- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-541-397/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-3-00011-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Ramūnas Antanavičius
- Advokatai
- Paulius Vaicekauskas, Gerutis Varanavičius
- Kategorijos
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-541-397/2015
2015 m. liepos 1 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant nuteistajam-nukentėjusiajam V. A., jo gynėjui advokatui Geručiui Varanavičiui, nuteistajam-nukentėjusiajam V. V., jo gynėjui advokatui Pauliui Vaicekauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų-nukentėjusiųjų V. A. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirta jam 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant V. A. per šį laikotarpį būti namuose nuo 22⁰⁰ val. iki 6⁰⁰ val., išskyrus atvejus, kai reikia būti darbe, ir nebendrauti su V. V.; V. V. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirta jam 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant V. V. per šį laikotarpį būti namuose nuo 22⁰⁰ val. iki 6⁰⁰ val., išskyrus atvejus, kai reikia būti darbe, ir nebendrauti su V. A..
V. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – priteista iš V. A. 95,81 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 145,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
V. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – priteista iš V. V. 21,72 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 145,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš Vaclovo A. V. V. 526,51 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteista iš V. V. V. A. 537,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2013-10-17 apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini) miške, Kaišiadorių r. sav., pasipiktinęs jo ir jam priklausančio traktoriaus su priekaba fotografavimu, pasiėmęs metalinį vamzdį, priėjo prie V. V. ir vieną kartą smogė V. V. metaliniu vamzdžiu į galvą, ? taip V. V. padarė kaktos kairės pusės sumušimą su pailga poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu – nežymiai sutrikdė V. V. sveikatą.
V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2013-10-17 apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini) miške, Kaišiadorių r. sav., atsilygindamas V. A. už smūgį į galvą metaliniu vamzdžiu, papurškė V. A. į akis dujų, ? taip V. A. padarė abiejų akių junginių ir ragenų lengvo laipsnio cheminį nudeginimą – nežymiai sutrikdė V. A. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis-nukentėjusysis V. A., nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį, V. A. pagal BK 140 str. l d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių, V. V. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti ir nepriteisti jam turėtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau priteisti iš kaltinamojo V. V., asmens 21,72 Eur (dvidešimt vieną eurą septyniasdešimt du eurocentus) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 868,86 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus aštuoniasdešimt šešis eurocentus) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti bei priteisti iš V. V. jo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad sutinka su nuosprendžio dalimi, kuria V. V. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. l d. ir jam paskirta bausmė, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis pats pripažintas kaltu ir nuteistas bei jam priteistas civilinis ieškinys, kadangi teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. V. sveikatą nežymiai sutrikdė, būtent jis.
V. A. nurodė, kad teismas nuosprendžio dalį, kuria jis buvo apkaltintas, iš esmės grindė nukentėjusiojo V. V., jo sutuoktinės V. V. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis ir paties V. V. pateiktomis fotografijomis. Teismas nukentėjusiojo V. V. parodymus laikė nuosekliais, tačiau ši išvada nepagrįsta. Teismas neįvertino, kad V. V. viso proceso metu keitė savo parodymus. Pačiame pirminiame dokumente - privataus kaltinimo skunde jis nuslėpė faktą, kad tyčia pripurškė jam, t. y. V. A. į akis dujų ir tik teisiamajame posėdyje priremtas įrodymų, jis šį faktą pripažino, tačiau, siekdamas išvengti atsakomybės, tokią nusikalstamą veiką jis bandė pateikti kaip tariamą būtinąją gintį, kuri teismo nuosprendžiu buvo visiškai pagrįstai paneigta. Privataus kaltinimo skunde V. V. taip pat minėjo tariamai rankoje laikytą metalinį vamzdį ir net neužsiminė apie jokią turėtą medžio šaką, o teisiamuosiuose posėdžiuose šią aplinkybę jis jau nurodė ir pateikė šį faktą patvirtinančią fotografiją.
