Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.4.3; 2.6.2.6; 2.6.5.2.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.21.

2016 m. lapkričio 22 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V., atstovaujamos advokato K. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-22-374/2016 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui S. V. dėl santuokos nutraukimo, išvadą teikianti institucija Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė patikslinusi savo reikalavimus (2015-12-03, 2016-02-02 teismo posėdžių metu) prašė: 1) nutraukti santuoką, sudarytą 2001-04-21 (duomenys neskelbtini) CMS, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp S. V. ir V. V., konstatuojant, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti pavardes „V." ir „V."; 3) nustatyti nepilnamečių dviejų sūnų J. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. V., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su mama V. V.; 4) nepilnamečiams vaikams priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis po 145 Eur, mokamomis kiekvieną mėnesį, nuo teismo sprendimo priėmimo iki vaikų pilnametystės, priteistas pinigines lėšas indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją ir nustatant, kad gautas pinigines lėšas vaikų mama tvarkys uzufrukto tvarka; 5) kilnojamą ir nekilnojamą turtą padalinti: ieškovei priteisti natūra automobilį VW MULTIVAN, v. n. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1000 Eur; 2/3 dalis žemės sklypo 0.1205 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė 3 649 Eur; 2/3 dalis gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 38 000 Eur; 2/3 dalis ūkinio pastato su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 620 Eur; 2/3 dalis malkinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 245 Eur; atsakovui priteisti 1/3 dalį žemės sklypo 0.1205 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė 3 649 Eur; 1/3 dalį gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 38 000 Eur; 1/3 dalį ūkinio pastato su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 620 Eur; 1/3 dalį malkinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 245 Eur; 3)priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dalinant turtą yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, nes atsakovas nesirūpino šeima, jos neišlaikė, o ieškovė iš atsakovo nereikalauja neturinės žalos atlyginimo ir išlaikymo sau. Ieškovė viena dirbo ir išlaikė šeimą, ji asmeninėmis investicijomis prisidėjo didesne dalimi prie nekilnojamojo turto įsigijimo, taip pat prisidėjo ieškovės tėvai.Atsakovas (2015-12-03 teismo posėdžio metu sutiko dėl santuokos iširimo, dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, dėl 145 Eur išlaikymo dydžio kiekvienam vaikui mokėjimo. Atsakovas prašė nekilnojamąjį turtą padalinti nenukrypstant nuo lygių dalių principo, nes ieškovė nenurodė nei vieno pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo.Išvadą teikianti institucija Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje nurodė, kad nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neprieštarauja jų interesams.

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.Santuoką, sudarytą tarp S. V. ir V. V. įregistruotą 2001-04-21 (duomenys neskelbtini) CMS, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo paliko pavardes – V., V..Nustatė nepilnamečių vaikų: sūnaus J. V., sūnaus J. V. gyvenamąją vietą kartu su mama V. V..Priteisė iš S. V. išlaikymą nepilnamečiams vaikams J. V. ir J. V. periodinėmis išmokomis po 145 Eur, mokamomis kiekvieną mėnesį, nuo teismo sprendimo priėmimo iki vaikų pilnametystės, priteistas pinigines lėšas indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją ir nustatant, kad gautas pinigines lėšas vaikų mama V. V. tvarkys uzufrukto tvarka.Kilnojamą ir nekilnojamą turtą padalino:

