Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo O. L. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką būti savo gyvenamojoje vietoje kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 7 val., dirbti, tęsti darbą arba būti užsiregistravus (duomenys neskelbtini) tarnyboje prie (duomenys neskelbtini) ministerijos, per bausmės atlikimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, taip pat įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

O. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš O. L. priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

(duomenys neskelbtini) teisinės pagalbos išlaidos iš O. L. nepriteistos.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ir A. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas paduotas nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. O. L. nuteista už tai, jog mušdama sukėlė žmogui fizinį skausmą: 2023 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ji, veikdama kartu su A. S., konflikto su A. R. metu, A. S. parvertus ant žemės A. R. ir šį spardant į dešinįjį šoną bei pilvą, O. L. ne mažiau kaip vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. R. į kairįjį šoną, ir šiais savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios O. L. apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 13 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė O. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo O. L. veiksmuose ir jos kaltės yra pagrįstos byloje ištirtų įrodymų visuma, jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės atitinka O. L. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo išvadai, kad vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio ar šioje byloje išvados būtų grindžiamos neleistinais ar nepatikimais įrodymais, jie būtų įvertinti šališkai, neišsamiai ar byloje būtų ignoruotos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai, dėl to nusprendžia, kad byloje nenustatyta esminių pažeidimų, sukliudžiusių teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

6. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ir A. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas paduotas nebuvo. O. L. buvo nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ji, veikdama kartu su A. S., konflikto su A. R. metu, A. S. parvertus ant žemės A. R. ir šį spardant į dešinįjį šoną bei pilvą, O. L. ne mažiau kaip vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. R. į kairįjį šoną, ir šiais savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

7. Vien tik vieno asmens sąlytis su kito asmens kūnu dar savaime nereiškia BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Toks sąlytis kitam asmeniui turi sukelti arba nežymų sveikatos sutrikdymą, arba fizinį skausmą. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų buvo pajutęs skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinama nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-69-895/2020).

8. Apeliaciniame skunde nuteistoji O. L. savo nekaltumą bando pagrįsti tuo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino A. R. ir E. R. duotus parodymus šioje byloje:

8.1. Sutiktina, jog 2023 m. rugpjūčio 15 d. pareiškime apie įvykį A. R. nurodė, jog smurtą prieš jį vartojo A. S., o apie O. L. neužsiminė, t. y. tiksliau nenurodė jos atliktų veiksmų (t. 1, b. l. 1–8). Vis dėlto savaime toks pareiškimas neleidžia nukentėjusiojo parodymų vertinti kritiškai kaip nenuoseklių, nes A. R. pagrindiniu įvykio kaltininku, daugiausiai vartojusiu fizinį smurtą, laikė būtent A. S., be to, A. R. pareiškimas apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką buvo itin lakoniškas, neišsamus, jame tik apibendrintai nurodyta apie A. S. vartotą fizinį smurtą – pargriovimą ant žemės ir spardymą. Duodamas išsamius parodymus, praėjus nuo įvykio šiek tiek laiko ir spėjus atsigauti, nukentėjusysis O. L. veiksmus aptarė. 2023 m. rugpjūčio 21 d. ir 2024 m. vasario 1 d. apklausų ikiteisminio tyrimo metu A. R. pažymėjo, kad 2023 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., kilus konfliktui, O. L. pradėjo jį įžeidinėti įvairiais necenzūriniais žodžiais, jam atsikirtus, O. L. nuėjo kažkam paskambinti, o po kurio laiko atvažiavo A. S.. Priėjęs prie nukentėjusiojo, A. S. staigiai sugriebė ir stipriai paėmęs už dešinės rankos ją užlaužė, nuvertė nukentėjusįjį ant žemės ir pradėjo spardyti į dešinės pusės šonkaulių, pilvo sritį. A. S. į minėtas kūno vietas spyrė mažiausiai septynis kartus. Kai A. R. gulintį ant žemės A. S. spardė, buvo priėjusi O. L., kuri jam taip pat du kartus spyrė į kairės pusės šonkaulių sritį, dėl to nukentėjusysis patyrė stiprų fizinį skausmą. Nukentėjusysis A. R. stipresnį skausmą ir sužalojimo mastą patyrė dėl A. S. elgesio, tuo tarpu dėl O. L. dviejų spyrių patyrė mažesnį fizinį skausmą, o sužalojimų nepatyrė (t. 1, b. l. 27–28, 43–44). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. R. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog A. S. neleido jam atsikelti, buvo jį prispaudęs su koja, nubrozdinimas ant rankos atsirado tada, kai jį parvertė, nes griuvo ant dešinio šono. Jam gulint ant dešinės pusės, O. L. jam gulinčiam spyrė ne mažiau kaip du kartus į kairę pusę (t. 2, b. l. 87–88). Taigi akivaizdžiai matyti, jog tarp nukentėjusiojo A. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, nesama jokių prieštaravimų, kuriuos apeliaciniame skunde nurodo nuteistoji O. L. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nukentėjusysis neabejodamas nurodė, jog jam gulint ant žemės O. L. jam ne mažiau kaip du kartus spyrė į kairę pusę, t. y. spyrė į kairės pusės šonkaulius, kol pastarasis gulėjo nugriuvęs ant dešinio šono. Nesama prieštaravimo nei dėl nukentėjusiojo A. R. pozicijos tuo metu, kai O. L. jį spardė, nei dėl to, kad pastaroji spyrė gulinčiam nukentėjusiajam mažiausiai du kartus, nei dėl to, į kurią kūno pusę spyriai pataikė.

