- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- 2S-1069-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16096-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- G. L.
- Kategorijos
- 2.3.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja G. L. kreipėsi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, kuria buvo patvirtinta pareiškėjų G. L. ir A. G. Taikos sutartis (toliau ir Sutartis).
1.1. Prašyme nurodo, jog nepilnamečio vaiko O. G. tėvas A. G. netinkamai vykdo Taikos sutarties 2, 4, 5 ir 9 punktuose prisiimtus įsipareigojimus, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 11 d. iki 2020 m. kovo 11 d. pervedė vaiko išlaikymui mažiau, negu turėjo, ir liko skolingas 74 884,00 Eur sumą.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo A. G. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą, kuriame su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.
2.1. Nurodė jog priešingai nei teigia pareiškėja G. L., A. G. savo sūnaus O. G. išlaikymui per pareiškėjos nurodytą laikotarpį yra skyręs didesnę sumą, nei priklausytų skirti pagal Taikos sutartį: nepilnamečio vaiko išlaikymui turėjo būti skirta ne 166 821,00 Eur suma, kaip nurodo pareiškėja, o 159 126,63 Eur suma. Ginčo laikotarpiu A. G. sūnaus išlaikymui realiai skirta suma, įskaičius ir komunalinius mokesčius, kurie tenka O. G., dėl jo gyvenimo bute, adresu (duomenys neskelbtini), būtų mažiausiai 194 291,06 Eur. Pažymi, jog netrūkus po sutarties pasirašymo šalys susitarė, jog A. G. mokės pusę sūnaus išlaikymui skirtos Taikos sutartyje sutartos sumos, tačiau užtikrins G. L. galimybę su sūnumi gyventi minėtame bute, apmokės būsto komunalines išlaidas, taip pat mokės tiesiogiai už vaiko medicinines paslaugas, darželį, mokyklą, būrelius ir padengs kitas su sūnaus išlaikymu susijusias išlaidas. Taigi, vaiko išlaikymui ginčo laikotarpiu buvo skirta didesnė suma, nei numatyta Taikos sutartimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 11 d. nutartimi nutarė pareiškėjos G. L. prašymą tenkinti ir išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą dėl tarp G. L. ir A. G. sudarytos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 2, 4, 5 ir 9 punktų.
4. Teismas nustatė, kad A. G. laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 11 d. iki 2014 m. pabaigos mokėjo po 868,86 Eur (3 000,00 Lt) sumą per mėnesį, nurodant, kad pinigai skirti vaiko išlaikymui, tam tikrais mėnesiais A. G. mokėjimų vaiko išlaikymui negauta arba gauta mažesnė suma; nuo 2015 m. vaiko išlaikymui mokėta vidutiniškai apie 1000,00 Eur per mėnesį, tačiau A. G. ginčo laikotarpiu atliko papildomus mokėjimo pavedimus į pareiškėjos G. L. sąskaitą, mokėjimo nurodymuose įvardijant kitas mokėjimo paskirtis (O. G. atostogoms, papildomiems užsiėmimams, gimtadieniui, dviračiui, dovana ir t.t.), taip pat mokėjo tretiesiems asmenims už suteiktas įvairaus pobūdžio paslaugas (buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), komunalinius mokesčius, už Telia suteiktas paslaugas ir kt.).
5. Teismas padare išvadą, jog nors A. G. ženkliai finansiškai prisidėjo prie kitų sūnaus poreikių tenkinimo, tačiau iš esmės A. G. teikiamas išlaikymas sūnui neatitiko įsiteisėjusioje teismo nutartyje, kuria buvo patvirtinta šalių Taikos sutartis, nustatytos tvarkos, t. y. išlaikymas buvo teikiamas nereguliariai, kasmėnesinė išlaikymo suma nebuvo fiksuoto dydžio, kintanti, taip pat nėra duomenų, jog A. G., mokėdamas išlaikymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka būtų indeksavęs šias įmokas.
