Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Anreka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties atsisakyti nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1103-833/2017 pagal ieškovės UAB „Anreka ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ne teismine tvarka pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo vykdyti valstybinės žemės nuomos sutartį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - suteikti UAB „Anreka“ nuomos teise naudotis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalimi, kuri UAB „Vilniaus miesto projektas“ 2007 metais parengtame projekto, komplekso Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-04 brėžinyje „Sklypo plano schema, objekto statybos eiliškumo schema“ priskirta antrajai statybų eilei ir trečiajai statybų eilei įpareigojant UAB „Anreka“ mokėti už šią Žemės sklypo dalį teisės aktuose nustatyta tvarka ir nustatyto dydžio žemės nuomos mokestį bei įpareigojant laikytis visų kitų valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pakeistos susitarimais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė nagrinėti ieškovės UAB „Anreka“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad civilinė byla Nr. e2-1103-833/2017 yra išnagrinėta, teismui 2017 m. kovo 24 d. priėmus sprendimą. Pažymėjo, kad teismas jau ne kartą pasisakė šiuo klausimu, atitinkamai priimdamas 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2017 m. sausio 13 d. nutartis, nuspręsdamas, jog taikyti laikinąsias apsaugos priemones netikslinga, todėl trečią kartą šis klausimas nagrinėjamas nebus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Anreka“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones - suteikti ieškovei nuomos teise naudotis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalimi, kuri UAB „Vilniaus miestprojektas“ 2007 metais parengtame projekto, komplekso Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 04 brėžinyje „Sklypo plano schema, objekto statybos eiliškumo schema“ priskirta antrajai statybų eilei ir trečiajai statybų eilei, įpareigojant ieškovę mokėti už šią žemės sklypo dalį teisės aktuose nustatyta tvarka ir nustatyto dydžio žemės nuomos mokestį bei įpareigojant laikytis visų kitų valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pakeistos susitarimais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), sąlygų.Teigia, kad laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma „bet kurioje civilinio proceso stadijoje“, todėl ji gali būti taikoma ir baigus nagrinėti bylą iš esmės. Bylos išnagrinėjimas ir bylos stadija nėra pagrindas prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.Mano, kad prašymas atmestas nepagrįstai 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2017 m. sausio 13 d. nutartyse nurodytais motyvais todėl, kad situacija lyginant su minėtose nutartyse buvusia, yra iš esmės pasikeitusi. 2017 m. kovo 24 d. teismo sprendimu ieškinys yra tenkintas visiškai, todėl šioje stadijoje teismas jau yra galutinai įsitikinęs ieškinio pagrįstumu.Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi konstatuota, kad ieškovės ieškinyje prašyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus ir gali būti taikoma šioje byloje, jeigu ieškinio pagrįstumo klausimas išsprendžiamas ieškovės naudai. Tvirtina, kad turi būti įvertinti šalių interesų proporcingo derinimo kriterijai. Ieškovė yra sąžininga tiek žemės sklypo nuomos teisės, tiek statinių įgijėja. Dėl to prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė visiškai atitiktų ir šalių interesų derinimo ir proporcingumo principą.Pažymi, kad ieškovei ginčo žemės sklype priklauso du teisėti nekilnojamojo turto registre įregistruoti savarankiški statiniai, todėl būdama jų savininke turi neatsiejamą teisę naudotis tiek statiniais, tiek ir šiems statiniams priskirta žemės sklypo dalimi. Tokios teisės nesuteikimas nepagrįstai suvaržo ieškovės teisėtus interesus ir didina patiriamus nuostolius. Teigia, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pripažino egzistuojant grėsmę tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, todėl tenkinus ieškinį visiškai ši grėsmė gali būti pašalinta taikant prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės UAB „Anreka“ atskirąjį skundą atmesti.Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė prašymą dėl analogiško turinio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje reiškė net 3 kartus. Dėl to savo poziciją yra išreiškęs ir visas ginčo aplinkybes išsamiai įvertinęs ir apeliacinės instancijos teismas. Faktinė situacija iš esmės liko nepakitusi.Pažymi, kad sprendimas byloje nėra įsiteisėjęs, atsakovė pateikė apeliacinį skundą. Tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad ieškinys yra pagrįstas, savaime nesąlygoja būtinybės tenkinti ieškovės prašymą.Teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovei faktiškai yra užkirsta galimybė patekti į žemės sklypą ir jame esančius statinius, kuriuos ieškovė valdo nuosavybės teise. Todėl nekyla abejonių, kad ieškovė siekia žemės sklypą ar atitinkamą jo dalį naudoti konkrečiai veiklai, t. y. tęsti gyvenamojo namo, esančio žemės sklype, statybos darbus. Ši aplinkybė, priešingai negu teigia ieškovė, neabejotinai galėtų pažeisti valstybės interesą.Tvirtina, kad teismas turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas jau anksčiau įvertinęs ieškovės prašymą, konstatavo, kad prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, ieškovės pakartotinai pateiktas analogiško turinio prašymas negali būti vertinamas iš esmės kitaip.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis panaikinama ir ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėmė nutartį, kuria atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2017 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir konstatavo, jog civilinė byla Nr. e2-1103-833/2017 yra išnagrinėta 2017 m. kovo 24 d. priėmus sprendimą, be to, teismas jau ne kartą pasisakė šiuo klausimu, nuspręsdamas, jog taikyti laikinąsias apsaugos priemones netikslinga.Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 144 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir baigus bylą nagrinėti iš esmės teismo sprendimo priėmimo metu ir po teismo sprendimo paskelbimo. Atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais argumentais. CPK 144 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu ir neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 245 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34). Nagrinėjamu atveju ieškovė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pateikė 2017 m. kovo 17 d., t. y. bylą išnagrinėjus iš esmės, sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimo laikotarpiu. 2017 m. kovo 24 d. byloje paskelbtas sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas. Pastebėtina, kad klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę išspręsti 2017 m. kovo 24 d. sprendime, tačiau to nepadarė, o 2017 m. kovo 29 d. nutartimi ieškovės prašymą nagrinėti atsisakė.Kaip jau minėta, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu pobūdžiu ir gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Dėl to, teismas, gavęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiekvieną kartą tokį prašymą turi nagrinėti iš esmės, nustatydamas ar prašymas yra pagrįstas ir ar yra CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Net ir tai, kad teismas jau ne kartą pasisakė šiuo klausimu, nuspręsdamas, jog taikyti laikinąsias apsaugos priemones netikslinga, nesuponuoja galimybės atsisakyti nagrinėti prašymą.Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ar yra sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nenustatinėjo ir ieškovės prašymo iš esmės nesprendė. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta, o procesinės teisės normos taikytomis teisingai.Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neištyrė ir neįvertino proceso įstatyme įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų, todėl skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis naikinama. Kadangi pirmosios instancijos teismas klausimo iš esmės nesprendė, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikštas pirmosios instancijos teismui iki teismo sprendimo byloje priėmimo, be to, atsižvelgiant į tai, jog šalims nebūtų apribota apeliacijos teisė, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės UAB „Anreka“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.