Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pantrako prekyba“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-630-280/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pantrako prekyba“ ieškinį atsakovams A. S., V. Š. bei S. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad UAB „Pantrako prekyba“ direktoriumi nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2011 m. vasario 14 d. buvo A. S., o nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. sausio 13 d. – V. Š., bendrovės akcininku nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. buvo A. S., nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo – S. J. (b. l. 14-16). Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi UAB „Pantrako prekyba“ iškelta bankroto byla (b. l. 7-8), 2013 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, kurių finansinių reikalavimų suma sudaro 463 126,33 Lt (b. l. 9).

Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovų ir akcininkų civilinės atsakomybės jiems nevykdant įstatymu nustatytos pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga numatyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas ar savininkas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne savaime dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Todėl svarbu nustatyti, ar (ir kada) tokia pareiga šiems asmenims atsirado ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė. Nors UAB ,,Pantrako prekyba“ yra dėl bankroto likviduojama bendrovė, todėl, kaip ne kartą savo sprendimuose yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. G. K., UAB „Termosta“, bylos Nr. 3K-3-22/2010), tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 13 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNSB „Saulutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010).

Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvio (akcininko) atsakomybės atsiradimo pagrindo bei rūšies

Spręsdamas dėl įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad jų atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1388/2012, 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-744/2012).

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga pagal jau paminėtą įmonės vadovo bei savininkų funkcijų esminį skirtingumą, nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, sąlygojančias šią jų pareigą, t. y. nuo tada, kai jiems tampa žinoma, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinyje nebuvo konkrečiai nurodoma, kada kiekvienam iš atsakovų atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Pantrako prekyba“ iškėlimo; šios aplinkybės aptartos labai bendrai.

Dėl įmonės vadovo bei akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (akcininkui) (ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

Įmonės, kaip verslo subjekto, komercinę sėkmę lemia nuolatinė strategiškai numatyta ir neviršijanti normalios gamybinės-ūkinės verslo rizikos valdymo organų veikla. Dėl to, sprendžiant, ar valdymo organų nariai tinkamai atliko pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jiems tenkančias pareigas, būtina tirti ir vertinti ne tik atitinkamu laikotarpiu priimtus konkrečius sprendimus (atliktus veiksmus), kaip tokius, bet ir jų visumą, t. y. vertinti visą juridinio asmens veiklos laikotarpiu valdymo organų vykdytą veiklą. Sisteminis valdymo organų priimtų ir įgyvendintų sprendimų (plačiąja prasme) naudingumo bendrovei (ypač jos galimybei vykdyti įsipareigojimus kreditoriams) įvertinimas suteikia galimybę nustatyti, ar bendrovė buvo valdoma efektyviai ir ar buvo veikiama jos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013).

Apeliantas teigia, kad UAB „Pantrako prekyba“ buvo nemoki jau 2010 m., tačiau byloje esantys įrodymai to nepatvirtina. Pagal byloje esantį balansą už 2010 m. įmonė turėjo turto už 565 033 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 156 917 Lt (b. l. 12). Kadangi įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.), todėl net ir laikant, kad visi balanse nurodyti įsipareigojimai yra pradelsti, negalima daryti išvados apie įmonės nemokumą.

Taip pat apeliantas neteisingai cituoja pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, t. y., kad teismas nurodė, jog įmonė 2011 m. jau buvo faktiškai nemoki. Iš teismo motyvų matyti, jog buvo nustatyta, kad 2011 m. UAB „Pantrako prekyba“ faktiškai nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais, todėl tartasi dėl mokėjimų atidėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo teiginiu teismas konstatavo ne įmonės nemokumą, nes nebuvo nustatinėjamas įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turtu, bet siekį išsaugoti įmonę ir pamažu atsiskaityti su kreditoriais. Iš sprendimo motyvų matyti, kad teismas pažymėjo, jog negalima daryti abejones nekeliančios išvados, jog įmonė 2009-2011 m. buvo nemoki, o atsakovams atsirado pareiga inicijuoti šiai bendrovei bankroto procesą.