V. A. savo apeliaciniame skunde nurodė ir kitus V. V. privataus kaltinimo skunde ir teisiamajame posėdyje atsiradusius prieštaravimus, tai, kad jis (V. V.) nurodė, pamatęs iš traktoriaus pasiimtą metalinį vamzdį, kuriuo nešinas jis ėjęs ir grasinęs užmušti, o teisiamajame posėdyje jis jau tvirtino, kad iš pradžių jokio vamzdžio rankoje pas V. A. nematė, jokių blogų kėslų nesitikėjo ir vamzdį netikėtai pamatė tik tada, kai jam buvo trenkta, vėliau tvirtino, kad jis tariamai turėtą vamzdį pakeitė beržine kuoka ir užsimojęs bandė jam suduoti ir ja, tačiau taip pat jis tvirtino, kad tuo metu jis išsitraukė dujų balionėlį, bandė juo jam (A. A.) vieną kartą papurkšti į akis, iš pirmo karto to padaryti nepavyko, antru bandymu pavyko. Be to, prieš purškiant dujas, jis atsineštu fotoaparatu dar spėjo jį kelis kartus nufotografuoti. V. V. proceso metu nebuvo nuoseklus, kaltinimus griežtino iki pasikėsinimo nužudyti, dokumentų klastojimo, sistemingo valstybinio miško grobstymo galimai stambiu mastu ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat V. V. teisiamajame posėdyje pradėjo dirbtinai sunkinti ir tariamai padaryto nusikaltimo pasekmes, t. y. pradėjo tvirtinti, kad jam sveikata sutrikdyta sunkiai ir yra liekamieji reiškiniai bei pervertino jo fizinę jėgą.
V. A. nuomone, V. V. parodymai neturėtų būti laikomi visiškai atitinkančiais ir kitiems byloje esantiems įrodymams, nes liudytoja V. V. yra jo sutuoktinė, todėl abiejų jų parodymai turėtų būti vertinami kritiškiau, kaip galimai suderinti siekiant išvengti savos atsakomybės ir dirbtinai pabloginti jo teisinę padėtį, be to, ši liudytoja patvirtino, kad pati tiriamo įvykio iš vis nematė ir gali patvirtinti tik tai, ką jai pasakojo sutuoktinis. V. A. vertinimu, negalima laikyti, kad tokie prieštaringi V. V. parodymai visiškai atitinka ir teismo medicinos specialistų išvadoms, nes paskutiniojoje išvadoje Nr. EKG 13/14 (02) konstatuojama, kad jo kūno sužalojimas galėjo kilti ir jam pačiam galva trenkiantis į stabilų, tokių paviršiaus savybių turintį (kietą buką riboto paviršiaus pailgą) daiktą. Be to, V. V. teismui tvirtino, kad jam buvo padarytas smegenų sukrėtimas, nors teismo medicinos ekspertizė tokius jo teiginius visiškai paneigė, nurodydama, kad medicininiuose dokumentuose nurodyta galvos smegenų sukrėtimo diagnozė buvo nustatyta vien tik pagal paciento nurodytas aplinkybes ir subjektyvius skundus, ir neturint jokio aiškaus objektyvaus neurologinio pagrindo, taip pat, ekspertų tvirtinimu, kelia abejonių ir žaizdos galvoje diagnozė.
Vertinant visus V. V. pateiktus įrodymus, (tame tarpe ir fotonuotraukas) ir jo parodymus, galima daryti išvadą, kad iš esmės, jie labiau atitinka jo (V. A.) parodymams ir pateiktiems įrodymams.
Šalies argumentai
V. A. savo apeliaciniame skunde teigė, kad niekam jokiu metaliniu vamzdžiu nesudavė, nuo pat pradžių nuosekliai tvirtino, kad paėmė į ranką medžio šakos dalį ir ja bandė perspėti V. V., kad jis atsitrauktų ir nesiimtų prieš jį jokių neteisėtų smurtinių veiksmų. Teismo nustatyta aplinkybė, kad V. V. jį nekliudomai, t. y. nejausdamas jokios grėsmės fotografavo, patvirtina, kad jis ta šaka jam nesudavė ir net neketino suduoti, o tik laikė ją rankoje, todėl teismas nepagrįstai patikėjo V. V. tvirtinimu, kad tai V. A. jį užpuolė ir sužalojo, nes teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad V. V. pats jį persekiojo, pats agresyviai nusiteikęs grėsmingai prisiartino ir pats miške jį užpuolė bei pripurškė į veidą dujų.