ieškovei V. V. priteisė automobilį VW MULTIVAN, v. n. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 000 Eur; ½ dalį žemės sklypo 0.1205 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 3 649 EUR; ½ dalį gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 38 000 Eur; ½ dalį ūkinio pastato su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 620 Eur; ½ dalį malkinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 245 Eur; viso nekilnojamojo turto 22 257 Eur vertės.atsakovui S. V. priteisė ½ dalį žemės sklypo 0.1205 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė 3649 Eur; ½ dalį gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 38 000 Eur; ½ dalį ūkinio pastato su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 620 Eur; ½ dalį malkinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 245 Eur; viso nekilnojamojo turto 22 257 Eur vertės.Priteisė iš ieškovės V. V. atsakovui S. V. 500 Eur už ieškovei tenkantį automobilį VW Multivan.Likusioje dalyje ieškinį atmetė.Priteisė iš atsakovo S. V. ieškovei V. V. 75 Eur žyminio mokesčio ir 750 Eur advokato atstovavimo išlaidų.Priteisė iš atsakovo S. V. 592,71 Eur žyminio mokesčio ir 4,16 Eur teismo pašto išlaidų valstybei.Priteisė iš ieškovės V. V. 4,16 Eur teismo pašto išlaidų valstybei.Šalims prašant, teismas kaltės klausimo nesprendė, santuoką laikė formalia ir nutrauktina, pripažįstant, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nesant ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismas vaikų gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove.Nesant ginčo dėl materialinio vaikų išlaikymo formos ir dydžio, teismas tenkino reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo po 145 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaikų pilnametystės, indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją ir nustatant, kad gautas pinigines lėšas vaikų motina tvarkys uzufrukto teise.Teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai sutuoktiniai statė namą, nebuvo fiksuojama nei pinigų dovanojimo faktų, nei kitokio pinigų perdavimo faktų, registruojant VĮ Registrų centre baigtą statyti namą ir priklausinius, nuosavybės teisė buvo įregistruota kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas nurodė, kad atsakovas neprivalėjo įrodyti kiek konkrečiai lėšų jis įdėjo į namo statybą, kadangi šiuo atveju svarbus nustatymas fakto, kad namas statytas šalims gyvenant santuokoje. Visi liudytojai patvirtino tai, kad atsakovas taip pat prisidėjo tiek savo darbu, tiek lėšomis prie namo statybos.Tačiau, teismo nuomone, tai, kad su ieškove lieka gyventi vaikai, nėra svarbi aplinkybė, lemianti turto padalinimą nelygiomis dalimis. Atsakovas teikia vaikams materialinį išlaikymą. Duomenų, kad atsakovas būtų nemokus dabar ar ateityje, nėra. Be to, atsakovas teigia, neketinąs kaip nors keisti nusistovėjusią tarp šeimos narių naudojimosi patalpomis tvarką, todėl padalinus turtą lygiomis dalimis nei vieno šeimos nario interesai nenukentės. Kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie būtinumą nukrypti nuo lygių dalių principo, ieškovė nepateikė. Tokiu būdu, teismas laikė, kad atsakovo pasiūlytas turto padalinimo variantas, yra optimaliausias šiuo konkrečiu atveju, todėl ieškinį šioje dalyje tenkintino dalinai, nustatant, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios (CK 3.117 str.).Atsakovas prašė priteisti 50 proc. kompensaciją ieškovei atitenkančio automobilio VW Multivan vertės, t.y. 500 Eur. Ginčo tarp šalių dėl automobilio vertės nebuvo, todėl sutinkamai su LR CPK 3.117 str. 3 d., teismas iš ieškovės priteisė 50 proc. jai atitenkančio automobilio vertės - 500 Eur atsakovo naudai.