6. Teismas konstatavo, kad A. G. ginčo laikotarpiu teikto išlaikymo vaikui pobūdis negali būti pripažįstamas tinkamu išlaikymo teikimu būtent šalių sudarytos ir teismo nutartimi patvirtintos Taikos sutarties prasme. Taikos sutartyje šalių sulygta konkreti, periodinė išlaikymo suma nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimui turi būti mokama nustatyta tvarka ir terminais, todėl A. G. negalėjo vienašališkai keisti Taikos sutartyje nustatytą išlaikymo vaikui mokėjimo būdą, o byloje nėra įrodymų apie rašytinius šalių susitarimus, pakeičiančius Taikos sutarties vykdymo sąlygas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliantas A. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį ir atsakyti išduoti pareiškėjai G. L. vykdomąjį raštą dėl 2012 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi patvirtintos G. L. ir A. G. Taikos sutarties arba 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtintos G. L. ir A. G. Taikos sutarties 2 ir 4 punktus pakeisti, nurodant, kad tam tikrą dalį Taikos sutarties 2 punkte nurodytos sumos A. G. gali pervesti tiesiogiai tretiesiems asmenims už jų teikiamas paslaugas, susijusias su sūnaus mėnesinių ar metinių poreikių tenkinimu ir dėl jų teikimo yra priimtas bendras šalių susitarimas. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. A. G. savo vaiko išlaikymui ginčo laikotarpyje skirta 194 291,06 Eur suma, lyginant ir vertinant santykyje su ta, kuri per atitinkamą laikotarpį turėjo būti sumokėta (159 126,63 Eur), neginčytinai užtikrino, net su kaupu, O. G. Taikos sutartimi nustatytos sumos jo išlaikymui gavimą ir kelis kartus padengė visas galimas palūkanas bei priklausančias indeksacijas. Būtent dėl šių priežasčių teismas negalėjo daryti išvados, kad A. G. konkrečiam laikotarpiui neįgyvendino Taikos sutarties esmės – sūnaus išlaikymui neskyrė 159 126,63 Eur sumos.
7.2. Teismas, viena vertus, pripažįsta faktą, kad A. G. ženkliai prisidėjo prie sūnaus poreikių tenkinimo, kita vertus, dėl visiškai neaiškios priežasties juos įvardija „kitais poreikiais“. Tokia teismo argumentacija nėra galima. Visi A. G. mokėjimai, kurie buvo atlikti tiek į G. L. sąskaitą, tiek ir tretiesiems asmenims, buvo skirti ne kam nors kitam, o būtent O. G. išlaikymui, tenkinant prieš tai nurodytą ir teismų praktikoje patvirtintą vaiko poreikių turinį.
7.3. Teismas labai aiškiai konstatavo faktą, kad A. G. ženkliai finansiškai prisidėjo prie kitų sūnaus poreikių tenkinimo, tačiau iš esmės A. G. teikiamas išlaikymas sūnui neatitiko įsiteisėjusioje teismo nutartyje, kuria buvo patvirtinta šalių Taikos sutartis, nustatytos tvarkos. Pagal kasacinio teismo praktiką vaiko poreikiai vertinami in corpore ir negali būti skaidomi teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartyje pasirinktu ir nurodytu būdu.
7.4. Tarp G. L. ir A. G. buvo sudaromi ne tik žodiniai, bet ir rašytiniai susitarimai dėl to, kad vaiko išlaikymui tenkanti tam tikra suma būtų pervedama ne į G. L. sąskaitą, o tiesiogiai tretiesiems asmenims. Tą patvirtina pareiškėjos su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutartys, kuriose nurodoma, kad sąskaitos už O. G. suteiktas paslaugas būtų siunčiamos už A. G. mokėjimų atlikimą atsakingam asmeniui.
