- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-14
- Bylos Nr.
- eI2-4023-596/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09578-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Galina Morozova
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas arba atsakovas) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 23S174754, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Paaiškina, kad 2023 m. kovo mėn. pareiškėja atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi į leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. 2023 m. spalio 16 d. ji gavo Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuojant tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas arba VSD) išvadą pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Dėl šio sprendimo pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jos skundas buvo priimtas ir šiuo metu byla yra nagrinėjama teisme.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvoje dėl tų pačių motyvų, dėl kurių buvo panaikintas jos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. kad pagal VSD išvadą jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tačiau, pasak pareiškėjos, VSD savo išvadą grindžia vien tuo, kad ji, pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną (toliau – ir Klausimynas), į jo 11 klausimą: „Kam priklauso Krymas?“, pažymėjo atsakymą „Rusijai“. VSD nuomone, tokiu būdu pareiškėja išreiškė paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, tačiau pareiškėja su tuo nesutinka.
Nurodo, kad pareiškėja Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų, t. y. nuo 2002 m. vasario 12 d. Paaiškina, kad Lietuvoje užaugo jos vaikai, o per visą laiką ji nė karto nebuvo Rusijoje, nors ten turi giminių, tačiau teigia apie juos nieko nežinanti ir nepalaikanti jokių ryšių. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini), kurios pilietybę oficialiai turi, nebuvo maždaug 8 metus. Paaiškina, kad pareiškėjos tėvai mirę, kiti giminaičiai gyvena atskirai, o pareiškėjos šeimą sudaro vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pažymi, kad sūnus šiuo metu Lietuvoje negyvena ir oficialiai yra deklaravęs savo išvykimą į užsienį, t. y. į Angliją. Pareiškėja yra išsituokusi nuo 2013 m., nuo to laiko viena augino ir išlaikė vaikus, turėjo grąžinti buvusio sutuoktinio skolas. Pažymi, kad nėra jokios politinės partijos narė, neužsiima provokuojančia veikla. Gyvendama Lietuvoje pareiškėja nėra padariusi jokių nusikaltimų ar nusižengimų, neatlikusi jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę.
Pažymi, kad jai yra diagnozuota šeiminė krūtų onkologinė liga, todėl sirgdama tapo abejinga politikai ir tuo labiau nežino, kam priklauso Krymas. Žino tik tiek, kad šiandien Krymą valdo Rusija, todėl taip Klausimyne ir atsakė. Jeigu klausimas būtų suformuluotas kitaip, pasak pareiškėjos, jos atsakymas būtų kitoks. Pavyzdžiui, jeigu jos paklaustų, kaip vertina Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir Rusijos pradėtą karą, vienareikšmiškai atsakytų, jog smerkia Rusiją, jos valdžią ir visus rusus, kurie teisina karą ir palaiko Putino politiką. Pareiškėja teigia palaikanti Ukrainą, kurioje dėl Rusijos pradėto karo kenčia ir miršta nekalti žmonės. Paaiškina, kad jos politinis neraštingumas ir paprastumas bei naivumas traktuoja ją kaip Lietuvos priešą, tačiau ji negali kelti jokios grėsmės Lietuvos valstybei. Pareiškėja nurodo, kad daugiau nei 20 m. teisėtai pragyvenusi Lietuvoje šiai dienai neturi kur gyventi kitoje šalyje. Mano, kad tiek daug metų pragyvenusi Lietuvoje ji Rusijoje ar (duomenys neskelbtini) būtų vertinama kaip užsienio agentė.