8.2. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. R. parodė, kad 2023 m. rugpjūčio 14 d., apie 19.00 val., ji kartu su (duomenys neskelbtini) A. R. buvo savo namų kieme, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), po žodinio konflikto su O. L. į kiemą atvažiavo A. S. ir iškart, priėjęs prie A. R., stovinčiam sudavė ranka per veidą, tada, paėmęs nukentėjusįjį už rūbų, numetė ant žemės ir pradėjo spardyti. Kiek kartų sudavė gulinčiam A. R., negalėjo pasakyti, galbūt daugiau nei penkis kartus. Kai A. R. gulėjo pavirtęs ant kairės pusės šono, priėjusi O. L. spyrė nukentėjusiajam, tačiau, į kurią konkrečiai kūno vietą, neprisiminė, taip pat matė, kad ši ranka ar delnu, ar kumščiu dar sudavė nukentėjusiajam vieną kartą į galvos sritį (t. 1, b. l. 72–73). Iš liudytojos E. R. parodymų matyti, jog ji jau ikiteisminio tyrimo metu ne visas įvykio detales prisiminė tiksliai ir detaliai, tačiau neabejodama galėjo patvirtinti, jog nuteistoji O. L. prieš nukentėjusįjį A. R. vartojo fizinį smurtą. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja E. R. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nurodė, kad A. S. neleido A. R. keltis, nuolat trankė per galvą, ketino kojomis užlipti ant jo kūno. O. L. A. R. du kartus spyrė į nugaros sritį ir du kartus trenkė per galvą. Buvo užsimojusi ir norėjo daužti ir jai, tačiau susilaikė ir netrenkė (t. 2, b. l. 95–96). Matyti, jog liudytoja E. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje patvirtino, jog nuteistoji O. L. jos (duomenys neskelbtini) spardė ir sudavė į galvą. Pažymėtina, jog dėl patirto išgąsčio ir streso liudytojai gali kai kurių smurtinio įvykio detalių ar aplinkybių tiksliai neatsiminti, pavyzdžiui, kūno vietos, į kurią buvo suduoti smūgiai, ar pačių smūgių / spyrių skaičiaus. Svarbiausia, jog tiek liudytojos E. R., tiek nukentėjusiojo A. R. parodymai patvirtina, kad nuteistoji O. L. spardė gulintį nukentėjusįjį, t. y. vartojo prieš jį fizinį smurtą. Smulkūs neatitikimai parodymuose dėl spyrių skaičiaus ar smūgių sudavimo į galvą savaime nesudaro pagrindo abejoti liudytojų parodymais, vertinti juos kritiškai, ypač tais atvejais, kai fizinio smurto vartojimą patvirtina ir kiti bylos medžiagoje objektyviai užfiksuoti duomenys.

8.3. Ikiteisminio tyrimo metu O. L. kalta neprisipažino ir parodė, kad pripažįsta, jog konflikto metu ji dešine koja, avėta basute, nestipriai prilietė A. R. smakrą, tačiau, kad būtų šiam spyrusi, neprisipažino. Tas prilietimas buvo nestiprus, tikrai, jos nuomone, negalėjo sukelti jokio fizinio skausmo (t. 2, b. l. 19–20). Teisiamojo posėdžio metu O. L. kalta neprisipažino, palaikė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Po žodinio konflikto su A. R., ji paskambino policijai ir A. S. Išėjusi į kiemą pažiūrėti, kas vyksta, matė, jog A. R. gulėjo ant žemės, šalia stovėjo A. S. ir E. R. Tada ji priėjo prie gulinčio A. R. ir dešinės kojos basute palietė jo smakrą – nei spyrė, nei nubrozdino jo smakro. A. R. nespyrė į kairę pusę, jis ant kairės pusės gulėjo (t. 2, b. l. 86–87). Nors matyti, jog nuteistosios O. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, sutampa, tačiau juose stinga loginio paaiškinimo ir nurodytų aplinkybių bei veiksmo eigos pagrindimo. Nesuprantama, kam nuteistajai reikėjo koja, apauta basute, liesti nukentėjusiojo A. R. smakrą, kokią prasmę tai būtų turėję visame smurtinio įvykio fone, ko tokiais savo veiksmais O. L. būtų siekusi. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog tokie nuteistosios O. L. parodymai turi būti vertinami kaip jos gynybinė versija, siekiant sušvelninti savo veiksmų vertinimą, sumenkinti prisidėjimą prie A. R. patirtų sužalojimų ir jam sukelto skausmo, akivaizdu, jog tokiais parodymais, negalėdama pateikti jokios kitos versijos, galinčios pateisinti nusikalstamus veiksmus, O. L. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent jau ją sušvelninti.