V. A. teigimu, jis nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas, nes iš vis nėra objektyviai įrodytas pats tyčinio V. V. sveikatos sutrikdymo faktas, nes jis galėjo susižeisti ir pats, bėgdamas mišku iš jo paties padaryto nusikaltimo prieš V. A. vietos.
Žemesnės instancijos teismas
V. A. nuomone, teismas iš dalies neteisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą, kadangi dėl amžiaus ir sveikatos būklės, jo patirta neturtinė žala yra nepalyginamai didesnė nei V. V. galimai patirtoji, todėl ir joks šalių interesų pusiausvyros principas šiuo atveju negalėjo būti taikomas. Taip pat prašė priteisti iš V. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas
Šalies argumentai
Nuosprendį taip pat skundė V. V. ir prašė 2015-03-12 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kurioje jis yra pripažintas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1 d. panaikinti bei pakeisti nuosprendį V. V. veiksmus, kuriais nežymiai sutrikdyta sveikata V. A., pripažinti būtinąja gintimi.
V. V. savo skunde teigė, kad Baudžiamasis kodeksas numato, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1, 2 d.).
V. V. nuomone, pagal teismų praktiką, klausimas ar jo veiksmai pripažinti būtinąja gintimi vertintinas pagal esminį kriterijų ar V. A. veiksmai kėlė pavojų ir ar buvo pagrindas jam nuo šių veiksmų gintis.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje buvo aiškiai nustatyta, kad pirmąjį smūgį jam metaliniu vamzdžiu tiesiogine tyčia sudavė V. A. (nuosprendžio 5 p. 2 pastr.). Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų visumos, jis V. A. atžvilgiu iš karto nesiėmė jokių atsakomųjų veiksmų, t. y. dujų balionėliu papurškė ne iš karto po smūgio, tiesiogine tyčia siekiant atkeršyti, o tik po sekusių pavojingų V. A. veiksmų, kurie pagrįstai jam kėlė grėsmę. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų jo (V. V.) darytų fotonuotraukų po smūgio metaliniu vamzdžiu V. A. nenurimo ir pasiėmęs kitą ginklą - beržinę malką pradėjo artėti prie jo. Kadangi V. A. ką tik prieš jį buvo panaudojęs smurtą smogęs metaliniu vamzdžiu į galvą, ginkluoto V. A. spartus artėjimas prie jo rodė akivaizdų pakartotinį kėsinimąsi į jo sveikatą. V. A. priartėjus, nelaukė pakartotinio V. A. smūgio ir išsitraukęs dujų balionėlį papurškė juo V. A. į veidą. Balionėliu naudojosi pirmą kartą ir į akis nepataikė, V. A. tai nesustabdė jis užsimojo jam smogti, todėl gindamasis vėl papurškė balionėliu, dujos pataikė į akis, V. A. sustojo, susiėmė už akių ir nebetęsė savo agresyvių veiksmų.
Šalies argumentai
V. V. teigimu, galima konstatuoti, kad V. A. tiesiogine tyčia smūgiu metaliniu vamzdžiu nežymiai sutrikdė jam sveikatą ir toliau kėsinosi į jo sveikatą, todėl V. A. kėsinimasis sutrikdyti jo sveikatą buvo akivaizdus, todėl jis, siekdamas sustabdyti jo puolimą, papurškė dujų į akis ir tai yra akivaizdi būtinoji gintis.
V. V. nesutinka su įrodymų vertinimu, kad jo gynybiniai veiksmai prilygindami tiesioginei tyčiai sutrikdyti V. A. sveikatą. Teismas nurodė, kad dar jam būnat namuose, pasiimant dujų balionėlį, jau buvo apsispręsta, esant reikalui, jį panaudoti. Kitų pavojaus išvengimo priemonių V. V. net nesvarstė nei namuose, nei įvykio vietoje.
