apeliantė sumokėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi priteistą minimaliojo darbo užmokesčio kompensaciją su visais privalomais mokesčiais, t.y. ieškovei buvo kompensuota daugiau nei priteista teismo nutartimi, dėl ko ji, iki šios dienos neturėjo ir nekėlė jokių pretenzijų išieškotojai. I.V. U. veiksmai rodo norą, praėjus 1,5 metų nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo, neteisėtais būdais pasipelnyti iš valstybinės institucijos.Teigia, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Juolab, kad ypatingosios teisenos bylose teismas privalo būti aktyvus. Kitą vertus ginčo dalyke vyrauja ir viešasis interesas. Pateiktas buhalterinis apskaičiavimas neturėtų būti vertinamas kaip naujas įrodymas, kadangi jis detalizuoja kokia suma I.V. U. buvo išmokėta ir kokia turėjo būti sumokėta atskaičius visus privalomus mokesčius. Nurodo, kad I.V. U. neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties dalį dėl DK 96 straipsnio taikymo. pagal analogiją DK 96 straipsnis savo turiniu artimas DK 300 straipsniui, nustatančiam, kad jei darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai taikydami DK 300 straipsnį, teismo posėdyje turi nustatyti ir sprendime aptarti atitinamo darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį ir apskaičiuoti jam mokėtinos sumos dydį. Todėl apeliantės įsitikinimu tokia analogija turėtų būti vadovaujamasi ir taikant DK 96 straipsnį. I. V. U. pati nepageidavo būti sugrąžinama į darbą, todėl teismas jai priteisė minimaliojo darbo užmokesčio kompensaciją. jei teismas būtų įpareigojęs su ja sudaryti darbo sutartį ir sumokėti minėtą kompensaciją – su ja būtų tokia sutartis sudaryta ir už tą laiką būtų sumokėta minimaliojo darbo užmokesčio kompensacija atskaičius visus privalomus mokesčius, kaip tai yra daroma grąžinant darbuotojus į darbą pagal DK 300 straipsnį. Šiuo atveju I.V. U. neturėtų būti taikomas prioritetas kitų asmenų atžvilgiu, gauti priteistą minimaliojo darbo užmokesčio kompensaciją su visais privalomais mokesčiais. Rašytiniu reagavimu į rašytinius paaiškinimus suinteresuotas asmuo I.V. U. nurodo, kad apylinkės teismas ėmėsi visų šioje ginčo situacijoje būtinų priemonių bylos aplinkybėms išsiaiškinti. Apeliantė nepagrįstai bando įteigti teismui, kad darbo užmokestis ir kompensacija yra tas pats. Mano, kad esama situacija susidarė dėl apeliantės darbuotojų nekompetencijos. Apeliantė nepristatė teismui jokių įrodymų apie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pervestus pinigus. Šiuo atveju apeliantės cituojamas DK 300 straipsnio taikymas nėra aktualus, nes jis nereglamentuoja ginčo šalių santykių. Tai, kad I.V. U. nepasinaudojo DK 96 straipsnio 3 dalyje numatytu teisių gynimo būdu – įpareigoti darbdavį priimti ją į darbą visiškai nekeičia jokių sąlygų dėl minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensacijos. Teigia, kad antstolei priimti vykdomąjį dokumentą šiuo atveju jokių kliūčių nebuvo.