- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-19
- Bylos Nr.
- eI2-6322-583/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00219-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- O. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Žilvinas Klimavičius
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
dalyvaujant pareiškėjai O. D. (O. D.), jos atstovui advokato padėjėjui Žilvinui Klimavičiui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą „Zoom“) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja O. D. (O. D.) (toliau – ir Pareiškėja), nurodė, kad yra Rusijos Federacijos ir Ukrainos pilietė, šį skundą teikia prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10178 (toliau – ir Sprendimas1), kuriuo Atsakovas panaikino Pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S15036, (toliau – ir Sprendimas2), kuriuo Atsakovas uždraudė Pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip pat prašoma priteisti pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teigiama, kad Migracijos departamentas 2022 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą išduoti Pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nurodytu pagrindu (ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2022 m. birželio 3 d. Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760132308 (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2025 m. birželio 3 d. Pareiškėja šiuo metu gyvena Vilniuje, yra sudariusi buto nuomos sutartį ir yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje ((duomenys neskelbtini), Vilnius).
Migracijos departamentas 2024 m. sausio 9 d. Sprendimu1 Pareiškėjai panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Sprendimą1 Atsakovas priėmė gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023-09-20 VSD išvadą Nr. 18-9879 (toliau – ir VSD išvada), kurioje VSD atliko Pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Sprendime1 nurodyta, kad minėtą vertinimą VSD atliko atsižvelgdamas į tai, kad Pareiškėja 2018–2019 m. dirbo Rusijos banke „Sberbank“ vyriausiąja IT inžiniere. VSD vertino, kad jos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Pažymėjo, kad O. D. dirbdama „Sberbank“, galimai turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti ja pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Atsakovas 2024 m. sausio 15 d. informavo Pareiškėją apie tai, kad 2024m. sausio 13d. Sprendimu2, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi (užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) uždraudė pareiškėjai jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 13 d. iki 2029 m. sausio 12 d.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad Sprendimas1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas į Sprendimą1 perrašė VSD išvadą, pateiktą Pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatlikęs savarankiško Pareiškėjos individualaus atvejo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Pareiškėjos įsitikinimu, Sprendimas1 priimtas Atsakovui iš esmės nukrypus nuo teismų praktikoje suformuotų užsieniečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindinių taisyklių. Pažymi, kad Sprendime1 nurodyti LVAT precedentai jos atvejui nėra aktualūs. Atsakovas, nurodydamas atitinkamas LVAT nutartis, į jas neatsižvelgia kaip į vientisą procesinį dokumentą, parengtą atitinkamų faktinių aplinkybių kontekste.
Dėl Sprendime1 cituojamo Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimo konstitucinės justicijos byloje Nr.19-A/2021 akcentuojama, kad šis nutarimas ginčo atveju neaktualus, nes nebuvo aiškinama jokia UTPĮ, ar jį įgyvendinančio poįstatyminio teisės akto norma.
Sprendime1 cituojamoje VSD pažymoje vertinimas, esą Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pateiktas atsižvelgus į tai, kad O. D. 2018–2019 metais dirbo Rusijos banke „Sberbank“. Šią informaciją Migracijos departamentui Pareiškėja pateikė atsakydama į klausimyno 2 klausimą: „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos).“ Pareiškėja nebuvo papildomai apklausta, nebuvo detaliau aiškinamasi jokia papildoma informacija apie Pareiškėjos darbo pobūdį, atliekamas funkcijas, ryšius ar pan. Trečiasis asmuo tokia išvadą padarė vien tik vadovaudamasis Pareiškėjos pateiktu atsakymu bei bendro pobūdžio informacija apie Rusijos bei Baltarusijos žvalgybą bei jos tikslus.