Apeliaciniame skunde (II tomas b. l. 1 – 6) ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo 1997-06-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato nutarimu Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“, kadangi teismas negali remtis prielaidomis arba spėjimais. Teismas, remdamasis vien atsakovo teiginiais ir liudytojų, kurių parodymai kelia abejonių bei nepaneigia ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, priimdamas sprendimą pažeidė LR CPK 14 str., 183 str., 185 str. ir 263 str. nuostatas. Taip pat teismas neteisingai aiškino ir taikė materialios ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovas nuo santuokos sudarymo niekur nedirbo, nesirūpino šeima ir šeimos neišlaikė, kai tuo metu ieškovė nuolat dirbo ir tebedirba bei turi reguliarias pajamas, viena išlaiko šeimą ir atsakovą. Apeliantė savo asmeninėmis lėšomis ir apeliantės tėvų perduotomis lėšomis bei asmeniniu darbu yra daugiau prisidėjusi prie nekilnojamojo turto įsigijimo ir sukūrimo. Šių aplinkybių įrodymui apeliantė pateikė rašytinius įrodymus bei šias aplinkybes patvirtino apeliantės iniciatyva iškviesti ir apklausti liudytojai. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, šių aplinkybių nevertino, o tik pažymėjo, kad registruojant VĮ „Registrų centras” baigtą statyti namą ir priklausinius, nuosavybės teisė buvo įregistruota kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas, nevertindamas kitų byloje surinktų įrodymų, apsiribojo sutuoktinių lygiateisiškumo principu. Teismas savo sprendime nepasisakė, kokiu pagrindu padarė išvadą, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų nemokus dabar ar ateityje, nėra. Jeigu atsakovas nedirba, o verslo liudijimą įsigijo tik gavęs teismo pranešimą, kuriuo buvo įpareigotas pateikti atsiliepimą į ieškinį, tai teismas turėjo nurodyti įrodymus, kurių pagrindu skaito, kad atsakovas yra mokus ir gauna pajamas, iš kurių neva teikia vaikams išlaikymą. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo darbinės veiklos nuo santuokos sudarymo. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas remontuodavo automobilį savo garaže, nepagrindžia pajamų gavimo aplinkybės. Teismas negalėjo nepastebėti, kad atsakovas, būdamas sveikas ir darbingas, niekur nedirba, nesirūpina šeima, neišlaiko vaikų. Teismas privalėjo vertinti atsakovo vengimą dirbti, kaip atsakovo aplaidumą, dėl kurio šeima negavo pajamų, ir šiuo pagrindu sumažinti atsakovui priteisto nekilnojamojo turto dalį. Tuo tarpu teismas didesnę ir svaresnę reikšmę skyrė atsakovo pasiteisinantiems teiginiams nei byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kurie paneigia atsakovo gynybinę versiją. Teismas, padalindamas turtą natūra, turėjo atsižvelgti į sutuoktinių turto dalis, o, būtent, kad ieškovės dalis yra ženkliai didesnė, nes ieškovė gyvenamojo namo statybai panaudojo lėšas gautas už parduotą nekilnojamąjį turtą, kurį ieškovė buvo įsigijusi iki santuokos. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė kodėl šios aplinkybės nevertina. Nekilnojamojo turto padalijimas natūra reiškia turto padalijimą konkretizuojant kokios konkrečiai patalpos (kambariai) tenka ieškovei ir kokios atsakovui. Ginčas tarp šalių liko neišspręstas, nes nenustatyta natūroje, kokios konkrečiai gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų patalpos priklauso ieškovei, o kokios atsakovui. Teismas, motyvuodamas tuo, kad atsakovas teigia, jog nesikeis patalpų naudojimosi tvarka, nepagrįstai laikė šią aplinkybę įrodyta, nors byloje atsakovas nepateikė patalpų naudojimosi tvarkos, kuri neva nesikeis. Skundžiamo sprendimo dalyje dėl nekilnojamojo turto padalijimo įvykdyti neįmanoma, nes neįvardinta nei naudojimosi tvarka, nei šalims priskirtos konkrečios patalpos. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II tomas b. l. 21 – 28) atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Keldama apeliacinio skundo reikalavimą grąžinti bylą dalyje dėl turto padalijimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliantė nenurodo motyvų, dėl ko tai turėtų būti daroma. Teismas, priimdamas sprendimą dėl nekilnojamojo turto padalijimo iš esmės pritaikė dalijimo būdą, kuris buvo priimtinas ir pačiai apeliantei, t.y. turtas buvo padalintas dalimis, ko ir prašė abi proceso šalys. Kaip objektyvi tiesa ir neginčytinas faktas vertintina tik tai, jog asmeninės apeliantės lėšos, panaudotos turto sukūrimui, yra 2 316,96 Eur (8000 Lt), kurie buvo gauti už jai iki santuokos sudarymo priklausiusį butą. Liudytojos E. J. parodymai, kad butas buvo parduotas už 4 344,30 Eur (15 000 Lt) vertintini kritiškai, nes liudytoja nepaaiškino, kodėl į sutartį buvo įrašyta mažesnė kaina. Objektyvių įrodymų, kad prie bendro turto sukūrimo būtų prisidėję apeliantės tėvai, nėra, o žodiniai tiek pačios apeliantės, tiek jos