Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. J. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-311-286/2021 pagal ieškovės O. L. ieškinį atsakovui E. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamoje byloje absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

20. Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo E. J. pasirašyto paskolos raštelio vertinimo, tikrosios šalių valios surašant paskolos raštą nustatymo, paskolos sutarties sudarymo teisinių pasekmių.

21. Iš bylos duomenų nustatyta kad ieškovė O. L. su ieškiniu teismui pateikė atsakovo E. J. (duomenys neskelbtini) surašytą ir pasirašytą (kartu su liudytojais M. R. ir S. K.) paskolos rašto originalą, kuriame nurodyta: „Aš, E. J. a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skolinuosi iš J. R. a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 10 000 Eurų (dešimt tūkstančių eurų) iki 2017 m. birželio 1 dienos, kiekvieną mėnesį mokėsiu 6 % metinių palūkanų“. Ieškovė nurodė, kad brolis J. R. (duomenys neskelbtini) mirė ir ji viena priėmė palikimą. Tai patvirtina ir teismui pateiktas notarų kontoros išduotas 2020-03-05 liudijimas, kad J. R. palikimą priėmė jo sesuo O. L.. Aukščiau minėto paskolos raštelio pagrindu ieškovė grindė reikalavimą priteisti jai brolio J. R. atsakovui E. J. suteiktą ir negrąžintą paskolos sumą. Atsakovas teigė, kad pinigų J. R. jam pagal paskolos raštelį neperdavė, tai ketino padaryti ateityje, o paskolos raštelis surašytas siekiant įtvirtinti sutartų palūkanų dydį.

22. Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu (duomenys neskelbtini) skolos raštelį, surašytą E. J. bei taikė restituciją – priteisė iš atsakovo ieškovei 10 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (10 000 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020-12-18 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nesutinka su priimtu sprendimu, tvirtina, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinį, be to, teismas nepagrįstai pripažino, jog paskolos raštelis patvirtina paskolos suteikimą, nes šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo bankiniu pavedimu, kas nebuvo padaryta; kad paskola realiai nebuvo suteikta įrodo ir ta aplinkybė, jog J. R. ir jo artimieji daugiau kaip tris su puse metų nereikalavo grąžinti skolos.

23. Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibudintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

25. Nagrinėjamoje byloje atsakovas E. J. neginčijo, kad pats surašė ir pasirašė paskolos raštelio tekstą, be to, nustatyta, kad paskolos raštelio originalas buvo pas ieškovę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šį rašytinį įrodymą pagrįstai vertino kaip paskolos sutartį, kuri atitinka paskolos sutarties rašytinės formos ir turinio reikalavimus (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.871 straipsnio 3 dalis).

26. Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t.y., kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Minėti dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę konstatuoti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kad paskolos raštelį surašė ir pasirašė tik paskolos gavėjas, kuriame yra pažymėta, kad jis „skolinasi“ iš ieškovės brolio J. R. 10 000 Eur. Tokio dokumento materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad jame raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jis išduotas kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateiktas E. J. surašytas ir pasirašytas paskolos raštelis suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp J. R. (ieškovės brolio) ir apelianto, o jo originalo buvimas pas kreditorių teikia pagrindą daryti išvadą apie prievolės grąžinti paskolą neįvykdymą. Šių motyvų pagrindu daroma išvada, kad ieškovė įrodė, jog jos brolis J. R. suteikė apeliantui 10 000 Eur paskolą, jis šiuos pinigus realiai gavo ir J. R. paskolintų pinigų negrąžino. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, jog tarp J. R. ir apelianto paskoliniai santykiai nesusiklostė ir kad paskolos suma E. J. nebuvo perduota.

27. Atmestini apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismo netinkamo vertino įrodymus. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Bylose dėl paskolos sutarčių į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t.y., esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn, paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibudinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą, pinigų neperdavimo fakto. Pirmųjų aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, pinigų neperdavimo faktą turi įrodyti atsakovas (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos aplinkybės gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, bei sutarties teksto lingvistiką. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog atsakovo ranka surašyto paskolos raštelyje žodis „skolinuosi“ vartojamas esamuoju laiku. Sutiktina su teismo išvada, kad lingvistiškai aiškinant aukščiau nurodytą paskolos raštelio teiginį, esamojo laiko vartojimas skolinimosi faktui aprašyti reiškia, kad skolos raštelio pasirašymo momentu vyko pinigų skolinimasis, t. y., pinigai buvo perduodami paskolos gavėjui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog paskolos raštelio tekste nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti pinigus ateityje, nėra nurodytas ateityje paskolinamų pinigų perdavimo būdas į banko sąskaitą, jame nenurodyti jokie bankiniai rekvizitai. Aukščiau nurodomos aplinkybės ir jų vertinimas sudaro pagrindą atmesti apelianto teiginius, jog jis pinigų realiai iš paskolos davėjo negavo, o teiginiai, kad buvo užfiksuotas tik susitarimas dėl palūkanų dydžio, vertintinas kritiškai.