V. V. nurodė, kad tarp jo ir V. A. yra susiklostę konfliktiški santykiai, todėl vykdamas į mišką užfiksuoti galimai V. A. vykdomo įstatymo pažeidimo, jis numanė, kad V. A. gali mėginti prieš jį panaudoti smurtą, todėl tokiam atvejui pasiruošė iš anksto. Nepaisant to, pasiruošimas gintis nuo būsimo smurto ir netgi sąmoningas nevengimas situacijos, kurioje gali kilti konfliktas ir prieš jį naudojimas smurtas, neelimuoja jo teisės į būtinąją gintį. Būtinosios ginties teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 d.). Iš to seka, kad būtinoji gintis yra asmens teisė ir asmuo pats spendžia ar šia teise naudotis, ar imtis kitų priemonių pavojai išvengti, todėl vertinant asmens veiksmus kaip būtinąją gintį visiškai nesvarbu ar jis sieke kitomis priemonėmis išvengti pavojaus ar nesiekė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad V. V. yra pranašesnis už V. A. ir amžiumi, ir ūgiu, ir sveikata, be to, V. A. neįgalus, V. V. turėjo pakankamai laiko įvertinti situaciją ir imtis adekvačių priemonių apsiginti - pvz., sustabdyti V. A. fizine jėga, tačiau sąmoningai pasinaudojo tokiomis priemonėmis, kurios sukeltų V. A. sveikatos žalą, t. y. net du kartus papurškė dujų ir tai nebuvo adekvatu. V. V. nesutinka su vertinimu tiek fakto, tiek teisės atžvilgiu, kadangi teismas iš esmės pripažino, kad V. A. akivaizdžiai kėsinosi sutrikdyti V. V. sveikatą ir buvo pagrindas gintis. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Tačiau ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. BK 28 str. numato, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Bylos situacijoje tėra užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikdymai, todėl nėra pagrindo būtinosios ginties ribų peržengimui. Todėl teisine prasme, pirmos instancijos motyvai nėra nuoseklūs ir suprantami. Viena vertus, pripažįstamas V. A. veiksmų pavojingumas, tačiau nurodoma, kad V. V. gynybos veiksmai nebuvo adekvatūs ir nors apie būtinosios ginties ribų peržengimą neužsimenama, tačiau V. V. veiksmus nepripažįsta būtinąja gintimi ir laiko tai kerštu už V. A. smūgį metaliniu vamzdžiu.
Šalies argumentai
V. V. taip pat nurodė, kad nepaisant savo ligų ir amžiaus, V. A. yra pakankamai stiprus vyras ir galintis pasipriešinti, todėl dujų panaudojimas buvo efektyviausia priemonė, kuria agresorius buvo neutralizuotas, tai turėjo būti pripažinta būtinąja gintimi, neperžegiančia ribų. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 140 str. 1 d., paskyrė bausmę bei įpareigojo atlyginti V. A. turtinę ir neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teisme gauti nuteistojo-nukentėjusiojo V. V. gynėjo advokato P. Vaicekausko atskirtimai į nuteistojo-nukentėjusiojo V. A. apeliacinį skundą, kuriuose gynėjas prašė V. A. apeliacinį skundą atmesti ir V. V. naudai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį-nukentėjusįjį V. A. ir jo gynėją, prašiusius V. A. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo-nukentėjusiojo V. V. apeliacinį skundą atmesti, nuteistąjį-nukentėjusįjį V. V. ir jo gynėją, prašiusius V. V. apeliacinį skundą tenkinti, o V. A. apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistųjų-nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Nuteistųjų-nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistieji-nukentėjusieji, nesutikdami su jų atžvilgiu primtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, apeliaciniuose skunduose ginčija įrodymų vertinimą, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).
Apeliantai, nesutinka su teismo išvada, kad jie padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d., akcentuoja, jog teismas netinkamai vertino įrodymus. Šie apeliantų skundų argumentai atmetami, kaip nepagrįsti. Apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusios teisėjos vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nenustatė, įrodymų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis ir dėl jų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek V. A., tiek V. V. neneigia, kad tarp jų 2013-10-17 apie 12.00 val. įvyko konfliktas (duomenys neskelbtini) miške, Kaišiadorių r. sav.