7.5. Dėl vykdomojo rašto išdavimo pareiškėja į teismą nesikreipė daugiau nei septynerius metus. Būtent visą šį laiką ji su sūnumi gyveno A. G. priklausančiame bute ((duomenys neskelbtini)). Šiame bute ji kartu su sūnumi gyvena ir šiuo metu ir nieko nemoka už jai ir sūnui tenkančius komunalinius patarnavimus. Visą nurodytą laiką pareiškėja tenkinosi tuo, kad A. G. iš esmės ženkliau, nei nustatyta Taikos sutartimi, įgyvendina savo pareigą dėl sūnaus išlaikymo, o prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pateikė tik 2020 m. kovo 13 d.
7.6. Nėra svarbu, ar sūnaus išlaikymui skirti pinigai pervedami išskirtinai į Taikos sutartyje nurodytą sąskaitą, ar tiesiogiai tretiesiems asmenims, kurių teikiamos paslaugos yra susijusios ne su kieno nors, o būtent su O. G. kas mėnesinių arba metinių poreikių tenkinimu.
7.7. Nėra svarbu, ar susitarimas tarp šalių dėl trečiųjų asmenų paslaugų teikimo pasiekiamas raštu, žodžiu ar kitomis šiuolaikinėmis priemonėmis. Svarbu tai, kad konkretūs veiksmai aiškiai parodo, kad atitinkami susitarimai iš tiesų buvo. Tokiais veiksmais turi būti pripažįstamas ir tam tikro mokėjimo įvykdymo faktas, kadangi atitinkamo turinio pavedimo kontekste joks kitas asmuo, be paties O. G., negalės pretenduoti į konkrečios paslaugos gavimą.
Atsiliepimas
8. Pareiškėja G. L. pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašė atmesti apelianto A. G. atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Taikos sutarties šalių sutarta konkreti periodinė išlaikymo suma nepilnamečiam vaikui turi būti mokama Taikos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais; bet koks nukrypimas nuo Taikos sutarties nurodytos tvarkos reiškia Taikos sutarties pažeidimą, kas sudaro pagrindą išduoti vykdomąjį raštą.
8.2. Taikos sutarties šalys nėra sudariusios jokių papildomų susitarimų dėl Taikos sutarties pakeitimo. Tuo tarpu dėl Taikos sutarties 2 punkto nuostatos šalys susitarė, todėl A. G. neturi teisės vienašališkai pakeisti Taikos sutarties sąlygų ir vienašališkai numatyti kitokios išlaikymo mokėjimo tvarkos ir terminų, nei tie, kurie numatyti Taikos sutartyje. Tuo atveju, jeigu A. G. turėjo tikslą pakeisti Taikos sutarties nuostatas, jis tai turėjo padaryti ne vienašališkai, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) numatyta tvarka.
8.3. Papildomi mokėjimai buvo skirti sūnui, kaip dovana ar papildomų išlaidų apmokėjimas remiantis Taikos sutarties 6 punktu, atitinkamai tokių mokėjimų negalima sutapatinti su išlaikymo skyrimu pagal Taikos sutarties 2 punktą, kadangi tokiu būdu būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai.
8.4. Apelianto atskirajame skunde pateiktas reikalavimas, susijęs su Taikos sutarties sąlygų pakeitimu, nėra galimas, kadangi atskirąjį skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas, remiantis CPK 337 straipsniu, neturi teisės keisti sudarytos Taikos sutarties sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Žemesnės instancijos teismas
10. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą dėl tarp šalių sudarytos ir teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties 2, 4, 5 ir 9 punktų, numatančių nepilnamečio vaiko išlaikymo mokėjimo dydį ir tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
12. CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti. Vykdomojo rašto išdavimo procese teismas neturi teisės keisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų, tačiau spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2015). Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatą, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, reikalinga nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti, jog taikos sutarties sąlygos neįvykdytos (nevykdomos) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1387-370/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016).