Paaiškina, kad daug metų gyveno Lietuvoje kas dvejus metus išduodamo leidimo laikinai gyventi pagrindu, todėl nesikreipė dėl nuolatinio leidimo gyventi. Šiemet pareiškėja surinko visus reikalingus dokumentus, išlaikė būtinus egzaminus ir kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau buvo panaikintas sprendimas išduoti galiojantį leidimą laikinai gyventi, o dėl šio sprendimo nagrinėjant bylą teisme ji sužinojo, kad tą pačią dieną buvo priimtas ir sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Pasak pareiškėjos, gyvendama Lietuvoje daugiau nei 20 m. ji dirbo ir mokėjo mokesčius valstybei, todėl susirgusi onkologine liga mano, kad turi teisę gauti gydymą Lietuvoje. Pareiškėjos manymu, vien tik jos atsakymas dėl Krymo priklausymo Rusijai negali būti vertinamas kaip reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui. Be to, tai nerodo, jog pareiškėja palaiko Rusijos politiką ar reiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti. Pareiškėja paaiškinimuose bei atsakydama į teismo klausimus vengė tiesioginio atsakymo, kam šiuo metu priklauso Krymas, teigė, kad Migracijos departamento atlikta apklausa buvo neteisėta, o jai buvo užduodami provokuojantys klausimai. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčijamas sprendimas yra diskriminuojančio pobūdžio, nes jeigu ji būtų ne (duomenys neskelbtini), o Ukrainos pilietė, jai leidimas nuolat gyventi Lietuvoje būtų išduotas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja 2023 m. kovo 17 d. užpildė Migracijos departamento klausimyną, kuriame, atsakydama į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai“ pažymėjo, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai. VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 nurodė, kad, VSD vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą, nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti realią pareiškėjos poziciją dėl klausimyno klausimų dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės, atliko pareiškėjos apklausą. Apklausos metu pareiškėja vengė tiesioginio atsakymo apie Krymo priklausomumą, sakė, kad tai jos visiškai neliečia, taip pat nurodė, kad savo nuomonę jau yra išdėsčiusi Klausimyne, teigė, kad klausimai apie Krymą – tai provokacija prieš Rusijos Federacijos ir (duomenys neskelbtini) piliečius, teigė turinti giminaičių bei pažįstamų Rusijos Federacijoje ir (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo įvardinti, kuo ir kur jie dirba, tvirtino, kad jos tikslas – tiesiog gauti dokumentą, kad galėtų gyventi Lietuvos Respublikoje, ir į užduodamus klausimus ji neatsakinėsianti, nes, esą, tokia yra jos nuomonė. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos atsakymus į Klausimyno ir apklausos klausimus (užsienietės sąmoningai išsakytą asmeninę nuomonę, kad neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis teisėtai (legitimiai) priklauso Rusijos Federacijai) ir VSD rašte nurodytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą dėl atsakymų į klausimyno klausimus, konstatavo, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui galimybė.
Priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas pagal kompetenciją įvertino pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį (pareiškėja nuo 2002 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama leidimus laikinai gyventi), pareiškėjos šeiminius ryšius (pareiškėjos santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu nutraukta, pareiškėjos sūnus yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, o dukra gyvena Lietuvoje, pareiškėja nepilnamečių vaikų neturi), ginčijamo Sprendimo proporcingumą ir priėmė Sprendimą neišduoti leidimo nuolat gyventi.
Nors pareiškėja skunde teigia žinanti, kad Krymą šiai dienai valdo Rusija, todėl taip ir atsakė, o taip pat, pasak jos, jeigu klausimas būtų suformuluotas kitaip, į šį klausimą būtų atsakiusi kitaip, tačiau jos skundo teiginiai neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymi, kad Klausimyne klausimas buvo suformuluotas kaip „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas“. Pareiškėja, teigdama, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
Mano, kad nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. birželio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023 ir LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023 nurodyti teismo išaiškinimai.
Nurodo, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio nuostatas VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos veiksmus (jos pateiktus atsakymus), iš atliktų veiksmų (pateiktų atsakymų) galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjos pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, priimant Sprendimą įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, o tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos (toliau – ir ES), bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo.
Teigia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijos Federacijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimą. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Todėl Migracijos departamentas mano, kad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, o ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengimas.
Pažymi, kad atsiliepimo pateikimo metu Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu nėra priėmęs sprendimo dėl jos grąžinimo ar išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovės teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD, vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, 2023 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ atsakovui pateikė vertinimą, kad užsieniečiai, deklaruodami, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde pabrėžia, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu bei nurodo, kad klausimas apie Krymo priklausomybę yra iš esmės klaidinantis, jį suprato kaip užduotą faktinės kontrolės (valdymo) aspektu, todėl atsakė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Nors pareiškėja skunde nurodo, kad grėsmė valstybei turėtų būti ne formali, o reali, ir vien atsakymas, jog Krymas priklauso Rusijai (nors, anot pareiškėjos, ji smerkia Rusijos agresiją, Rusijos valdžią ir visus rusus, kurie teisina karą ir palaiko V. Putino politiką), sprendžiant dėl jos pavojingumo Lietuvos saugumui, neturėtų būti apskritai vertinamas, tačiau, VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 m. ir 2023 m. grėsmių vertinimo ataskaitose. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Be to, Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta ir Nacionalinio saugumo strategijoje bei Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir (duomenys neskelbtini) agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik ES, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje, įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms. 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“ Seimas primena, kad 2014 m. Rusija įvykdė Krymo aneksiją, organizuodama neteisėtą referendumą, ir šia rezoliucija Seimas tvirtai remia Ukrainos teritorijos vientisumą ir Ukrainos Konstitucijoje nustatytą ir tarptautiniu mastu pripažintą jos sienų neliečiamybę.