LVAT yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinamas laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Migracijos departamentas tokio vertinimo neatliko. Sprendime1 yra išskirta dalis „Migracijos departamento vertinimas“, tačiau tai savaime nereiškia, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką, Pareiškėjos individualiam atvejui aktualių aplinkybių visumos vertinimą, kad laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu priėjo prie savarankiškų išvadų, jog dėl Pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje kyla reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas patikrino pagrindinius faktus apie Pareiškėjos gyvenimą Lietuvoje nesuponuoja išvados apie individualų Pareiškėjos atvejo vertinimą. Pažymėtina ir tai, kad Sprendime1 nepateikta jokių duomenų apie tai, kad Pareiškėja savo kokiais nors veiksmais būtų skleidusi informaciją, kuri skatintų nesantaiką, pateisintų vykdomus karo nusikaltimus ar pan.
Sprendime1 Atsakovas nurodė, kad jis neturi kompetencijos kvestionuoti kompetentingos institucijos (VSD) pateiktos išvados dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Šių Atsakovo argumentų kontekste pabrėžiama, kad kompetentingo pagal UTPĮ teikti išvadas dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui (UTPĮ 4 str.3 d.) subjekto (VSD) išvada yra tik vienas iš dokumentų, kurį atitinkamais atvejais turi vertinti Migracijos departamentas, spręsdamas ar yra pagrindas užsieniečio atžvilgiu taikyti UTPĮ teisės normas, kurios numato draudimus užsieniečiams būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje dėl grėsmės valstybės saugumui.
Atsižvelgiant į bylai aktualią teismų praktiką (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 59 punktas), Migracijos departamentas turėjo įvertinti: Pareiškėjo atliktos tarnybos pobūdį; pareigas; tarnybos trukmę; tarnybos pasibaigimo pagrindą; praėjusį laiko tarpą nuo atliktos karinės tarnybos; pareiškėjo tolesnį darbą (tarnybą) įvairiose valdžios institucijose; pareiškėjo ryšius su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis; pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo.
Migracijos Departamentas šios informacijos nerinko ir netikrino iš Sprendimo1 turinio matyti, kad Atsakovas atlikdamas tyrimą apsiribojo tik Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis. Atsakovas nevertino ir Pareiškėjos 2023 m. spalio 2 d. pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, kuriuos ji siuntė.
Iš Sprendimo1 turinio akivaizdu, kad Atsakovas individualiai nevertino Pareiškėjos situacijos ir į Sprendimą1 tik perrašė VSD išvadoje pateiktą O. D. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pareiškėjai nėra aišku, kodėl ji siejama su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, nes ji be to, kad dirba EPAM systems, jokių ryšių ar santykių su šia valstybe nepalaiko ir nepalaikė. Toks nenuoseklus Atsakovo požiūris priimant Sprendimą1 Pareiškėjos atžvilgiu parodo atsainų ir formalų požiūrį į priimamus sprendimus, o toks aplinkybių nesiaiškinimas priimant sprendimus vertintinas kritiškai. Manytina, kad atsainus Atsakovo elgesys dar kartą parodo, kad Sprendimas1 buvo priimtas skubotai, neišsamiai ir nevertinant individualių aplinkybių.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškina, kad visų pirma dirbti pradėjo „Sberbank-Technologies“, čia dirbo 7 mėnesius (2017 m. gruodžio mėn., 2018 m. birželio mėn.), kai ji įsidarbino, “Sberbank-Technologies” nepriklausė “Sberbank”. Dirbant “Sberbank-Technologies” Pareiškėjos pareigos pagal vidinę struktūrą vadinosi IT inžinierė, tačiau realiai ji atliko verslo analitikės funkcijas. Dirbdama „Sberbank-Technologies“ Pareiškėja dalyvavo tik viename projekte. Projekto tikslas buvo pagerinti procesų kokybę skambučių centre t. y., ji dirbo su rekvizitų rinkimu; rengė dokumentacija, kurioje aprašyti analizių rezultatai bei bendravo su kūrėjų komanda ir paaiškino jiems projekto įgyvendinimo reikalavimus. Tuo metu „Sberbank“ nebuvo Pareiškėjos darbdavys. 2018 m. birželį “Sberbank-Technologies” vadovai paaiškino darbuotojams, kad didžioji dalis “Sberbank-Technologies” įmonės turėtų prisijungti prie Sberbank komandos. Pareiškėja pažymi, kad ji tuo metu turėjo būsto paskolą, todėl negalėjo tiesiog išeiti iš darbo, kažkokių alternatyvių darbo pasiūlymų tuo metu nebuvo, bet ji dėjo visas pastangas ieškant naujos darbovietės.