9. Nukentėjusiojo A. R. patirtą fizinį skausmą ir O. L. prieš jį vartotą fizinį smurtą patvirtina ne tik asmenų parodymai, bet ir kiti bylos medžiagoje objektyviai užfiksuoti duomenys:

9.1. Iš (duomenys neskelbtini) 2023 m. rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini) išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. R. konstatuota: IX šonkaulio lūžimas krūtinės ląstos dešinėje, odos nubrozdinimas dešinio dilbio viršutiniame trečdalyje. Šonkaulio lūžimas padarytas nuo ne mažiau kaip vieno trauminio, kontaktinio, smūginio poveikio kietų, bukų daiktų kategorijai priskiriamu daiktu ar įrankiu. Odos nubrozdinimas dilbio viršutiniame trečdalyje padarytas bukabriaunio daikto poveikyje. Dėl šonkaulio lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, todėl A. R. sužalojimai yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Atskirai imant išorinį mechaninį sužalojimą dilbyje – jis yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 108–109). Nors pagrindiniai sužalojimai A. R. buvo konstatuoti dešinėje pusėje, jie atsirado dėl A. S. nusikalstamo veikimo į nukentėjusiojo kūną, tuo tarpu dėl O. L. apeliaciniame skunde keliamos abejonės, jog kaltinime nurodomas jos vartotas fizinis smurtas (duomenys neskelbtini) išvadoje neatsispindi, atkreiptinas dėmesys, kad, jei nenustatyti objektyvūs sužalojimai, tai nereiškia, jog fizinis smurtas nebuvo vartojamas. Suduoti smūgiai ar spyriai gali likti ant žmogaus kūno neužfiksuoti, jei nebuvo vartojama didelė jėga ar naudojamas stiprus intensyvumas, be to, mėlynės ant žmogaus kūno gali atsirasti ir po kurio laiko, o ne iš karto.

9.2. Iš 2024 m. sausio 30 d. – 2024 m. sausio 31 d. kitų objektų apžiūros protokolo su fotolentele matyti, jog buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas iš įvykio vietos, darytas (duomenys neskelbtini) M. G. (duomenys neskelbtini) kamera. Prie tarnybinio automobilio (įrašo 08.54 min.) stovintis A. R. pasakoja (duomenys neskelbtini): „Atėjęs pradėjo spardyti, būti, išvertė, spardė, pradėjo spardyti“. (duomenys neskelbtini) jam atsako, kad, jei turės pretenzijų, galės parašyti pareiškimą. Fone matyti ir girdėti prie A. S. stovinti O. L., kuri toliau emocionaliai kažkuo piktinasi. O. L. patikrinamas neblaivumas, kuri iškart po patikrinimo pasako: „Aš policijai preitą kartą pasakiau, kad nebežaisiu su juo“. Vaizdo įraše (rašo 12.03 min) matyti sužalotas (kruvinas) A. R. dilbis nugariniame, vidiniame paviršiuje, arčiau alkūnės (sužalojimas analogiškas, kokį vėliau 2023 m. rugpjūčio 21 d. apžiūros metu užfiksavo (duomenys neskelbtini) A. T.). O. L. toliau tęsia, kad „jau ir dabar rankos pradėjo drebėti, išveda iš kantrybės“, taip pat sakė, jog „Aš vieną sykį nesusilaikysiu, taip jam „užšausiu“, kad jam gražu nepasirodys“. A. S. priduria (įrašo 20.55 min.), jog „Į subinę įspyriau, kad skaudėtų ir vsio, nes kitaip irgi negalima“ (t. 1, b. l. 139–141).