Teisiamojo posėdžio metu V. V. parodė, kad 2013-10-17 apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini) miške, Kaišiadorių r. sav., siekdamas užfiksuoti jau ne vienintelę galimai neteisėtą V. A. veiklą valstybei priklausančiuose plotuose (duomenys neskelbtini) miške, Kaišiadorių r. sav., pasiėmė iš namų fotoaparatą ir nuėjo į valstybei priklausančio miško kirtavietę. Jis neturėjo tikslo užpulti ir sužaloti V. A. ar jam pripurkšti dujų. Jis tenorėjo surinkti galimai neteisėtos V. A. veiklos įrodymus ir perduoti juos kompetentingoms institucijoms. Jis įvykio vietoje pamatė V. A. traktorių su pilna malkų pakrauta priekaba, taip pat ir patį V. A.. Jis keletą kartų nufotografavo matomą vaizdą ir ėjo vis arčiau V. A., norėjo padaryti kokybiškesnių ir abejonių nekeliančių fotografijų. Pamatęs jį, .V. A., šelmiškai šypsodamasis, priėjo prie jo ir netikėtai dešinėje rankoje laikytu metaliniu vamzdžiu smogė jam į galvą, sužalojo kaktos kairę pusę. Jis nesitikėjo, pasimetė, atšoko, užsisuko. Atsisukęs, jis pamatė, kad V. A. nori jam suduoti beržine kuoka. Jis nufotografavo V. A., kaip šis jam užsimoja. Tada jis, tikėdamasis išvengti puolimo, dar vieno smūgio į galvą, gindamasis, iš kišenės išsiėmė dujų balionėlį ir papurškė dujų V. A., tačiau nepataikė, nes nemokėjo juo naudotis. Jis dar kartą V. A. papurškė dujų – antrą kartą pavyko, V. A. nuleido kuoką ir nusisuko.
Pirmosos instancijos teisiamojo posėdžio metu V. A. parodė, kad 2013-10-17 jis traktoriumi nuvažiavo į jam priklausantį mišką. Šalia jo miško ? iškirstas valdiškas miškas. Savo miške jis tąkart prisirinko lengvų malkų. Kadangi priekaba buvo nepilna, valdiškame miške jis nusprendė prisirinkti kuolams tinkamos medžiagos. Girininkas jam buvo leidęs. Įsidėjo penkis kuolus ir pamatė, kad traktoriaus ratas atsileidžia. Tada jis išsiėmė metalinį vamzdį, įkišo jį į raktą, kad būtų lengviau paveržti ratą. Priveržė ratą, numetė vamzdį ir pamatė prie jo ateinantį V. V., kuris vienoje rankoje laikė fotoaparatą ar kamerą, kitą ranką ? pakėlęs. V. V. ėjo vis arčiau, rankose turėjo dujų balionėlį. Jam pasidarė neramu, kas čia bus, nes V. V. yra keletą kartų panaudojęs fizinį smurtą prieš jį, ne kartą jam grasino. Pagalvojo, kad geruoju čia nesibaigs, muš ar nušaus. Jėgos nelygios. Tada jis metė raktą ir metalinį strypą. Kadangi jis traktoriuje turėjo fotoaparatą, nufotografavo V. V., bet dujų balionėlio nespėjo nufotografuoti. Nuo traktoriaus jis niekur nesitraukė. Pasiėmė beržo šaką, galvojo ginsis, laikė ją iškėlęs, nežinojo, ką su ja daryti. V. V. vis ėjo ir ėjo arčiau jo. Jis V. V. įspėjo, kad ginsis. Nė vieno žingsnio link V. V. jis nežengė, bet V. V. dideliais žingsniais priėjo prie jo ir tuo pat metu papurškė jam ašarinių dujų. Jis iš karto ėmė rėkti, raitytis, bandė skambinti ir šauktis pagalbos, bet nepajėgė. Kiek vėliau, šiek tiek atsigavęs, jis paskambino policijai ir pranešė apie įvykį. Šie jam liepė atvažiuoti, kai pagerės, ir parašyti pareiškimą. Tada jis paskambino sutuoktinei, pasakė, kad V. V. pripurškė jam dujų į akis. Sutuoktinė jam atsiuntė pagelbėti anūką.
Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja V. V. paaiškino, kad paties įvykio nematė, tuo metu buvo namuose. Sutuoktinis V. V., grįžęs namo, jai pasakė, kad kaimynas V. A. miške jį sumušė – metaliniu strypu trenkė per galvą. Parodė kraujosruvą. Sutuoktinis jai taip pat pasakė, kad, besigindamas, jis kaimynui papurškė dujų. Sutuoktinis gydėsi, vaikščiojo pas gydytojus, kelias savaites turėjo nedarbingumo lapelį, patyrė nepatogumų. Šiuo metu sutuoktinis tebevartoja vaistus, gerinančius kraujotaką, maisto papildus.