Taip, susijungus įmonėms Pareiškėja nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. (1 metai ir 2 mėnesiai) dirbo jau “Sberbank” banke. Čia ji tęsė darbą vyriausiojo plėtros inžinieriaus pareigose, tačiau jos projektas ir darbo funkcijos išliko nepakitusios (vyresnioji verslo analitikė), toliau tęsė sistemos tobulinimą: bandė rasti užklausas, kurios vis dar buvo prarastos sistemoje; padėjo sukurti prietaisų skydelį, skirtą skambučių centro specialistams patikrinti skambučių skaičių; padėjo papildyti biuro specialistų sąsają, galimybe įteikti nedideles dovanėles žmonėms, kurie gali kreiptis į biurą, kad būtų išspręstos jų problemos. Pareiškėja pažymi, kad dirbant tiek “Sberbank – Technologies”, tiek „Sberbank“ ji neturėjo prieigos prie realių finansinių duomenų, neturėjo prieigos prie realių klientų kortelių, taip pat neturėjo prieigos prie banko paslaptį sudarančių duomenų. Pareiškėja nedalyvavo priimant sprendimus, susijusius su banko politika ar finansinėmis strategijomis, jos darbas tiek „Sberbank – technology“ tiek „Sberbank“ buvo techninio pobūdžio, niekuo neypatingas, darbas abiejuose įmonėse truko nepilnai dvejus metus, kažkokių ryšių ar ryškių pažinčių Pareiškėja neužmezgė. Darbo santykius su Rusijos banku „Sberbank“ Pareiškėja nutraukė savo iniciatyva dar 2019 m. – nuo to laiko praėjo 4 metai. Nutraukus darbo santykius su „Sberbank“ Pareiškėja įsidarbino bendrovėje EPAM Systems ir iki šiol ten dirba. Pareiškėja nuo 2022 m. birželio 3 d. Migracijos departamento išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindu sėkmingai gyveno, dirbo bei laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų. Sprendime1 nėra duomenų, leidžiančių paneigti šią išvadą.
Šalies argumentai
Pareiškėja kartu paaiškina, kad turi ne tik Rusijos Federacijos, bet ir Ukrainos pilietybę. Pareiškėja Ukrainoje 2004 m. baigė Kramatorsko ekonomikos ir humanitarinę gimnaziją. Aplinkybių, susijusių su Ukrainos pilietybe, teikiant dokumentus tiek dėl nacionalinės vizos, tiek Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, išdavimo neatskleidė, nes dokumentus dėl Leidimo išdavimo teikė gyvendama Rusijoje per ten veikiančius tarpininkus, todėl bijojo galinčių kilti neigiamų pasekmių.
Pareiškėja nurodo, kad mama I. F. yra Ukrainos pilietė ir dirba mokesčių inspektore Ukrainos mokesčių inspekcijoje, gyvena Charkovo mieste. Pareiškėjos patėvis V. F. tarnauja Ukrainos Ginkluotojų pajėgų teritorinės gynybos dalinyje. Teigiama, kad su šeima palaiko glaudų ryšį, tačiau dėl vykstančio karo bendrauja tik vaizdo skambučiais, tad ir apie faktą, kad patėvis išėjo į karinę tarnybą, Pareiškėja sužinojo tik jai persikėlus gyventi į Lietuvą.