motinos P. V. paaiškinimai, kurie teismo posėdžio metu buvo paneigti apeliantės artimųjų, vertintini kritiškai, kaip siekis padėti prisiteisti didesnę turto dalį. Taip pat teismui nebuvo pateikta banko sąskaitų išrašai, iš kurių matytųsi piniginių lėšų judėjimas, išgryninimas apeliantės tėvų sąskaitose, piniginiai pervedimai, kas patvirtintų žodinius teiginius, kad visos lėšos, kurias ieškovė kaip terminuotus indėlius laikė kredito įstaigose laikotarpyje nuo 2002 metų, yra jos tėvų duotos lėšos. Kreditų sutartys patvirtina tai, jog sutuoktiniai, gyvendami santuokoje, turėjo lėšų. Apeliantė pati paneigė savo teiginius, kad atsakovas niekur nedirbo, negavo jokių pajamų, neprisidėjo prie bendro turto kūrimo, buvo išlaikomas sutuoktinės, teismo posėdžio metu pripažindama, kad atsakovas vis dėlto vertėsi naudotų automobilių gabenimu iš Vakarų Europos, jų remontu bei prekyba. Apeliantės ir jos motinos teiginius, kad tėvai prisidėjo ne tik finansiškai, bet ir maisto produktais, paneigė apeliantės brolis R. V. apklaustas liudytoju. Šiam liudytojui taip pat nebuvo žinoma apie apeliantės tėvų duotas pinigines lėšas nekilnojamojo turto įgijimui. Liudytojas patvirtino, kad atsakovas užsiėmė dėvėtų automobilių gabenimu iš Vakarų Europos, remontu prekyba. Abejonės apeliantės parodymais kyla ir dėl jos pačios tariamo šeimos išlaikymo, kadangi apeliantės pajamos nebuvo tokių apimčių, kad galėtų viena išlaikyti šeimą, įgyti sklypą nekilnojamojo turto statybai, be to turėti laisvų lėšų jas laikyti kredito įstaigose terminuotųjų indėlių pavidalu. Atsakovas tiek iki santuokos su apeliante, tiek santuokos metu vertėsi ta pačia veikla – dėvėtų automobilių gabenimu iš Vakarų Europos, jų remontu, prekyba. Savo verslo nebuvo įteisinęs jokiu būdu – neįkūręs įmonės, neturėdamas individualios veiklos pažymėjimo. Iki santuokos buvo sukaupęs lėšų, kurios buvo panaudotos tiek sklypo įgijimui, tiek ir paties turto statybai. Uždirbtos ir nepanaudotos lėšos buvo kaupiamos apeliantės vardu kredito įstaigoje esančiame terminuotame indėlyje. Aplinkybes dėl atsakovo verslo patvirtino liudytojai R. V., S. Š., V. V.. Aplinkybes apie namo statybą bei verslą paliudijo A. U.. Statybų metu atsakovo tėvai yra davę piniginių lėšų, t. y. 1 448,10 Eur (5 000 Lt) buvo duoti 2002 metais (ką patvirtina Fizinio asmens terminuotojo indėlio sutartis) bei 2011 metais duota 5 792,40 Eur (20 000 Lt), kuriuos atsakovo motina R. V. buvo gavusi pagal 2011-12-14 nurodymą išmokėti grynuosius pinigus. Taigi viso buvo duota apie 7240,50 Eur (25 000 Lt), kurie traktuotini kaip atsakovo artimųjų indėlis į bendro sutuoktinių turto sukūrimą. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja R. V..Remiantis liudytojų parodymais, iš esmės darytina išvada, kad apeliantė davė neteisingus parodymus dėl atsakovo gyvenimo būdo, darbo neturėjimo ir pajamų negavimo. Priešingai nei teigia apeliantė, būtent atsakovo bei jo artimųjų indėlis į nekilnojamojo turto sukūrimą yra didesnis, todėl kelti reikalavimą pripažinti didesnę dalį nekilnojamojo turto atsakovo nuosavybe galėtų būtent jis.Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nėra esminė aplinkybė priteisti šiam tėvui didesniąją turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2011). Dėl vaikų interesų, kaip kriterijų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, pažymėtina, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų, bet ne vaiko turtiniai klausimai. Juo labiau, kad vienam iš vaikų- sūnui J. V., pilnametystė sukaks jau už pusantrų metų, taigi ši aplinkybė kaip ir išnyksta. Šalys nustatyti konkrečias turto dalis ar naudojimosi patalpomis tvarkos ir neprašė. Šiuo klausimu teismas nėra aktyvus ir savo iniciatyva negali šio klausimo spręsti, o kiekviena iš šalių turi teikti savo reikalavimus, padalijimo patalpomis ar naudojimosi tvarkos projektus, atsižvelgiant į šalių interesus ar pageidavimus. šalys, taip pat ir vaikai, naudojasi patalpomis pagal nusistovėjusią tvarką, ginčo dėl to nekyla. Atsakovas, be kita ko pasisakė ir teismas tai užfiksavo savo sprendime, kad keisti nusistovėjusios naudojimosi tvarkos, tame tarpe ir toje dalyje, kurioje patalpomis naudojasi vaikai, neketina ir nenumato. Todėl teismas, nesant šalių reikalavimo šioje dalyje, šio klausimo nekėlė, atsižvelgiant ir į tai, kad nei vienas iš sutuoktinių nenurodė esant ginčo. Patalpų atidalijimas ar naudojimosi tvarkos nustatymas galimas bet kuriuo momentu, atsižvelgiant į šalių poreikius, kitas svarbias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija sprendimo dalies, kuria nutraukta šalių santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, priteisto išlaikymo vaikams bei kilnojamojo turto (automobilio VW MULTIVAN, v. n. (duomenys neskelbtini) )padalijimo, todėl kolegija pasisako tik dėl apskųstos sprendimo dalies.

