Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Faustos Vitkienės ir Agnės Stankevičienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjai G. J. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2023 m. lapkričio 8 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai G. J. leidimas laikinai gyventi Nr. 760063626 buvo išduotas (pakeistas) 2021 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais (Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis).

7. Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S174754, kuriuo nusprendė pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali gėsti valstybės saugumui.

Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2023 m. rugsėjo 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760063626, galiojantį iki 2023 m. lapkričio 8 d., nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

9. Pareiškėja nesutikdama su Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. Sprendimu kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti. Taip pat pareiškėja savo skundu prašo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje.

Teisėjų kolegija dėl aiškumo pažymi, kad šioje byloje nėra ginčijamas Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. 23S174754, kuriuo nuspręsta pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi, tad šio sprendimo patikra nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.

10. Minėta, kad pareiškėja skundu, be kita ko, prašė įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje. Tačiau teismo posėdžio metu šio reikalavimo atsisakė ir prašė bylą šioje dalyje nutraukti.

11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. <...>.

ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, t. y. jei atsisakymas nuo skundo prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui ar pažeidžia kieno nors teises ar įstatymo saugomus interesus.

12. Minėta, kad pareiškėja atsisako nuo skundo dalies, kurioje prašoma įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėja patvirtino, kad atsisakymo nuo skundo teisinės pasekmės jai yra žinomos. Teisėjų kolegija nenustatė kliūčių priimti pareiškėjos skundo dalies atsisakymo.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas priimti pareiškėjos atsisakymą nuo skundo dalies, kurioje prašoma įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje, ir bylą šioje dalyje nutraukti (ABTĮ 50 straipsnio 2 dalis, 103 straipsnio 4 punktas).

Išaiškintina, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

14. Toliau teisėjų kolegija vertins Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

15. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas; pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

17. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

18. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas <...>.

19. Kaip matyti iš bylos, atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą, be kita ko, rėmėsi VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ (toliau – ir Išvada) pateiktu vertinimu, pagal kurį pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.

Išvadoje nurodyta, kad VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Išvadoje taip pat nurodyta, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 preambulėje yra pažymėta, kad Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo vykdyti atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones, dėl Ukrainos vykdomos karinės agresijos daromi nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai, vykdomas valstybės terorizmas ir nuolat daromi tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose, t. y. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ ir 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“.

Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

20. LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023; ir kt.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (2019 m. sausio 8 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.

21. Minėta, kad pareiškėja atsakydama į Klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas ? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso „Rusijos Federacijai. Mano asmeninė nuomonė“.

Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti realią pareiškėjos poziciją dėl Krymo okupacijos, per MIGRIS paskyrą 2023 m. birželio 7 d. ir 2023 m. liepos 19 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pakomentuoti savo atsakymą į Klausimyno 11 klausimą, t. y. plačiau išdėstyti savo nuomonę, nurodyti atsakymo motyvus, pateikti išsamesnį paaiškinimą dėl pasirinkto atsakymo varianto. Tačiau pareiškėja į siųstus paklausimus nesureagavo. Tuomet Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 7 d. atliko pareiškėjos apklausą, iš kurios akivaizdu, kad pareiškėja savo pozicijos dėl Krymo priklausymo Rusijai neatsisako. Apklausos metu tiesiogiai vengė atsakyti į klausimą, kam priklauso Krymas, tačiau aiškiai nurodė, kad savo nuomonę jau yra išdėsčiusi Klausimyne; piktinosi tokiais klausimais, vadino provokacija, kad išprovokuoti rusus baltarusius ir pan. Teigė turinti giminaičių bei pažįstamų Rusijos Federacijoje, tačiau negalėjo įvardinti, kuo ir kur jie dirba. Tvirtino, kad jos tikslas – tiesiog gauti dokumentą, jog galėtų gyventi Lietuvos Respublikoje, ir į užduodamus klausimus ji neatsakinėsianti.

Teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat laikėsi panašios pozicijos kaip ir apklausos Migracijos departamente metu.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos atsakymas į Klausimyno 11 klausimą yra sąmoningai išreikštas, demonstruojant savo poziciją aptariamu klausimu; pareiškėja aiškiai suprato Klausimyno 11 klausimo turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio Klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“, be to, dar pridėdama „Mano asmeninė nuomonė“ . Tad pareiškėja, akivaizdžiai žinodama susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydama į pastarąjį klausimą išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į šiuo metu susiklosčiusią ypač pavojingą geopolitinę situaciją, į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi pagrindo nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į Klausimyno 11 klausimą, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos Federacijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą nusikalstamam prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Tai, kad pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė nekeičia šioje byloje padarytų išvadų dėl jos pažeidžiamumo.