10. Visi aptarti duomenys – ir asmenų parodymai, ir faktiniai įrodymai – patvirtina O. L. prieš nukentėjusįjį vartotą fizinį smurtą. Nukentėjusiojo A. R. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtino ir liudytojos E. R. parodymai, tuo tarpu aplinkybė, kiek tiksliai smūgių buvo suduota ar kiek kartų spirta koja, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes svarbiausia, jog vartotas fizinis smurtas asmeniui būtų sukėlęs skausmą. Abejoti nuosekliais A. R. ir E. R. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, tuo tarpu nuteistosios O. L. parodymai apeliacinės instancijos teismui kelia itin daug abejonių – nesuprantama, kodėl nuteistoji turėjo basutės galu liesti nukentėjusiojo A. R. smakrą, ko tokiais savo veiksmais siekė ir kodėl apsiribojo tik tokiu sąlyčiu su nukentėjusiuoju, jeigu, kaip pati nurodė (duomenys neskelbtini) įvykio vietoje, buvo įniršusi, pikta ir nesitvardė bei norėjo prieš nukentėjusįjį A. R. vartoti fizinį smurtą. Akivaizdu, jog tokiais savo parodymais nuteistoji O. L. siekia sumažinti savo atliktų veiksmų pavojingumo vertinimą, prisidėjimą prie neteisėto elgesio bei išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Sužalojimai ant nukentėjusiojo A. R. kūno buvo konstatuoti tiek (duomenys neskelbtini) 2023 m. rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini) išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 2023 m. rugpjūčio 23 d. asmens apžiūros protokole su fotolentele, tačiau spyriai į kairę kūno pusę, kurie nesukėlė sveikatos sutrikdymo, galėjo nesukelti ir jokių sužalojimų, o likę pėdsakai ant kūno (pavyzdžiui, mėlynės) galėjo išryškėti vėliau, praėjus nuo įvykio atitinkamam laiko tarpui. 2024 m. sausio 30 d. – 2024 m. sausio 31 d. kitų objektų apžiūros protokolas patvirtina O. L. neigiamą nusiteikimą prieš A. R., siekį prieš jį smurtauti, pamokyti neva dėl netinkamo pastarojo elgesio. Svarbu pažymėti ir tai, jog O. L. negalėjo nesuprasti, kad kelia fizinį skausmą nukentėjusiajam A. R. Tai, kad A. R. jautė fizinį skausmą, visų pirma, patvirtino jis pats, nurodydamas, jog tuo metu, kai O. L. jam du kartus spyrė, jis patyrė stiprų fizinį skausmą, kol jį spardė A. S. net sakė: „Nespardyk manęs, užtenka“, o tokie nukentėjusiojo A. R. teiginiai parodo, kad jo jaučiamas fizinis skausmas buvo aiškiai išreikštas, O. L. negalėjo nesuvokti, kad, jei A. R. skauda, kuomet jį spardo A. S. ir nukentėjusysis prašo liautis, pastarajam lygiai taip pat skaudės, kai spardys O. L., t. y. kai atliks analogiškus veiksmus. Nors skausmas dėl O. L. spyrių buvo silpnesnis, tačiau akivaizdu, jog A. R. skausmą jautė. Kad A. R. dėl prieš jį vartojamo fizinio smurto jautė skausmą, suprato ir aplinkiniai, liudytoja E. R. netgi prašė nustoti smurtauti prieš nukentėjusįjį, pastarąjį prašymą liautis smurtavus girdėjo ir kita liudytoja D. M., t. y. ši liudytoja girdėjo E. R. paliepimą baigti muštis. Taigi nesama jokio pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusiojo A. R. jaučiamas skausmas nebuvo aiškiai išreikštas.

11. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su vertinimu, jog nuteistajai O. L. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti konflikto metu, iš (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašų apžiūros duomenų matyti, jog, net ir atvykus (duomenys neskelbtini), O. L. elgėsi emocionaliai, buvo raminama (duomenys neskelbtini). Sutiktina, jog O. L. asmeninės būdo savybės nulemia vertinimą, jog mažai tikėtina, kad konflikto metu ji būtų susilaikiusi nuo fizinio smurto vartojimo, tačiau asmeninių savybių vertinimas nėra įrodymas, kuris galėtų patvirtinti asmens kaltę, padarius nusikalstamą veiką, tokiu atveju apkaltinamasis nuosprendis būtų grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, ką draudžia baudžiamasis įstatymas. Vis dėlto teisėjų kolegija nurodo, jog anksčiau aptarti bylos medžiagoje esantys objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina O. L. kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam A. R., ir šie nuteistosios veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti nepalankiai nuteistajai O. L., nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog O. L. kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas faktines O. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė, remdamasis byloje ištirtais ir patikrintais įrodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jų pagrindu padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą dėl nuteistosios O. L. kaltės, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios O. L. apeliacinį skundą atmesti.