Pareiškėja nurodo, kad nepalaiko Rusijos rėžimo bei jo vykdomo karo Ukrainoje, savo 1,2 % pajamų mokesčio dalį (paramą) skyrė nevyriausybinei organizacijai VšĮ "Mėlyna ir geltona", aprūpinančiai Ukrainos karius ir savanorius.
Pareiškėja pažymi, kad nors nekvestionuoja VSD ir Migracijos departamento įgaliojimų vykdyti užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (UTPĮ 4 str.), ir pažymi, kad Migracijos departamentui pasiūlius užpildyti Klausimyną, Pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su Atsakovu ir sąžiningai pateikė prašomą informaciją, tačiau nesutinka, kad Migracijos departamentas laikėsi teisės aktų nustatytų procedūrų ir taisyklių. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr.1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (galioja 2023 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr.1V-191 redakcija) (toliau – Aprašas) 10 punktas (10.1-10.6 papunkčiai) nustato, kad užsienietis užpildęs per MIGRIS prašymą išduoti ar pakeisti leidimą, per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos turi atvykti į Migracijos departamento įstaigą asmeniškai (išskyrus vaikus iki 16 metų, neįgaliuosius ir neveiksnius asmenis) ir pateikti minėtuose Aprašo papunkčiuose nurodytus dokumentus bei duomenis (10.1-10.3,10.4-10.6 p.). Pagal Aprašo 10.31 papunktį užsienietis turi užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis yra vyresnis nei 18 metų ir atitinka VSD nustatytą kategoriją (-as) (šis punktas taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą). Apraše Klausimyno pildymas išimtinai yra siejamas su užsieniečio prašymu išduoti, pakeisti ar naujai įforminti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Aprašo 10. 10.31, 59, 59.7,76, 80, 80.2 p.).
Nagrinėjamu atveju mano, kad Migracijos departamentas pasiūlė Pareiškėjai užpildyti Klausimyną Apraše nenumatytu atveju, nes Pareiškėja Leidimą buvo gavusi 2022 metais ir 2023 m. nesikreipė į Atsakovą dėl leidimo išdavimo ar pakeitimo.
Sprendime1 nurodyta, kad Migracijos departamento vertinimu, užsieniečio leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Pareiškėja dirba Lietuvoje ir jos ryšiai su Lietuva neatsveria grėsmės valstybės saugumui, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, yra formalūs ir deklaratyvūs. Sprendime nėra motyvų, kurie pagrįstų, jog Atsakovas, atlikęs visapusišką, objektyvų Pareiškėjos individualaus atvejo vertinimą, priėjo savarankiškų, nustatytomis aplinkybėmis pagrįstų ir motyvuotų išvadų, jog dėl Pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje grėsmės valstybės saugumui yra toks tikėtinumo laipsnis, kad prognozuojamą grėsmę galima būtų laikyti pakankamai realia ir akivaizdžia.
Šalies argumentai
Pareiškėja pasiakydama dėl Sprendimo 2 nepagrįstumo ir neteisėtumo nurodė, kad sprendimo2 priėmimo teisinis pagrindas – UTPĮ 133 straipsnio, nustatančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, 5 dalis, kurioje nurodyta, kad užsieniečiui yra draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Kadangi Sprendimo2 priėmimo faktinis pagrindas yra tas pat VSD raštas, kuris nurodytas Sprendime1, o Sprendima2 yra susijęs su Sprendimo1 priėmimu, remdamasis šio skundo 13 – 26 pastraipose išdėstytais motyvais, Pareiškėja prašo panaikinti ir Sprendimą 2.
Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi, poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, pareiškėjas prašo pradėti norminę bylą ir ištirti, ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžio metu šiais ir skunde išsamiau nurodytais argumentais prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2024-01-09 sprendimu Nr. 24S10178 panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760132308, galiojantį iki 2025-06-03, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024-01-13 sprendimu Nr. 24S15036 pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 60 mėn. (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
2022-05-25 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies pagrindu. Leidimo laikinai gyventi Nr. 760132308 galiojimo data - iki 2025-06-03.