13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią (CK 6.985 straipsnis) ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime dėl jos patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013). Tačiau esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013 ir joje nurodomą praktiką).
14. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Taikos sutarties 2 ir 4 punktais šalys susitarė tiek dėl vaiko tėvo teiktino savo nepilnamečiam vaikui išlaikymo formos (periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį), tiek dėl išlaikymo dydžio (6 000,00 Lt per mėnesį), tiek dėl išlaikymo teikimo tvarkos (sumokant nurodytą sumą ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos; pinigus pervedant į atitinkamą vaiko motinos sąskaitą ir t.t.).
15. Byloje iš esmės nėra ginčo ir dėl to, jog kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, A. G. laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 11 d. iki 2014 m. pabaigos pervedinėjo į G. L. banko sąskaitą po 868,86 Eur (3 000,00 Lt) sumą per mėnesį, o nuo 2015 m. - vidutiniškai apie 1000,00 Eur per mėnesį vaiko išlaikymui, taip pat jog ginčo laikotarpiu A. G. atliko papildomus mokėjimui į pareiškėjos G. L. banko sąskaitą, mokėjimo nurodymuose įvardijant kitas mokėjimo paskirtis (pvz., O. G. atostogoms, papildomiems užsiėmimams, gimtadieniui, dviračiui ir t. t.), taip pat atliko mokėjimus tretiesiems asmenims už suteiktas įvairaus pobūdžio paslaugas (pvz., apmokėjo buto, kuriame visą ginčo laikotarpį faktiškai gyveno nepilnametis vaikas su motina, komunalinius mokesčius, AB „Telia“ suteiktas ryčio paslaugas, už vaikui suteiktas ugdymo paslaugas ir t. t.), ir viso laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 11 d. iki 2020 m. kovo 11 d. A. G. buvo sumokėta 194 291,06 Eur įvairiems su nepilnamečio vaiko O. G. poreikiais betarpiškai susijusiems dalykams. Kitaip tariant, pati pareiškėja neginčija fakto ir byloje ginčo dėl to nėra, kad A. G. į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė, jog be aukščiau nurodytų sumų, kurios buvo pervedamos tiesiogiai į G. L. banko sąskaitą kiekvieną mėnesį, per visą aukščiau nurodytą ginčo laikotarpį A. G. atliko mokėjimus viso ne mažiau nei 194 291,06 Eur sumai – tiek tiesiogiai įvairias paslaugas O. G. teikusiems tretiesiems asmenims, tiek ir į pačios G. L. banko sąskaitą (nurodant aiškią jų mokėjimo paskirtį), betarpiškai ir neatsiejamai susijusius su nepilnamečio vaiko O. G. poreikių tenkinimu. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, A. G. apmokėjo visas buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame faktiškai gyveno ir tebegyvena visą šį laiką nepilnametis vaikas, išlaikymo išlaidas (komunalinius mokesčius, mokesčius už elektros energiją, šildymą, ryšio paslaugas ir kt.), apmokėjo už vaiko lankytą privatų darželį, mokyklą, papildomą ugdymą, vaiko keliones, poilsį, pramogas, šventes, vaikui suteiktas medicinines paslaugas ir pan. Visos šios išlaidos detalizuotos tiek A. G. atsiliepime, tiek pagrįstos objektyviais rašytiniais įrodymais (banko sąskaitų išrašais, mokėjimų nurodymais, su atitinkamų paslaugų tiekėjais sudarytomis sutartimis, jų pagrindu išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis ir t. t.), ir yra neabejotinai susijusios su nepilnamečio vaiko poreikiais, jo teisių į būstą, saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas, lavinimą, ugdymą, laisvalaikį, poilsį, pramogas ir kt., užtikrinimu, t. y. yra betarpiškai nukreiptos į nepilnamečio vaiko interesų tenkinimą bei apima A. G., kaip vaiko tėvo, pareigos teikti savo nepilnamečiam vaikui išlaikymą sampratą (CK 3.192 straipsnis 1 dalis).