Dėl nekilnojamojo turto padalinimo.

Apeliantė (ieškovė) nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria šalių santuokos metu įgytą žemės sklypą ir jame esančius statinius, pirmosios instancijos teismas padalino lygiomis dalimis natūra. Prašo nustatyti, jog jai tenka 2/3 dalys turto, o ieškovui 1/3 dalis, nes ji turto sukūrimui panaudojo savo asmenines lėšas bei prie turto sukūrimo prisidėjo jos giminaičiai (tėvai, brolis). Pirmos instancijos teismas dėl bendrąja jungtine sutuoktinių įgyto turto padalinimo sprendė, kad šalių dalys bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje yra lygios, priteisdamas šalims po ½ dalį žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato su garažu, malkinės, esančių (duomenys neskelbtini), bendros 44514 Eur vertės, nes teismas nenustatė pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad ji didesne dalimi prisidėjo prie šio turto sukūrimo (statybos), namas pastatytas ir įregistruotas gyvenant šalims santuokoje kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų byloje nustatyta, kad ginčo turtas įgytas šalims esant santuokoje, gyvenamojo namo statybos pradžia- 2004m., pabaiga - 2015 m., ūkio pastatas su garažu, malkinė - 2004 m. statybos. Byloje šio nekilnojamoje turto vertė nurodoma 44514 Eur. Byloje abu sutuoktiniai prašė dalyti turtą natūra: ieškovė ieškiniu prašė jai priteisti 2/3 dalis žemės sklypo ir jame esančių statinių, tuo tarpu atsiliepime į ieškinį atsakovas S. V. išreiškė poziciją dėl viso nekilnojamojo turto priteisimo lygiomis dalimis – po ½ dalį kiekvienam. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta kiekvienam sutuoktiniui tenkanti dalis – po ½ dalį.

CK 3. 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Tokiu atveju sutuoktiniai tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-969/2016; kt.).Nagrinėjamoje byloje abiejų sutuoktinių pageidavimai dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo – natūra nesiskiria. Todėl kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas motyvuotai ir tinkamai nustatė turto padalijimo būdą-natūra, kurio apeliantė apeliaciniame skunde neginčija, todėl šiuo aspektu kolegija plačiau nepasisako. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas neatsižvelgė į ieškovės liudytojų parodymus, neįvertino jos pateiktų rašytinių įrodymų ir nepagrįstai nepriteisė jai didesnės nekilnojamojo turto dalies. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovės reikalavimo dėl nekilnojamojo turto padalijimo pagrįstumą, išklausė šalių paaiškinimus, apklausė liudytojus, analizavo ir vertino rašytinius įrodymus. Tai, kad apeliantė kai kuriuos liudytojų parodymus vertina pagal savo požiūrį, neteikia pagrindo konstatuoti, kad teismas liudytojų parodymus perteikė netiksliai, ar vertino netinkamai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmos instancijos teismo atliktu liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų vertinimu. Atsakovas, sutikdamas su teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad turtas buvo statomas santuokos metu, prisidedant abiems sutuoktiniams, tiek jų giminaičiams, todėl nukrypti nuo lygių dalių principo nėra pagrindo. Pažymėtina, kad CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo reikšmė padalijant sutuoktinių bendrą turtą ir tai, kad turtą nelygiomis dalimis galima padalyti, kai nustatomos byloje svarbios aplinkybės, pagrindžiančios būtinumą taikyti įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, kai teismas padalija sutuoktinių bendrą turtą nelygiomis dalimis.