28. Teisėjų kolegija laiko neesminiu apeliacinio skundo motyvą, jog J. R. ir jo artimieji ilgą laiką nesikreipė į jį dėl tariamos paskolos grąžinimo. Byloje nustatyta, kad paskolą apeliantas E. J. turėjo grąžinti iki 2017-06-01. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad J. R. 2017-11-25 patyrė kaklo traumą ir iki mirties sunkiai sirgo, jam buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir 85 procentų darbingumo netekimas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskolos grąžinimas jam tuo metu nebuvo svarbiausias rūpestis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kreditoriui suteikta teisė pasirinkti kada ir kokiu būdu pareikalauti grąžinti suteiktą paskolą. Apelianto teiginiai, kad jis lankė J. R. ligoninėje, su juo bendravo, tačiau šis grąžinti skolos nereikalavo, yra tik apelianto teiginiai ir jokiais įrodymais nepagrįsti.

29. Paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, kai įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – materialius ir nematerialius dalykus, palikėjo turtines teises ir prievoles. Palikimas pereina įpėdiniams kaip vientisa teisių ir pareigų visuma tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu. Palikimas gali būti priimamas tik besąlygiškai. Vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimo priėmimas yra įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo.

30. Įpėdiniui, priėmusiam palikimą, pereina visos palikėjo teisės ir pareigos, nepriklausomai nuo to, ar įpėdiniui buvo žinomi palikimą sudarantys objektai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įpėdinis, pareiškęs, kad priima palikimą, laikomas priėmusiu visą turtą, t. y., ne tik jam žinomą turtą, bet ir turtą, kuris jam palikimo metu nebuvo žinomas, taip pat ir turtą, kuris dėl tam tikrų priežasčių išduodant paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo įtrauktas į paveldimo turto apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-15 Apžvalga bylose dėl paveldėjimo AC-47-1).

31. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra įpėdinio paveldėtą turtą ir jo dalis konkretizuojantis dokumentas, kurio pagrindu atliekama įpėdinio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą teisinė registracija ir kurio išdavimas nekeičia nei nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento. Tai reiškia, kad palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t.y., nuo palikimo atsiradimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-916/2021).

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų ( Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

33. Formuodamas vieningą teismų praktiką nagrinėjamose civilinėse bylose, šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Aiškinant civilinio proceso teisės normas teigiama, kad teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami, o šiose teisės normose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, suinteresuotumą laikant savarankišku teisiniu interesu ir poreikiu jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2009; Nr. e3K-3-161-403/2018 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014, konstatuota, kad į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu.

34. Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarės L. A. (duomenys neskelbtini) liudijimas patvirtina, jog J. R. palikimą priėmė vienintelis įpėdinis – jo sesuo O. L. (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), kuri neabejotinai turi teisę reikšti ieškinius palikėjo skolininkams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Todėl skundo argumentai dėl paveldėjimo teisės liudijimo turinio ir jame nurodyto turto sąrašo nagrinėjamu aspektu nėra teisiškai reikšmingi. Pažymėtina, kad ieškovei nesuteikiant teisės reikšti ieškinį, būtų ženkliai apribota įpėdinio teisė į teisminę gynybą.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-107/2010; Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, teisingai jas įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindo.

36. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

37. Ieškovė O. L. prašo priteisti iš apelianto 968 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ ieškovės prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimalių dydžių, tačiau įvertintina, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovei ruošė atstovas, dalyvavęs pirmosios instancijos teisme ir atstovui papildomas susipažinimas su pirmosios instancijos teismui teiktais dokumentais, šalių ir liudytojų parodymais nebuvo reikalingas ir parengti atsiliepimą nebuvo sudėtinga, todėl darytina išvada, esant pagrindui mažinti iš apelianto priteistinas išlaidas iki 500 Eur (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovės O. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.