24. Teisėjų kolegijos vertinimo, jog pareiškėjos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nekeičia ir tai, kad ji, atsakydama į Klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Pastarasis atsakymas tik patvirtina selektyvų pareiškėjos požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją ir atskirus šios agresijos epizodus, kurie pripažinti akivaizdžiai neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybingumui.

25. Pareiškėja savo skunde akcentuoja jos socialinius ir ekonominius ryšius.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja nuo 2002 m. vasario 12 d. iki dabar Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, kurie buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja nuo 2001 m. rugsėjo 10 d. iki 2001 m. spalio 23 d. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. spalio 9 d. iki 2001 m. gruodžio 12 d. dirbo B. K. komercinėje įmonėje, nuo 2002 m. balandžio 10 d. iki 2002 m. birželio 17 d. dirbo įmonėje UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2003 m. spalio 23 d. dirbo A. J. individualioje įmonėje, nuo 2003 m. lapkričio 17 d. iki 2006 m. rugpjūčio 21 d. dirbo įmonėje UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. liepos 27 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, o nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2018 m. liepos 26 d. ir nuo 2023 m. gegužės 11 d. iki dabar yra užsiregistravusi kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2000 m. gruodžio 26 d. buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, santuoka nutraukta 2013 m. gegužės 17 d. Pareiškėja nepilnamečių vaikų neturi; pilnametis sūnus yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, o dukra gyvena Lietuvoje. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad leidimas gyventi jai reikalingas tik dėl to, kad Lietuvoje gyvena jos vaikai, tačiau dėl leidimo nuolat gyventi ji anksčiau nesikreipė, nors Lietuvoje gyvena ilgiau nei 20 metų. Apklausos metu užsienietė nurodė, jog serga onkologine liga, o faktas, kad dėl leidimo nuolat gyventi kreipėsi tik dabar, kelia įtarimų, jog G. J. siekia įgyti teisę į nemokamą sveikatos priežiūrą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Lietuvos piliečiai.

26. Taigi, iš Migracijos departamento nustatytų duomenų matyti, kad pareiškėja yra išsiskyrusi, turi du pilnamečius vaikus (sūnų ir dukrą), kurie yra Lietuvos piliečiai, beje, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, pareiškėjos sūnus turi ir Baltarusijos Respublikos pilietybę. Be to, pareiškėjos sūnus yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos ir šiuo metu gyvena užsienyje; pareiškėjos dukra gyvena Lietuvoje, tačiau, minėta, ji yra pilnametė ir jai išlaikymas nereikalingas. Taip pat, kaip matyti iš pareiškėjos apklausos Migracijos departamente ir teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, pareiškėja turi giminių ir artimųjų tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje, nors ir vengė šių aplinkybių patikslinimo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-342/2010).

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju įvertinus visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, įskaitant giminių ir artimųjų turėjimą tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje, yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos pilnametė dukra, turinti Lietuvos pilietybę.

28. Kas liečia byloje nustatytus pareiškėjos turimus ekonominius ryšius su Lietuva, tai pasakytina, kad šie ryšiai iš esmės yra nereikšmingi ir niekaip negali atsverti nustatytų galinčių kilti grėsmių valstybės saugumui.

29. Pareiškėja nurodė, kad serga, tačiau nepateikė duomenų, jog jai reikalinga skubi pagalba čia ir dabar. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjai nebūtų suteikiamos reikiamos medicininės paslaugos jos kilmės valstybėje.

30. Kiti pareiškėjos skunde nurodomi argumentai yra bendro ir pasakojamojo pobūdžio, be to, neesminiai, tad teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

31. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjos, kuri sąmoningai ir nedviprasmiškai pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui. Taikyta priemonė yra proporcinga ir adekvati įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes.

32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamas Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus; be to, priimant minėtą Sprendimą buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, taip pat jį priėmė tam kompetentingas viešojo administravimo subjektas – Migracijos departamentas.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjos skundo dalis, kurioje prašoma panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą, atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

34. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėja nuo skundo dalies atsisakė, o kita skundo dalis atmesta, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos G. J. atsisakymą nuo skundo dalies, kurioje prašoma įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti pareiškėja leidimą gyventi Lietuvoje, priimti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Kitą skundo dalį dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.