Nors pagal balansą UAB „Pantrako prekyba“ 2011 m. turėjo turto už 304 540 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 650 187 Lt, tačiau apeliantas neįrodė aplinkybės, jog būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, tuo pačiu neįrodė įmonės nemokumo būsenos 2011 m. Pažymėtina, kad pagal 2008 m. kovo 4 d. sutartį AB Ūkio bankas suteikė UAB „Pantrako prekyba“ 600 000 Lt kreditą, kurio grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2013 m. kovo 3 d. (b. l. 30-36). Taigi didžioji dalis įsiskolinimo kreditoriams 2011 m. nebuvo pradelsta.

Su banku sudarytos paskolos sutarties užtikrinimui įkeistas UAB „Panspedus“ priklausantis nekilnojamasis turtas. 2012 m. sausio 20 d. paskolos sutartimi AB „Panspedus“ paskolino UAB „Pantrako prekyba“ 600 000 Lt, kurie, pasak atsakovų, buvo panaudoti atsiskaityti su kreditoriumi AB Ūkio banku (b. l. 26-27). Teismo patvirtintas kreditorių sąrašas pagrindžia šią aplinkybę, nes AB Ūkio banko kreditorinis reikalavimas sudaro tik 31 161,25 Lt (b. l. 9). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, ar pastarąja paskolos sutartimi įmonei buvo padaryta žalos, nenagrinėtinos, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ieškinys yra pareikštas kitu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Taigi įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Byloje nebuvo nustatyta, kad įmonė veiklos nevykdė.

Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės finansiniai rodikliai nebuvo itin geri, tačiau įmonė bent iš dalies vykdė savo įsipareigojimus, mokėjo skolas ir vykdė darbus, vadovas tarėsi dėl esamų skolų mokėjimų išdėstymo ar atidėjimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus. Taigi, nesant nustatyto įmonės nemokumo, negalima konstatuoti, kad įmonės valdymo organams iki 2012 m. pradžios kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Pantrako prekyba“ iškėlimo. Iš pateikto balanso už 2012 m. negalima daryti išvados, kada įmonė tapo faktiškai nemoki, nes apeliantas konkretaus momento ir neįrodinėjo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala tuo, jog laiku nebuvo inicijuota bankroto byla, faktiškai nebuvo padaryta, nes lyginant 2011 m. ir 2012 m. balansus kreditorių reikalavimai sumažėjo. Nors sumažėjo ir įmonės turtas, tačiau jis buvo parduotas ir iš dalies atsiskaityta su kreditoriais. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad 2012 m. įmonės padėtis tapo itin sunki, tačiau dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo esminės žalos įmonei nebuvo padaryta.

Dėl sąlygų įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei kilti

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai, juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės ir priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t.y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei. Todėl nustačius, kad įmonės vadovas, nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veiklą, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Priešingu atveju būtų paneigta įmonės vadovo teisė veikti savarankiškai, priimti rizikingus sprendimus, ieškoti parterių, tuo pačiu būtų paneigta ir įprasta verslo praktika. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovai šiuo atveju dėjo pastangas išsaugoti įmonę, nes buvo sudarytas susitarimas su AB Ūkio banku dėl palankesnių paskolos sąlygų (b. l. 58-68), stengiamasi grąžinti skolas kreditoriams, atidėti skolų mokėjimo terminus, todėl tai eliminuoja civilinės atsakomybės buvimą.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ieškovo pareigą įrodyti žalos dydį (CPK 178 str.). Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, todėl nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Kitaip tariant, žala, reiškiant reikalavimą dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo, laikoma ne bendra kreditorių patvirtintų reikalavimų suma, o išaugusi nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodoma mažesnė reiškiamo reikalavimo suma, nei buvo nurodyta ieškinyje, tačiau apeliantas pakitusios reikalavimų sumos nepaaiškino.

Atsakovų civilinę atsakomybę apeliantas grindė ir Akcinių bendrovių įstatymo normų pažeidimais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškiniu apeliantų civilinė atsakomybė buvo kildinama ne iš kokių nors kitų įstatymų nuostatų pažeidimų, o būtent dėl apeliantų, kaip įmonės vadovų bei savininkų, pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Dėl to argumentai, susiję ABĮ nuostatų pažeidimu, atmestini.

Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos sąlygos civilinei atsakovų atsakomybei kilti.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintų sąlygų vadovo civilinei atsakomybei taikyti aiškinimo, teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.