16. Pareiškėja neneigė, nenurodė ir neįrodinėjo, kad vienokios ar kitokios A. G. nurodytos piniginės sumos buvo sumokėtos kitoms reikšmėms (pvz., asmeniniams /verslo paties A. G., G. L. ar kitų asmenų poreikiams tenkinti), t. y. nebuvo nukreiptos į nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimą. Nors atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja nurodė, kad šios papildomai A. G. skirtos lėšos, t. y. tiesiogiai įvairias paslaugas nepilnamečiam vaikui teikusiems tretiesiems asmenims bei į G. L. banko sąskaitą pervestos lėšos, nepatenka į Taikos sutarties 2 punkte numatyto išlaikymo sąvoką, o laikytinos pagal Taikos sutarties 6 punkte skirtomis lėšomis, t. y. papildomomis piniginėmis lėšomis, skirtomis nenumatytoms situacijoms, susijusioms su vaiko sveikatos būkle, jo lavinimu, tačiau su tokia pareiškėjos pozicija teismas neturi pagrindo sutikti.
17. Taikos sutarties 6 punktas numato, kad iškilus objektyviai pagrįstam būtinumui (pvz., vaiko liga, kitos nenumatytos situacijos, susijusios su vaiko sveikatos būkle, jo lavinimu) vaiko išlaikymui skirti papildomas pinigines lėšas (išskyrus tas, kurios numatytos Sutarties 2 ir 3 punktuose) ar iš Sutarties 10 punkte numatytų ataskaitų bus matyti, kad Sutartyje numatyto išlaikymo būtiniems vaiko poreikiams tenkinti nepakanka, trūkstamą pinigų sumos klausimą šalys aptars papildomai. Kaip jau buvo minėta, visi aukščiau nurodyti A. G. atlikti mokėjimai buvo susiję būtent su vaiko gyvenamuoju būstu, vaiko ikimokykliniu, priešmokykliniu ir mokykliniu ugdymu, papildomu lavinimu, kelionėmis, šventėmis ir poilsiu, t. y. kasdieniais būtinaisiais vaiko poreikiais, o ne kokiomis nors papildomomis, neįprastomis, nenumatytomis išlaidomis ar išskirtinėmis situacijomis
18. Pažymėtina, kad, viena vertus pareiškėja nurodo, jog Taikos sutarties šalys nėra sudariusios jokių papildomų susitarimų dėl Sutarties pakeitimo, todėl nepilnamečio vaiko tėvas neturi teisės vienašališkai pakeisti Taikos sutarties sąlygų ir vienašališkai numatyti kitokios išlaikymo mokėjimo tvarkos ir terminų nei tie, kurie numatyti Taikos sutarties 2 punkte, kita vertus, pažymėtina, jog A. G. ginčo išlaidos, skirtos nepilnamečio vaiko poreikiams ir mokamos tiesiogiai tretiesiems asmenims arba į G. L. banko sąskaitą, taip pat nebuvo aptartos kaip papildomai būtinos vaiko išlaidos, kaip tai numatyta Taikos sutarties 6 punkte.
19. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka, kad nagrinėjamu atveju Taikos sutarties 2-4 punktų sąlygos, pagal kurias buvo numatytas visos periodinio mėnesinio išlaikymo sumos mokėjimas betarpiškai į G. L. banko sąskaitą, buvo aiškios, nedviprasmiškos, pakankamai tipiškos ir standartinės, lengvai ir nesunkiai suvokiamos bet kuriam vidutiniškai protingam asmeniui, o nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo, taip pat nėra ir jokio teismo sprendimo (nutarties), kurie pakeistų šalių sudarytą susitarimą dėl išlaikymo vaikui teikimo tvarkos/būdo. Kita vertus, ta nagrinėjamoje byloje faktiškai susiklosčiusi aplinkybė, kad A. G. ne preciziškai laikėsi šalių susitarimo pervesti visą periodinio išlaikymo sumą į G. L. banko sąskaitą, o dalį išlaikymui skirtų piniginių lėšų pervedinėjo tiesiogiai atitinkamiems paslaugas vaiko naudai teikusiems subjektams ar atskiru pavedimu pačiai G. L., neleidžia daryti išvados, jog A. G. pažeidė tiek imperatyviai CK 6.192 straipsnio 1 punkte įtvirtintą tėvo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką, tiek konkrečiai Taikos sutarties 2 punkte numatytą pareigą teikti nepilnamečiam vaikui kas mėnesį 6000,00 Lt išlaikymą pinigais. Tokią išvadą teismas daro tiek dėl aukščiau jau paminėtų priežasčių, tiek dėl to, jog finale tos piniginės lėšos ir taip būtų buvusios pervestos šiems subjektams net ir tuo atveju, jeigu pirmiausia jos būtų buvusios sumokėtos į Taikos sutarties 4 punkte nurodytą G. L. banko sąskaitą. Kitaip tariant, tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kiek nukrypta nuo pačios išlaikymo teikimo tvarkos (procedūros), esant byloje daugiau negu pakankamai duomenų ir įrodymų, jog buvo laikytasi tiek išlaikymo formos (pinigais), tiek išlaikymo dydžio, neleidžia daryti išvados, kad A. G. netinkamai vykdė vaiko išlaikymo pareigą, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ir dėl to atsiranda pagrindas išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą.
20. Kaip jau buvo minėta, viso per ginčo laikotarpį nepilnamečio vaiko išlaikymui A. G. buvo skirta ne mažiau kaip 194 291,06 Eur piniginių lėšų, nors tuo atveju, jeigu A. G. pervedinėtų į Taikos sutarties 4 punkte nurodytą pareiškėjos banko sąskaitą tik po 6 000,00 Lt (1 737,72 Eur) per mėnesį, per ginčo laikotarpį, įvertinus infliaciją, jo turėjo/galėjo būti pervesta apie 159 126,63 Eur. Taigi, A. G. įrodžius, kad per ginčo laikotarpį vaiko išlaikymui piniginėmis lėšomis buvo skirta netgi daugiau, negu priklauso pagal Taikos sutartį, nėra pagrindo spręsti nei apie išlaikymo prievolės pažeidimą, kaip pagrindą vykdomajam raštui išduoti, nei juo labiau apie nepilnamečio vaiko teisių ir interesų bei jų prioritetinės gynybos principų pažeidimus.
21. Kaip jau buvo minėta aukščiau, CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Vadovaujantis šia norma itin svarbi yra ta aplinkybė, kad per visą daugiau nei septynerių metų laikotarpį nuo pat Taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo iki faktinio kreipimosi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, pareiškėja G. L. nei teismine, nei neteismine tvarka niekada nekėlė A. G. jokių pretenzijų dėl išlaikymo vaikui prievolės vykdymo (netinkamo vykdymo, visiško nevykdymo ir pan.), ir byloje nėra jokių tai galinčių patvirtinti duomenų. Priešingai, bylos duomenys leidžia spręsti, jog visą tą laiką G. L. akceptavo ir jai buvo priimtina situacija, kuomet patogumo sumetimais ar dėl kitų praktinių priežasčių, vienokios ar kitokios su nepilnamečio vaiko poreikiais susijusios išlaidos buvo vaiko tėvo apmokamos betarpiškai paslaugų vaikui tiekėjams, o ne tiesiogiai jai pačiai. Taigi, tarp šalių faktiškai buvo susiklosčiusi ilgalaikė praktika ir jų konkliudentiniais veiksmais patvirtintas susitarimas, kuris ilgą laiką tenkino abi šalis, ir nors toks susitarimas nebuvo formalizuotas nustatyta tvarka (pvz., sudarant rašytinį susitarimą dėl Taikos sutarties pakeitimo