Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „LITMONTAŽAS“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITMONTAŽAS“ prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-622-485/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LITMONTAŽAS“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „RITOREMA“ dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „RITOREMA“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „LITMONTAŽAS“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, žalos ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo nustatyta, kiek ir kokių darbų atliko ginčo šalys. Paaiškėjus naujai aplinkybei, jog atsakovas deklaravo atlikęs visus darbus, nėra aišku, kokiu pagrindu iš ieškovo buvo priteisti atsakovui nuostoliai, susiję su darbų trūkumų šalinimu. Atitikties deklaracija patvirtina, jog gruntavimo darbus atliko trečiasis asmuo, todėl šios išlaidos nepagrįstai priteistos iš ieškovo. Naujos aplinkybės paaiškėjimas lėmė, jog tarp šalių kilo ginčas dėl atliktų darbų ir sutartinės atsakomybės apimties. Teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nebuvo ginčo dėl atliktų darbų apimties. Tinkamai nenustačius faktinių aplinkybių, nepašalinus jų prieštaravimų, šalių ginčo išsprendimas negali būti laikomas teisingu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Kaip minėta, apeliacine tvarka tikrinama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-622-485/2012 pagal ieškovo UAB „LITMONTAŽAS“ ieškinį atsakovui UAB „RITOREMA“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB „RITOREMA“ priešieškinį ieškovui UAB „LITMONTAŽAS“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, žalos ir netesybų priteisimo.

Iš civilinėje byloje Nr. 2-622-485/2012 esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismui pateiktu ieškiniu UAB „LITMONTAŽAS“ prašė priteisti iš atsakovo 572 144,87 Lt įsiskolinimą už darbus, atliktus pagal subrangos sutartį, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas neatsiskaitė pagal šalių 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą subrangos sutartį Nr. 10-07/16/2010.08.20/1 už atliktus darbus objekte „Tauragės miesto Vytauto stadiono ir aplinkos sutvarkymo darbai“. Atsakovas UAB „RITOREMA“ su ieškiniu nesutiko, priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2010 m. spalio 29 d. Atliktų darbų aktą Nr. 1, atsakovo naudai priteisti 240 690,29 Lt žalos atlyginimą, 119 384,86 Lt netesybų, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atliktų darbų aktas yra sudarytas dėl ieškovo apgaulės. Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 482 054,32 Lt skolą už atliktus statybos darbus, 8,05 procentų dydžio procesines palūkanas bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodytu teismo sprendimu atsakovo naudai priteista iš ieškovo 201 255,26 Lt nuostolių atlyginimas, 6 proc. dydžio metinės palūkanos bei atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Proceso atnaujinimas – savarankiška civilinio proceso stadija, reglamentuojama CPK XVIII skyriaus normų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šio instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02); 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).

CPK 366 straipsnio, reglamentuojančio proceso atnaujinimo pagrindus, 1 dalyje nustatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jei yra, be kitų, toks pagrindas: naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (2 punktas). Šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjas (apeliantas) ir grindė savo prašymą atnaujinti procesą byloje.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