VSD 2023-09-20 Išvadoje Nr. 18-9879 nurodoma, jog VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad užsienietė dirbdama „Sberbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Motyvuojamoji dalis
UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis numato, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas.VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu, todėl vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą1 ir Sprendimą2, kuriais nuspręsta Pareiškėjai panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, nenustatyti jos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, socialiniai bei ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Visų pirma kaip jau buvo minėta pirmiau pagal jau suformuotą teismų praktiką (LVAT 2023-01-31 nutartis adm. b. Nr. eA-1077-662/2024; LVAT 2023-09-20 sprendime adm. b. Nr. eA-2284-575/2023, LVAT 2023-11-08 nutartis adm. b. Nr. eA-2381-1047/2023) grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Trečia, buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nenustatyti), socialiniai ir ekonominiai (nėra ilgalaikio pobūdžio). Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik socialiniai ir ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Atkreipiame dėmesį į tai, kad pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
Teigiama, kad nepagrįsti Pareiškėjos skundo argumentu, kad priimti sprendimai pažeidė jos kaip Ukrainos pilietės teises. Visų pirma, pareiškėja prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodė esanti Rusijos Federacijos pilietė. Antra, prašymą dėl leidimo gyventi teikė Įstatymo 40 str. 1 d. 4¹ p. nustatytu pagrindu, o ne Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p. Trečia, pareiškėja atvyko ne iš Ukrainos, o savo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodė, kad gyvenamosios vietos adresas valstybėje, iš kurios atvykstate - (duomenys neskelbtini) (Maskva, (duomenys neskelbtini)), t. y. pareiškėja pati nurodžiusi atvykstanti iš Rusijos Federacijos sostinės ir tai pripažino savo skunde. Todėl minėtą argumentą laikome deklaratyviu ir niekuo nepagrįstą. Ukrainos pilietybės turėjimas taip pat niekaip nepaneigia ir jos galimos grėsmę valstybės saugumui.
Pažymima, kad aplinkybė, kad Pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu užsienietė neatitinka Įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymima ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su Pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos O. D. skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodoma, kad UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 18-9879 MD pateikė vertinimą, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, Pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė), nuo 2018 iki 2019 m. dirbdama Rusijos Federacijos banke ,,Sberbank“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Rusijos vyriausybės vardu. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
VSD vertinimu, Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose ar strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.
Akcentuojama, kad tiek UTPĮ, tiek kiti teisės aktai nepateikia sampratos ir (ar) nedetalizuoja, kas yra grėsmė valstybės saugumui, kokie jos konkretūs šaltiniai. Šių veiksnių turinys atskleidžiamas konkrečioje situacijoje vertinant surinktas faktines aplinkybes ir taikant teisės aktų normas, t. y. atliekant iš esmės perspektyvinį vertinimą (tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas) (pvz., LVAT 2015 m. vasario 5 d. sprendimas adm. byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A-2744-756/2017, 2019 m. spalio 16 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad Pareiškėjos darbas Rusijos Federacijos banke kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėja skunde teigia, kad VSD vertinimas formalus ir deklaratyvus, neargumentuotas ir nemotyvuotas, tačiau tai, kad buvę Rusijos Federacijos valstybinių institucijų darbuotojai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, patvirtina ir LVAT savo nutartyse (pvz., LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1937-463/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2504-463/2023). Papildomai akcentuojama, kad LVAT analogiškų faktinių aplinkybių bylose yra pasisakęs, kad nustatytos faktinės aplinkybės (darbas Rusijos Federacijos banke) patvirtina, kad atsakovas (MD), vadovaudamasis išvada (VSD raštu), pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui dėl jos darbovietės (LVAT 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2359-662/2023, LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2400-821/2023).
VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (MD) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos Pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi Pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. MD Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis Pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 24S10178, kuriuo Atsakovas panaikino Pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 24S15036, kuriuo Atsakovas uždraudė Pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką., teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2022-05-25 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti O. D. leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4(1) p. nustatytu pagrindu. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760132308, galiojo iki 2025-06-03.
2023-08-11 O. D. pildydama klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, kurio 2 - ajame punkte prašoma nurodyti visas darbovietes, nurodė, kad 2018 – 2019 metais dirbo Rusijos banke „Sberbank“ vyriausiąja inžiniere.
VSD 2023-09-20 pateikė Išvadą, nurodydama, kad atliktas Rusijos Federacijos pilietės O. D., gim. (duomenys neskelbtini), keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas. Teigiama, kad Rusijos Federacijos pilietė O. D., pildydama Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad 2018–2019 metais dirbo Rusijos banke „Sberbank“ vyriausiąja inžiniere. Banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sberbank“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sberbank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sberbank“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos. O. D. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad O. D., dirbdama „Sberbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Atsižvelgdamas į visą anksčiau išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD įvertino, kad Rusijos Federacijos pilietės O. D. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė sprendimus: 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10178, kuriuo panaikino Pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S15036, kuriuo uždraudė Pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką.
UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas (pakeičiamas) tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 131 punkte nustatyta, kad UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, policijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytą terminą priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte nustatyti terminai.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Be to, VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.
Taigi, minėtos nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Migracijos departamento Sprendimas1 priimtas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
Nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Kadangi Rusijos Federacijoje valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas pareiškėjai sudaro grėsmę būti išnaudotam Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui, kas laikoma grėsme valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad ji pildydama klausimyną nurodė, jog nepritaria Rusijos agresijai Ukrainoje bei, kad Krymas priklauso Ukrainai, nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių.
Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad Pareiškėja 2017 – 2018 m. dirbo banke „Sberbank“, kurio kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sberbank“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sberbank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sberbank“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos“.
VSD pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja dirbdama „Sberbank“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijos valdžios režimui, palaikyti jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti Pareiškėją taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teisminę praktiką šios kategorijos bylose nurodė, kad darbo teisiniai santykiai Rusijos Federacijos banko įstaigose, kurios yra neatsiejamai susijusios su politine valdžia tiek dėl kapitalo valdymo, tiek dėl galutinių naudos gavėjų, taip pat ir dėl ES ekonominių sankcijų taikymo ar jų filialų veiklos laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose, yra pakankamu pagrindu pripažinti, kad tokie asmenys kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr.: 2023-11-08 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2359-662/2023; 2024-02-21 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1109-629/2024).
Pareiškėja skunde nurodo, jog Departamentas Sprendimą1 ir Sprendimą2 priėmė tik vadovaudamasis VSD Išvada, kuri yra grįsta tik jos pačios nurodytomis aplinkybėmis ir nevertino Pareiškėjos situacijos individualaus konteksto, t. y., nevertino, kokias ji pareigas ėjo, taip pat nevertino darbo metu buvusios kitokios geopolitinės situacijos Rusijos Federacijoje, Pareiškėjos pažiūrų į Rusijos vykdomą agresiją bei jos veiksmų/elgesio jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje metu. Priešingai nei interpretuoja Atsakovas, Pareiškėja, atsakydama į klausimus dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos, išreiškė nepritarimą Ukrainoje vykdomiems veiksmams, bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, kas turėjo būti analizuojama jos individualios situacijos aplinkybių kontekste, vertinant jos grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįstumą. Taip pat tūrėjo būti vertinama ir tai, kad Pareiškėja yra Ukrainos pilietė, aktyviai reiškia palaikymą Ukrainai, pasiako prieš Rusijos Federacijos agresiją.
Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Kaip matyti iš Sprendimo1 ir teismui pateiktos jo priėmimo pagrindu buvusios medžiagos, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jos šeimyninius ryšius, gyvenimo šalies teritorijoje trukmę, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis. Pareiškėjos argumentai, kad Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi vien tik VSD pateikta informacija, be to, vien tik prielaidomis, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėja tiek skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu akcentuoja, kad turi ne tik Rusijos Federacijos, bet ir Ukrainos pilietybę, Ukrainoje 2004 m. baigė Kramatorsko ekonomikos ir humanitarinę gimnaziją. Nurodė, kad aplinkybių, susijusių su Ukrainos pilietybe, teikiant dokumentus tiek dėl nacionalinės vizos, tiek leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, išdavimo neatskleidė, nes dokumentus dėl leidimo išdavimo teikė gyvendama Rusijoje per ten veikiančius tarpininkus, todėl bijojo galinčių kilti neigiamų pasekmių. Akcentuoja, kad Pareiškėjai prašant nacionalinės vizos buvo prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukraina. Pareiškėja atkreipia teismo dėmesį ir į tai, kad ji tikrai nepalaiko Rusijos rėžimo bei jos vykdomo karo Ukrainoje, kartu su skundu teikia informaciją apie tai, kad savo 1,2 % pajamų mokesčio dalį (paramą) skyrė nevyriausybinei organizacijai VšĮ "Mėlyna ir geltona", aprūpinančiai Ukrainos karius ir savanorius, aiškiai išreiškė poziciją dėl Rusijos Federacijos agresijos Ukrainos atžvilgiu socialiniuose tinkluose.
Pareiškėjos teigimu, priimant Sprendimą1 Migracijos departamentas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir suteikti galimybę jai pasisakyti. Taipogi akcentuojama, kad vykstant Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą, Lietuva, būdama ES narė, įsipareigojo priimti Ukrainos piliečius ir suteikti jiems visapusišką paramą bei pagalbą. Šiuo atveju, Lietuva priimdama Sprendimą1 ir Sprendimą2 pažeidė Pareiškėjos, kaip Ukrainos pilietės, teises.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad O. D. 2022-05-22 teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė Rusijos Federacijos piliečio pasą ir nurodė esanti Rusijos pilietė ir jokių kitų duomenų apie turėtą, ar turimą, kitos šalies pilietybę nenurodė. 2022-05-25 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti O. D. leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4(1) p. nustatytu pagrindu, būtent kaip Rusijos pilietei, kas nurodyta ir leidime laikinai gyventi. Tai, kad Pareiškėjai buvo išduotas Ukrainos piliečio pasas ir ji yra Ukrainos pilietė, nurodyta tik kreipiantis skundu į teismą, jau panaikinus leidimą laikinai gyventi.
Vertinant šias aplinkybes pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką, tiek turėdama vizą, tiek išdavus leidimą laikinai gyventi, vyko deklaravusi, kad yra Rusijos Federacijos pilietė ir pateikė šios šalies kelionės dokumentą, taigi jai taikytinas teisinis režimas, numatytas būtent šios šalies piliečiams. Todėl Pareiškėjos teiginiai, kad Lietuvos institucijos priimdamos Sprendimą1 ir Sprendimą2 pažeidė Pareiškėjos, kaip Ukrainos pilietės teises, yra nepagrįstas bei spekuliatyvus.
Vertinant Pareiškėjos teiginius, kad informaciją apie turimą Ukrainos pilietybę ji slėpė teikdama dokumentus tiek dėl nacionalinės vizos, tiek Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, išdavimo, nes dokumentus dėl Leidimo išdavimo teikė gyvendama Rusijoje per ten veikiančius tarpininkus, todėl bijojo galinčių kilti neigiamų pasekmių, pažymėtina, kad net ir išdavus 2022-05-25 leidimą laikinai gyventi, ji šių aplinkybių neatskleidė ilgiau nei pusantrų metų jau būdama Lietuvoje, kol nebuvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Būtent naudodamasi Rusijos Federacijos piliečio pasu kaip kelionės dokumentu, pareiškėja 2022-06-23 išvyko per Medininkų PKP į Baltarusiją ir 2022-06-26 grįžo į Lietuvą bei 2023-01-06 išvyko į Baltarusiją ir 2023-01-08 grįžo į Lietuvą. Net ir pildydama 2023-08-11 Klausimyną, grafoje – „pilietybė (ės)“, Pareiškėja nurodė turinti tik Rusijos Federacijos pilietybę.