Liudytojo – V. A. anūko ? A. A. parodymais nustatyta kad jo senelis V. A. nesutaria su kaimynu V. V., nes šis nuolat kabinėjasi prie senelio ir provokuoja. Tąkart jis svečiavosi pas senelius. Močiutė jam pasakė, kad V. V. pripurškė seneliui į akis dujų. Jis, nieko nelaukęs, pasiėmė butelį vandens, rankšluosti ir išskubėjo į mišką. Pamatė prisimerkusį, bet traktorių parvairuojantį senelį. Šis sustojo ir jam pasakė tą patį, ką jam jau buvo sakiusi močiutė. Senelis buvo šoko būsenos, išsigandęs, apipurkštas dujomis, šlapiais rūbais, raudonomis ir apsiašarojusiomis akimis, vangiai judėjo, nuo jo sklido aitrus kvapas. Senelis atsisėdo ir atsigavo. Jis senelį nufotografavo. Tada jie kartu iškrovė malkas. Raginamas nedelsiant vykti į ligoninę, senelis atsakė, kad vyks tik tada, kai pargabens traktorių namo, nes bijojo, kad V. V. ko jam nepadarytų.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. A. kaltės klausimą taip pat rėmėsi Policijoje registruojamų įvykių registro išrašu (t. 1, b.l. 110-112), Kauno apskrities VPK Kaišiadorių r. PK medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr.63-At-00415-13, V. V. teismui pateiktomis fotografijomis (t. 1, b.l. 72-73), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 2741/13 (02) (t. 1, b.l. 4), kurioje konstatuota V. V. poodinė kraujosruva kaktoje, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 13/14 (02) (t. 1, b.l. 174-179), kuriuo vertinti V. V. medicininiai dokumentai ir padaryta išvada, kad V. V. padarytas sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Objektyvių duomenų, kad trauma turėjo pasekmių nėra. Be to, ekspertizės akte nurodyta, jog V. V. medicininiuose dokumentuose nurodyta galvos smegenų sukrėtimo diagnozė nustatyta vien tik pagal paciento nurodytas aplinkybes ir subjektyvius skundus ir neturi jokio aiškaus objektyvaus neurologinio pagrindo, taip pat kelia abejonių ir žaizdos galvoje diagnozė. Tad, nors nuteistasis V. A. ir neigė sudavęs smūgį V. V., pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai jo kaltę grindė aukščiau aptartais, teismo posėdyje ištirtais įrodymais, jų visuma.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. V. kaltės klausimą, rėmėsi registruojamų įvykių registro išrašu (t. 1, b.l. 107-109) ir Kauno apskrities VPK Kaišiadorių r. PK medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 63-At-00460-13 pagal V. A. pareiškimą, V. A. teismui pateiktomis fotografijomis (t. 1, b.l. 129), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 3048/13 (02) (t. 1, b.l. 83), kurioje konstatuota akių junginių ir ragenų cheminis nudeginimas, kuris galėjo gautis papurškus iš dujų balionėlio į veido sritį, tiriamojo nurodytu laiku, t.y. 2013-10-17. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 14/14 (02) (t. 1, b.l. 167-173), kuriuo vertinti V. A. medicininiai dokumentai ir konstatuota, jog V. A. patyrė abiejų akių junginių ir ragenų lengvo laipsnio cheminį nudeginimą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, tinkamai juos įvertino. Išvados dėl V. A. ir V. V. veiksmų išsamiai motyvuotos.
Nuteistasis-nukentėjusysis V. A. apeliaciniame skunde teigė apie V. V. duotų parodymų nenuoseklumą, juos nuolat griežtinant, nepagrįstą jo, kaip asmens apibūdinimą, nepagrįstą jo apkaltinimą. Aukštesnysis teismas pažymi, kad šie visi duomenys buvo tinkamai įvertinti ir V. V. atžvilgiu buvo priimtas ne išteisinamasis, o apkaltinamasis nuospredis su iš to sekančiomis pasekmėmis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl V. A. veiksmų V. V. atžvilgiu nesutampančią su V. A. atliktų veiksmų subjektyviu interpretavimu, nesudaro pagrindo spręsti paties V. A. kaltės klausimą palankiai jam.