Kaip minėta, apeliantas teigia, kad aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas egzistuoja, nes naujai paaiškėjo reikšminga aplinkybė, jog atsakovas UAB „RITOREMA“ užsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai pateikė metalo konstrukcijų pagaminimo atitikties deklaracijas, kurių turinys patvirtina, jog ginčo metalo konstrukcijas pagamino atsakovas UAB „RITOREMA“. Apelianto teigimu, paaiškėjus tokiai aplinkybei manytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, iš pareiškėjo (ieškovo) nepagrįstai priteistos atliktų darbų trūkumų šalinimo išlaidos ir kiti atsakovo turėti nuostoliai. Pasak apelianto, atitikties deklaracijos leidžia manyti, jog atsakovas skirtingus duomenis pateikė teismui ir darbų užsakovui, pirmajam teigdamas, esą darbus atliko apeliantas, o antrajam deklaruodamas, esą darbus atliko pats. Taigi apeliantas sako manąs, jog naujai paaiškėjus jo įvardytai aplinkybei, darytina išvada, kad įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismui atsisakius atnaujinti procesą byloje, apeliantas atskirąjį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir prašymą dėl proceso atnaujinimo. Apeliacinis teismas neturi pagrindo konstatuoti apelianto argumentų pagrįstumo. Apeliacinis teismas, susipažinęs su bylos, kurios proceso atnaujinimo siekia apeliantas, medžiaga, išanalizavęs šioje byloje priimtus ir įsiteisėjusius pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, prieina prie išvados, jog apelianto nurodyta aplinkybė nevertintina kaip esminė. Minėta, jog esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog, paaiškėjus naujai aplinkybei, jos pagrindu apeliantas kelia pagal subrangos sutartį atliktų darbų apimties (masto) nustatymo klausimą ir poreikį. Nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą, byloje spręsto ginčo objektu nebuvo atliktų darbų mastas. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas nurodė atlikęs subrangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – atlikęs darbus, tačiau atsakovas vengė atsiskaityti. Atsakovo priešieškinio turinys leidžia daryti išvadą, jog atsakovas iš esmės neneigė aplinkybės, kad darbus, už kuriuos ieškiniu reikalaujama atsiskaitymo, atliko ieškovas. Priešieškiniu atsakovas ginčijo darbų atlikimo akto teisėtumą, teigdamas, esą šį atsakovas pasirašė, nes buvo suklaidintas. Be to, atsakovas teigė turėjęs nuostolių, kuriuos lėmė netinkama ieškovo atliktų darbų kokybė. Apibendrindamas šalių pozicijas ginčo klausimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas įrodinėjo darbų atlikimo faktą, o atsakovas – netinkamą šių darbų kokybę. Pažymėtina, jog įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų turinys suponuoja išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog darbus, už kuriuos ieškiniu reikalauta atsiskaitymo ir su kurių netinkama kokybe buvo siejamas atsakovo priešinis reikalavimas, atliko apeliantas (ieškovas). Apeliacinis teismas pažymi, jog pateiktais naujais ir teismų nevertintais įrodymais – atitikties deklaracijomis apeliantas, neigdamas savo atsakomybę už atsakovo patirtus nuostolius (pagal šio priešieškinį), iš esmės neigia ir darbų, už kuriuos ieškiniu prašė atsiskaitymo, atlikimo faktą. Taigi apeliantas neigia tas aplinkybes, kurias įrodinėjo nagrinėjant bylą. Kita vertus, kaip jau minėta, sprendžiamam klausimui lemiamą reikšmę turi apelianto nurodytos aplinkybės esmingumo savybė, t. y. tai, jog šios aplinkybės įvertinimas bylos nagrinėjimo metu sąlygotų iš esmės kitokią šalių ginčo baigtį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šalims yra žinoma, kokius darbus statybos objekte atliko kiekviena iš jų. Todėl pritarimas apelianto pozicijai reikštų pritarimą nelogiškai išvadai, jog apeliantui jo atliktų darbų apimtis ir mastas tapo žinomi tik gavus atsakovo pateiktas atitikties deklaracijas, t. y. tik šių dokumentų gavimo metu jam esą paaiškėjo, jog tuos pačius netinkamos kokybės darbus (dėl kurių trūkumų ištaisymo priteistas nuostolių atlyginimas), už kurių atlikimą priteistas ieškovui atlyginimas pagal jo ieškinį, atliko ne ieškovas, bet atsakovas. Pažymėtina, jog aplinkybės esmingumo (esminės reikšmės) savybė reiškia, jog ta aplinkybė galėtų nulemti kitokią bylos procesinę baigtį, taigi nėra pakankamas tik naujumo kriterijaus konstatavimas. Galiojant dispozityvumo principui, šalis privalo įrodyti jos reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes. Todėl ta aplinkybė, jog, įsiteisėjus teismo sprendimui, šalis gavo įrodymą, kuris nebuvo įvertintas, ar apelianto abstrakčiais samprotavimais akcentuojamas teismo vaidmuo įrodymų vertinimo procese, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Kita vertus, apelianto pateiktas proceso atnaujinimo pagrindo formulavimas, deklaruojant tik subjektyvias ir teorines abejones dėl faktinių aplinkybių neišsamaus nustatymo, leidžia daryti išvadą, jog apelianto nurodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė nėra esminė, jog apeliantas proceso atnaujinimo institutu bando pasinaudoti siekdamas dar kartą pasibylinėti, kuo ilgiau išvengiant įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą dėl proceso atnaujinimo nepasitvirtinus, jog tas prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais argumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.