Apeliantė prašo nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti didesnę turto dalį jai dėl to, kad ji ir jos giminaičiai didesne dalimi (panaudodami savo asmenines lėšas bei darbu) prisidėjo prie turto sukūrimo. Apeliantė teigia, kad ji gyvenamojo namo statybai panaudojo savo asmenines lėšas, gautas už parduotą nekilnojamąjį turtą-butą, įgytą iki santuokos, jos tėvų duotas lėšas, kad teismas nepagrįstai nevertino atsakovo darbinės veiklos nuo santuokos sudarymo. Tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Aplinkybės, kad ieškovė 2004-12-13 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jai asmeninės nuosavybės teise turėtą butą (duomenys neskelbtini) už 2 316,96 Eur (8000 Lt) (1 t. b.l. 36-39) ir kad šios lėšos galėjo būti panaudotos bendro turto sukūrimui neginčija ir atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t. b.l. 24). Tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai, neatsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą (CPK 178, 185 str.). Apeliantė apeliaciniame skunde visiškai neargumentuoja, kodėl teismas turėtų nesivadovauti byloje apklaustų liudytojų R. V. (ieškovės brolio), atsakovo pakviestų liudytojų S. Š., A. U., V. A. V., R. V. (atsakovo motinos) parodymais, byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais ir juos vertinti kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas.

Byloje ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai : 2004 -2005 m. terminuoto indėlio sutarčių, bei kasos pajamų orderių apie jos vardu padėtų piniginių lėšų 60 dienų terminui pasibaigimą bei gavimą į savo sąskaitą ir grynais pinigais (1 t. b.l. 41-43, 58-68) nepaneigia, kad šios lėšos šalių užgyventos santuokos metu ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors ir gautos iš vieno sutuoktinio darbinės veiklos (CK 3.88 str. 1 d. 3 p.). Kasos pajamų orderių, PVM sąskaitų faktūrų kopijos apie apeliantės vardu 2004-2005 m. nupirktas prekes (medžio drožlių plokštes, blokelius, klijus, langus (1 t. b. l. 44-51) bei įvairūs čekiai (1 t.b.l. 52-57, 70-84) nelaikytini pakankamais įrodymais, leidžiančiais konstatuoti, jog prekės nupirktos būtent už ieškovės asmenines lėšas. Teisėjų kolegija išklausiusi pirmosios instancijos teismo 2016-02-02 posėdyje (posėdžio garso įrašas nuo 1.31:05) apklaustų tiek ieškovės liudytojų E. J., D. G., R. V., P. V. parodymus, tiek atsakovo pakviestų liudytojų S. Š., A. U., V. A. V., R. V. parodymus, bei 2016-03-03 posėdyje (posėdžio garso įrašas nuo 03:07) apklausto ieškovės liudytojo S. K. parodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, nenustatė, kad sutuoktiniai, įgydami žemės sklypą bei jame pastatydami gyvenamąjį namą, kt. ūkinius pastatus, turėjo tikslą sukurti bendrą dalinę nuosavybę nelygiomis dalimis, priešingai, nustatyta, kad turtas buvo sukurtas santuokoje, abiems sutuoktiniams prisidedant prie turto sukūrimo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovės bei liudytojos (ieškovės motinos) P. V. paaiškinimai apie jos tėvų duotus 39 000 Lt namo statybai, nesant jokių rašytinių įrodymų apie jų turėjimą, kokią sumą, kada perdavė, nepatvirtina tokių lėšų perdavimo fakto ieškovės asmeninėn nuosavybėn, tai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo tėvai, kiti artimieji daugiau ar mažiau prisidėjo prie namo statybos, neteikia pagrindo spręsti, kad ieškovės indėlis į bendro turto sukūrimą yra didesnis, nei atsakovo (CPK 185 str.).

Kolegijos vertinimu, 2 nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su apeliante, taip pat neduoda pagrindo teismui tokių nelygių turto dalių nustatymui.

Ieškovė byloje nekėlė reikalavimo dėl žemės sklypo bei statinių naudojimosi tvarkos nustatymo, todėl atmestini apeliantės teiginiai, kad teismas turėjo konkretizuoti kokios konkrečiai patalpos (kambariai) tenka ieškovei ir kokios atsakovui.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padaryta išvada nekilnojamąjį turtą padalinti natūra abiems sutuoktiniams po lygiai, nenukrypstant nuo lygių dalių principo, nes nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju sutiktina su visais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti. Esant nurodytoms aplinkybėms sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, pateikė 2016-03-25 pinigų priėmimo kvitą Nr. 838585 apie 200 Eur sumokėjimą advokatui R. R. B. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ši suma neviršija maksimalios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (patvirtintos Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77) 8.11 punkte nurodytos sumos (756,90 Eur (2015K4) x 1,3=983,97 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti kitokią atlygintinų išlaidų sumą, iš apeliantės atsakovui priteistina 200 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 98 str.).LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos į valstybės biudžetą priteisiamos 8, 24 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovui S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš apeliantės V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8, 24 Eur (aštuonis eurus ir 24 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį - „bylinėjimosi išlaidos“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.