Nuteistasis-nukentėjusysis V. V. savo apeliacinį skundą iš esmės grindė ta aplinkybe, kad jo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Pagal BK 28 str. 1 d. asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 str. 1 d. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina ištirti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą.
Iš byloje konstatuotų duomenų matyti, kad konfliktą pirmas pradėjo V. V., kuris, siekdamas užfiksuoti tariamai neteisėtus V. A. veiksmus miške, jį ne tik demonstratyviai fotografavo, bet ir žinodamas tarpusavio nesutarimus, suvokdamas konflikto grėsmę, artinosi prie V. A., tuo demonstruodamas priešišką nusiteikimą. Toks V. V. provokuojantis elgesys iššaukė V. A. atitinkamą reakciją smurtinį veiksmą, kurios pasekoje V. V. panaudojo dujų balionėlį, jo turinį purkšdamas V. A. į akis, todėl V. V. veiksmai, išprovokavę konfliktą, tapo ir jo paties sužalojimo pasekme. Tokioje situacijoje, kai pats V. V. išprovokavo konfliktą, pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad šio konflikto metu sužalojimai buvo padaryti ir pačiam V. V., jo nuo baudžiamosios atsakomybės, padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, neatleidžia. Kaip jau minėta, pripažinti, kad kaltinamas asmuo veikė būtinosios ginties sąlygomis galima tada, kai nustatoma, jog pavojingas kėsinimasis prieš asmenį buvo realus, akivaizdus ir egzistavo objektyviai, t. y. jau buvo prasidėjęs ir buvo pagrindo manyti, kad toks kėsinimasis pažeis besiginančiojo teises.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą ir tokiu atveju galima manyti, kad savo iniciatyva jis nebūtų nusikaltęs, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus, yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti tik kaltinamojo atsakomybę lengvinančia, tačiau ne baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu veika yra padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, ir tai lėmė būtinąją gintį ar kitas baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes. Taigi, siekiant konstatuoti, kad kaltininkui nekyla baudžiamoji atsakomybė, būtina nustatyti jo veiksmuose kurią nors baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK V skyriuje. Nagrinėjamoje byloje BK V skyriuje nurodytų aplinkybių nustatyta nebuvo ir pagrįstai kaltinamojo V. V. paaiškinimai, kad jis buvo užpultas V. A. ir prieš jį smurtą naudojo tik gindamasis, vertintina kaip jo gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas tiek V. A., tiek V. V. kaltėms dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistiesiems paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str. nustatytų nuostatų, pareikštų civilinių ieškinių priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai. Atsižvelgiant į tai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes pagrindo nėra.
Apylinkės teismas, skirdamas bausmes V. A. ir V. V., tinkamai taikė BK 54 str. nuostatas, nurodė išsamius motyvus dėl laisvės apribojimo bausmės skyrimo ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti, paskirtosios bausmės nėra aiškiai per griežtos ir pakankamos pasiekti BK 41straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Civilinių ieškinių dalyje atsižvelgta į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir žalos klausimai taip pat išspręsti tinkamai. Kolegija su apylinkės teismo motyvais sutinka, nes jie atitinka įstatymų reikalavimus.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, sprendžiama, kad įrodymų vertinimo taisyklės tiek dėl V. A., tiek ir dėl V. V. kaltės, teisinio veikos kvalifikavimo yra pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, įrodymai įvertinti ir teismo išvados motyvuotos nepažeidžiant BPK 20 str., 305 str. įtvirtintų reikalavimų, todėl apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismui, gynėjai advokatai G. Varanavičius ir P. Vaicekauskas pateikė duomenis apie jų atstovaujamųjų ginamųjų turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad ši nuostata galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Priteisiant išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Šioje byloje apeliacinius skundus buvo padavę abu nuteistieji privatūs kaltintojai-nukentėjusieji. Kadangi abu apeliaciniai skundai atmetami, tai prašymai išieškoti išlaidas turėtas advokatų paslaugomas apmokėti apeliacinės instancijos teisme atmetami.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistųjų-nukentėjusiųjų V. A. ir V. V. apeliacinius skundus atmesti.