Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bankrutuojančios mažosios bendrijos „Šiaurės santechnika“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo administratorius“ prašymą dėl ginčijamo kreditoriaus M. A. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Šiaulių apygardos teismas 2023-12-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-173-357/2024 iškėlė bankroto bylą mažajai bendrijai (toliau – MB) „Šiaurės santechnika“, 2023-12-07 nutartimi nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Nemokumo administratorius“. Nutartys įsiteisėjo 2024-02-06 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2-122-407/2024.

2. Bankrutuojančios MB „Šiaurės santechnika“ nemokumo administratorė UAB „Nemokumo administratorius“ pateikė prašymą netvirtinti M. A. 27242,41 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo.

5. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis JANĮ 42 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas.

6. Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2023-12-06 nutartimi civilinėje byloje eB2-173-357/2024 MB „Šiaurės santechnika“ iškelta bankroto byla, 2023-12-07 nutartimi nemokumo administratore paskirta UAB „Nemokumo administratorius“. Nutartys įsiteisėjo 2024-02-06 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2-122-407/2024. 2024-04-11, 2024-04-24, 2024-05-27 nutartimis patvirtintas MB „Šiaurės santechnika“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 51 256,12 Eur sumai.

7. Taip pat Šiaulių apygardos teismas 2024-04-11 nutartimi civilinėje byloje eB2-173-357/2024, be kita ko, kreditoriaus M. A. 27242,41 Eur finansinio reikalavimo nagrinėjimą nusprendė išskirti į atskirą bylą ir nagrinėti ginčo tvarka. Teismas rezoliucija įpareigojo kreditorių M. A. pateikti atsiliepimą ir rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės prašymo patvirtinti kreditorinį reikalavimą nagrinėjimui. Kreditorius M. A. atsiliepimo į nemokumo administratorės prašymą nepateikė, taip pat nepateikė jokių papildomų duomenų ir įrodymų.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017 21 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 14 punktas), reikalaujantis teismui spręsti visus klausimus atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus, todėl teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus bankroto bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio (pagal pareigas) įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio ir / ar eilės nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.

9. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis bankroto byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis bankroto byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013). Minėta, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020).

10. Nagrinėjamu atveju iš byloje nemokumo administratorės pateiktų duomenų matyti, kad buvęs bankrutuojančios MB „Šiaurės santechnika“ vadovas M. A. 2024-03-14 pateikė nemokumo administratorei kreditorinį reikalavimą, kuriame nurodė, jog UAB „Šiaurės santechnika“ yra jam skolinga 27 242,41 Eur dydžio įsiskolinimą. Kartu su kreditoriniu reikalavimu buvo pateikta UAB „Šiaurės santechnika“ avanso apyskaita. Daugiau jokių papildomų dokumentų įsiskolinimui patvirtinti pateikta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

11. JANĮ 41 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą 41 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, ir po nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą 41 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad M. A. praleido Šiaulių apygardos teismo 2023-12-06 nutartimi nustatytą 30 dienų terminą nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos, pareikšti kreditorinį reikalavimą. Vis dėlto, siekdamas užtikrinti bankroto procesui keliamus tikslus, kreditorių interesų lygiateisiškumą ir pusiausvyrą, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendžia, jog yra pagrindas atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti (CPK 78 straipsnis, JANĮ 41 straipsnio 4 dalis).

12. Iš pateiktos 2024-03-31 avanso apyskaitos matyti, kad byloje ginčijamas M. A. įsiskolinimas susidarė pagal 5 mokėjimus: 2022-01-01 mokėjimą 963,60 Eur sumai ir 2022-01-01 mokėjimą 2481,52 Eur sumai, kurie įvardinti kaip „skolos grąžinimas atskaitingas A.“, 2022-12-31 mokėjimą 21087,42 Eur sumai, 2023-01-01 mokėjimai 228,35 Eur ir 2481,52 Eur sumai, kurie įvardinti kaip „skola atskaitingam asmeniui“. Nors kreditorius ir buvo įpareigotas teismui pateikti atsiliepimą ir rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės prašymo patvirtinti kreditorinį reikalavimą nagrinėjimui, tačiau jokių duomenų teismui nebuvo pateikta. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kreditoriaus avanso apyskaitoje nurodytos sumos buvo realiai pervestos (paskolintos) bankrutuojančiai įmonei UAB „Šiaurės santechnika“. Byloje nėra pateikta jokių grynųjų pinigų priėmimo kvitų, M. A. sąskaitų išrašų, patvirtinančių, kad tokias sumas apyskaitoje nurodytomis datomis M. A. paskolino (pervedė) UAB „Šiaurės santechnika“ arba šios sumos buvo įneštos į įmonės kasą.

13. Teismas įvertinęs byloje pateiktus minėtus duomenis, nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kreditoriui M. A. nepateikus duomenų, pagrindžiančių piniginių lėšų 27242,41 Eur sumoje paskolinimo įmonei UAB „Šiaurės santechnika“ faktą, nepateikus pirminių skolą įrodančių dokumentų, teismui nėra teisinio pagrindo tokį kreditorinį reikalavimą laikyti pagrįstu ir įrodytu. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis teismų praktika, kreditoriaus reikalavimas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Tai reiškia, kad pareiga išsamiai pagrįsti savo reikalavimą visų pirma tenka kreditoriui, o ne administratoriui rinkti duomenis iš trečiųjų asmenų. Nagrinėjamu atveju nurodytos pareigos M. A. neįvykdė.

14. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad M. A. neįrodė pateikto finansinio reikalavimo 27242,41 Eur sumoje pagrįstumo, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas

nutaria:

Atsisakyti tvirtinti M. A. 27242,41 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą.

Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.