ir pan.), tačiau šalys savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė jo akceptavimą. Jeigu pareiškėja būtų maniusi, kad formaliai nukrypdamas nuo Taikos sutarties 4 punkte nurodytos išlaikymo teikimo tvarkos, vaiko išlaikymui skirtas lėšas pervesdamas į pareiškėjos banko sąskaitą, ir dalį lėšų pervesdamas tretiesiems asmenims, A. G. būtų pažeidęs jos, kaip vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytojos uzufrukto teise, teises ir/ar nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, ji būtų reiškusi prieštaravimus, grąžinusi lėšas, kreipusis įstatymų nustatyta tvarka dėl teisių gynimo ir pan. Duomenų ir įrodymų, kad G. L. būtų buvusi nepriimtina tarp šalių praktiškai susiklosčiusi išlaikymo teikimo tvarka/būdas, nėra. Priešingai, byloje A. G. pateikti įrodymai rodo, jog, pavyzdžiui, mokėjimai už vaiko keliones į užsienį, teniso, buriavimo pamokas, stovyklą ir pan., buvo atliekami tiesiogiai atitinkamų paslaugų teikėjams, būtent pačios pareiškėjos rašytiniu prašymu.
22. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog vykdomojo rašto išdavimas nagrinėjamoje situacijoje, nors ir esant tam tikram A. G. nukrypimui nuo preciziško šalių sudarytos bei teismo patvirtintos Taikos sutarties sąlygų laikymosi, tačiau jam įrodžius, jog per visą laikotarpį, už kurį prašomą išduoti vykdomąjį raštą, nepilnamečiam vaikui buvo teiktas šalių sutartos formos ir dydžio išlaikymas, teismui neturint jokio pagrindo spręsti apie galimą nepilnamečio vaiko, kaip išlaikymo gavėjo ir savininko, teisių ir interesų pažeidimą, akivaizdžiai pažeistų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, ir reikštų tik itin formalų teisės normų taikymą (ką pasirinko nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas).
23. Kiti šalies argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., Van de Hurk v the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
24. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą pagal 2012 m. lapkričio 12 d. tarp šalių sudarytos ir 2012 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo patvirtintos Taikos sutarties 2, 4, 5 ir 9 punktus, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto pagal teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, atmestinas.
25. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, nėra pagrindo tenkinti alternatyvaus atskirojo skundo reikalavimo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 2 ir 4 punktus, juo labiau, kad: 1) abiejų šalių sudaryta taikos sutartis galėtų būti pakeista jų pačių atitinkama tvarka ir forma sudarytu susitarimu, kaip tai ir numatyta Taikos sutarties 14 punkte, o šalims nesutariant, klausimas dėl išlaikymo vaikui formos, dydžio ir pan., gali būti sprendžiamas kreipiantis į teismą CPK nustatyta tvarka (atskirto proceso tvarka reiškiant ieškinį arba reiškiant prašymą dėl proceso atnaujinimo ir pan.); 2) toks prašymas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, dėl jo nesuteikta galimybė pasisakyti pareiškėjai, o atskirajame skunde ir apeliacinės instancijos teisme šalys negali kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą (atitinkamą klausimą) pirmosios instancijos teisme; 3) net ir patenkinus tokį apelianto reikalavimą, pakeitimai galiotų į ateitį, o ne praeities santykiams.
26. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, atmetant pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, pareiškėjos G. L. patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos. Apeliantui A. G. nepateikus prašymo ir atitinkamai jį pagrindžiančių įrodymų dėl galimai patirtų procese bylinėjimosi išlaidų priteisimo, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų jam priteisimo nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Apelianto A. G. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos G. L. prašymą dėl vykdomojo rašto pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, atmesti.
Nutartis neskundžiama.