Mano, kad nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog nebuvo įvertintos individualios aplinkybės, kad pareiškėja ilgą laiką gyvena Lietuvoje, joje dirba ir moka mokesčius, taip pat tai, kad pareiškėja turi sveikatos sutrikimų, todėl jos buvimas Lietuvoje niekaip negali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, taip pat argumentai, kad ji Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų ir kiti motyvai apie pilnamečius vaikus bei sveikatos sutrikimus negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
VSD pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos ir (duomenys neskelbtini) piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje, apie kurį buvo informuotas tinkamai, nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 23S174754, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir proceso šalių žodiniais paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja G. J. yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyvenanti Lietuvoje nuo 2002 m. vasario 12 d. iki šiol su išduotais leidimais laikinai gyventi, kurie buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu.
Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, jog pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. 2023 m. kovo 17 d. pareiškėja užpildė Migracijos departamento klausimyną, į kurio 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai“ atsakymą pažymėjo, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai.
Migracijos departamentas raštu kreipėsi į pareiškėją ir paprašė jos plačiau išdėstyti savo nuomonę, dėl ko ji mano, jog Krymo pusiasalis priklauso Rusijos Federacijai, taip pat nurodyti savo atsakymo motyvus. Kadangi atsakymas nebuvo gautas, pareiškėja buvo pakviesta į apklausą. Apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad nei pritaria, nei nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams, teigia, kad ji neturi nuomonės šiuo klausimu. Paklausta apie tai, kam priklauso Krymo pusiasalis, atsakė, kad kaip pažymėjo klausimyne, taip ir galvoja. Pakartotinai paklausus, kam teisėtai priklauso Krymo pusiasalis, pareiškėja atsakė, kad „manęs niekas nevertė nieko žymėti, pažymėjau, kaip galvoju“. Apklausos metu pareiškėja naudojo tokius teiginius kaip: „mano tikslas gauti dokumentą, kad galėčiau gyventi Lietuvoje“, „klausimai apie Krymą yra provokacija prieš Rusijos ir (duomenys neskelbtini) piliečius“ ir pan.
Siekdamas įvertinti pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad ji nuo 2002 m. vasario 12 d. Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, kurie buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2000 m. gruodžio 26 d. buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu K. J., santuoka nutraukta 2013 m. gegužės 17 d. Pareiškėja nepilnamečių vaikų neturi. Sūnus J. J. yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, o dukra Z. J. gyvena Lietuvoje. Leidimus laikinai gyventi ji gaudavo tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos vaikas, kuris yra Lietuvos pilietis. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad leidimas gyventi Lietuvoje reikalingas tik todėl, jog Lietuvoje gyvena jos vaikai, tačiau dėl leidimo nuolat gyventi ji anksčiau nesikreipė, nors Lietuvoje pragyveno daugiau nei 20 m. Įvertinęs pareiškėjos pasisakymus apklausos metu, Migracijos departamentas sprendė, jog asmuo nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę.
VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 nurodė, kad, VSD vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą, nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Migracijos departamentas, įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S174754 neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Jame konstatuota, kad pareiškėjai buvo sudarytos galimybės pakomentuoti ir plačiau išdėstyti savo nuomonę, pagrįsti savo atsakymo į Klausimyno 11 klausimą motyvus, tačiau jos atsakymai į pateiktus klausimus apklausos metu buvo netikslūs, vengiant tiesaus atsakymo. Nors pareiškėja aiškino, kad jai nerūpi politiniai įvykiai, tačiau apklausos metu klausimą, kam priklauso Krymas, pavadino provokaciniu, taip išreikšdama tvirtą nuostatą dėl savo atsakymo į Klausimyno 11 klausimą, kuriame nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pareiškėjos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pavyzdžiui, asmeninė pozicija Klausimyno 10 klausimo atsakyme) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis atsakymu į Klausimyno 11 klausimą ir apklausos metu pateikta informacija. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, t. y. į Lietuvos Respublikos aktyviai reiškiamą poziciją, smerkiančią Rusijos Federacijos vykdomus agresyvius karinius veiksmus, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjos sąmoninga pozicija, pasireiškianti neteisėtai okupuotos Ukrainos teritorijos priskyrimu Rusijos Federacijai, tokiu būdu palaikant ir Rusijos prokremlišką režimą, akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Duomenimis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nustatyta, kad pareiškėjos skundas, kuriame ji, be kita ko, prašė panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175939, kuriuo buvo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo atmestas (administracinė byla Nr. eI2-3339-860/2024).
Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, prašo teismo jį panaikinti.
UTPĮ 53 straipsnio 1–2 dalys nustato leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).
LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).
Pažymėtina, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (2019 m. sausio 8 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.
LVAT yra išaiškinęs, jog minėtų išaiškinimų kontekste dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Vadinasi, nagrinėjamas į Klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui (žr. LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
Teismas pažymi, kad nors pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir prašo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo atveju aktuali teismų praktika dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ir prašant leidimų laikinai gyventi, kadangi ginčas kilęs dėl pareiškėjos Klausimyne galimai išreikšto palaikymo Rusijai ir jos valdžios vykdomam karui Ukrainoje.
Nors pareiškėja skunde teigia, kad ji iš esmės nesidomi politika, sunkiai serga (pareiškėjai diagnozuota onkologinė liga ir dėl to ginčo byloje nėra), todėl jai visiškai nerūpi karo tematika, tačiau teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėja aiškiai suprato Klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio Klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Be to, pareiškėja, atsakydama į pastarąjį klausimą, Migracijos departamento žodinės apklausos metu išdėstė savo asmeninę poziciją, teigdama, kad karas Ukrainoje vyksta seniai, jau 8–9 m., manydama, jog per tiek laiko buvo galima išspręsti ir susitarti. Apklausos metu pareiškėjos paprašius patikslinti savo teiginius, ji atsakė, kad tuo klausimu žmonės dirba, o ji pati, pareiškėjos nuomone, niekaip nesusijusi. Pareiškėja paaiškino, kad ji netgi yra kilusi ne iš Rusijos, o iš (duomenys neskelbtini), todėl šis klausimas jos apskritai neliečia. Pareiškėja teigė, kad ji tik ruošia dokumentus gyventi Lietuvoje, kurioje gyvena jau ilgai, pusę savo gyvenimo. Pareiškėjos nuomone, apklausos metu jai užduodami klausimai yra ne vietoje ir nesusiję su jos situacija. Taip pat iš žodinės apklausos transkripcijos matyti, kad pareiškėjos pakartotinai pasiteiravus, kam priklauso Krymas, ji nurodė į šį klausimą jau atsakiusi Klausimyne, o šis klausimas, pasak pareiškėjos, apskritai yra provokacija, kuria siekiama išprovokuoti rusus ir baltarusius. Pareiškėja pabrėžė, kad ji atsakė teisingai, taip, kaip mano, tačiau tai, pasak jos, yra tik asmeninė nuomonė. Pareiškėja teigė, kad jos siekis yra pratęsti dokumentus, jog galėtų gyventi Lietuvoje su savo vaikais, Lietuvos Respublikos piliečiais. Teismas atkreipia dėmesį, kad, nepaisant to, jog pareiškėja yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nėra tikslaus apibūdinimo, kaip turi būti išreikštas palaikymas Rusijos Vyriausybės veiksmams bei politikai, tačiau jis gali būti suprantamas kaip apimantis ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, taip pat įvertinęs vykdomą neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, vertinimu. Kaip minėta, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos nuolatinis gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
Pažymėtina, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji neva nesidomi politika, nedalyvauja politikos gyvenime, nepriklauso jokiai partijai ir nėra karininkė, teismo vertinami kaip pareiškėjos pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant paneigti tikrąją savo poziciją dėl Rusijos vykdomos agresyvios politikos. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, vis dėlto, teismo nuomone, tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjos nuolatinis gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Vertinant pareiškėjos turimus šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėja yra išsituokusi. Duomenų apie naujos santuokos sudarymą byloje nėra, o pareiškėjos vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra pilnamečiai. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nėra nurodžiusi duomenų, jog (duomenys neskelbtini) jai ar jos šeimai grėstų pavojus, todėl iš esmės nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėja negalėtų gyventi (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos darbovietę Lietuvoje ar kitus stiprius socialinius ryšius, nors ji teigė, kad Lietuvoje dirbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti nuolatos gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos pilnamečiai vaikai, o ji gydoma dėl onkologinės ligos. Pažymėtina, kad, nors pareiškėja pateikė ir gydymą patvirtinančius išrašus, tačiau nėra duomenų, jog gydymo pareiškėja negautų savo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)). Taigi, konstatuotina, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos situacija atsakovo įvertinta individualizuotai ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o priimtas sprendimas, remiantis tokiu vertinimu, yra pagrįstas ir teisėtas.
Įvertinusi visas aplinkybes ir Sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Teismui atmetus pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ši skundo dalis taip pat atmestina.
Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1-4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjos G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.