Taigi vien šios aplinkybės ir Pareiškėjos nenuoseklus elgesys teikiant duomenis siekiant gauti leidimą, net nevertinant jog tai yra savarankiškas pagrindas išduoto leidimo panaikinimui pateikus neteisingus (netikslius) duomenis apie turimą pilietybę (es), suponuoja tai, kad VSD įvertinusi nustatytų aplinkybių visetą, pagrįstai Pareiškėją pripažino asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, o Migracijos departamentas VSD Išvados pagrindu pagrįstai priėmė Sprendimą1 ir Sprednimą2.
Pareiškėja teisminio nagrinėjimo metu, atsakydama į teismo klausimą apie sąsajas su Rusijos Federacija nurodė, kad ji nesieja tolimesnės savo ateities su šia šalimi, tačiau santykių nutraukti negali dėl turimo nekilnojamojo turto, kol jis nėra realizuotas. Taigi surinktų duomenų pagrindu konstatuotina, kad Pareiškėjos ekonominiai ir socialiniai interesai Rusijos Federacijoje tebėra vyraujantys, Lietuvoje nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio, ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, kas leidžia daryti išvadą, kad Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Teisinio vertinimo ir teisinių santykių kvalifikavimui neturi reikšmės pareiškėjos teikiami duomenys, kad ji socialiniuose tinkluose išreiškė poziciją dėl Rusijos agresijos, remia nevyriausybines organizacijas palaikančias Ukrainos kovą su agresore.
Įvertinus teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad Atsakovas, pagrįstai atsižvelgęs į VSD išvadą, kurioje vertinta, kad pareiškėja, dirbdama „Sberbank“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti politinę valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo, pagrįstai teisinius santykius kvalifikavo taikydamas UTPĮ 50 str. 1 d. 14 p. ir priėmė Sprendimą1.
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje (EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Taigi, sutiktina su Atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens VSD pozicija, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti išsamiai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad Pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2022-12-13 nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022-02-24 pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Europos Parlamentas 2022-11-23 savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe. Nutarime taip pat nurodyta, jog tokia situacija kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja, šios grėsmės neįmanoma pašalinti laikinai nenustačius nepaprastųjų priemonių – nepaprastosios padėties įvedimo. Nepaprastoji padėtis įvesta dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant minėtame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad VSD 2022 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2022/04/ LT-el-_.pdf).
Kaip jau paminėta, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jos ryšių su Rusijos Federacijos finansų institucija, valdoma valstybės, yra negrįžtamai išnykusi.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendimu2 uždraudė Pareiškėjai atvykti į Lietuvą 5 metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas atvykti draudimo laikotarpis neviršija UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu 5 metai. Be to, Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad Pareiškėjai uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui yra neproporcingas ar kaip nors pažeidžiantis Pareiškėjos teises.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendimu1 ir Sprednimu2 teisėtai ir pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi bei uždraudė atvykti į Lietuvą 5 metų laikotarpiui. Migracijos departamento sprendimuose įvertintos Pareiškėjos individualios aplinkybės, sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti sprendimus nei Pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Procesiniuose dokumentuose proceso dalyviai išdėstė ir daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Dėl Pareiškėjos rašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, arba jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi, poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, pradėti norminę bylą ir ištirti, ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2024-02-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1109-629/2024 bei 2024-02-28 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1139-552/2024 konstatavo, kad nėra pagrindo norminės bylos vadai dėl Aprašo teisėtumo, o taip pat pagrindo ir kreipimuisi į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi Pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo patenkinti prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. D. (O. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.